- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-09-23
- Bylos Nr.
- e2A-1139-163/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-01331-2016-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alona Romanovienė, Albina Pupeikienė, Almantas Padvelskis
- Atsakovas
- UAB „Gelvora“, V. P.
- Ieškovas
- UAB „Gelvora“
Pranešėja Alona Romanovienė Civilinė byla Nr.e2A-1139-163/2016
2016 m. rugsėjo 23 d.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alonos Romanovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Albinos Pupeikienės, Almanto Padvelskio, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės UAB „Gelvora“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 20 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Gelvora“ ieškinį atsakovui V. P. (V. P.) dėl skolos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama priteisti iš atsakovo 1352,84 Eur skolos, 582,31 Eur palūkanų, 293,32 Eur delspinigių, 9,50 Eur palūkanų delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 18,5 procento dydžio metines palūkanas nuo pagrindinės skolos sumos (1352,84 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Atsakovui nepateikus atsiliepimo į ieškinį ar kito parengiamojo procesinio dokumento, ieškovė prašė priimti sprendimą už akių.
Atsakovui procesiniai dokumentai įteikti tinkamai, tačiau per teismo nustatytą terminą atsakovas atsiliepimo į ieškinį nepateikė, todėl esant ieškovės prašymui, buvo priimtas sprendimas už akių (CPK 130 str., 142 str. 4 d.). Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2016-04-20 sprendimu už akių nusprendė ieškinį tenkinti iš dalies. Priteisti ieškovei UAB „Gelvora“, į. k. (duomenys neskelbtini), buveinės adresas (duomenys neskelbtini), Vilnius, a. s. (duomenys neskelbtini), AB bankas SEB bankas, iš atsakovo V. P., a. k. (duomenys neskelbtini) 1750,84 Eur (vienas tūkstantis septyni šimtai penkiasdešimt Eur 84 ct) skolos, 5 (penki) procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2016-02-12, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 37,50 Eur (trisdešimt septyni Eur 50 ct) žyminio mokesčio. Kitą ieškinio dalį nutarė atmesti. Teismas byloje nustatė, kad 2010-01-27 AB „Swedbank“ ir atsakovas sudarė Vartojimo kredito sutartį Nr. 10-007053-GV, pagal kurią atsakovui bankas suteikė 10588,00 Lt kreditą iki 2015-01-17, o atsakovas įsipareigojo kreditą grąžinti sutartyje numatytais terminais, mokėti 18,50 procento dydžio palūkanas, o praleidęs mokėjimo terminus, mokėti 0,10 procento delspinigius. Atsakovas savo įsipareigojimų tinkamai neįvykdė. 2012-12-06 Reikalavimo perleidimo sutartimi Nr. 12-20-79 pirminė kreditorė AB „Swedbank“ bankas perleido naujajai kreditorei UAB „Gelvora“ visas reikalavimo teises į atsakovą pagal sutartį. Teismas vertindamas ieškovės reikalavimą dėl 0,1 procento dydžio delspinigių, t. y. 293,32 Eur delspinigių, priteisimo konstatavo, kad tokio dydžio netesybos visuomet laikytinos aiškiai per didelėmis CK 6.73 ir 6.258 straipsnių prasme. Todėl siekiant užtikrinti prievolės šalių interesų pusiausvyrą, įvertinus ieškovei priteistų palūkanų sumą, kurios laikytinos kreditoriaus minimaliais nuostoliais, bei jų skaičiavimo laikotarpį, vadovaujantis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, konstatuotina, kad prašomi priteisti delspinigiai yra aiškiai ir nepagrįstai per dideli, todėl yra pagrindas sumažinti prašomų priteisti delspinigių dydį iki 0,02 procento, todėl ieškovės apskaičiuoti delspinigiai mažintini 5 kartus. Taip pat teismas atmetė ieškovės reikalavimą priteisti 18,5 procento palūkanų nuo 1352,84 Eur skolos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, t. y. palūkanas už pradinio kreditoriaus (banko) suteiktų pinigų naudojimą. Teismas motyvavo tuo, kad ieškovė iš pradinio kreditoriaus perėmė 1537,72 euro bendrą reikalavimą, kuriame pagrindinė skola sudaro 1352,84 Eur, už laiku negrąžintą kreditą ieškovė skaičiavo ir palūkanas, ir delspinigius, kurių suma sudarė beveik 900 eurų, ieškiniu yra prašoma priteisti nuo visos priteistinos sumos 5 procentus metinių palūkanų, įstatyme įvardijamų kaip minimalūs nuostoliai, todėl reikalavimas dar priteisti ir 18,5 procento palūkanas „už naudojimąsi kreditu“ nuo pradinio kreditoriaus suteiktos kredito sumos laikytinas nepagrįstu.
Šalies argumentai
Ieškovė pateikė apeliacinį skundą, juo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kurioje atmestas ieškovės prašymas priteisti 292,31 Eur palūkanų bei atmestas prašymas priteisti 18,5 procento dydžio sutartines metines palūkanas nuo pagrindinės skolos sumos (1352,84 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir papildomai iš atsakovo priteisti 292,31 Eur palūkanų, taip pat 18,5 procento dydžio sutartines metines palūkanas nuo pagrindinės skolos sumos (1352,84 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Apeliantės manymu, Vartojimo kredito sutartyje Nr. 10-007053-GV numatytos 18,5 proc. dydžio sutartinės (pelno) palūkanos neprieštarauja nei įstatymams, nei protingumo bei sąžiningumo principams. Pirmosios instancijos teismas, mažindamas priteistinų palūkanų dydį, vadovaujantis CK 6.228 straipsniu, turėjo nustatyti, kad egzistavo esminė šalių nelygybė, sudaranti pagrindą modifikuoti šalių sudarytų sutarčių sąlygas, t. y. sumažinti sutartinių palūkanų dydį. Pažymėtina, kad esminė šalių nelygybė turi būti (egzistuoti) sutarties sudarymo metu, o ne jos vykdymo ar pabaigos momentu. Apeliantė taip pat nurodo, kad sprendžiant šalių ginčą, ar palūkanų dydis, nustatytas kredito sutartyje dar negaliojant Vartojimo kredito įstatymui (2015-11-01 redakcija), kuriame numatyta, kad sutartis pažeidžia paskolos gavėjo ir paskolos davėjo interesų pusiausvyra, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta vartojimo kredito palūkanų norma yra didesnė kaip 75 procentai, o visos kitos išlaidos, kurios įskaičiuojamos į bendrą vartojimo kredito kainą, išskyrus palūkanas, tenkančias vienai vartojimo kredito dienai, yra didesnės kaip 0,04 procento bendros vartojimo kredito sumos, yra teisėtas, šiame įstatyme nurodytais kredito kainą apibrėžiančiais kriterijais negalima tiesiogiai remtis, nes įstatymas į praeitį negalioja. Tačiau šios nuostatos gali būti reikšmingos vertinant išreikštą įstatymo leidėjo poziciją dėl konkrečioje byloje keliamų klausimų, kurie anksčiau galiojusiuose teisės aktuose nebuvo aiškiai reglamentuojami. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nagrinėjamoje byloje atsakovas teismo posėdyje nedalyvavo, atsiliepimo į ieškinį, prieštaravimų nepateikė, nebuvo reiškiama reikalavimų dėl šalių sudarytų kredito sutarčių sąlygų dėl palūkanų normos modifikavimo. Nepaisant to, kad tarp šalių sudaryta vartojimo kredito sutartis ir atsakovai kaip vartotojai yra silpnesnioji sandorio šalis, tačiau minėta aplinkybė nėra pagrindas mažinti sutartyje numatytas palūkanas. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantas nesiėmė priemonių išieškoti skolą, negynė savo pažeistų teisių, tai laikė priežastimi mažinti iš atsakovo priteistinas palūkanas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliantas atliko ikiteisminius skolos išieškojimo veiksmus, t. y. neregistruotu paštu siuntė pranešimus dėl įsiskolinimo, bendravo su atsakovu telefonu, todėl pagrindo mažinti palūkanas nėra. Be to, skolininkui laiku negrąžinus paskolos sumos, jis privalo mokėti kreditoriui CK 6.210 straipsnyje nustatytas palūkanas nuo tos dienos, kada paskolos suma turėjo būti gražinta, iki jos gražinimo dienos, neatsižvelgiant į palūkanų, nustatytų CK 6.37 straipsnyje, mokėjimą, jeigu paskolos sutartis nenustato ko kita. Šios nuostatos reiškia, kad, pažeidus paskolos sutarties sąlygas, kreditorius įgyja teise reikalauti kompensuojamųjų palūkanų už prievolės įvykdymo termino praleidimą, o mokėjimo (pelno) palūkanų už naudojimąsi paskolos pinigais kreditorius gali prašyti vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 1 dalies ir 6.213 straipsnio 1 dalies nuostatomis, todėl ieškovo reikalavimas dėl 18,5 proc. dydžio sutartinių metinių palūkanų nuo pagrindinės skolos sumos (1352,84 Eur) pagal Vartojimo kredito sutartį Nr. 10- 007053-GV nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2016-02-12 iki visiško teismo sprendimo įvykdymo yra pagrįstas ir teisėtas.
Atsiliepimas
Atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikta.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimą apeliacinės instancijos teismas tikrina ex officio, neatsižvelgdamas į apeliaciniame skunde nustatytas bylos nagrinėjimo ribas (CPK 329 str.). Absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
LR CPK 321 str. 1 d. nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio kodekso 322 str. nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 str.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.
Byloje nagrinėjamas klausimas dėl skolos ir palūkanų priteisimo. Ieškovė pateikė ieškinį su reikalavimu priteisti iš atsakovo 1352,84 Eur skolos, 582,31 Eur palūkanų, 293,32 Eur delspinigių, 9,50 Eur palūkanų delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 18,5 procento dydžio metines palūkanas nuo pagrindinės skolos sumos (1352,84 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Atsakovui nepateikus atsiliepimo į ieškinį, pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą už akių. Sprendimu už akių teismas nusprendė ieškinį tenkinti iš dalies ir priteisti ieškovei iš atsakovo 1750,84 Eur skolos, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2016-02-12, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 37,50 Eur žyminio mokesčio; kitą ieškinio dalį atmesti. Ieškovė pateikė apeliacinį skundą, juo prašo panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria buvo atmestas ieškovo reikalavimo dėl palūkanų priteisimo.
Byloje nustatyta, kad 2010-01-27 AB „Swedbank“ ir atsakovas sudarė Vartojimo kredito sutartį Nr. 10-007053-GV, pagal kurią atsakovui suteikė 10588,00 Lt kreditą iki 2015-01-17, o atsakovas įsipareigojo kreditą grąžinti sutartyje numatytais terminais, mokėti 18,50 procento dydžio palūkanas, o praleidęs mokėjimo terminus, mokėti 0,10 procento delspinigius. Atsakovas savo įsipareigojimų tinkamai neįvykdė. 2012-12-06 Reikalavimo perleidimo sutartimi Nr. 12-20-79 pirminė kreditorė AB „Swedbank“ bankas perleido naujajai kreditorei UAB „Gelvora“ visas reikalavimo teises į atsakovą pagal sutartį.
Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė sutartinių metinių palūkanų pagal sudarytas vartojimo kredito sutartis nuo pagrindinės skolos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 0,1 procento dydžio delspinigių už laikotarpį iki Reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo (2012-12-06) bei už 180 dienų laikotarpį nuo 2015-06-18 iki 2015-12-15.
Palūkanas pagal prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalių susitarimai (CK 6.37 str. 1 d.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanos – palūkanos, atliekančios mokėjimo funkciją (tai užmokestis už pinigų skolinimą, pvz., 6.37 str. 1 d., 6.872 str. reglamentuojamos palūkanos) ir kompensuojamąją funkciją (tai minimalių kreditoriaus nuostolių (negautų pajamų), kurių nereikia įrodinėti, kompensacija už piniginės prievolės pažeidimą, pvz., CK 6.210, 6.261 str. nustatytos palūkanos). Prie kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų priskiriamos ir CK 6.37 str. 2 d. nustatytos procesinės palūkanos. Jų paskirtis – kompensuoti būsimus, nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo susidariusius kreditoriaus nuostolius, kartu – skatinti operatyvų teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-05-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K 3-275-248/2015). Kreditoriaus reikalavimas sumokėti kompensuojamąsias palūkanas laikytinas reikalavimu skolininkui taikyti civilinę atsakomybę, o kreditoriaus reikalavimas sutartyje nustatytu terminu sumokėti mokėjimo (pelno) palūkanas – reikalavimu prievolę įvykdyti natūra (CK 6.213 str. 1 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-02-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-77-378/2015).
Ieškovės reikalavimas atsakovui dėl 18,5 proc. dydžio palūkanų sumokėjimo kilęs iš kreditavimo teisinių santykių. Pagal CK 6.881 str. 1 d. įtvirtintą kreditavimo sutarties sampratą, kreditavimo sutartimi bankas ar kita kredito įstaiga įsipareigoja suteikti kredito gavėjui pinigines lėšas, o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas. Kreditavimo santykiams taikomos paskolos teisinius santykius reglamentuojančios bendrosios normos, neprieštaraujančios kreditavimo sutarties esmei ir CK XLIII skyriaus II skirsnyje įtvirtintoms taisyklėms. CK 6.872 str. 1 d. nustatyta, kad palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu; jeigu šalys nėra susitarusios dėl palūkanų dydžio, palūkanos nustatomos pagal paskolos davėjo gyvenamosios ar verslo vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, galiojusią paskolos sutarties sudarymo momentu. Nagrinėjamu atveju 2010-01-27 Vartojimo kredito sutartimi Nr. 10-007053-GV AB „Swedbank“ atsakovui suteikė kreditą, o atsakovas įsipareigojo sutartyje nustatyta tvarka kreditą grąžinti bei mokėti palūkanas, delspinigius, kitas sutartyje numatytas sumas ieškovės naudai. Vertintina, kad sutarties šalys, įgyvendinusios sutarties laisvės principą, palūkanų dydį nustatė savo susitarimu (CK 6.872 str. 1 d.). Šios palūkanos yra mokėjimo funkciją atliekančios (pelno) palūkanos, kurių paskirtis – nustatyti mokestį už naudojimąsi kreditoriaus pinigais, o ne kompensuoti kreditoriaus nuostolius už prievolės neįvykdymą. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė šį ieškinio reikalavimą, nurodydamas, kad ieškovės vykdoma veikla yra skolų išieškojimas, skolų pirkimas ir pan., t. y. pajamų iš pinigų skolinimo bendrovė neuždirba, paskolų neišduoda. Pirmosios instancijos teismas byloje nustatė, kad AB „Swedbank“ perleido Reikalavimo perleidimo sutartimi Nr. 12-20-79 naujajai kreditorei – ieškovei visas reikalavimo teises į atsakovą pagal kredito sutartį. Įvertinus šią aplinkybę, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad ieškovė neturi teisės reikalauti kredito sutartimi atsakovo prisiimtų įsipareigojimų.
Vadovaujantis CK 6.221 str. 3 d., sutarties nutraukimas neturi įtakos sutarties sąlygų galiojimui, jeigu šios sąlygos pagal savo esmę lieka galioti ir po sutarties nutraukimo. CK 6.872 str. 2 d. numato, kad jeigu šalys nėra susitarusios kitaip, palūkanos mokamos kas mėnesį, iki paskolos suma bus grąžinta. Gaudamas kreditą atsakovas įsipareigojo kreditą naudoti pagal nustatytą paskirtį, nuo gautos kredito sumos mokėti palūkanas, vykdyti prievoles bankui pagal sutartį ir mokėjimo dienomis pagal grafiką grąžinti kreditą bankui bei sumokėti apskaičiuotas palūkanas (Vartojimo kredito sutarties 5.1 punktas). Vartojimo kredito sutarties 16.1 punkte numatyta, kad sutartys įsigalioja nuo jų pasirašymo dienos ir galioja tol, kol kredito gavėjas įvykdys bankui visus įsipareigojimus pagal sutartis. Šios sutartinės nuostatos patvirtina, kad kredito gavėjo pareiga mokėti pelno palūkanas išliko iki visiško kredito grąžinimo. Atsakovas, prisiėmęs sutartinę prievolę, visos kredito sumos negrąžino, todėl nuo negrąžintos kredito sumos turi pareigą mokėti pelno palūkanas. Taigi pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl 18,50 procento mokėjimo palūkanų naikintina ir priimtinas naujas sprendimas dėl šios dalies priteisiant ieškovui 18,50 procento dydžio metines palūkanas nuo pagrindinės skolos sumos (1352,84 Eur).
Dėl 0,1 procento dydžio delspinigių pirmosios instancijos teismas pasisakė, kad jie yra aiškiai ir nepagrįstai per dideli, todėl delspinigiai mažintini, tačiau su tokia išvada sutikti negalima.
Pagal CK 6.71 straipsnio 1 dalį, netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai). Netesybų, taigi ir delspinigių, teisinė prigimtis yra dvejopa: tai yra prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas ir sutartinės civilinės atsakomybės forma (CK 6.71, 6.258 str.). Šalių sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus minimaliais nuostoliais, kurių jam nereikia įrodinėti, kai skolininkas neįvykdo ar netinkamai įvykdo sutartinę prievolę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-367/2006; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008). Sutartyje numatyti delspinigiai skatina skolininką tinkamai ir laiku įvykdyti prievolę ir taip išvengti neigiamų turtinių padarinių. Skolininkas laiku ar tinkamai nevykdydamas savo prievolės žino, kokios neigiamos pasekmės jo laukia.
Nagrinėjamu atveju Reikalavimo perleidimo sutartyje numatyta, kad atsakovas turi sumokėti 0,1 procento dydžio delspinigius, t. y. 293,32 Eur, iš kurių 49,81 Eur apskaičiuota už laikotarpį iki Reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo (2012-12-06) bei 243,51 Eur už 180 dienų už laikotarpį nuo 2015-06-18 iki 2015-12-15, 9,50 Eur palūkanų delspinigius, perleistus reikalavimo perleidimo sutartimi.
CK 6.73 straipsnio 2 dalyje ir 6.258 straipsnio 3 dalyje įtvirtina netesybų mažinimo galimybė, t. y. jeigu netesybos aiškiai per didelės (neprotingai didelės) arba prievolė iš dalies įvykdyta, teismas gali netesybas sumažinti, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, jog įstatyme sąvokos „aiškiai per didelės netesybos“ (CK 6.73 straipsnio 2 dalis) arba „neprotingai didelės netesybos“ nėra sukonkretintos (CK 6.258 straipsnio 3 dalis), todėl kriterijus, kuriuos taikant sprendžiama, ar netesybos ne per didelės, nustato ir pagal juos vertina netesybas teismai, nagrinėdami konkrečias bylas. Pagal formuojamą teismų praktiką nurodytos aplinkybės vertintinos atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes (šalių sutartinių santykių pobūdį, ar nebuvo susitarimo taikyti išimtines arba alternatyvias netesybas, prievolės vertę, prievolės pažeidimo aplinkybes, kreditoriaus patirtų nuostolių dydį ir kt.), remiantis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, sąžiningumo, protingumo principais bei siekiant nepažeisti sutarties šalių interesų pusiausvyros (Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010).
Šiuo atveju pradinės kredito sutarties subjektai buvo verslo subjektas – bankas ir privatus asmuo. Atsakovas pasiėmė 10588 Lt (3066,50 Eur) paskolą, šiuo metu nėra grąžinta 1352,84 Eur, t. y. apie pusę kredito skolos. Įvertinus šias aplinkybes, darytina išvada, kad 0,1 procento delspinigiai nėra aiškiai per dideli nei absoliučia išraiška, nei ginčo atveju. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad, sprendžiant dėl priteistinų sutartinių netesybų dydžio, svarbu atsižvelgti į tai, kad netesybos nustatytos šalių valia jų sudarytoje sutartyje, įvertinti konkrečių sutartinių santykių pobūdį. Teismas neturėtų iš esmės paneigti šalių valios dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2008). Vadinasi, jeigu šalys sutartyje susitarė dėl tam tikro dydžio netesybų, tai sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo atveju skolininkas negali jo ginčyti, išskyrus atvejus, kai netesybos būtų neprotingos, akivaizdžiai per didelės, atsižvelgiant į konkrečios prievolės pobūdį, padarytą pažeidimą, jo padarinius, skolininko elgesį, prievolės sumą ir pan. Nagrinėjamu atveju vertintina ir ta aplinkybė, kad atsakovas nepateikė atsiliepimo į ieškovės ieškinį, sprendimas buvo priimtas už akių, taigi pirmosios instancijos teismas ex officio sprendė, kad šalių laisva valia prisiimti įsipareigojimai dėl delspinigių priteisimo yra per dideli. Tačiau vadovaujantis kasacinio teismo praktika, šioje situacijoje, kai sutarti delspinigiai akivaizdžiai nėra neprotingi ar per dideli, o atsakovas nepateikė atsiliepimo į ieškinį, t. y. nepasinaudojo atsikirtimų teise, teismo teisė ex officio mažinti delspinigių dydį buvo perteklinė. Negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad delspinigių dydis turi būti sumažintas iki 0,02 procento, kadangi yra nusistovėjusi tokia delspinigių dydžio mažinimo praktika. Teismų praktikoje nėra vieno konkretaus dydžio, kuris neabejotinai reikštų, kad netesybos neatitinka įstatymuose numatytų kriterijų ir turi būti mažinamos. Atitinkamai negali būti ir vieno iš anksto nustatyto konkretaus dydžio, kuris reikštų protingas netesybas visiems galimiems atvejams ir iki kurio netesybos turi būti mažinamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010). Priešingai, nei nurodė pirmosios instancijos teismas, teismų praktikoje nėra nustatytas konkretus priteisiamų netesybų tarifas; sutartinių netesybų mažinimas nereiškia jų priteisimo konkrečiu 0,02 proc. tarifu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2007). Taigi, įvertinusi išdėstytas aplinkybes, kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priteistas sutartinių netesybų dydis nagrinėjamu atveju prieštarauja sutarčiai, kurioje atsakovas laisva valia įsipareigojo mokėti nustatyto dydžio delspinigius, be to, net neišreiškė prieštaravimo dėl sutartimi nustatyto delspinigių dydžio, todėl yra pagrindas naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl delspinigių priteisimo ir priimti naują sprendimą dėl šios dalies, priteisiant ieškovei iš atsakovo 0,1 procento dydžio delspinigius, t. y. 293,32 Eur.
Tenkinus ieškovės apeliacinį skundą visiškai, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, tenkinant ieškovės ieškinį visiškai ir priteisiant ieškovei iš atsakovo 1352,84 Eur skolos, 582,31 Eur palūkanų, 293,32 Eur delspinigių, 9,50 Eur palūkanų delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 18,5 procento dydžio metines palūkanas nuo pagrindinės skolos sumos (1352,84 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta anksčiau, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, nesivadovavo teismų formuojama praktika, todėl priėmė nevisiškai pagrįstą ir teisėtą sprendimą šioje byloje. Taigi yra pagrindas naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl 18,50 proc. palūkanų ir 0,1 proc. delspinigių ir priimti naują sprendimą dėl šios dalies (LR CPK 326 str.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
LR CPK 93 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
Ieškovė apeliaciniu skundu prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Tenkinus ieškovės apeliacinį skundą visiškai, yra pagrindas svarstyti klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovo.
Nagrinėjamu atveju matyti, kad ieškovė kartu su apeliaciniu skundu pateikė žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtinantį dokumentą – banko išrašą Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, jame nurodyta, kad ieškovė sumokėjo 50 Eur žyminį mokestį. Atsižvelgus į tai, kad ieškovės apeliacinis skundas tenkintas visiškai, yra pagrindas priteisti ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, t. y. 50 Eur, iš atsakovo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
pakeisti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 20 d. sprendimą byloje ir priteisti ieškovei UAB „Gelvora“, į. k. (duomenys neskelbtini), 18,50 procento dydžio metines palūkanas nuo pagrindinės skolos sumos (1352,84 Eur) ir 0,1 proc. delspinigių, rezoliucinę dalį išdėstant taip:
priteisti ieškovei UAB „Gelvora“, į. k. (duomenys neskelbtini), iš atsakovo V. P. (V. P.), a. k. (duomenys neskelbtini) 1352,84 Eur skolos, 582,31 Eur palūkanų, 293,32 Eur delspinigių, 9,50 palūkanų delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 18,50 procento dydžio metines palūkanas nuo pagrindinės skolos sumos (1352,84 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Priteisti ieškovei UAB „Gelvora“ ir atsakovo V. P. (V. P.) 50 Eur žyminio mokesčio.