Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, AS-822-334-13

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2013-06-19
Bylos Nr.: AS-822-334-13
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-00297-2013-7
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Stasys Gagys (pirm.), Skirgailė Žalimienė (pran.), Artūras Drigotas
Pareiškėjas: I. U., V. K.
Atsakovas: Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, Lietuvos Respublikos Vyriausybei
Trečiasis asmuo: N. V., Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė

Kategorijos

63.1pavadinimo nepavyko patikrinti
63.2pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. AS822-334/2013Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00297-2013-7Procesinio sprendimo kategorija 63.1; 63.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2013 m. birželio 19 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų I. U. ir V. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 25 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. K. ir I. U. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, Lietuvos Respublikos Vyriausybei, tretieji suinteresuoti asmenys – N. V. ir Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė, dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjai 2013 m. sausio 28 d. kreipėsi į teismą, prašydami: 1) priimti šį skundą nagrinėti; 2) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą konstitucingumo kontrolės ir patikrinimo teisės aktų atitikimo Konstitucijai; 3) išnagrinėti skundą griežtai laikantis įstatymo viršenybės principo, patikrinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2013 m. sausio 7 d. priimto teisės akto Nr. (1.64.) 7R-141 veiksmų ir neveikimo atitikimą Konstitucijai ir įstatymams; 4) pripažinti atsakovų neveikimą, jų kompetencijai priskirtų funkcijų ir pareigų neatlikimą; 5) imtis veiksmų apsaugoti Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus, apsaugoti pažeistas pareiškėjų teises.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 4 d. nutartimi nustatė pareiškėjams terminą iki 2013 m. vasario 21 d. skundo trūkumams pašalinti (ABTĮ 37 str. 1 d.).

Teismas nustatė, kad pareiškėjai teigia, jog atsakovai netinkamai vykdė savo viešo administravimo funkciją, kokybiškai neišnagrinėjo jų skundo, nesilaikė teisės aktų, reglamentuojančių viešą administravimą ir piliečių aptarnavimo institucijose tvarką, nagrinėjant pareiškimus, prašymus ir skundus. Pareiškėjai mano, kad atsakovai neįvertino tų aplinkybių, jog Lietuvos valdžia ir valstybės institucijos galimai pažeidė vaiko – D. K. teises ir buvusios teisėjos N. V. teises bei JTO Vaiko teisių deklaraciją, Vaiko teisių konvenciją, Lietuvos Respulikos Konstituciją ir kitus teisės aktus. Savo neteisėtais veiksmais atsakovai pažeidė pareiškėjų teisę į gerą viešą administravimą, teisę į tinkamą piliečių aptarnavimą viešojo administravimo institucijose, nagrinėjant jų pareiškimus, bei teisę į informaciją.

Teismas konstatavo, kad skundas neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 23 straipsnio 2 dalies 5 ir 7 punktų reikalavimų, pažymėjęs, kad pareiškėjai pateikė skundą, suformulavę bendro pobūdžio reikalavimus, kurie neleidžia suprasti, ko konkrečiai prašo pareiškėjai ir kokius konkrečiai veiksmus ar aktus skundžia. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas įpareigojo pareiškėjus per nustatytą terminą pašalinti paduoto skundo trūkumus: pateikti teismui skundą, kuriame būtų nurodyta kokie konkretūs aktai ar veiksmai yra skundžiami, kokiu pagrindu pareiškėjai kreipiasi į valstybės institucijas, gindami trečiųjų asmenų interesus, suformuluotas konkretus ir aiškus, atitinkantis ABTĮ 88 straipsnio nuostatas reikalavimas. Teismas taip pat pažymėjo, jog kartu su skundu turi būti pateikiami skunde nurodomas aplinkybes patvirtinantys įrodymai ir trečiųjų asmenų interesus suteikiantys teisę atstovauti įgaliojimai.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 25 d. nutartimi nutarė pareiškėjų skundą laikyti nepaduotu ir grąžinti pareiškėjams, nes pareiškėjai nepašalino teismo 2013 m. vasario 4 d. nutartyje nurodytų skundo trūkumų.

Teismas nustatė, kad pareiškėjai 2013 m. vasario 18 d. pateikė teismui naują, iš esmės analogišką pirmajam, skundą. Skunde tiesiogiai nurodoma, jog šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas – Lietuvos valdžios ir valstybės institucijų pareigūnų padaryti D. K. ir buvusios teisėjos N. V. teisių pažeidimai, bei su tuo susiję norminių aktų pažeidimai, t. y. ginami privačių asmenų interesai. Pareiškėjai mano, jog gindami N. V. tariamai pažeistas teises, gina viešąjį interesą, dėl ko ir kreipėsi į teismą, nesutikdami su įvairių institucijų sprendimais. Skunde prašoma kreiptis į Konstitucinį Teismą teismų, Vyriausybės veiklą reglamentuojančių aktų konstitucingumo klausimais, reiškiami prašymai kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl įvairių teismų priimtų sprendimų ir visų teisės aktų, taikomų šioje byloje ir Lietuvos teisės sistemoje atitikimo Konstitucijai, o gavus Konstitucinio Teismo išvadą, nagrinėti bylą iš esmės bei pripažinti atsakovų neveikimą, jų kompetencijai priskirtų funkcijų ir pareigų neatlikimą bei panaikinti galimai Konstitucijai prieštaraujantį Teisingumo ministerijos 2013 m. sausio 7 d. teisės aktą Nr. (1.64.) 7R-141.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjai nepateikė duomenų, patvirtinančių pareiškėjų teisę atstovauti buvusios teisėjos N. V. ar jos dukterėčios interesus, nepateikti įrodymai, patvirtinantys skunde nurodomas aplinkybes. Todėl darytina išvada, jog skundo trūkumai nebuvo pašalinti ir skundas laikytinas nepaduotu.

III.

Pareiškėjai 2012 m. kovo 4 d. pateikė atskirąjį skundą, prašydami panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 25 d. nutartį ir jos skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (b. l. 66–71). Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Skundžiamą nutartį priėmęs teisėjas G. Dzedulionis buvo suinteresuotas bylos baigtimi, todėl neobjektyvus ir šališkas. 2013 m. vasario 18 d. tikslindami skundą, pareiškėjai prašė nušalinti šį teisėją nuo bylos nagrinėjimo, tačiau Vilniaus apygardos administracinio teismo pirmininkė I. Kirkutienė, kuri, pareiškėjų nuomone, taip pat yra šališka ir suinteresuota bylos baigtimi, nusistačiusį prieš pareiškėją V. K. (nes netinkamai išnagrinėjo jo skundą administracinėje byloje Nr. I-1047/2010), neskundžiama 2013 m. vasario 19 d. nutartimi šio prašymo netenkino. Pareiškėjo skundo priėmimo klausimą ir teisėjo nušalinimo klausimą išnagrinėjus neteisėtos sudėties teismui, pažeista pareiškėjų teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, teisė į teisingą (sąžiningą, tinkamą) teismo procesą. Spręsdamas pareiškėjų 2013 m. vasario 18 d. skundo priėmimo klausimą, teisėjas G. Dzedulionis pažeidė Civilinio proceso kodekso 71 straipsnį bei teisėjų nepriklausomumo ir nešališkumo principus.

2. Teismas neatsižvelgė į 2013 m. vasario mėn. 18 d. skundo argumentus, išdėstytus skundo 1 punkte, apie pažeistą pareiškėjų teisę į greitą ir teisingą bylos nagrinėjimą, taip pat teismas nepateikė motyvų, dėl ko pažeidė 7 dienų terminą, priimdamas 2013 m. sausio 28 d. skundą ir kodėl pažeidė pareiškėjų teisę į informaciją.

3. Teismas neatsižvelgė į skundo argumentus, reikalaudamas pateikti N. V. įgaliojimą, ignoruojant viešo intereso pažeidimą – teisingumą. Taip teismas manipuliuoja teisingumu, nes pažeistos N. V. teisės yra viešas interesas ir teismas reikalauti tokio įgaliojimo ginti viešą interesą neturi teisės. Šiuo klausimu nutartis nėra motyvuota.

4. Teismas neatsižvelgė į argumentus apie korupciją, apie kurią viešai pareiškė N. V., nesiėmė veiksmų užkirsti kelią korupcijai ir savo nutartį šiuo klausimu nemotyvavo.

5. Teismas neatsižvelgė į argumentus dėl Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro ir jam pavaldžių prokurorų neveikimo tiriant baudžiamas bylas ir rezonansinę bylą dėl Garliavos įvykių ir savo nutartį šiuo klausimu nemotyvavo.

6. Teismas neatsižvelgė į argumentus dėl draudimo taikyti įstatymą, kuris prieštarauja Konstitucijai bei savo nutartyje nepateikė motyvų, ar skunde išdėstyti teisės aktai neprieštarauja Konstitucijai. Taip pat teismas nepateikė motyvų, kodėl netaikė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalies ir ABTĮ 4 straipsnio 1 dalies.

7. Teismas neatsižvelgė į argumentus dėl vaiko, D. K., galimai patirtos prievartos bei vaiko teisių pažeidimo. Teismas nesiėmė veiksmų apsaugoti vaiko teises, neatsižvelgė į N. V. viešus pareiškimus, kad yra šiurkščiai pažeistos vaiko teisės ir Vaiko teisių deklaracija bei Konvencija ir šiuo klausimu negynė viešo intereso ir motyvų dėl vaiko teisių pažeidimo nepateikė.

8. Teismas neatsižvelgė į argumentus dėl Lietuvos valdžios ir valstybės institucijų pareigūnų neteisėtų veiksmų ir neveikimo prieštaravimo Konstitucijai. Savo nutartimi netiesiogiai gynė Lietuvos valdžios ir valstybės institucijų neveikimą, nepagrįstai leido toliau diskriminuoti vaiko, D. K., ir N. V. teises ir savo nutarties šiuo klausimu nemotyvavo.

9. Teismas neatsižvelgė į argumentus dėl viešo intereso pažeidimo ir nepateikė motyvų, kodėl teismas negina viešo intereso – teisingumo, žmogaus teisių ir laisvių, vaiko teisių ir laisvių.

10. Teismas neatsižvelgė į argumentus dėl teisėjo Gintaro Dzedulionio nepriklausomumo ir nešališkumo principų pažeidimo ir motyvų šiuo klausimu nepateikė.

11. Teismas neatsižvelgė į argumentus, išdėstytus skundo 10 punkte, dėl proporcingumo principo pažeidimo ir atsiradusios žalos dėl valdžios ir valstybės institucijų neveikimo su Garliavos įvykiais susijusiais klausimais. Motyvų šiuo klausimu nepateikė.

12. Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas G. Dzedulionis ignoravo 2013 m. sausio 28 d. skundo argumentą, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2013 m. sausio 7 d. raštas Nr. (1.64.) 7R-141 (kaip teisės aktas) ir jame priimtas sprendimas yra neteisingas ir neteisėtas, neargumentuotas, turi būti naikintinas, nes savo turiniu ir priėmimo tvarka prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams, todėl jam buvo pateiktas nušalinimas.

13. Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas G. Dzedulionis ignoravo pareiškėjų argumentus dėl vaiko galimai patirtos prievartos ir neveikė, savo nutartyje nemotyvavo, kodėl Lietuvos valdžios (ypač teismas) ir valstybės institucijų pareigūnai nepagrįstai neatsižvelgė į viešai paskelbtus įrodymus apie vaiko patirtą prievartą.

14. Teismas 2013 m. vasario 25 d. nutartyje nepateikė motyvų dėl Lietuvos Respublikos vyriausybės neteisėtų veiksmų ir neveikimo, funkcijų ir pareigų neatlikimo dėl klausimų, susijusių su Garliavos įvykiais, bei neišaiškino, kodėl Lietuvos Respublikos Vyriausybė neįgyvendino Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 22 straipsnio 1 punkte apibrėžtos Vyriausybės kompetencijos saugoti konstitucinę santvarką ir Lietuvos Respublikos teritorijos neliečiamybę, tvarkyti krašto reikalus, garantuoti viešą saugumą ir viešąją tvarką.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepimu į pareiškėjų atskirąjį skundą (b. l. 83–84) prašo jo netenkinti ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Pažymi, kad teismo 2013 m. vasario 4 d. nutartimi pareiškėjams buvo nustatytas terminas skundo trūkumams pašalinti, nutartyje nustatyti teismo įpareigojimai nebuvo įvykdyti, todėl teismas pagrįstai laikė skundą nepaduotu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė atsiliepime į pareiškėjų atskirąjį skundą (b. l. 79) nurodo, kad bylos išsprendimas negali turėti įtakos Valstybės kontrolės teisėms ir pareigoms, todėl prašo pašalinti ją iš trečiųjų suinteresuotų asmenų.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Atskirasis skundas tenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kyla dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas nutarė pareiškėjų skundą laikyti nepaduotu, nes jie nepašalino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 4 d. nutartyje nurodytų skundo trūkumų.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 23 straipsnyje yra numatyta, kad pareiškėjo teismui pateikiamas skundas turi atitikti minėtame straipsnyje numatytus skundo formos ir turinio reikalavimus. Pagal ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 6 ir 7 punktus kiekviename skunde pareiškėjas privalo nurodyti savo skundo elementus (skundo sudedamosios dalys) – skundo dalyką (pareiškėjo reikalavimas) ir pagrindą (aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir šias aplinkybes patvirtinantys įrodymai). Pareiškėjui nesuformulavus (suformulavus neaiškiai) skundo dalyko ar pagrindo, nepateikus reikšmingų dokumentų, teismas paprastai neturi galimybių tinkamai išspręsti skundo priėmimo klausimo. Todėl ABTĮ 37 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, jeigu skundas (prašymas) neatitinka šio įstatymo 23, 24 ir 39 straipsnių reikalavimų, nutartimi nustatomas terminas trūkumams pašalinti. Jeigu per tokį terminą trūkumai nepašalinami, skundas laikomas nepaduotu ir nutartimi grąžinamas pareiškėjui. Termino pašalinti skundo trūkumus nustatymas yra skundą pateikusiam asmeniui palanki aplinkybė, taip teismas suteikia asmeniui galimybę per nustatytą terminą pašalinti kliūtis, kurios teismui užkerta kelią priimti pateiktą skundą.

Taigi teismo nutartyje įvardytų skundo (prašymo) trūkumų nepašalinimas (netinkamas pašalinimas arba ne visų teismo nurodytų trūkumų pašalinimas) per teismo nustatytą terminą yra pagrindas laikyti skundą (prašymą) nepaduotu ir grąžinti jį pareiškėjui. Kitaip tariant, pareiškėjui neįvykdžius (netinkamai įvykdžius) teismo nurodymų dėl skundo (prašymo) trūkumų šalinimo, teismas privalo priimti nutartį dėl skundo (prašymo) laikymo nepaduotu ir grąžinimo pareiškėjui. Priimdamas nutartį laikyti skundą (prašymą) nepaduotu ir grąžinti jį pareiškėjui, teismas remiasi anksčiau priimta nutartimi, kurioje įvardyti konkretūs skundo (prašymo) trūkumai ir pareiškėjui nustatytas terminas šiems trūkumams pašalinti (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-343/2012).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog administraciniai teismai nepriima nagrinėti painiai formuluojamų, neaiškių, prieštaringų, hipotetinio bei sąlyginio pobūdžio reikalavimų, kurių pagrindu nėra galimybės tiksliai ir konkrečiai apibrėžti keliamą ginčą bei tinkamai išnagrinėti bylą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-118/2012). Neaiškūs ir nekonkretūs skundo reikalavimai daro pareiškėjo kreipimąsi į teismą ydingu. Sprendžiant, ar pateiktas skundas yra pakankamai aiškus, ar reikalavimo dalyko esmė, reikalavimo pagrindas ir ribos suprantami, reikia atsižvelgti į pareikšto skundo reikalavimo esmę ir skunde nurodytas aplinkybes, kurios yra skundo pagrindas ir kuriomis yra grindžiami skundo reikalavimai.

Pažymėtina, kad atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, trūkumų šalinimo institutu skundo priėmimo klausimą nagrinėjantis teismas turi teisę pasinaudoti tik tada, kai skundo turinio bei formos neatitikimai ABTĮ reikalavimams trukdo pradėti administracinės bylos teiseną (2012 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-174/2012). Aplinkybės, kurios gali būti išsiaiškinamos rengiant bylą nagrinėjimui arba nagrinėjant bylą iš esmės nėra pagrindas priimti nutartį trūkumams šalinti. Reikalavimas pateikti įrodymus, susijusius su skundo reikalavimo faktinėmis aplinkybėmis administracinių teismų taip pat gali būti taikomas ribotai, nes pareiškėjo pateiktų įrodymų pakankamumo klausimas svarstytinas nagrinėjant bylą iš esmės bei sprendžiant pareikštų reikalavimų pagrįstumo klausimą, o ne skundo priėmimo stadijoje (2011 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-898/2011).

Pareiškėjai atskirajame skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai jų skundą laikė nepaduotu, neatsižvelgė į skundo argumentaciją, savo nutarties nemotyvavo, nutartį priėmė šališkas teisėjas.

Kaip minėta, nutartimi dėl trūkumų šalinimo pareiškėjai buvo įpareigoti: pateikti teismui skundą, kuriame būtų nurodyta, kokie konkretūs aktai ar veiksmai yra skundžiami, kokiu pagrindu pareiškėjai kreipiasi į valstybės institucijas, gindami trečiųjų asmenų interesus, suformuluotas konkretus ir aiškus, atitinkantis ABTĮ 88 straipsnio nuostatas reikalavimas; kartu su skundu pateikti skunde nurodomas aplinkybes patvirtinančius įrodymus ir įgaliojimai, suteikiančius teisę atstovauti trečiųjų asmenų interesus.

Skunde paduotame 2013 m. vasario 18 d. šalindami trūkumus, pareiškėjai nurodė iš esmės tas pačias faktines aplinkybes ir kreipimosi pagrindus, pažymėjo, kad bylos nagrinėjimo dalykas – viešojo administravimo subjektų, skunde nurodytų kaip atsakovai, bei kitų institucijų netinkamas viešojo administravimo funkcijų įgyvendinimas ir netinkamas pareiškėjų aptarnavimas, pažeisti pagrindiniai valstybės valdymo principai. Nurodė, kad pareiškėjai kreipėsi į valstybės institucijas dėl galimai pažeistų D. K. ir N. V. teisių, tačiau valstybės institucijos nesiėmė priemonių šiems pažeidimams pašalinti. Teigė, kad atsakovai savo neteisėtais veiksmais ir neveikimu pažeidė pareiškėjų teisę į gerą viešą administravimą, teisę į tinkamą piliečių aptarnavimą viešojo administravimo institucijose nagrinėjant jų pareiškimus, prašymus ir skundus, teisę į informaciją ir kitas.

Formuluodami skundo reikalavimus, pareiškėjai prašė: nušalinti teisėją, sprendusį pareiškėjų skundo priėmimo klausimą ir priėmusį nutartį dėl trūkumų šalinimo, nuo administracinės bylos nagrinėjimo; kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl teismų, Vyriausybės veiklą reglamentuojančių aktų konstitucingumo, taip pat dėl teismų priimtų sprendimų; teismo kompetencijos ribose patikrinti visų teisės aktų, taikomų šioje byloje, atitikimą Konstitucijai, nustačius prieštaravimus nedelsiant taikyti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 110 straipsnį ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti dėl patikrinimo teisės aktų, taikomų šioje byloje ir Lietuvos teisės sistemoje atitikimo Konstitucijai; gavus Konstitucinio Teismo išvadą, nagrinėti bylą iš esmės bei pripažinti atsakovų neveikimą, jų kompetencijai priskirtų funkcijų ir pareigų neatlikimą bei panaikinti galimai Konstitucijai prieštaraujantį Teisingumo ministerijos 2013 m. sausio 7 d. teisės aktą Nr. (1.64.) 7R-141.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog skundo reikalavimas turi atitikti ABTĮ nuostatas, reglamentuojančias teisę kreiptis į teismą (ABTĮ 22 str.), teismo kompetencijos ribas (ABTĮ 3, 15 str.), teismo priimamų sprendimų rūšis (ABTĮ 88–91 str.) bei jų vykdymo tvarką (ABTĮ 97 str.) (2009 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS438-94/2009). Suinteresuotas asmuo teisme gali pareikšti tik tokį reikalavimą ir prašyti taikyti tik tokį teisminės gynybos būdą, kuris, pirma, atitiktų įstatymais viešojo administravimo subjektui suteiktus įgalinimus ir jų neviršytų, antra, atitiktų bendruosius reikalavimus, keliamus teisinės gynybos būdams, kuriuos gali taikyti teismas. Reikalavimas, be kita ko, turi būti toks, kad jį patenkinus, pažeidimas būtų pašalintas efektyviai ir veiksmingai, nesukuriant nepagrįstų prielaidų tolesniems ginčams ir bylinėjimuisi (2011 m. liepos 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas administracinėje byloje Nr. A502-2301/2011). Kitaip tariant, skundo reikalavimas, turi būti toks, kuriuo remiantis priimtas teismo sprendimas sukeltų atitinkamas teisines pasekmes kitai bylos šaliai ir nekiltų abejonių dėl galimybės jį įvykdyti, t. y. pašalinti padarytą teisės ar teisėtų interesų pažeidimą, įpareigoti atsakovą įvykdyti konkrečius veiksmus (2009 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS438-94/2009). Administracinių teismų kompetencijai nepriskirtas prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tik tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo, nagrinėjimas. Reikalavimas, kuriuo nesiekiama išspręsti administracinio ginčo, ir kurio patenkinimas nereikštų pažeistų teisių ar teisėtų interesų apgynimo, negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku (2007 m. kovo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A469-261/2007). Dėl to sprendžiant pareiškėjų teikiamų reikalavimo priėmimo klausimą, turėtų būti išsamiai įvertintas reikalavimo turinys, atsižvelgiant į tai, ko konkrečiai siekiama tokiu reikalavimu ir kokios pasekmės atsirastų tuo atveju, jeigu teismas patenkintų tokį pareiškėjo reikalavimą (2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-392/2010).

Pareiškėjų reikalavimai nušalinti teisėją ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą yra procesinio pobūdžio. Nušalinimo klausimas buvo išspręstas pirmosios instancijos teismo 2013 m. vasario 19 d. nutartimi, ABTĮ 47¹ straipsnyje nustatyta tvarka, įstatyme numatytų pagrindų nušalinti teisėją nenustatyta, todėl skundžiama 2013 m. vasario 25 d. nutartimi spręsdamas pareiškėjų skundo, pateikto šalinant trūkumus, priėmimo klausimą, teismas neturėjo pagrindo papildomai pasisakyti šio klausimu. Dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, pažymėtina, kad ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Vadinasi, pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Taip pat pažymėtina, kad dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą bylą nagrinėjantis teisėjas (teisėjų kolegija) sprendžia teismui priėmus nagrinėti skundą, todėl pirmosios instancijos teismas skundo priėmimo stadijoje, jo dar nepriėmus, neturėjo pagrindo spręsti dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą.

Pareiškėjai taip pat prašo panaikinti Teisingumo ministerijos 2013 m. sausio 7 d. raštą Nr. (1.64.) 7R-141, priimtą, išnagrinėjus pareiškėjų skundą dėl Lietuvos Respublikos valdžios ir valstybės institucijų neveikimo nagrinėjant I. U. ir V. K. pareiškimus, prašymus ir skundus dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir konstitucinės santvarkos pažeidimo ir vilkinimo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą. Nurodo, kad šis raštas neteisėtas ir neargumentuotas, todėl naikintinas, nes savo turiniu ir priėmimo tvarka prieštarauja Konstitucijai ir įstatymams.

Nustatyta, kad pareiškėjai 2012 m. gruodžio 3 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos Ministrą Pirmininką ir Lietuvos Respublikos Vyriausybę su skundu dėl Lietuvos Respublikos valdžios ir valstybės institucijų neveikimo nagrinėjant I. U. ir V. K. pareiškimus, prašymus ir skundus dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir konstitucinės santvarkos pažeidimo ir vilkinimo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą. Minėtas skundas pagal kompetenciją persiųstas nagrinėti Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijai, kuri pareiškėjams atsakė skundžiamu 2013 m. sausio 7 d. raštu Nr. (1.64.) 7R-141, kuriame nurodė, kad į Teisingumo ministerijos kompetenciją neįeina įstatymų ir kitų teisės aktų bei jų taikymo oficialus aiškinimas ar konkrečios faktinės situacijos nagrinėjimas, todėl pareiškėjams pateikia aktualią teisinę informaciją, kuri negali būti traktuojama kaip oficialus teisės aiškinimas. Teisingumo ministerija taip pat nurodė, kad šis atsakymas gali būti skundžiamas Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai arba Vilniaus apygardos administraciniam teismui ABTĮ nustatyta tvarka.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškėjų skundo priimtinumo klausimą, dėl šio skundo reikalavimo (panaikinti Teisingumo ministerijos raštą) atskirai nepasisakė, nevertino minėto rašto įtakos pareiškėjų teisėms ir interesams, nors minėtas 2013 m. sausio 7 d. raštas Nr. (1.64.) 7R-141 laikytinas atsakymu į pareiškėjų 2012 m. gruodžio 3 d. skundą, kurį patys pareiškėjai traktuoja kaip skundą Viešojo administravimo įstatymo prasme.

ABTĮ 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus. ABTĮ 22 straipsnio 1 dalyje inter alia nustatyta, kad skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Taigi įstatyme įtvirtinta asmens procesinė teisė kreiptis į teismą ir nustatyta, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar teisėtų interesų pažeidimą. Nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi į teismą dėl pažeistos teisės (įstatymų saugomo intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (įstatymų saugomi interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu, teismas privalo iš esmės nagrinėdamas bylą. Tokia išvada atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą teismų praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-674/2010). Be to, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog pagal bendrą principą administracinis teismas skundo priėmimo stadijoje negali vertinti, ar asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos, ir negali atsisakyti priimti skundą, konstatavęs, kad asmens teisės nėra pažeistos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1698/2010).

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškėjų skundo priėmimo klausimą, įvertino ne visas reikšmingas aplinkybes, todėl skundžiama nutartis, kuria pareiškėjų skundą nutarta laikyti nepaduotu, negali būti pripažinta teisėta ir pagrįsta. Todėl pareiškėjų atskirasis skundas tenkintinas, skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 25 d. nutartis naikintina ir skundo priėmimo klausimas grąžintinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Dėl pareiškėjų atskirojo skundo argumento, kad skundžiamoje nutartyje teismas nepateikė motyvų, dėl ko pažeidė 7 dienų terminą, priimdamas 2013 m. sausio 28 d. skundą ir kodėl pažeidė pareiškėjų teisę į informaciją, taip pažeisdamas ir pareiškėjų teisę į greitą ir teisingą bylos nagrinėjimą. Nustatyta, kad pareiškėjų skundas teisme užregistruotas 2013 m. sausio 28 d., dėl šio skundo priimta Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 4 d. nutartis, kuria pareiškėjams nustatytas terminas pašalinti skundo trūkumus. Pareiškėjai teigė, kad atvykę į teismą 2013 m. vasario 5 d. prieš pietus, informacijos apie minėtą nutartį negavo. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad 2013 m. vasario 4 d. nutartis, kuria nustatytas terminas trūkumus šalinti iki 2013 m. vasario 21 d., pareiškėjui V. K. įteikta 2013 m. vasario 5 d. 15.00 val., ta pačią dieną išsiųsta I. U.. Minėtos aplinkybės nesutrukdė pareiškėjams pasinaudoti teise pašalinti skundo trūkumus. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija vertina, kad nepagrįsti pareiškėjų argumentai dėl jų teisės į informaciją bei į greitą ir teisingą bylos nagrinėjimą pažeidimo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų V. K. ir I. U. atskirąjį skundą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 25 d. nutartį ir pareiškėjų skundo priėmimo klausimą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras DrigotasStasys GagysSkirgailė Žalimienė