Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

2019-11-18 · Civilinė byla Nr. e2-32874-861/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-11-18
Bylos Nr.
e2-32874-861/2019
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-16082-2018-7
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Donata Kravčenkienė
Ieškovas
S. K.
Atsakovas
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
Trečiasis asmuo
E. B., R. K., V. B., savivaldybės įmonė „Vilniaus miesto būstas“
Advokatai
Lina Alksnienė
Kategorijos
  • 2.4.2.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. e2-32874-861/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-16082-2018-7Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.2.; 2.4.2.6.; 3.2.6.1. (S)
VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. lapkričio 18 d.Vilnius
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Donata Kravčenkienė,sekretoriaujant Jolitai Aleksejūnaitei,dalyvaujant ieškovui S. K. ir jo atstovei advokato padėjėjai Linai Alksnienei,atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atstovei V. P.,tretiesiems asmenims E. B., R. K.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo S. K. ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl teisės privatizuoti gyvenamąjį namą lengvatinėmis sąlygomis pripažinimo, tretieji asmenys R. K., E. B., V. B., savivaldybės įmonė „Vilniaus miesto būstas“ ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas pareikštu ieškiniu prašė teismo pripažinti jam teisę privatizuoti gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), lengvatinėmis sąlygomis, priteisti iš atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad nuo 2017 m. liepos 17 d. yra pagrindinis gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančio Vilniaus miesto savivaldybei, nuomininkas. Name šiuo metu gyvena ieškovas, R. K., E. B. ir V. B. 1979 m. kovo 21 d. Gyvenamosios patalpos vietinės Darbo žmonių deputatų Tarybos name nuomos sutarties pagrindu namas buvo išnuomotas A. Š. (ieškovo senelei), kuri 1991 m. gruodžio 5 d. mirė. Pažymėjo, kad nors namo nuomos sutartis buvo sudaryta tik 1979 metais, tačiau ieškovas jame gyveno nuo savo gimimo, o 1975 m. liepos 14 d. ten deklaravo savo gyvenamąją vietą, kuri name yra deklaruota iki šiol. Mirus A. Š., pagrindine namo nuomininke tapo R. B. (A. Š. dukra, ieškovo teta). 1995 m. birželio 19 d. tarp visų namo nuomininkų (įskaitant ieškovą ir R. B.) buvo pasirašytas Susitarimas pirkti privatizuojamą namą, namo dalį, butą, kuriuo nuomininkai susitarė, jog namą pirks R. B.. 1995 m. birželio 22 d. R. B. buvo įtraukta į Gyventojų, pageidaujančių pirkti gyvenamąsias patalpas arba baigti įforminti jų pirkimo-pardavimo dokumentus pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą, sąrašą, o 1995 m. gruodžio 18 d. R. B. buvo leista privatizuoti namą. 2000 m. sausio mėnesį tarp (duomenys neskelbtini) seniūnijos ir R. B. buvo pasirašyta sutartis, pagal kurią (duomenys neskelbtini) seniūnija pardavė, o R. B. nupirko 33,78 kv. m namo už 1945,49 Lt kainą. Jokie kiti veiksmai atlikti nebuvo, nes dalis nuomininkų, priregistruotų name, esančiame (duomenys neskelbtini), bet faktiškai gyvenančių name, esančiame (duomenys neskelbtini), nedavė reikalingų sutikimų, nes minėtame name gyveno neteisėtai ir būtų netekę gyvenamo ploto. 2016 m. rugsėjo 14 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu R. B. buvo pripažinta neveiksnia, o ieškovas tapo pagrindiniu namo nuomininku. 2017 m. gruodžio 12 d. ieškovas kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją su prašymu leisti pirkti savivaldybei priklausantį nekilnojamąjį turtą pagal Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 24 straipsnį, tačiau 2018 m. kovo 19 d. savivaldybės įmonė „Vilniaus miesto būstas“ pateiktame rašte nurodė, jog trūksta duomenų, kodėl namo privatizavimo procedūra nebuvo užbaigta po 1995 m. gruodžio 18 d. Lietuvos Respublikos Seimo sudarytos Valstybinės komisijos išduoto leidimo Nr. 125 privatizuoti namą, kartu informuodama ieškovą apie galimybę kreiptis į teismą su ieškiniu dėl teisės privatizuoti namą lengvatinėmis sąlygomis pripažinimo. Ieškovas nurodė, kad jokios jo kaltės dėl to, kad namo privatizavimo procedūra nebuvo užbaigta, nėra, nes anksčiau teisė tą padaryti buvo suteikta R. B., be to, iki 2015 metų name buvo priregistruoti nuomininkai, kurie buvo atsisakę duoti bet kokius sutikimus dėl namo privatizavimo procedūros užbaigimo. Ieškovo nuomone, tuometinė namo nuomininkė R. B. pagal Butų privatizavimo įstatymą buvo tinkamas jai išnuomoto buto privatizavimo subjektas, o namas buvo tinkamas privatizavimo objektas. Pažymėjo, kad R. B., taip pat ir ieškovas, pasirašydamas Susitarimą pirkti privatizuojamą namą, namo dalį, butą, kuriuo išreiškė sutikimą, jog namas būtų perkamas R. B. vardu, nustatyta tvarka ir terminais išreiškė valią privatizuoti namą. Be to, buvo priimtas sprendimas leisti privatizuoti namą, todėl laikytina, kad R. B. įgijo subjektinę teisę privatizuoti namą. Kadangi Lietuvos Respublikos Seimo sudaryta komisija leidimą privatizuoti namą išdavė R. B., ieškovui teisė privatizuoti namą gali būti pripažinta tik teismo sprendimu. 2019 m. liepos 6 d. R. B. mirė.

Atsiliepimas

Atsakovė atsiliepimu su ieškiniu nesutiko, prašė taikyti ieškinio senatį, ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad ginčo namas, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei; 1979 m. kovo 21 d. Gyvenamosios patalpos vietinės Darbo žmonių deputatų Tarybos nuomos sutartimi namas buvo išnuomotas A. Š. (ieškovo senelei); po A. Š. mirties 1991 m. gruodžio 5 d., vadovaujantis Vilniaus miesto valdybos 1995 m. birželio 1 d. sprendimu Nr. 1124V, pagrindine buto nuomininke paskirta R. B. (A. Š. dukra, ieškovo teta). 2017 m. liepos 17 d. Vilniaus miesto savivaldybės būsto nuomos sutartimi Nr. 1.41-G17/1314 namas išnuomotas ieškovui ir jo septynių asmenų šeimai. Atsakovės manymu, ieškovas neįrodė, kodėl namo privatizavimo procedūra nebuvo užbaigta po 1995 m. gruodžio 8 d. Lietuvos Respublikos Seimo sudarytos komisijos išduoto leidimo Nr. 125 privatizuoti namą, esantį (duomenys neskelbtini). Atkreipė dėmesį, kad komisijai leidus privatizuoti namą, R. B. kaip pagrindinė būsto nuomininkė privalėjo pateikti atsakingoms už privatizavimą institucijoms ne tik prašymą dėl buto privatizavimo, bet ir šeimos narių susitarimą, tačiau minėtų veiksmų tinkamai neįgyvendino, todėl laikytina, kad ieškovo šeima tinkamai neužbaigė namo privatizavimo procedūros. Remdamasi Butų privatizavimo įstatymo nuostatomis nurodė, kad tam, jog asmuo įgytų teisę privatizuoti butą, buvo būtinos sąlygos: 1) atitinkamos patalpos yra gyvenamoji patalpa, kuri gali būti privatizavimo objektas; 2) asmuo yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti; 3) asmuo, kaip subjektas, kuris pagal įstatymą turi teisę privatizuoti, išreiškė savo valią pasinaudoti šia teise, atlikdamas per įstatyme nustatytą terminą veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, t. y. tarp šio asmens ir valstybės institucijos, įgaliotos veikti valstybės vardu butų privatizavimo procese, susiklostė teisiniai santykiai dėl atitinkamo buto privatizavimo. Atsakovės manymu, ieškovas trečiosios sąlygos neįvykdė. Pažymėjo, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog nustojus galioti Butų privatizavimo įstatymui, teismine tvarka galima apginti tik pastarojo įstatymo pagrindu ir jo galiojimo metu įgytas asmenų subjektines teises, kurios buvo pažeistos, tuo tarpu nagrinėjamu atveju subjektinių teisių pažeidimas būtų nustatytas tik tuo atveju, jeigu būtų konstatuotas faktas, kad ieškovo teta R. B. privatizavimo laikotarpiu tinkamai kreipėsi dėl ginčo patalpų privatizavimo į atsakovę, tačiau atsakovė atsisakė leisti jai jas privatizuoti. Atsakovės manymu, aukščiau nurodomų aplinkybių ieškovas neįrodė, taip pat nepateikė įrodymų, kad ieškovas tuo metu tinkamai veikė ir buvo aktyvus bei rūpinosi būsto privatizavimo procedūra. Atsakovė atsiliepime prašė taikyti ieškinio senatį. Pažymėjo, kad ieškovas ar jo šeimos nariai po 1995 m. gruodžio 8 d. Lietuvos Respublikos Seimo sudarytos komisijos išduoto leidimo Nr. 125 privatizuoti namą, esantį (duomenys neskelbtini), turėjo kreiptis į atsakingą instituciją dėl privatizavimo procedūros užbaigimo, tačiau to nepadarė matydami, kad kiti name gyvenantys asmenys, neduoda sutikimų. Atsakovės teigimu, ieškovas dar 1996 metais suvokė ir žinojo apie kliūtis R. B. ir jos šeimos nariams nuosavybės teisėms į gyvenamąsias patalpas įgyti, tačiau jokių veiksmų nesiėmė ir tokiu būdu praleido įstatyme numatytą 10 metų ieškinio senaties terminą, kuris šiuo atveju skaičiuotinas nuo 1998 m. liepos 1 d., nustojus galioti Butų privatizavimo įstatymui.

Trečiasis asmuo savivaldybės įmonė „Vilniaus miesto būstas“ atsiliepime su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Trečiojo asmens manymu, šiuo atveju taikytinas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas, nustatytas 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalyje, kuris skaičiuotinas nuo 1995 metų pabaigos. Nurodė, kad Butų privatizavimo įstatymui 1998 m. liepos 1 d. netekus galios, šio įstatymo pagrindu pradėtas ir nebaigtas butų privatizavimo procedūras galima užbaigti pagal Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo nuostatas. Remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika pažymėjo, kad pasibaigus Butų privatizavimo įstatymo galiojimui, jo pagrindu negalima įgyti naujų teisių, tačiau gali būti įgyvendinamos ir turi būti ginamos asmenų teisės, įgytos galiojant šiam įstatymui. Įstatymų galiojimo metu įgytos teisės ir pareigos neišnyksta ir gali būti įgyvendinamos pagal šių teisių ir pareigų atsiradimo metu galiojančią teisę. Pažymėjo, kad Butų privatizavimo įstatymas nustatė valstybinio ir visuomeninio butų fondo pirkimo-pardavimo tvarką nuomininkams, norą įsigyti nuosavybėn gyvenamąsias patalpas pareiškusiems iki 1991 m. gruodžio 31 d, tuo tarpu ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog būsto gyventoja R. B. ar ieškovas iki 1991 m. gruodžio 31 d. būtų pareiškę norą įsigyti nuosavybėn gyvenamąsias patalpas. Taip pat atkreipė dėmesį, kad byloje pateiktoje sutartyje nurodytas būstas (duomenys neskelbtini), o ginčo būsto adresas yra (duomenys neskelbtini); sutartyje nurodytas būsto bendrasis (naudingasis) plotas – 33,78 kv. m, o ginčo būsto (duomenys neskelbtini)bendrasis plotas sudaro 98,53 kv. m., naudingasis 94,52 kv. m. Taigi, trečiojo asmens manymu, sutartimi galimai parduotas ne visas ginčo būstas, esantis (duomenys neskelbtini). Pažymėjo, kad jokie teisės aktai neįpareigoja Vilniaus miesto savivaldybės tokių patalpų parduoti, o Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta Vilniaus miesto savivaldybės teisė, bet ne pareiga parduoti gyvenamąsias patalpas.

Tretieji asmenys E. B. ir R. K. atsiliepimų į ieškovo ieškinį nepateikė.

Teismo posėdyje ieškovo atstovė paaiškino, kad po R. B. mirties, 2019 m. rugsėjo 30 d. ieškovas priėmė R. B. palikimą, taip paveldėdamas ir teisę privatizuoti butą. Mirusiajai buvo leista privatizuoti, ji sumokėjo dalį kainos ir visa procedūra sustojo. Dėl prašomos taikyti senaties pažymėjo, kad turėtų būti vertinamas tęstinis pažeidimas, nes savivaldybei buvo numatyta pareiga veikti, o ieškovas tuo tarpu jokių teisės aktų reikalavimų nepažeidė. Pabrėžė, kad ieškovas bute gyvena ilgą laiką, namo būklė yra ypatingai bloga, tačiau nuomininkai už jo nuomą moka po 200 Eur per mėnesį. Jie prašė trečiojo asmens SĮ Vilniaus miesto būstas namą tvarkyti, tačiau trečiasis asmuo atsisakė. Paaiškino, kad ieškovui esant mirusiosios įpėdiniu, jis niekada nėra privatizavęs jokio kito turto, tad atitinka Butų privatizavimo įstatyme numatytus reikalavimus.

Šalies argumentai

Teismo posėdyje atsakovo atstovė su ieškiniu nesutiko, prašė taikyti ieškinio senatį, nes nuo 1996 m. buvo žinoma apie privatizavimo procesą, o gyventojai turėjo domėtis, kad galėtų apginti savo teises.

Atsiliepimas

Trečiasis asmuo E. B. teismo posėdyje su ieškiniu sutiko. Pažymėjo, kad atsakovo teiginys, jog gyventojai nesidomėjo privatizavimu, yra netiesa, nes jie pradėjo privatizaciją, bet dėl įvairių priežasčių vis kildavo įvairių nesklandumų.

Trečiasis asmuo R. K. teismo posėdyje pažymėjo, kad, kiek name gyvena, moka didelius mokesčius, tačiau jiems niekas neteikia jokios pagalbos, nors namas yra labai blogos būklės. Nurodė, kad patys viską remontuoja, kiek išgali. Ieškinį palaikė.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkinamas.

1991 m. gegužės 21 d. Butų privatizavimo įstatyme buvo įtvirtinta Lietuvos gyventojų teisė įsigyti privačion nuosavybėn jų nuomojamus valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamuosius namus, butus daugiabučiuose namuose ir bendrabučiuose. Šiame įstatyme ir jį detalizuojančiuose teisės aktuose buvo nustatyta gyvenamųjų patalpų privatizavimo (pirkimo–pardavimo) sąlygos ir tvarka. Butų privatizavimo įstatymui 1998 m. liepos 1 d. netekus galios, šio įstatymo pagrindu pradėtas ir nebaigtas butų privatizavimo procedūras galima užbaigti pagal Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo nuostatas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą konstatuota, jog aiškinant ir taikant teisės normas, reglamentuojančias valstybės (savivaldybės) gyvenamųjų patalpų privatizavimą, būtina atsižvelgti į gyvenamųjų patalpų privatizavimo tikslus ir teisinių santykių, susiklostančių privatizuojant tokias patalpas, specifiką. Gyvenamųjų patalpų privatizavimas – tai ne tik sudėtinė valstybės (savivaldybės) turto privatizavimo proceso dalis, bet ir viena valstybės socialinės –ekonominės politikos krypčių, kurios tikslas – sudaryti sąlygas fiziniams asmenims įsigyti gyvenamąsias patalpas privačion nuosavybėn. Pažymėtina, kad specialus gyvenamųjų patalpų privatizavimą reglamentavęs Butų privatizavimo įstatymas suteikė Lietuvos gyventojams, nuomojantiems iš valstybės (savivaldybės) gyvenamąsias patalpas, galimybę įsigyti vieną gyvenamąją patalpą privačion nuosavybėn lengvatine tvarka (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalis). Gyvenamųjų patalpų privatizavimas, kurio teisinis padarinys – fizinių asmenų įgyta nuosavybės teisė į gyvenamąsias patalpas, yra ne vienkartinis aktas, bet tam tikras procesas, užtrunkantis trumpesnį ar ilgesnį laiko tarpą. Tai lemia teisinių santykių, susiklostančių dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, sudėtingumą ir specifiką. Dėl to teismas, spręsdamas šalių ginčus dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, turi aiškinti bei taikyti teisės normas ne formaliai, bet įvertindamas kiekvienos konkrečios situacijos individualias aplinkybes, taip pat vadovaudamasis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-278/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-548/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-318/2012).

Teismui vertinant, ar asmuo teisę privatizuoti butą pagal Butų privatizavimo įstatymą, reikia nustatyti visas Butų privatizavimo įstatyme įtvirtintas būtinas privatizavimo sąlygas: atitinkama gyvenamoji patalpa gali būti privatizavimo objektas (Butų privatizavimo įstatymo 2, 3 straipsniai); asmuo yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis); asmuo išreiškė savo valią pasinaudoti šia teise, atlikdamas per įstatyme nustatytą terminą veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti (Butų privatizavimo įstatymo 1, 5 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2002; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-548/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2012).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra išaiškinęs, kad užtikrinant iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi, ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę, be kitų, turi ir tai, kad bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose; aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai privalo, peržiūrėdami žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visuomet tais pačiais teisiniais kriterijais.

Taigi, akivaizdu, kad tiek Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai), tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai teigiama, kad remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai; precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos. Taigi teismo precedentas reiškia įsiteisėjusį teismo sprendimą kitoje išnagrinėtoje byloje, kuri savo faktinėmis aplinkybėmis tapati arba labai panaši į nagrinėjamą bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-328-248/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-194/2008).

Šioje byloje nagrinėjamas klausimas dėl leidimo ieškovui privatizuoti gyvenamąsias patalpas, remiantis Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais. Byloje nustatyta, kad ieškovas nuo 1975 m. liepos 14 d. registruotas ir gyveno kartu su kitais šeimos nariais name, esančiame (duomenys neskelbtini) (e. b. l. 25). Gyvenamosios patalpos vietinės Darbo žmonių deputatų Tarybos name (ginčo namas) 1979 m. kovo 21 d. nuomos sutarties pagrindu buvo išnuomotas A. Š. (ieškovo senelei) (e. b. l. 28). 1991 m. gruodžio 5 d. jai mirus, pagrindine namo nuomininke tapo R. B. (A. Š. dukra, ieškovo teta) (e. b. l. 19). 1995 m. birželio 19 d. tarp ginčo namo nuomininkų (taip pat ieškovo ir R. B.) buvo pasirašytas Susitarimas pirkti privatizuojamą namą, namo dalį, butą, kuriuo nuomininkai susitarė, jog namas bus perkamas R. B. vardu (e. b. l. 31-32). 1995 m. birželio 22 d. R. B. buvo įtraukta į Gyventojų, pageidaujančių pirkti gyvenamąsias patalpas arba baigti įforminti jų pirkimo-pardavimo dokumentus pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą, sąrašą (e. b. l. 7), o 1995 m. gruodžio 18 d. R. B. buvo leista privatizuoti namą (e. b. l. 8-9). 2000 m. sausio mėnesį tarp (duomenys neskelbtini) seniūnijos ir R. B. buvo pasirašyta sutartis, pagal kurią (duomenys neskelbtini) seniūnija pardavė, o R. B. nupirko 33,78 kv. m. namo už 1 945,49 Lt kainą (e. b. l. 10). Nuo 2017 m. liepos 17 d. ieškovas yra pagrindinis gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančio Vilniaus miesto savivaldybei, nuomininkas (e. b. l. 23), o po R. B. mirties taip pat ir jos įpėdinis. Ginčo name kartu gyvena R. K., E. B. ir V. B..

Dėl šių aplinkybių byloje ginčo nėra, todėl darytina išvada, kad ginčo namas yra tinkamas privatizavimo objektas, o ieškovas – tinkamas subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti namą. Pažymėtina, kad 2019 m. liepos 6 d. mirus R. B. ir 2019 m. rugsėjo 30 d. jos palikimą priėmus ieškovui, jis yra R. B. įpėdinis. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo būtent dėl to, ar asmuo išreiškė savo valią pasinaudoti šia teise, atlikdamas per įstatyme nustatytą terminą veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, taip pat atsakovas ir trečiasis asmuo prašo taikyti byloje ieškinio senatį.

Konstitucinio Teismo aktuose konstatuota, kad neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas; šie konstituciniai principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius, vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui; asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos; neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise (Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 15 d. nutarimas).

Teismų praktikoje taip pat nurodyta, kad nustačius, jog nuomojamas butas galėjo būti privatizavimo objektu, tačiau dėl savivaldybės darbuotojų kaltės galiojant Butų privatizavimo įstatymui asmeniui negalėjus tinkamai įgyvendinti teisės lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti gyvenamosios patalpos, pripažintina, kad tokia asmens teisė turi būti ginama. Be to, privatizavimą vykdančiai savivaldybės tarnybai buvo nustatyta pareiga informuoti apie privatizavimą vykdžiusios savivaldybės tarnybos atliktus atitinkamus veiksmus, po kurių turėjo sekti buto pirkėjo veiksmai, nes būtent savivaldybės institucijos turėjo užtikrinti tinkamą teisės privatizuoti butus įgyvendinimą. Netinkamas šios pareigos vykdymas neturėtų sukelti neigiamų padarinių asmenims, pageidavusiems privatizuoti gyvenamąsias patalpas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-318/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-566-695/2016).

2017 m. gruodžio 12 d. ieškovas kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją su prašymu leisti pirkti savivaldybei priklausantį nekilnojamąjį turtą pagal Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 24 straipsnį (e. b. l. 13), tačiau 2018 m. kovo 19 d. savivaldybės įmonė „Vilniaus miesto būstas“ pateiktame rašte nurodė, jog trūksta duomenų, kodėl namo privatizavimo procedūra nebuvo užbaigta po 1995 m. gruodžio 18 d. Lietuvos Respublikos Seimo sudarytos Valstybinės komisijos išduoto leidimo Nr. 125 privatizuoti namą, kartu informuodama ieškovą apie galimybę kreiptis į teismą su ieškiniu dėl teisės privatizuoti namą lengvatinėmis sąlygomis pripažinimo (e. b. l. 15).

Kaip jau aptarta, ieškovas pasirašė susitarimą privatizuoti namą, R. B., kurios įpėdiniu yra ieškovas, buvo leista privatizuoti šį namą, nors tik 2000 m. sausio mėn. buvo pasirašyta sutartis dėl dalies namo pardavimo. Atsakovė iš esmės neginčijo aplinkybės, kad trūko tik notarinio susitarimo, reikalingo viso namo pirkimo - pardavimo sutarčiai sudaryti, ir, kad tik 2015 metais iš ginčo namo buvo iškeldintas paskutinis savavališkai jame gyvenęs asmuo (e. b. l. 11-12), dėl kurio ir kitų anksčiau savavališkai name, priklausančiame nuosavybės teise savivaldybei, gyvenusių asmenų nebuvo galima įforminti notarinio susitarimo. Atsakovė nepateikė teismui įrodymų, kad ji tinkamai informavo ieškovą ar kitus namo gyventojus dėl tolimesnės privatizavimo eigos bei privatizavimo nevykdymo pasekmių.

Pažymėtina, kad atsakovė negalėjo paaiškinti aplinkybių, susijusių su dalies namo pardavimo pagrįstumu ir teisėtumu. Tokiu atveju dėl aptartų aplinkybių, teismas mano, jog byloje yra įrodyta, kad atsakovės neveikimas lėmė tai, jog nebuvo sudarytas minimas notarinis susitarimas, o 2016 metais R. B. tapus neveiksnia tam tikrose srityse (e. b. l. 21-24), be pagrindo atsisakyta sudaryti su ieškovu ginčo namo pirkimo-pardavimo sutartį lengvatinėmis sąlygomis (CPK 178, 179, 185 straipsniai).

Ieškinio senatis - tai įstatymo nustatytas terminas, per kurį galima ginti savo pažeistas teises ar interesus pareiškiant ieškinį teisme (CK 1.124 straipsnis), o esant reikalavimui taikyti ieškinio senatį, būtina patikrinti, ar ieškinio senaties terminas iš tikrųjų praleistas, o nustatyti, ar ieškinio senatis praleista, įmanoma tik tiksliai nustačius momentą, nuo kurio prasidėjo šio termino eiga. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad ieškinio senatis prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi, teisės į ieškinį atsiradimo momentas nustatomas taikant tiek subjektyvųjį kriterijų – subjektinės teisės turėtojo suvokimą, kad jo teisė pažeista, tiek kitą kriterijų - turėjimą sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Sprendžiant, kada asmuo turėjo sužinoti apie pažeistą teisę, reikia išsiaiškinti, kada rūpestingas ir apdairus žmogus, esant tokioms aplinkybėms, turėjo ir galėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista.

Nagrinėjamoje byloje teismas mano, kad ieškinio senaties termino pradžia tapatintina su momentu, kuomet 2015 m. iš ginčo namo buvo iškeldintas paskutinis savavališkai jame gyvenęs asmuo, dėl kurio ir kitų anksčiau savavališkai name, priklausančiame nuosavybės teise savivaldybei, gyvenusių asmenų nebuvo galima įforminti notarinio susitarimo. Pažymėtina, kad šių aplinkybių neginčijo ir atsakovė. Atsakovė iš esmės pripažino, kad trūko tik notarinio susitarimo, reikalingo viso namo pirkimo - pardavimo sutarčiai sudaryti. Be to, sprendžiant, kada ieškovas sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo pažeistą teisę, būtina įvertinti, kad gyvenamųjų patalpų privatizavimas, atliekamas pagal Butų privatizavimo įstatymą, yra ne vienkartinis aktas, o tam tikras procesas, apimantis prašymo pateikimą, privatizuotino turto įkainojimą, pirkėjo supažindinimą su įkainojimu ir mokestinio pranešimo įteikimą, nustatytos sumos už perkamą butą sumokėjimą, buto inventorinės bylos ir pirkimo - pardavimo sutarties parengimą bei šios sutarties sudarymą, ir dėl to užtrunkantis trumpesnį ar ilgesnį laiko tarpą. Kaip teismas jau aptarė, daugumą šių veiksmų turėjo atlikti atsakovė, o asmens, pageidaujančio privatizuoti gyvenamąsias patalpas veiksmai priklausė būtent nuo atsakovės atliekamų veiksmų ir jis negalėjo daryti tiesioginės įtakos privatizavimo proceso eigai. Savivaldybei butų privatizavimas buvo teisės aktais priskirta funkcija, todėl būtent ši šalis turėjo užtikrinti tinkamą teisės privatizuoti butus įgyvendinimą, o netinkamas šios pareigos vykdymas neturėtų sukelti neigiamų padarinių asmenims, pageidavusiems privatizuoti gyvenamąsias patalpas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2010).

Taigi, teismas akcentuoja, kad faktiškai kliūtis privatizuoti ginčo namą išnyko ne anksčiau kaip 2015 metais, kai iš namo buvo iškeldinti savavališkai ten gyvenę asmenys, todėl akivaizdu, kad ieškovas nepraleido nagrinėjamiems santykiams taikytino 10 metų ieškinio senaties termino (CK 1.124-1.131 straipsniai), tad atitinkamai nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškinys atmestinas dėl ieškinio senaties.

Ieškinį patenkinus visiškai, ieškovui iš atsakovės priteistina 75 Eur žyminio mokesčio ir 900 Eur už teisinę pagalbą, o į valstybės biudžetą – 26,34 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88, 93, 96, 98 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 269-270, 279, 307 straipsniais,

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti.

Pripažinti ieškovui S. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) teisę privatizuoti gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), lengvatinėmis sąlygomis.

Priteisti iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (juridinio asmens kodas 188710061) ieškovui S. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 975 Eur (devynis šimtus septyniasdešimt penkis eurus) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (juridinio asmens kodas 188710061) į valstybės biudžetą 26,34 Eur (dvidešimt šeši eurai 34 ct) bylinėjimosi išlaidų. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėja Donata Kravčenkienė