Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Ivetos Pelienės ir Donato Vansevičiaus (pirmininkas ir pranešėjas),

dalyvaujant pareiškėjo J. V. atstovui (advokatui) Algiui Krušnai, atsakovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atstovei E. B. ir K. Š., trečiajam suinteresuotam asmeniui E. P. ir trečiojo suinteresuoto asmens E. P. atstovui (advokatui) Deividui Poškai,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. V. skundą atsakovei Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant E. P. ir Kultūros paveldo departamentui prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas nurodė, jog atsakovė nevykdė skunde minėto Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 2 d. sprendimo, nes iš minėtoje administracinėje byloje esančių foto nuotraukų aiškiai matyti, kad ūkinis pastatas turi gyvenamojo namo požymių (terasa, balkonai), tačiau atsakovas vykdydamas minėtą teismo sprendimą šių aplinkybių nevertino. Iš teismui pateikto Projekto matyti, kad jame nenumatyti jokie balkonai, terasos ir pan., tačiau atsakovė to neįvertino. Projekte taip pat nenumatyta, kad antrajame aukšte bus gyvenamosios patalpos, t. y. jame nurodyta, kad palėpė yra šaltosios patalpos. Pažymėjo, jog gyvenamojo namo projektas negali būti derinamas supaprastinta tvarka kaip šiuo atveju buvo padaryta. Be to, E. P. pati neginčijo, jog ji su šeima gyvena ginčo pastate. Taigi, ūkinis pastatas yra nelegaliai rekonstruotas į gyvenamąjį namą. Atsakovė taip pat neatkreipė dėmesio į liudininkų parodymus, kad statybos buvo vykdomos po Akto surašymo. Pažymėjo, jog E. P. pateiktos sąskaitos jokio ryšio su ūkinio pastato rekonstrukcija neturi, nes statybinės medžiagos buvo tiekiamos visiškai kitu adresu. Be kita ko, atsakovė atsiliepime pati pažymėjo, jog buvo pakeisti projekto sprendiniai.

Atsakovė taip pat atkreipia dėmesį, kad paties pareiškėjo 2007 m. kovo 21 d. pagalbinio ūkio pastato statybos projekte suprojektuoti vonios ir tualeto kambariai bei virtuvė, iš statinio plano matyti suplanuotas vandentiekio ir kanalizacijos įrengimas, projekte numatytas židinys. Pačiam Pareiškėjui suplanavus tokias patalpas ūkiniame pastate ir gavus rašytini savivaldybės tarnautojo pritarimą pastato projektui realizuoti, nėra pagrindo šias patalpas vertinti kaip įrengtas savavališkai.

Atsakovės atstovė teismo posėdžio metu pabrėžė, kad Departamentas nekonstatavo, kad buvo pažeistas viešasis interesas, todėl pareiškėjo teiginiai dėl viešojo intereso pažeidimo yra visiškai nepagrįsti. Inspekcijos kompetencija baigiasi ties statinio statybos užbaigimu, todėl kaip ūkinis pastatas virto gyvenamuoju namu – Inspekcija nevertina ir pažymėjo, jog ji vertina tik tai, ar pastatas atitinka Projekto sprendinius. Be to, nepagrįstas pareiškėjo teiginys, kad Inspekcija buvo nurodžiusi, jog E. P. ginčo sklype gali statyti bet kokios paskirties pastatą. Tokią poziciją išreiškė pats pareiškėjas dovanojimo sutartyje. 2008 metais buvo pritarimas supaprastintam projektui ir Inspekcija niekada neteigė, kad gyvenamasis namas gali būti statomas pagal supaprastintą projektą. Jei statybos visiškai baigtos nėra jokio pagrindo teigti, kad statybos yra vykdomos. Patikrinimo vietoje metu nebuvo jokių statybos darbų požymių, todėl Inspekcija pagrįstai konstatavo, kad pastato statyba yra užbaigta. Dėl Projekto sprendinių pakeitimo pažymėjo, jog statybos metu projekto sprendiniai gali būti keičiami. Atsakydama į pareiškėjo atstovo klausimą kada Inspekcijos manymu buvo įrengtas balkonas pažymėjo, jog iš balkoną laikančios konstrukcijos galima daryti išvadą, kad tokia konstrukcija galėjo būti daroma tik pastato statybos metu, t. y. iki Akto surašymo. Pažymėjo, jog Projekte buvo nurodyta, kad bus įrengtas židinys, sanitarinis mazgas, kurie taip pat galėtų būti traktuojami kaip gyvenamojo namo požymiai, tačiau iki Akto surašymo jokio ginčo dėl šių požymių nekilo.

Trečiojo suinteresuoto asmens manymu atsakovė tinkamai įvykdė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 2 d. sprendime pateiktus nurodymus ir pagrįstai konstatavo, kad Pastato savavališkos statybos faktas nenustatytas. Atsakovė atliko faktinių duomenų patikrinimą vietoje, susipažino su 2007 m. parengtu projektu „Pagalbinio ūkio pastatas (duomenys neskelbtini)“, kadastrine byla bei Aktu ir NTR duomenimis.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Ginčas šioje byloje kilo dėl Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2015 m. gruodžio 11 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo konstatuota, kad yra nenustatytas Pastato savavališkos statybos faktas, teisėtumo ir pagrįstumo.

Statybos įstatymo 2 straipsnio 71 punktas nustato, jog savavališka statyba – statinio ar jo dalies statyba be galiojančio statybą leidžiančio dokumento arba turint galiojantį statybą leidžiantį dokumentą, tačiau pažeidžiant esminius statinio projekto sprendinius.

Sisteminiu ir lingvistiniu teisės normų aiškinimo metodais analizuodama Statybos įstatymo nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija yra konstatavusi, jog tam, kad atitinkamus darbus būtų galima pripažinti savavališkais statybos darbais Statybos įstatymo prasme, be kita ko, būtina konstatuoti, jog tokiais darbais yra siekiama pastatyti (sumontuoti, nutiesti) naują arba rekonstruoti, remontuoti ar griauti esamą statinį (2011 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-423/2011).

Teismui pateikta 2007 m. spalio 17 d. Statybos rangos sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), 2007 m. išrašyta sąskaita faktūra, pinigų priėmimo kvitas, 2008 m. sausio 21 d. sutartis-užsakymas bei kiti atliekamus statybos darbus patvirtinantys dokumentai (1 t., b. l. 65–79) įrodo, jog Pastato statyba buvo vykdoma iki 2008 m. balandžio 18 d. Statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto Nr. (duomenys neskelbtini) surašymo, kurio pagrindu ūkinis pastatas buvo įregistruotas NTR.

Taigi, nagrinėjamu atveju būtina nustatyti, ar Pastatas apskritai buvo rekonstruotas po Akto surašymo ir jei taip, ar rekonstrukcija atlikta turint galiojantį statybą leidžiantį dokumentą bei nepažeidžiant statinio projekto sprendinių, t. y. sprendinius, nustatančius statinio vietą sklype, statinio ar jo dalių paskirtį, statinio laikančiąsias konstrukcijas ir jų išdėstymą, statinio išorės matmenis (aukštį, ilgį, plotį ir pan.) ir įgyvendinančius specialiuosius saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimus ir (ar) specialiuosius paveldosaugos reikalavimus. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Statybos įstatymo 2 straipsnio 18 dalis nustato, jog statinio rekonstravimas – statybos rūšis, kurios tikslas – perstatyti statinį (pakeisti statinio laikančiąsias konstrukcijas, pakeičiant statinio išorės matmenis – ilgį, plotį, aukštį ir pan.).

Tam, kad būtų tinkamai nustatytas savavališkos statybos faktas Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 2 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-7717-580/2015 Inspekcijai nurodė, jog vertindamas E. P. ūkinio pastato atitikimą 2008 m. balandžio 18 d. Pripažinimo tinkamu naudoti aktui Inspekcijos pareigūnas turi pareikalauti statinio projekto, pagal kurį statinys buvo rekonstruojamas 2008 metais ir patikrinti, ar šiuo metu statinys po 2008 m. balandžio 18 d. yra pakeistas – rekonstruotas ir ar tokiems statybos darbams, jei jie buvo atlikti, turi būti gaunami statybą leidžiantys dokumentai.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neginčija, jog atsakovė atliko iš esmės visus Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 2 d. sprendime nurodytus įpareigojimus, tačiau nurodo, jog Inspekcija atliko tik išorinius Pastato matavimus, jokie kiti duomenys nebuvo tikrinami ir remiamasi vien NTR registruotais duomenimis.

Iš teismui pateiktos bylos medžiagos nustatyta, jog visų pirma Inspekcija atliko NTR įregistruoto Pastato duomenų patikrinimą, kurio metu nustatyta, jog rekonstravimo pradžios metai 2007 m., o pabaigos 2008 m., užstatytas plotas 87 kv. m, tūris 689 kv. m, aukštų skaičius 1. Šiuos faktus patvirtina teismui pateiktas Valstybės įmonės Registrų centro išrašas (1 t., b. l. 134).

Atlikus faktinių duomenų patikrinimą vietoje, kuriame dalyvavo E. P. ir pareiškėjas, Inspekcija nustatė, jog jokie statybos darbai nėra atliekami, pastato užstatymas neviršija 2008 m. kadastrinėje byloje ir Valstybės įmonės Registrų centro išraše nurodyto užstatymo ploto, tūrio, aukščio ir aukštų skaičiaus. Visi duomenys tiek NTR, tiek Valstybės įmonės Registrų centro, tiek 2008 m. kadastrinėje byloje (1 t., b. l. 80–84, 91–100, 103–149) sutampa. Pareiškėjas neginčija, jog Inspekcija netinkamai atliko išorinius pastato matavimus, todėl, sulyginus teismui pateiktus NTR, Valstybės įmonės Registrų centro bei 2008 m. kadastrinėje byloje esančius duomenis su Inspekcijos 2015 m. spalio 28 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktu Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 56–62), darytina išvada, jog jokie Pastato rekonstrukcijos darbai po 2008 m. nebuvo vykdomi, t. y. nebuvo pakeistos statinio laikančiosios konstrukcijos, pakeičiant statinio išorės matmenis – ilgį, plotį, aukštį ir pan. Pareiškėjas tik abstrakčiai savo skunde teismui nurodė, jog nebuvo tikrinti jokie kiti duomenys, tačiau nenurodė kokius konkrečiai duomenis Inspekcija privalėjo patikrinti, jokių jo teiginius, jog po Akto surašymo buvo atliekami Pastato rekonstrukcijos darbai, patvirtinančių įrodymų teismui nepateikė, o dviejų liudininkų parodymai (1 t., b. l. 86–87) negali būti laikomi objektyviais duomenimis, įrodančiais, jog statybos darbai buvo atliekami. Šie parodymai nepaneigia NTR, Valstybės įmonės Registrų centro bei 2008 m. kadastrinėje byloje esančių duomenų ir Inspekcijos atliktų matavimų faktinių duomenų patikrinimo vietoje metu. Dėl aplinkybės, kad pastatas turi gyvenamojo namo požymių pažymėtina, jog Inspekcijos kompetencija savo kompetencijos ribose tik nustato, ar pastatas atitinka Projektą. Tuo tarpu, dėl pastato naudojimo ne pagal paskirtį Inspekcija savo kompetencijos ribose nevertina.

Atsižvelgiant į tai, jog viešojoje teisėje plečiamasis normų aiškinimas yra negalimas, nagrinėjamu atveju vadovaujantis Statybos įstatymo 2 straipsnio 71 punktu savavališka statyba galėtų būti pripažinta tik tokia pastato rekonstrukcija, kurią atlikus būtų pažeisti esminiai statinio projekto sprendiniai arba ji atlikta be statybą leidžiančio dokumento. Taigi, visi kiti statybos darbai nelaikytini savavališka statyba, todėl sutiktina su trečiojo suinteresuoto asmens argumentu, jog pareiškėjo skunde nurodyti darbai – įrengti nauji langai, durys, balkonas su terasa, virtuvė, svetainė ir t. t. – nėra statinio rekonstravimas. Be to, nors pareiškėjas teigia, kad Inspekcija neįvertino, kad Pastate yra įrengti vonios ir tualeto kambariai bei virtuvė, pažymėtina, jog Pastato projekte esančiame Pastato plano brėžinyje buvo numatytos sanitarinio mazgo ir virtuvės patalpos, todėl šių patalpų įrengimas taip pat negali būti laikomas savavališka statyba. Vadovaujantis minėta Statybos įstatymo nuostata, taip pat visiškai nėra aišku kuo remdamasis pareiškėjas teigia, kad Inspekcija turėjo atlikti ne tik išorinius Pastato matavimus (teismas pažymi, jog be išorinių matavimų buvo atlikti ir tūrio matavimai) ir sulyginti juos su statinio projekto sprendiniais, bet patikrinti ir kitus duomenis. Be to, toks pareiškėjo teiginys yra visiškai abstraktus, pareiškėjas nenurodo kokių konkrečiai duomenų Inspekcija nepatikrino.

Be kita ko, pareiškėjas skunde nurodo, jog Pastato statybos metu buvo pakeisti Projekto sprendiniai, o Inspekcija nurodė, jog nėra duomenų, kad būtų išduotas statybą leidžiantis dokumentas, todėl, pareiškėjo manymu, Pastato statyba turėtų būti pripažinta savavališka.

Šiuo aspektu teismas pažymi, jog Teritorijų planavimo ir statybos įstatymo 25 straipsnio 6 dalies 1 punktas nustato, kad skundai ar pranešimai dėl statybos užbaigimo aktų ar pažymų apie statinio nugriovimą išdavimo teisėtumo, deklaracijų apie statybos užbaigimą surašymo ar patvirtinimo teisėtumo, taip pat dėl kitų, negu nurodyti šio straipsnio 4 ir 5 dalyse, su statybos procesu susijusių administracinių sprendimų nenagrinėjami, apie tai raštu informuojant skundą ar pranešimą pateikusį asmenį, jeigu nuo akto ar pažymos išdavimo, deklaracijos surašymo ar patvirtinimo arba administracinio sprendimo priėmimo praėjo daugiau kaip vieni metai, išskyrus atvejus, kai dėl šių dokumentų išdavimo, surašymo ar patvirtinimo arba administracinio sprendimo teisėtumo teisėsaugos institucijos atlieka tyrimą arba yra įtarimų, kad yra pažeistas viešasis interesas. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad Aktas yra surašytas 2008 m., o skundą Inspekcijai pareiškėjas pateikė tik 2015 m. sausio 11 d. Inspekcija pagrįstai nenagrinėjo Akto teisėtumo. Pažymėtina, jog būtent šio Akto pagrindu buvo pakeisti Projekto sprendiniai ir Pastato duomenys įregistruoti NTR. Atsižvelgiant į tai, kad Aktas yra galiojantis, o NTR įregistruoti duomenys, vadovaujantis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 straipsnio 4 dalimi, laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nepakeisti arba nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka, šiuo aspektu taip pat nėra pagrindo konstatuoti savavališkos statybos faktą.

Taip pat, nesutiktina su pareiškėju, jog savavališkos statybos faktą pripažino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Aplinkos ir energetikos departamento Būsto renovavimo skyrius (toliau – ir Skyrius), nes iš prijungtoje administracinėje byloje I-7717-580/2015 esančio Skyriaus 2015 m. kovo 31 d. rašto Nr. (duomenys neskelbtini) turinio matyti, jog Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso pažeidimas padarytas ne dėl to, jog pastatas yra rekonstruotas (tyrimas dėl rekonstrukcijos nebuvo atliktas), o dėl to, jog pastatas naudojamas ne pagal paskirtį (prijungtos administracinės bylos Nr. I-7717-580/2015 1 t., b. l. 53–54). Tokią teismo išvadą patvirtina ir kiti minėtoje administracinėje byloje esantys Skyriaus raštai (2 t., b. l. 6–10, 13–14).

Pareiškėjas skunde taip pat teigia, jog nagrinėjamu atveju buvo pažeistas viešasis interesas, nes žemės sklypas, kuriame pastatytas Pastatas yra Nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje ir aplinkos zonoje.

Teismas su tokiu pareiškėjo teiginiu nesutinka, nes nenustačius savavališkos statybos fakto, nėra pagrindo ir konstatuoti, jog buvo pažeistas viešasis interesas. Be to, trečiasis suinteresuotas asmuo Direkcija teismui nurodė, jog Vilniaus senamiesčio apsaugos zonoje nustatyti Departamento direktoriaus 2005 m. balandžio 19 d. įsakymu Nr. Į-167 patvirtintame Pasaulinio paveldo objekto – kultūros paminklo U1P – Vilniaus istorinio centro apsaugos zonos laikinajam apsaugos reglamente, o ginčo Pastato rekonstrukcija nepažeidžia minėtame reglamente nustatytų paveldosaugos reikalavimų. Nesutikti su valstybinės institucijos, kuri atlieka įstatymų ir kitų teisės aktų jam pavestas nekilnojamojo kultūros paveldo ir kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos funkcijas, nėra jokio pagrindo. Be to, teismas pažymi, jog pareiškėjas nėra subjektas galintis ginti viešąjį interesą.

Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, nėra jokio teisinio bei faktinio pagrindo teigti, kad buvo atlikta Pastato savavališka statyba, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas, o skundžiamas Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2015 m. gruodžio 11 d. sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini) paliekamas galioti. Be kita ko, pažymėtina, jog pareiškėjas nei skunde, nei teismo posėdžio metu nenurodė kokias konkrečiai jo teises pažeidžia ūkinio pastato naudojimas ne pagal paskirtį. Atmetus šį reikalavimą, atmetamas kaip išvestinis ir pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovę imtis priemonių dėl trečiajam suinteresuotam asmeniui E. P. priklausančio Pastato savavališko perstatymo (rekonstravimo) į gyvenamąjį namą bei nustatyti, ar ūkinio pastato sauga ir paskirtis atitinka teisės aktų reikalavimus.

Pareiškėjas bei trečiasis suinteresuotas asmuo E. P. taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 40 straipsnio 3 dalis nustato, jog kai išnagrinėjus bylą yra patenkinamos ar apginamos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės, šie asmenys turi tokias pačias teises į išlaidų atlyginimą, kaip ir proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas.

Nagrinėjamu atveju, atmetus pareiškėjo skundą, pareiškėjo reikalavimas priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas vadovaujantis minėta įstatymo 40 straipsnio 1 dalies nuostata atmetamas kaip nepagrįstas. Tuo tarpu, E. P., kaip trečiasis suinteresuotas asmuo, įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, tačiau nepateikė teismui bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių dokumentų bei paskaičiavimų. ABTĮ 41 straipsnio 1 dalis nustato, jog dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika kalendorinių dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Atsižvelgdamas į tai, jog E. P. prašymo priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas niekuo nepagrindė, teismas E. P. prašymo dėl teismo išlaidų priteisimo nenagrinės, palikdamas jai teisę prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo.

Rezoliucinė dalis

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, 84 straipsniu, 86–87 straipsniais ir 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi bei 133 straipsniu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

pareiškėjo J. V. skundą atmesti.

Trečiojo suinteresuoto asmens E. P. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo palikti nenagrinėtu.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.