Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Lozoraitytės, Arūno Rudzinsko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Egidijaus Tamašausko, viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės A. M. (pradinio ieškovo A. L. R. teisių perėmėjos) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-5238-775/2014 pagal ieškovo A. L. R. (teisių perėmėja A. M.) ieškinį atsakovei J. B. dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, trečiasis asmuo notarė R. P., ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė A. M., apeliacinės instancijos teisme perėmusi ieškovo A. L. R. procesines teises, prašo Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 8 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą ieškinį patenkinti.

Teismas netinkamai aiškino ir taikė materialines teisės normas, reglamentuojančias ginčo santykį, netinkamai vertino įrodymus, nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, neatskleidė bylos esmės, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Pažymi, kad byloje neginčijamai nustatyta, jog ieškovas A.L. R. su M. B. nuo 1985 m. gyveno kartu kaip sutuoktiniai, iki pat jos mirties, vedė bendrą ūkį. Atsakovė šios aplinkybės neginčijo. Teismas nevertino liudytojų parodymų, kurie teigė matę, kad A.L. R. su M. B. gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį.Teismas nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos analogiškose bylose (3K-3-140/2013, 3K-3-410/2011, 3K-3-553/2010). Visos bylos aplinkybės ir liudytojų parodymai patvirtina, kad A. L. R. ir M. B. siejo jungtinės veiklos teisiniai santykiai, nes jie kartu gyveno nuo 1985 metų, santuoką sudarė 2001 metais, o butą iš bendrų lėšų įsigijo faktinėje santuokoje 1992 metais, todėl akivaizdu, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo įgytas bendrai vykdant jungtinę veiklą. Teismo išvada, kad ieškovas neįrodė, jog jis prisidėjo savo lėšomis ar investiciniais čekiais prie ginčo buto privatizavimo, bei, kad neįrodytas susitarimas kurti bendrą dalinę nuosavybę, nepagrįsta. A.L. R. kartu su M. B. ne tik, kad įgijo ginčo butą iš bendrų lėšų, bet jį remontavo, juo rūpinosi. Butas buvo įkainotas ir parduotas už 17.056 rub., iš kurių 2080 rub. buvo įmokėti grynais į LR TB sąskaitą Kauno miesto valdybos butų privatizavimo tarnybai pagal 1992-07-02 pranešimą, likusieji 14.976 rub. buvo sumokėti investiciniais čekiais. Visos šios lėšos buvo bendros su M. B., nes tuo metu jie vedė bendrą ūkį jau 7 metus. Šiuo atveju būtina vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1998-12-22 nutarimu Nr. 9 „Dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje, nagrinėjant civilines bylas dėl privatizuotų butų padalijimo“.Be to, ginčo bute kartu gyvendamas su M. B., A.L. R. pakeitė langus, duris, santechniką, radiatorius, grindų dangą, ką patvirtina šalių paaiškinimai, liudytojų parodymai, lokalinė sąmata, fotonuotraukos. Ginčo butas (duomenys neskelbtini) buvo suteiktas tiek A.L. R., tiek M. B., tiek jos sūnui kartu gyvenant adresu Baranausko g. 34, Kaune, atsižvelgiant į žmonių skaičių. Būtent 1987-04-22 Kauno m. LDT VK sprendimu Nr. 139 buvo numatyta paimti turtą iš M. B., sumokėti už paimtus pastatus pagal VK įkainojimo aktą, tačiau tuo pačiu buvo nuspręsta aprūpinti griaunamų namų gyventojus gyvenamuoju plotu. Taigi, ginčo butas buvo suteiktas šeimai. O butas privatizuotas tik po 5 metų, todėl, jei ir gavo M. B. kompensaciją, tai nereiškia, kad ji už tuos pinigus privatizavo ginčo butą. Tai, kad butas buvo suteiktas šeimai patvirtina faktas, jog buvo reikalingas apelianto sutikimas, nes dokumentuose jis buvo nurodytas kaip M. B. vyras.Aplinkybė, kad A.L. R. su M. B. nekalbėjo apie buto nuosavybės dalis patvirtina faktą, jog ginčo butą visą laiką laikė bendra nuosavybe. Be to, apeliantą įrašius į dokumentus kaip M. B. vyrą ir nuomininką, apeliantas pagal tuo metu galiojusius įstatymus prarado teisę gauti butą savo vardu.Nesutiktina su teismo išvada, kad M. B. ginčo butą laikė savo asmenine nuosavybe, nes 1998-05-27 sudarė testamentą, kuriuo ji visą savo turtą paliko J. B. ir nustatė testamentinę išskirtinę – leido A.L. R. iki gyvos galvos naudotis puse ginčo buto. Ši testamentinė išskirtinė patvirtino faktą, jog testatorė pripažino pusę buto esant A.L. R. nuosavybe. Apie šį testamentą jis nieko nežinojo, priešingu atveju, būtų gynęs savo teises anksčiau ir jokiu būdu į butą nebūtų investavęs savo asmeninių lėšų.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas argumentais, kad:

Apeliacinio skundo argumentus, kad ginčo butas yra bendroji jungtinė nuosavybė su M. B. paneigia byloje esantys įrodymai. Iki ginčo buto suteikimo M. B., ji dar iki susituokiant su A.L. R. asmeninės nuosavybės teise (1984-06-19 dovanojimo sutarties pagrindu) valdė gyvenamąjį namą, esantį Ryšių g. 2, Kaune. Kauno miesto LDT Vykdomojo komiteto 1987-04-22 sprendimo Nr. 139 1.2 p. iš M. B. buvo paimtas žemės sklypas su gyvenamuoju namu, esantys (duomenys neskelbtini), ryšium su 45 butų gyvenamojo namo statyba, įpareigojant šio sprendimo 3.2 punktu Kapitalinės statybos valdybą apmokėti sprendime nurodytiems asmenims už pastatus, želdinius bei šio sprendimo 4 p. pagrindu M. B. turėjo būti suteiktas kitas gyvenamasis plotas. Tokius teisinius santykius tuo metu reglamentavo 1964 m. CK 358 str. Tuo metu M. B. gyveno su pilnamečiu sūnumi, todėl pagal 1964 m. CK 358 str. 3 d. viename kambaryje negalėjo būti apgyvendinti skirtingos lyties asmenys. Todėl M. B. buvo suteiktas dviejų kambarių butas, esantis (duomenys neskelbtini). Prašymą leisti privatizuoti ginčo butą savo vardu pateikė M. B., o sutikimą privatizuoti jos vardu davė A.L. R. bei M. B. sūnus. Sutikimas – tai sandoris, kuris nenuginčytas. Galiojant visiems nenuginčytiems dokumentams, ieškovo reikalavimas ginčo butą pripažinti bendrąja daline nuosavybe negali būti patenkintas. A.L. R. daugiau kaip 21 metus neginčijo nei savo duoto sutikimo, nei sandorio, kuriuo M. B. ginčo butą įgijo asmeninės nuosavybės teise. Teismas turi vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1998-12-22 nutarimu Nr. 9 („Teismų praktika“ Nr. 10, 221 pusl.). Vadovaujantis šiame nutarime išaiškinimu ieškovas nuosavybės teisių į ginčo buto dalį neįgijo, nes savo teisės atsisakė pats, pasirašydamas sutikimą dėl viso buto įgijimo M. B. asmeninės nuosavybės teise. Kai butas buvo privatizuotas, ieškovas M. B. sutuoktinis dar nebuvo. Jie susituokė 1999-05-25 bažnyčioje, o Kauno m. CMB santuoka įregistruota 2001-05-24, todėl vadovaujantis LR Butų privatizavimo įstatymo 12 str., ieškovas įgijo tik teisę naudotis privatizuotu butu. Liudytojų – D. R., S. B., B. J., V. K., A. M. ir A. G. parodymai nėra svarbūs, nes jie paliudijo tik du faktus: 1) kad jiems nebuvo žinoma apie M. B. testamentą; 2) kad bute prieš 4–6 metus vyko remontas. Liudytoja V. B. patvirtino, kad ieškovo giminaičiams buvo žinoma apie seniai M. B. surašytą testamentą. E. K. patvirtino, kad buvo mačiusi testamentą M. B. namuose, apie jį buvo kalbama, pokalbyje dalyvavo ir apeliantas. Ieškovo liudytojai nepaneigė byloje esančių rašytinių įrodymų.Tai, kad bute buvo atliekamas remontas, nesudaro pagrindo nuosavybei atsirasti, nes butas nebuvo iš esmės pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis ar kito sutuoktinio lėšomis ar darbu, kad būtų pagrindas pripažinti turto, kuris yra asmeninė nuosavybė, bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Be to, nepateikta jokių įrodymų, jog A.L. R. savo investiciniais čekiais prisidėjo prie buto privatizavimo. Priešingai, M. B. testamentas patvirtina faktą, jog ginčo butą ji laikė savo asmenine nuosavybe, o A.L. R. priklausė tik teisė šiame bute gyventi. Atsakovė ginčo butą įgijo paveldėjimo būdu pagal M. B. testamentą, ir savo nuosavybės teises įregistravo viešame registre. Ieškovas šio testamento taip pat neginčijo. Ieškovas apie šio testamento turinį žinojo apie 15 metų. Nenuginčijus testamento, nuosavybės teisės atsakovės vardu negali būti panaikintos.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Patikrinusi apeliacinio skundo faktinį ir teisinį pagrindą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas, ar A. L. R. su mirusiąja M. B., kartu gyvendami faktinėje santuokoje nuo 1987 m. siekė ir sukūrė bendrąją dalinę nuosavybę į ginčo butą.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo analogiškose bylose suformuota teismų praktika.

Nesusituokusių asmenų (sugyventinių) gyvenimas drauge, bendro ūkio tvarkymas, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu gali būti įrodinėjamas visais įmanomais įrodymais. Įstatymuose nenustatyta draudimo, eliminuojančio tam tikrus įrodymus, jų rūšis ar grupes. Aplinkybė, kad šalis sieja jungtinės veiklos (partnerystės) teisiniai santykiai, nereiškia, kad visas šios sutarties galiojimo metu bet kurio iš jos dalyvių įgytas turtas ex ante bus laikomas jų bendrąja daline nuosavybe ir, kad šalys negali įgyti tam tikro turto asmeninės nuosavybės teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. V. v. M. K. T., byla Nr. 3K-3-482/2010). Jungtinės veiklos, kaip ir bet kurios kitos sutarties, dalyviai turi teisę susitarti, kokį turtą įgyti bendrosios dalinės nuosavybės teise, o koks turtas nebus laikomas jungtinės veiklos rezultatu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-410/2011).

Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad A. L. R. ir M. B. (B.) santuoka buvo palaiminta 1986-08-02 Sangrūdos bažnyčioje (1 t., b. l. 98).

M. B. nuo 1984-06-19 dovanojimo sutarties pagrindu asmeninės nuosavybės teise valdė gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 62). 1987-04-22 Kauno miesto LDT Vykdomojo komiteto sprendimu Nr. 139 nuspręsta paimti žemės sklypą su gyvenamuoju namu, esančius (duomenys neskelbtini), iš M. B. 5 aukštų 45 butų gyvenamojo namo statybai. Tame pačiame sprendime Kapitalinės statybos valdyba buvo įpareigota sumokėti M. B. pagal Vykdomojo komiteto sudarytos komisijos įkainojimo aktą. Taip pat gyvenamųjų patalpų suteikimo skyrių įpareigojo pateikti pasiūlymus dėl griaunamų namų gyventojų parūpinimo gyvenamuoju plotu (1 t., b. l. 82–87). Vietoje nugriauto gyvenamojo namo 1987-06-02 Kauno miesto LDT Vykdomojo komiteto orderio Nr. 326 pagrindu M. B. buvo suteiktas butas, esantis (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 23 antra pusė). Į šį butą M. B. nuolat gyventi atvyko iš gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), ir šiame bute registruota buvo nuo 1987-08-20 (1 t., b. l. 17). Apeliantas į ginčo butą atvyko gyventi iš namo, esančio (duomenys neskelbtini), ir ginčo bute registruotas nuo 1988-03-24 (1 t., b. l. 17).

1991-11-26 M. B. kreipėsi su pareiškimu į Kauno miesto valdybą su prašymu leisti privatizuoti butą, esantį (duomenys neskelbtini). Taip pat nurodė, kad kartu su pagrindiniu nuomininku yra registruoti A. L. R. (vyras) ir A. B. (sūnus) (1 t., b. l. 23). 1991-11-26 A. L. R. ir A. B. davė sutikimą, kad pagrindinė nuomininkė M. B. pirktų ginčo butą (1 t., b. l. 23 antra pusė). 1992-06-26 buto įkainavimo aktu ginčo butas įkainotas 17056 rub., iš kurių 2080 rub. Apmokėta grynais ir 14976 rub – investiciniais čekiais (1 t., b. l. 22). Su buto kaina buvo supažindinta M. B. ir ji su ja sutiko. 1992-07-10 Kauno miesto valdyba pardavė M. B. dviejų kambarių, 49,58 kv. m. ploto ginčo butą, esantį (duomenys neskelbtini), (1 t., b. l. 24), kuris viešame registre įregistruotas M. B. vardu nuo 1992-07-10 (1 t., b. l. 19). Apeliantas įrodinėja, kad ginčo butas buvo suteiktas šeimai ir jis buvo privatizuotas bendromis sutuoktinių lėšomis, tačiau byloje jokių rašytinių įrodymų, išskyrus paties apelianto paaiškinimus, nėra.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teisėjų Senatas 1998-12-22 priėmė nutarimą Nr. 9 „Dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje, nagrinėjant civilines bylas dėl privatizuotų butų padalijimo“ (Teismų praktika. 1998, 10), kuriame išaiškino, kad privatizavus butus pagal Butų privatizavimo įstatymą, jie buvo asmenų įsigyti kaip privati nuosavybė: 1) bendrosios dalinės nuosavybės teise - kai butai buvo privatizuoti kelių asmenų vardu ir pirkimo–pardavimo sutartyse yra nurodytos kiekvieno bendrasavininkio dalys (sutuoktiniai iki buto privatizavimo susitarę tapti perkamo buto bendrasavininkiais ir pirkimo–pardavimo sutartyje nurodę tenkančias kiekvienam iš jų buto dalis, irgi įsigijo jį bendrosios dalinės nuosavybės teise); 2) bendrosios jungtinės nuosavybės teise – kai butą privatizavo sutuoktiniai ir jų buto dalys nėra nustatytos; 3) vieno asmens nuosavybės teise – kai butas yra privatizuotas vieno asmens vardu (išskyrus atvejus, kai butai buvo privatizuoti sutuoktinių). Buto nuomininkas ir jo šeimos nariai po buto privatizavimo neįgiję nuosavybės teisių į butą, juo naudojasi kaip savininko (bendrasavininkio) šeimos nariai, o buvę savininko (bendrasavininkio) šeimos nariai butu naudojasi panaudos arba nuomos sutarties pagrindais (Butų privatizavimo įstatymo 12 str.).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad apeliantas su M. B. dar kartą bažnytinę santuoką sudarė 1999-05-25 Šakių Šv. Jono Krikštytojo Rkb, kuri Kauno miesto CMB apskaityta tik 2001-05-24 (1 t., b. l. 12). Taigi, ginčo byloje dėl to, kad iki ginčo buto privatizavimo apeliantas su M. B. gyveno kartu nėra, tačiau pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi santuokos liudijimu, kuris yra oficialus rašytinis įrodymas ir turi didesnę įrodomąją galią (CPK 197 str. 2 d.).

Kai butas, kuriame gyveno ne tik sutuoktiniai, bet ir kiti jų šeimos nariai, buvo privatizuotas pagal Butų privatizavimo įstatymą tik vieno ar kelių asmenų vardu, bet ne visų ten gyvenusių ir turėjusių teisę butą privatizuoti, tai asmenys, neįgiję nuosavybės teisių į butą, bet, pasirašydami susitarimą pirkti butą siekę įsigyti į jį nuosavybės teises kaip bendrasavininkiai, turi teisę ginčyti susitarimą, kuriuo buvo duotas sutikimas privatizuoti butą kitų šeimos narių vardu, bei pirkimo-pardavimo sutartį ir prašyti pripažinti butą bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu ir jį padalyti (CK 121 str. ir 126 str. 1 ir 2 d.). Tik pripažinus susitarimą pirkti butą iš dalies negaliojančiu ir šiuo pagrindu pripažinus iš dalies negaliojančia buto prikimo–pardavimo sutarties atitinkamą dalį, asmenims , neįgijusiems nuosavybės teisių į butą jį privatizuojant, gali būti pripažinta nuosavybės teisė į dalį buto. Be to, pripažįstant tokiems asmenims nuosavybės teisę į buto dalį, reikia atsižvelgti į jų įdėtų asmeninių lėšų (investicinių čekių, pinigų) dydį privatizuojant butą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1998-12-22 nutarimas Nr. 9).

Taigi nustatyta, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių šalių apsisprendimą ginčo butą įgyti bendrosios dalinės (jungtinės) nuosavybės teise, nes, kaip jau buvo nustatyta, ginčo butas buvo suteiktas M. B. asmeninės nuosavybės teise iš jos paėmus visuomenės poreikiams priklausiusį gyvenamąjį namą, Baranausko g. 34, Kaune. Be to, oficialūs rašytiniai įrodymai patvirtina, kad apelianto ir M. B. bažnytinė santuoka sudaryta po ginčo buto privatizavimo, ieškovas raštu išreiškė savo sutikimą, kad buto savininke bus M. B., šio savo sutikimo neginčijo. Byloje nėra jokių įrodymų, sudarančių pagrindą teigti, kad apeliantas prisidėjo prie ginčo buto privatizavimo. Tai, kad apeliantas buto privatizavimo metu gaudavo pensiją, nesudaro pagrindo teigti, kad jis prisidėjo ir prie buto privatizavimo. Tai reiškia, kad apeliantas atsisakė teisės įgyti butą bendrosios dalinės nuosavybės teise, jokių įrodymų, kad jis grynais pinigais ar investiciniais čekiais būtų prisidėjęs prie buto privatizavimo nepateikė, todėl tik bendro šalių gyvenimo faktas negali būti laikomas pakankamu įrodymu buvus šalių susitarimą įsigyti butą bendrosios dalinės nuosavybės teise, todėl apeliantas pagal LR Butų privatizavimo įstatymo 12 straipsnį buvo įgijęs tik teisę naudotis ginčo butu.

Atitinkamas sugyventinių turtas, nors nuosavybės teise įregistruotas vieno iš jų vardu, gali būti pripažintas bendrąja daline nuosavybe, jei įrodoma, kad toks turtas buvo įgytas abiejų sugyventinių iš bendrų lėšų ir jų naudojamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-332/2006). Jau prieš tai nustatyta, kad nurodytas turtas nebuvo įgytas bendromis sugyventinių lėšomis. Byloje esanti VĮ Registrų centras pažyma patvirtina, kad nuosavybės teisės į ginčo butą buvo registruotos tik M. B. vardu. Teismui nėra pagrindo abejoti šiuo rašytiniu įrodymu, kadangi jis yra oficialus rašytinis įrodymas, turintis didesnę įrodomąją galią (CPK 197 str. 1 d.). Teisėjų kolegija laiko, jog nėra pateikta pakankamai įrodymų, leidžiančių daryti išvadą apie bendrąją ieškovo su M. B. nuosavybę į ginčo butą.

Nustatyta, kad M. B. 1998-05-27 sudarė testamentą, kuriuo visą savo turtą paliko atsakovei J. B. ir nustatė testamentinę išskirtinę – leido A. R. iki gyvos galvos naudotis puse ginčo buto (1 t., b. l. 60). Ieškovo sutuoktinė ir atsakovės močiutė M. B. mirė 2013-11-07 (1 t., b. l. 11). Pagal prieš tai minėtą testamentą 2013-12-06 atsakovė ir A.L. R. priėmė palikimą (1 t., b. l. 13). Pradinis apeliantas įrodinėjo, kad apie testamento buvimą nieko nežinojęs, ir šią aplinkybę, jo teigimu patvirtina faktas, jog apeliantas būtų gynęs savo teises anksčiau ir jokiu būdu nebūtų investavęs į ginčo butą. Aplinkybę, jog apeliantas nežinojo apie testamentą, jis įrodinėjo savo paties paaiškinimais bei liudytojų D. R., S. B., B. J., V. K., A. M. ir A. G. parodymais.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog byloje apklausti liudytojai patvirtino aplinkybes, kad A.L. R. su M. B. gražiai sugyveno, rūpinosi vienas kitu, darė buto remontą, tačiau nei buto įsigijimo aplinkybių, nei kokia forma ir apimtimi A.L. R. prisidėjo prie buto pirkimo, jie paaiškinti negalėjo, testamento egzistavimo aplinkybės jiems nežinomos. Pirmosios instancijos teismas įvertino ir kitų liudytojų parodymus. Liudytoja E. K. paaiškino, jog ieškovas seniai žinojo apie sutuoktinės testamentą, apie jį buvo kalbama girdint apeliantui. Taip pat nurodė, kad į ligoninę pas M. B. buvo atvykusi ieškovo dukterėčia D. P., kuri reikalavo pakeisti testamentą.

Nagrinėjamu atveju teismas įvertino tiek ieškovo, tiek atsakovės pateiktus dokumentus, paaiškinimus, liudytojų parodymus ir sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas sutuoktinės valią dėl turto po jos mirties žinojo ir jai esant gyvai turto padalinimo klausimo nekėlė, o tai reiškia, jog iš esmės apeliantas pripažino, kad butas yra M. B. asmeninė nuosavybė. Darytina išvada, kad A.L. R. nesiekė įgyti ginčo buto nuosavybėn, o tik siekė turėti galimybę gyventi jame. Kitaip tariant, ginčo nekilnojamojo turto atžvilgiu tarp šalių susiklostė ne jungtinės veiklos, o neterminuotos panaudos sutarties pagrindu neatlygintinio naudojimosi daiktu prievoliniai teisiniai santykiai (LR CK 6.642 str.).

Kiekviena šalis turi naštą įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu. Laisva valia pasirinkusios reikalavimų ir atsikirtimų pagrindą, šalys jų pasirinktomis įrodinėjimo priemonėmis pačios turi nurodytas aplinkybes įrodyti. Esant nustatytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismai įvertino tiek apelianto, tiek kitų dalyvaujančių byloje asmenų į bylą pateiktus įrodymus, šalių paaiškinimus, tai reiškia, kad teismas įvykdė viską, kas tokiu atveju buvo objektyviai įmanoma, siekiant tinkamai išspręsti kilusį ginčą. Taigi, apeliacinės instancijos teismas patikrinęs pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes sutinka su teismo išvada, kad įrodymų, jog pradinis apeliantas ketino sukurti bendrą dalinę nuosavybę į butą byloje nėra.

Įvertinusi aukščiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija kitus apeliacinio skundo argumentus ginčo atveju laiko teisiškai nereikšmingais ir dėl jų nepasisako bei sprendžia, kad ieškovo apeliacinis skundas atmestinas, skundžiamas teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

V. Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Teismui nusprendus atmesti apeliacinį skundą, iš apelianto teisų perėmėjos atsakovės naudai priteistinos visos bylinėjimosi išlaidos, turėtos apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 str. 1 d.). Iš pateiktų dokumentų matyti, kad atsakovė už suteiktas teisines paslaugas apeliacinės instancijos teisme (atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą) turėjo 348 Eur teisinės pagalbos išlaidų, todėl ši suma priteistina iš apelianto teisių perėmėjos (2 t., b. l. 14–15).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 93 straipsniu,

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo teisių perėmėjos A. M. (a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini) s) 348 Eur (tris šimtus keturiasdešimt aštuonis eurus 00 ct) apeliacinės instancijos teisme turėtų teisinės pagalbos išlaidų atsakovės J. B. (a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) naudai.