Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. K. skundą atsakovui Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Remdamasis Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 6 punktu bei Nuostatų 7 punktu ir administracinių teismų praktika, L. K. teigė, kad pusė mokymosi aukštosiose, aukštesniosiose ar specialiosiose vidurinėse mokyklose turi būti įskaitoma į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti, jei asmuo per tris mėnesius pareiškia valią tarnauti vidaus reikalų sistemoje ir buvo priimtas į tarnybą (įgijo pareigūno statusą) per įmanomai trumpiausią laiką, atsižvelgiant į priėmimo į tarnybą procedūras.

L. K. pažymėjo, kad nuo jo faktinio kreipimosi į įstaigą, t. y. valios dirbti policijoje išreiškimo, iki priėmimo procedūrų inicijavimo (anketos užpildymo) praėjo tam tikras laikas, kurio metu buvo tikrinamas pareiškėjo tinkamumas laisvoms pareigoms, į kurias jis kandidatavo. Teigė, kad atsakovas jo valios pareiškimą dirbti policijos sistemoje vertino formaliai, vadovaudamasis tik rašytiniais įrodymais ir laikydamasis pozicijos, kad 1995 m. liepos 20 d. užpildyta anketa yra jo valios dirbti vidaus reikalų sistemoje išreiškimas, tačiau dar iki to vyko nuo L. K. valios nepriklausiusi kandidatūros patikrinimo procedūra: pareiškėjas 1995 m. rugsėjo–spalio mėnesiais kartu su Vilniaus rajono policijos komisariato Ekonominių nusikaltimų tyrimo poskyrio pareigūnais vykdė atskiras tarnybines užduotis. Šias aplinkybes L. K. grindė 1995 m. rugpjūčio–spalio mėnesiais pareigas Vilniaus rajono policijos komisariato Ekonominių nusikaltimų tyrimo poskyryje ėjusių J. N., M. V. (M. V.), R. R. (R. R.), P. P. (P. P.) ir A. P. rašytiniais paaiškinimais.

Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad FNTT Tarnybos stažo nustatymo komisijos 2015 m. gegužės 28 d. posėdžio protokole Nr. 04/17-9-4947 yra nurodyta, jos studijuodamas, t. y. nuo 1993 m. birželio 22 d. iki 1993 m. gruodžio 6 d., L. K. dirbo uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – UAB) „Vilniaus skydas“, o nuo 1994 m. lapkričio 1 d. iki 1995 m. lapkričio 20 d. – UAB „Iltis“. Atsižvelgusi į tai, minėta komisija padarė išvadą, kad Vilniaus rajono policijos komisariato Ekonominių nusikaltimų tyrimo poskyris nėra pirmoji pareiškėjo tarnybos vieta po studijų baigimo ir dėl to nėra pagrindo įskaityti pusės studijų laiko Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultete į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti. L. K. pažymėjo, kad nurodytose uždarosiose akcinėse bendrovėse pareiškėjas pradėjo dirbti studijuodamas Vilniaus universitete, o Vilniaus rajono policijos komisariato Ekonominių nusikaltimų tyrimo poskyris buvo jo pirmoji tarnybos vieta pabaigus studijas. Pabrėžė, kad nuo studijų baigimo iki priėmimo į Vilniaus rajono policijos komisariato Ekonominių nusikaltimų tyrimo poskyrį nebuvo susiklostę jokie nauji darbo ar tarnybos santykiai.

Teismo posėdyje pareiškėjas L. K. ir jo atstovė palaikė skundą ir prašė jį tenkinti. Papildomai paaiškino, kad pareiškėjas galimybe įsidarbinti vidaus tarnybos sistemoje domėjosi dar studijuodamas. 1995 m. rugpjūčio mėnesį sužinojęs, kad atsirado laisva tarnybos vieta Vilniaus rajono policijos komisariate, jis iš karto išreiškė valią jame dirbti, tačiau prieš priimant L. K. į tarnybą, turėjo būti atliktas jo tinkamumo tarnybai patikrinimas. Studijuodamas pareiškėjas dirbo sargu UAB „Skydas“, o baigęs studijas atliko praktiką UAB „Iltis“. Pažymėjo, kad nėra svarbu, kokiu teisiniu pagrindu L. K. iki 1996 m. vasario 5 d. atliko tarnybines užduotis Vilniaus rajono policijos komisariate, kadangi jis negalėjo kontroliuoti, kaip Vilniaus rajono policijos komisariatas įformino pareiškėjo valios tarnauti šiame komisariate išreiškimą. L. K. nuomone, jis tinkamai, t. y. per tris mėnesius, išreiškė valią tarnauti Vilniaus rajono policijos komisariate.

Atsakovas Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašė pareiškėjo L. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

II.

Išanalizavęs 1995 m. rugpjūčio–spalio mėnesį galiojusio Lietuvos Respublikos laikinojo vidaus tarnybos įstatymo 5 straipsnio 3 dalies bei 12 straipsnio 4 dalies, Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 5 straipsnio 4 dalies, 25 straipsnio 2 dalies, 30 straipsnio 1 dalies, 31 straipsnio ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. sausio 30 d. nutarimu Nr. 44 patvirtintų Laikinųjų priėmimo į tarnybą Lietuvos Respublikos policijoje ir atleidimo iš jos taisyklių 12, 15, 16 bei 17 punktų nuostatas, teismas padarė išvadą, kad policijos pareigūno statusą asmuo įgydavo tuo atveju, kai jis būdavo įgalioto asmens paskiriamas į konkrečias pareigas ir prisiekdavo. Teismas pažymėjo, kad L. K. paskyrimą į policijos pareigūno pareigas patvirtina Vilniaus rajono policijos komisariato 1996 m. vasario 9 d. įsakymas Nr. 25, kuriuo pareiškėjas nuo 1996 m. vasario 5 d. buvo paskirtas į Kriminalinės policijos Ekonominių nusikaltimų tyrimo poskyrio Mokesčių kontrolės grupės jaunesniojo inspektoriaus pareigas.

III.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas akcentuoja tas pačias su Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 6 punkto nuostatų aiškinimu ir taikymu bei jo su priėmimu į tarnybą susijusias aplinkybes, kurios buvo nurodytos pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde, ir teigia, kad jo situacija visiškai atitinka tiek Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nustatytas sąlygas, tiek teismų poziciją – L. K. savo valią stoti į tarnybą išreiškė nepraėjus trims mėnesiams po studijų baigimo. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas jo valios pareiškimą dirbti policijos sistemoje vertino pernelyg formaliai ir siaurai, vadovaudamasis tik rašytiniais įrodymais ir laikydamas, kad 1995 m. lapkričio 20 d. užpildyta anketa yra L. K. valios dirbti vidaus reikalų sistemoje išreiškimas. Mano, kad teismas privalėjo atsižvelgti ir įvertinti aplinkybes, kad iki anketos pateikimo 1995 m. lapkričio 20 d. Vilniaus rajono policijos komisariate jau buvo inicijuota pareiškėjo kandidatūros patikrinimo procedūra. Teismas taip pat turėjo įvertinti aplinkybę, kad L. K., kaip asmuo, pageidaujantis tarnauti vidaus reikalų sistemoje, atliko visus veiksmus savo valiai išreikšti: domėjosi laisvomis pareigomis ir atvyko į susitikimą su padalinio, kuriame pageidavo dirbti, vadovu; vykdė tolesnius šio vadovo nurodymus. Pažymi, kad nei teismų praktika, nei teisės aktai nenustato baigtinio sąrašo aplinkybių, kurioms esant galima būtų konstatuoti asmens, ketinančio tapti pareigūnu, valios išreiškimą stoti į tarnybą. Nurodo, kad Vilniaus rajono policijos komisariato pareigūnai neveikė taip, kaip reikalauja teisės aktai, t. y., nenurodė pareiškėjui pildyti prašymo, anketos, nepradėjo kitų teisės aktuose nustatytų priėmimo į policiją procedūrų ir pavesdami perteklines tikrinimo procedūras, kurias L. K. privalėjo vykdyti ir vykdė, jį suklaidino, o pareiškėjo atlikti veiksmai patvirtina jo valios stoti į tarnybą išraiškos faktą.

L. K. pažymi, kad 2004 m. į jo vidaus tarnybos stažą buvo įskaityta pusė mokymosi Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultete laikotarpio, kaip nustatė jo vidaus tarnybos stažo perskaičiavimo metu galiojusios Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto redakcijos 37 straipsnio 1 dalies 9 punktas. Teigia, kad atsakovas nepagrįstai skirtingai vertino analogiškas aplinkybes dėl pareiškėjo priėmimo į tarnybą termino: skaičiuodama L. K. vidaus tarnybos stažą, FNTT jo stojimą į tarnybą vertino kaip atitinkantį Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto nuostatas, t. y. kaip atliktą per trijų mėnesių terminą po studijų baigimo, ir įskaitė pusę mokymosi laiko į pareiškėjo vidaus tarnybos stažą, o stažo pareigūno pensijai skirti skaičiavimo atveju tas pačias aplinkybes vertino kaip neatitinkančias Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo nuostatų, numatančių tą patį trijų mėnesių po studijų baigimo stojimo į tarnybą terminą.

Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašo L. K. apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Savo poziciją atsakovas iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti pirmosios instancijos teismui. Papildomai paaiškina, kad joks padalinio (skyriaus ar poskyrio) vadovas nesprendžia priėmimo ar atleidimo iš vidaus tarnybos klausimų, tai yra tik vidaus reikalų statutinės įstaigos vadovo prerogatyva ir jo diskrecijos teisė, todėl pareiškėjo argumentai, kad jį iš karto po mokslų baigimo priimti į vidaus tarnybą sutiko viršininkas J. N., turi būti vertinami kritiškai, kaip teisiškai nereikšmingi. Taip pat turėtų būti vertinami ir apelianto teiginiai, kad jo priėmimo į vidaus tarnybą iš karto po mokslų baigimo klausimas buvo žinomas ir suderintas su tuomečiu Vilniaus rajono policijos komisariato vadovu M. P., kadangi jie nėra pagrįsti jokiais rašytiniai įrodymais. Prašymo šį asmenį apklausti kaip liudytoją L. K. nereiškė.

Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-556-984/2008 pateiktais išaiškinimais, atsakovas teigia, kad apelianto argumentas, jog atsakovas turėjo taikyti vienodas taisykles, skaičiuodamas jo vidaus tarnybos stažą ir tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl pareiškėjo mokymosi Vilniaus universitete laikotarpio nuo 1991 m. rugsėjo 1 d. iki 1995 m. sausio 1 d. įskaitymo į jo tarnybos laiką vidaus reikalų sistemos pareigūnų valstybinei pensijai skirti.

Remiantis administracinėje byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas L. K. 1991 m. įstojo į Vilniaus universitetą. Pareiškėjas 1995 m. liepos 1 d. Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultete baigė verslo administravimo ir vadybos studijų programą ir jam buvo suteiktas bakalauro kvalifikacinis laipsnis (b. l. 95). Vėliau L. K. tęsė magistrantūros studijas, kurias baigė 1999 m. (b. l. 96). Pareiškėjas 1995 m. lapkričio 20 d. užpildė autobiografiją ir anketą (b. l. 53–55, 56–57). L. K. Vilniaus rajono policijos vyresniajam komisarui pateikė 1996 m. sausio 25 d. prašymą priimti jį į tarnybą komisariate (b. l. 52). Vilniaus rajono policijos komisariatas 1996 m. vasario 9 d. įsakymu Nr. 25 nuo 1996 m. vasario 5 d. paskyrė pareiškėją į Kriminalinės policijos Ekonominių nusikaltimų tyrimo poskyrio Mokesčių kontrolės grupės jaunesniojo inspektoriaus pareigas ir nustatė jam bandomąjį trijų mėnesių laikotarpį, kurių metu turi būti organizuojama stažuotė. Stažuotės vadovu buvo paskirtas J. N. (b. l. 45). L. K. su 2014 m. gruodžio 2 d. tarnybiniu prašymu Nr. 04/5-2-12-10600 kreipėsi į FNTT direktorių ir prašė informuoti, ar galima į jo tarnybos laiką pensijai gauti įskaičiuoti pusę mokslų laiko nuo 1991 m. rugsėjo 1 d. iki 1995 m. sausio 1 d., ir patvirtinti, nuo kokios konkrečios datos atsiranda jo teisė gauti pensiją. Paaiškino, kad valią dirbti policijoje išreiškė praėjus vienam mėnesiui po bakalauro studijų 1995 m. liepos 1 d. baigimo ir, pasibaigus patikrinimo procesui, Vilniaus rajono policijos komisariato vadovas M. P. 1995 m. lapkričio 20 d. priėmė galutinį sprendimą dėl oficialios pareiškėjo įdarbinimo procedūros pradžios, kuri užsitęsė dar du su puse mėnesio. Įsakymas dėl L. K. paskyrimo į pareigas buvo priimtas 1996 m. vasario 5 d. Nurodė, kad UAB „Iltis“ įsidarbino būdamas studentu, kadangi turėjo atlikti privalomąją praktiką. Pažymėjo, kad jo mokymosi stažas yra įskaičiuotas procentiniam priedui mokėti. Atsižvelgdamas į tai, ką išdėstė, pareiškėjas teigė, kad pusė jo mokymosi Vilniaus universitete laiko nuo 1991 m. rugsėjo 1 d. iki 1995 m. sausio 1 d. turėtų būti prilyginta tarnybos laikui ir įskaičiuota į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti (b. l. 60–61). Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Tarnybos stažo nustatymo komisija 2015 m. gegužės 28 d. posėdyje išnagrinėjusi šį L. K. prašymą, padarė išvadą, kad pareiškėjas neatitinka nustatytų kriterijų ir į jo tarnybos laiką pensijai skirti negali būti įskaityta pusė mokymosi Vilniaus universitete laiko nuo 1991 m. rugsėjo 1 d. iki 1995 m. sausio 1 d., kadangi jis mokslus baigė 1995 m. liepos 1 d., o pirmasis L. K. oficialus valios teisės aktų nustatyta tvarka būti priimtam į tarnybą vidaus reikalų institucijose pareiškimas (1995 m. lapkričio 20 d. užpildytos autobiografija ir anketa) buvo pateiktas ne per tris, o per beveik penkis mėnesius po mokslų baigimo. Minėta komisija taip pat pažymėjo, kad L. K. darbas UAB „Iltis“ nebuvo privalomoji praktika, o jo nuo 1996 m. vasario 5 d. pradėta tarnyba Vilniaus rajono policijos komisariato Ekonominių nusikaltimų tyrimo poskyrio Mokesčių kontrolės grupės jaunesniojo inspektoriaus pareigose nebuvo pareiškėjo pirmoji tarnybos vieta po mokslų baigimo vidaus tarnybos sistemoje, kurioje asmenys tarnauja turėdami pareigūno statusą (b. l. 30–33). Atsižvelgęs į Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Tarnybos stažo nustatymo komisijos pateiktą išvadą, atsakovas 2015 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. 1/17-9-1686 L. K. informavo, kad į jo tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti negali būti įskaityta pusė mokymosi Vilniaus universitete laiko nuo 1991 m. rugsėjo 1 d. iki 1995 m. sausio 1 d., ir pažymėjo, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija pareiškėjui galėtų būti skiriama ir mokama jo tarnybos pradžią laikant 1996 m. vasario 5 d., kai L. K. pradėjo tarnybą Vilniaus rajono policijos komisariato Ekonominių nusikaltimų tyrimo poskyrio Mokesčių kontrolės grupės jaunesniuoju inspektoriumi (b. l. 29). Vilniaus apygardos administracinis teismas šį FNTT sprendimą paliko nepakeistą. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir teigia, kad į tarnybą buvo priimtas nepraleidus nustatyto trijų mėnesių termino, o teismas nepagrįstai nevertino liudytojų rašytinių paaiškinimų, kad L. K. valią stoti į tarybą išreiškė 1995 m. vasaros pabaigoje, ir šių asmenų neapklausė kaip liudytojų.

Pareigūnų ir karių tarnybos laiko pensijai skirti nustatymą reglamentuoja Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės

2015 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 128 patvirtinti Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas vidaus reikalų sistemos pareigūnams iškelia kelias būtinas sąlygas valstybinei pensijai gauti. Viena iš tokių sąlygų – būti ištarnavus tam tikrą laiką vidaus reikalų sistemoje. Tarnybos laiko pensijai skirti apskaičiavimą pirmiausia reguliuoja Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnis, be kita ko, nustatantis, kad į šį laiką įskaičiuojamas faktinis tarnybos vidaus reikalų sistemoje laikas nuo paskyrimo į pareigūno ar kario pareigas dienos. To paties įstatymo 16 straipsnis apibrėžia laikotarpius, kurie yra prilyginami tarnybos laikui. Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (redakcija galiojusi nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2016 m. sausio 1 d.) 16 straipsnio, reglamentuojančio šio įstatymo įsigaliojimą, 3 dalis nustatė, kokie laikotarpiai, buvę iki šio įstatymo įsigaliojimo, prilyginami tarnybos laikui pensijai skirti. Tarp tokių laikotarpių, buvusių iki 1995 m. sausio 1 d., įstatymų leidėjas mini ir mokymosi aukštosiose, specialiosiose vidurinėse, aukštesniosiose Lietuvos Respublikos policijos (vidaus reikalų), saugumo bei karo mokyklose laiką ir pusę mokymosi kitose aukštosiose, aukštesniosiose ir specialiosiose vidurinėse mokyklose laiko, jeigu jas baigę asmenys iš karto paskirti pareigūnais (Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 6 punktas). Nuo 2015 m. vasario 14 d. iki 2016 m. kovo 15 d. galiojusios Nuostatų redakcijos 7 punkte buvo įtvirtinta, kad į tarnybos laiką įskaitoma pusė mokymosi kitose aukštosiose, aukštesniosiose ir specialiosiose vidurinėse mokyklose laiko, jeigu tarp mokslo baigimo ir stojimo į tarnybą nepraėję trys mėnesiai, pailginant šį laikotarpį ligos, nėštumo ir gimdymo atostogų, taip pat būtinosios tarnybos kariuomenėje ar dalyvavimo kariniuose mokymuose trukme.

Nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti momentą, nuo kurio pareiškėjas gali būti laikomas paskirtu pareigūnu Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 6 punkto prasme.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. rugsėjo 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-984/2008 išaiškino, kad įstatyme vartojama sąvoka „iš karto“, nėra siejama su mokslo (studijų) baigimo momentu, tačiau, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, ji nustato tam tikrus laiko, per kurį asmuo turi būti paskirtas pareigūnų, apribojimus. Sistemiškai analizuojant priėmimą į vidaus tarnybą reglamentuojančias nuostatas bei atsižvelgiant į reikalavimus, kurie turi būti įvykdyti, kad asmuo būtų priimtas į tarnybą (sveikatos, fizinio pasirengimo, tinkamumo tarnybai patikrinimas ir kt.), teigtina, kad įstatymų leidėjas pasirinkdamas sąvoką „iš karto“, siekė užtikrinti, kad asmenys nedelsdami pareikštų norą tarnauti (dirbti) vidaus reikalų, krašto apsaugos, valstybės saugumo ar prokuratūros sistemoje bei pareigūnais būtų paskirti, t. y. įgyti pareigūno statusą, per kiek įmanoma trumpesnį laiką po mokslo (studijų) baigimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija sprendė, kad įstatymų leidėjas vartodamas sąvoką „iš karto“, siekė nustatyti reikalavimą, jog tam, kad į tarnybos laiką būtų įskaityta pusė mokymosi laiko, asmens pirmoji tarnybos (darbo) vieta po mokslo baigimo turi būti vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos ar prokuratūros sistemos institucijoje, kuriose tarnauja (dirba) turėdami pareigūno (kario) statusą. Atsižvelgusi į tai, kad iki 1995 m. sausio 1 d. galiojusiame Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 25 straipsnyje, Lietuvos Respublikos laikinojo vidaus tarnybos įstatymo 12 straipsnyje, Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 2–5 punkte buvo numatytos patikros procedūros, atliekamos prieš asmenis paskiriant pareigūnais, kurių trukmė dažnai nepriklausė nuo asmens ir objektyviai galėjo viršyti trijų mėnesių terminą, išplėstinė teisėjų kolegija padarė išvadą, kad terminas „stoti į tarnybą“ reiškia valios teisės aktų nustatyta tvarka būti priimtam į tarnybą vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros ar kitose institucijose pareiškimą. Taigi, asmeniui per tris mėnesius pareiškus valią tarnauti (dirbti) vidaus reikalų, krašto apsaugos, valstybės saugumo ar prokuratūros sistemoje, t. y. stojus į tarnybą, sėkmingai praėjus atitinkamas patikros procedūras ir paskyrus jį pareigūnu, laikytina, kad asmuo yra iš karto paskirtas pareigūnu Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 4 dalies 6 punkto prasme (aktualios įstatymo redakcijos 16 straipsnio 3 dalies 6 punktas).

Kaip jau minėta, byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad valią tarnauti vidaus reikalų sistemoje L. K. pareiškė 1995 m. lapkričio 20 d., kai užpildė autobiografiją ir specialiam pretendentų į vidaus tarnybą patikrinimui reikalingą anketą. Tenkinant L. K. 1996 m. sausio 25 d. prašymą, jis nuo 1996 m. vasario 5 d. buvo paskirtas į Kriminalinės policijos Ekonominių nusikaltimų tyrimo poskyrio Mokesčių kontrolės grupės jaunesniojo inspektoriaus pareigas. Studijas L. K. baigė 1995 m. liepos 1 d., o tai reiškia, kad jo valia įtarnauti vidaus reikalų sistemoje buvo pareikšta per ilgesnį nei trijų mėnesių laikotarpį po studijų baigimo. Įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad pareiškėjas valią tarnauti vidaus reikalų sistemoje išreiškė anksčiau, nėra. L. K. teismui pateikti jo iniciatyva surašyti liudytojų J. N., M. V., R. R., P. P. ir A. P. rašytiniai parodymai (b. l. 63–67), kad pareiškėjas nuo 1995 m. vasaros pabaigos ar rudens pradžios jiems teikė savanorišką pagalbą ir, esant poreikiui, padėjo atlikti tam tikras užduotis, atsižvelgiant į įrodinėjamos aplinkybės specifiką bei labai ilgą laiką (beveik 20 metų), praėjusį nuo galimo aplinkybių buvimo, suponuoja šių paaiškinimų nepakankamumą daryti L. K. palankią išvadą, kad jis tikras funkcijas vykdė dar iki 1995 m. lapkričio 20 d. ir taip buvo išreiškęs valią eiti pareigas Vilniaus rajono policijos komisariato Ekonominių nusikaltimų tyrimo poskyryje. Dėl praėjusio ilgo laiko nebuvo pagrindo šiuos asmenis apklausti kaip liudytojus teismo posėdyje. Administracinėje byloje nėra jokių ktų liudytojų nurodytas aplinkybes galinčių patvirtinti objektyvių įrodymų. Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas 2015 m. vasario 12 d. rašte Nr. 10-S-40783 nurodė, kad jokių duomenų apie L. K. neoficialiai iki 1996 m. vasario 5 d. vykdytas įvairias tarnybines užduotis neturi (b. l. 44). Administracinėje byloje jokių įrodymų apie kokius nors pareiškėjui suteiktus įgaliojimus, negalima daryti išvados, kad jis galėjo atlikti kokias nors tarnybines užduotis. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad liudytojų rašytiniai paaiškinimai prieštarauja byloje esantiems oficialiems įrodymams apie L. K. tarnybos Vilniaus rajono Policijos komisariate pradžią, todėl negali būti laikomi pareiškėjo valios tarnauti Vilniaus rajono policijos komisariate išreiškimu. Teismas, priešingai nei teigia L. K., įrodymų vertinimo nuostatų nepažeidė. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, naujų įrodymų, paneigiančių teismo įvertintas aplinkybes, nepateikė, o tik pareiškė savo požiūrį į surinktus įrodymus bei jų vertinimą.

Nustatytos faktinės aplinkybės neleidžia vertinti, kad po aukštosios mokyklos baigimo L. K. buvo paskirtas pareigūnu Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 6 punkto prasme, t. y. ne iš karto po studijų baigimo. Kadangi pareigūnu pareiškėjas tapo praėjus daugiau nei trims mėnesiam nuo aukštosios mokyklos baigimo, nėra pagrindo taikyti Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 6 punktą ir į jo tarnybos laiką pareigūnų ir karių pensijai skirti įskaičiuoti pusę mokymosi aukštojoje mokykloje laiko. Administracinėje byloje esantis Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto 2015 m. vasario 9 d. raštas Nr. SR-190000-15 patvirtina, kad L. K., būdamas III kurso vadybos specialybės studentu, praktiką atliko nuo 1994 m. birželio 1 d. iki 1994 m. birželio 28 d., taigi vėlesnė jo veikla negali būti laikoma privalomąja praktika, o tai reiškia, kad po bakalauro studijų baigimo iki įstojimo į tarnybą pareiškėjas dirbo (tęsė darbą) įmonėje (b. l. 49, 75), todėl sutiktina su FNTT argumentu, kad 1996 m. vasario 5 d. pradėta pareiškėjo tarnyba Vilniaus rajono policijos komisariato Ekonominių nusikaltimų tyrimo poskyrio Mokesčių kontrolės grupės jaunesniojo inspektoriaus pareigose nebuvo jo pirmoji tarnybos (darbo) vieta po mokslų baigimo. Be to, L. K. darbas iki 1995 m. lapkričio 20 d. uždarojoje akcinėje bendrovėje (b. l. 49) kelia abejonių dėl objektyvių galimybių tuo pačiu metu vykdyti tarnybines funkcijas buvimo.

Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. spalio 17 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A146-1477/2011 išaiškino, jog pareigūnų tarnybos laikas valstybinei pensijai skirti bei Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 37 straipsnyje numatytas vidaus tarnybos stažas nėra tapačios sąvokos, tai viena nuo kitos nepriklausančios kategorijos, numatytos skirtingoms teisinėms situacijoms ir teisiškai savarankiškiems teisiniams santykiams. Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 37 straipsnis nėra specialioji teisės norma Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio atžvilgiu. Atitinkamai nustatant pareigūnų ir karių tarnybos laiką valstybinei pensijai skirti, kuris reglamentuojamas specialiame Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme, tarp šio įstatymo ir Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto nagrinėjamu aspektu negali būti jokios konkurencijos. Taigi, apskaičiuojant pareigūnų ir karių tarnybos laiką valstybinei pensijai skirti, turi būti vadovaujamasi Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymu bei jį detalizuojančiais poįstatyminiais teisės aktais, o nustatant vidaus tarnybos stažą – Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutu. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, savo praktikoje nagrinėdamas itin panašias situacijas, yra išaiškinęs, jog Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnyje nurodytieji laikotarpiai, kurie įskaitomi į tarnybos laiką pensijai skirti, nesutampa su Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 37 straipsnio 1 dalyje nurodytais laikotarpiais, įskaitomais į vidaus tarnybos stažą. Vidaus tarnybos stažas nesietinas su tarnybos laiku pensijai gauti. Todėl jų dydžiai dėl skirtingo skaičiavimo gali skirtis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-984/2008). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėjęs administracinį ginčą dėl tam tikro laikotarpio, kai pareigūnas tarnavo kitų valstybių ginkluotosiose pajėgose, įskaitymo į tarnybos laiką skiriant pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, yra pažymėjęs, kad teisinius santykius, atsirandančius dėl pareigūno valstybinės pensijos skyrimo, taip pat laiko, reikalingo pareigūno valstybinei pensijai gauti, skaičiavimo, reguliuoja specialus Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas, todėl šiam ginčui Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto nuostatos netaikytinos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A442-1528/2009). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjo teiginiai, jog atsakovas nepagrįstai skirtingai vertina aplinkybes dėl jo priėmimo į tarnybą termino, skaičiuodamas pareiškėjo vidaus tarnybos stažą stojimą į tarnybą vertina kaip atitinkantį Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto nuostatas ir įskaito pusę jo mokymosi laikotarpio į L. K. vidaus tarnybos stažą, o stažo pareigūno pensijai skirti skaičiavimo atveju tas pačias aplinkybes vertina kaip neatitinkančias Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo nuostatų, nustatančių tą patį trijų nuo studijų baigimo terminą, atmestini kaip nepagrįsti.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo L. K. reikalavimus, nustatė nagrinėjamam ginčui išspręsti reikšmingas aplinkybes, pagal įrodymų vertinimo taisykles iš esmės ištyrė įrodymų visumą, materialinės teisės normas taikė teisingai, o netenkindamas pareiškėjo skundo, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti, remiantis L. K. apeliacinio skundo argumentais, nėra pagrindo. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo L. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.