- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2014-05-15
- Bylos Nr.
- 1A-374-315-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-13-1-02757-2012-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Arūnas Kisielius (pirm.), Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė, Daiva Pranytė-Zalieckienė
- Nuteistasis
- J. K., G. Š.
- Kategorijos
- 1.1.8.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Pranešėjas A. Kisielius Baudžiamoji byla Nr. 1A-374-315/2014
Teisėjas M. Striaukas Teisminio proceso Nr. 1-13-1-02757-2012-2
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
NUOSPRENDIS
2014 m. gegužės 15 d.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arūno Kisieliaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 27 d. nuosprendžio, kuriuo J. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. ir nuteistas 2 (dvejiems) metams laisvės atėmimo, pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 4 d. ir 187 str. 3 d. – 20 (dvidešimties) parų arešto.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., 2 p., bausmės subendrintos apėmimo būdu ir J. K. paskirta 2 (dveji) metai laisvės atėmimo.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 4 d., 9 d., paskirta bausmė subendrinta su Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013-05-03 nuosprendžiu paskirta bausme dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė J. K. paskirta – 3 (treji) metai laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.
Iš J. K. ir G. Š. priteista solidariai UAB „S.“ naudai 4788,60 turtinės žalos atlyginimo.
Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteistas G. Š., tačiau jo atžvilgiu apeliacinių skundų negauta.
Aprašomoji dalis
nustatė:
J. K. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis kartu su G. Š. 2012-10-02 susitikę automobiliu apie 23 val. nuvažiavo į vietą prie pastato Nr. 27, (duomenys neskelbtini), kur J. K. pastatė automobilį apie 100 m atstumu nuo palapinės ir kartu su G. Š. priėjo prie palapinės, įsitikinus, kad žvakės yra, jie grįžo prie automobilio, kur J. K. davė G. Š. žirkles, kaip buvo sakęs palapinės „šniurų“ nukirpimui, G. Š. grįžo prie palapinės, perpjovė palapinės sutvirtinimo elementus „šniurus“ ir įlindo į vidų, ir iš ten pavogė 174 pakuotes „2 europaletės“ su žvakėmis: vėlinių žvakes ZP-278- 756 vnt., po 2.70 Lt už vieną žvakę, 2025 Lt bendros vertės, ZP-08P – 60 vnt. po 6.50 Lt už vieną žvakę, 390 Lt bendros vertės, ZP-01P - 360 vnt., po 3.40 Lt už vieną žvakę, 1224 Lt bendros vertės, ZP-105 – 128 vnt., po 3.20 Lt už vieną žvakę, 409.60 Lt bendros vertės, ZP -39 - 150 vnt., po 3.60 Lt už vieną žvakę, 540 Lt bendros vertės, po ko viską nunešė prie tvoros, kur netrukus privažiavo J. K. ir kartu su G. Š. viską sukrovė į automobilį ir nuvežė į J. K. namus; tokiu būdu iš viso buvo pagrobta UAB „S.“ priklausančio 4588.60 Lt vertės turto.
G. Š. 2012-10-02, J. K. suorganizavus, apie 23 val. kartu su J. K. nuvyko, prie pastato (duomenys neskelbtini), ir J. K. nurodžius palapinę „sandėliuką“, priklausančią UAB „S.“, taip pat išaiškinus, kaip iš ten pavogti žvakes, bei J. K. davus žirkles, kaip buvo sakęs J. K. palapinės „šniurų“ nukirpimui, po ko G. Š. nuėjo prie palapinės, kur patekimui į vidų, perpjovė palapinės sutvirtinimo elementus „šniurus“ ir taip sugadino palapinę; tokiu būdu jis sugadino UAB „S.“ priklausantį 200 Lt vertės turtą.
Šalies argumentai
Nuteistasis J. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 27 d. nuosprendžio dalį, kuria jis buvo pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus BK 178 str. 2 d., 24 str. 4 d. ir 187 str. 3 d. ir šioje dalyje priimti jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas.
Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė BPK 20 str. 5 d., 305 str. 1 d. 2 p., 276 str. 4 d. numatytų reikalavimų ir baudžiamąją bylą išnagrinėjo neišsamiai, nepašalino bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių tarpusavio prieštaravimų, be to, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį rėmėsi teisme perskaitytais liudytojo bei kaltinamojo ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotais parodymais. Apylinkės teismas liudytojo J. B. teisme duotus parodymus atmetė kaip melagingus, o apkaltinamąjį nuosprendį grindė teisme perskaitytas jo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Pažymi, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog teisme perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai nėra savarankiškas įrodymus šaltinis, nes šiais duomenimis galima tik patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus. Teismas taip pat atmetė G. Š. teisme duotus parodymus, kad vagystę įvykdė jis vienas, o J. B. jam padėjo pardavinėti pavogtas prekes. Teismas nepagrįstai rėmėsi ikiteisminio tyrimo metu ne ikiteisminio tyrimo teisėjui kaltinamojo duotais parodymais ir nepagrįstai nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos.
Apelianto teigimu, apylinkės teismas taip pat rėmėsi nenuosekliais liudytojos V. M. parodymais. Minėta liudytoja parodė, kad prie nusikaltimo vietos, už tvoros, ji matė automobilio ratų pėdsakus, nors vagystė buvo įvykdyta spalio 2 d., t.y. laikotarpiu, kuriuo įprastai Lietuvoje sniego nebūna, kaip nebuvo ir nusikalstamų veikų padarymo metu. Šią aplinkybę nurodžius liudytojai, pastaroji savo parodymus pakeitė, tačiau pirmosios instancijos teismas šio prieštaravimo nevertino kaip reikšmingo.
Nuteistasis taip pat pažymi, kad teismas automobilio, panaudoto vagystei atlikti, spalvą laikė neturinčia reikšmės aplinkybe ir pašalino ją iš kaltinimo. Teismas, motyvuodamas tuo, jog nusikalstamos veikos padarymo metu nuteistasis J. K. neva disponavo veikos padarymo priemone, neskyrė dėmesio tinkamam šios priemonės identifikavimui ir savo kaltinimą grindė vien prielaidomis. Teismas neišsamiai atliko įrodymų tyrimą, šališkai vertino byloje esančius įrodymus ir, pažeisdamas nekaltumo prezumpciją, abejones vertino ne kaltinamojo naudai.
Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismas, pripažindamas J. K. nusikalstamos veikos, numatytos BK 187 str. 3 d., vadovu, nenurodė jokių tai pagrindžiančių aplinkybių. Byloje nėra surinkta jokių objektyvių ir neginčijamų duomenų ne tik apie tai, kad palapinės-sandėlio virvės buvo nukirptos J. K. paliepimu, bet ir apie nuteistojo dalyvavimą atliekant šias nusikalstamas veikas. Teismo išvados akivaizdžiai prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms bei pažeidžiant minėtas BPK nuostatas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjas prašė skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo skundas tenkintinas iš dalies.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 27 d. nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (LR BPK 328 str. 1 p.).
BPK normos, reglamentuojančios įrodinėjimą, sudaro svarbiausią ir pagrindinę baudžiamojo proceso teisės dalį. Tinkamas šių normų taikymas užtikrina teisingumo vykdymą ir baudžiamojo proceso paskirtį – ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas.
Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai
Žemesnės instancijos teismas
Kaip matyti iš bylos medžiagos, kaltinimas J. K. buvo pagrįstas nuteistojo G. Š. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, taip pat nuoširdžiu prisipažinimu, G. Š. parodymų patikrinimo vietoje protokolu, liudytojo A. G. M., V. M. parodymais, įvykio vietos apžiūros protokolu ir fotonuotraukomis bei daiktų, dokumentų pateikimo protokolu.
Nors apeliantas teigia, kad apylinkės teismas rėmėsi nenuosekliais liudytojos V. M. parodymais, nes V. M. parodė, kad prie nusikaltimo vietos, už tvoros, ji matė automobilio ratų pėdsakus, nors vagystė buvo įvykdyta spalio 2 d., t.y. laikotarpiu, kuriuo įprastai Lietuvoje sniego nebūna, kaip nebuvo ir nusikalstamų veikų padarymo metu. Pažymėtina, jog, kaip matyti iš liudytojos parodymų, ji neparodė, kad automobilio ratų pėdsakus matė sniege. Be to, liudytojos parodymai buvo išsamūs ir nuoseklūs, nebuvo nustatyta, kad ji turėtų kokį nors suinteresuotumą apkalbėti J. K.. Liudytojos duotus parodymus taip pat patvirtino ir kiti byloje surinkti įrodymai. Atsižvelgiant į tai, apelianto skundo argumentas dėl liudytojos V. M. parodymų nenuoseklumo vertintinas kaip deklaratyvus apelianto siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, G. Š. apklausiamas teisme parodė, kad nebuvo darbo, todėl ieškojo metalo pridavimui. Rado žvakes, kurias norėjo pavogti. Su J. K. susipažino, kai jis siūlė darbo. Nurodė, kad vienas pavogė žvakes, tačiau paprašė J. K., kad padėtų parduoti, nes neturėjo transporto. Pasakė, kad draugas yra skolingas ir davė parduoti kaip skolą. Susitiko su J. K. ir padėjo pardavinėti. Žvakes išvežiojo po rajonus ir tokiu būdu išpardavė. Neprisimena, kiek žvakių buvo. J. K. už pagalbą davė 50 ar 60 Lt. Jis žvakes iš palapinės nuvežė iš palapinės su karučiu. Įlindo į palapinę, perpjovęs troselį. Ikiteisminio tyrimo metu davė kitus parodymus, nes policija netikėjo, kad jis vienas galėjo tai padaryti.
Ikiteisminio tyrimo metu G. Š. parodė, kad 2012-10-02 apie 17 val. jam paskambino J. K. ir pasiūlė susitikti. Apie 19 val. jie susitiko prie stotelės „Delginė“. J. K. atvažiavo su žalios spalvos automobiliu. Nuvažiavo prie pastato, adresu (duomenys neskelbtini). J. K. pasakė, kad reikia nueiti prie palapinės tam, kad patikrintų, ar jame yra žvakės, ir jeigu taip – pavogti. Pastatė automobilį apie 100 m atstumu nuo palapinės, kartu priėjo prie palapinės. J. K. pažiūrėjo, ar yras kas nors, o G. Š. stovėjo šalia. J. K. pasakė, kad duos žirkles tam, jog perpjauti palapinės virves ir, kad G. Š. tai turi padaryti. Grįžus prie automobilio J. K. davė žirkles ir G. Š. vienas grįžo prie palapinės. Perpjovęs virves, įlindo į vidų, iš kur pavogė 4 vnt. palečių su žvakėmis. Viską nunešė prie tvoros ir netrukus privažiavo J. K., kuris padėjo viską įkrauti į automobilį. Po to nuvažiavo pas J. K. į namus ir padėjo viską įnešti. Kitą dieną J. K. paskambino ir pasakė, kad riekia realizuoti pavogtas žvakes. Nuvažiavę į Vilniaus raj. gal per 5 kartus viską pardavė (t.1, b. l. 53). Iš esmės analogiškas aplinkybes G. Š. nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu surašytame nuoširdžiame prisipažinime (t.1, b. l. 44).
Ikiteisminio tyrimo metu J. B. parodė, kad 2012 m. spalį jis su G. Š. buvo prie kebabinės, adresu (duomenys neskelbtini). Pokalbio metu G. Š. nurodė, kad pardavinėjo žvakes, kurias pavogė kartu su liudytojui nepažįstamu asmeniu, vardu Januk. G. Š. nurodė, kad pavogė du žvakių pilnus autobusiukus. Sulaikymo atveju pas jį nieko neras, nes namuose nieko nelaiko, viskas yra pas Januką.
Teisiamojo posėdžio metu J. B. parodė, kad rudenį pas jį atvažiavo G. Š. ir paprašė jo padirbėti, t.y. padėti pervežti žvakes iš vienos vietos į kitą. Atvažiavo pas G. Š., paėmė jį ir nuvažiavo į Salininkus. Per 6 kartus pervežė žvakes. Nuėjo namo, o kitą savaitę išgirdo, kad buvo pavogtos žvakės. Išsigando ir nuvažiavo pas G. Š.. Pastarasis nurodė, kad yra toks teistas asmuo, vardu Janas, policija pagalvos apie jį ir paims, o jie liks švarūs. Nuvažiavo pas nukentėjusįjį ir pasakė, kad žino, kas pavogė žvakes.
Atsižvelgus į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad pagrobtų prekių, t.y. žvakių kiekis leidžia manyti, jog nusikalstamos veikos padarymui buvo panaudotas automobilis. Taigi G. Š. tik teisme iškelta versija, kad žvakių pakuotes jis pagrobė naudodamas karutį, yra paneigtina kaip nelogiška ir abejotina. Teismas taip pat pagrįstai atsižvelgė į tai, kad liudytojas J. B. teisme pakeitė savo parodymus ir klaidino teismą, būdamas įspėtas apie atsakomybę galimai melavo, todėl apie jo galimai padarytą nusikalstamą veiką pranešė prokurorui.
Vadovaujantis BPK 301 straipsnio 1 dalimi, nuosprendis pagrindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Tačiau ši norma neturi būti suprantama tiesiogiai, kad nuosprendyje remiamasi tik tais kaltinamųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, o byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, kai yra esminių prieštaravimų tarp parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, ir parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ar pirmiau teisme (BPK 276 straipsnio 1, 4 dalys), perskaityti dokumentus bei apžiūrėti daiktus. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-372/2005, 2K-431/2006, 2K-592/2010, 2K-253/2013). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių.
Atsižvelgiant į išdėstytų aplinkybių visumą, konstatuotina, kad tiek nuteistojo G. Š., tiek J. B. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo pareigūnui, patvirtino ir kiti byloje surinkti įrodymai. Taigi nėra pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimas ar nukrypo nuo teismų praktikos.
Išdėstytų aplinkybių visuma patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino J. K. padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 178 str. 2 d., 187 str. 3 d.
J. K. apeliaciniame skunde teigia, kad bylos įrodymai nepatvirtina jo, kaip nusikalstamos veikos organizatoriaus, vaidmens. Kolegija pažymi, kad šis apelianto teiginys iš dalies yra teisingas. Teismas, įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą dėl nusikalstamos veikos – UAB „S.“ priklausančio 200 Lt vertės turto sugadinimo – konstatuoja, kad J. K. kaip šios nusikalstamos veikos bendrininko, aprašyti nuosprendyje veiksmai nepagrįstai kvalifikuoti ir kaip šios veikos organizatoriaus, todėl skundžiamas nuosprendis šioje dalyje yra keistinas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo (BPK 328 str. 1 p.).
Organizatorius paprastai yra organizuotos grupės, nusikalstamo susivienijimo daromuose nusikaltimuose. Organizatorius gali būti ir bendrininkų grupės vykdomuose nusikaltimuose, jei jo veiksmai yra sudėtingi, daugiaplaniai ir įvairialypiai, susiję su nusikalstamos veikos parengimu ir vadovavimu jai. Tačiau organizatoriaus vaidmuo bendrininkų grupėje pripažįstamas tais atvejais, jei tai yra sudėtingi organizuojamieji veiksmai, reikalaujantys intelektinio indėlio į nusikaltimo padarymą. Šioje byloje iš nustatytų nusikalstamos veikos – UAB „S.“ priklausančios palapinės sutvirtinimo virvių sugadinimo padarymo aplinkybių matyti, kad nusikaltimo schema buvo elementari. J. K. nurodė G. Š. kad reikės pavogti žvakes, davė jam žirkles palapinės sutvirtinimo virvėms nukirpti, po ko G. Š. nuėjo prie palapinės, nukirpo minėtas virves ir taip sugadino UAB „S.“ 200 Lt vertės turtą, t.y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 str. 3 d. Nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad J. K. su G. Š. veikė kaip šios veikos vykdytojai (ir bendravykdytojai), o skundžiamame nuosprendyje aprašyti J. K. veiksmai atitinka tik BK 187 str. 3 d. sudėtį ir laikytini vykdytojo veiksmais. Todėl apygardos teismas konstatuoja, kad BK 24 str. 4 d. J. K. taikyta nepagrįstai tačiau dėl nurodytų aplinkybių keisti J. K. paskirtą bausmę už BK 187 str. 3 d. numatytos nusikalstamos veikos - UAB „S.“ priklausančio 200 Lt vertės turto sugadinimo padarymą, nėra pagrindo. J. K. padarytų nusikalstamų veiksmų apimtis dėl to nesikeičia. Nuosprendyje aprašyti jo padaryti veiksmai tik patvirtina jo, kaip vykdytojo, didesnį indėlį į nusikalstamos veikos padarymą. Kaltinimo apimtis J. K. atžvilgiu mažinama, šalinant, kad jis BK 187 str. 3 d. numatytos veikos padaryme veikė kaip organizatorius (šalinama BK 24 str. 4 d.).
Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau išdėstytų aplinkybių visumą, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl J. K. kaltės jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apelianto skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p.,
nusprendė:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 27 d. nuosprendį pakeisti:
Pašalinti iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 27 d. nuosprendžio Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 24 str. 4 d. taikymą J. K..
Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.