Kauno apygardos teismo sprendimas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio, Evaldo Gražio ir Daivos Jankauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. P. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2019 m. spalio 24 d. nuosprendžio, kuriuo S. P. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140

straipsnio 2 dalyje ir jam paskirta 30 parų arešto bausmė.

Be to, minėtu nuosprendžiu S. P. pripažintas kaltu padarius baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 243 straipsnyje ir nubaustas 20 parų arešto bausme.

BK 63 straipsnio 1, 2, ir 5 dalies 1 punkto pagrindu paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta 30 parų arešto bausmė.

BK 64 straipsnio 1, 2 ir 4 dalies, bei 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto b papunkčio pagrindu ši subendrinta bausmė visiško sudėjimo būdu subendrinta su Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2019 m. balandžio 30 d. nuosprendžiu paskirta ir 2019 m. spalio 24 d. nuosprendžio paskelbimo dieną neatlikta bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 90 parų areštas.

BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčio bei 66 straipsnio pagrindu į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme išbūtas laikas nuo 2019 m. kovo 25 d. iki 2019 m. kovo 26 d. ir nuo 2019 m. birželio 12 d. iki 2019 m. birželio 14 d.

Kardomoji priemonė rašytinis pasižadėjimas neišvykti pakeista į suėmimą ir nuspręsta S. P. suimti iš karto po nuosprendžio paskelbimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. S. P. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir 243 straipsnį už tai, kad tyčia vengė atlikti teismo nuosprendžiu paskirtą su laisvės atėmimu nesusijusią baudžiamojo poveikio priemonę ir sukėlė fizinį skausmą savo artimam giminaičiui, o būtent: esant Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2019 m. balandžio 30 d. nuosprendžiui, kuriuo jam paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas bausmės atlikimo metu gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo asmens D. P., 2019 m. birželio mėnesį, laikotarpiu nuo 11 d. iki 12 d., tikslus laikas tyrimo metu nenustatytas, būdamas neblaivus atvyko į motinos D. P. namus, esančius (duomenys neskelbtini), kuriuose liko nakvoti, D. P. prašomas išvykti, tai padaryti atsisakė bei neleido D. P. telefonu policijai apie tai pranešti. Be to, kaltinamasis S. P. tuo pačiu laikotarpiu, t. y. 2019 m. birželio 12 d., apie 12.00 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), konflikto metu, smurtavo prieš savo artimą giminaitį – motiną D. P. – tyčia, vieną kartą kumščiu sudavė motinai D. P. į kairės rankos riešą, taip nukentėjusiajai D. P. sukeldamas fizinį skausmą.

5. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje nuteistasis S. P. ir jo gynėja advokatė Marytė Vietaitė prašė sumažinti apeliantui paskirtos bausmės dydį, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

6. Nuteistojo S. P. apeliacinis skundas atmetamas.

7. Vadovaujanti s Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius – šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai bei nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismas kruopščiai patikrina apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Nagrinėjamu atveju nuteistojo S. P. apeliaciniame skunde ginčijama jo kaltė dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo ir teigiama, kad net tuo atveju, jei būtų nustatyta, kad jo kaltinime nurodytuose veiksmuose iš tiesų yra visi jam inkriminuotų nusikalstamų veikų sudėties požymiai, šios veikos vadovaujantis BK 37 straipsnio nuostatomis turėtų būti pripažįstamos mažareikšmėmis, o baudžiamoji byla – nutraukta. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl nusikaltimo numatyto BK 140 straipsnyje 2 dalyje sudėties požymių egzistavimo

8. Kaip jau minėta anksčiau skundžiamu nuosprendžiu S. P. nuteistas už nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymą. BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog BK 140 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą. Šiame straipsnyje nustatyta nusikalstama veika objektyviai pasireiškia fizinio smurto prieš asmenį naudojimu (mušimu, kitokiu smurtavimu), padariniais – fizinio skausmo sukėlimu arba nežymiu sužalojimu ar trumpu susargdinimu, priežastiniu ryšiu tarp veikos ir padarinių; subjektyviai – tiesiogine ar netiesiogine tyčia – suprantant, kad dėl konkretaus fizinio smurto – pavojingos veikos – gali kilti atitinkami padariniai (fizinis skausmas asmeniui, jo nežymus sužalojimas ar trumpalaikis susargdinimas), ir jų siekiant, arba nors ir nesiekiant šių konkrečių padarinių, bet sąmoningai leidžiant jiems atsirasti.

9. Nagrinėjamu atveju baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad nuteistasis 2019 m. birželio 12 d., apie 12.00 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), konflikto metu, savo motinai D. P. tyčia, vieną kartą kumščiu sudavė į kairės rankos riešą, taip sukeldamas jai fizinį skausmą. Apeliaciniame skunde nuteistasis neneigia, kad minėtais jo veiksmais nukentėjusiajai buvo sukeltas fizinis skausmas, tačiau teigia, kad tai buvo padaryta neturint tyčios ir pažymi, kad D. P. sukeltas skausmas buvo nestiprus ir trumpalaikis. Tačiau teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka.

10. Pažymėtina, kad 2019 m. birželio 12 d. protokole – pareiškime nukentėjusioji D. P. nurodė, jog jos sūnus S. P. 2019 m. birželio 12 d. apie 12 val. kumščiu jai vieną kartą trenkė į kairės rankos riešą, dėl ko ji jautė fizinį skausmą. (1 t., 8 b. l.) Šios aplinkybės patvirtintos ir 2019 m. birželio 20 d. apžiūros protokole, kuriame nurodyta, jog peržiūrėjus 2019 m. birželio 12 d. reaguojant į pranešimą ROIK 0119000300119 įvykio vietoje nuo 16.42 val. iki 17.02 val. įrenginiu „bodycamera“ padarytą vaizdo įrašą, nustatyta, jog jame užfiksuota kaip nukentėjusioji D. P. parodė į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams, jog S. P. trenkė jai per ranką ir iškeikė ją necenzūriniais žodžiais (1 t., 31 b. l.). Be to, nurodytas aplinkybes nukentėjusioji patvirtino ir ikiteisminio tyrimo metu vykusios apklausos metu, nurodžiusi, kad ant jos supykęs S. P. trenkė jai kumščiu į kairės rankos riešą (1 t., 45 b. l.), o papildomos apklausos metu pažymėjo, kad nuteistasis jai trenkė į kairės rankos riešą, siekdamas atimti jos laikomą jam priklausančią rankinę, kurioje buvo butelis vyno (1 t., 49-50 b. l.). Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, jog tiek šios apklausos metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu D. P. nurodė, kad aptariamas smūgis buvo labai stiprus ir dėl jo ji jautė labai stiprų skausmą. Šiuo atveju svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu ir pats S. P. patvirtino rankos kumščiu trenkęs savo motinai per kairės rankos riešą, siekdamas, kad ji paleistų laikomą jo rankinę (1 t., 108-109 b. l.), o teisminio bylos nagrinėjimo metu visiškai pripažino savo kaltę dėl aptariamos nusikalstamos veikos padarymo ir neginčijo jam pareikštame kaltinime nurodytų aplinkybių. Pažymėtina, kad versiją, jog jis neturėjo jokios tyčios sukelti savo motinai fizinio skausmo ir tai padaryti galėjo tik netyčia, bandydamas iš jos atimti savo rankinę, nuteistasis pateikė tik apeliacinės instancijos teismui pateiktame skunde. Įvertinus tokį nuteistojo parodymų nenuoseklumą ir atsižvelgus į tai, jog minėta S. P. pateikiama aptariamų įvykių versija prieštarauja tiek nukentėjusiosios parodymams, tiek paties nuteistojo parodymams pirmosios instancijos teisme ir nėra patvirtinta jokiais kitais duomenimis, teisėjų kolegija ją traktuoja tik kaip deklaratyvius teiginius.

Dėl BK 37 straipsnio nuostatų taikymo

13. BK 37 straipsnis nustato, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnį, veikos ypatumus, nusikaltimo dalyką ir jo ypatumus, kilusius padarinius, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą), tiek subjektyviuosius požymius (tyčios apibrėžtumą, kryptingumą, tikslus, motyvus). Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-416/2012, 2K-154/2013, 2K-364/2013, 2K-153-942/2016, 2K-413-895/2016, 2K-93-788/2017). Pabrėžtina, kad atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teisėjas, ad hoc (konkrečioje situacijoje) įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padaryto nusikaltimo pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir pan., sprendžia, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu, ar ne (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-364/2013).

14. Nors baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai, ir nusikaltimo mažareikšmiškumas yra vertinamasis požymis, tačiau kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai (kasacinės nutartys Nr. 2K-319/2013, 2K-581/2014, 2K-299-648/2015). Sprendžiant veikos mažareikšmiškumo klausimą, be kita ko, atsižvelgiama į nuostatą, kad smurtas artimoje aplinkoje dėl jo žalos visuomenei yra priskiriamas visuomeninę reikšmę turinčioms veikoms (Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 1 str. 1 p.) (kasacinė nutartis Nr. 2K-299-648/2015).

15. Pagal BK 37 straipsnį, spręsdamas klausimą dėl nusikaltimo pripažinimo mažareikšmiu, teismas visų pirma vertina žalos dydį. Nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta, kad nukentėjusiajai D. P. neteisėtais nuteistojo veiksmais buvo sukeltas fizinis skausmas. Kaip jau minėta anksčiau, pati nukentėjusioji viso baudžiamojo proceso metu nuosekliai tvirtino, kad dėl jai suduoto smūgio ji jautė labai stiprų skausmą. Aplinkybę, jog dėl patirto smūgio nukentėjusioji jautė fizinį skausmą patvirtino ir liudytoju apklaustas policijos pareigūnas R. G., kuris pagal iškvietimą buvo atvykęs į aptariamo įvykio vietą – jis nurodė, jog D. P. jam ir jo kolegai teigė, kad jai suduotas smūgis buvo labai stiprus ir dėl to ji jaučia fizinį skausmą ir nors vizualiai ant nukentėjusiosios rankos jokio pobūdžio sužalojimų nesimatė, tačiau bendra nukentėjusiosios būklė buvo bloga, t. y. ji buvo labai susijaudinusi, jos kūnas drebėjo, jai dingo kalba ir dėl to jai buvo iškviesta greitoji medicinos pagalba. Pažymėtina, kad nei BK 140 straipsnio 2 dalies dispozicijoje, nei teismų praktikoje nėra nurodyta kokio būtent intensyvumo skausmą turi patirti asmuo, prieš kurį buvo smurtaujama, tam, kad kaltininko veiksmai galėtų būti kvalifikuojami pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog skausmas yra visiškai subjektyvus ir individualus kiekvieno asmens pojūtis, kurio stiprumo, pobūdžio ar intensyvumo neretai yra neįmanoma objektyviai perteikti ar įrodyti. Vis dėlto, aptartų aplinkybių kontekste, teisėjų kolegijai nekyla jokių abejonių, jog dėl prieš ją panaudoto smurto D. P. jautė stiprų fizinį skausmą ir sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog S. P. veiksmais sukeliamų padarinių (fizinio skausmo) rūšinis pavojingumas buvo mažesnis nei įprastai BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytais veiksmais sukeliamų padarinių pavojingumas. Atsižvelgiant į tai, konstatuojama, jog šiuo atveju nėra jokio pagrįsto pagrindo pripažinti S. P. įvykdytą, BK 140 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką mažareikšme ir vadovaujantis BK 37 straipsnio nuostatomis atleisti nuteistąjį nuo baudžiamosios atsakomybės.

16. Priešingai nei teigiama nuteistojo apeliaciniame skunde, teisėjų kolegijos vertinimu neegzistuoja ir pagrindas mažareikšme pripažinti S. P. padarytą BK 243 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką. BK 243 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė asmenims vengusiems atlikti teismo paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę (išskyrus turto konfiskavimą). Nagrinėjamu atveju S. P. pirmosios instancijos teismo sprendimu pagal BK 243 straipsnį nuteistas už tai, kad esant nuosprendžiu paskirtai baudžiamojo poveikio priemonei – įpareigojimui bausmės atlikimo metu gyventi skyrium nuo D. P., būdamas neblaivus atvyko į motinos D. P. namus, kuriuose liko nakvoti, D. P. prašomas išvykti, tai padaryti atsisakė bei neleido D. P. telefonu policijai apie tai pranešti. Pažymėtina, kad nuteistasis minėtų aplinkybių teisingumo neginčija, tačiau teigia, kad nukentėjusioji pati jį pasikvietė į savo namus, o jis jos kvietimą priėmė tik todėl, kad buvo susirūpinęs dėl jos sveikatos būklės ir norėjo ja pasirūpinti. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, minėtos aplinkybės niekaip nemažina nei nuteistojo įvykdytos nusikalstamos veikos pavojingumo, nei ja sukeltų padarinių sunkumo (šiuo atveju iš baudžiamosios byloje esančių duomenų yra akivaizdu, kad būtent dėl aptariamos baudžiamojo poveikio priemonės pažeidimo, buvo įvykdytas ir kitas nusikaltimas, t. y. nukentėjusiajai buvo sukeltas fizinis skausmas). Baudžiamosios bylos duomenys patvirtina, kad nuteistasis yra linkęs smurtauti prieš savo motiną, praeityje jis du kartus buvo teistas už fizinio skausmo sukėlimą ir nežymaus sveikatos sutrikdymo padarymą D. P.. Todėl, nors kaip teisingai nurodyta nuteistojo apeliaciniame skunde, vaikai turi pareigą globoti savo tėvus senatvėje (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnis), tačiau minėtos aplinkybės įrodo, jog šiuo atveju S. P. yra nepajėgus tinkamai vykdyti šią pareigą ir būdamas kartu su savo motina ja ne tik kad tinkamai nesirūpina, bet net ir nepaisydamas jos blogos sveikatos būklės, dėl kurios jis reiškia didžiulį susirūpinimą apygardos teismui pateiktame apeliaciniame skunde, nuolatos prieš ją smurtauja, tokiu būdu tik dar blogindamas jos fizinę ir emocinę būseną.

Dėl S. P. paskirtos bausmės individualizavimo

17. Apeliaciniame skunde nuteistasis prašė tik pripažinti jo įvykdytas nusikalstamas veikas mažareikšmėmis ir tuo pagrindo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, tačiau baigiamųjų kalbų metu tiek nuteistasis, tiek jo gynėja išreiškė prašymą sušvelninti apeliantui skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija pasisako ne tik nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytų prašymų ir argumentų, bet ir patikrina ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, skiriant ir individualizuojant bausmę S. P., kas teismo manymu nelaikytina BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimu ir apeliacinio skundo ribų viršijimu.

18. Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas nuteistajam S. P. bausmės rūšį – areštą ir nustatydamas jos dydį, atsižvelgė į nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, į nuteistojo kaltės formą ir rūšį (nuteistasis veikė tyčia), nusikalstamos veikos stadiją (nusikalstama veika baigta), į jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę (nusikalstamą veiką padarė būdamas neblaivus ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui) ir jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę (prisipažino dėl nusikaltimo padarymo ir nuoširdžiai gailisi). Be to, individualizuodamas S. P. skiriamą bausmę, pirmosios instancijos teismas įvertino ir nuteistojo asmenybę, t. y. atsižvelgė į tai, jog jis praeityje tris kartus teistas už tokio paties pobūdžio nusikaltimų padarymą, ne kartą baustas ir administracine tvarka už įvairius administracinius nusižengimus, nei nusikalstamos veikos padarymo, nei šiuo metu nedirba, nevykdė jam ankstesniu teismo nuosprendžiu paskirtų baudžiamojo poveikio priemonių ir pažeidinėjo probacijos atlikimo tvarką bei sąlygas. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas individualizuodamas S. P. skirtiną bausmę tinkamai taikė BK nuostatas, reglamentuojančias bausmių skyrimo taisykles ir pagrįstai sprendė, jog S. P. asmenybę apibūdinantys duomenys rodo, kad jis nesistengia elgtis nepažeidžiant nustatytų elgesio taisyklių, nesilaiko bausmės, nesusijusios su laisvės atėmimu sąlygų, todėl BK 41 straipsnyje bausmės tikslai gali būti pasiekti tik paskyrus S. P. su laisvės atėmimu susijusią bausmę – areštą ir jos dydį nustatant artimą sankcijos vidurkiui. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo S. P. paskirta bausmė atitinka jo padarytų veikų pavojingumą bei jo asmenybę apibūdinančias aplinkybes, bausmė yra paskirta nepažeidžiant BK 54 ir 61 straipsniuose nustatytų bausmių skyrimo taisyklių bei leidžia įgyvendinti teisingumo principą ir pasiekti bausmės tikslus, todėl nėra jokio pagrįsto pagrindo ją švelninti.

19. Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių visumos pagrindu aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, jog Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2019 m. spalio 24 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti nuteistojo S. P. apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo S. P. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2020 m. spalio 24 d. nuosprendžio atmesti.

Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.