Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės Svetlanos Zabielinienės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 19 d. nuosprendžio, kuriuo A. T. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalį (dėl B. S. turto įgijimo) – laisvės atėmimu vieneriems metams penkiems mėnesiams;

- pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl J. V. turto įgijimo) – laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir A. T. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams dešimt mėnesių.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu su neatliktos bausmės dalimi, paskirta Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 24 d. nuosprendžiu ir A. T. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams dešimt mėnesių. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

A. T. dėl kaltinimo pagal BK 216 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.

E. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį – 25 MGL (3 250 Lt) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto a papunkčio, BK 66 straipsnio 1 dalimi, į paskirtą bausmę įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2011 m. lapkričio 15 d. iki

2011 m. lapkričio 17 d. ir E. L. paskirta galutinė subendrinta bausmę – 21 MGL (2 730 Lt) dydžio bauda.

E. L. dėl kaltinimo pagal BK 216 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.

Tuo pačiu nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas E. B., tačiau apeliacinis skundas dėl jo nuteisimo nepaduotas.

Iš nuteistųjų E. L., A. T., E. B. nukentėjusiajai B. S. solidariai priteista 2 000 Lt turtinei žalai atlyginti.

Iš nuteistojo A. T. nukentėjusiajai J. V. priteista 3 900 Lt turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. T., E. L. ir E. B. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad 2010 m. liepos 1 d. A. T. veikdamas kartu su tyrimo metu nenustatytu asmeniu, turėdamas tikslą apgaulę įgyti svetimą turtą, atsitiktinai surinko telefono numerį, kuriuo paskambino B. S. ir pranešė jai melagingas žinias apie tai, kad jos anūkas pateko į avariją, ir jog anūkui nebūtų baudžiamosios atsakomybės reikia sumokėti 3 000 Lt. Po to paskambino E. L. ir nurodė, prisistačius kitu asmeniu, nuvykti pas B. S. ir iš jos paimti pinigus. E. L., gavęs iš A. T. nurodymus, paskambino E. B. ir pasakė, kad prisistačius kitu asmeniu reikės paimti pinigus iš moters. Po to E. B. susiskambino su A. T. ir susitarė su juo, kad E. B. dalyvaus nusikalstamoje veikoje. E. L., vykdydamas A. T. nurodymus, E. B. nuvežė į (duomenys neskelbtini), kur E. B. prisistatęs kitu asmeniu (sužeistosios broliu) apgaulės būdu iš B. S. įgijo 3 000 Lt, iš kurių E. B. ir E. L., vykdydami A. T. nurodymus, AB „S“ patalpose, adresu (duomenys neskelbtini), 1 750 Lt pervedė į A. T. nurodytas kitų asmenų bankines sąskaitas, o likusius pinigus išleido savo reikmėms.

Taip pat, A. T. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2010 m. liepos 17 d. apie 17 val., tyrimo metu nenustatytas asmuo, turėdamas tikslą apgaulės būdu įgyti svetimą turtą, paskambino J. V. ir pranešė žinomai tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, jog jis yra nukentėjusiosios pusbrolis R. Z., kuris eismo įvykio metu sužalojo žmogų, ir artimieji reikalauja 6 000 Lt žalai atlyginti bei nurodė J. V. paimti pinigus iš bankomato ir perduoti juos jo draugui vardu A. Po to A. T. 17 val. 56 min., paskambino kitam asmeniui ir nurodė atvykti prie „S“ banko adresu (duomenys neskelbtini), ir prisistačius pusbrolio R. Z. draugu A., paimti iš J. V. pinigus. Kitas asmuo, vykdydamas nurodymus, 19 val. 11 min. nuvyko į nurodytą vietą ir apgaule, t. y. prisistatęs A., taip bendrais su tyrimo metu nenustatytu asmeniu, suklaidino J. V. bei įgijo iš jos 400 Lt. Po to A. T. nurodė kitam asmeniui 300 Lt panaudoti telefono paslaugos papildymo kvitams, o 100 Lt pasilikti sau.

Tęsdami nusikalstamą veiką, 2010 m. liepos 17 d. apie 19 val., tyrimo metu nenustatytas asmuo, paskambino J. V. ir pranešė žinomai tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad sužeistojo būklė blogėja ir reikia pinigų, kuriuos ji turi perduoti asmeniui vardu A. Po to A. T. paskambino kitam asmeniui ir nurodė nuvykti adresu Š. kaimas, J. rajonas, ir paimti iš J. V. pinigus. Kitas asmuo vykdydamas nurodymus, 19 val. 15 min. tyrimo metu nenustatytu taksi automobiliu, atvyko į nurodytą vietą, iš kur kartu su J. V. tuo pačiu automobiliu nuvyko į AB „S“ bankomatą, esantį (duomenys neskelbtini) mieste, ir apgaule paėmė J. V. iš bankomato nuimtus pinigus. Tokiu būdu, A. T. bendrais su tyrimo metu nenustatytu asmeniu veiksmais, suklaidino J. V. ir įgijo iš jos 1 500 Lt. Po to A. T. nurodė kitam asmeniui 1 300 Lt perduoti tyrimo metu nenustatytoms merginoms, o 200 Lt pasilikti sau.

Tęsdami nusikalstamą veiką, 2010 m. liepos 18 d. apie 9 val. 30 min., tyrimo metu nenustatytas asmuo paskambino J. V. ir pranešė, kad sužeistajam ir gydytojams reikia sumokėti dar 1 500 Lt, kuriuos ji turi perduoti asmeniui vardu A. Po to A. T. apie 11 val. 00 min., paskambino kitam asmeniui ir nurodė nuvykti adresu Š. kaimas, J. rajonas, ir paimti iš J. V. pinigus. Kitas asmuo, vykdydamas nurodymus, apie 12 val. 00 min., tyrimo metu nenustatytu taksi automobiliu, atvyko į nurodytą vietą, kur apgaule kaip asmuo vardu A. įgijo iš J. V. 2 000 Lt. Po to A. T. nurodė kitam asmeniui 1 300 Lt perduoti tyrimo metu nenustatytoms merginoms, 200 Lt panaudoti telefono paslaugos papildymo kvitams, 250 Lt pervesti į K. pataisos namų sąskaitą bausmę atliekančiam kitam asmeniui, o 250 Lt pasilikti sau.

Šiais veiksmais A. T. veikdamas kartu su kitais asmenimis, apgaulės būdu, užvaldė J. V. priklausančius 3 900 Lt.

A. T. ir E. L. buvo kaltinami tuo, kad veikdami bendrininkų grupe, 2010 m. vasarą, tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, siekdami nuslėpti ir įteisinti savo bei ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens įgytas žinomai nusikalstamu būdu, t. y. sukčiaujant B. S. atžvilgiu, pinigines lėšas – 3 000 Lt, A. T. parengus nusikalstamu būdu įgytų pinigų legalizavimo planą, pagal kurį ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis gavo R. L., K. V., R. J., R. K., nežinojusių apie daromą nusikalstamą veiką, anketinius duomenis ir bankinių sąskaitų numerius, t. y. Nr. LTXXXX, Nr. LTXXXX, Nr. XXXX, K. pataisos namų sąskaitos Nr. LTXXXX bei šiuos duomenis 2010 m. liepos 1 d. 15 val. 13 min. telefonu, kurio abonento Nr. XXXXX, ir perdavus E. L., kuris naudojosi telefono abonentu Nr. XXXXX, nurodant, kokia iš nukentėjusiosios B. S. apgaule įgytų pinigų suma turi būti pervesta į šių asmenų sąskaitas bei mokėjimo pagrindą. E. L. vykdant A. T. nurodymus ir sutartą planą, 2010 m. liepos 1 d. 15 val. 13 min., AB „S“ patalpose, adresu (duomenys neskelbtini), atlikus su dalimi šių pinigų finansines (pervedimo) operacijas į A. T. nurodytų asmenų vardu atidarytas banko sąskaitas, t. y. į R. L. vardu atidarytą sąskaitą Nr. LT XXXX pervedė 600 Lt, į K. V. vardu atidarytą sąskaitą Nr. LTXXXX– 500 Lt, į R. J. vardu atidarytą sąskaitą Nr. LTXXXX– 150 Lt ir į K. pataisos namų sąskaitą Nr. LTXXXX nuteistajam R. K. – 500 Lt, kaip pavedimo paskirtį nurodant šių sąskaitų papildymą.

Tokiu būdu, A. T. organizavo, o E. L. padarė nusikalstamu būdu įgytų lėšų (pinigų), t. y. 1 750 Lt įteisinimą (legalizavimą) Lietuvos Respublikos finansų sistemoje.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrinti dalinio sudėjimo būdu su neatliktos bausmės dalimi, paskirtą Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 24 d. nuosprendžiu ir A. T. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą ketveriems metams. Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir nukentėjusiosios J. V. civilinio ieškinio

Pažymėtina, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 straipsnio 4 dalis). Taip pat svarbu pažymėti, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. Remiantis baudžiamosios teisės teorija ir teismų praktika, baudžiamojoje byloje turi būti nustatyta kaltininko padarytos veikos atitiktis Baudžiamojo kodekso Specialiojoje dalyje numatytai atitinkamos nusikalstamos veikos sudėčiai, taigi turi būti nustatomi ir įrodomi nusikalstamos veikos objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, nurodyti baudžiamajame įstatyme. Visos kitos aplinkybės, kurių baudžiamasis įstatymas neįtraukia į būtinų nusikalstamos veikos požymių ratą, kaltininko veikos kvalifikavimui reikšmės neturi.

Pirmosios instancijos teismas šioje baudžiamojoje byloje įvertino nuteistųjų A. T., E. L. ir E. B. parodymus, nukentėjusiųjų B. S., J. V., liudytojų parodymus, specialisto išvadas, telekomunikacijų tinklais gautos informacijos duomenis, kitą rašytinę bylos medžiagą ir teisingai nustatė sukčiavimo objektyviuosius ir subjektyviuosius sudėties požymius. Pagal BK 182 straipsnio 1 dalį sukčiavimas – tai nusikalstama veika, kuria kaltininkas apgaule savo ar kitų asmenų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia turtinės prievolės arba ją panaikina. Sukčiavimo objektyvieji požymiai yra: 1) svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, 2) turtinės prievolės išvengimas ir 3) turtinės prievolės panaikinimas. Šie dispozicijoje numatyti sukčiavimo požymiai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena nurodytų veikų.

Kaip matyti iš Kauno apygardos prokurorės apeliacinio skundo turinio, šioje baudžiamojoje byloje įrodymų gavimo pagrįstumas ir teisėtumas nėra ginčijamas. Prokurorė skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl organizuotos grupės ir prašo nuteistojo A. T. nusikalstamus veiksmus dėl sukčiavimo B. S. ir J. V. atžvilgiu kvalifikuoti pagal BK 24 straipsnio 4 dalį (kaip organizatoriaus) ir BK 182 straipsnio 2 dalį (kaip padarytos organizuota grupe), o E. L. (dėl B. S. turto įgijimo)– pagal BK 24 straipsnio 6 dalį (kaip padėjėjo) ir BK 182 straipsnio 1 dalį.

Teisėjų kolegijos nuomone, prokurorės apeliacinio skundo argumentai dėl A. T. nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagrįsti tik iš dalies, o dėl E. L. – atmestini.

Kaip matyti iš nuteistojo A. T. parodymų, 2010 m. liepos mėnesį jis atlikinėjo bausmę K. pataisos namuose, naudojosi mobilaus ryšio telefonu, todėl sugalvojo apgaulės būdu iš žmonių išvilioti pinigus. Jis (A. T.) paskambino pažįstamam E. L. ir paprašė paimti pinigus iš B. S. už tai, kad neva jos anūkas pateko į avariją, kurios metu buvo sužalotas žmogus ir siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, reikalingi pinigai. Vėliau telefonu padiktavo banko sąskaitas, į kurias E. L. pervedė dalį pinigų skoloms grąžinti.

Pažymėtina, kad pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis (BK 24 straipsnio 1 dalis). Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma (bendrininkavimo sudėtis), numatyta atitinkamose BK 24, BK 25 straipsnių nuostatose. Vadinasi, kiekvieno bendrininkavimo atveju yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos BK specialiojoje dalyje. Svarbu pažymėti, kad įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas. Vadinasi, kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas privalo konstatuoti šį būtiną bendrininkavimo požymį, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes. Be to, teismų praktikoje įsitvirtino nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (Kasacinės nutartys 2K-275/2007, 2K-229/2008). Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas). Nurodoma, kad pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai (BK 25 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad iš anksto numatytas detalus nusikalstamos veikos padarymo planas, vaidmenų paskirstymas ir pan., nėra būtini bendrininkų grupės požymiai. Tai sudėtingesnės ir pavojingesnės bendrininkavimo formos – organizuotos grupės (BK 25 straipsnio 3 dalis) požymiai. Būtinas bendrininkų grupės požymis yra tas, kad joje turi būti bent du vykdytojai, t. y. mažiausiai du bendrininkai turi įvykdyti objektyviuosius bendros nusikalstamos veikos sudėties požymius (ar jų dalį). Nustačius asmenų susitarimą veikti bendrai, jų suvokimą, kad kėsinasi į tą patį objektą bei kitus bendrininkavimo subjektyviuosius požymius, taip pat konstatavus, kad bendrais veiksmais asmenys realizavo bent dalį bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių, laikoma, kad tokie asmenys veikė kaip bendravykdytojai (BK 24 straipsnio 3 dalis).

Organizatorius – tai asmuo, subūręs organizuotą grupę ar nusikalstamą susivienijimą, jiems vadovavęs ar koordinavęs jų narių veiklą arba parengęs nusikalstamą veiką, ar jai vadovavęs (BK 24 straipsnio 4 dalis). Įstatymų leidėjas, pateikdamas nusikaltimo organizatoriaus sampratą, nurodo baigtinį alternatyvių veiksmų sąrašą, kurių bent vieną atlikęs asmuo laikomas organizatoriumi. Asmuo laikomas organizatoriumi ne tik tada, kai suburia organizuotą grupę, ar jai vadovauja, ar koordinuoja jos narių veiklą, suburia nusikalstamą susivienijimą, ar jam vadovauja, ar koordinuoja jo narių veiklą, bet ir tada, kai parengia nusikalstamą veiką ar jai vadovauja. Nusikaltimo organizatorius – bendros nusikalstamos veikos vadovas, pasižymintis aktyviais organizaciniais veiksmais. Esminis tokio bendrininko požymis yra tas, kad jis suvienija ir nukreipia kitų bendrininkų pastangas, kuria nusikalstamos veikos planus, numato jos įvykdymo būdus, priemones. Byloje vienodai svarbūs tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai ar jų visuma. Bet kokiu atveju įrodymai, kuriais grindžiama kaltininko kaltė, turi sudaryti vieningą vieni kitus atitinkančių ir papildančių įrodymų grandinę, iš jų analizės nuosprendyje logiškai ir įtikinamai turi išplaukti nuteistojo kaltę ar kitas svarbias bylos aplinkybes patvirtinančios išvados.

Šioje byloje neginčijamai nustatyta, kad A. T. 2010 m. liepos mėnesį atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę K. pataisos namuose ir pasinaudodamas mobilaus ryšio telefonu, organizavo sukčiavimą, t. y. būdą, kaip apgaule išvilioti svetimą turtą iš nukentėjusiųjų B. S. ir J. V., pinigų perdavimą šių nusikaltimų bendrininkams E. L. ir E. B., dalies jų (pinigų) pervedimą į kitų asmenų sąskaitas banke. Akivaizdu, kad A. T. nebuvo šių nusikaltimų betarpišku vykdytoju ir negalėjo juo būti, nes atlikinėjo bausmę laisvės atėmimo vietoje. Byloje nustatyta ir įrodyta, kad A. T. aktyviais veiksmais sukūrė nusikalstamų veikų planą, numatė jo įvykdymo būdus, priemones, suvienijo ir nukreipė kitų bendrininkų (E. L. ir E. B., asmens, dėl kurio ikiteisminis tyrimas išskirtas į atskirą procesą) pastangas bendram tikslui pasiekti, telefonu duodavo nurodymus kitiems bendrininkams, t. y. organizavo ir vadovavo nusikalstamų veikų padarymui. Tačiau pirmosios instancijos teismas nuosprendyje neteisingai konstatavo, kad A. T. taip pat buvo nusikaltimų (dėl sukčiavimo B. S. ir J. V. atžvilgiu) vykdytojas bei dėl to jokių įtikinamų argumentų nenurodė. Todėl A. T. nusikalstamos veikos turi būti kvalifikuotos su nuoroda į BK 24 straipsnio 4 dalį. Apygardos teismas padarė teisingą išvadą, kad nuteistieji nusikaltimą padarė veikdami bendrininkų grupe ir tai yra jų atsakomybę sunkinanti aplinkybė (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, padėjėjas yra asmuo, padėjęs padaryti nusikalstamą veiką duodamas patarimus, nurodymus, teikdamas priemones arba šalindamas kliūtis, saugodamas ar pridengdamas kitus bendrininkus, iš anksto pažadėjęs paslėpti nusikaltėlį, nusikalstamos veikos darymo įrankius ar priemones, šios veikos pėdsakus ar nusikalstamu būdu įgytus daiktus, taip pat asmuo iš anksto pažadėjęs realizuoti iš nusikalstamos veikos įgytus ar pagamintus daiktus.

Bylos duomenys patvirtina, kad A. T. nurodymu, nuteistieji E. L. ir E. B. automobiliu, kurį vairavo E. L., nuvažiavo paimti pinigų iš B. S., juos (pinigus) iš nukentėjusiosios paėmė E. B., po to, abu nuvažiavo į banką ir dalį pinigų pervedė į sąskaitas, kurias taip pat nurodė A. T. Tokie nuteistųjų E. L. ir E. veiksmai kvalifikuojami kaip vykdytojų, o ne kaip padėjėjų, nes tokiais savo veiksmais jie ne prisidėjo ar padėjo padaryti nusikalstamą veiką, o betarpiškai ją padarė.

Esant šioms aplinkybėms, A. T. nusikalstamos veikos iš BK 182 straipsnio 1 dalies (dėl B. S. ir J. V. turto įgijimo) perkvalifikuotinos į BK 24 straipsnio 4 dalį, BK 182 straipsnio 1 dalį. Tuo tarpu, pirmosios instancijos teismas E. L. ir E. B. nusikalstamas veikas teisingai kvalifikavo pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, kaip vykdytojų.

Iš nukentėjusiosios J. V. parodymų matyti, kad ji asmens, dėl kurio ikiteisminis tyrimas išskirtas į atskirą procesą, nurodymu už 99 Lt nupirko mobilaus ryšio telefono papildymo kvitą ir jo duomenis padiktavo paskambinusiam asmeniui. Akivaizdu, kad nuteistasis A. T. ir asmuo, dėl kurio ikiteisminis tyrimas išskirtas į atskirą procesą, veikė kartu, todėl jų abiejų veiksmai buvo reikšmingi nusikalstamos veiklos rezultatui pasiekti. Esant šioms aplinkybėms, iš A. T. nukentėjusiajai J. V. turi būti priteisti 3 999 Lt, o ne 3 900 Lt. Apeliacinio proceso metu A. T. sutiko nukentėjusiajai J. V. atlyginti 3 999 Lt turtinę žalą.

Pagal BK 25 straipsnio 3 dalį organizuota grupė yra viena iš bendrininkavimo formų padarant nusikalstamą veiką. Tokia bendrininkavimo forma pripažįstama tais atvejais, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. Teismų praktikoje pažymėta, jog sprendžiant organizuotos grupės buvimo klausimą, atsižvelgiama į apgalvotos nusikalstamos veikos mechanizmo sudėtingumą, veikų padarymo intensyvumą, narių pasiskirstymą vaidmenimis, kiekvieno iš bendrininkų konkrečios užduoties atlikimą siekiant bendro tikslo (Kasacinės nutartys Nr. 2K-403/2011, 2K-257/2011, 2K-275/2012).

Iš bylos medžiagos matyti, kad A. T. organizavo, o vykdytojai E. L. ir E. B. bei asmuo, dėl kurio ikiteisminis tyrimas išskirtas į atskirą procesą, padarė nesunkius nusikaltimus, nes apgaulės būdu užvaldytas svetimas turtas, kuris neviršija 250 MGL dydžio (BK 11 straipsnio 3 dalis). Iš nuteistojo A. T. parodymų matyti, kad organizuodamas jam inkriminuotų nusikaltimų padarymą nurodė, kokias pinigų sumas paimti iš nukentėjusiųjų, t. y. jos nebuvo didelės. Byloje nėra jokių duomenų, kad A. T. organizavo sunkaus ar kelių sunkių nusikaltimų padarymą, arba E. L. ir E. B. padarė kitus nusikaltimus ar dalyvavo jų padaryme. Šioje byloje neginčijamai nustatyta, kad nuteistieji padarydami jiems inkriminuotus nusikaltimus buvo pasiskirstę vaidmenimis, tačiau jų organizuotumo lygis, nusikalstamų veikų padarymo mechanizmas ir intensyvumas bei pastovumas nebuvo tokio aukšto lygio, kuris atitiktų organizuotos grupės požymius. Todėl A. T. nusikalstamus veikus kvalifikuoti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nėra pagrindo. Be to, atkreipiamas dėmesys į tai, kad už nusikalstamų veikų padarymą organizuota grupe atsako visi bendrininkai, t. y. ne tik organizatorius, bet ir betarpiškai juos padarę asmenys (bendrininkai). Kaip matyti iš apeliacinio skundo, prokurorė prašo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį kvalifikuoti tik A. T. nusikalstamus veiksmus, nors nuteistųjų E. L. ir E. B. veiksmai turėtų būti kvalifikuojami taip pat. Teisėjų kolegijos nuomone, šioje dalyje prokurorės skundas yra prieštaringas.

Teisėjų kolegija skirdama bausmes A. T. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl B. S. turto įgijimo), BK 24 straipsnio 4 dalį, BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl J. V. turto įgijimo) atsižvelgia į jo asmenybę, ankstesnius teistumus, atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes. Nors apeliacinio proceso metu nuteistasis A. T. prisipažino apgaule pasisavinęs J. V. turtą, tačiau šios aplinkybės pripažinti jo atsakomybę lengvinančia nėra pagrindo, nes jo parodymai nenuoseklūs. Iš A. T. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme matyti, kad dėl J. V. turto pasisavinimo kaltu neprisipažino, todėl jie negali būti laikomi nuoširdžiais (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes ir nuteistojo asmenybę, A. T. skiriama laisvės atėmimo bausmė baudžiamojo įstatymo sankcijos vidurkio ribose.

Motyvuojamoji dalis

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 216 straipsnio 1 dalį

Apygardos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes dėl A. T. ir E. L. išteisinimo pagal BK 216 straipsnio 1 dalį, tinkamai įvertino įrodymus ir šioje dalyje priėmė pagrįstą išteisinamąjį nuosprendį.

Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiuo atveju teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimo įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Pažymima, jog įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo, dėl jų pripažinimo pagrįstais, teismo argumentus dėl visų įrodymų patikimumo, įrodomosios reikšmės bei atsižvelgiant į visą baudžiamosios bylos medžiagą nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus.

Pažymėtina, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 straipsnio 4 dalis). Taip pat svarbu pažymėti, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. Remiantis baudžiamosios teisės teorija ir teismų praktika, baudžiamojoje byloje turi būti nustatyta kaltininko padarytos veikos atitiktis Baudžiamojo kodekso Specialiojoje dalyje numatytai atitinkamos nusikalstamos veikos sudėčiai, taigi turi būti nustatomi ir įrodomi nusikalstamos veikos objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, nurodyti baudžiamajame įstatyme. Visos kitos aplinkybės, kurių baudžiamasis įstatymas neįtraukia į būtinų nusikalstamos veikos požymių ratą, kaltininko veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Įrodymai vertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nustatytomis taisyklėmis.

Pagal BK 216 straipsnį atsako tas, kas, siekdamas nuslėpti ar įteisinti savo paties ar kito asmens pinigus ar turtą, žinodamas, kad jie įgyti nusikalstamu būdu, atliko su tuo turtu ar pinigais ar jų dalimi susijusias finansines operacijas, sudarė sandorius ar naudojo juos ūkinėje, komercinėje veikloje ar melagingai nurodė, kad tai gauta iš teisėtos veiklos. Pažymėtina, kad kriminalizavus šią veiką buvo įgyvendinti Lietuvos valstybės tarptautiniai įsipareigojimai, kylantys iš 1990 m. lapkričio 8 d. Europos konvencijos dėl pinigų išplovimo ir nusikalstamu būdu įgytų pajamų paieškos, arešto bei konfiskavimo, 2000 m. gruodžio 13 d. J. T. konvencijos prieš tarptautinį organizuotą nusikalstamumą, 2005 m. spalio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/60/EB dėl finansų sistemos apsaugos nuo jos panaudojimo pinigų plovimui ir teroristų finansavimui.

BK 216 straipsnio objektas yra valstybės finansų ir kredito sistemos apsaugos interesai, siekiant įteisinti nusikalstamu būdu įgytus pinigus ir kitokį turtą legalioje apyvartoje. Kaip teigiama 2005 m. spalio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2005/60/EB, dideli nešvarių pinigų srautai gali pakenkti finansų sektoriaus stabilumui ir reputacijai bei kelia grėsmę vieningai rinkai. Dėl nusikaltėlių ir jų bendrininkų pastangų paslėpti nusikalstamu būdu gautų pajamų kilmę kyla rimta grėsmė kredito įstaigų ir finansų įstaigų tvirtumui, vientisumui ir stabilumui bei pasitikėjimui visa finansų sistema. Šiame straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai suponuoja būtinumą nustatyti: 1) pinigų ar kitokio turto nusikalstamą kilmę (tokia kilmė negali būti preziumuojama); 2) bent vieną alternatyvią veiką, dėl kurios tokie pinigai ar kitoks turtas patenka į legalią apyvartą (finansinę operaciją, kitokį sandorį, naudojimą ūkinėje, komercinėje veikloje, melagingą nurodymą, kad tai gauta iš teisėtos veiklos). Pažymėtina, kad nagrinėjamai nusikalstamai veikai būdinga tiesioginė tyčia, kuri apima ne tik suvokimą, kad minėtos finansinės operacijos ir sandoriai atliekami su nusikalstamu būdu įgytu turtu ar pinigais, taip pat norą taip veikti, bet ir siekį nuslėpti tikrąją tų pinigų ir kitokio turto kilmę arba juos įteisinti. Toks siekis atskleidžia šios nusikalstamos veikos esmę ir leidžia ją atskirti nuo kitų panašių nusikalstamų veikų (Kasacinė nutartis Nr. 2K-7-96/2012). Todėl vien tik formalus nustatymas, kad buvo atliktas vienas ar kitas sandoris su nusikalstamu būdu gautu turtu, pavyzdžiui, kad toks turtas buvo parduotas, nesuteikia pagrindo kvalifikuoti veiką pagal šį BK straipsnį (Kasacinė nutartis Nr. 2K-135/2012).

Iš bylos medžiagos matyti, kad A. T. ir E. L. buvo kaltinami tuo, kad apgaule įgydami B. S. turtą (pinigus), dalį iš jų (1 750 Lt) pervedė į A. T. nurodytų asmenų vardu atidarytas AB „S“ sąskaitas, t. y. į R. L. vardu atidarytą sąskaitą Nr. LTXXXX – 600 Lt, į K. V. vardu atidarytą sąskaitą Nr. LTXXXX – 500 Lt, į R. J. vardu atidarytą sąskaitą Nr. LTXXXXX – 150 Lt ir į Kybartų pataisos namų sąskaitą Nr. LTXXXX nuteistajam R. K. – 500 Lt, kaip pavedimo paskirtį nurodant šių sąskaitų papildymą. Šioje byloje nustatytos aplinkybės tik patvirtina, kad nusikalstamu būdu gautais pinigais, nedidelėmis jų sumomis buvo papildomos įvairių asmenų banko sąskaitos, tačiau nėra jokių objektyvių duomenų, kad šie pinigai buvo naudojami nusikalstamai veiklai palaikyti ar jai plėsti, bendrininkų nusikalstamiems tikslams realizuoti ar pan., t. y. kad atliktomis finansinėmis operacijomis buvo legalizuojami pinigai ir iš jų finansuojama nusikalstama veikla, tam panaudojant banką, tokiu būdu siekiant nuslėpti tikrąją tų pinigų kilmę arba juos įteisinti. Teisėjų kolegijos nuomone, tokios finansinės operacijos buvo atliekamos todėl, kad A. T. buvo izoliuotas, t. y. atlikinėjo bausmę laisvės atėmimo vietoje ir pats tiesiogiai negalėjo šiais pinigais disponuoti (pvz., perduoti tretiesiems asmenims ar pan.). Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad A. T. ir E. L. neturėjo tyčios padaryti nusikaltimą, numatytą BK 216 straipsnio 1 dalyje.

Pažymėtina, kad pagal suformuotą teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Teisėjų kolegijos nuomone, ši norma yra imperatyvi, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas spėjimais, todėl visos abejonės vertinamos išteisintųjų naudai.

Tačiau, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje netinkamai suformulavo A. T. ir E. L. išteisinimo pagrindą, taip padarė esminį BPK pažeidimą, numatytą BPK 369 straipsnio 3 dalyje, nes dėl to buvo suvaržytos įstatymu garantuotos kaltinamųjų (nuteistųjų) teisės. Pirmosios instancijos teismas A. T. ir E. L. pagal BK 216 straipsnio 1 dalį išteisino tuo pagrindu, kad nepadaryta veika, turinti „šio“ nusikaltimo požymių (7 t., 35-36 b. l.). Tačiau BK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkte nurodyta, kad asmuo išteisinamas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, t. y. be žodžio „šio“. Be to, apygardos teismas nenurodė išteisinimo pagrindo „ar baudžiamojo nusižengimo požymių“.

Iš kaltinamojo akto taip pat matyti, kad A. T. buvo pareikštas kaltinamas ne pagal BK 216 straipsnio 1 dalį, o pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, BK 216 straipsnio 1 dalį. Tuo tarpu, A. T. išteisintas tik dėl kaltinimo pagal BK 216 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegijos nuomone, Kauno apygardos teismas pažeidė nuteistųjų A. T. ir E. L. teisę žinoti tikslų išteisinimo pagrindą, numatytą BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkte. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė esminį BPK pažeidimą, kuris ištaisomas apeliacinio proceso metu, vadovaujantis BPK 329 straipsnio 4 dalies pagrindu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, BPK 328 straipsnio 1, 3, 4 punktais, BPK 329 straipsnio 4 punktu,

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 19 d. nuosprendį pakeisti:

Pakeisti nuosprendžio dalį, kuria A. T. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl B. S. turto įgijimo), pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl J. V. turto įgijimo):

A. T. nusikalstamą veiką iš BK 182 straipsnio 1 dalies (dėl B. S. turto įgijimo) perkvalifikuoti į BK 24 straipsnio 4 dalį, BK 182 straipsnio 1 dalį ir jam paskirti laisvės atėmimo bausmę vieneriems metams penkiems mėnesiams;

- nusikalstamą veiką iš BK 182 straipsnio 1 dalies (dėl J. V. turto įgijimo) perkvalifikuoti į BK 24 straipsnio 4 dalį, BK 182 straipsnio 1 dalį ir jam paskirti laisvės atėmimo bausmę vieneriems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu, BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirtas bausmes ir bausmę, paskirtą Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 24 d. nuosprendžiu, subendrinti iš dalies sudedant ir A. T. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą trejiems metams dešimt mėnesių. Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.

Iš A. T. nukentėjusiajai J. V. priteistą 3 900 Lt civilinį ieškinį turtinei žalai atlyginti padidinti iki 3 999 Lt.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria A. T. ir E. L. pagal BK 216 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių ir priimti naują nuosprendį:

A. T. dėl kaltinimo pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, BK 216 straipsnio 1 dalį, o E. L. dėl kaltinimo pagal BK 216 straipsnio 1 dalį išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.