- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-11-16
- Bylos Nr.
- 1A-208-316/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-36564-2021-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vidmantas Mylė, Boleslovas Kalainis, Ernesta Montvidienė
- Nuteistasis
- Š. L.
- Advokatai
- Naina Lanzbergienė
- Kategorijos
- 1.1.3.2Tyčia (BK 15 str.)
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Boleslovo Kalainio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Vidmanto Mylės ir Ernestos Montvidienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Š. L. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2022 m. gegužės 12 d. nuosprendžio, kuriuo Š. L. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalyje ir paskirta jam bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 3 (trims) mėnesiams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsnio 2 dalimi, į paskirtą bausmę įskaitytas Š. L. laikino sulaikymo laikas nuo 2021 m. spalio 20 d. 15 val. 20 min. iki 2021 m. spalio 21 d. 10 val. 43 min. (viena diena).
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 3, 4, 9 dalimis, 65 straipsnio 2 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirta 1 (vienerių) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausmė subendrinta su Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2021 m. gruodžio 9 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir paskirta Š. L. galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams ir 38 MGL (1900 Eur) bauda. Į paskirtą 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę įskaityta laisvės atėmimo bausmė, atliktą pagal Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2021 m. gruodžio 9 d. nuosprendį.
Bausmės atlikimo pradžia nustatyta skaičiuoti nuo Š. L. sulaikymo pagal šį nuosprendį dienos.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. Š. L. nuteistas už tai, kad jis 2021 m. spalio 20 d., apie 14 val. 30 min., (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia asmeninio konflikto metu tiksliai nenustatytą kiekį kartų medine lazda smogė A. J. į įvairias kūno vietas, tokiais savo veiksmais nukentėjusiajam A. J. padarė atvirą kairiojo alkūnkaulio lūžį, atitinkantį nesunkų sveikatos sutrikdymą.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis Š. L. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2022 m. gegužės 12 d. nuosprendį ir jį išteisinti, esant baudžiamąją atsakomybę šalinančioms aplinkybėms - būtinajai ginčiai.
2.1. Apelianto nuomone, teismas nepakankamai išsamiai ištyrė bylos aplinkybes ir priimant apkaltinamąjį nuosprendį, neatsižvelgė į jo bei kitų asmenų duotus paaiškinimus dėl įvykio aplinkybių, neteisingai vertino kitų asmenų duotus parodymus bei tyrimo metu nustatytas aplinkybes, savaip interpretavo nurodytas aplinkybes, rėmėsi ne objektyviais įrodymais, o prielaidomis, kurias pats teismas nuosprendyje suformavo. Mano, kad teismas vertindamas byloje surinktus įrodymus bei išsamiai neišanalizuodamas visų bylos aplinkybių pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 3, 5 dalyse numatytas nuostatas, kas teismui sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.
2.2. Skunde apeliantas nurodo, jog jam 2021 m. spalio 20 d. būnant namuose ir begeriant alkoholį su tėvu A. L. ir jo drauge R. B., jis išėjo į lauką parūkyti, kieme pamatė kaip A. J. išsitraukęs grandinę nuo medžio pjovimo pjūklo pradėjo daužyti jo tėvą A. L. per galvą. Tai pamatęs bėgo gelbėti tėvo, kurio veidas buvo kruvinas, tėvas buvo užsidengęs galvą. Ties namu prasilenkė su tėvu, kurį vijosi A. J.. Jis ėjo ginti tėvo, pradžioje A. J. atstūmė rankomis, A. J. turėdamas rankoje grandinę jam pasakė „ateik, ateik vaikeli“ ir su grandine puolė ant jo, Š. L.. Išvengdamas smūgių pribėgo prie garažo ir pačiupęs medinę lazdą gynėsi nuo A. J. smūgių grandine. Besigindamas ir mosuodamas medine lazda galimai su lazda pataikė ir A. J.. Apelianto nuomone, jeigu jis nebūtų gynęsis ir nebūtų gynęs tėvo, A. J. būtų dar labiau sužalojęs tėvą. Medine beisbolo lazda jis atmušinėjo A. J. suduodamus smūgius grandine, todėl A. J. jam niekur nepataikė. Teigia, kad A. J. į alkūnę galėjo pataikyti su lazda. Grandinę A. J. laikė dešinėje rankoje, todėl galėjo ja susižaloti rankos plaštaką pats smūgiuodamas jam arba tėvui. Kadangi iš sužalotos rankos A. J. bėgo kraujas, todėl yra paaiškinama iš kur atsirado A. J. kraujo ant medinės lazdos.
2.3. Apeliaciniame skunde analizuojami A. J. teisme duoti parodymai. Atkreipia dėmesį į A. J. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir juos cituoja. Taip pat cituoja liudytojų A. L., policijos pareigūnų V. ir N. parodymus, duotus teisme. Teigia, kad 2021 m. lapkričio 17 d. atliktoje specialisto išvadoje yra nurodoma, jog A. J. padaryti sužalojimai – atviras kairiojo alkūnkaulio lūžis, dešinės plaštakos V piršto plėštinė žaizda. Sužalojimai galėjo būti padaryti tiek tiesioginiais trauminiais poveikiais, tiek nugriuvus, sužalojimai padaryti ne mažiau kaip 2 trauminiais poveikiais. Pažymi, jog pasiteiravus teisme nukentėjusiojo A. J., ar jis įvykio dieną virto, šis nurodė nevirtęs.
2.4. Atkreipia dėmesį į tai, kad apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis A. J. papildomos apklausos metu aiškino: „alkūnkaulis buvo padarytas kai jam Š. L. smūgiavo per ranką su lazda, o kokiu metu buvo padaryta dešinės plaštakos V piršto plėštinė žaizda, nurodyti negali, nes nežino, ji galėjo atsirasti jam tuo metu kai jis laikė dešinėje rankoje grandinę, su kuria jis smūgiavo Š. L. ar tuo metu kai jis pargriuvo ant žemės, ir galėjo susižaloti pirštą, kai Š. L. jį mušė su lazda“. Teigia, kad nukentėjusysis apklausiamas policijos pareigūnų buvo nurodęs jo pargriuvimo ant žemės aplinkybes, nors griuvimo aplinkybių teisme nebepatvirtino.
2.5. Apeliantas skunde taip pat nurodo, kad prie baudžiamosios bylos medžiagos yra prijungtas, kaip įrodomoji medžiaga, 2021 m. gruodžio 6 d. Šiaulių apylinkės teismo priimtas baudžiamasis įsakymas, kuriuo A. J. yra nubaustas už nesunkaus sveikatos sutrikdymą A. L.. Šioje byloje A. J. duoda parodymus apie aplinkybes, kad konflikto su A. L. metu jis virtęs ant žemės, tačiau šio teisminio proceso metu nukentėjusysis tokių aplinkybių teismui nenurodė, todėl jo parodymai turėtų būti vertinami kritiškai, nes jie nepatikimi ir nurodomi palankia sau linkme. Tuo tarpu jis viso proceso metu davė nuoseklius parodymus ir visą laiką aiškino gynęs tiek tėvą, tiek save nuo A. J. grandine (nuo benzininio pjūklo) suduodamų smūgių.
2.6. Nurodo, kad dar ikiteisminio tyrimo metu, siekiant surinkti objektyvius duomenis byloje, buvo prašoma apžiūrėti medinę beisbolo lazdą ir pažiūrėti, ar ant jos matyti pažeidimai padaryti smūgiuojant į ją benzininio pjūklo grandine. Tačiau šis prašymas buvo atmestas.
2.7. Apelianto teigimu, apkaltinamasis nuosprendis yra grindžiamas vien tik nukentėjusiojo A. J. subjektyviais parodymais, kurie kelia pagrįstų abejonių nukentėjusiojo A. J. nuoširdumu apibūdinant įvykio situaciją, duodamų parodymų nešališkumu ir objektyvumu, juolab, kad jų nepatvirtina kiti byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai. Todėl nukentėjusiojo A. J. duodami parodymai apie įvykio aplinkybes, pasak apelianto, turėtų būti vertinami labai įdėmiai ir atsargiai, turint galvoje tai, kad tokioje konfliktinėje situacijoje proceso dalyviai, tarp jų ir nukentėjusieji, gali elgtis ne visai teisėtai, neadekvačiai vertinti situaciją pervertinti ir dekriminalizuoti savo atliekamus veiksmus ir išsakytus žodžius, turėti ne visai teisėtų motyvų.
2.8. Apeliantas nesutinka su jam inkriminuotos veikos kvalifikacija. Teigia, kad A. J. jis galėjo sužaloti besigindamas. Nurodo, kad jis gynė A. L., kuris benzininio pjūklo grandine daužė A. L. per svarbų gyvybiškai žmogui organą – galvą, o šiam apsisukus nuo jo bėgti į namą net ir per nugarą, rankas, kuriomis dengėsi galvą, taip pat ir prieš smurtą nukreiptą jo paties atžvilgiu, t. y. jau atremiant kėsinimąsi prieš jį patį.
3. Teismo posėdyje nuteistojo Š. L. gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
Apeliacinis skundas atmestinas
4. Apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nepagrįstai sprendė, kad nėra nustatytos būtinosios ginties sąlygos. Teisėjų kolegija, išanalizavusi baudžiamąją bylą, patikrinusi skundžiamą nuosprendį įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, nuteistojo apeliacinio skundo argumentus dėl neteisingo įrodymų vertinimo atmeta, kaip nepagrįstus.
5. Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Pažymėtina ir tai, kad teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).
6. Skundžiamu nuosprendžiu Š. L. pripažintas kaltu dėl BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo, pirmosios instancijos teismui konstatavus, kad byloje surinkti įrodymai neabejotinai įrodo, kad kaltinime nurodytu laiku ir aplinkybėmis sumušė nukentėjusįjį A. J. ir nesunkiai sutrikdė sveikatą. Nors nuteistasis savo kaltės nepripažino teigdamas, kad fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį A. J. naudojo veikdamas būtinosios ginties situacijoje – gindamas savo tėvą A. L., o po to gindamasis pats nuo nukentėjusiojo duodamų smūgių grandine, pirmosios instancijos teismas tokią Š. L. iškeltą versiją pagrįstai laikė gynybine pozicija siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, kadangi ji neatitinka byloje nustatytų aplinkybių ir iš esmės prieštarauja kitų byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtų įrodymų visumai. Priešingai, nei nurodoma apeliaciniame skunde, apylinkės teismas tinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles, reglamentuojamas BPK 20 straipsnyje, skundžiamame nuosprendyje nuosekliai išdėstė teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtus įrodymus, pateikė pakankamą tiek nuteistojo, tiek nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų, ir kitų bylos įrodymų vertinimo analizę, ir remiantis ja padarė motyvuotas, bylos faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas būtų padaręs baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, kurie turėtų įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui. Vien tai, kad apeliantas nesutinka su apkaltinamajame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, subjektyviai, palankiai sau interpretuodamas byloje surinktus įrodymus, pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, nesudaro.
7. Vertinant skundo argumentų dėl nuteistojo veikimo būtinosios ginties sąlygomis pagrįstumą visų pirma pažymėtina, kad būtinoji gintis, kaip baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė, įtvirtinta BK 28 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalį asmuo turi teisę į būtinąją gintį ir šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. Vadovaujantis BK 28 straipsnio 2 dalimi, asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėjo ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje išaiškinta, kad norint taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 straipsnyje keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi: kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-36-788/2021, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-163-303/2017 ir kt.).
8. Taigi, pagal aptartas baudžiamojo įstatymo nuostatas ir kasacinio teismo praktiką, BK 28 straipsnio taikymui būtina nustatyti, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Tokia situacija šioje byloje nenustatyta. Nuteistojo Š. L. versiją, kad jis ėjo ginti tėvo, pradžioje A. J. atstūmė rankomis, o A. J. puolant ant jo, išvengdamas smūgių pribėgo prie garažo ir pačiupęs medinę lazdą gynėsi nuo A. J. smūgių grandine, patikimai paneigia nuoseklūs ir neprieštaringi nukentėjusiojo A. J. parodymai, kuriuos patvirtina liudytojų parodymai, specialisto išvada, kiti rašytiniai bylos duomenys. Iš nukentėjusiojo A. J. parodymų matyti, kad jis neneigė, jog konfliktavo su nuteistojo Š. L. tėvu A. L. ir pjūklo grandine sudavė kelis kartus A. L.. Nukentėjusysis tvirtino, kad sudavęs A. L. grandine kelis smūgius, išėjo į gatvę ir ėjo namo. Š. L. išbėgo iš už kito namo kampo ir puolė jį su lazda, taikydamas į galvos sritį. Jis gynėsi ranka, todėl visi smūgiai kliuvo į ranką, ranka lūžo. Nukentėjusysis taip pat tvirtino, kad Š. L. jokios grandinės neatmušinėjo lazda, tai jis gynėsi nuo pastarojo dengdamasis ranka. Iš esmės tokias pačias aplinkybes nukentėjusysis A. J. nurodė ir apklaustas netrukus po įvykio (1 t., b. l. 34–35) bei papildomos apklausos metu (1 t., b. l. 38), taip pat parodymų patikrinimo vietoje metu (1 t., b. l. 46–51). Lyginant skirtingu proceso metu duotų nukentėjusiojo paaiškinimų turinį matyti, kad juose esminiai prieštaravimai nėra nustatyti, nukentėjusysis nuosekliai tvirtino, kad po vykusio konflikto su A. L., jis ėjo namo, kai jį užpuolė Š. L., kuris pripuolęs prie jo smūgiavo medine lazda, o jis jokios grandinės neatmušinėjo lazda, tik gynėsi nuo pastarojo dengdamasis ranka. Šios nukentėjusiojo nurodytos aplinkybės neprieštarauja specialisto išvadai, eksperto L. J. teisme duotiems paaiškinimams, jas patvirtino ir iš karto po įvykio su nukentėjusiuoju bendravęs liudytojas R. S., į įvykio vietą atvykę liudytojais apklausti policijos pareigūnai R. V., L. N..
9. Tuoj po įvykio su nukentėjusiuoju bendravęs liudytojas R. S. tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir duodamas parodymus teisme, nurodė, kad jam paskambino A. J. ir pasakė, kad Š. jį sudaužė, išlindę kaulai, prašė atvažiuoti. Nuvažiavęs rado A. J. sėdintį ant griovio krašto, netoli savo namų. A. J. sakė, kad Š. L. beisbolo lazda sudaužė jam rankas. Jam A. J. sakė, kad konfliktas vyko ant gatvės, prie keliuko, prie L. namų. Sakė, kad bėgo namo ir jį ant gatvės pasivijo Š. L..
10. Nukentėjusiojo A. J. nurodytas aplinkybes patvirtino ir į įvykio vietą atvažiavę liudytojais apklausti policijos pareigūnai R. V. ir L. N.. Liudytojas R. V. parodė, kad A. J. sakė, jog jį beisbolo lazda sumušė jaunesnysis L.. Š. L. tėvas sakė, kad jį užpuolė ir grandine sumušė A. J., o sūnus atbėgęs jį gynė. Liudytojas taip pat nurodė, jog vienas sakė, kad sūnus mušė A. J., bet ne lazda. Vienas kaimynas, turintis regos negalią, buvo išėjęs į kiemą, matė tik šešėlius, girdėjo triukšmą, o kas su kuo grūmėsi, pasakyti negalėjo. Tik nurodė, kad grumtynės vyko kieme ant keliuko. Liudytojas L. N. taip pat patvirtino, kad A. J. ir kartu su juo buvęs R. S. aiškino, jog A. J. sumušė Š. L.. A. L. pasakė, kad sūnus Š., pamatęs konfliktą, išbėgo jo ginti, ėmė mušti A. J.. Pastarajam nuėjus giliau į kiemą, už prieangio, nebematė, kas toliau vyko. Abu liudytojai nurodė, kad jiems buvo parodyta vieta, kur viskas vyko, jog tai buvo įvažiavimas į kiemą, keli metrai nuo pastato link gatvės.
11. Skirtingu proceso metu duoti liudytojų parodymai nuoseklūs, esminiai prieštaravimai ar neatitikimai juose nenustatyti, liudytojų nurodytos aplinkybės iš esmės atitinka nukentėjusiojo viso proceso metu nuoseklius ir neprieštaringus parodymus. Be to, nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes, iš dalies patvirtina ir liudytojo A. L. parodymai. Liudytojas A. L. patvirtino, kad su A. J. jis susitiko tarp kiemo ir kelio, įvažiavimo į kiemą vidury. A. J. išsitraukęs švaistėsi grandine, prakirto jam galvą, ausį, nosį ir lūpą, jis bėgo namo. Tada atbėgo Š., kuris su lazda jį apgynė. Kas vyko toliau jis nematė, nes parėjo į namus praustis. Nors liudytojas A. L. tvirtino, kad jam bėgant namo A. J. jį vijosi iš paskos, duodamas grandine per nugarą ir tuo nugaroje padarydamas žymes, tačiau šios liudytojo nurodytos aplinkybės nėra pagrįstos objektyviais duomenimis, o be to, kaip matyti iš Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2021 m. gruodžio 6 d. baudžiamojo įsakymo, priimto baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), A. J. buvo nuteistas už tai, kad pjūklo grandine smogė A. L. į galvos sritį bei nubėgančiam A. L. spyrė į koją, jog tokiais savo veiksmais nukentėjusiajam A. L. padarė kairiojo smilkinio, kairės ausies, nosies ir viršutinės lūpos pjautines-kirstines žaizdas, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą (1 t., b. l. 170–175). Minėtame įsiteisėjusiame teismo sprendime nėra nustatytos tokios aplinkybės, kad A. J. jį vijosi iš paskos, duodamas grandine per nugarą ir tokiais veiksmais nugaroje padarydamas sužalojimus.
12. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad A. J. ne mažiau dviem trauminiais poveikiais padarytas atviras kairiojo alkūnkaulio lūžis, dešinės plaštakos V piršto plėštinė žaizda, t. y. nesunkus sveikatos sutrikdymas, jog sužalojimai galėjo būti padaryti tiek tiesioginiais trauminiais poveikiais, tiek nugriuvus (1 t., b. l. 64–65). Teisiamojo posėdžio metu apklaustas ekspertas L. J. paaiškino, kad alkūnkaulio lūžis galėjo būti padarytas ir trauminiu poveikiu, bet neatmetama galimybė, kad galėjo būti ir nugriuvus. Užfiksuotam sužalojimui reikia gana stipraus trauminio poveikio. Nors nukentėjusysis A. J. papildomos apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nurodė tokias aplinkybes, kokiu metu buvo padarytas dešinės plaštakos V piršto plėštinė žaizda, nurodyti negali, nes nežino, ji galėjo atsirasti jam tuo metu kai jis laikė dešinėje rankoje grandinę, su kurią jis smūgiavo A. L. ar tuo metu kai jis pargriuvo ant žemės, tačiau nei pirminės apklausos, nei parodymų patikrinimo vietoje metu, nei apklaustas teismo posėdyje, nukentėjusysis tokių aplinkybių, jog jis buvo nugriuvęs, nenurodė. Tokių aplinkybių nenurodė ir pats nuteistasis Š. L.. Be to, pats nuteistasis Š. L. tik pirminės apklausos metu tvirtino, kad nukentėjusįjį jis pastūmė ir pastarasis griuvo, tačiau vėlesnėse apklausose tokių aplinkybių nenurodė, priešingai, tvirtino, kai jis stūmė A. J., jis nenuvirto. Kitų objektyvių duomenų, kurie patvirtintu, kad nukentėjusysis būtų virtęs ir tokiu būdu susižalojęs ranką, byloje nebuvo nustatyta. Taigi nesant objektyvių duomenų, kad nukentėjusysis A. J. konflikto su Š. L. metu būtų nugriuvęs ant žemės ir tokiu būdu galėjo patirti alkūnkaulio lūžį, nekyla abejonių, kad nukentėjusiajam atviras kairiojo alkūnkaulio lūžis, sukėlęs nesunkų sveikatos sutrikdymą, buvo padarytas tiesioginiu trauminiu poveikiu, t. y. Š. L. sudavus smūgius medine lazda. Be to, šią išvadą patvirtina ir ant medinės lazdos rastas A. J. kraujas, kaip nustatyta specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 94–98). Būtent ant lazdos rastas A. J. kraujas paneigia nuteistojo Š. L. keliamą versiją, kad jis lazda tik atmušinėjo nukentėjusiojo A. J. grandine suduodamus smūgius. Šią nuteistojo versiją paneigia ir tai, jog ant lazdos, kurią apžiūrėjo į įvykį atvykę pareigūnai, kuri buvo apžiūrėta teisiamojo posėdžio metu, jokių akivaizdžių, pjūklo grandine padarytų žymių, nebuvo pastebėta, o pats nuteistasis Š. L. apžiūrint lazdą teisiamojo posėdžio metu tvirtino, jog ant lazdos esantys įdaužimai jau senai buvo.
13. Taigi, aptartais nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais neabejotinai įrodyta, kad nuteistasis Š. L. smūgius lazda nukentėjusiajam A. J. sudavė tuo metu, kai tarp nukentėjusiojo A. J. ir A. L. kilęs konfliktas ir A. J. atlikti smurtiniai veiksmai A. L. atžvilgiu, jau buvo pasibaigę – A. L. bėgo į namus praustis, o A. J. ėjo link namų. Kaip nurodė ir pats nuteistasis Š. L., jog jis prie A. J. bėgo tada, kai pamatė į namus parbėgančio tėvo kruviną veidą, kas tik patvirtina aplinkybę, kad pavojingo kėsinimosi nebebuvo. Nors nuteistasis Š. L. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu tvirtino, kad A. J. atstūmė nuo tėvo, jog jokių smūgių jis A. J. nesudavė ir kartu su tėvu parėjo namo (2 t., b. l. 36–37), tačiau vėlesnėse apklausose jis jau tvirtino, kad medine lazda sudavė A. J. smūgius gindamas tėvą, jog A. J. vijosi jo tėvą, todėl jis ėjo ginti, kad jam pastūmus A. J., šis iš pradžių nieko nedarė, o po to pasakė „ateik, ateik, vaikeli“ su grandine rankoje ėmė eiti link jo, jis traukėsi atbulas link garažo ir ten atsitiktinai radęs pačiupo lazdą, gynėsi nuo A. J. suduodamų smūgių grandine. Toks nuteistojo parodymų nenuoseklumas, esant neprieštaringiems nukentėjusiojo, liudytojų parodymams, kuriuos patvirtina ir rašytiniai bylos duomenys, sudaro pagrindą nuteistojo parodymų nelaikyti patikimais ir jais nesivadovauti.
14. Pažymima, jog vertinant būtinosios ginties situaciją turi būti nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą. Nustačius pavojingo kėsinimosi pradžią, būtina nustatyti ir jo pabaigą, nes prasidėjęs kėsinimasis turi egzistuoti ir būti nepasibaigęs gynybos veiksmų atlikimo metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-373/2010, 2K-404/2010, 2K-392/2012, 2K- 7- 326/2013, 2K-7-62-489/2015, 2K-96-303/2020).???
15. Teisėjų kolegijos vertinimu, aptartų įrodymų visuma neabejotinai patvirtina pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, kad jokio realaus pavojaus ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, nuo kurio nuteistajam Š. L. būtų reikėję gintis pačiam ar ginti savo tėvą A. L. tuo metu, kai konfliktas tarp A. L. ir A. J. jau buvo pasibaigęs, nebuvo. Nuteistasis Š. L. ne vieną smūgį lazda nukentėjusiajam A. J. sudavė tuo metu, kai pastarasis jau ėjo link namų, o nuteistojo tėvas A. L. bėgo namo. Nors nuteistasis Š. L. tvirtino, kad A. J. su grandine rankose dar vijosi jo tėvą, jog grandine smūgiavo ir jo atžvilgiu, tačiau šios aplinkybės yra paneigtos anksčiau aptartų įrodymų visuma, ir duoda pagrindo daryti išvadą, kad nuteistajam Š. L. smūgiuojant, pats nukentėjusysis jokių veiksmų prieš nuteistąjį neatliko. Priešingai, byloje nustatytos aplinkybės rodo, kad Š. L. smurtinius veiksmus nukentėjusiojo A. J. atžvilgiu lėmė ne nuteistojo siekis apginti savo tėvą A. L. ir save nuo tariamai pavojingų nukentėjusiojo veiksmų, bet pyktis nukentėjusiajam dėl prieš tai įvykusio konflikto. Nėra pagrindo abejoti apylinkės teismo išvada, kad nuteistajam Š. L. nebuvo nuo ko gintis ir smūgius medine lazda A. J. jis sudavė tyčia.
16. Atsižvelgiant į aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių visumą konstatuojama, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai vertinant įrodymus nebuvo padaryti, teismas teisingai nustatė Š. L. veiksmuose visus, tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius ir pagrįstai jį pripažino kaltu dėl šio nusikaltimo padarymo. Taip pat pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas BK 28 straipsnio taikymui reikšmės turinčias aplinkybes, pagrįstai sprendė, kad nuteistojo Š. L. veiksmus vertinti kaip atitinkančius būtinosios ginties sąlygas, nėra pagrindo, kadangi pavojingas kėsinimasis iš nukentėjusiojo jau buvo pasibaigęs. Apeliacinio skundo argumentai nuosprendyje padarytų išvadų dėl Š. L. kaltės nepaneigia, nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį ar baudžiamąją bylą nutraukti nėra pagrindo.
Dėl proceso išlaidų
17. Apeliacinės instancijos teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus 2022-03-16 patikslinta pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Pažymoje nurodyta, kad valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidas, apeliacinės instancijos teisme ginant nuteistąjį Š. L. sudaro 83,33 Eur ir jos priteistinos iš nuteistojo valstybės naudai.
18. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus - kai nagrinėjamos bylos dėl veikų, kuriomis įtariamas ar kaltinamas nepilnametis, ir kai nagrinėjamos neregių, kurčių, nebylių ir kitų asmenų, dėl fizinių ar psichinių trūkumų negalinčių pasinaudoti savo teise į gynybą, bylas. Taigi, pagal naująją šiuo metu galiojančią straipsnio redakciją, teismas priima sprendimą išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas iš kaltininko, o priimdamas sprendimą gali atsižvelgti tik į kaltininko turtinę padėtį.
19. Atsižvelgdamas į tai, kad byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nuteistojo Š. L. apeliacinį skundą, kuris yra atmetamas, kaip nepagrįstas, nuteistasis Š. L. yra jaunas, darbingo amžiaus, duomenų, apie sunkią nuteistojo finansinę padėtį nėra, todėl apeliacinės instancijos teismas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patirtas išlaidas pripažįsta proceso išlaidomis ir jos priteistinos iš Š. L.. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, iš nuteistojo prašoma valstybės naudai priteisti pinigų suma – 83,33 Eur, žymiai Š. L. turtinės padėties nepaveiks, ši suma už jam suteiktas atstovavimo paslaugas yra adekvati.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo Š. L. apeliacinį skundą atmesti.
Priteisti iš nuteistojo Š. L. valstybės naudai 83,33 Eur (aštuoniasdešimt trys eurai 33 ct) Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teismo posėdyje.