Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jurgio Kiškio ir Rimo Švirino,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. gegužės 29 d. nuosprendžio, kuriuo V. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalį (dėl nukentėjusiajam D. F. (D. F.) priklausančio turto pasisavinimo apgaule) laisvės atėmimu 10 mėnesių, pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančio turto pasisavinimo apgaule) laisvės atėmimu 10 mėnesių ir pagal BK 213 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, 6 dalimi, paskirtas bausmės pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančio turto pasisavinimo apgaule) ir 213 straipsnio 1 dalį subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vieniems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmė, paskirta pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl D. F. priklausančio turto pasisavinimo apgaule) subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir 213 straipsnio 1 dalį, bausmes iš dalies sudedant, ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vieniems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1 dalimi, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta vienų metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinus su Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 5 d. nuosprendžiu paskirta bausme, paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 3 mėnesiams ir 40 MGL dydžio, tai yra 1506,40 Eur bauda.

Nukentėjusiojo D. F. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir iš V. G. nukentėjusiajam D. F. priteistas 3000 Eur turtinės ir 500 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

V. G. paskirta kardomoji priemonė rašytinis pasižadėjimas neišvykti iki nuosprendžio įsiteisėjimo ir bausmės vykdymo pradžios palikta nepakeista, nuosprendžiui įsiteisėjus ir pradėjus vykdyti bausmę panaikinta.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

V. G. nuteistas už tai, kad jis:pagamino, laikė ir realizavo netikrą vertybinį popierių – paprastąjį neprotestuotiną vekselį, t. y. turėdamas tikslą apgaulės būdu įgyti teisę į svetimą – V. Š. priklausantį turtą – 730 eurų pinigines lėšas, žinodamas, kad pastaroji nėra jam įsiskolinusi, 2016 metais, tiksliau nenustatytu metu, būdamas namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), melagingai užpildė paprastojo neprotestuotino vekselio blanką, nurodydamas, kad surašymo vieta – (duomenys neskelbtini), ir jame nurodė, kad V. Š. besąlygiškai įsipareigoja sumokėti jam 730 eurų iki 2016 m. rugsėjo 27 d., bei grafoje „parašas“ suklastojo jos parašą, tokiu būdu pagaminęs netikrą vertybinį popierių – paprastąjį neprotestuotiną vekselį, jį laikė namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), iki 2016 m. balandžio 1 d., kuomet jį indosamentu su reikalavimo teise perleido UAB „(duomenys neskelbtini)“ (buveinė (duomenys neskelbtini)), tokiu būdu jis pagamino, laikė ir realizavo netikrą vertybinį popierių – paprastąjį neprotestuotiną vekselį, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 213 straipsnio 1 dalyje.Be to, V. G. sukčiavo, tai yra neteisėtai, apgaulės būdu savo naudai įgijo turtinę teisę į svetimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ (buveinė (duomenys neskelbtini)) turtą, o būtent: 2016 m. balandžio 1 d. savo paties pagamintą netikrą vertybinį popierių – paprastąjį neprotestuotiną vekselį indosamentu su reikalavimo teise perleido UAB „(duomenys neskelbtini)“, taip šiuo žinomai netikru paprastuoju neprotestuotinu vekseliu melagingai pagrindė savo teisę į 730 eurų (į neva jo suteiktą ir V. Š. negrąžintą 730 eurų sumą), bei 2016 m. birželio 20 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ jam į AB Swedbank banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) pervedus 100 eurų, tokiu apgaulės būdu, pasinaudodamas V. Š. duomenimis, tuo padarydamas nukentėjusiajai V. Š. neturtinę žalą, užvaldė svetimą turtą ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ padarė 100 eurų turtinę žalą, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje.Be to, V. G., turėdamas išankstinį ketinimą apgaule įgyti svetimą turtą, internetiniame puslapyje (duomenys neskelbtini) patalpino skelbimą apie parduodamą automobilį „(duomenys neskelbtini)“ ir pagal skelbimą paskambinus D. F., 2016 m. spalio 6 d. apie 13.45 val. susitikęs su D. F. prie (duomenys neskelbtini), apgaule įtikino D. F., kad automobilis priklauso jam, bei paėmęs iš D. F. 3000 Eur už tariamą automobilio pardavimą, sudarė transporto priemonės pirkimo pardavimo sutartį ir perdavė D. F. UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį automobilį „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) tokiu būdu apgaule įgijo svetimą turtą – D. F. priklausančius 3000 Eur, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje.Kauno apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad bausmės tikslai V. G. gali būti pasiekti tik paskyrus griežčiausią bausmę – laisvės atėmimą, paskirtą bausmę atliekant pataisos namuose.Apeliaciniame skunde nuteistasis prašo peržiūrėti Kauno apylinkės teismo 2017 m. gegužės 29 d. nuosprendį, taikyti jam BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti paskirtos bausmės vykdymą.Skunde nurodoma, kad apeliantas nebuvo supažindintas su galimybe baudžiamajame procese turėti gynėją. Gynėjas nedalyvavo jokiuose ikiteisminio tyrimo veiksmuose ir teisminiame nagrinėjime, todėl toks procesas negali būti laikomas teisėtu. Pareiškėjo teigimu, ikiteisminio tyrimo pareigūnai privalėjo jį informuoti apie teisę naudotis pasirinkto gynėjo pagalba arba gauti nemokamą valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinktą gynėją. Byloje nėra duomenų apie ikiteisminio tyrimo pareigūno kreipimąsi į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo baudžiamosiose bylose koordinatorių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 50 straipsnio 3 dalis), nuteistajam nebuvo skirta laiko ir galimybių pabendrauti su gynėju prieš apklausą. Be to, ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis nebuvo informuojamas apie jokius atliekamus ar planuojamus atlikti veiksmus, todėl jis negalėjo dalyvauti procese ir ginti savo teisių bei teisėtų interesų, kas daro baudžiamąjį persekiojimą neteisėtu. Skunde taip pat atkreipiamas dėmesys, kad nuteistojo atlikti veiksmai ir veikų pavojingumas nėra didelis ir nesiekia tokio laipsnio, kad būtų tikslinga jam paskirti griežčiausią bausmę – laisvės atėmimą. Nuteistojo manymu, jo veikos pavojingumą mažina ir tai, kad jo veiksmai buvo nukreipti į turtinius asmenų interesus, o ne į sveikatą ar gyvybę, be to, nepadaryta žala valstybei ar kitoms institucijoms ir V. G. įsipareigojo atlyginti visą žalą nukentėjusiesiems, su jais susitaikyti. Įvertinant apelianto asmenybę, pažymima, kad jis nėra asocialus, jauno amžiaus, supranta padarytos veikos pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta savo kaltę, kas vertintina kaip jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, ir neneigė jos ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, po nusikalstamos veikos siekia įrodyti, kad ateityje jis nedarys naujų pavojingų veikų (jis dalyvauja Jaunimo užimtumo iniciatyvos ir Europos socialinio fondo lėšomis finansuojamame projekte „Atrask save“), nelinkęs sukurti konfliktinių situacijų, padaryti nusikaltimai neparodo tikrosios jo vertybinės orientacijos, Joniškio savivaldybės, buvusios darbovietės charakterizuojamas teigiamai. Vertinant visas išdėstytas aplinkybes, apelianto vertinimu, bausmės tikslai jam gali būti pasiekti realiai nevykdant paskirtos laisvės atėmimo bausmės. Pasak apelianto, turėtų būti įvertinta kaip jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė tai, kad nusikalstamos veikos padarytos dėl labai sunkios turtinės arba beviltiškos kaltininko padėties. Šiuo atveju sudėtinga turtinė padėtis kaltininkui susiklostė ne dėl paties kaltininko tyčinių veiksmų, o dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių – darbo netekimo, skyrybų, pastovaus pajamų šaltinio neturėjimo.Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti. V. G. gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti jame nurodytais motyvais.Nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga ir apeliacinio skundo argumentais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje esminių baudžiamojo proceso reikalavimų nepažeidė, o visapusiškai ir išsamiai įvertinęs nuteistojo asmenybę bei jį charakterizuojančią medžiagą, atsižvelgdamas į bendruosius bausmių skyrimo pagrindus, bausmės tikslus, priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kurį keisti skundo motyvais nėra teisinio pagrindo.Kadangi nuteistasis neginčija pirmosios instancijos teismo išvadų dėl jo kaltės padarius BK 182 straipsnio 1 dalyje bei 213 straipsnio 1 dalyje numatytas veikas, o kvestionuoja rungimosi principo laikymąsi nagrinėjamoje byloje, jam neišaiškinus teisės turėti gynėją, bei nesutinka su jam paskirta realia laisvės atėmimo bausme – prašo šioje dalyje pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir jam paskirtos bausmės vykdymą atidėti, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija skundą nagrinėja tik jo ribose ir pasisako tik dėl skundo motyvų.Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgė į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes – tiek į nuteistojo asmenybę, tiek ir į jo padarytų nusikaltimų bei jo paties pavojingumą apibūdinančias aplinkybes, veikos motyvus ir tikslus. Nuteistasis V. G. dėl savanaudiškų paskatų, siekdamas turtinės naudos, padarė du nesunkius ir vieną apysunkį nusikaltimą. Kaip teisingai nurodoma apeliaciniame skunde, nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nuteistasis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas, nurodė nuoširdžiai besigailintis. Šią aplinkybe pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Nors skunde apeliantas nurodo jo asmenybę teigiamai apibūdinančius duomenis, jog jis buvusios darbovietės ir (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos charakterizuojamas teigiamai, siekia susitaikyti su nukentėjusiaisiais ir atlyginti jiems padarytą žalą, tačiau šios aplinkybės, įvertinus byloje esančius ir skundžiamame nuosprendyje aptartus kitus bausmės skyrimui reikšmingus duomenis, savaime nesudaro pagrindo spręsti, kad V. G. bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Juolab, kad duomenų, jog jis atlygino nukentėjusiesiems padarytą ir teismo nuosprendžiu priteistą žalą, byloje nėra. Kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, apeliantas nusikalstamas veikas nuosavybei pradėjo daryti būdamas jauno amžiaus. Iki šio nuosprendžio priėmimo nuteistasis buvo teistas aštuonis kartus. Veikas, už kurių padarymą jam skundžiamu nuosprendžiu paskirta reali terminuota laisvės atėmimo bausmė, atliekama pataisos namuose, jis padarė būdamas teistas septynis kartus už iš esmės analogiško pobūdžio nusikalstamas veikas nuosavybei, bausmės vykdymo atidėjimo metu. Bausmės vykdymo atidėjimo institutas jam buvo taikytas penkis kartus, tačiau paskiriamos pareigos, kaip ir švelnesnės už laisvės atėmimą ankstesniais nuosprendžiais jam paskirtos bausmės, iki šiol nuteistojo nesulaikė nuo nusikaltimų darymo. Atsižvelgiant į V. G. teistumus, turtinį jo daromų veikų pobūdį, aukštesniojo teismo vertinimu, galima daryti išvadą, jog nusikaltimų kitų asmenų nuosavybei darymas tapo apelianto pragyvenimo šaltiniu ir gyvenimo būdu. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, kaip matyti iš teismų informacinės sistemos Liteko duomenų, jau po šio nuosprendžio priėmimo nuteistojo atžvilgiu buvo priimti dar du nuosprendžiai, kuriais jis nuteistas už nusikaltimų nuosavybei padarymą. Vienu iš jų V. G. nuteistas už nusikaltimo, padaryto praėjus tik kelioms dienoms po Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 5 d. nuosprendžio, kuriuo taip pat jam buvo atidėtas bausmės vykdymas, priėmimo. Nors šie nuosprendžiai šiuo metu dar neįsiteisėję, tačiau V. G. savo kaltę dėl nusikaltimų padarymo teisiamųjų posėdžių metu pripažino. Įvertinus aptartus duomenis, galima spręsti apie recidyvo nuteistojo veiksmuose buvimą, kas nuo 2015 m. kovo 24 d. laikytina asmens atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Tačiau, kadangi apylinkės teismo nuosprendžiu ji nebuvo nustatyta, o nagrinėjant bylą apeliacine tvarka pagal nuteistojo skundą, jo padėtis negali būti sunkinama, todėl nusikaltimų recidyvas šiuo atveju nevertintinas kaip atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kaip tai numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte ir 61 straipsnio 2 dalyje.Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, nors apeliantas nurodo siekiantis pateisinti teismo jam parodytą pasitikėjimą ir daugiau nebenusikalsti, tačiau, kaip matyti iš teismų informacinės sistemos Liteko duomenų, probacijos tarnyba, atliekanti nuteistojo bausmės vykdymo atidėjimo priežiūrą, kreipėsi į teismą su teikimu pasiųsti nuteistąjį į pataisos įstaigą atlikti jam nuosprendžiais paskirtos subendrintos terminuoto laisvės atėmimo bausmės, kadangi jis, pažeisdamas teismo nustatytas pareigas, tris kartus patikrinimų metu buvo nerastas namuose. Nors šis teikimas Joniškio rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 13 d. nutartimi buvo atmestas, tačiau, kaip matyti iš 2017 m. spalio 17 d. Administracinių nusižengimų registro išrašo apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus ir priimtus sprendimus, jis po Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 5 d. nuosprendžio priėmimo, tačiau jam neįsiteisėjus, vykdydamas Joniškio rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nuosprendžiu paskirtą pareigą nuo 23 val. iki 6 val. būti savo namuose, 2016 m. gruodžio 19 d. 3.55 val. vairavo transporto priemonę, neturėdamas teisės jos vairuoti, už ką buvo nubaustas administracine tvarka. Šios aplinkybės, aukštesniojo teismo vertinimu, rodo, kad nuteistasis, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, nėra linkęs tinkamai ir be pažeidimų laikytis jam nustatomų pareigų. Juolab, kad ir švelnesnės bausmės – Joniškio rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. nutartimi subendrintos 40 MGL dydžio baudos, kuri buvo bendrinama ir su vėlesniais nuosprendžiais, nuteistasis iki šiol visiškai nėra sumokėjęs. Skunde taip pat nurodoma, kad nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe turėtų būti pripažinta aplinkybė, jog jis nusikalstamas veikas padarė dėl labai sunkios turtinės padėties. Nusikalstama veika, padaryta dėl labai sunkios turtinės arba beviltiškos kaltininko padėties yra aplinkybė, apibūdinanti ne tik ob­jektyvias nusikalstamos veikos padarymo prielaidas, bet ir jos subjek­tą. Kaip teisingai nurodoma apeliaciniame skunde, ji vertinama tada, kai kaltininkui susiklostė tokios objektyvios išorinio gyvenimo aplin­kybės, kurios padarė tiesioginį poveikį jo elgesio pasirinkimui, t. y. va­dovaudamasis savo vertybinėmis orientacijomis jis taip įvertina konkrečiai jam susidariusią gyvenimo situaciją, kad išeitį randa tik daryda­mas nusikalstamą veiką. Teismas gali daryti prielaidą, kad jei nebūtų tokių aplinkybių poveikio, asmuo nebūtų daręs nusikalstamos veikos. Skunde nuteistasis nurodo, kad sudėtinga turtinė padėtis susiklostė ne dėl paties kaltininko tyčinių veiksmų (nuolatinio girtavimo, narkotikų vartojimo ir pan.), o dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių – darbo netekimo, skyrybų, pastovaus pajamų šaltinio neturėjimo. Nors detaliau šių aplinkybių skunde apeliantas nekonkretizuoja ir nenurodo, kaip, kokiu būdu jos turėjo įtakos jo nusikalstamumui, tačiau iš jo paties prie skundo pateiktų papildomų duomenų matyti, kad jis veikų padarymo metu (iki 2016 m. rugsėjo 27 d., 2016 m. balandžio 1 d. ir 2016 m. spalio 6 d.), tai yra nuo 2015 m. rugsėjo 12 d. iki 2016 m. gruodžio 5 d. dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“. Dėl šios priežasties nėra pagrindo vertinti, kad V. G. nusikaltimų darymui nagrinėjamu atveju įtakos turėjo skunde nurodytos darbinės ar kitos aplinkybės. Atsižvelgusi į visas aptartas ir pirmos instancijos teismo nuosprendyje nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra objektyvaus pagrindo keisti nuteistajam paskirtą terminuoto laisvės atėmimo bausmę švelnesne bausmės rūšimi ar švelnesne bausme. Akivaizdu, jog ankstesniais nuosprendžiais paskirtomis bausmėmis, o taip pat ir laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimu nepavyko pasiekti bausmės tikslų – apeliantas ir toliau darė nusikalstamas veikas. Į jo skunde nurodomas aplinkybes pirmosios instancijos teismas atsižvelgė skirdamas jam realią laisvės atėmimo bausmę ir jos dydį bei, vadovaudamasis BK 64¹ straipsnio nuostatomis, paskirtą bausmę sumažindamas vienu trečdaliu. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju tik realiai pataisos namuose atliekama laisvės atėmimo bausmė gali užtikrinti BK 41 straipsnyje numatytus tikslus ne tik nubausti asmenį, padariusį nusikaltimą, bet ir apriboti jam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, siekti, kad ateityje nuteistasis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų. Pirmosios instancijos teismas, motyvuotai atsižvelgdamas į nustatytą nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir jos reikšmę, BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, nepažeisdamas BK 61 straipsnyje nustatytų taisyklių, pagrįstai paskyrė nuteistajam laisvės atėmimo bausmes, kurių dydis nustatytas mažesnis už BK 182 straipsnio 1 dalies ir 213 straipsnio 1 dalies sankcijose numatytą bausmių vidurkį. Atsižvelgdama į nuteistojo asmenybę bei apylinkės teismo nuosprendžio motyvus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nemato įstatyminio pagrindo dar labiau mažinti paskirtos bausmės dydį ar atidėti V. G. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, nesant pagrindo manyti, kad nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals.Skunde apeliantas taip pat kelia klausimą dėl rungimosi principo nagrinėjamoje byloje pažeidimo, motyvuodamas tuo, kad ikiteisminio tyrimo metu ir teisme jam nebuvo išaiškinta teisė turėti gynėją. Šie nuteistojo argumentai neatitinka objektyvios tikrovės. Kaip matyti iš nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagos, V. G., kaip įtariamajam, buvo išaiškintos jo teisės, numatytos BPK 21 straipsnio 4 dalyje (1 t., b. l. 158–159, 2 t., b. l. 127–128). Tai pasirašytinai patvirtino pats V. G. (1 t., b. l. 160, 2 t., b. l. 127–128). Be to, kaip matyti iš byloje esančių 2017 m. vasario 21 d. bei 2017 m. balandžio 11 d. teisių dėl gynėjo išaiškinimo protokolų, apeliantui dar iki pranešimų apie įtarimą įteikimo bei jo apklausos buvo išaiškinta teisė turėti gynėją (1 t., b. l. 161–162, 2 t., 129–130), tačiau jis gynėjo atsisakė, apie tai įrašus atlikdamas ranka ir patvirtindamas parašu (1 t., b. l. 163, 2 t., b. l. 129). Be to, kaip matyti iš Kauno apylinkės teismo 2017 m. gegužės 15 d. teisiamojo posėdžio protokolo, tinkamai ir laiku parengiamojoje teisiamojo posėdžio dalyje V. G. buvo išaiškintos kaltinamojo asmens teisės, numatytos BPK 22 straipsnyje. Pastarasis jas suprato, į teisėjo klausimą dėl gynėjo dalyvavimo procese atsakė, kad gynėjas jam nereikalingas (3 t., b. l. 124–125). Aukštesniojo teismo vertinimu, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme, nenustatyti ir BPK 51 straipsnio 1 dalyje numatyti atvejai, kai būtinas asmens, traukiamo baudžiamojon atsakomybėn, gynėjo dalyvavimas. Dėl šios priežasties, aptartų aplinkybių kontekste, aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo spręsti, kad ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme buvo padaryti tokie baudžiamojo proceso principų pažeidimai, kurie sukliudė nuteistajam tinkamai ir efektyviai gintis nuo jam pareikštų įtarimų (ar kaltinimų). Nors skunde taip pat teigiama, kad V. G. nebuvo informuojamas apie ikiteisminio tyrimo metu atliekamus ar planuojamus atlikti proceso veiksmus, tačiau šiame kontekste pažymėtina, kad baudžiamojo proceso nuostatos ar kiti teisės aktai, reglamentuojantys ikiteisminio tyrimo organizavimo ir atlikimo tvarką, nesuponuoja pareigos prokurorui ir ikiteisminio tyrimo pareigūnui informuoti įtariamą asmenį ar kitus proceso dalyvius apie tyrimo eigą bei planuojamus duomenų (įrodymų) rinkimo veiksmus, jeigu, vadovaujantis BPK atitinkamomis nuostatomis, įstatyme nėra įsakmiai nustatyta, kad veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo ar kiti proceso dalyviai privalo dalyvauti atliekant minėtus veiksmus. Aukštesniojo teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju šie įstatymo reikalavimai nebuvo pažeisti. Pažymėtina ir tai, kad V. G. ikiteisminio tyrimo metu buvo suteiktos galimybės pasinaudojant jam įstatymo suteiktomis teisėmis, aktyviai dalyvauti procese, tiek duodant parodymus apie jo galimai padarytas nusikalstamas veikas, tiek ir pateikiant, jo manymu, tyrimui reikšmingus duomenis. Ikiteisminio tyrimo metu apeliantas neišreiškė prašymų susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga. Iš byloje esančių paskelbimų apie ikiteisminio tyrimo pabaigimą protokolų (1 t., b. l. 174–175, 3 t., b. l. 93–94) matyti, kad įtariamasis nurodė nepageidaujantis susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, nepateikė prašymų papildyti ikiteisminį tyrimą. Prašymų ar papildymų bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu jis taip pat neišreiškė. Todėl, priešingai nei nurodoma apelianto skunde, nėra pagrindo spręsti, kad tyrimą šioje byloje organizavę ar jam vadovavę ikiteisminio tyrimo subjektai arba bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 7 straipsnyje įtvirtintą rungimosi principą. Kadangi Kauno apylinkės teismo 2017 m. gegužės 29 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti jį nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo V. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. gegužės 29 d. nuosprendžio atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.