Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (pirmininkė ir pranešėja), Danutės Milašienės ir Nijolės Piškinaitės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų L. P., P. P. ir V. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gruodžio 23 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-372-560/2009 pagal ieškovo V. L. ieškinį pradinio atsakovo V. P. teisių perėmėjams atsakovams L. P., P. P. ir V. P. dėl ieškovo V. L. mirusio tėvo V. L.–Ž. bei paties ieškovo V. L. garbės ir orumo gynimo bei neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Dėl materialinės teisės bei proceso teisės normų pažeidimo

Dėl nuomonės ir fakto atskyrimo

1. Dėl pasakymo ,,Hitlerio draugas“ (knygos 166 psl.)

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, svarbias nagrinėjamam ginčui, surinktus įrodymus ištyrė bei įvertino laikydamasis CPK 176 – 185 straipsniuose nustatytų taisyklių, tinkamai išaiškino bei pritaikė nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojančias civilinio proceso bei materialinės teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teisės taikymo bei aiškinimo praktikos nagrinėjamos kategorijos bylose ir iš dalies patenkindamas ieškovo V. L. pareikšto ieškinio reikalavimus, bei pripažindamas faktą, kad atsakovų L. P., P. P. ir V. P. velionio tėvo V. P. knygoje „Durnių laivas“ išspausdinti anksčiau šioje nutartyje nurodyti teiginiai neatitinka tikrovės bei žemina ieškovo velionio tėvo V. L.-Ž. ir paties ieškovo V. L. garbę bei orumą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 263 str. 1 d.). Absoliučių šio teismo sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė, todėl bylą nagrinėja neperžengiant atsakovų apeliacinio skundo ribų (CPK 329 str. 2 d., 320 str.).

Dėl nuomonės ir fakto atskyrimo

Pagal 1996 m. liepos 2 d. Lietuvos Respublikos Visuomenės informavimo įstatymo (toliau VIĮ) 2 straipsnio 19 dalį (2000-08-29 įstatymo redakcija Nr. VIII-1905) nuomonė tai - visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos mintys, vertinimai bei pastabos apie reiškinius ar įvykius. Nuomonės neprivaloma įrodyti, bet ji turi remtis faktais ir būti reiškiama etiškai. Šio straipsnio 40 dalyje žinia apibūdinama kaip visuomenės informavimo priemonėse skelbiami faktai ar tiesa pagrįsti duomenys. Pagal VIĮ galiojančios redakcijos (2006-09-01 įstatymas Nr. X-752) 2 straipsnio 33 dalį nuomonė – visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų. Pagal 2 straipsnio 69 dalį žinia – visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas faktas ar tikri (teisingi) duomenys. Matyti, kad tiek nagrinėjamų duomenų paskleidimo, tiek ir bylos nagrinėjimo metu galiojusiose VIĮ redakcijose sąvokų ,,nuomonė“ bei ,,žinia“ (faktai ir jų duomenys) apibūdinimas iš esmės nesiskiria.

Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, jog, priešingai nei teigia apeliantai, teismas teisingai atskleidė nagrinėjamoje byloje aktualių paminėtų sąvokų esmę, turinį, požymius, kurie jas skiria, ir padarė teisingą išvadą, jog vienintelis kriterijus, pagal kurį jos gali būti atribojamos, yra paskleistos informacijos patikrinimo bei įrodomumo galimybė. Nagrinėdamas šį klausimą, teismas nurodė, jog vertinant paskleistą informaciją, be kita ko, būtina atsižvelgti taip pat ir į leidinio, kuriame tokia informacija pateikta, pobūdį, kontekstą. Laikydamasis šių nuostatų, teismas detaliai įvertino ir tiksliai apibūdino V. P. knygos „Durnių laivas“ turinį, žanrą.

Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto motyvais, kad vertinant ginčo sakiniuose esančią informaciją, būtina atsižvelgti į tai, jog bemaž kiekvieną literatūrinio teksto žodį galima aiškinti ir suprasti labai įvairiai, priklausomai nuo skaitytojo asmeninių savybių, išprusimo, išsilavinimo bei apsiskaitymo, ir laiko, jog ieškovas atsiliepime teisingai sako, kad vertinant ginčo teiginiais paskleidžiamos informacijos suvokimą skaitytojų sąmonėje, turi būti remiamasi eilinio skaitytojo kriterijumi, t. y. pagal vidutinio išsilavinimo, išprusimo ir apsiskaitymo asmens suvokimą. Teisėjų kolegijos nuomone, tai ypač aktualu nagrinėjamu atveju, turint omenyje knygos „Durnių laivas“ turinį bei žanrą. Todėl apeliantų argumentai, jog gerai lietuvių kalbos lingvistines subtilybes ir simbolių reikšmes išmanantis skaitytojas neturėtų ginčo teiginius, juose vartojamus žodžius ,,Hitlerio draugas“, „žvalgas“, ,,strateginių žemėlapių kopijuotojas“ ir kt., suprasti vienareikšmiai ir priimti taip kaip sakoma, negali būti pagrindu vertinant šiuose sakiniuose esančios informacijos pobūdį. Tai prieštarautų taip pat ir bendriesiems teisingumo ir protingumo principams. Beje, anksčiau paminėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 22 d. nutartyje taip pat nurodoma, kad asmens pavadinimas labai konkrečiu neigiamą atspalvį turinčiu apibūdinimu, priskiriant jam baudžiamaisiais įstatymais uždraustas, teisės ir geros moralės požiūriu nepriimtinas savybes, yra nesusijęs su literatūrine ar lingvistine išmone, todėl teisė vartoti tokias išraiškos priemones, kuriomis informacija paryškinama, abstrahuojama ar koncentruotai reziumuojama negali būti taikoma. Kasacinis teismas yra taip pat vienareikšmiai pasisakęs, jog tuo atveju, jeigu net tikrų įvykių pagrindu asmens veiksmai gali būti vertinami taip, kad jam priskiriama konkreti savybė, kuri aiškiai išsakyta ir gali būti patikrinta, reiškia, jog paskelbti duomenys yra konstatuojamojo pobūdžio (2006 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje A. S., M. V., V. J. vs. A. J., S. K., J. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-142/2006). Tuo tarpu, kaip teisingai nusprendė teismas, ginčo teiginiais paskleisti duomenys akivaizdžiai skatina neigiamą visuomenės požiūrį velionį V. L.-Ž., perša įspūdį, kad jis buvo „žvalgas“, „Hitlerio draugas“, „KGB bendradarbis“, „strateginių žemėlapių kopijuotojas“, „bolševikų užverbuotas“ ir pan. Apeliantų pateikiamose platesnėse citatose esantys duomenys nepaneigia nei teismo nustatyto ginčo sakiniuose esančios informacijos pobūdžio, nei išvados, jog šių duomenų pagalba apie teiginiuose minimą asmenį siekiama skaitytojui formuoti žeminančią nuomonę (CK 2.24 str. 1 d.).

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo motyvai nagrinėjamu klausimu, kurie yra grindžiami nevienareikšmiu vartojamų žodžių suvokimu, visos knygos ,,Durnių laivas“ memuariniu žanru, kai privalu knygą skaityti, priimti ir suvokti kaip asmeninius (subjektyvius) istorijos dalyvio ir liudytojo prisiminimus, tuo, kad pirmajame (knygos 23 psl.), antrajame (knygos 166 psl.), trečiajame (knygos 156 psl.) ir ketvirtajame (knygos 69 psl.) sakiniuose nėra minimi konkretūs faktai, o pateikiama rašytojo nuomonė, kuri atsiskleidžia tik tuomet, jei ginčo sakiniai skaitomi knygos kontekste, - nepaneigia teismo išvados, kuri pagrįsta bylos medžiagos įvertinimu, įstatymo bei teismų praktikos nuostatomis, jog minima informacija vertintina kaip duomenys, o ne nuomonė (CPK 178 str.).

Dėl duomenų neatitikimo tikrovei ir jų įvertinimo, kaip žeminančių ieškovo V. L. bei jo tėvo V. L.-Ž. garbę ir orumą

Apeliantai pagrįstai teigia, kad ieškovas V. L. ir jo velionis tėvas V. L.-Ž. yra visuomenei plačiai žinomi, vieši asmenys, o tokių asmenų kritikos ribos yra platesnes nei privataus asmens ir demokratinėje, ir pliuralistinėje visuomenėje nuomonė ar kritika, nors ir labai aštri, negali būti teisiškai persekiojama. Apeliantų nuomone, teismas sprendime netinkamai vertino šią aplinkybę. Iš tiesų, viešieji asmenys pagal CK 2.24 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą nuostatą ir Lietuvos teismų praktiką nesinaudoja vienoda teisine pažeistų teisių gynyba. Šioje CK normoje nustatytas pagrindas atleisti tikrovės neatitinkančius duomenis paskleidusius asmenis nuo civilinės atsakomybės, jeigu tie duomenys yra paskelbti apie viešąjį asmenį bei jo valstybinę ar visuomeninę veiklą, o juos paskelbęs asmuo įrodo, kad jis veikė sąžiningai, siekdamas supažindinti visuomenę su viešo asmens veikla. Taip spręsta daugelyje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių šios kategorijos bylose (2000 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje V. Ž. vs. UAB „Lietuvos rytas“, bylos Nr. 3K-7-130/2000; 2001 m. gegužės 14 d. nutartis civilinėje byloje S. Č. vs. Tauragės rajono meras ir kt., bylos Nr. 3K-3-529/2001 ir t.t.). Tačiau be pagrindo teigiama, jog nurodyta aplinkybė paneigia teismo išvadų pagrįstumą (CPK 178 str.). Anksčiau šioje byloje paminėtuose teismų praktikos pavyzdžiuose, o taip pat daugelyje kitų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių, priimtų šios kategorijos bylose, pabrėžiama, kad viešo asmens kritika negali būti pateisinama, jeigu ji melu pažeidžia asmens garbę ir orumą. Tuo tarpu teismas nenustatė, kad minimuose teiginiuose esantys duomenys yra susiję su ieškovo V. L. ir jo velionio tėvo V. L.-Ž. valstybine ar visuomenine veikla, pripažino juos neatitinkančiais tikrovės bei žeminančiais šių asmenų garbę ir orumą (CK 2.24 str. 1 d.).

Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šiuos klausimus, rėmėsi civilinėje byloje surinktais įrodymais (rašytiniai įrodymai, šalių, taip pat ir pradinio atsakovo, jų atstovų, liudytojų paaiškinimai ir kt.), o taip pat gausia baudžiamosios bylos (b. b. Nr. 01-2-031-03) medžiaga (archyviniai dokumentai, liudytojų, šios bylos dalyvių paaiškinimai ir kt.), taip pat vadovavosi civiliniame procese leidžiama taikyti įrodymų pakankamumo taisykle, kuri grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvada apie fakto buvimą civiliniame procese gali būti padaroma ir tada, kai išlieka tam tikros abejonės, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina, jog šis faktas buvo, nei kad jo nebuvo, ir, teisėjų kolegijos nuomone, teisingai sprendė, jog nustatytos aplinkybės suteikė pakankamą pagrindą pripažinti faktą, jog ieškininiame pareiškime nurodyti velionio V. P. knygoje ,,Durnių laivas“ atspausdindinti teiginiai neatitinka tikrovės.

Nagrinėdama apeliantų argumentus dėl teismo išvados, susijusios su pasakymu ,,Hitlerio draugas“ (knygos 166 psl.), teisėjų kolegija pažymi, kad šioje nutartyje anksčiau jau buvo paminėta, kad teismas sutiko su pradinio atsakovo velionio V. P. nuomone, kad antrajame ginčo teiginyje pateikto ieškovo tėvo velionio V. L.-Ž. kaip Hitlerio draugo apibūdinimu nebuvo siekta teigti, kad ieškovo tėvas iš tikrųjų buvo Hitlerio draugas ir su juo bendravo, o tiesiog buvo norėta vaizdžiai (šaržuotai) apibūdinti, kad ieškovo tėvas pritaria Hitlerio šalininkų skleidžiamai ideologijai. Kartu teismas teisingai pažymėjo, kad duomenų pateikimas tam tikru literatūriniu stiliumi, pavyzdžiui, Hitlerio ideologijos šalininkus pajuokiamai apibūdinant kaip jo draugus, neeliminuoja fakto, kad apie tą asmenį buvo paskleista žinia, pavyzdžiui, kad asmuo yra Hitlerio ideologijos šalininkas, kurios atitikimą tikrovei įgyja pareigą įrodyti tą žinią paskleidęs asmuo.

Teisėjų kolegija laiko, jog teismas, remdamasis byloje surinktais ir išanalizuotais rašytiniais archyviniais įrodymais ir jų pagrindu nustatytomis aplinkybėmis, pagrįstai sprendė, kad atsakovai, tai yra nei pradinis atsakovas, nei jo teisių perėmėjai neįrodė antrajame ginčo sakinyje pateiktų duomenų „Kai kas jau vedžiojo už parankių [...] Hitlerio [...] draugą, [..-] žvalgą, [...] strateginių žemėlapių kopijuotoją senąjį L....“, tai yra, kad ieškovo V. L. velionis tėvas V. L.-Ž. bendradarbiavo su Hitlerio šalininkais, buvo jų žvalgas ir strateginių žemėlapių kopijuotojas, teisingumo, ir šiuos duomenis pripažino neatitinkančiais tikrovės.

Kaip minėta, apeliantai nurodė, jog velionis V. L.-Ž. buvo viešas asmuo, todėl rašytojas negalėjo apeiti asmens, tinkančio knygos „politinių veidų galerijai“, gyvenimo aspektų, tuo tarpu kritika negali būti teisiškai persekiojama. Teigia, kad baudžiamosios bylos medžiagoje esančio laikraščio ,,Į laisvę“ 1941-06-25 numeryje yra išspausdintas dokumentas ,,Nepriklausomos Lietuvos Laikinosios Vyriausybės žodis į Tautą“, kuriame pritariama Hitlerio žygiui į Rytus. Apeliantai teigia, kad remiantis šia publikacija ir faktu, jog velionis V. L.-Ž. buvo šios Vyriausybės narys, užtenka susidaryti nuomonę, sutalpinamą į posakį „Hitlerio draugas“.

Teisėjų kolegija atmeta nurodytus teiginius. Šioje nutartyje anksčiau buvo išdėstyti įstatymu bei teismų praktika pagrįsti motyvai, jog tuo atveju, kai net tikrų įvykių pagrindu asmens veiksmai gali būti vertinami taip, kad jam priskiriama konkreti savybė, kuri aiškiai išsakyta ir gali būti patikrinta, reiškia, jog paskelbti duomenys yra konstatuojamojo pobūdžio (2006 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje A. S., M. V., V. J. vs. A. J., S. K., J. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-142/2006). Dėl laikraštyje ,,Į laisvę“ 1941-06-25 numeryje išspausdinto dokumento pasakytina tai, kad Vilniaus m. 1 apylinkės teismui 2004-09-22 posėdyje nagrinėjant minimą baudžiamąją bylą kaltinamojo velionio V. P. gynėjas kartu su kitais dokumentais pateikė nurodyto laikraščio kopiją. Nurodyto teksto pabaigoje buvo atspausdinta nuoroda, kad ,,parašai eina“. Tačiau iš laikraštyje ,,Respublika“ 2001-06-23 numeryje išspausdinto dokumento teksto, kuriame yra jį priėmusių asmenų parašai, matyti, kad velionio V. L.-Ž. parašo po dokumentu nėra (b. b. Nr. 01-2-031-03, t. 3, b. l. 48, 104, 217). Taigi laikraščio ,,Į laisvę“ 1941-06-25 numeryje išspausdintas dokumentas nepatvirtina apeliantų nurodomo fakto.

Apeliantai, pateikdami savo argumentus dėl teismo išvadų, susijusių su duomenų neatitikimu tikrovei, teigia, kad teismas, nagrinėdamas šį klausimą, netyrė ir nepasisakė dėl 23 ,,objektyviai egzistavusių konkrečių istorinių bei kitų faktų“, kuriuos pirmasis atsakovas velionis V. P. pateikė teismui baudžiamojoje byloje jį apklausiant kaltinamuoju, tuo tarpu šie įrodymai patvirtina autoriaus nuomonę, išdėstytą ginčijamuose sakiniuose (CPK 185, 268, 270 str.).

Iš tiesų, tiek nagrinėjamoje byloje, tiek prie jos prijungtų baudžiamųjų bylų medžiagoje pirminis atsakovas V. P., vardindamas bei analizuodamas šiuos šaltinius, pateikė į lietuvių kalbą išverstas ištraukas iš leidinių, laikraščių kopijas ir kt. Tarp kitų nurodyti: Brazaitis (J. A.). Raštai, t. 6, Čikaga., 1985 m.; K. Š.. ,,Sukilimas Lietuvos suverenitetui atstatyti“. Dokumen­tinė apžvalga. Vašingtonas, 1973 m.; V. Ž. ,,Hochverrat“ - Valstybės išdavimo byla. Prisimini­mai. Vilnius, 1991 m.; G. N. ,,Akistatos nebus“. Maskva, 1980 m. (rusų ir lietuvių kalbomis) (b. b. t. 3, b. l. 62-67); A. S. ,,Pompėjos žlugimas“. Tel-Avivas, 1997 m. (rusų kalba); ,,ŠOA holokaustas Lietuvoje“. Valstybinis Vilniaus Gaono žydų centras; V. T. ,,Sniečkus 33 metai valdžioje“. Vilnius , 1995 m.; ,,Lietuvos rytas“. 2000 m. gruodžio 2 d. D. G. ir V. Gu­lbinas ‚,KGB savo sandėliuose vis dar randa šovinių“; V. Š. „Po kontražvalgybos gaubtu“. Poleja, 1996 m.; ,,Tartiufo dvasia mūsų istorijoje“. ,,Gairės“, 1993 m. rugsėjo 9 d.; ,,Berija ir jo parankiniai Lietuvoje“. J. B., Kaunas 1999 m.; ,,Užkulisiai“. Dokumentų rinkinys iš naujausios Lietuvos istorijos. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, 1996 m.; A. S. ,,Priešaušryje“. ,,Nemunas“, 1976 m., Nr. 2, ir kt.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti apeliacinio skundo tiek teisinį, tiek ir faktinį pagrindą (CPK 320 str. 1 d.), o tai reiškia, kad tuo atveju, jeigu nustatoma, kad teismas pažeidė proceso teisės normas arba netinkamai jas pritaikė, ši aplinkybė yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl nurodyto pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla (CPK 329 str. 1 d.). Kaip žinoma, civilinės bylos yra nagrinėjamos laikantis rungimosi, dispozityviškumo principų, kurie nustato, kad kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi, kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, kad šalys ir kiti proceso dalyviai laisvai disponuoja jiems priklausančiomis teisėmis, tai yra laisvai renkasi, kokiais faktus nurodyti, kokius įrodymus pateikti ir kt. (CPK 12, 13 str.). Taigi apeliantai, būdami atsakovais ir prašydami panaikinti šį teismo sprendimą ir remdamiesi paminėtu motyvu, privalėjo įrodyti, kad dėl šio civilinio proceso normų pažeidimo yra neteisingai išnagrinėta byla, tai yra apeliacinės instancijos teismui privalėjo nurodyti, kokiuose konkrečiuose dokumentuose ir kokie konkretūs duomenys paneigia vieną ar kitą teismo išvadą, nes tik taip formuluojant apeliacinio skundo faktinį pagrindą, yra galima nustatyti tikslias šio skundo nagrinėjimo ribas. Be to, šių civilinio proceso principų nuostatos yra svarbios šalių procesiniam lygiateisiškumui užtikrinti, tai yra kad kita proceso šalis galėtų įgyvendinti savo proceso teisę pateikti atsiliepimą dėl visų paduoto apeliacinio skundo argumentų bei įrodymų, kuriais jis grindžiamas (CPK 17 str.). Remdamasi paminėtu ir atsižvelgdama į tai, kad atsakovus atstovauja profesionalus teisininkas advokatas, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantų motyvas, jog teismo sprendimo pagrįstumą paneigia ir ginčijamuose sakiniuose išdėstytą autoriaus nuomonę patvirtina 23 ,,objektyviai egzistavę konkretūs istoriniai bei kiti faktai“, kuriuos pirmasis atsakovas velionis V. P. yra pateikęs teismui baudžiamojoje byloje jį apklausiant kaltinamuoju, nėra atskleistas ir todėl nėra galimybės jo įvertinti. Teisėjų kolegija laiko, jog yra tikrintini apeliaciniame skunde išnagrinėti ir atskleisti argumentai (CPK 185 str.).

Taigi teisėjų kolegija atmeta apeliantų teiginius dėl teismo sprendimo išvadų, susijusių su antrajame sakinyje nurodytų teiginių neatitikimo tikrovei (CPK 185 str.). Teismas, remdamasis anksčiau šioje nutartyje nurodytų archyvinių dokumentų duomenų analize sprendė, kad neįrodyta, jog duomenys: „Kai kas jau vedžiojo už parankių [...] Hitlerio [...] draugą, [..-] žvalgą, [...] strateginių žemėlapių kopijuotoją senąjį L....“ yra teisingi, tai yra, kad ieškovo velionis tėvas V. L.-Ž. bendradarbiavo su Hitlerio šalininkais, buvo jų žvalgas ir strateginių žemėlapių kopijuotojas. Tuo pagrindu teismas antrajame teiginyje paskelbtus duomenis pripažino neatitinkančiais tikrovės.

Apeliantai, nesutikdami su šiomis teismo išvadomis dėl pirmojo sakinio: „L.reikėjo kaip nors pridengti tėvą, ilgus metus bendradarbiavusį su KGB (...). Jį, kaip atidirbusį [Australijoje] žvalgą, namo sugrąžino Maskva [...]“ (23 psl.), nurodo, jog neteisingai įvertinti baudžiamojoje byloje Nr. 01-2-031-03 esančiame Lietuvos ypatingojo archyvo 2003-11-24 rašte Nr. S4-1442, Lietuvos ypatingojo archyvo 2003-11-26 rašte Nr. S4-1439 bei su juo pateiktoje medžiagoje užfiksuoti duomenys. Remdamiesi duomenimis, esančiais Lietuvos ypatingojo archyvo 2003-11-26 pateiktame dokumente Nr. S4-1439, jog „Grįžimo į Tėvynę“ Komitetas ir atitinkamai Lietuvos sekcija buvo įsteigti partinių-sovietinių bei saugumo struktūrų tikslais, ir paties ieškovo V. L. paaiškinimais, esančiais baudžiamojoje byloje, jog jis velionio tėvo grįžimo iš Australijos klausimu lankėsi toje įstaigoje, o taip pat remdamiesi velionio V. P. 2005 m. birželio 17 d. paaiškinimuose teismui, o taip baigiamosiose paties kaltinamojo bei jo atstovo kalbose, pasakytose 2005 m. rugsėjo 27 d. Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2005 m. kovo 7 d. – spalio 10 d. trukusio posėdžio metu (b. b. Nr. 01-2-031-03), nurodytais argumentais, susijusiais su paminėtose archyvinėse pažymose išdėstytais faktais, paties nukentėjusiojo V. L. kalboje, pasakytoje paminėtame teismo posėdyje, nurodytomis aplinkybėmis, susijusiomis su jo velionio tėvo V. L.-Ž. sugrįžimu į Lietuvą, laikraščio ,,Lietuvos rytas“ 2000-12-02 numeryje išspausdintame D. G. straipsnyje išdėstytais faktais, kurie, kaip teigiama, nebuvo paneigti Tardymo valdybos prie Vilniaus m. VPK baudžiamojoje byloje, iškeltoje dėl šmeižto spaudinyje (baudžiamoji byla Nr. 10-2-003-01), - teigia, kad velionio V. P. išvada, jog V. L.-Ž. vis dėlto buvo žvalgas ir slaptas Rusijos žvalgybos bendradarbis nuo 1927 m., o žvalgą gražinti gali tik Maskva, turi realų pagrindą, be to teigia, kad rašytojo asmeninis fakto, kurį jis turėjo pagrindą laikyti teisingu, vertinimas negali būti civilinio teisminio nagrinėjimo dalykas, nes įstatymai neriboja žinių vertinimo.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantų teiginiai nepaneigia teismo išvadų pagrįstumo. Visų pirma, ieškovas V. L. nurodytuose savo paaiškinimuose iš tiesų nurodė, kad lankėsi tame Komitete, tačiau kartu paaiškino, kad tuomet tokia buvo vienintelė tvarka sprendžiant šiuos klausimus (b. b. Nr. 01-2-031-03, t. 4, b. l. 241). Apklausiamas kaltinamuoju V. P. bei jo gynėjas vadovavosi byloje esančiame Lietuvos ypatingojo archyvo 2003-11-24 rašte Nr. S4-1442 nurodytais duomenimis apie archyvinės patikrinimo bylos sudarymą L. V., S. G. pagal Lietuvos SSR VSK (KGB) emigrantų ir repatriantų, sugrįžusių pastoviai gyventi į Lietuvą, kartotekos duomenis, apie G. L. spec. patikrinimo byloje užfiksuotus duomenis, jog „kažkoks (taip dokumente) profesorius Ž. (L.) V. (kitų asmens duomenų nėra), 1949 buvo „Lietuvių kultūros fondo“, sukurto 1947 m. lietuvių rašytojų - emigrantų suvažiavimo sprendimu Vokietijoje, valdybos narys. Šie asmenys minėtuose pasisakymuose išdėstė savo nuomonę dėl nurodytų aplinkybių, nurodoma, kad ,,atsakymų nėra. Galima tik spėlioti“ ir svarstoma, remiantis pokario Lietuvoje bei už jos ribų vykusiais įvykiais. Teisėjų kolegija laiko, kad priešingai nei teigia apeliantai, šie faktai ir aplinkybės negali būti vertinami kaip patikimi įrodymai, patvirtinantys buvus pirmajame sakinyje nurodytus duomenis. Beje, pažymėtina tai, kad dėl minėtuose archyviniuos dokumentuose esančių, apeliantų žodžiais tariant, nepilnų duomenų apie ieškovo V. L. velionį tėvą V. L.-Ž., jie remiasi sovietinio laikotarpio saugumo struktūrų darbo metodais (nenurodyti teisingų duomenų, slėpti vertingus informacijos šaltinius ir kt.), tačiau kitu atveju, pavyzdžiui, susijusiu su publikacija 2000-12-02 dienraštyje ,,Lietuvos rytas“ bei Tardymo valdybos prie Vilniaus m. VPK baudžiamosios bylos medžiagos vertinimu, neabejojama atitikimu tikrovei paaiškinimais asmenų, kurie dirbo šiose struktūrose, ar kurie savo teiginius grindžia pasakojimais žmonių, kurie yra mirę ir jų patikrinti nebėra galimybės (CPK 185 str.).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad tokiais įrodymais nėra taip pat ir D. G. publikacija 2000-12-02 dienraštyje ,,Lietuvos rytas“ bei Tardymo valdybos prie Vilniaus m. VPK baudžiamosios bylos, kuri buvo iškelta dėl šmeižto spaudinyje medžiaga (baudžiamoji byla Nr. 10-2-003-01). Visų pirma, teisėjų kolegija remiasi anksčiau paminėtais argumentais, be to, pažymi, kad minima baudžiamoji byla iš tiesų nebuvo teismo išnagrinėta, šios ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūno 2001-08-14 nutarimu buvo nutraukta, nenustačius nusikaltimo, numatyto BK 132 straipsnio 2 dalyje (šmeižimas spaudinyje), sudėties. Todėl nutarimas, priimtas minėtoje baudžiamojoje byloje, yra vertintinas kartu su visais nagrinėjamos bylos įrodymais. Teisėjų kolegija sprendžia, kad įvertinus teismo, o taip pat šioje nutartyje nustatytų aplinkybių visumą šiuo klausimu bei vadovaujantis anksčiau paminėta įrodymų pakankamumo taisykle, apeliantų minimi įrodymai nėra pakankami, kad paneigtų teismo išvadų šiuo klausimu pagrįstumą (CPK 185 str.).

Apeliantai, nesutinka su tuo, kaip teismas įvertino trečiajame ginčo sakinyje esančius duomenis: „S. L. [...] pasakojo, kaip 1918 metais [...] pilies bokšte kėlė vėliavą, [...] kaip jiems po to teko nuo bolševikų bėgti į Kauną, kaip pakeliui juos areštavo, tardė... (o kiek man žinoma, ir užverbavo)“ (156 psl.). Remiasi specialisto išvada ir teigia, kad šis sakinys yra vertinamojo pobūdžio, jame nėra konstatuojami faktai. Nurodo, kad teismas neteisingai išaiškino pavartoto žodžio ,,užverbavo“ prasmę ir pateikia citatas iš istoriko P. Č. knygos ,,Naujųjų laikų istorija“ II tomo (Dr. K. G. fondas, 1986 m.), o taip pat V. L. knygos „Lietuvos kariuomenė 1918-1920“ (Vilnius, LR ŠM Leidybos centras) apie 1918-1919 metų istorinius įvykius Lietuvoje. Tvirtina, jog posakis „kiek man žinoma“ reiškia ne teiginį, o abejonę. Sako, kad Konvencija gina ne tik asmenį, paskleidusį absoliučiai teisingą informaciją, bet ir asmenį, kuris paskleidė ne visiškai tikslią informaciją, tačiau tą darė sąžiningai, nepiktnaudžiaudamas teise skleisti informaciją.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro 2004-02-10 rašte Nr. 29R-11.12-22 esant duomenims, jog ieškovo velionis tėvas V. L.-Ž. 1919-01-01 vėliavos iškėlime nedalyvavo, pagrįstai laikyti neteisingais duomenys, kad sudalyvavęs vėliavos pakėlime, jis bėgo į Kauną, kur pakeliui buvo areštuotas, tardytas ir užverbuotas, be to, byloje nėra duomenų, kad jis būtų viešai teigęs, jog tokie faktai yra buvę. Taip pat atmestini apeliantų teiginiai, kad žodis ,,užverbavo“ be pagrindo aiškinamas viena reikšme: užverbavo NKVD ar KGB struktūros, tačiau būtent tokį aiškinimą suponuoja visų ginčijamų teiginių, kuriuose minimas V. L.-Ž., kontekstas. Pateiktos citatos iš istoriko P. Č., o taip pat V. L. knygų nepaneigia tokio vertinimo pagrįstumo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad vertinat visą tekstą yra akivaizdu, jog pavartoti žodžiai „kiek man žinoma“, turi būtent teiginio prasmę (CPK 185 str.).

Dėl ketvirto teiginio: „Vaistinę [Kačerginėje] išmetė į gatvę. Dar daugiau, vaistininkai buvo paduoti į teismą todėl, kad patriarchas verandoje nerado šešių metrų ąžuolinio suolo, kurį buvo palikęs prieš karą.“ (69 psl.), apeliantai teigia, jog teismas be pagrindo nesirėmė faktais, kuriuos V. P. teigė sužinojęs iš V. I., V. S., o taip pat vaistinės iškraustymo laikotarpiu pats nuvykęs į vietą. Be to, ieškovas V. L. teisme pripažino aplinkybę, jog tėvui tik buvo gaila to stalo, kuris verandoje stovėjo, o neatitikimas, kai šiame sakinyje minimas ne stalas, o suolas, negali būti vertinamas kaip garbę ir orumą žeminantis, juolab jog rašytojo kritika nukreipta į viešą asmenį, politinį veikėją. Teismas be pagrindo netyrė ir neįvertino velionio V. P. gynėjo baigiamojoje kalboje baudžiamojoje byloje pateiktos išsamios šiuo klausimu surinktos medžiagos analizės.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad teismas, šiuo klausimu išsamiai bei kruopščiai ištyręs byloje surinktus įrodymus, remdamasis teismo posėdyje apklaustų asmenų, dalyvavusių minimuose įvykiuose, paaiškinimais, pagrįstai konstatavo, jog minimame teiginyje yra paskleisti tikrovės neatitinkantys duomenys. Apeliantų nurodytose citatose iš velionio V. P. gynėjo baigiamosios kalbos baudžiamojoje byloje esantys pasvarstymai nagrinėjamais klausimais taip pat nepaneigia šios teismo išvados pagrįstumo, nes, kaip jau buvo minėta anksčiau, literatūrinio kūrinio autoriaus saviraiškos laisvė nėra absoliuti (CPK 185 str.).

Teismas taip pat teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, nagrinėdamas klausimą dėl fakto, kad duomenys žemina ieškovo bei jo tėvo garbę ir orumą.

Teismas pagrįstai sprendė, kad pirmuose 3 ginčo teiginiuose nurodyti duomenys, jog „L. reikėjo kaip nors pridengti tėvą, ilgus metus bendradarbiavusį su KGB (...)“; „Jį, kaip atidirbusį [Australijoje] žvalgą, namo sugrąžino Maskva [...]“; „Hitlerio [...] draugą, [..-] žvalgą, [...] strateginių žemėlapių kopijuotoją senąjį L....“; „S. L. [...] pasakojo, kaip 1918 metais [...] pilies bokšte kėlė vėliavą, [...] kaip jiems po to teko nuo bolševikų bėgti į Kauną, kaip pakeliui juos areštavo, tardė... (o kiek man žinoma, ir užverbavo)“, - atsižvelgiant į Lietuvos valstybės lietuvių tautos istorinę patirtį, Lietuvos visuomenėje yra suprantami tiesiogiai, tai yra kaip bendradarbiavimas su Lietuvos valstybės okupantais, šnipinėjimas priešo naudai, Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos išdavystė, ir pan. Kitaip tariant, tokio pobūdžio paskleisti duomenys yra suprantami tik neigiama prasme, o tai formuoja neigiamą nuomonę apie žmogų, apie kurį tokio pobūdžio duomenys paskleisti, bei apie jo artimuosius. Darydamas tokią išvadą, teismas pagrįstai rėmėsi CPK 182 straipsnio 1 punkto nuostatomis, o taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998-05-15 nutarimo Nr. 1 6 punkto nuostatomis, kad šiuose teiginiuose nurodytų duomenų žeminantis pobūdis ieškovo tėvo bei ieškovo atžvilgiu yra pripažįstamas kaip visiems akivaizdus, žinomas ir jo atskirai nustatinėti (įrodinėti) nereikia. Kaip žinoma, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra nurodęs, kad Senato nutarimuose išdėstytos išvados bei argumentai neturi teismų praktikos statuso (CPK 4 str.), tačiau tai yra metodologinę vertę turinys teismų praktikos apibendrinimai, todėl tokiu aspektu gali būti taikomi.

Dėl 4 ginčo teiginyje nurodytų duomenų, susijusių su vaistinės Kačerginėje perkėlimu į kitas patalpas bei iš viso teksto, kuriame yra šis sakinys, konteksto, teismas padarė taip pat pagrįstą išvadą, kad pateikiama informacija kiekvieno protingo, moralaus ir sąžiningo žmogaus savimonėje bus vertinami kaip nemandagus, neetiškas elgesys bei negarbingas poelgis kitų asmenų atžvilgiu suprantami neigiama prasme, todėl šiame sakinyje paskleistų duomenų apie ieškovo tėvą žeminantis pobūdis taip pat teisingai pripažintas kaip visiems akivaizdus ir žinomas, kurio atskirai nustatinėti (įrodinėti) nereikia (CPK 182 str. 1 p., LAT senato 1998-05-15 nutarimo Nr. 1 6 p.). Teismas taip pat pagrįstai pažymėjo, jog ieškovas V. L. yra viešasis asmuo – tai yra plačiai žinomas visuomenės veikėjas bei politikas (VIĮ 2 str. 60 d.), dėl ko visuomenė itin domisi informacija ne tik apie ieškovo asmenį, bet ir apie jo šeimos narius. Todėl bet kokie neigiami duomenys apie ieškovo artimuosius gali suponuoti ir neigiamą viešąją nuomonę apie ieškovą bei pakenkti jo geram vardui (garbei). Teisėjų kolegija sprendžia, kad teismas teisingai konstatavo, jog šiame teiginyje paskleisti duomenys žemina tiek ieškovo V. L. velionio tėvo V. L.-Ž., tiek ir paties ieškovo V. L. garbę bei orumą.

Dėl materialinės teisės bei proceso teisės normų pažeidimo

Apeliantai teigia, jog teismas tiek 2009 m. sausio 15 d. nutartyje, tiek skundžiamame sprendime neteisingai aiškino bei taikė CK 5.1 straipsnio, 6.128 straipsnio ir CPK 293 straipsnio l dalies 7 punkto nuostatas, neteisingai išsprendė klausimą dėl teisių perėmimo ir apeliantus nepagrįstai pripažino tinkamais atsakovais.

Kaip buvo paminėta anksčiau, teismo 2009 m. sausio 15 d. nutartimi buvo išspręsti du klausimai, tai yra paliktas nenagrinėtas velionį V. P. atstovavusio advokato 2008-12-24 prašymas nutraukti šią bylą, nes mirus atsakovui yra neleidžiamas teisių perėmimas, konstatavus, jog yra pasibaigę jo atstovo įgaliojimai pagal 2007-11-06 atstovavimo sutartį (CK 2.147 str. 1 d. 6 p., CPK 293 str. 7 p., 296 str. 1 d. 3 p.). Kartu teismas patenkino ieškovo V. L. atstovės prašymą ir sustabdė bylą iki paaiškės velionio V. P. teisių perėmėjas. Teismas sprendė, jog byloje pareikštas reikalavimas atlyginti neturtinę žalą nėra neatsiejamai susijęs su atsakovo asmeniu, prievolė paveldima, todėl yra galimas materialinių bei atitinkamai proceso teisių perėmimas (CK 6.263 str. 2 d., 6.245 str. 4 d., 5.1 str. 2, 3 d., CPK 163 str. 1 d.). Teismo 2009 m. liepos 23 d. nutartimi byla buvo atnaujinta ir atsakovas velionis V. P. buvo pakeistas jo teisių perėmėjais dukra L. P. ir sūnumis P. P. bei V. P. ir šie asmenys įgijo proceso teises ir pareigas (CPK 48 str.).

Procesinių teisių perėmimo taisykles reglamentuojantis CPK 48 straipsnis nenumato, jog dėl teismo nutarties šiuo klausimu gali būti duodamas atskirasis skundas, ši nutartis neužkerta galimybę tolesnei bylos eigai, todėl motyvai, susiję su tokių nutarčių teisėtumu bei pagrįstumu, gali būti įtraukiami į apeliacinį skundą (CPK 334 str. 1 d., 3 d.). Taigi nors apeliantai skunde neįvardino teismo 2009 m. liepos 23 d. nutarties, kuria tiesiogiai buvo išspręstas teisių perėmimo klausimas, nurodydami vien teismo 2009 m. sausio 15 d. nutartį, kurioje išdėstyti motyvai, susiję su materialinių teisių perėmimu, tačiau iš pateiktų argumentų matyti, kad nurodydami motyvus dėl teisių perėmimo, faktiškai kelia klausimą dėl abiejų paminėtų teismo nutarčių bei teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju pagrįstai sprendė, jog atsižvelgiant į tai, kad vadovaujantis byloje nustatytų aplinkybių visuma konstatuota, jog pradinis atsakovas paskleidė neatitinkančius tikrovės duomenis apie ieškovą ir jo mirusįjį tėvą, kurie žemina ieškovo mirusiojo tėvo bei paties ieškovo garbę ir orumą, ieškovas įgijo teisę vadovaujantis CK 2.24 straipsniu ginti savo bei savo mirusiojo tėvo garbę ir orumą įstatyme numatytais būdais. Teismas teisingai nurodė, kad ieškovo pasirinktas asmens garbės ir orumo gynimo būdas reikalauti, jog teismo sprendimu būtų pripažinta, kad pradinio atsakovo paskleisti duomenys neatitinka tikrovės ir žemina asmens garbę ir orumą, negali būti traktuojamas kaip reikalavimas, kurio tenkinimas pats savaime sukurtų prievoles, neatskiriamai susijusias su asmeniu, kuris paskleidė tokius duomenis, nes įrodymus, jog tam tikras objektyvus įvykis iš tikrųjų įvyko, gali surinkti ir pateikti bet kuris asmuo, ne tik tas, kuris paskleidė žinią, jog tam tikri įvykiai iš tikrųjų buvo, todėl pareikštas reikalavimas nėra laikomas teisiniu santykiu, sukuriančiu asmeninę neturtinę prievolę, neatsiejamai susijusia su palikėju (duomenų skleidėju), o ši neturtinė prievolė gali būti paveldima (CK 5.1 str. 1 d.) ir galimas subjektinių teisių perėmimas (CPK 48 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija, sutikdama su šia teismo išvada, atmeta kaip nepagrįstus apeliantų teiginius, jog tokiu būdu išaiškinus CK 5.1 straipsnio 1 dalį ir atsisakius taikyti CPK 293 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatą ir bylą nutraukti susidarė situacija, kai dėl literatūriniame prisiminimų žanrui priskirtiname kūrinyje išdėstytų minčių tikrumo teisme turi aiškintis apeliantai - autoriaus teisių paveldėtojai, kurie nėra kūrinio autoriai, nes teismas teisingai sprendė, kad nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog paskleista informacija yra ne nuomonė, o žinia (faktai, duomenys), todėl iškilo klausimas ne dėl to, kokiais subjektyviais kriterijais rėmėsi asmuo, paskleidęs nuomonę, o dėl to, ar šie duomenys atitinka tikrovę, ar jie žemina garbę ir orumą. Be to, kaip buvo minėta anksčiau, pradinis atsakovas velionis V. P. dalyvavo teismo parengiamuosiuose posėdžiuose, o taip pat šią bylą nagrinėjant iš esmės, nesutikdamas su jam pareikštu ieškiniu teikė teismui paaiškinimus žodžiu bei raštu, rėmėsi savo bei savo gynėjo paaiškinimais, kuriuos nagrinėjamais klausimais jie davė nagrinėjant baudžiamąją bylą, teikė įrodymus, kurie, jo įsitikinimu, patvirtina ginčijamų duomenų atitikimą tikrovei. Taigi apeliantai, siekdami paneigti ieškovo V. L. teiginius, turėjo galimybę remtis tiek nagrinėjamoje civilinėje, tiek prijungtose baudžiamosiose bylose esančiais įrodymais, tiek pateikti naujus įrodymus.

Be to, atsakovų teiginiai, jog teismas be pagrindo sprendė, kad ši pradinio atsakovo jų velionio tėvo V. P. prievolė paveldima ir šios bylos nenutraukė (CPK 293 str. 1 d. 7 p.), prieštarauja taip pat ir CK 5.1 straipsnyje nurodytiems bendriesiems teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principams. Kaip minėta, ieškovo V. L. teisė yra pažeista tokiu būdu, kad ginčijami duomenys, kurie neatitinka tikrovės bei žemina ieškovo V. L. velionio tėvo V. L.-Ž. ir paties ieškovo garbę bei orumą, yra išspausdinti atsakovų velionio tėvo V. P. 2003 m. parašytoje ir keletą leidimų turėjusioje dideliu tiražu išleistoje knygoje „Durnių laivas“. Kaip matyti iš Vilniaus m. 41 notarų biuro pateiktų duomenų, atsakovai priėmė velionio tėvo V. P. palikimą, taigi ir jo, kaip šios knygos autoriaus, paveldimas turtines bei neturtines teises, taip pat ir teisę leisti šią knygą ir iš to gauti jiems priklausantį atlyginimą. Taigi, esant byloje nustatytai situacijai, kai šioje knygoje yra skleidžiami duomenys, neatitinkantys tikrovės bei žeminantys ieškovo V. L. velionio tėvo V. L.-Ž. ir paties ieškovo V. L. garbę bei orumą, remiantis apeliantų L. P., P. P., V. P. išdėstytais argumentais, ieškovui V. L. būtų užkirstas kelias ginti savo teisę (CPK 5 str., 3 str. 1 d.).

Taigi teismas, išnagrinėjęs visus ieškovo V. L. ginčijamus teiginius, padarė teisingą, įstatymu bei įrodymais pagrįstą išvadą, jog nebuvo įrodyta, kad šie teiginiai atitinka tikrovę, todėl pagrįstai patenkintas ieškovo patikslintas ieškinys ir pripažinta, kad atsakovų L. P., P. P. ir V. P. velionio tėvo V. P. knygoje „Durnių laivas“ išspausdinti paminėti teiginiai neatitinka tikrovės (CK 2.24 str. 1 d.). Esant tokioms aplinkybėms, apeliantai be pagrindo teigia, jog tokiu teismo sprendimu yra pažeidžiamos Konvencijos 10 straipsnio bei Konstitucijos 25 straipsnio 1 bei 2 dalių nuostatos.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliantų L. P., P. P. ir V. P. apeliaciniame skunde bei ieškovo V. L. atsiliepime į šį skundą išdėstytus argumentus, remdamasi bylos medžiaga ir anksčiau šioje nutartyje išdėstytais argumentais, daro išvadą, kad nėra pagrindų, nurodytų CPK 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti panaikintas skunde nurodytais motyvais, taip pat nėra CPK 320 straipsnio antrojoje dalyje nurodytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl atsakovų apeliacinis skundas atmetamas, o teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies pirmu punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.