Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-02-13 · Administracinė byla Nr. I-1794-244/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-02-13
Bylos Nr.
I-1794-244/2019
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00066-2019-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Liudmila Zaborovska
Pareiškėjas
J. M.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1794-244/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00066-2019-7Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 55.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. vasario 13 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liudmila Zaborovska

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 8–9), prašydamas priteisti 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K).

Pareiškėjas nurodo, kad Lukiškių TI-K buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 4 d. iki 2018 m. kovo 6 d., ir šiuo laikotarpiu jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Be to, sanitariniame mazge nebuvo įrengta atskira ventiliacijos sistema, todėl nuolat buvo jaučiamas nemalonus kvapas. Pareiškėjas teigia, kad turėjo tik vienos valandos trukmės pasivaikščiojimą per dieną, nors tai prieštarauja tarptautinės teisės aktams, kuriuose įtvirtinta, kad turi būti užtikrinamos aštuonios valandos laiko pasivaikščioti. Pasivaikščiojimo kiemeliuose nebuvo peleninių, šiukšlių kibirėlių, jie nebuvo periodiškai valomi. Pasivaikščiojimo kiemelių sienos buvo padengtos aštriabriaune iš tinko spygliuota danga.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.

Lukiškių TI-K atsiliepime nurodo, kad Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijose, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362, nurodoma, jog laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų priežiūra - visuma organizacinių, inžinerinių ir techninių priemonių bei pareigūnų veiksmų, kuriais siekiama užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nuolatinę elgesio kontrolę. Vadovaudamiesi teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnai nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Atsiliepime taip pat nurodoma, kad pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) nuostatas, asmenys turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimą reglamentuoja Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintos Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės. Pasivaikščiojimo kiemeliai Lukiškių TI-K išdėstyti I, II bei III korpusuose. I korpuse yra 29 atskiri pasivaikščiojimo kiemeliai, kurių plotas yra nuo 17,34 m² iki 23,14 m². II korpuse - 14 atskirų pasivaikščiojimo kiemelių, kurių plotas yra nuo 34,16 m² iki 37,40 m². III korpuse yra 5 atskiri pasivaikščiojimo kiemeliai, kuriu plotas yra nuo 15,55 m² iki 31,05 m².

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygų laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 4 d. iki 2018 m. kovo 6 d. ir dėl to kilusios 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas pažymi, kad reikalavimai dėl žalos atlyginimo pagal savo pobūdį yra civilinio pobūdžio, žalos atlyginimo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, tačiau dalies reikalavimų nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo kompetencijai. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas–neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. J. M. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius jo nurodytos institucijos–Lukiškių TI-K–neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Pareiškėjas teigia, kad jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu.

Europos žmogaus teisių teismas (toliau – EŽTT) ne vienoje byloje pažymėjo, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1 – 1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). Be to, EŽTT byloje Savenkovas prieš Lietuvą neigiamai vertino aplinkybę, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo atviri tualetai be pakankamo privatumo (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimo byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02) 81 p.). Į šią EŽTT praktiką LVAT nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose. Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.).

Byloje esančiame Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime dėl J. M. skundo (b. l. 25–26) nurodyta, kad tam tikrose kamerose yra įrengtos sanitarinių mazgų patalpos kaip atskiros kabinos su durimis. Pareiškėjas iš šių kamerų buvo laikomas tik kameroje Nr. 257 laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 13 d. iki 2018 m. sausio 30 d. Darytina išvada, kad šiuo laikotarpiu pareiškėjo teisė į privatumą pažeista nebuvo, kadangi sanitarinis mazgas šioje kameroje įrengtas kaip atskira patalpa su durimis (b. l. 83–84).

Lukiškių TI-K Ūkio skyriuje taip pat nurodyta, kad gerinant asmenų laikymo sąlygas asmens privatumui užtikrinti pakabintos užuolaidos, kurios pilnai uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse (b. l. 82). Atkreiptinas dėmesys, kad LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog sanitarinio mazgo įrengimas, kuomet sanitarinis mazgas atitveriamas užuolaida ar sienele, nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą (LVAT 2016 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-626-442/2016). Pagal naujausią LVAT praktiką, tualetą atskiriantis audeklas negali būti laikomas tinkamu tualeto įrengimu bei jo atskyrimu nuo gyvenamųjų patalpų (žr. 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Kaip matyti iš byloje pateiktos fotonuotraukos, pakabinta sanitarinį mazgą atitverianti užuolaidėlė yra šviesi, beveik permatoma, leidžianti įžvelgti asmens siluetą, taip pat, tikėtina, judanti nuo oro judėjimo kameroje, o šios aplinkybės sudaro pagrindą teigti, kad asmens privatumo apsauga yra netinkama. Atsižvelgęs į pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus ir nurodytą teismų praktiką, teismas konstatuoja, kad sanitarinio mazgo atitvėrimas užuolaidomis arba sienele neužtikrina asmens privatumo apsaugos, todėl Lukiškių TI-K veiksmai negali būti laikomi teisėtais. Įvertinus byloje esančius įrodymus darytina išvada, kad pareiškėjas 155 paras buvo laikomas kamerose neužtikrinant jo privatumo, t. y. tokiose, kuriose sanitarinis mazgas nuo bendro gyvenamojo ploto atskirtas nepakankamo aukščio sienele arba užuolaida.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad sanitarinio mazgo patalpa neturėjo atskiros oro vėdinimo sistemos.

Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Higienos normos HN 134:2015 (toliau – Higienos norma HN 134:2015) 3 punktą, ši higienos norma privaloma asmenims, projektuojantiems, statantiems, įrengiantiems, rekonstruojantiems, remontuojantiems, eksploatuojantiems laisvės atėmimo vietų ir policijos areštinių statinius ir patalpas, bei kontroliuojančioms institucijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais. Atskira vėdinimo sistema veikiančiam Lukiškių TI-K neturėjo būti įrengta, todėl pareiškėjo teiginiai dėl vėdinimo sistemos neįrengimo yra nepagrįsti. Lukiškių TI-K yra eksploatuojamas, o atskiros sanitarinio mazgo vėdinimo sistemos įrengimas yra susijęs su Lukiškių TI-K kapitaliniu remontu, kurio šiuo metu atlikti nėra galimybių. Be to, Higienos normos HN 134:2015 16.10 papunktyje nurodyta, kad kameros vėdinamos per langus, išskyrus kameras, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešimas patvirtina, kad yra sudaryta galimybė kameras vėdinti per langus, todėl teismas daro išvadą, kad pareiškėjas tokia galimybe galėjo pasinaudoti. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai, kad nesant įrengtos atskiros ventiliacijos sistemos sanitariniame mazge pareiškėjui kilo teisė į neturtinės žalos atlyginimą, atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas teigia, kad jam turėjo būti skirtas aštuonių valandų pasivaikščiojimas per dieną.

Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą antrojo bendrojo pranešimo Nr. CPT/Inf(92)3 47 punkte nustatytas 8 valandų terminas yra taikomas ne pasivaikščiojimui gryname ore, o įvairiai veiklai kalinimo metu. 48 punkte nustatyta, kad 1 valandos per dieną pasivaikščiojimas yra pakankamas. BVK 103 straipsnio 1 dalis nustato, kad nuteistieji šio Kodekso numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtina, kad nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje laikantis šio Kodekso 70 straipsnio reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 29 straipsnio 1 dalis nustato, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip 1 valandą pasivaikščioti gryname ore. Įvertinus teisės aktų nuostatas darytina išvada, kad pareiškėjo teiginiai, jog jam turėjo būti suteikta galimybė 8 valandas praleisti ne kameroje, yra nepagrįsti. Pagal minėtus teisės aktus pareiškėjui priklauso 1 valanda pasivaikščiojimo lauke. Bylos medžiaga nepatvirtinta, kad Lukiškių TI-K šios savo pareigos neįgyvendintų ar įgyvendintų ją netinkamai, todėl pareiškėjo argumentas atmetamas.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad Lukiškių TI-K pasivaikščiojimo kiemeliai buvo įrengti pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, juose nebuvo peleninių, šiukšlių kibirėlių, jie nebuvo periodiškai valomi, be to, pasivaikščiojimo kiemelių sienos buvo padengtos aštriabriaune danga.

Lietuvos higienos normos 134:2015 12 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų.

Pasivaikščiojimo kiemelių įrengimą reglamentuoja Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintos Tardymo izoliatorių įrengimo bei eksploatavimo taisyklės. Taisyklių 21 ir 22 punktuose numatyta, jog tam, kad suimtieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių režiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Ant žemės režiminėje teritorijoje įrengti pasivaikščiojimo kiemai gali būti sujungti su gyvenamaisiais pastatais antžeminėmis arba požeminėmis perėjomis suimtiesiems lydėti. Pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros. Kameros uždengiamos metaliniu grotuotu rėmu. Pasivaikščiojimo kiemų kamerų durys įrengiamos pagal reikalavimus, kurie taikomi gyvenamųjų kamerų durims (nėra tik užsklendžiamų langelių). Vidinių grotuotų kamerų durų nėra. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, įrengiama prižiūrėtojo pakyla ir įrengiami 120 centimetrų pločio stogeliai, kad suimtieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių. Pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti įrengta atmosferos kritulių vandens šalinimo sistema.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 „Dėl Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės be kita ko numato, kad išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, įrengiama prižiūrėtojo pakyla ir įrengiami 120 cm pločio stogeliai, kad nuteistieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių. Pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti atmosferos kritulių šalinimo sistema. Pasivaikščiojimo kiemuose gali būti sumontuota sporto įranga ar sporto inventorius, skirtas nuteistiesiems mankštintis gryname ore. Sporto įranga ir inventorius turi būti techniškai tvarkingi, patikimai pritvirtinti prie sienų ar grindų, nekelti pavojaus pataisos įstaigose laikomų asmenų ir personalo sveikatai ir gyvybei. Pasivaikščiojimo kiemų sienos dengiamos lygia, patvaria ir drėgmei atsparia danga, grindys turi būti lygios ir neslidžios.

Pažymėtina, kad teisės aktai imperatyviai nenurodo, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose turėtų būti įrengtos šiukšliadėžes arba peleninės, tai paliekama administracijos diskrecijai, todėl negalima teigti, jog, net ir darant prielaidą, kad šių daiktų nėra, Lukiškių TI-K administracija būtų atlikusi kokius nors neteisėtus veiksmus. Pažymėtina, kad teisės aktai numato, kad pasivaikščiojimo kiemelių sienos turi būti dengiamos lygia danga, tuo tarpu pareiškėjas teigia, kad ji buvo grublėta, nelygi, tačiau dėl šių savo nusiskundimų jis į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė. Be to, byloje esantys patikrinimo aktai nepatvirtina, kad pasivaikščiojimo kiemeliai būtų netinkamai įrengti, techniškai netvarkingi ar keliantys grėsmę. Tuo pačiu pažymėtina, kad patys nuteistieji yra atsakingi už savo aplinkos tinkamą priežiūrą ir tvarkymą, tame tarpe ir pasivaikščiojimo kiemelių tinkamą sutvarkymą bei priežiūros palaikymą, saugios aplinkos sukūrimą. Tokia pareiga asmenims įtvirtinta BVK 110 straipsnio 1 dalies 5 punkte (laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji privalo pasibaigus pasivaikščiojimui ir ilgalaikiam pasimatymui sutvarkyti tam skirtą vietą ar patalpą). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė tam tikrus nepatogumus, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Įvertinęs aukščiau nustatytą pažeidimą, o būtent, kad pareiškėjui 155 paras nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, įvertinęs, kad tokie pažeidimai buvo tęstiniai bei ilgalaikiai, teismas konstatuoja, kad pareiškėjui priteistina 310 Eur suma ir tokia suma yra adekvati jo patirtai neturtinei žalai atlyginti, taip pat tokia priteistina suma atitinka naujausią LVAT praktiką. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, taip pat nenustatyta, kad Lukiškių TI-K būtų piktybiškai nesilaikęs teisės aktų reikalavimų, todėl pareiškėjo prašoma 5 000 Eur suma nelaikytina adekvačia dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo J. M. skundą patenkinti iš dalies.

Pareiškėjui J. M. priteisti 310 Eur (tris šimtus dešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Liudmila Zaborovska