Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Pranešėja Violeta MiliuvienėTeisėjas Vaclovas Jurjonas Baudž. byla Nr. 1A-927-174/2013 Teisminio proceso Nr. 1-30-2-00154-2011-0 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.; 1.2.27.5.; 2.1.7.4. (S)

2013 m. lapkričio 21 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Miliuvienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios T. Ž. apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 16 d. nuosprendžio, kuriuo T. Ž., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 290 straipsnį (2 epizodai) ir nubausta:

pagal BK 290 straipsnį (dėl 2011-06-02 veikos) trijų mėnesių laisvės atėmimo bausme;

pagal BK 290 straipsnį (dėl 2011-09-05 veikos) – šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir nustatyta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas septyniems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Kardomąją priemonę – suėmimą – iki nuosprendžio įsiteisėjimo nuspręsta palikti nepakeistą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. Ž. nuteista už tai, kad ji įžeidė savo pareigas einantį valstybės tarnautoją, t. y. ji 2011 m. birželio 2 d., apie 13.30 val.–15 val., Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros, esančios Danės g. 6, Klaipėdoje, 218 kabinete, Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros antrojo skyriaus prokurorei D. D., einančiai savo tarnybines pareigas, paklausus T. Ž., kada ji ketina atvykti duoti parodymus pas ikiteisminio tyrimo tyrėją jos kontroliuojamoje ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 33-1-00905-10, kurioje T. Ž. norėjo įteikti pranešimą apie įtarimą ir ją apklausti kaip įtariamąją, T. Ž. eidama pro šalį prokurorei žeminančiai pasakė ,,pasitrauk“ ir tyčia visu kūnu pastūmė D. D., kliudydama jos kairįjį petį, dėl to D. D. neišlaikė pusiausvyros ir rankomis atsirėmė į seifą. Tokiais įžūliais garbę ir orumą žeminančiais veiksmais, matant kabinete buvusiems kitiems prokurorams, T. Ž. įžeidė savo pareigas einančią prokurorę D. D..

Be to, T. Ž. 2011 m. rugsėjo 5 d., apie 10.15 val., Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros antrojo skyriaus prokurorei D. D., kuri surašytu tarnybiniu pranešimu inicijavo ikiteisminio tyrimo pradėjimą pagal BK 290 straipsnį dėl jos, kaip valstybės tarnautojos, įžeidimo einant Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros, esančios Danės g. 6, Klaipėdoje, kieme, išsakė garbę ir orumą žeminančius bei įžeidžiančius necenzūrinius žodžius, tokiu būdu įžeidė tarnybines pareigas einančią prokurorę D. D..

Apeliaciniu skundu nuteistoji T. Ž. prašo Šilutės rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 16 d. nuosprendį panaikinti ir ją išteisinti, nes ji nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo požymių, bei neįrodyta, kad ji dalyvavo padarant jai nepagrįstai inkriminuotą nusikaltimą, numatytą BK 290 straipsnyje. Be to, apeliantė prašo panaikinti jai paskirtą kardomąją priemonę – suėmimą, išreikalauti iš Klaipėdos apygardos teismo ir pridėti prie šios bylos privataus kaltinimo tvarka prokurorei D. D. iškeltą baudžiamąją bylą (teisėjas Stasys Valužis). Be to, remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 334 straipsniu, T. Ž. prašo pranešti Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui apie ikiteisminio tyrimo metu padarytus esminius BPK pažeidimus.

Nurodo, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl turi būti panaikintas. Apeliantės teigimu, ji yra nepagrįstai nuteista, nes jai inkriminuoto nusikaltimo nepadarė, byla buvo sufabrikuota ir suklastota bendru prokurorų ir teisėjo susitarimu, dėl to ji buvo neteisingai apkaltinta. Nuteistosios teigimu, bylą nagrinėjęs teisėjas vykdė sistemos pavedimą susidoroti su ja, kaip buvusia Lietuvos žmogus teisių stebėtojų sąjungos sekretore, dabar – politinės partijos „Drąsos kelias“ nare ir kandidate į Lietuvos Respublikos Seimą. Be to, ši jai iškelta byla yra kerštas už Klaipėdos apygardos prokuratūros vyr. prokuroro S. J. atleidimą iš darbo 2011 m. dėl jo piktnaudžiavimo alkoholiu darbo metu. Joks teisingumas šioje byloje nebuvo vykdomas, priešingai – tai buvo kerštaujančių prokurorų „užsakytas teisingumas“ ir siekis įgyvendinti planą susidoroti su ja. Baudžiamasis persekiojimas prieš ją buvo pradėtas neteisėtai, ikiteisminį tyrimą vykdę prokurorai davė melagingus parodymus, patys vadovo ikiteisminiam tyrimui, o bylą nagrinėjant teisme palaikė valstybinį kaltinimą, siekdami neteisėtai nubausti nekaltą asmenį, o tai yra nusikaltimo prieš ją, T. Ž., vykdymas. Teismas be pagrindo kritiškai nevertino byloje esančių duomenų, užkirto jai kelią siekti teisingumo, pasinaudoti savo procesinėmis teisėmis ir aktyviai gintis, t. y. jai nebuvo suteikta veiksminga teisinė pagalba, nebuvo suteikta galimybė ir sąlygos susipažinti su šios baudžiamosios bylos medžiaga, pateikti savo įrodymus. Teismas piktybiškai neleido jai nuvykti namo pasiimti reikšmingus bylai įrodymus, kurių ji negalėjo pasiimti dėl neteisėto suėmimo 2013-01-23. Teismas piktybiškai atsisakė iškviesti į teismą ir apklausti jos prašomus liudytojus. Be to, teismas, akivaizdžiai veikdamas prieš ją – T. Ž., teismo posėdžio salėje neleido nuimti jai antrankių, taip apribodamas jos teisę rašyti, cituoti BK, BPK ir kt. teisės aktus. Teismas „avansu nusprendė“, kad ji yra kalta, taip pažeidė nekaltumo prezumpciją ir jos konstitucines teises, kurias garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18, 20 straipsniai ir 31 straipsnio 1 dalis, t. y. asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Todėl, T. Ž. įsitikinimu, akivaizdu, kad teisėjas buvo nusiteikęs prieš jos asmenį, nevykdė teisingumo, buvo šališkas ir nesąžiningas, nes vykdė prokurorų užsakymą ir labai „stengėsi“ dėl prokurorų, kurie darė viską, kad ją neteisingai apkaltintų ir sukeltų negatyvias pasekmes, nepagrįstai laikytų ją suimtą. Apeliantės teigimu, skundžiamame nuosprendyje išdėstyti argumentai yra „įžūlus ir bjaurus melas“. Teismas vadovavosi tik prielaidomis, spėlionėmis ir prokurorų abejonėmis, o ne faktais.

Apeliantė teigia, kad 2011 m. birželio 2 d., apie 13.30 val.–15 val., tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu net nebuvo nustatytas, ji nebuvo ir neketino būti Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūroje, adresu Vilties g. 6, Klaipėda, ir jokių reikalų tą dieną šioje įstaigoje neturėjo, nurodytame 218 kabinete nebuvo, prokurorė D. D. jai nebuvo reikalinga, su ja jokių reikalų neturėjo, jokio šaukimo atvykti pas minėtą prokurorę nebuvo gavusi ir jokių klausimų, kada ji ketina atvykti duoti parodymus pas ikiteisminio tyrimo tyrėją šios prokurorės kontroliuojamoje ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 33-1-00905-10, kurioje norėjo įteikti jai, T. Ž., pranešimą apie įtarimą ir ją apklausti kaip įtariamąją, nebuvo ir negalėjo būti, kadangi tam nebuvo jokio reikalo, nes pas tyrėją R. G. ji buvo nuvykusi, gavo pranešimą apie įtarimą, tačiau nesant gynėjo jokios apklausos nebuvo galimos. Todėl, apeliantės teigimu, prokurorės D. D. melagingas kaltinimas turi būti vertinamas BK 263 straipsnio 1 dalyje ir BK 235 straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų prasme, nes ši prokurorė buvo šio neteisėto baudžiamojo persekiojimo iniciatorė. T. Ž. teigimu, kad prokurorė D. D. daugelį metų yra itin piktybiškai nusiteikusi prieš jos asmenį ir nuolatos, piktnaudžiaudama savo tarnybine padėtimi, aktyviai persekioja ją, tai teisme ji pati pripažino. Todėl, apeliantės teigimu, akivaizdu, kad prokurorė turėjo asmeninį suinteresuotumą melagingai ją apkalbėti, pasitelkusi savo draugus ir kolegas prokurorus I. B., S. G., R. G., R. U., kurie, T. Ž. įsitikinimu, sutiko padėti suklastoti šią bylą ir davė melagingus parodymus, kaip ir pati D. D.. Nuteistoji T. Ž. pabrėžia, kad prokurorės D. D. geriausia draugė prokurorė R. U. net nebuvo apklausta teisme, todėl teismas jos parodymais skundžiamame nuosprendyje negalėjo remtis.

Kaltinamajame akte, 2011-11-28 surašytame Kretingos rajono apylinkės prokuratūros prokurorės I. G., nurodyta, jog kaltinimai pareikšti už veiką, padarytą 2011 m. birželio 2 d. laikotarpiu nuo 13.30 val. iki 17.00 val., tačiau skundžiamame nuosprendyje nurodytas kitas laikas, t. y., apeliantės teigimu, be jokio tyrimo laikas tyčiniais veiksmais buvo „sutrumpintas“ iki 15.00 val. Tai įrodo, kad teismas nesivadovavo jokiais įstatymais, o nuosprendį grindė „neaiškios kilmės suinteresuotų prokurorų samprotavimais ir melu“. Teismas nevykdė teisingumo, priešingai, skundžiamas nuosprendis pagrįstas melu.

T. Ž. pabrėžia, jog kaip liudytojai apklausti asmenys nurodė, kad jie jos nepažinojo, t. y. nurodė, kad atėjo jiems „nepažįstama moteris“, taigi, apeliantės teigimu, jie savo spėliones grindė deklaratyvaus pobūdžio samprotavimais, norėdami apkaltinti nekaltą asmenį.

Teismas suinteresuotai vertino dokumentų kopijas iš kitos baudžiamosios bylos Nr. 33-1-00905-10, t. y. duomenis apie tai, kad neva ji, T. Ž., vengė atvykti į apklausas, o ta pati prokurorė D. D. minėtoje byloje 2011-02-28 priėmė nutarimą, kuriuo paskyrė jai 1 300 Lt baudą už tai, kad neva ji vengė atvykti į apklausas (t. 1, b. l. 54–55). T. Ž. pažymi, kad į apklausas minėtoje byloje ji neatvyko todėl, kad jai nebuvo paskirtas gynėjas, nors ji nuo pirmos apklausos turėjo teisę naudotis gynėjo paslaugomis, apie tai tyrėjos S. S. ir R. G. buvo tinkamai ir laiku informuotos raštu. Teismas be pagrindo į savo 2013-07-16 nuosprendį įtraukė visiškai kitos baudžiamosios bylos Nr. 33-1-00905-10 (Nr. 1-953-201/2011) motyvus „neva kaip suklastotą ketinimą „įžeisti“ D. D. kaip valstybės tarnautojos“. Apeliantės teigimu, nėra jokio ryšio tarp minėtos ir nagrinėjamos bylos, todėl teismas šioje byloje be pagrindo rėmėsi duomenimis iš kitos bylos, nes joje esantys duomenys visiškai nesusiję su šioje byloje jai nepagrįstai inkriminuotomis nusikalstamomis veikomis.

Teismas skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai nurodė, kad neva prokurorė D. D. 2011-06-02 savo kabinete „susvyravo“ ir „atsirėmė į seifą“ dėl jos, T. Ž., kaltės. Apeliantės teigimu, tai yra melas, nes tą dieną ji buvo darbe, po to dalyvavo Klaipėdos apygardos teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-2427-122/2011 su antstoliu Gintaru Kairiu H. Zudermano gimnazijos vykdomojoje byloje Nr. 0154/10/01640 dėl teisėjos Elenos Pauliukienės nutarties. T. Ž. nurodo, kad ji prašė teismo leisti jai trumpam nuvykti į namus pasiimti įrodymus, tačiau bylą nagrinėjęs teisėjas tyčia šio prašymo netenkino ir savo 2013-07-16 nuosprendyje nepagrįstai nurodė, kad neva ji „tokio aiškinimo niekuo nepagrindė“. Tokiu būdu teismas užkirto jai kelią pateikti įrodymus ir pažeidė jos teisę į teisingą ir sąžiningą bylos išnagrinėjimą.

Apeliantė pažymi, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo turi teisę turėti pakankamai laiko bei galimybių pasirengti gynybai (BKP 44 straipsnio 7 dalis), tačiau šia teise ji neturėjo galimybės pasinaudoti.

Be to, apeliantės teigimu, visiškai nepagrįstas jai pareikštas kaltinimas dėl 2011-09-05 įvykio, kurį, pasak T. Ž., „išfantazavo“ ta pati prokurorė D. D. dėl tyčinių sumetimų ir piktnaudžiaudama tarnybine padėtimi apkaltinusi ją nebūtais dalykais. Pareikšdama nepagrįstus kaltinimus prokurorė D. D. padarė jai, T. Ž., žalą, dėl to ji iš karto kreipėsi į teismą dėl baudžiamosios bylos privataus kaltinimo tvarka D. D. iškėlimo. Jos skundą nagrinėjo Klaipėdos apygardos teismo teisėjas Stasys Valužis, todėl, T. Ž. nuomone, ji pagrįstai prašė išreikalauti iš Klaipėdos apygardos teismo minėtą bylą ir pridėti kaip įrodymą šioje byloje. Tačiau teisėjas V. Jurjonas piktybiškai ir nemotyvuotai atsisakė tai padaryti, buvo šališkas ir skundžiamame nuosprendyje apie tai net nepasisakė, taip, apeliantės teigimu, dengė prokurorės D. D. prieš ją atliktą nusikalstamą veiką dėl 2011-09-05 įvykio, kaip ir dėl jai pareikštų 2011-06-02 išgalvotų kaltinimų. Šiuo atveju, apeliantės įsitikinimu, nėra pagrindo abejoti, kad prokurorės D. D. ir jos pakviestų liudytojų veiksmuose yra nusikalstamų veikų, numatytų BK 236 straipsnio 1 dalyje (melagingas įskundimas ar pranešimas apie nebūtą nusikaltimą), BK 235 straipsnyje (melagingi parodymai), BK 228 straipsnyje (piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi) požymių, dėl to teismas privalo skubos tvarka kreiptis į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą ir prašyti prokurorei D. D. ir jos draugams prokurorams I. B., S. G., R. G. ir R. U. inicijuoti baudžiamąjį persekiojimą įstatymo nustatyta tvarka, kad paaiškėtų šios bylos neteisėto inicijavimo nusikalstami požymiai ir būtų atliktas išsamus tyrimas ir atskleista tiek prokurorės D. D., „nukentėjusios“ nuo savo pačios nusikalstamos veikos, tiek kaip liudytojų apklaustų minėtų prokurorų neteisėta veika, dėl to yra pakankamai duomenų.

T. Ž. teigimu, jai pareikšti kaltinimai yra išgalvoti kerštaujančių prokurorų, jokių nuskalstamų veikų, kurių padarymų ji buvo neteisingai apkaltinta, ji nepadarė, teismas viską suklastojo.

Baudžiamasis procesas turi prasmę tik tada, kai jį inicijuojant ir tęsiant yra pagrįstai manoma, kad bus išaiškinta ir įrodyta nusikalstama veika. BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, jog baudžiamasis procesas negali būti pradėtas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Apeliantės nuomone, iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad yra aiški BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta aplinkybė, draudžianti pradėti baudžiamąjį procesą.

Be to, apeliantės įsitikinimu, teismas skundžiamame nuosprendyje tyčia melagingai nurodė, jog: „Iš 2013-05-10 Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendžio matyti, kad T. Ž. paskirtos bausmės net nepradėjo vykdyti, vengė atvykti į Probacijos skyrių, už ką jai skirtos nuobaudos.“ T. Ž. pažymi, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-05-10 nuosprendis nėra įsiteisėjęs, todėl teismas neturėjo jokio teisėto pagrindo juo remtis, taip darydamas žalą jos asmeniui. Tuo labiau, kad Probacijos tarnyba jokių šaukimų jai nesiuntė ir net neįteikdavo, o už akių priimti sprendimai dėl nuobaudų paskyrimo yra neteisėti ir neapgrįstai bei apskųsti Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Skundas dar nėra išnagrinėtas, todėl, apeliantės teigimu, darytina išvada, kad teisėjas V. Jurjonas, skundžiame nuosprendyje nurodydamas prasimanytą ir tikrovės neatitinkančią informaciją, kuri net nebuvo patikrinta, padarė jai žalą.

Be to, T. Ž. nurodo, jog teismas skundžiamame nuosprendyje neteisingai nurodė, kad ji niekur nedirba, nors aiškiai žinojo, kad jis nuo 2013-01-23 buvo neteisėtai suimta, o dėl neteisėto atleidimo iš darbo su darbdaviu UAB „(duomenys neskelbtini)“ tebevyksta teisminis procesas Klaipėdos miesto apylinkės teisme teisėjos Erinijos Kazlauskienės nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-2712-730/2013 dėl grąžinimo į darbą, nesumokėto darbo užmokesčio, turtinės ir neturtinės žalos priteisimo.

Be to, apeliantės teigimu, teismas nepagrįstai ją apkaltino, skundžiamame nuosprendyje nurodydamas, kad ji buvo nuteista kitoje byloje pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant per 10 mėnesių neatlygintinai išdirbti 100 val. sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, ir kad šios paskirtos bausmės ji nėra atlikusi. T. Ž. pažymi, kad minėta byla taip pat yra suklastota D. D., nepaisant to, paskirtą bausmę ji yra atlikusi, t. y. išdirbo 100 val. nevalstybinėje organizacijoje – LŽTSS – ir pateikė teismui tai patvirtinančią pažymą.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus apeliantė T. Ž. teigia, jog galima daryti išvadą, kad teismo atlikta prieš jos asmenį veika yra nusikalstama, norint tyčia ir sąmoningai pripažinti ją kalta pagal BK 290 straipsnį ir nubausti 7 mėnesių laisvės atėmimo bausme dėl jai nepagrįstai inkriminuotų nusikalstamų veikų 2011-06-03 ir 2011-09-05, kurių ji nepadarė. Todėl, apeliantės teigimu, skundžiamas nuosprendis turi būti panaikintas, o ji išteisinta ir byla nutraukta.

Nuteistoji T. Ž. ir jos gynėja advokatė E. Galatiltienė prašo nuteistosios T. Ž. apeliacinį skundą tenkinti.

Prokuroras prašo apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nuteistajai T. Ž. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, tinkamai juos įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnio reikalavimų, pagrįstai T. Ž. pripažino kalta padarius BK 290 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką (2011-06-02 ir 2011-09-05 epizodai). Vien tai, kad nuteistoji nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip (subjektyviai) interpretuodama byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindama, nėra pagrindas tenkinti jos apeliacinį skundą. Apeliantė deklaratyviai teigia, kad jos kaltės dėl BK 290 straipsnyje numatyto nusikaltimo padarymo, t. y. tarnybines pareigas einančios prokurorės D. D. įžeidimo 2011-06-02 ir 2011-09-05, nepatvirtina byloje surinkti įrodymai, nes išvadą apie tai patikimai patvirtina byloje surinktų įrodymų visetas, kurį sudaro nukentėjusiosios D. D., kaip liudytojų apklaustų Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros prokurorų R. G., I. B., R. U., S. G. parodymai bei kiti byloje surinkti ir teismo ištirti įrodymai, patvirtinantys neteisėtus T. Ž. veiksmus. Apeliacinio skundo argumentai teismo išvadų dėl apeliantės kaltės nepaneigia.

Nuteistosios prašymas panaikinti Šilutės rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 16 d. nuosprendį, kuriuo ji pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 290 straipsnį (2011-06-02 ir 2011-09-05 epizodai), ir ją išteisinti, nes, T. Ž. teigimu, ji prokurorės D. D. neįžeidė ir negalėjo to padaryti, nes 2011-06-02 ji net nebuvo prokuratūroje, o buvo darbe, vėliau – Klaipėdos apygardos teisme, todėl tą dieną negalėjo įžeisti prokurorės D. D. jos darbo vietoje – prokuratūroje, dėl 2011-09-05 įvykio ji taip pat buvo nepagrįstai apkaltinta prokurorės D. D., atmestinas kaip nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė, kad T. Ž. kaltė dėl BK 290 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo – valstybės tarnautojos prokurorės D. D. įžeidimo 2011-06-02 ir 2011-09-05 – yra įrodyta.

BK 290 straipsnis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas įžeidė savo pareigas einantį valstybės tarnautoją ar viešojo administravimo funkcijas atliekantį asmenį. Nukentėjusioji prokurorė D. D., kaip liudytojai apklausti Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros prokurorai R. G., I. B., S. G. teisiamajame posėdyje parodė, kad T. Ž. 2011-06-02 buvo atvykusi į Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūrą, adresu Danės g. 6, Klaipėda, pas prokurorą I. B. ir išeidama iš kabineto nukentėjusiajai D. D. pasakė „pasitrauk“ ir tyčia visu kūnu stumtelėjo ją ir išėjo iš kabineto. Nuo stumtelėjimo neišlaikiusi pusiausvyros nukentėjusioji D. D. susvyravo ir kad nenugriūtų rankomis atsirėmė į seifą. Tiek nukentėjusioji, tiek minėti liudytojai aiškiai parodė, kad T. Ž. elgesys buvo įžūlus, žodį „pasitrauk“ T. Ž. prokurorei D. D., kuri pastarosios geranoriškai paklausė, kada ji ketina atvykti pas ikiteisminio tyrimo tyrėją duoti parodymus jos kontroliuojamoje ikiteisminio tyrimo byloje, pasakė pakeltu, žeminančiu, grasinančiu ir įžeidžiančiu tonu ir eidama pro duris tyčia užkliuvo nukentėjusiąją, o ši nuo stumtelėjimo susvyravo ir kad nenukristų atsirėmė į seifą. Toks šiurkštus T. Ž. elgesys prieš prokurorę D. D., matant pastarosios kolegoms prokurorams, yra akivaizdus valstybės tarnautojo pažeminimas ir įžeidimas.

Apeliaciniame skunde nuteistoji tvirtina, kad ji 2011-06-02 net nebuvo prokuratūroje, tą dieną buvo darbe, o apie 16.00 val. – Klaipėdos apygardos teisme, tačiau nors, kaip teigia T. Ž., ji 2011-06-02 dirbo pas J. S., tai nepaneigia byloje nustatytos aplinkybės, kad tą dieną ji buvo Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūroje, nes šią aplinkybę patvirtina ne tik nukentėjusiosios, bet ir minėtų liudytojų parodymai, kurie neabejotinai patvirtina, kad T. Ž. 2011-06-02, laikotarpiu nuo 13.30 val. iki 17.00 val., tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatytas, buvo atvykusi į Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūrą, adresu Danės g. 6 , Klaipėda, pas prokurorą I. B., o išeidama tarpduryje susitikus prokurorę D. D. ir pastarajai pasiteiravus, kada ši ketina atvykti pas tyrėją duoti parodymus jos kontroliuojamoje ikiteisminio tyrimo byloje, T. Ž. pastarajai žeminančiai pasakė „pasitrauk“ ir eidama pro duris tyčia visu kūnu stumtelėjo nukentėjusiąją, tokiu savo įžūliu elgesiu ją pažemindama ir įžeisdama kolegų prokurorų akivaizdoje. Nors apeliacijos teismo posėdyje metu kaip liudytojas apklaustas J. S. patvirtino, kad T. Ž. 2011-06-02 buvo darbe, tačiau jis negalėjo patvirtinti, kad T. Ž. 2011-06-02 visą dieną buvo darbe, t. y. atsakydamas į kolegijos pirmininkės ir prokuroro klausimus nurodė, jog neatsimena, kada T. Ž. 2011-06-02 atėjo į darbą ir kada išėjo. Pati T. Ž. nurodė, kad 2011-06-02, apie 16.00 val., ji buvo Klaipėdos apygardos teisme, tai paneigia jos pačios teiginius apie tai, kad 2011-06-02 ji visą dieną buvo darbe. Kaip minėta, liudytojas J. S. nurodė neatsimenantis, kada T. Ž. tą dieną atėjo į darbą ir kada išėjo. Taigi T. Ž. nurodyta aplinkybė, jog ji 2011-06-02 buvo darbe, nepaneigia byloje nustatytos aplinkybės, jog ji tą pačią dieną buvo Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūroje, tai patvirtina ne tik nukentėjusiosios, bet ir liudytojų I. B., R. G., S. G. parodymai.

Apeliantė teigia, kad tiek prokurorė D. D., tiek kaip liudytojai apklausti jos kolegos – Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros prokurorai – davė melagingus parodymus, byla yra sufabrikuota iš keršto paskatų, siekiant su ja susidoroti, tačiau dėl to apeliantė daro tik prielaidas, kurios nepagrįstos jokiais objektyviais bylos duomenimis. Pati T. Ž. apeliaciniame skunde nurodė, kad kaip liudytojai apklausti prokurorai nurodė, kad jie jos nepažinojo, t. y. nurodė, kad atėjo jiems „nepažįstama moteris“, todėl nėra pagrindo teigti, kad jie buvo suinteresuoti apkalbėti ar neteisingai apkaltinti jiems nepažįstamą asmenį. Be to, kaip liudytojai teisme apklausti nukentėjusiosios prokurorės D. D. kolegos, taip pat Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros prokurorai parodė, kad jų santykiai su nukentėjusiąja yra tik kolegiški, todėl tvirtinti, kad jie būtų suinteresuoti duoti nukentėjusiajai palankius įrodymus, nėra pagrindo. Todėl T. Ž. teiginiai, jog teismas nuosprendį grindė „neaiškios kilmės suinteresuotų prokurorų samprotavimais ir melu“ atmestini kaip nepagrįsti.

T. Ž. pažymi, jog kaltinamajame akte, be kita ko, nurodyta, jog kaltinimai jai pareikšti už veiką, padarytą 2011 m. birželio 2 d. laikotarpiu nuo 13.30 val. iki 17.00 val., tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatytas, tuo tarpu skundžiamame nuosprendyje nurodytas kitas laikas, t. y.: „2011 m. birželio 2 d., apie 13.30 val. – 15 val.“, todėl, apeliantės teigimu, be jokio tyrimo laikas tyčiniais veiksmais buvo „sutrumpintas“ iki 15.00 val. Iš tiesų kaltinamajame akte, skirtingai nei skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad 2011 m. birželio 2 d. veiką T. Ž. padarė laikotarpiu nuo 13.30 val. iki 17.00 val., tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatytas, o nuosprendyje nurodyta, kad šią veiką T. Ž. padarė apie 13.30 – 15.00 val., tačiau, atsižvelgdamas į tai, kad dėl veikos padarymo laiko pakeitimo teismas atskirai nepasisakė, tai apygardos teismas vertina kaip techninę klaidą.

Apeliantės teigimu, teismas be pagrindo šioje byloje rėmėsi duomenimis iš kitos baudžiamosios bylos Nr. 33-1-00905-10 (Nr. 1-953-201/2011), kurie, T. Ž. teigimu, neturi jokio ryšio su šioje byloje jai nepagrįstai inkriminuotomis nusikalstamomis veikomis. Tačiau pažymėtina, jog teismas T. Ž. kaltę skundžiamame nuosprendyje grindė ne minėtos baudžiamosios bylos duomenimis, o nukentėjusiosios ir liudytojų anksčiau aptartais parodymais, tuo tarpu, remiantis baudžiamojoje byloje Nr. 33-1-00905-10 (Nr. 1-953-201/2011) esančiais duomenimis, kurie išvardyti skundžiamame nuosprendyje, nustatyta, kad T. Ž. vengė atvykti į apklausas minėtoje ikiteisminio tyrimo byloje, kurią kontroliavo šioje byloje nukentėjusiąja pripažinta prokurorė D. D., todėl ji turėjo pagrindą paklausti T. Ž., kada ši ketina atvykti duoti parodymus jos kontroliuojamoje ikiteisminio tyrimo byloje.

Taip pat nagrinėjamoje byloje nekyla abejonių dėl T. Ž. kaltės dėl 2011-09-05 įvykio. Nukentėjusioji D. D. parodė, kad ji 2011-09-05, apie 10.15 val., grįždama iš Klaipėdos miesto apylinkės teismo prokuratūros kieme pamatė priešais pareinančią T. Ž.. Pamačiusi ją, ji ėjo nežiūrėdama į ją, norėdama išvengti kontakto, tačiau priėjus arčiau T. Ž. pradėjo rėkti: ,,Tai tu ,,kurva“ man bylas iškėlinėji“. Ji pasitraukė į šoną ir pasakė, kad liautųsi ją įžeidinėjusi, kad už tai yra baudžiama, tačiau T. Ž. atsakė jai neaiškinti, dar kažką kalbėjo, bet ji nuėjo į prokuratūros pastatą, nes išsigando tokio agresyvaus T. Ž. elgesio. Nors tiesiogiai šį įvykį mačiusių asmenų nėra, tačiau netikėti nukentėjusiosios parodymais dėl 2011-09-05 įvykio nėra pagrindo. Akivaizdu, kad T. Ž., žinodama, kad pagal prokurorės D. D. tarnybinį pranešimą dėl 2011-06-02 įvykio yra atliekamas ikiteisminis tyrimas, sąmoningai tęsė savo nusikalstamą veiką ir toliau įžeidinėjo prokurorę D. D., išsakydama jai žeminančio, menkinančio ir paniekinančio pobūdžio žodžius, taip tyčia siekdama įžeisti konkrečią savo tarnybines pareigas einančią prokurorę D. D., pagal kurios tarnybinį pranešimą jau buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas T. Ž..

Nuteistoji apeliaciniame skunde tvirtina, jog teismas nuosprendyje be pagrindo rėmėsi liudytojos R. U. parodymais, nes ji nebuvo apklausta teisme. Tačiau, priešingai apeliantės tvirtinimui, skundžiamo nuosprendžio turinys nepatvirtina, jog teismas rėmėsi šios liudytojos parodymais. Nors 2013-04-11 teisiamojo posėdžio protokole (t. 3, b. l. 187) nurodyta, jog teismas, išnagrinėjęs bylą teisiamajame posėdyje, kartu su kitais byloje esančiais įrodymais paskelbė ir liudytojos R. U. parodymus, tačiau apie šios liudytojos parodymus skundžiamame nuosprendyje iš viso nekalbama ir T. Ž. kaltė jais nėra grindžiama, todėl nepagrįstas nuteistosios apeliacinio skundo argumentas, jog teismas nuosprendį grindė liudytojos R. U., kuri nebuvo apklausta teisme, parodymais.

Nors nuteistoji T. Ž. neigia įžeidusi savo pareigas einančią valstybės tarnautoją prokurorę D. D., tačiau apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, tinkamai, laikydamasis BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė teisingą bei faktines bylos aplinkybes atitinkančią išvadą dėl T. Ž. kaltės pagal BK 290 straipsnį. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu, jo pagrindu nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, padarytomis išvadomis bei jų motyvacija, todėl išteisinti nuteistąją dėl valstybės tarnautojos įžeidimo nėra jokio teisinio pagrindo.

Nuteistoji apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad jai nebuvo tinkamai garantuota teisė į gynybą. T. Ž. buvo paskirtas gynėjas ir ji turėjo galimybę BPK nustatyta tvarka susipažinti su byla. BK 237 straipsnio, kuris reglamentuoja susipažinimą su baudžiamąja byla, 2 dalyje nurodyta, kad jeigu kaltinamasis suimtas (T. Ž. šioje byloje buvo suimta 2013-01-23), su šio straipsnio 1 dalyje nurodyta bylos medžiaga susipažįsta jo gynėjas. Kartu pažymėtina, kad ir Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs (pvz., 1989 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Kamasinski prieš Austriją, 2005 m. vasario 1 d. sprendimas byloje Frangy prieš Prancūziją), kad kaltinamojo gynėjo susipažinimas su baudžiamosios bylos medžiaga laikytinas tinkamu kaltinamojo teisės į teisingą bylos nagrinėjimą realizavimu. T. Ž. gynėjas advokatas V. Kelpšas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu patvirtino, kad su bylos medžiaga yra susipažinęs (t. 3, b. l. 183). Susipažinimo su baudžiamosios bylos medžiaga tvarka T. Ž. buvo išaiškinta ir Šilutės rajono apylinkės teismo 2013-04-04 nutartyje (t. 3, b. l. 165). Kad BPK 22 straipsnio 3 dalyje numatyta T. Ž., kaip kaltinamosios, teisė susipažinti teisme su byla buvo pažeista, taip pat apie T. Ž. gynėjų nekompetenciją ir dėl jos suvaržytą T. Ž. teisę į gynybą, byloje duomenų nėra.

Nuteistosios apeliaciniame skunde teigiama, jog nuosprendis turi būti panaikintas, nes bylą išnagrinėjo šališkas teismas, kadangi teismo išvados nėra pagrįstos, teismas „vykdė užsakomą teisingumą“, remdamasis melagingais kerštaujančių prokurorų parodymais. Tokie nuteistosios T. Ž. apeliacinio skundo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo yra nepagrįsti. Nuteistoji savo apeliaciniame skunde jokių BPK 58 straipsnyje numatytų nušalinimo pagrindų nenurodė ir jokių konkrečių aplinkybių, kurios leistų suabejoti galimu teismo nešališkumu, neišdėstė. Visi nuteistosios T. Ž. apeliaciniame skunde nurodyti motyvai, iš kurių galima spręsti, kad nuteistosios nuomone, pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą buvo šališkas, nėra susiję su teismo šališkumu, jo konstatavimas siejamas su priimto nuosprendžio nepalankiu jai įrodymų vertinimu. Tačiau apygardos teismas pažymi, jog abejoti apylinkės teismo teisėjo objektyvumu vien dėl to, kad jo priimti procesiniai sprendimai apeliantei nėra palankūs, negali būti vienintelė ir abejonių nekelianti aplinkybė, leidžianti spręsti apie bylą išnagrinėjusio teisėjo šališkumą, tai nėra konkretus bylą nagrinėjusio teismo šališkumo požymis, numatytas BPK 58 straipsnyje. Apie tai, kad teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir tinkamai įvertino išnagrinėtų įrodymų visumą, taip pat apie tai, kad apkaltinamajame nuosprendyje teismas išdėstė T. Ž., kuri tvirtina, kad yra nuteista nepagrįstai, kaltę patvirtinančius įrodymus ir motyvus, dėl kurių buvo atmesti kiti įrodymai, šioje nutartyje jau yra išdėstyta. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas dėl T. Ž. kaltės. Nuosprendį teismas pagrindė tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Apkaltinamasis nuosprendis, priešingai nei tvirtina apeliantė, pagrįstas tarpusavyje esminėse aplinkybėse sutampančiais nukentėjusiosios ir liudytojų parodymais ir ne vien jų parodymai lėmė apeliantės pripažinimą kalta. Teismas konkrečiai nurodė, kuriais įrodymais remiasi ir išsamiai juos įvertino bei aptarė skundžiamame nuosprendyje. Vertindamas įrodymus pirmosios instancijos teismas BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų nepažeidė. Vien tik tai, kad teismas priėmė ne tokį nuosprendį, kokio pageidavo nuteistoji, negali būti pagrindu abejoti teismo nešališkumu. Kita vertus, iš byloje esančių duomenų matyti, kad T. Ž. pasinaudojo nušalinimo teise bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, pareikšdama nušalinimą bylą nagrinėjusiam teisėjui, tačiau atsižvelgdamas į tai, kad T. Ž. nenurodė konkrečių teismo šališkumo požymių, Šilutės rajono apylinkės teismas 2013 m. balandžio 11 d. nutartimi T. Ž. prašymo netenkino (t. 3, b. l. 190). Patikrinusi šią bylą, jokių kitų esminių BPK pažeidimų kolegija taip pat nenustatė.

Apeliantė baudžiamojo proceso prieš ją neteisėtumą sieja ir su tuo, kad nukentėjusioji yra prokurorė ir kad šioje byloje kaltinimą palaikė taip pat prokuroras, tačiau, priešingai apeliantės tvirtinimui, nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad nagrinėjamoje byloje pradedant baudžiamąjį procesą prieš T. Ž. nebuvo paisoma iš BPK kylančių reikalavimų.

Apeliantės skundo argumentai, jog teismas skundžiamame nuosprendyje neteisingai nurodė, kad ji nepradėjo vykdyti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-05-10 nuosprendžiu paskirtos bausmės ir vengė atvykti į Probacijos skyrių, už tai jai buvo paskirtos nuobaudos, nes, apeliantės teigimu, minėtu nuosprendžiu paskirtą bausmę ji yra įvykdžiusi, o Probacijos tarnyba nuobaudas paskyrė neteisėtai, dėl to ji kreipėsi su skundu į teismą, taip pat kiti jos apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, t. y. jog teismas neteisingai nurodė, kad ji nedirba, nes jai inkriminuotų nusikaltimų padarymo metu ji dirbo, T. Ž. padarytų nusikalstamų veikų teisiniam vertinimui reikšmės neturi, taigi visiškai neturėjo įtakos sprendžiant T. Ž. kaltės pagal BK 290 straipsnį klausimą. Pažymėtina, jog kaltinamojo asmenybę charakterizuojantys duomenys yra reikšmingi sprendžiant jam skirtinos bausmės individualizavimo klausimą, tačiau dėl to nuteistoji nesiskundžia, o apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Taigi minėti apeliantės skundo argumentai nėra apeliacijos dėl skundžiamo nuosprendžio nagrinėjimo dalykas, todėl kolegija dėl jų nepasisako.

Nuteistosios prašymas dėl kardomosios priemonės – suėmimo – panaikinimo jau yra išspręstas Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. spalio 15 d. nutartimi, todėl teisėjų kolegija šioje nutartyje plačiau šiuo klausimu nepasisako.

Nuteistosios prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą su prašymu pradėti baudžiamąjį persekiojimą pagal BK 235 straipsnį, 236 straipsnio 1 dalį ir 228 straipsnį prokurorei D. D. ir jos pakviestiems šioje byloje liudyti Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros prokurorams I. B., S. G., R. G. ir R. U., nes, T. Ž. teigimu, jie davė melagingus parodymus iš keršto paskatų, byla yra suklastota, ji buvo nepagrįstai apkaltinta įžeidusi savo pareigas einančią valstybės tarnautoją – prokurorę D. D., atmestinas kaip nepagrįstas. Nagrinėjant šią baudžiamąją bylą teisme nekilo jokių abejonių, kad T. Ž. apeliaciniame skunde nurodyti asmenys būtų padarę minimas ar kitas nusikalstamas veikas. Be to, kaip minėta anksčiau, nėra pagrindo netikėti nukentėjusiosios prokurorės D. D. ir kaip liudytojų apklaustų jos kolegų Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros prokurorų esminėse detalėse tarpusavyje sutampančiais nuosekliais parodymais, tuo labiau, kad visi teisme apklausti liudytojai buvo įspėti pagal BK 235 straipsnį dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė byloje esančius įrodymus nepažeisdamas BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio reikalavimų, nagrinėdamas bylą, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė. Visos bylos aplinkybės ištirtos išsamiai ir nešališkai, apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, atitinkančiais BPK reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi byloje surinktais įrodymais, kurių pakako padaryti pagrįstą išvadą dėl T. Ž. kaltės įžeidus savo pareigas einančią valstybės tarnautoją – prokurorę D. D., t. y. padarius nusikalstamą veiką, turinčią BK 290 straipsnyje numatyto nusikaltimo požymius. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė byloje esančią medžiagą. BPK reikalauja, kad teisėjai įrodymus vertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Šioje byloje nenustatyta, kad vertindamas įrodymus teismas pažeidė BPK normas, taip pat nenustatyta aplinkybių, duodančių pagrindą abejoti pirmosios instancijos teismo, kuris įvertino byloje surinktų ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visumą, išvada dėl T. Ž. kaltės, todėl naikinti skundžiamą Šilutės rajono apylinkės teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir T. Ž. priimti naują išteisinamąjį nuosprendį pagrindo nėra.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistosios T. Ž. apeliacinį skundą atmesti.