Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų sprendimas, I2-494-739/2020

Teismas: Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2020-03-05
Bylos Nr.: I2-494-739/2020
Teisminio proceso Nr.: 3-65-3-00278-2019-6
Bylos rūšis: administracinė byla
Instancija: I-a instancija
Rezultatas: Skundas (prašymas) atmestas

Teisėjai: Dalia Pranckienė (pirm.), Irena Varžinskienė, Dalytė Zlatkuvienė
Pareiškėjas: R. S.
Atsakovas: Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos

Kategorijos

7.5.3Pareigūnų ir karių valstybinės pensijos
51.5pavadinimo nepavyko patikrinti
55.1.3Teismo sprendimo priėmimas, paskelbimas ir išsiuntimas

Administracinė byla Nr. I2-494-739/2020Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00278-2019-6Procesinio sprendimo kategorijos: 7.5.3; 51.5; 55.1.3 (S)

REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. kovo 5 d.Panevėžys

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Pranckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Irenos Varžinskienės ir Dalytės Zlatkuvienės,

sekretoriaujant Virginijai Kriukovienei,dalyvaujant pareiškėjai R. S.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. S. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja R. S. (toliau – ir pareiškėja) skundu (b. l. 1–7) kreipėsi į administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus (toliau – ir atsakovas, ir Fondo valdybos Utenos skyrius) 2019 m. balandžio 25 d. sprendimą Nr. (10.15) VPE_SP5-224 (toliau – ir 2019 m. balandžio 25 d. sprendimas); 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir atsakovė, ir Fondo valdyba) 2019 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą Nr. (6.5) I-6182 (toliau – ir 2019 m. rugpjūčio 30 d. sprendimas); 3) įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrių įskaičiuoti laikotarpį nuo 1997 m. lapkričio 6 d. iki 1998 m. rugsėjo 30 d. (toliau – ir ginčijamas laikotarpis) į pareiškėjos stažą pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti, ir skirti pareiškėjai pareigūnų ir karių valstybinę pensiją nuo teisės gauti pensiją įgijimo dienos, t. y. 2018 m. gruodžio 1 d. (b. l. 7).

Pareiškėja skunde paaiškino, kad Panevėžio pataisos namų direktoriaus įsakymu 2018 m. gruodžio 1 d. ji buvo perkelta iš Panevėžio pataisos namų Ūkio skyriaus specialisto (statutinio valstybės tarnautojo) pareigų į to paties skyriaus vyresniojo specialisto (karjeros valstybės tarnautojo) pareigas, tad neteko statutinio valstybės tarnautojo statuso, t. y. išėjo iš tarnybos, ir, turėdama 21 metus 0 mėnesių ir 24 dienas pareigūno tarnybos stažo, įgijo teisę į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Pareiškėjos teigimu, kadangi ji buvo priimta į tarnybą iki 2016 m. sausio 1 d., ir jos turėtas tarnybos laikas pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti 2016 m. sausio 1 d. buvo 18 ir daugiau metų, jai taikytinas Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas) 3 straipsnio 3 dalies 8 punktas, pagal kurį pareigūnams ir kariams, kurie priimti į tarnybą iki 2016 m. sausio 1 d., pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama, kai jie Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) ar jam pavaldžiose įstaigose ištarnauja 20 metų – taikoma pareigūnams ir kariams, kurių 2016 m. sausio 1 d. turėtas tarnybos laikas pensijai skirti yra 18 ir daugiau metų. 2018 m. gruodžio 17 d. ji parašė prašymą Fondo valdybos Utenos skyriui dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo. Panevėžio pataisos namai išdavė 2019 m. sausio 3 d. tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lapą Nr. 01/7-28, kuriame nurodyta, kad pareiškėja statutinio valstybės tarnautojo pareigas ėjo ir Kalėjimų departamente ar jam pavaldžiose ištarnavo 21 metus 0 mėnesių ir 24 dienas. Fondo valdybos Utenos skyrius 2019 m. balandžio 25 d. priėmė sprendimą neskirti jai pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą, nes ji neištarnavo Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 7 punkte nustatyto laiko – 21 metų ir 6 mėnesių. Fondo valdybos Utenos skyrius šiame sprendime nurodė, kad pareiškėjo tarnybos laikas pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti yra 20 metų, 2 mėnesiai ir 0 dienų, į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti neįskaitytas laikas, dirbtas Darbo sutarties įstatymo pagrindu nuo 1997 m. lapkričio 6 d. iki 1998 m. rugsėjo 30 d., nes neatitinka Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 1 punkto nuostatų. Nesutikdama su šiuo Fondo valdybos Utenos skyriaus 2019 m. balandžio 25 d. sprendimu, pareiškėja jį apskundė Fondo valdybai, prašydama dar kartą išnagrinėti jos bylą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo. Fondo valdyba 2019 m. rugpjūčio 30 d. priėmė sprendimą, kuriame nurodė, kad pareiškėjos darbo sutarties pagrindu dirbtas laikotarpis nuo 1997 m. lapkričio 6 d. iki 1998 m. rugsėjo 30 d. pareiškėjai laikinai einant kontrolierės pareigas vietoje A. K., remiantis Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsniu, į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti neįskaitytinas, nes iki 1998 m. spalio 1 d. pareiškėja neturėjo pareigūno statuso. Pareiškėja teigė nesutinkanti su šiais Fondo valdybos Utenos skyrius 2019 m. balandžio 25 d. ir Fondo valdybos 2019 m. rugpjūčio 30 d. sprendimais. Nesutikimą pareiškėja motyvavo tuo, kad dirbdama laikiname darbe vietoje pareigūnės kontrolierės A. K., ji atliko tas pačias funkcijas, kurias prieš tai atliko A. K., t. y. kontrolieriui (statutiniam valstybės tarnautojui) nustatytas funkcijas, kokias atliko ir kiti pareigūnai, o minėtų pareigų įforminimas pagal darbo sutartį nepaneigia jos kaip pareigūno turėtų įgalinimų pobūdžio ir apimties. Be to, prieš priimant pareiškėją į darbą laikinai į kontrolierės pareigas, ji kaip būsima pareigūnė buvo išsiųsta į Centrinę ekspertizės komisiją. Pareiškėja teigė, kad ir Kalėjimų departamentas, ir Panevėžio pataisos namai jos kaip pareigūno tarnybos stažą pripažino nuo 1997 m. lapkričio 6 d., tai yra laikotarpis nuo 1997 m. lapkričio 6 d. iki 1998 m. rugsėjo 30 d. Kalėjimų departamento išvadoje buvo įskaitytas į pareigūno tarnybos stažą ir tarnybos Lietuvos valstybei stažą, o Panevėžio bendrojo režimo pataisos darbų kolonijos komisijos 2002 m. sausio 14 d. išvadoje buvo įskaitytas į tarnybos laiką procentiniam priedui už ištarnautus metus gauti. Pareiškėja rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 12d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-924/2008 (kurioje buvo nuspręsta pareigūno, įdarbinto pagal darbo sutartį, tačiau de facto vykdžiusio pareigūnui priskirtas funkcijas, darbo laikotarpį įskaičiuoti tiek į vidaus tarnybos stažą, tiek į stažą valstybinei pensijai gauti). Pareiškėja teismo posėdyje, vykusiame 2020 m. sausio 23 d., nurodė iš esmės tokias pačias aplinkybes, kaip ir skunde. Pareiškėja teismo posėdyje, vykusiame 2020 m. vasario 6 d., prašė tenkinti skundą.

Atsakovų Fondo valdybos Utenos skyriaus ir Fondo valdybos atstovai į teismo posėdžius, vykusius 2020 m. sausio 23 d. ir 2020 m. vasario 6 d., neatvyko, apie teismo posėdžio laiką ir vietą atsakovams pranešta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 74 straipsnio 7 dalyje nustatyta tvarka. Atsakovai atsiliepimuose į skundą (b. l. 48, 98) prašė bylą nagrinėti jų atstovams nedalyvaujant. Byla išnagrinėta nedalyvaujant atsakovų atstovams (ABTĮ 77 straipsnio 3 dalis).

Atsiliepimas

Atsakovas Fondo valdybos Utenos skyrius atsiliepime į skundą (b. l. 45–49) nesutiko su skundu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime atsakovas, be kita ko, nurodė, kad remiantis Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 1 punktu, į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti įskaitomas tarnybos laikas nuo paskyrimo į pareigūno pareigas dienos. Pareiškėjos dirbtas pagal darbo sutartį laikotarpis nuo 1997 m. lapkričio 6 d. iki 1998 m. rugsėjo 30 d., laikinai einant kontrolierės pareigas, remiantis šio įstatymo 6 straipsniu į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti neįskaitytinas, nes iki 1998 m. spalio 1 d. pareiškėja neturėjo pareigūno statuso. Atsakovo teigimu, įskaityti ginčijamą laikotarpį į pareiškėjos tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti grindžiant Kalėjimų departamento sprendimu, kuriuo nuspręsta jį įskaityti į pareiškėjos vidaus tarnybos stažą bei į tarnybos Lietuvos valstybei stažą procentiniam priedui už ištarnautus metus gauti, nėra teisinio pagrindo. Atsakovas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-984/2008, kurioje išaiškinta, kad Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nurodyti laikotarpiai, kurie įskaitomi į tarnybos stažą pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, nesutampa su Vidaus tarnybos statute nurodytais laikotarpiais, įskaitomais į vidaus tarnybos stažą, vidaus tarnybos stažo ir tarnybos laiko pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti trukmė gali skirtis. Atsakovas teigė, kad panaikinti Fondo valdybos Utenos skyriaus 2019 m. balandžio 25 d. sprendimą ir Fondo valdybos 2019 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą nėra teisinio pagrindo.

Atsakovė Fondo valdyba atsiliepimu į skundą (b. l. 95–98) nesutiko su skundu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime atsakovė nurodė, be kita ko, kad pareiškėjos dirbtas pagal darbo sutartį laikotarpis nuo 1997 m. lapkričio 6 d. iki 1998 m. rugsėjo 30 d. laikinai einant kontrolierės pareigas remiantis Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsniu į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti neįskaitytinas, nes iki 1998 m. spalio 1 d. pareiškėja neturėjo pareigūno statuso. Pažymėjo, kad Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nenumatyta tarnybos laikui pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti prilyginti laikotarpius, buvusius po 1995 m. sausio 1 d. Išimtis šio įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatyta tik darbo pagal sutartį laikotarpiams, buvusiems iki 1995 m. sausio 1 d., su sąlyga, kad vėliau pareigos, kuriose asmuo dirbo pagal darbo sutartį, buvo priskirtos pareigūno pareigoms. Atsakovės teigė, kad skundžiami ir prašomi panaikinti Fondo valdybos Utenos skyriaus 2019 m. balandžio 25 d. ir Fondo valdybos 2019 m. rugpjūčio 30 d. sprendimai priimti vadovaujantis pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimą reglamentuojančiais teisės aktais ir tinkamai įvertinus dokumentuose esančius duomenis, dėl to nėra pagrindo juos panaikinti.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Žemesnės instancijos teismas

Byloje ginčas kilęs dėl Fondo valdybos Utenos skyriaus 2019 m. balandžio 25 d. sprendimo (b. l. 9, 89) ir Fondo valdybos 2019 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo (b. l. 10–11, 93–94) teisėtumo ir pagrįstumo. Ginčas iš esmės kilęs dėl to, ar yra teisinis pagrindas įskaityti į pareiškėjos R. S. (iki santuokos sudarymo – K.) tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai už tarnybą (toliau – ir pareigūnų ir karių valstybinė pensija) skirti laikotarpį nuo 1997 m. lapkričio 6 d. iki 1998 m. rugsėjo 30 d., kuriuo ji dirbo darbo sutarties pagrindu kontroliere Panevėžio bendrojo režimo pataisos darbų kolonijoje.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos skyriaus Centrinėje ekspertizės komisijoje pasitikrino sveikatą ir ši komisija išdavė 1997 m. rugsėjo 1 d. pažymą Nr. 4359, kad pareiškėja sveika ir tinkama tarnybai kontrolierės pareigoms (b. l. 23, 101; asmens bylos b. l. 17).

Pataisos reikalų departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Pataisos reikalų departamentas) įstaigos – Panevėžio bendrojo režimo pataisos darbų kolonijos viršininko 1997 m. lapkričio 6 d. įsakymu Nr. 128 TE pareiškėja buvo priimta laikinam darbui 1997 m. lapkričio mėn. darbo sutarties Nr. 116 pagrindu Panevėžio bendrojo režimo pataisos darbų kolonijos Režimo ir apsaugos skyriaus kontroliere nuo 1997 m. lapkričio 6 d. iki 1997 m. gruodžio 3 d. vietoje kontrolierės A. K., esančios kasmetinėse atostogose (b. l. 13, 15–17, 20, 77, 102–104; asmens bylos b. l. 2, 12, 16). 1997 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. 134 TE pratęsus darbo sutarties, sudarytos su pareiškėja, terminą, ji dirbo kontroliere, vietoje kontrolierės A. K., esančios vaiko auginimo atostogose, iki 1998m. rugsėjo 30d. (b. l. 18, 20, 79, 104, asmens b.l. 2). Nustatytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėja laikotarpiu nuo 1997 m. lapkričio 6 d. iki 1998 m. rugsėjo 30 d. dirbo Panevėžio bendrojo režimo pataisos darbų kolonijos Režimo ir apsaugos skyriaus kontroliere pagal darbo sutartį, sudarytą Lietuvos Respublikos darbo sutarties įstatymo pagrindu.

Panevėžio bendrojo režimo pataisos darbų kolonijos viršininko 1998 m. spalio 1 d. įsakymu Nr. 72 TE pareiškėja nuo 1998 m. spalio 1 d. buvo paskirta į tarnybą Panevėžio bendrojo režimo pataisos darbų kolonijos Režimo ir apsaugos skyriaus kontroliere, suteikiant puskarininkės laipsnį, atleidus iš tos pačios kolonijos to paties skyriaus laisvai samdomos laikinai einančios kontrolierės pareigų (b. l. 14, 16, 19, 21, 78, 103–104; asmens bylos b. l. 3, 6, 18, 20). Byloje nėra ginčo dėl to, kad kontrolierės pareigos, į kurias pareiškėja buvo paskirta nuo 1998 m. spalio 1 d., priskirtinos pareigūno pareigoms. Be šių pareigų, pareiškėja ėjo ir kitas pareigas (b. l. 21–22, 26, 60, 64, 106; asmens bylos b. l. 3–4). 2018 m. gruodžio 1 d. pareiškėja buvo perkelta iš statutinės valstybės tarnautojos pareigų į karjeros valstybės tarnautojos pareigas (asmens bylos b. l. 126). Tad pareiškėjos statutinės valstybės tarnautojos tarnyba truko iki 2018 m. lapkričio 30 d. Kadangi Fondo valdybos Utenos skyrius įskaitė į pareiškėjos tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti 1998 m. spalio 1 d. - 2018 m. lapkričio 30 d. laikotarpį, ginčo dėl šio laikotarpio byloje taip pat nėra.

Pareiškia teigia, kad nuo 2018 m. gruodžio 1 d., t. y. nuo datos, kai jau nebebuvo tarnyboje, ji įgijo teisę į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją (b. l. 1, 7).

Panevėžio bendrojo režimo pataisos darbų kolonijos pavaldumas nuo 2000 m. rugsėjo 1 d. iš pavaldumo Pataisos reikalų departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pakeistas į pavaldumą Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugpjūčio 24 d. nutarimas Nr. 963), o pavadinimas nuo 2003 m. gegužės 1 d. pakeistas į Panevėžio pataisos namus (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. balandžio 24 d. nutarimas Nr. 514).

Pareiškėja Fondo valdybos Utenos skyriui per Panevėžio pataisos namus (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 128 patvirtintų Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų (toliau – ir Nuostatai) įtvirtintą tvarką(5 punktas) pateikė 2018 m. gruodžio 17 d. prašymą „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo“ (b. l. 30–31, 51–52), kuriuo prašė skirti jai pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą. Prie šio prašymo pridėjo pagal Nuostatų 6.1 papunktį privalomą pateikti dokumentą – Panevėžio pataisos namų parengtą 2018 m. gruodžio 17 d. tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lapą Nr. 01/7-4630 (b. l. 56) ir kitus dokumentus. Šis tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lapas nagrinėjamai bylai nėra aktualus, kadangi Panevėžio pataisos namai parengė ir Fondo valdybos Utenos skyriui 2019 m. sausio 4 d. pateikė naują (patikslintą) tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lapą – 2019 m. sausio 3 d. Nr. 01/7-28 (b. l. 26–27, 60–61, 64–65), o 2018 m. gruodžio 17 d. tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lapą Nr. 01/7-4630 nurodė laikyti negaliojančiu (b. l. 56, 59). 2018 m. gruodžio 17 d. Nr. 01/7-4630 ir 2019 m. sausio 3 d. Nr. 01/7-28 tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lapuose į ištarnautą metų skaičių pareiškėjai įskaitytas ginčijamas laikotarpis nuo 1997 m. lapkričio 6 d. iki 1998 m. rugsėjo 30 d., o bendras ištarnautas laikotarpis skiriasi 2 dienomis. Tad 2019 m. sausio 3 d. tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lape Nr. 01/7-28 (b. l. 26–27, 60–61, 64–65) nurodyta, kad pareiškėja laikotarpiu nuo 1997 m. lapkričio 6 d. iki 2018 m. lapkričio 30 d. Kalėjimų departamente bei jam pavaldžiose įstaigose ištarnavo 21 metus, 0 mėnesių ir 24 dienas, ir kad į ištarnautą metų skaičių įskaitytas ginčijamas laikotarpis nuo 1997 m. lapkričio 6 d. iki 1998 m. rugsėjo 30 d.

Fondo valdybos Utenos skyrius priėmė 2019 m. balandžio 25 d. sprendimą Nr. (10.15) VPE_SP5-224 (b. l. 9, 89), kuriuo nusprendė neskirti pareiškėjai pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą, nes pareiškėja neištarnavo Kalėjimų departamente ar jam pavaldžiose įstaigose Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 7 punkte nustatyto laiko – 21 metų ir 6 mėnesių. Sprendime nustatyta, kad pareiškėjos tarnybos laikas pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti yra 20 metų, 2 mėnesiai ir 0 dienų; į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti neįskaitytas laikas, dirbtas Darbo sutarties įstatymo pagrindais nuo 1997 m. lapkričio 6 d. iki 1998 m. rugsėjo 30 d., kadangi jis neatitinka Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatų.

Pareiškėja, nesutikdama su tokiu Fondo valdybos Utenos skyriaus 2019 m. balandžio 25 d. sprendimu, jį apskundė Fondo valdybai (b. l. 28–29, 99–100).

Fondo valdyba priėmė 2019 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą Nr. (6.5) I-6182 (b. l. 10–11, 93–94), kuriame nurodė, kad Fondo valdybos Utenos skyrius teisingai nustatė, jog pareiškėjos tarnybos laikas pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti yra 20 metų, 2 mėnesiai ir 0 dienų. Kadangi pareiškėja neturi reikalaujamo 21 metų ir 6 mėnesių tarnybos laiko pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, Fondo valdybos Utenos skyrius pagrįstai atsisakė skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, neįskaitydamas laikotarpio nuo 1997 m. lapkričio 6 d. iki 1998 m. rugsėjo 30 d. į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti. Fondo valdyba nurodė, kad pareiškėjos 2016 m. sausio 1 d. turėtas tarnybos laikas pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti yra 17 ir daugiau metų, bet mažiau negu 18 metų. Remiantis Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsniu, pareiškėjos darbas pagal darbo sutartį laikotarpiu nuo 1997 m. lapkričio 6 d. iki 1998 m. rugsėjo 30 d. į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti neįskaitytas, nes iki 1998 m. spalio 1 d. pareiškėja neturėjo pareigūnės statuso.

Pareiškėja, nesutikdama su Fondo valdybos Utenos skyriaus 2019 m. balandžio 25 d. ir Fondo valdybos 2019 m. rugpjūčio 30 d. sprendimais, pateikė skundą teismui, prašydama panaikinti šiuos sprendimus ir įpareigoti Fondo valdybos Utenos skyrių įskaičiuoti laikotarpį nuo 1997 m. lapkričio 6 d. iki 1998 m. rugsėjo 30 d. į pareiškėjos stažą pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti, ir skirti pareiškėjai pareigūnų ir karių valstybinę pensiją nuo teisės gauti šią pensiją įgijimo dienos, t. y. 2018 m. gruodžio 1 d.

Pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skiriamos vadovaujantis Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymu.

Asmenims, paskiausiai tarnavusiems, be kita ko, Kalėjimų departamente ar jam pavaldžiose įstaigose, pareigūnų ir karių valstybines pensijas skiria ir moka Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrius iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai šiam tikslui skiriamų valstybės biudžeto asignavimų (Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalis, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugpjūčio 1 d. įsakymo Nr. V-464 „Dėl papildomų funkcijų priskyrimo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui“ 1.1 papunktis).

Pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 6 punktą (redakciją, galiojančią nuo 2007 m. sausio 19 d.) teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją turi Lietuvos Respublikos piliečiai, kurie yra Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnai. Pagal šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktą (redakciją, galiojusią nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2020 m. sausio 30 d.), pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir išmokama išėjusiems iš tarnybos šio įstatymo 1 straipsnyje nurodytiems pareigūnams ir kariams: ištarnavusiems vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnyboje, Kalėjimų departamente ar jam pavaldžiose įstaigose ir valstybės įmonėse, muitinės sistemoje (dirbusiems muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikusiems kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą) 25 ir daugiau metų, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje nurodytus pareigūnus ir karius. 2019 m. sausio 3 d. tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lapo Nr. 01/7-28 (b. l. 26, 60, 64) duomenimis, pareiškėja nuo 1997 m. lapkričio 6 d. iki 2018 m. lapkričio 30 d. buvo ištarnavusi 21 metus, 0 mėnesių ir 24 dienas. Ginčijamas laikotarpis (nuo 1997 m. lapkričio 6 d. iki 1998 m. rugsėjo 30 d.) sudaro 10 mėnesių ir 25 dienas, o ginčijamo laikotarpio neįskaičius į pareiškėjos tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, per laikotarpį nuo 1998 m. spalio 1 d. iki 2018 m. lapkričio 30 d. pareiškėjos tarnybos trukmė yra 20 metų, 2 mėnesių ir 0 dienų trukmės Tokį pat pareiškėjos tarnybos laiką (20 metų, 2 mėnesiai ir 0 dienų) nustatė ir Fondo valdybos Utenos skyrius 2019 m. balandžio 25 d. sprendime (b. l. 9, 89), Fondo valdyba 2019 m. rugpjūčio 30 d. sprendime (b. l. 11, 94). Iš nurodytų duomenų matyti, kad tiek įskaičius ginčijamą laikotarpį į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, tiek jo neįskaičius, pareiškėja nebuvo ištarnavusi 25 metų, tad pareiškėjai netaikomas Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, ir pagal jį pareiškėja neįgijo teisės į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.

Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2020 m. sausio 30 d.) nustato, kad pareigūnams ir kariams, kurie priimti į tarnybą iki 2016 m. sausio 1 d. ir kurių tarnybos laikas pensijai skirti, apskaičiuotas šio įstatymo nustatyta tvarka, 2016 m. sausio 1 d. yra 11 ir daugiau metų, šio straipsnio 1 dalies 1 punktas netaikomas, o pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir išmokama, kai jie vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnyboje, Kalėjimų departamente ar jam pavaldžiose įstaigose ir valstybės įmonėse, muitinės sistemoje (dirbusiems muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikusiems kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą) ištarnauja: 24 metus ir 6 mėnesius – taikoma pareigūnams ir kariams, kurių 2016 m. sausio 1 d. turėtas tarnybos laikas pensijai skirti yra 11 ir daugiau metų, bet mažiau negu 12 metų (1 punktas); 24 metus – taikoma pareigūnams ir kariams, kurių 2016 m. sausio 1 d. turėtas tarnybos laikas pensijai skirti yra 12 ir daugiau metų, bet mažiau negu 13 metų (2 punktas); 23 metus ir 6 mėnesius – taikoma pareigūnams ir kariams, kurių 2016 m. sausio 1 d. turėtas tarnybos laikas pensijai skirti yra 13 ir daugiau metų, bet mažiau negu 14 metų (3 punktas); 23 metus – taikoma pareigūnams ir kariams, kurių 2016 m. sausio 1 d. turėtas tarnybos laikas pensijai skirti yra 14 ir daugiau metų, bet mažiau negu 15 metų (4 punktas); 22 metus ir 6 mėnesius – taikoma pareigūnams ir kariams, kurių 2016 m. sausio 1 d. turėtas tarnybos laikas pensijai skirti yra 15 ir daugiau metų, bet mažiau negu 16 metų (5 punktas); 22 metus – taikoma pareigūnams ir kariams, kurių 2016 m. sausio 1 d. turėtas tarnybos laikas pensijai skirti yra 16 ir daugiau metų, bet mažiau negu 17 metų (6 punktas); 21 metus ir 6 mėnesius – taikoma pareigūnams ir kariams, kurių 2016 m. sausio 1 d. turėtas tarnybos laikas pensijai skirti yra 17 ir daugiau metų, bet mažiau negu 18 metų (7 punktas); 20 metų – taikoma pareigūnams ir kariams, kurių 2016 m. sausio 1 d. turėtas tarnybos laikas pensijai skirti yra 18 ir daugiau metų (8 punktas). Pareiškėja buvo priimta į tarnybą iki 2016 m. sausio 1 d., todėl svarbu nustatyti, ar jai gali būti taikomos Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatos.

Tokiu atveju, jeigu į pareiškėjos tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti neįskaitomas ginčijamas laikotarpis (nuo 1997 m. lapkričio 6 d. iki 1998 m. rugsėjo 30 d.), laikytina, kad pareiškėja nuo 1998 m. spalio 1 d. iki 2018 m. lapkričio 30 d., ištarnavo 20 metų, 2 mėnesius ir 0 dienų. Tuomet 2016 m. sausio 1 d. pareiškėjos tarnybos laikas pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti buvo 17 metų, 3 mėnesiai ir 0 dienų. Esant šiai aplinkybei, pareiškėja negalėtų atitikti nei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 8 punkto, nei 3 straipsnio 3 dalies 7 punkto nuostatų ir pagal jas negali įgyti teisės į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją (nagrinėjamu atveju, Fondo valdybos Utenos skyrius 2019 m. balandžio 25 d. sprendime (b. l. 9, 89) ir Fondo valdyba 2019 m. rugpjūčio 30 d. sprendime (b. l. 10–11, 93–94) nurodė, kad pareiškėja neatitinka Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 7 punkto). Juo labiau pareiškėja negalėtų atitikti šio straipsnio 3 dalies 1–6 punktų nuostatų, kadangi juose įtvirtintas reikalavimas turėti dar ilgesnį ištarnautą tarnybos laiką (nuo 22 iki 24 metų ir 6 mėnesių), o pareiškėja tokio ištarnauto tarnybos laiko neturėjo.

Tuo atveju, jeigu į pareiškėjos tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti būtų įskaitytas ginčijamas laikotarpis (nuo 1997 m. lapkričio 6 d. iki 1998 m. rugsėjo 30 d.), pareiškėja nuo 1997 m. lapkričio 6 d. iki 2018 m. lapkričio 30 d., būtų ištarnavusi 21 metus, 0 mėnesių ir 24 dienas, o 2016 m. sausio 1 d. pareiškėjos tarnybos laikas pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti būtų buvęs 18 metų, 1 mėnuo ir 25 dienos. Tuomet pareiškėja atitiktų Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 8 punktą (pareiškėja skunde (b. l. 2) teigė, kad jai taikytinas šis 8 punktas), ir pagal jį pareiškėja įgytų teisę į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Tačiau pareiškėja neatitiktų šio straipsnio 3 dalies 1–7 punktų nuostatų, kadangi juose įtvirtintas reikalavimas turėti dar ilgesnį ištarnautą tarnybos laiką (nuo 21 metų ir 6 mėnesių iki 24 metų ir 6 mėnesių), o pareiškėja (net ir įskaičius ginčijamą laikotarpį) tokio ištarnauto tarnybos laiko neturėjo.

Todėl nagrinėjamu atveju tam, kad pareiškėjai būtų galima pritaikyti Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 8 punktą, pagal kurį ji įgytų teisę į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, svarbu nustatyti, ar į pareiškėjos tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti gali būti įskaitytas ginčijamas laikotarpis nuo 1997 m. lapkričio 6 d. iki 1998 m. rugsėjo 30 d., kuriuo ji pagal darbo sutartį dirbo kontroliere Panevėžio bendrojo režimo pataisos darbų kolonijoje.

Panevėžio bendrojo režimo pataisos darbų kolonijos viršininko 1998 m. spalio 1 d. įsakyme Nr. 72 TE (kuriuo pareiškėja buvo paskirta į tarnybą nuo 1998 m. spalio 1 d.) (b. l. 19) yra nurodyta, kad pareiškėjos tarnybos stažas 1998 m. spalio 1 d. yra 0 metų, 0 mėnesių, 0 dienų (b. l. 19), t. y. šiuo įsakymu ginčijamas laikotarpis nebuvo įskaitytas į pareiškėjos tarnybos stažą. Iš bylos duomenų matyti, kad Kalėjimų departamento 2004 m. spalio 18 d. išvadoje „Dėl tarnybos Lietuvos valstybei ir pareigūno tarnybos stažo“ ginčijamas laikotarpis buvo įskaitytas į tarnybos stažą ir tarnybos Lietuvos valstybei stažą (b. l. 24, 67, 107; asmens byla, b. l. 9), Panevėžio bendrojo režimo pataisos darbų kolonijos direktoriaus 2002 m. vasario 9 d. įsakyme Nr. 13 TE (b. l. 69–71) ir Panevėžio pataisos namų Personalo skyriaus 2018 m. lapkričio 30 d. pažymoje Nr. 01/7-4447 (asmens byla, b. l. 10) jis buvo įskaitytas į tarnybos Lietuvos valstybei stažą, Panevėžio bendrojo režimo pataisos darbų kolonijos komisijos 2002 m. sausio 14 d. išvadoje (b. l. 25, 68, 105; asmens byla, b. l. 7) jis buvo įskaitytas į tarnybos laiką procentiniam priedui už ištarnautus metus gauti, Panevėžio pataisos namų Personalo skyriaus 2018 m. lapkričio 30 d. pažymoje Nr. 01/7-5085 jis buvo įskaitytas į tarnybos Lietuvos valstybei stažą pareiginės algos priedui mokėti (asmens byla, b. l. 11). Pažymėtina, kad minėtuose dokumentuose jis buvo įskaitytas ir į tarnybos Lietuvos valstybei stažą pareiginės algos priedui mokėti. Laikotarpius, kurie įskaitomi į pareigūno vidaus tarnybos stažą, reglamentuoja 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538 patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Vidaus tarnybos statutas) 55 straipsnio 1 dalis (nuo 2019 m. sausio 1 d. vidaus tarnybos stažą reglamentuoja 55 straipsnis, nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. sausio 1 d. reglamentavo 46 straipsnis, nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. sausio 1 d. – 37 straipsnis). Kitos šio straipsnio nuostatos numato, kad pagal šio straipsnio 1 dalyje nustatytą vidaus tarnybos stažą yra nustatomas priedo už tarnybos Lietuvos valstybei stažą dydis. Vien tai, kad ginčijamas laikotarpis buvo įskaitytas į tam tikrus laikotarpius pirmiau nurodytuose dokumentuose, nesudaro pagrindo spręsti, kad jis turi būti įskaitytas į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, kadangi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnyje nurodytieji laikotarpiai, kurie įskaitomi į tarnybos laiką pensijai skirti, nesutampa su Vidaus tarnybos statuto 37 straipsnio 1 dalyje nurodytais laikotarpiais įskaitomais į vidaus tarnybos stažą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-984/2008); apskaičiuojant pareigūnų ir karių tarnybos laiką valstybinei pensijai skirti, turi būti vadovaujamasi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymu bei jį detalizuojančiais poįstatyminiais teisės aktais, o nustatant vidaus tarnybos stažą – Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-390-492/2017).

Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio (redakcija, galiojusi nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2020 m. sausio 30 d.) 1 punktas nustato, kad vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, muitinės sistemų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnams ir kariams į tarnybos laiką pensijai skirti įskaitomas šis laikas: tarnybos vidaus reikalų, krašto apsaugos, valstybės saugumo, prokuratūros sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnyboje, Kalėjimų departamente, jam pavaldžiose įstaigose bei valstybės įmonėse, muitinės sistemoje (dirbusiems muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikusiems kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą) laikas nuo paskyrimo į pareigūno ar kario pareigas dienos.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. vasario 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A17-125/2007 (kuria rėmėsi pareiškėja skunde (b. l. 5–6), nors ir nurodė ne tokį bylos numerį – Nr. A17-125/2017) iš tiesų konstatavo, kad „įstatymų leidėjas teisę įskaityti papildomą laikotarpį į vidaus tarnybos darbo stažą susiejo su asmens, vykdžiusio valstybės vardu jam pavestas funkcijas, įgalinimų pobūdžiu bei apimti, kurias paprastai turėjo pareigūnai ir kurių atliktos pareigos, praėjus atitinkamam laiko tarpui, buvo priskirtos pareigūno pareigoms, nors jos de facto (lot.) buvo atliekamos ir iki tol.“ Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje byloje Nr. A17-125/2007 nagrinėjo situaciją dėl pareiškėjos prašymo įskaityti į vidaus tarnybos stažą laikotarpį nuo 1993 m. sausio 1 d. iki 1994 m. rugpjūčio 31 d., kai pareiškėja dirbo policijos komisariate tardytoja darbo sutarties pagrindu, ir rėmėsi Vidaus tarnybos statuto 37 straipsnio „Vidaus tarnybos stažas“ (redakcija, galiojusia nuo 2005 m. gegužės 7 d. iki 2006 m. liepos 1 d.) (kaip jau rašyta, vidaus tarnybos stažą iki 2016 m. sausio 1 d. reglamentavo 37 straipsnis) 1 dalies 5 punktu, kuris nustatė, kad vidaus tarnybos stažas pareigūnui skaičiuojamas tarnybos pradžia laikant jo priėmimo į vidaus tarnybą datą, į vidaus tarnybos stažą papildomai įskaitant (tarp jų ir laikotarpius, buvusius iki 1990 m. kovo 11 d.) darbo policijoje (milicijoje), Valstybės sienos apsaugos tarnyboje, vidaus tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos ir prokuratūros sistemose laiką Darbo sutarties įstatymo pagrindais, jeigu vėliau tos pareigos priskirtos pareigūno pareigoms. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje byloje pasisakė dėl laikotarpio įskaitymo į vidaus tarnybos stažą, o ne į tarnybos stažą pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje pareiškėjos R. S. situacija iš esmės skiriasi tuo, kad ji prašo įskaityti ginčijamą laikotarpį ne į vidaus tarnybos stažą, o į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. birželio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-924/2008 (kuria rėmėsi pareiškėja skunde (b. l. 5–6)), remdamasis kita Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A17-125/2007, išaiškino, jog įstatymų leidėjas teisę įskaityti papildomą laikotarpį į vidaus tarnybos darbo stažą siejo su asmens, vykdžiusio valstybės vardu jam pavestas funkcijas, kurias paprastai turėjo pareigūnai, įgalinimų pobūdžiu bei apimtimi, ir su tuo, kad tos asmens atliktos pareigos, praėjus atitinkamam laiko tarpui, buvo priskirtos pareigūno pareigoms, nors jos de facto (lot.) buvo atliekamos ir iki tol. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje byloje Nr. A502-924/2008 nurodė, jog pirmosios instancijos teismo „pagrįstai nuspręsta, kad faktinės bylos aplinkybės leidžia į pareiškėjos vidaus tarnybos stažą ir stažą valstybinei pensijai gauti įskaičiuoti laikotarpį nuo 1992 m. gruodžio 1 d. iki 1995 m. gegužės 1 d.“ Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje byloje Nr. A502-924/2008 nagrinėjo situaciją dėl pareiškėjos prašymo įskaityti laikotarpį nuo 1992 m. gruodžio 1 d. iki 1995 m. gegužės 1 d., kai pareiškėja dirbo policijos komisariate policininke darbo sutarties pagrindu, ne tik į vidaus tarnybos stažą, bet ir į stažą valstybinei pensijai gauti laikotarpį, tačiau rėmėsi Vidaus tarnybos statuto 37 straipsnio (redakcija, galiojusia nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2006 m. liepos 1 d.) 1 dalies 5 punktu (jis įtvirtino analogišką normą, kaip ir pirmiau nurodyta), kuris reglamentavo laikotarpio įskaitymą tik į vidaus tarnybos stažą, o ne į stažą valstybinei pensijai gauti, bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi byloje Nr. A17-125/2007, kurioje nebuvo sprendžiama dėl laikotarpio įskaitymo į stažą valstybinei pensijai gauti.

Vidaus tarnybos statuto 55 straipsnio „Vidaus tarnybos stažas“ (redakcija, galiojanti nuo 2019 m. sausio 1 d.) 1 dalies 5 punktas nustato, kad pareigūno vidaus tarnybos stažas skaičiuojamas tarnybos pradžia laikant jo priėmimo į vidaus tarnybą datą ir į vidaus tarnybos stažą papildomai įskaitant (tarp jų ir laikotarpius, buvusius iki 1990 m. kovo 11 d.): darbo policijoje (milicijoje), Valstybės sienos apsaugos tarnyboje, vidaus tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos ir prokuratūros sistemose, Kalėjimų departamente ir jam pavaldžiose įstaigose ir valstybės įmonėse laiką Darbo sutarties įstatymo pagrindais, jeigu vėliau tos pareigos priskirtos pareigūno pareigoms.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnyje nurodytieji laikotarpiai, kurie įskaitomi į tarnybos laiką pensijai skirti, nesutampa su Vidaus tarnybos statuto 37 straipsnio 1 dalyje nurodytais laikotarpiais įskaitomais į vidaus tarnybos stažą. Be to, pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalyje nustatyti laikotarpiai į tarnybos laiką pensijai gauti įskaitomi tik jei jie buvo iki 1995 m. sausio 1 d., tuo tarpu Vidaus tarnybos statuto 37 straipsnio 1 dalyje nurodyti laikotarpiai į vidaus tarnybos stažą įskaitomi nepriklausomai nuo jų datos. Toks įstatymo leidėjo nustatytas teisinis reglamentavimas leidžia pagrįstai teigti, kad vidaus tarnybos stažas nesietinas su tarnybos laiku pensijai gauti. Todėl jų dydžiai, dėl skirtingo skaičiavimo, gali skirtis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-984/2008). Vėliau priimtose nutartyse Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat ne kartą konstatavo, kad Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnyje nurodytieji laikotarpiai, kurie įskaitomi į tarnybos laiką pensijai skirti, nesutampa su Vidaus tarnybos statuto 37 straipsnio 1 dalyje nurodytais laikotarpiais, įskaitomais į vidaus tarnybos stažą. Vidaus tarnybos stažas nesietinas su tarnybos laiku pensijai gauti. Todėl jų dydžiai dėl skirtingo skaičiavimo gali skirtis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1477/2011, 2015 m. rugsėjo 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1803-502/2015, 2017 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-390-492/2017). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad apskaičiuojant pareigūnų ir karių tarnybos laiką valstybinei pensijai skirti, turi būti vadovaujamasi Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymu bei jį detalizuojančiais poįstatyminiais teisės aktais, o nustatant vidaus tarnybos stažą – Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-390-492/2017). Todėl nagrinėjamu atveju teismas, atsižvelgdamas į Vidaus tarnybos statuto 55 straipsnio 1 dalies nuostatas, į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse (2008 m. rugsėjo 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-984/2008, 2011 m. spalio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-1477/2011, 2015 m. rugsėjo 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1803-502/2015, 2017 m. kovo 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-390-492/2017) pateiktus išaiškinimus, daro išvadą, kad sprendžiant dėl ginčijamo laikotarpio įskaitymo į pareiškėjos tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, netaikytinas Vidaus tarnybos statuto 55 straipsnio 1 dalies 5 punktas, o taikytinas Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punktas. Šis 6 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų pareigūnams į tarnybos laiką pensijai skirti įskaitomas tarnybos Kalėjimų departamente, jam pavaldžiose įstaigose laikas nuo paskyrimo į pareigūno ar kario pareigas dienos.

Lietuvos Respublikos laikinojo vidaus tarnybos 1991 m. gruodžio 18 d. įstatymo Nr. I-2120 (redakcijos, galiojusios nuo 1996 m. sausio 1 d. iki 2003 m. gegužės 1 d.) 1 straipsnis nustatė, kad vidaus tarnybą sudaro Tardymo, Pataisos reikalų, Priešgaisrinės apsaugos departamentai, Emigracijos ir imigracijos tarnyba, vidaus daliniai, budėtojų dalis ir vadovybė (nagrinėjamu atveju, pareiškėja ginčijamu laikotarpiu buvo Pataisos reikalų departamentui pavaldžioje įstaigoje). Šio įstatymo 5 straipsnis nustatė, kad vidaus tarnybos pareigūnas yra Lietuvos Respublikos pilietis, tarnaujantis vidaus tarnybos padaliniuose, turintis laipsnį ir vykdantis vidaus tarnybos funkcijas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 29 d. nutarimu Nr. 304 patvirtinto Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto (redakcija, galiojusi nuo 1993 m. spalio 28 d. iki 1998 m. gegužės 14 d.) 17 punktas nustatė, kad asmuo, paskyrus jį į pareigas ir jam suteikus atitinkamą laipsnį (pareiginį laipsnį), tampa pareigūnu. Teismas sprendžia, kad pagal nurodytas teisės normas pareigūno statusas siejamas su tarnyba vidaus tarnybos padaliniuose, laipsnio turėjimu ir vidaus tarnybos funkcijų vykdymu. Pagal minėto Lietuvos Respublikos laikinojo vidaus tarnybos įstatymo 14 straipsnį vidaus tarnybos pareigūnų laipsniams priskiriamas ir puskarininkio (jaunesniojo puskarininkio ir puskarininkio) laipsnis. Pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 1994 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 368 patvirtintą Pataisos reikalų departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos pavaldžių padalinių (ir pataisos darbų kolonijos) vidaus tarnybos atestuotų darbuotojų pareigybių bei joms atitinkančių laipsnių sąrašą (įsakymo 7 priedas) kontrolieriaus pareigybę atitinka puskarininkio laipsnis. Šiuo atveju, pareiškėja buvo paskirta kontroliere, suteikiant jai puskarininkės laipsnį tik 1998 m. spalio 1 d. (b. l. 19, 21, 78, 104; asmens bylos b. l. 3, 6, 20). Bylos duomenimis, tai pirmasis pareiškėjai suteiktas specialus pareigūno laipsnis (b. l. 27, 61, 104), ir byloje nėra duomenų, kad pareiškėja iki šios datos turėjo pareigūno laipsnį.

Kontrolierė A. K., kurios vietoje pareiškėja ginčijamu laikotarpiu dirbo pagal darbo sutartį, turėjo jaunesniojo puskarininkio laipsnį nuo 1997 m. gegužės 20 d. (b. l. 80). Lietuvos Respublikos laikinojo vidaus tarnybos 1991 m. gruodžio 18 d. įstatymo Nr. I-2120 (redakcijos, galiojusios nuo 1996 m. sausio 1 d. iki 2003 m. gegužės 1 d.) 11 straipsnyje nurodyta, kad vidaus tarnybos bendrosios funkcijos yra: rengti ir įgyvendinti nusikaltimų bei kitų teisės pažeidimų prevencijos priemones; nagrinėti fizinių ir juridinių asmenų pasiūlymus, pareiškimus, skundus; sudaryti, kaupti ir tvarkyti informacijos bankus, operatyvines, prevencines bei kitokias įskaitas. Šiame 11 straipsnyje nurodyta, kad specialiąsias vidaus tarnybos funkcijas nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai, Vyriausybės nutarimai bei Vidaus reikalų ministerijos norminiai aktai. Pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 1993 m. rugpjūčio 24 d. įsakymu Nr. 640 patvirtinto Pataisos įstaigų priežiūros ir apsaugos laikinojo statuto II skyriaus (reglamentuojančio priežiūrą pataisos darbų kolonijose) 10 straipsnį, kontrolieriai budi priežiūros postuose. Šio skyriaus 17 straipsnis įtvirtino bendras priežiūros kontrolieriaus teises: sulaikyti asmenis, pažeidusius nustatyto režimo reikalavimus, padariusius arba besikėsinančius padaryti nusikaltimus, bandančius nusižudyti ar susižaloti; daryti asmenų, laikomų Pataisos reikalų departamento įstaigoje, jų gyvenamųjų ir darbo vietų kratas ir apžiūras; tikrinti gyvenamąsias patalpas, reikalauti iš tvarkinių užtikrinti jose nustatytą tvarką. 17 straipsnis nustatė priežiūros kontrolieriaus pareigas: užkardyti nustatyto režimo pažeidimus ir nusikaltimus; tikrinti užtvaras tarp gyvenamosios, gamybinės ir drausminės zonų, ryšio priemonių būklę, signalizaciją, apšvietimą, galimas asmenų, laikomų Pataisos reikalų departamento įstaigoje, pabėgimų vietas ir apie pastebėtus trūkumus pranešti priežiūros kontrolierių pamainos vyresniajam, o jam nesant budintįjį įstaigos viršininko padėjėją; lydint įstaigos teritorijoje Pataisos reikalų departamento įstaigos viršininką bei kitus asmenis, stebėti asmenų, laikomų Pataisos reikalų departamento įstaigoje, elgesį, užkardyti galimą užpuolimą ir užtikrinti lydimųjų saugumą; tikrinti asmenų, laikomų Pataisos reikalų departamento įstaigoje, aprangos nešiojimo taisyklių laikymąsi; ir kitas pareigas. Pagal III skyriaus (reglamentuojančio apsaugą pataisos darbų kolonijose) nuostatas, pareigūnai vykdo Pataisos reikalų departamento įstaigos ir joje laikomų asmenų apsaugą. Apsaugos kontrolierius pagal šio skyriaus 50 straipsnio 4 punktą, be kita ko, privalo atidžiai stebėti įeinančius ir išeinančius asmenis, tikrinti jų leidimus ir asmens dokumentus. Pagal V skyriaus (reglamentuojančio nuteistųjų ir kalinamųjų konvojavimą) 100 straipsnį konvojuojant pareigūnas turi būti kiekviename specialiame automobilyje. Panevėžio pataisos namų paaiškinimu, 1997 metais pareigybių aprašymai galimai nebuvo rengiami ir pareigūnai su jais nebuvo supažindinami pasirašytinai (b. l. 116), tad į bylą nėra pateiktas kontrolieriaus pareigybės aprašymas. Byloje nėra ginčo dėl to, kad A. K. buvo pareigūnė. Pareiškėja skunde paaiškino, kad dirbdama vietoje kontrolierės A. K. ginčijamu laikotarpiu nuo 1997 m. lapkričio 6 d. iki 1998 m. rugsėjo 30 d., ji vykdė visas pareigūnams priskirtas pareigas, duodavo privalomus nurodymus jai nepavaldžių asmenų atžvilgiu, ji atliko lygiai tokias pat funkcijas, kurias atlikdavo ir anksčiau dirbusi ir A. K.: pareiškėja kontroliavo nuteistųjų elgesį jų buvimo vietose; turėjo užtikrinti, kad nuteistieji laikytųsi nustatytos tvarkos; kontroliavo, kaip nuteistieji vykdo nustatytas pareigas ir laikosi draudimų, o jeigu jų nebuvo laikomasi, turėjo teisę reikalauti, kad nuteistieji elgtųsi tinkamai; turėjo atlikti įstaigos ir atskirų jos teritorijų, areštinės ir nuteistųjų kratas; turėjo užtikrinti įstaigos turto apsaugą, įėjimo į įstaigos teritoriją bei išėjimo iš jos tvarką, transporto įvažiavimo (išvažiavimo) tvarką; turėjo užkardyti režimo reikalavimų pažeidimus ir nusikaltimus, nuteistųjų pabėgimą ir uždraustų nuteistiesiems turėti daiktų patekimą; turėjo stebėti nuteistųjų elgesį, ar jos elgiasi adekvačiai, ar neketina susižaloti, panaudoti smurtą ir kt.; turėjo reikalauti, kad nuteistieji laikytųsi tvarkos patalpose ir higienos reikalavimų; tikrino linkusias pabėgti, užpulti, susižaloti nuteistąsias jų buvimo vietose; viena budėdavo dienos ir nakties metu poste; konvojuodavo nuteistąsias į gydymo įstaigas (b. l. 4). Teismo posėdyje pareiškėja taip pat paaiškino, kad ji atliko tokias funkcijas, kurias atlikdavo ir anksčiau dirbusi A. K. (2020 m. sausio 23 d. teismo posėdžio garso įrašas: 4 min. 46 sek. – 5 min. 19 sek.). Tačiau byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja ginčijamu laikotarpiu nuo 1997 m. lapkričio 6 d. iki 1998 m. rugsėjo 30 d. atliko kontrolierės funkcijas.

Pareigūno statusas yra siejamas ir su priesaikos davimu. Lietuvos Respublikos laikinojo vidaus tarnybos 1991 m. gruodžio 18 d. įstatymo Nr. I-2120 (redakcijos, galiojusios nuo 1996 m. sausio 1 d. iki 2003 m. gegužės 1 d.) 12 straipsnis nustatė, kad visi priimamieji prisiekia Lietuvos valstybei, o 13 straipsnis įtvirtino pareigūno priesaikos tekstą. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 29 d. nutarimu Nr. 304 patvirtinto Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto (redakcijos, galiojusios nuo 1993 m. spalio 28 d. iki 1998 m. gegužės 14 d.) 18 punktas nustatė, kad pareigūnai, pradėdami eiti pareigas, prisiekia Lietuvos valstybei; 24 punktas nustatė, kad priesaika duodama individualiai ir ne vėliau kaip per mėnesį nuo jo paskyrimo į atitinkamas pareigas; 31 punktas nustatė, kad pasirašyti lapai su priesaikos tekstu saugomi pareigūnų asmens bylose. Iš asmens byloje esančios vidaus tarnybos pareigūno priesaikos (asmens byla, b. l. 21), nustatyta, kad pareiškėja prisiekė (minėto įstatymo 13 straipsnyje nurodytais žodžiais) 1998 m. spalio 3 d., t. y. paskirta pareigūne, ir byloje nėra duomenų, kad pareiškėja prisiekė tuomet, kai buvo priimta į kontrolierės pareigas pagal darbo sutartį.

Lietuvos Respublikos laikinojo vidaus tarnybos 1991 m. gruodžio 18 d. įstatymo Nr. I-2120 (redakcija, galiojusi nuo 1996 m. sausio 1 d. iki 2003 m. gegužės 1 d.) 14 straipsnis nustatė, jog su asmenimis, priimtais į tarnybą sudaroma terminuota sutartis (kuri pagal laikinai einančio vidaus reikalų ministro pareigas 1991 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 482 10 punktą lieka galioti dar tokį pat laiką, jeigu prieš 30 dienų iki sutarties galiojimo pabaigos nė viena šalių nepareikalauja ją nutraukti arba sudaryti naują sutartį). Iš asmens byloje duomenų matyti, kad su pareiškėja tokia sutartis (sudaryta užpildant minėtu 1991 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 482 patvirtintą formą, kurioje pareiškėja vadinama pareigūne) buvo sudaryta 1998 m. spalio 1 d. (1998 m. spalio 1 d. sutartis Nr. 98, asmens bylos b. l. 20), tuo tarpu iki 1998 m. spalio 1 d. pareiškėja dirbo pagal darbo sutartį (1997 m. lapkričio mėn. darbo sutartis Nr. 116, b. l. 16–17, 102–103; asmens byla b. l. 16).

Pareiškėja skunde (b. l. 3) ir teismo posėdyje (2020 m. sausio 23 d. teismo posėdžio garso įrašas: 4 min. 29–46 sek.) pažymėjo, kad prieš priimant ją kontroliere, ji, kaip būsima pareigūnė, buvo nusiųsta į Centrinę ekspertizės komisiją pasitikrinti sveikatą, o laisvai samdomam darbuotojui tai tikrai neprivaloma. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 29 d. nutarimu Nr. 304 patvirtinto Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto (redakcijos, galiojusios nuo 1993 m. spalio 28 d. iki 1998 m. gegužės 14 d.) 3 punktas nustatė, kad asmenys, pareiškę norą tarnauti, privalo pasitikrinti Vidaus reikalų ministerijos centrinėje medicininės ekspertizės komisijoje, kuri, atsižvelgdama į priimamųjų asmenų sveikatos būklę ir psichologinės tarnybos tyrimo rezultatus, pateikia išvadą dėl tinkamumo tarnybai. Tai, kad pareiškėja prieš priimant ją kontroliere pagal darbo sutartį buvo siunčiama į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos skyriaus Centrinę ekspertizės komisiją pasitikrinti sveikatą (šios komisijos 1997 m. rugsėjo 1 d. pažyma Nr. 4359, b. l. 23, 101; asmens bylos b. l. 17), teismo vertinimu, paaiškintina tuo, kad Panevėžio bendrojo režimo pataisos darbų kolonija turėjo įsitikinti, jog pareiškėja pagal sveikatos būklę galės atlikti kontrolierės pareigas, nes nepriklausomai nuo to, kokiu pagrindu (darbo sutarties ar ne) pareiškėja dirba kontroliere, jos sveikatos būklė turi būti tokia, kad netrukdytų jai atlikti šias pareigas. Tad sveikatos patikrinimas nesudaro pagrindo pripažinti, kad pareiškėja ginčijamu laikotarpiu turėjo pareigūno statusą.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo vertinimu, remiantis vien tuo faktu, kad pareiškėja ginčijamu laikotarpiu atliko lygiai tokias pat funkcijas, kaip pareigūnė, negalima teigti, jog pareiškėja ginčijamu laikotarpiu turėjo pareigūno statusą, kadangi ji nebuvo paskirta į pareigūno pareigas, o dirbo pagal darbo sutartį, neturėjo pareigūno laipsnio, nebuvo davusi pareigūno priesaikos. Tad šis laikotarpis neatitinka Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 1 punkto nuostatų.

Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalyje yra nustatytos šio įstatymo 6 straipsnyje įtvirtintos bendros taisyklės (kad į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti yra įskaitomas laikas nuo paskyrimo į pareigūno pareigas dienos), išimtys. Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2020 m. sausio 30 d.) yra nustatyta, kad asmenims, priimtiems tarnauti vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnais ir kariais, muitinės pareigūnais (muitinės sistemoje dirbti muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikti kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą), tarnybos laikui pensijai skirti prilyginami laikotarpiai, buvę iki 1995 m. sausio 1 d. Šio straipsnio 3 dalies 1–8 punktuose išvardinti atvejai, kurie yra prilyginami tarnybos laikui pensijai skirti, tačiau visi jie pagal šio straipsnio 3 dalį turi būti iki 1995 m. sausio 1 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalyje nustatyti laikotarpiai į tarnybos laiką pensijai gauti įskaitomi tik jei jie buvo iki 1995 m. sausio 1 d. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-984/2008). Nagrinėjamu atveju, pareiškėja prašo įskaityti ginčijamą laikotarpį, kuris buvo po 1995 m. sausio 1 d., todėl ginčijamas laikotarpis negali būti prilygintas tarnybos laikui pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti remiantis Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies nuostatomis.

Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis ir aptartu teisiniu reglamentavimu, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas daro išvadą, kad nėra teisinio pagrindo įskaityti ginčijamą laikotarpį nuo 1997 m. lapkričio 6 d. iki 1998 m. rugsėjo 30 d. į pareiškėjos tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, kai pareiškėja dirbo darbo sutarties pagrindu kontrolierės pareigose. Neįskaičius ginčijamo laikotarpio, konstatuotina, kad pareiškėja neištarnavo tarnyboje tiek metų, kiek reikalauja Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatos, įtvirtinančios būtiną metų skaičių, kurį turi ištarnauti asmuo tarnyboje tam, kad jis įgytų teisę į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Todėl konstatuotina, kad pareiškėja neturi teisės į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.

Pagal šiuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą – Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punktą (redakcija, galiojanti nuo 2020 m. sausio 30 d.), 2018 m. birželio 29 d. Vidaus tarnybos statuto pakeitimo įstatymo Nr. XIII-1381 2 straipsnio 19 punktą pareiškėja teisę į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją įgis, kai jai sukaks 50 metų. Tą pareiškėjai išaiškino Fondo valdybos Utenos skyrius, ir Fondo valdyba (b. l. 8, 11, 94).

Remdamasis nurodytais motyvais, teismas daro išvadą, kad atsakovų 2019 m. balandžio 25 d. sprendimas Nr. (10.15) VPE_SP5-224, kuriuo nuspręsta neskirti pareiškėjai pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, ir 2019 m. rugpjūčio 30d. sprendimas Nr. (6.5)I-6182, priimtas išnagrinėjus ginčą išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka, yra teisėti ir pagrįsti, naikinti ginčijamus sprendimus nėra pagrindo. Dėl to pareiškėjos skundas atmetamas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.

Teisėjos Dalia PranckienėIrena VaržinskienėDalytė Zlatkuvienė