Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Pranešėja Violeta Miliuvienė Teisėja Kristina BaškienėBaudž. byla Nr. 1A-810-174/2011Teisminio proceso Nr. 1-31-1-00218-2010-0Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.; 1.2.26.2.1.; 1.2.27.5.; 2.1.7.4.; 1.1.8.1. (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

nutartis

2011 m. spalio 6 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Miliuvienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų D. Š. ir I. Š. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-06-03 nuosprendžio, kuriuo:

I. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 284 straipsnio 1 dalį, 290 straipsnį ir nuteista:

pagal BK 284 straipsnio 1 dalį – 10 MGL dydžio (1 300 Lt) bauda;

pagal BK 290 straipsnį – 10 MGL dydžio (1 300 Lt) bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 12 MGL dydžio (1 560 Lt) bauda.

D. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, 290 straipsnį ir nuteistas:

pagal BK 284 straipsnio 1 dalį – 10 MGL dydžio (1 300 Lt) bauda;

pagal BK 290 straipsnį – 10 MGL dydžio (1 300 Lt) bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 12 MGL dydžio (1 560 Lt) bauda.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. Š. ir I. Š. nuteisti už tai, kad jie viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, tai yra jie 2010-02-26, apie 20.30 val., veikdami bendrininkų grupe, viešoje vietoje, 2-ame maršrutiniame autobuse, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), autobusų stotelėje prie Šilutės pl. 8 namo, Klaipėdoje, būdami apsvaigę nuo alkoholio, aplinkinių akivaizdoje I. Š. grasino susidoroti, keikė necenzūriniais žodžiais ir žemino C. L., bandė jam sugriebti rankomis už veido, laužė pirštus. D. Š. smūgiavo C. L. į veidą rankos kumščiu apie 10 kartų, šiais bendrais veiksmais padarydami C. L. kaktoje, kairiame skruoste, smakre, panosyje odos nubrozdinimus, sukėlusius nežymų sveikatos sutrikdymą. I. Š. pagriebusi O. K. už rankos laužė jai pirštą, sudavė kumščiais smūgius į rankas, padarydama ant rankų kraujosruvas bei nubrozdinimus, taip sukeldama O. K. fizinį skausmą, mosikavo kumščiais prieš jos veidą. Tokiais savo veiksmais D. Š. ir I. Š. įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, C. L. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, O. K. sukėlė fizinį skausmą.

Be to, I. Š. įžeidė savo pareigas einančius valstybės tarnautojus, tai yra ji 2010-02-26, apie 22.00 val., Klaipėdos universitetinės ligoninės Priėmimo skyriuje Liepojos g. 41, Klaipėdoje, pagal Klaipėdos apskrities VPK Klaipėdos m. 1-ojo policijos komisariato budėtojo siuntimą pristatyta patikrinti neblaivumą, būdama apsvaigusi nuo alkoholio, aplinkinių akivaizdoje įžeidinėjo policijos pareigūnus S. S. ir N. G., jų adresu kelis kartus šaukdama „mentai“, „pydarai“, „gaidžiai“, „be reikalo mus pristatėte“, reikalavo paleisti. Policijos pareigūnui S. S. paaiškinus, kad I. Š. ir D. Š. bus nuvežti į policijos komisariatą, I. Š. policijos pareigūną S. S. išvadino „žąsinu“, norėdama išeiti iš Ligoninės priėmimo skyriaus patalpų, to neleidusiam daryti S. S. I. Š. pasakė: „žąsine, kas tu toks, kad man vadovautum, neaiškink“, pastūmė prie išėjimo durų stovėjusį policijos pareigūną N. G..

Be to, D. Š. įžeidė savo pareigas einančius valstybės tarnautojus, tai yra jis 2010-02-26, apie 21.00 val., Klaipėdos apskrities VPK Klaipėdos m. pirmojo policijos komisariato patalpose, Tilžės g. 34, Klaipėdoje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, šaukdamas ir gestikuliuodamas rankomis, išvadino policijos pareigūnus S. S. ir N. G. „mentais“, kaltino, kad „užsiima nereikšmingais reikalais“. Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2010-02-26, apie 22.00 val., Klaipėdos universitetinės ligoninės Priėmimo skyriuje, Liepojos g. 41, Klaipėdoje, pagal Klaipėdos m. 1-ojo policijos komisariato budėtojo siuntimą pristatytas patikrinti neblaivumą, aplinkinių akivaizdoje toliau įžeidinėjo policijos pareigūnus S. S. ir N. G., kelis kartus išvadindamas juos „mentais“, „pydarais“, „gaidžiais“, „be reikalo pristatė“, reikalaudamas jį ir I. Š. paleisti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų D. Š. ir I. Š. apeliacinis skundas atmestinas.

Apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nuteistiesiems D. Š. ir I. Š. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, tinkamai juos įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnio reikalavimų, pagrįstai D. Š. ir I. Š. pripažino kaltais padarius BK 284 straipsnio 1 dalyje ir 290 straipsnyje numatytas nusikalstamas veikas. Vien tai, kad nuteistieji nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip (subjektyviai) interpretuodami byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindami, nėra pagrindas tenkinti jų apeliacinį skundą. Apeliantai deklaratyviai teigia, kad jų kaltės dėl viešosios tvarkos pažeidimo ir valstybės tarnautojų įžeidimo nepatvirtina byloje surinkti įrodymai, nes išvadą apie tai patikimai patvirtina byloje surinktų įrodymų visetas, kurį sudaro nukentėjusiųjų O. K. ir C. L., liudytojų A. P., S. K., S. J., tiesiogiai mačiusių įvykio aplinkybes, parodymai, specialisto išvada bei kiti byloje surinkti ir teismo ištirti įrodymai, patvirtinantys neteisėtus D. Š. ir I. Š. veiksmus.

Dėl D. Š. ir I. Š. kaltės sutrikdžius visuomenės rimtį ir tvarką.

Nuteistųjų prašymas išteisinti juos pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, nes, D. Š. ir I. Š. teigimu, jie nesiekė įžūliu elgesiu demonstruoti nepagarbą aplinkiniams ir trikdyti visuomenės rimtį ir tvarką, jų elgesys maršrutiniame autobuse galėtų būti vertinamas tik kaip administracinės teisės pažeidimas, nes jie tik gynėsi nuo šiurkštaus kontrolierių elgesio – I. Š. aiškina, jog kontrolierė ją pastūmė, o ji krisdama susitrenkė galvą į turėklą ir tuo metu netyčia užkliudė pirštų nagais nukentėjusiojo C. L. veidą, tuo tarpu jos vyras D. Š. bandė sulaikyti C. L. nuo šiurkštaus elgesio prieš ją, žmonių poilsis ar darbas nutraukti nebuvo, žala padaryta nebuvo. Toks nuteistųjų prašymas nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertinio byloje surinktus įrodymus ir nustatė, kad D. Š. ir I. Š. kaltė dėl viešosios tvarkos pažeidimo yra įrodyta. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi nukentėjusiųjų O. K. ir C. L., taip pat tiesiogiai įvykį mačiusių liudytojų A. P. ir S. K. parodymais, kad nuteistieji D. Š. ir I. Š. autobuse plūdo kontrolierius necenzūriniais žodžiais, sudavė smūgius nukentėjusiajai O. K., sukeldami pastarajai fizinį skausmą, bei nukentėjusiajam C. L., padarydami pastarajam nežymų sveikatos sutrikdymą. Nors nuteistieji tvirtina, kad jie smurto prieš nukentėjusiuosius autobuse nevartojo, tačiau tiek nukentėjusieji C. L. ir O. K., tiek liudytojai A. P. ir S. K., tiesiogiai matę įvykį, nuosekliai tvirtino, kad D. Š. ir I. Š. sudavė smūgius C. L., braižė nagais jo veidą, I. Š. laužė pirštus nukentėjusiajai O. K., sudavė jai smūgius. Smurto vartojimo prieš nukentėjusįjį C. L. aplinkybes patvirtina ir teismo medicinos specialisto išvada, kurioje konstatuoti sužalojimai ant nukentėjusiojo C. L. kūno bei nustatyta, kad jam buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Netikėti nukentėjusiųjų parodymais pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo, nes juos patvirtina minėtų liudytojų parodymai bei kiti byloje surinkti ir teismo išsamiai ištirti įrodymai. Kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, nuteistieji D. Š. ir I. Š. dėl menkavertės dingsties – kontrolierės prašymo parodyti bilietus ir dokumentus, suteikiančius teisę važiuoti viešuoju transportu lengvatinėmis sąlygomis, sumušė kontrolierę ir apsaugos darbuotoją, tokie pastarųjų veiksmai yra įžūlūs, demonstruojama nepagarba aplinkiniams, jais buvo sutrikdyta visuomenės rimtis, sukeltas nesaugumo jausmas.

Apeliantai I. Š. ir D. Š. tvirtina, kad teismas be pagrindo nesirėmė liudytojos V. A. parodymais apie tai, jog jie smurto prieš nukentėjusiuosius nevartojo, nesikeikė, elgėsi normaliai, tačiau teismas pagrįstai nesirėmė šios liudytojos parodymais, nes juos paneigia ne tik nukentėjusiosios O. K., taip pat nukentėjusiojo C. L. ikiteisminio tyrimo metu duoti ir kitiems įrodymams patikrinti teisminio bylos nagrinėjimo metu perskaityti parodymai, bet ir tiesiogiai įvykį mačiusių liudytojų S. K. ir A. P. parodymai apie tai, jog I. Š. ir D. Š. viešajame transporte prieš kontrolierę bei apsaugos darbuotoją elgėsi agresyviai ir įžūliai, dėl to buvo iškviesti policijos pareigūnai. Smurto vartojimo prieš nukentėjusįjį C. L. aplinkybes, kaip minėta, patvirtina ir 2010-04-19 specialisto išvada Nr. G 526/10 (03), kurioje konstatuoti C. L. padaryti sužalojimai – nubrozdinimai kaktoje, kairiame skruoste, smakre bei panosėje, nurodant, kad sužalojimus jis galėjo patirti 2010-02-26 vakare. Paminėtoje specialisto išvadoje C. L. konstatuoti sužalojimai ir galimas jų padarymo mechanizmas atitinka faktines įvykio aplinkybes.

Byloje nekyla abejonių, kad nusikalstama veika buvo padaryta viešoje vietoje. Nuteistųjų D. Š. ir I. Š. veiksmai prieš nukentėjusiuosius O. K. ir C. L. – viešoje vietoje – viešajame transporte pavartotas fizinis smurtas, necenzūriniai žodžiai – vertintini kaip įžūlūs, nes jais buvo demonstruojama nepagarba aplinkiniams, nepaisoma visuomenėje galiojančių elgesio normų. Visuomenės rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį viešoje vietoje pavartojamas fizinis smurtas, aplinkiniai asmenys dėl to pasijunta šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti. Byloje nustatyta, jog autobuse važiavo ir kiti žmonės, jie dėl nuteistųjų konflikto su kontroliere ir apsaugos darbuotoju buvo išlipę iš autobuso. Kaip liudytojai apklausti 2-ojo maršruto autobuso vairuotojas A. P. bei kontrolierė S. K. parodė matę konfliktą bei smurtą prieš nukentėjusiuosius. Tai yra liudytoja S. K. parodė mačiusi, kad I. Š. autobuse mosikavo rankomis prieš O. K. veidą, stumdė pastarąją, taip pat matė, kad autobuso vairuotojas laikė D. Š. už rankų. Nurodė, kad C. L. veidas buvo paraudęs ir subraižytas, šalia jo stovėjo D. Š.. Kaip liudytojas apklaustas autobuso vairuotojas A. P. parodė, kad tarp kontrolierės ir keleivės D. Š. kilusio konflikto metu I. Š. puolė iš savo vietos, ir kontrolierės turėti žymų variantai pabiro po autobuso saloną, po to iš savo vietos pašoko ir D. Š.. Tuo metu apsaugos darbuotojas–kontrolierius atsistojo į tarpą tarp kontrolierės ir D. Š.. Pastarasis trenkė apsaugos darbuotojui į veidą ne mažiau kaip 5 smūgius, tuo tarpu jis – A. P. – nusprendė padėti apsaugos darbuotojui ir kartu su juo nustūmė D. Š. ir I. Š. į kampą tarp sėdynės ir vairuotojo kabinos. D. Š. bandydamas išsilaisvinti, trenkėsi ranka į komposterį aštriais kampais. D. Š. sudavė smūgius apsaugos darbuotojui per veidą, matė, kad šio veidas buvo kruvinas. Paminėtos ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytos aplinkybės, įvykio vietos specifika (autobusas – viešasis transportas), D. Š. ir I. Š. neteisėtų veiksmų pobūdis – smurto, necenzūrinių žodžių vartojimas, matant kitiems asmenims, ir sukeltos pasekmės – sužalotas apsaugos darbuotojas, jam konstatuotas nežymus sveikatos sutrikdymas, kategoriškai prieštarauja visuotinai priimtoms elgesio normoms ir įprastiems autobuso keleivių lūkesčiams, keliaujant viešuoju transportu. Šių išdėstytų aplinkybių visuma, kolegijos nuomone, yra pakankamas pagrindas pripažinti, kad neteisėtais D. Š. ir I. Š. veiksmais buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka.

Esant aptartoms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė, kad D. Š. ir I. Š. įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, todėl pagrįstai D. Š. ir I. Š. pripažino kaltais už viešosios tvarkos pažeidimą pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.

Priešingai apeliantų tvirtinimui, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino nuteistųjų D. Š. ir I. Š. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad jie 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką padarė veikdami bendrininkų grupe. Iš šioje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių matyti, kad objektyviuosius bendrus nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymius realizavo abu nuteistieji – vartojo smurtą prieš nukentėjusiuosius, keikėsi jų adresu. Apeliantai teigia, jog jie iš anksto nesitarė daryti nusikaltimą, vaidmenimis nepasiskirstė, veiksmų tarpusavyje nederino, tačiau pažymėtina, jog bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas ne tik žodžiu, raštu, bet ir konkliudentiniais veiksmais, bei gali įvykti spontaniškai, staiga, tai nustatyta nagrinėjamoje byloje.

Dėl D. Š. ir I. Š. kaltės dėl valstybės tarnautojų įžeidimo.

Pagal BK 290 straipsnį atsako tas, kas įžeidė savo pareigas einantį valstybės tarnautoją ar viešojo administravimo funkcijas atliekantį asmenį. Šiame straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos objektyvioji pusė pasireiškia savo pareigas einančio valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimu. Įžeidimu laikytini žodžiai ar veiksmai, kuriais siekiama asmenį pažeminti, įskaudinti, pakenkti jo moraliniam prestižui. Ar žodžiai yra ištariami norint asmenį pažeminti, įskaudinti, sprendžiama atsižvelgiant į tai, kokie žodžiai ir kokioje situacijoje buvo ištarti. BK 290 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra formalioji, nusikaltimas laikomas baigtu nuo nukentėjusiojo įžeidimo momento. Įžeidimas yra tyčinis nusikaltimas, padaromas tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalis).

BK 290 straipsnyje nustatyto draudimo paskirtis – sudaryti galimybes valstybės tarnautojams ar kitiems viešojo administravimo funkcijas atliekantiems asmenims vykdyti savo pareigas ir taip užtikrinti normalią jų veiklą. Be to, šia BK norma yra saugoma ir minėtų asmenų garbė bei orumas jiems atliekant viešojo administravimo pareigas. Įstatyme nėra numatyta aplinkybių, kurioms esant valstybės tarnautojų ar kitas viešojo administravimo funkcijas atliekančių asmenų įžeidinėjimas galėtų būti pateisinamas.

Tiek nukentėjusieji Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės pareigūnai N. G. ir S. S., tiek kaip liudytojai apklausti O. K., S. K., buvusios policijos komisariate, bei liudytojas S. J., buvęs ligoninėje, parodė, kad D. Š. ir I. Š. policijos pareigūnus išvadino necenzūriniais žodžiais tuo metu, kai jie vykdė savo tarnybines pareigas. Priešingai apeliantų tvirtinimui, nukentėjusieji nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios teigė, kad juos įžeidinėjo D. Š. ir I. Š.. Tai, jog tyrimo pradžioje nukentėjusieji – policijos pareigūnai N. G. ir S. S. – nenurodė, kokiais konkrečiai žodžiais jie buvo įžeidinėjami, tai buvo padaryta vėliau, neleidžia abejoti pareigūnų parodymų dėl jų įžeidimo pagrįstumu, nes jų parodymus patvirtina kiti byloje surinkti ir teismo ištirti įrodymai. Nukentėjusieji N. G. ir S. S. aiškiai nurodė, kad nuteistieji D. Š. ir I. Š. tiek policijos komisariate, tiek Klaipėdos universitetinėje ligoninėje elgėsi agresyviai, keikėsi necenzūriniais žodžiais jų adresu, vadino juos „mentais“, „pydarais“, „gaidžiais“, I. Š. S. S. pavadino „žąsinu“. Kaip liudytojos apklaustos tuo metu policijos komisariate buvusios O. K. bei S. K. parodė, kad nuteistieji D. Š. ir I. Š. policijos komisariate keikėsi necenzūriniais žodžiais. Kaip liudytojas apklaustas S. J., buvęs ligoninėje tuo metu, kai policijos pareigūnai atvežė nuteistuosius girtumui nustatyti, parodė, kad D. Š. ir I. Š. ligoninėje triukšmavo, keiksmažodžiais įžeidinėjo būtent policijos pareigūnus – vadino juos „gaidžiais“, „žąsinu“, žemino jų garbę ir orumą. Teismų praktikoje įžeidimu laikomi žodžiai ar veiksmai, kuriais siekiama asmenį pažeminti, įskaudinti, pakenkti jo moraliniam prestižui, ar žodžiai yra ištariami norint asmenį pažeminti, įskaudinti, sprendžiama atsižvelgiant į tai, kokie žodžiai ir kokioje situacijoje buvo ištarti (kasacinė byla Nr. 2K-421/2007). Iš bylos aplinkybių matyti, kad nuteistieji D. Š. ir I. Š. policijos pareigūnus išvadino necenzūriniais žodžiais tuo metu, kai jie vykdė savo tarnybines pareigas. Nuteistųjų policijos komisariate, vėliau – ligoninėje pareigūnų adresu pasakyti žodžiai „mentai“, gaidžiai“, „pydarai“, „žąsinas“, girdint kitiems asmenims, pirmosios instancijos teismo buvo pagrįstai pripažinti kaip turintys realų žeminantį ir įžeidžiantį poveikį bei aiškiai parodantys, kad šie įžeidžiantys bei žeminantys žodžiai buvo adresuoti būtent policijos pareigūnams N. G. ir S. S. tuo metu, kai jie atliko savo teisėtas tarnybines funkcijas. Pareigūnų įžeidinėjimas, girdint kitiems asmenims, įžeidžiančius žodžius kartojant keletą kartų, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, rodo, kad išsakyti žodžiai nebuvo momentinė reakcija, priešingai, patvirtina, kad D. Š. ir I. Š. tyčia įžeidinėjo ir žemino savo pareigas atliekančius policijos pareigūnus, įžeidė jų garbę ir orumą, siekė pakenkti jų moraliniam prestižui, ir toks įžeidinėjimas yra nepateisinamas. Abejoti, jog D. Š. ir I. Š. pavartoti žodžiai yra įžeidžiantys ir žeminantys žmogaus garbę ir orumą, nėra jokio pagrindo.

Remiantis aptartų įrodymų visuma, D. Š. ir I. Š. kaltė, padarius BK 290 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, yra įrodyta ir abejonių nekelia. Vertindamas įrodymų visumą, apylinkės teismas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų reikalavimų laikėsi, jų nepažeidė.

Apeliantai nepagrįstai teigia, jog buvo pažeistos jų teisės dėl to, kad nebuvo tenkintas jų prašymas išreikalauti vaizdo medžiagą iš policijos komisariato ir ligoninės, taip pat apklausti kaip liudytojus įvykio metu ligoninės Priėmimo skyriuje dirbusius darbuotojus, neva tai, apeliantų teigimu, paneigtų teismo išvadą, jog jie keikėsi pareigūnų adresu ir juos įžeidinėjo, nes anksčiau aptartų duomenų pakako sprendžiant jų kaltės pagal BK 290 straipsnį klausimą, todėl, priešingai apeliantų tvirtinimui, teismas dėl to įstatymo reikalavimų nepažeidė. Tiek nukentėjusieji, tiek minėti liudytojai aiškiai parodė, jog D. Š. ir I. Š. vartojo necenzūrinius žodžius policijos pareigūnų adresu, juos įžeidinėjo. Nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad nukentėjusieji bei minėti liudytojai turėjo ar turi kokį nors pagrindą nuteistuosius apkalbėti, tai yra duoti melagingus parodymus. Nenustačius, kad nukentėjusiųjų N. G. ir S. S., liudytojų O. K., S. K. ir S. J. parodymai apie D. Š. ir I. Š. padarytas nusikalstamas veikas yra aiškiai melagingi, abejoti tais parodymais ir juos atmesti nėra pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-567/2010).

Esant šioms nustatytoms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad D. Š. ir I. Š. kaltė padarius BK 290 straipsnyje numatytą nusikaltimą yra įrodyta.

Skirdamas bausmes I. Š. ir D. Š., apylinkės teismas vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, numatytais BK 54 straipsnio 2 dalyje, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, motyvus ir tikslus, jų atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, į teismo nustatytas jų atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jog nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnyje, I. Š. ir D. Š. padarė veikdami bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas) bei kad BK 284 straipsnio 1 dalyje ir 290 straipsnyje numatytus nusikaltimus padarė būdami apsvaigę nuo alkoholio, tai neabejotinai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui (BK 260 straipsnio 1 dalies 9 punktas), į nuteistųjų asmenybes, kad I. Š. anksčiau nebuvo teista, D. Š. naują nusikalstamą veiką padarė išnykus teistumui, taigi – neteistas, kad abu nuteistieji dirba, gyvena šeimoje, turi nepilnamečių vaikų. Paskirdamas nuteistiesiems baudos bausmes teismas bausmės skyrimą reglamentuojančių normų reikalavimų nepažeidė, nuteistiesiems D. Š. ir I. Š. už padarytas nusikalstamas veikas bausmės rūšį, jos dydžius parinko teisingai. Paskirtos bausmės yra žymiai mažesnės negu straipsnių sankcijose numatytas baudos bausmės vidurkis. Bendrindamas bausmes teismas bausmių bendrinimo taisyklių nepažeidė, pagrindo švelninti nuteistiesiems paskirtą galutinę subendrintą bausmę nėra.

Bylą nagrinėdamas apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, bei patikrina, ar nėra padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-06-03 nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nuteistųjų D. Š. ir I. Š. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistųjų D. Š. ir I. Š. apeliacinį skundą atmesti.