Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Pareiškėja A. G. (toliau – ir pareiškėja, apeliantė) kreipėsi su skundu (b. l. 1–2) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti atsakovo valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo (toliau – ir atsakovas, VĮ Registrų centro Vilniaus filialas) 2013 m. vasario 22 d. sprendimą Nr. VILIN(12.5.13.)-5236; 2) panaikinti valstybės įmonės Registrų centro Centrinio registratoriaus Ginčų nagrinėjimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2013 m. kovo 28 d. sprendimą Nr. 82; 3) įpareigoti atsakovą įregistruoti jos nuosavybės teisę į butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Butas); 4) priteisti jai iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas: 100 Lt žyminį mokestį ir išlaidas už advokato teisinę pagalbą.

Pareiškėja nurodė, kad nuo 2004 m. rugsėjo 1 d. nuosavybės teise valdo Butą, kuris jai buvo perleistas pagal išlaikymo iki gyvos galvos sutartį, sudarytą 2004 m. rugsėjo 1 d. tarp jos ir trečiojo suinteresuoto asmens M. B. (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo). Pareiškėja, peržiūrėdama informaciją apie savo Nekilnojamojo turto registre įregistruotą nekilnojamąjį turtą, 2013 m. vasario 7 d. pastebėjo, kad Buto duomenys jai nebeprieinami. Advokatui susipažinus su Buto Nekilnojamojo turto registro duomenimis, paaiškėjo, jog registro įrašas, kad Butas nuosavybės teise priklauso pareiškėjai, 2013 m. vasario 5 d. panaikintas ir tos pačios dienos įrašu pažymėta, jog butas nuosavybės teise priklauso trečiajam suinteresuotam asmeniui. Taip pat buvo panaikintas įrašas apie juridinį faktą apie įsiteisėjusius teismų sprendimus, turinčius įtakos nekilnojamojo daikto teisiniam statusui. Pareiškėja pažymėjo, jog, išnagrinėjęs jos skundą, teritorinis registratorius 2013 m. vasario 22 d. priėmė sprendimą Nr. VILIN(12.5.13.)-5236, kuriame nurodė, kad Butas nuosavybės teise M. B. vardu įregistruotas remiantis jos atstovės R. M. V. prašymu bei teismų sprendimais, kuriais buvo nutraukta A. G. nuosavybės teisės į butą įregistravimo pagrindu buvusi sutartis, ir atkurti anksčiau galiojusios registracijos nėra pagrindo. Komisija 2013 m. kovo 28 d. sprendimu Nr. 82 paliko galioti paminėtą teritorinio registratoriaus sprendimą. Pareiškėjos nuomone, trečiojo suinteresuoto asmens atstovės teritoriniam registratoriui pateikti dokumentai – teismų sprendimai – neatitinka Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnio reikalavimų ir nesudaro pagrindo pakeisti nuosavybės teisių į Butą registracijos. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2011 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2192-141/2011 tik nutraukė išlaikymo iki gyvos galvos sutartį, o ne pripažino negaliojančia ar panaikino, nepasisakė nei dėl restitucijos taikymo, nei dėl žalos atlyginimo, taigi nepasisakė ir dėl buto perleidimo nuosavybėn kitiems asmenims. Remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-532/2009, tvirtino, kad, teismui nutraukus sutartį dėl išlaikymo iki gyvos galvos, iki jos nutraukimo kilusios pasekmės – Buto perdavimas pareiškėjos nuosavybėn – nebuvo paneigtos, todėl nebuvo paneigtas ir pareiškėjos nuosavybės teisės į Butą atsiradimo ir tuo pačiu įregistravimo Nekilnojamojo turto registre pagrindas. Komisija nepagrįstai sutapatino du savarankiškus ir skirtingus teisės institutus: sutarties nutraukimą ir sutarties pripažinimą negaliojančia, neįsigilino į pareiškėjos argumentus bei pateiktus įsiteisėjusius teismų sprendimus. M. B. teisme nekėlė sutarties nutraukimo teisinių pasekmių klausimo, o bylą išnagrinėjęs teismas negalėjo išeiti už ieškinio reikalavimų ribų. Tai aiškiai nurodė Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gruodžio 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-1131-115/2012 pažymėjęs, kad reikalavimas priteisti, grąžinti butą neabejotinai galėjo būti pareikštas, tačiau Buto grąžinimo ir jo išperkamosios kainos sumokėjimo reikalavimo nepareiškimas neduoda pagrindo panaikinti sprendimą, kuriuo išspręstas savarankiškas reikalavimas dėl išlaikymo iki gyvos galvos sutarties nutraukimo dėl esminių jos sąlygų pažeidimo, kadangi šis klausimas gali būti išspręstas pareiškus atskirą ieškinį. Tik M. B. pareiškus atskirą ieškinį dėl išlaikymo iki gyvos galvos sutarties nutraukimo pasekmių – Buto grąžinimo, ir teismui tokius reikalavimus patenkinus, toks teismo sprendimas būtų M. B. nuosavybės teisės į butą atsiradimo ir jų įregistravimo Nekilnojamojo turto registre pagrindu. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.464 straipsnio 2 dalis nustato alternatyvias išlaikymo iki gyvos galvos sutarties nutraukimo teisines pasekmes – grąžinti perduotą nekilnojamąjį daiktą arba sumokėti daikto išperkamąją kainą CK 6.454 straipsnyje numatytomis sąlygomis. Nutraukus išlaikymo iki gyvos galvos sutartį, pagal ją rentos mokėtojui perduotas daiktas gali ir toliau likti jo nuosavybe, jeigu rentos gavėjas kaip vieną iš alternatyvių sutarties nutraukimo pasekmių pasirinktų reikalavimą sumokėti daikto išperkamąją kainą. Nei vienas iš nurodytų CK 6.464 straipsnio 2 dalies rentos gavėjo teisių gynimo būdų bylą dėl išlaikymo iki gyvos galvos sutarties nutraukimo nagrinėjusių teismų nebuvo pritaikytas. Esant nurodytoms aplinkybėms, Butą trečiojo suinteresuoto asmens nuosavybės teise Nekilnojamojo turto registre nepagrįstai įregistravęs teritorinis registratorius akivaizdžiai viršijo savo kompetenciją – neteismine tvarka išsprendė klausimą ir dėl išlaikymo iki gyvos galvos sutarties nutraukimo pasekmių, dėl kurių nepasisakė teismas.