Kauno apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas Viktoras Preikšas Baudžiamoji byla Nr. 1A-268-327-2014

Teisėja Daiva Jankauskienė Teisminio proceso Nr. 1-24-1-01371-2012-5

2014 m. balandžio 9 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Vik­to­ro Preikšo (kole­gi­jos pirmininkas), Arūno Paštuolio ir Valdo Vitunsko, sekre­to­riau­jant Agnei Ra­manauskienei, dalyvaujant prokurorui Evaldui Tarasevičiui, nukentėjusiajam M. B., jo atstovui advokatui Vygaudui Moliui, išteisintajam V. B., jo gynė­jui advo­ka­tui Gin­tui Matulevičiui, viešame teismo po­sė­dy­je apeliacine tvarka išnagrinėjo bau­džia­mą­ją bylą pagal nu­ken­­tėjusiojo M. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apy­lin­kės teis­mo 2013 m. gruo­džio 10 d. nuosprendžio, kuriuo V. B. išteisintas nepadarius veikos, turinčios Lie­tu­vos Res­pu­blikos bau­džia­mo­jo kodekso (toliau – BK) 294 str. 2 d., 138 str. 1 d., 139 str. 1 d. numatytų nusikaltimų požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.). M. B. civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo iš V. B. paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. B. buvo kaltinamas tuo, kad nesilaikydamas įstatymo nustatytos tvarkos savavališkai vykdė savo tariamą teisę į žemės sklypus, esančius adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, ir į servitutinį kelią, vedantį nuo (duomenys neskelbtini) g. iki paminėtų sklypų, Kaune, o būtent: 2012-11-22, apie 16 val. (duomenys neskelbtini) prie 22 namo, Kaune, užstodamas savo kūnu neleido traktoriumi išlyginti kelio, sklypų savininkų sūnų M. B. išplūdo necenzūriniais žodžiais, grasino panaudoti fizinį smurtą, teigdamas, kad žemė ir kelias priklauso jam ir sklypuose, adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, namo pastatyti neleis, grasindamas užkrėsti tuberkulioze spjovė į M. B., po to tyčia sudavė M. B. rankomis į petį ir dešinę ranką, padarė dešinio riešo raiščių patempimą, taip nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo M. B. sveikatą, nes dėl šio sužalojimo sveikata buvo sutrikdyta ilgiau nei 10 parų laikotarpiui, tokiu būdu savavaldžiavo panaudodamas fizinę ir psichinę prievartą.

Teismo posėdyje nukentėjusysis ir jo gynėjas prašė tenkinti nukentėjusiojo apeliacinį skun­dą jame nurodytais mo­ty­vais. Prokuroras nukentėjusiojo apeliacinio skundo nepalaikė.

Išteisintasis ir jo gynėjas prašė nukentėjusiojo apeliacinį skundą atmesti.

Nukentėjusiojo M. B. ape­liacinis skundas atmetamas. Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 10 d. nuosprendis naikinamas dalyje.

Pagal Lietuvos Res­pu­blikos bau­džia­mo­jo proceso ko­dekso (toliau – BPK) 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šioje įstatymo normoje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įver­ti­na pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išna­gri­nė­ji­mu, vadovaudamiesi įstatymu.

Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuo­me­nės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įsta­ty­mą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nu­teistas. Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo pre­rogatyva, todėl vien tai, kad apeliacinį skundą surašiusiam as­me­niui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo tai­ky­mu, BPK normų pažeidimu ar teismo šališkumu.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog pir­mo­sios instancijos teismas, vado­vau­da­ma­sis baudžiamojo proceso įstatymo nuo­s­tatomis, išsamiai ištyrė ir išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus ir savo išvadas, išdėstytas išteisinamajame nuos­pren­dy­je, pagrindė išsamia įro­dy­mų vi­su­mos analize bei išdėstė motyvus, kuriais rem­damasis at­me­tė kitus įrodymus. Kolegija sprendžia, kad pirmosios instan­cijos teismas pagal nustatytas bylos aplinkybes padarė pagrįstą išvadą, kad V. B. nepa­darė veikos, turinčios Lie­tu­vos Res­pu­blikos bau­džia­mo­jo kodekso (toliau – BK) 294 str. 2 d. numa­ty­to nusikaltimo požymių ir išteisino jį, tačiau padarė esminį BPK pažeidimą for­mu­luodamas išteisinimo pagrindą.

BK 2 str. 4 d. nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką, o tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Teismų prak­ti­koje, teisės doktrinoje pripažinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prie­lai­domis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę pa­da­rius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Iš nekaltumo prezumpcijos, kuri yra įtvir­tin­ta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d. ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių ap­sau­gos konvencijos 6 str. 2 d. bei BPK 44 str. 6 d., kyla imperatyvas, kad visos abejonės, kurių nega­li­ma pašalinti, turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Lietuvos Aukš­čiau­sio­jo Teis­mo praktikoje taip pat pažymima, kad esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų by­lai ap­lin­kybių drau­džia­ma priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti (kasacinės nutartys Nr. 2K–177/2009, 2K–205/2012, 2K-532/2012).

Nukentėjusiojo apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas išteisinamojo nuosprendžio išva­dą grindė ieškodamas ir vertindamas tik tuos įrodymus, kurie paneigtų kaltinamojo kaltę, kad liu­dy­to­jų parodymus interpretavo išimtinai tiktai kaltinamojo naudai. Tačiau iš bylos duomenų matyti, kad teismas tinkamai ištyrė ir vertino visus byloje esančius įrodymus. Vertindamas tiek iki­teis­minio tyrimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu proceso dalyvių duotus parodymus, teis­mas remia­si tik ta jų parodymų dalimi, kuri atitinka kitais įrodymais nustatytas objektyvias bylos aplin­kybes.

Pagal BK 294 str. savavaldžiavimas – tai sa­va­va­liškas, nesilaikant įstatymų nustatytos tvar­kos, ginčijamos arba pripažįstamos, bet nere­alizuotos savo ar kito asmens tikros ar tariamos teisės vykdymas, padaręs didelės žalos asmens teisėms ar tei­sė­tiems interesams. Lietuvos Respublikos ci­vi­linis kodeksas (toliau – CK) nustato, kad įgyven­din­da­mi teises ir pareigas asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros mo­ralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. Draudžiama pikt­naudžiauti savo teise, t. y. įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos ki­tiems asmenims arba prieštarautų subjektinės tei­sės paskirčiai (CK 1.137 str.). Kai asmuo įgy­ven­di­na turimą subjektinę teisę sąmoningai igno­ruo­da­mas įstatymo reikalavimus, laikoma, kad jis veikia savavališkai, o kai toks savavališkas teisės vyk­dymas padaro didelės žalos kito asmens teisėms ar teisėtiems interesams ir yra pavojingas, atsiranda pagrindas taikyti baudžiamąją atsakomybę už sa­va­valdžiavimą.

Taikant baudžiamąją atsakomybę pagal BK 294 str. 2 d. turi būti nustatytas smurtinis (psi­chi­nė ir (ar) fizinė prievarta) šio nusikaltimo padarymo būdas ir tokiu būdu padaryta didelė žala nu­kentėjusiajam ar jo artimam žmogui. Kvalifikuotoje sava­val­džiavimo sudėtyje psichinė prievarta apima tik pačius pavojingiausius grasinimus – panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti turtą ar kitokiu būdu padaryti didelę turtinę žalą. Įstatymas nepateikia kriterijų didelės žalos asmens teisėms (teisėtiems interesams) masto nu­s­tatymui, todėl kiekvienu konkrečiu atveju apie jos turinį ir dydį sprendžia teismas, atsi­žvelg­damas į savavališkų veiksmų pobūdį, padarytos turtinės žalos piniginę išraišką, pažeistų teisių ir interesų svarbą bei kitas aplinkybes (kasacinės nutartys Nr. 2K-P-267/2011, 2K-P-183/2012).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad didelės žalos požymis savaval­džiavi­mo bau­džia­mo­siose bylose turi būti pagrįstas išsamia įrodymų analize, todėl nepritartina praktikai, kai įvairūs tar­pusavyje kylantys nedidelio pavojingumo konfliktai ir teisiniai ginčai dirbtinai kri­mi­na­li­zuo­jami kaltinant vieną konflikto dalyvių nusikalstamu savavaldžiavimu, neanalizuojant, ar pa­kan­­kamas pa­da­rytų veiksmų pavojingumas, neįvertinant kitų teisės šakų normų veiksmingumo at­ku­­riant pa­žeis­tas teises. Tai neatitinka baudžiamųjų įstatymų paskirties (kasacinės bylos Nr. 2A-7-2/2010, 2K-383/2011).

Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad tarp nukentėjusiojo ir kaltinamojo vyko susis­tum­dymas. Tai patvirtina byloje apklausti liudytojai, to neneigia ir V. B., teigdamas, jog buvo nukentėjusiojo M. B. apkabintas ir perkeltas į kitą vietą ir šiems veiksmams priešinosi. Liu­dy­tojas A. K. parodė, kad 2012-11-22, apie 16 val., M. B. atbėgo pas jį ir paprašė pagalbos, nurodydamas, kad V. B. jam trukdo. A. K. nuėjęs pakalbėti su V. B., matė, kaip V. B. stūmė M. B.. Tačiau liudytoja V. K. parodė, kad nukentėjusysis pasiskundė, jog kaltinamasis išsuko jam ranką ir truk­do tvarkyti kelią, dėl ko jos vyras (A. K.) nuėjo pažiūrėti, kas ten vyksta. Apelianto teigimu liudytojas A. K. matė, kaip V. B. prišoko prie nukentėjusiojo M. B. už rankų stūmė jį, apspjovė, sakė, kad serga tuberkulioze ir kad jį užkrėtė. Tačiau byloje nėra pakankamai duo­menų, galinčių pagrįsti, kad šis V. B. elgesys nukentėjusiajam sukūrė itin bauginančio pobūdžio situaciją ir jis prarado saugumo jausmą. Liudytojas V. I. nurodė, kad matė su­si­stum­dymą, po ko nukentėjusysis skundėsi riešo skausmu, tiesioginių smūgių ar grumtynių nematė. Liu­dy­tojas D. A. nurodė, kad matė, kaip kaltinamasis stūmė nuken­tė­ju­sįjį, tačiau jokių smūgių nebuvo. Liudytojas M. P., policijos pareigūnas, parodė, kad pagal iškvietimą nuvykęs į vietą, matė, kad grupelė žmo­nių tarpusavyje ginčijosi dėl kelio. Kadangi nebuvo jokių muštynių, niekas nesi­skundė, kad yra su­muštas, jie išvažiavo. Priešingai nei nurodoma nukentėjusiojo apeliaciniame skunde, nuos­prendyje yra tin­ka­mai įvertinti visų liudytojų parodymai. Apeliacinio skundo teiginys, kad teis­mas nesiėmė prie­mo­nių liudytojų parodymų prieštaravimams pašalinti, yra deklaratyvus ir niekuo nepagrįstas. Apy­lin­kės teismas ištyrė visus galimus įrodymus ir išnaudojo visas galimybes pašalinti prieš­ta­ra­vi­mus, todėl teisėjų kolegija dėl šio argumento daugiau nepasisako.

Be to, atsižvelgtina ir į tai, kad būtent pats išteisintasis ir iškvietė į įvykio vie­tą pareigūnus. Į policijos įs­tai­gą nukentėjusysis kreipėsi tik 2012-12-06, t. y. praėjus 14 dienų nuo įvykio dienos. Tokiomis aplinkybėmis spręstina, kad pats nukentėjusysis nelai­kė V. B. veiksmų nusi­kals­tamai pavojingais.

Pažymėtina, jog esant duomenims, kad tarp nukentėjusiojo ir išteisintojo įvykio metu buvo abipusiai fiziniai veiksmai – M. B. perkėlė V. B., šis tam priešinosi, abu buvo su­si­kibę ir stumdėsi, pirmos instancijos teismui pagrįstai kilo abejonių dėl M. B. atsiradusių kū­no sužalojimų kilmės. Specialisto 2012-12-12 išvadoje Nr. G3278/12(02) nurodyta, kad M. B. dešinio riešo raiščių patempimas galėjo gautis tiriamojo nurodytomis aplinkybėmis, t. y. už­lau­žiant dešinę ranką ir 2012-11-22. Iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusysis dėl patirto suža­lo­ji­mo į medi­ci­nos įstaigą kreipėsi tik 2012-11-25, t. y. praėjus 3 dienoms nuo įvykio. Atsižvelgiant į tai, aukštesniojo teis­mo nuo­mo­ne, apylinkės teismas pagrįstai sprendė, kad esant tokioms aplin­ky­bėms galima tik prie­laida, jog riešo raiščiai M. B. galėjo būti patempti susistumdymo metu, tačiau abejo­nė­mis ir prie­lai­do­mis grįsti apkaltinamąjį nuosprendį draudžia įstatymas.

Taip pat atmestinas ir apeliacinio skundo argumentas, kad teismas privalėjo apklausti me­di­cininiuose dokumentuose įrašą padariusį gydytoją bei ekspertą, surašiusį specialisto išvadą, kad būtų pašalintos teismo nurodytos abejonės dėl nukentėjusiojo patirtos traumos laiko ir vietos, bei ape­lianto prašymas apklausti VšĮ Kauno klinikinės ligoninės gydytoją ir specialisto išvadą sura­šiu­sią teismo medicinos ekspertę. Pažymėtina, kad apylinkės teismas įvertino specialisto išvadą, ape­liantas ir jo atstovas teisminio bylos nagrinėjimo metu nenurodė, kokias aplinkybes turėtų paaiškinti gydytoja ir specialistas, teisėjų kolegijai abejonių dėl specialisto išvados taip pat nekyla, todėl kons­ta­tuotina, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme šių asmenų apklausti nebuvo būtina ir to neatlikęs apylinkės teismas BPK normų nepažeidė.

Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad nuteistasis ir nukentėjusysis tam tikrą laikotarpį nesutarė dėl servitutinio kelio, kuris yra valstybinėje žemėje. Nukentėjusysis apeliaciniame skunde pats pripažino, kad abu su kaltinamuoju nuolat konfliktuoja bandydami apginti savo tariamas teises. Byloje nustatyta, kad servitutinis ke­lias nėra nukentėjusiojo ar jo giminaičių nuosavybė, jokių leidi­mų tvarkyti servitutinį kelią jis neturėjo. Visų liudytojų parodymai patvirtino, kad kaltinamasis įvykio metu buvo servitutinio kelio zo­noje, t. y. į nukentėjusiojo tėvų as­me­ninę nuosavybę nebuvo įėjęs, o nukentėjusysis servitutinio kelio remonto savarankiškai vykdyti negalėjo. Todėl pirmosios instan­ci­jos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad kaltinamasis nepažeidė kito asmens asmeninės nuo­savybės teisės ir nukentėjusiajam žala padaryta nebuvo. Todėl V. B. dėl kaltinimo pagal BK 294 str. 2 d. pagrįstai išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios nu­si­kaltimo požymių.

Iš kaltinamojo akto matyti, kad V. B. buvo kaltinamas tik pagal BK 294 str. 2 d. Tuo tarpu V. B. išteisintas jam nepadarius veikos, turinčios BK 294 str. 2 d., BK 138 str. 1 d., BK 139 str. 1 d. numatytų nusikaltimų požymių. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje netinkamai sufor­mu­lavo V. B. išteisinimo pagrindą ir taip padarė esminį BPK pažeidimą, numatytą BPK 369 str. 3 d., nes dėl to buvo suvaržytos įstatymu garantuotos kaltinamojo (išteisintojo) teisės. Be to pir­mo­sios ins­tan­cijos teismas V. B. išteisino tuo pagrindu, kad nepadarytos veikos, turinčios konkrečių rezoliucinėje dalyje išvardintų nusikaltimų, kurie nenurodyti kaltinamajame akte, požy­mių (t. 2, b. l. 40). Kalti­na­ma­jam suformuluotame kaltinime išdėstytuose veiksmuose gali būti ir kitokių nusi­kals­ta­mų veikų požymių, tačiau teismas, padaręs išvadą, kad šių požymių visuma nesu­daro kito nusi­kal­ti­mo su­dė­ties, neturi pagrindo dėl to priimti išteisinamąjį nuosprendį, kadangi tomis nusikals­ta­mo­mis veikomis jis nebuvo kal­ti­na­mas. BPK 303 str. 5 d. 1 p. nurodyta, kad asmuo išteisinamas, jeigu nepadaryta veika (konkreti kaltinamajam inkriminuota), turinti nusikaltimo ar bau­džiamojo nusi­žen­gi­mo po­žy­mių, t. y. jam inkriminuota konkreti veika neatitinka jokio nusi­kal­timo ar baudžiamojo nu­sižen­gi­mo, ne tik to, kuriuo asmuo buvo kaltinamas, požymių. Be to, apylinkės teismas nenurodė išteisinimo pagrindo „ar baudžiamojo nusižengimo požymių“ (pvz. Lietuvos ape­lia­cinio teismo nuos­prendis Nr. 1A-262/2014).

Teisėjų kolegijos nuomone, taip Kauno apylinkės teismas pažeidė nuteistojo V. B. teisę žinoti tikslų išteisinimo pagrindą, numatytą BPK 303 str. 5 d. 1 p., tuo padarė esminį BPK pažeidimą, kuris ištaisomas apeliacinio proceso metu, vadovaujantis BPK 329 str. 4 d. pagrindu (BPK 326 str. 4 d.).

Teisėjų kolegija nenustatė, kad by­loje iki­teisminio tyrimo ir jos teisminio nagri­nė­ji­mo me­tu buvo padaryti kiti esminiai BPK pažeidimai. Atsižvelgiant į visa tai, nukentėjusiojo apeliacinis skun­das atmetamas, tačiau nuosprendis aukščiau nurodytoje dalyje naikinamas ir šioje dalyje pri­i­ma­mas naujas nuosprendis.

Išteisindamas V. B. BPK 303 str. 5 d. 1 p. nurodytu pagrindu apylinkės teismas pagrįstai nusprendė palinkti nenagrinėtą M. B. civilinį ieš­kinį dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo. Šiuo atveju civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka (BPK 115 str. 3 d. 2 p.). Be to, pirmos instancijos teismas pagrįstai panaikino kaltinamajam paskirtą kardomąją priemonę. Todėl šioje dalyje nuosprendis nekeičiamas.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Nukentėjusiojo M. B. apeliacinį skun­dą atmesti.

Panaikinti Kauno apy­lin­kės teis­mo 2013 m. gruo­džio 10 d. nuosprendžio dalį, kuria V. B. išteisintas nepadaręs veikų, turinčių BK 294 str. 2 d., 138 str. 1 d. ir 139 str. 1 d. numatytų nusikaltimų požymių ir priimti šioje dalyje naują nuosprendį:

V. B. pagal BK 294 str. 2 d. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusi­kal­timo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.