- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-12-04
- Bylos Nr.
- I1-7310-780/2023
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Ramūnas Šarka
- Pareiškėjas
- D. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjas Ramūnas Šarka, viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas D. B. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos (toliau – ir atsakovės atstovas, Pravieniškių PN, pataisos namai), 7 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas skunde neturtinę žalą kildina iš Pravieniškių PN neteisėtų veiksmų, t. y. jo neteisto nubaudimo ir su tuo susijusių nepatogumų.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodė, jog 2020 m. rugsėjo 30 d. Kalėjimų direktoriaus įsakymu Nr.2-1640 „Dėl nuteistojo priskyrimo grupei“ jis buvo paskirtas į drausmės grupę kurioje kalinimo sąlygos buvo labai prastos. Kameros buvo perpildytos, apkrautos baldais, jose buvo didelė drėgmė, veisėsi parazitai, nebuvo poilsio kambario, užimtumo. Pareiškėjui būnant drausmės grupėje taip pat buvo apribotos jo galimybės bendrauti su artimaisiais, nebuvo suteiktas pasimatymas po santuokos su jo žmona, apriboti ilgalaikiai pasimatymai, jis neturėjo galimybės žiūrėti televizorių ar klausytis radijo, apsipirkti parduotuvėje ir pan.
Pareiškėjas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos kalėjimų departamento direktorius 2020 m. lapkričio 20 d. įsakymu „Dėl Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos direktoriaus 2020 m. rugsėjo 30 d. įsakymo Nr. 2-1640 „Dėl nuteistojo priskyrimo grupei“ panaikinimo“ panaikino Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos direktoriaus 2020 m. rugsėjo 30 d. įsakymą Nr. 2-1640 „Dėl nuteistojo priskyrimo grupei“. Taigi pareiškėjas 58 dienas (laikotarpiu nuo 2020 m. rugsėjo 30 d. iki 2020 m. lapkričio 27 d.) drausmės grupėje buvo laikomas nepagrįstai, dėl ko patyrė nepatogumus ir emocinius išgyvenimus.
Pareiškėjas taip pat nurodė, jog 2020 m. lapkričio 24 d. prašymu Nr. 71/1/1155 kreipėsi į administraciją, kad būtų sugrąžintas iš drausmės grupės atgal į 13-ą burį tęsti gydymą nuo priklausomybės į centrą, kadangi iki perkėlimo ten bausmę ir atliko. Tačiau 2020 m. gruodžio 7 d. pareiškėjui buvo atsakyta, kad į centrą grąžintas jis nebus dėl jo motyvacijos stokos, su kuo jis nesutinka.
Dėl tokių neteisėtų atsakovo veiksmų pareiškėjas patyrė dvasines kančias, sukrėtimą, bendravimo galimybių sumažėjimą, orumo pažeminimą. Šiai neturtinei žalai atlyginti prašė priteisti iš atsakovo 7 500 Eur.
Šalies argumentai
Atsakovas Pravieniškių PN su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime nurodė, kad tam tikri teisių suvaržymai yra būdingi laisvės atėmimo bausmei. Atliekant nuobaudą kamerų tipo patalpose, pareiškėjo teisės buvo apribotos vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) nuostatomis, tačiau pareiškėjas galėjo siųsti laiškus valstybės institucijoms ar advokatui, nusipirkti būtiniausių reikmenų, pasivaikščioti vieną valandą gryname ore. Pareiškėjo teisės nebuvo suvaržytos labiau, nei reglamentuojama teisės aktuose, jis nebuvo išskirtas iš kitų asmenų.
Dėl pareiškėjo pretenzijų, kad Kalėjimų departamentui panaikinus Įsakymą Nr. 2-1640, jis 7 dienas buvo kalinimas drausmės grupės sąlygomis, atsakovas pažymėjo, kad Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos direktoriaus 2021 m. sausio 25 d. rašte Nr. 7-278 ,,Dėl skundo“, buvo nurodyta, jog įstaigoje atlikus tarnybinį patikrinimą buvo nustatyta, kad dėl pareiškėjo perkėlimo iš drausmės grupės į paprastąją grupę, pažeidimų nenustatyta. Atkreipė teismo dėmesį, kad Kalėjimų departamento 2020 m. lapkričio 20 d. įsakymas Nr. N-30 įstaigoje buvo gautas 2020 m. lapkričio 23 d., ir Įsakymu Nr. 2-2072 pareiškėjas paskirtas į paprastąją grupę, atlikus visas privalomas procedūras 2020 m. lapkričio 26 d. (t. y. įvykus komisijos posėdžiui, vizavus dokumentus, parengus įsakymą ir kt.).
Dėl gyvenamųjų patalpų atliekant bausmę drausmės grupėje laikotarpiu nuo 2020 m. rugsėjo 30 d. iki 2020 m. lapkričio 27 d. nurodė, kad pareiškėjas buvo laikomas užtikrinant tinkamas higienos sąlygas ir ploto normą. Nurodė, kad pareiškėjas nebuvo pakankamai motyvuotas lankyti priklausomybių centrą, dėl to nebuvo tenkintas jo prašymas jį grąžinti bausmės atlikimui į jį. Atsižvelgiant į tai atsakovas prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą, dėl Lietuvos kalėjimų tarnybos neteisėtų veiksmų, nepagrįstai jį laikius drausmės grupėje ir neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų drausmės grupėje.
Žemesnės instancijos teismas
Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos direktoriaus 2020 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 2-1640 ,,Dėl nuteistojo priskyrimo grupei“ (toliau – Įsakymas Nr. 2-1640) buvo paskirtas į drausmės grupę. Įsakymas Nr. 2-1640 pareiškėjo buvo apskųstas Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2020 m. lapkričio 20 d. įsakymu Nr. N-30 ,,Dėl Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos direktoriaus 2020 m. rugsėjo 30 d. įsakymo Nr. 2-1640 ,,Dėl nuteistojo priskyrimo grupei“ panaikinimo“ panaikintas. Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos direktoriaus 2020 m. lapkričio 26 d. įsakymu Nr. 2-2072 ,,Dėl nuteistųjų skyrimo į būrius ir priskyrimo grupėms“ (toliau - Įsakymas Nr. 2-2072) pareiškėjas buvo paskirtas ir perkeltas į paprastąją grupę.
Pareiškėjas kildina neturtinę žalą dėl patirtų nepatogų ir išgyvenimų nepagrįstai jį perkėlus ir laikius drausmės grupėje 58 paras (nuo 2020 m. rugsėjo 30 d. iki 2020 m. lapkričio 27 d.) bei dėl buvusių netinkamų kalinimo sąlygų drausmės grupėje.
Dėl teisinio reglamentavimo
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.250 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad pataisos įstaiga arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant pataisos įstaigos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Žemesnės instancijos teismas
Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog pataisos įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, nustatantis, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, nustatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. EŽTT yra pateikusi išaiškinimą, kad valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, užtikrinančiomis jų orumo gerbimą, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą teisminę praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį, kurio vertinimas yra reliatyvus ir priklauso nuo visų bylos aplinkybių – elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).
Dėl kameros ploto pareiškėjui būnant drausmės grupėje
Pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, kad buvo kalinamas Pravieniškių PN drausmės grupės patalpose, neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto, tenkančio vienam asmeniui.
2020 m. vasario 6 d. įsigaliojusio Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. vasario 5 d. įsakyme Nr. V-31 „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ numatyta, jog pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, o kamerų tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui.
Pareiškėjas skunde ir atsikirtime nurodė, jog drausmės grupėje gyveno vienoje patalpoje su 21 žmogumi, taip pat atkreipė dėmesį, jog atsakovės atstovas atsiliepime neneigė, kad drausmės grupėje jis buvo rakinamas, kas prilygsta kamerų tipo laikymui.
Byloje nustatyta, jog pareiškėjas atliko bausmę Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje antrajame sektoriuje (nuo 2023 sausio 1 d. vadinamas Pravieniškių 2-uoju kalėjimu), gyvenamojoje bendrabučio tipo patalpoje, kurios plotas 66,35 kv. m. Patalpoje buvo įrengtos 19 miegamųjų vietų, taigi esant užimtoms visoms vietoms, vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas buvo 3,4 kv. m. (b. l. 33). Pareiškėjo samprotavimai, kad atsakovės atstovas nepaneigė jo nurodytų aplinkybių dėl asmenų kiekio patalpoje nepagrįsti. Atsakovės atstovas į bylą pateikė turto valdymo skyriaus pažymą, kurioje nurodytas 1 būrio 3 patalpos miegamų vietų kiekis. Duomenų, kad viena lova (viena miegama vieta) butų skiriama keliems asmenims byloje nėra, to savo skunde neteigė ir pats pareiškėjas. Taip pat teismas pareiškėjo pastabas, kad atsakovės atstovas nepaneigė aplinkybės, kad pareiškėjas drausmės grupėje buvo rakinamoje patalpoje (kameros tipo), vertina kaip nepagrįstas. Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas skunde nenurodė tokių aplinkybių, kad jis buvo laikomas užrakintas, tik nurodė, kad laiką leisdavo gyvenamosiose patalpose ir 2 val. galėdavo išeiti į lauką. Atsakovės atstovas į bylą pateikė duomenis, kuriuose nurodė, jog pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo patalpose, t. y. patalpose, kuriuose pareiškėjas ir kiti nuteistieji galėjo judėti laisvai. Aplinkybė, kad pareiškėjui buvo ribojama pasivaikščiojimo lauke trukmė, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad jis buvo laikomas kamerų tipo patalpoje. Pareiškėjo abstraktūs, hipotetinio pobūdžio samprotavimai apie atsakovės atstovo nepaneigtas aplinkybes atsiliepime nesudaro pagrindo konstatuoti pareiškėjo pageidaujamų faktų dėl jo teisių suvaržymo masto.
Atitinkamai byloje nustačius, jog gyvenamosios patalpos, kurioje pareiškėjas gyveno ginčo laikotarpiu, plotas buvo didesnis nei 3,1 kv. m (bendrabučio tipo patalpose), darytina išvada, kad kalinamam vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto norma ginčo laikotarpiu pareiškėjui gyvenant drausmės grupės sąlygomis pažeista nebuvo.
Dėl pareiškėjo skundo argumentų, kad drausmės grupės patalpoje plotą mažino joje esantys baldai, pažymėtina, jog nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo, vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus gyvenamosios patalpos ploto norma, neįskaičiuoti joje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Todėl į tai atsižvelgiama tik vertinant pareiškėjo situaciją pagal Konvencijos 3 straipsnio nuostatas, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus minėto nacionalinio teisės akto pažeidimus (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1254-442/2017). Taigi, konstatavus, kad minimali gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista, pareiškėjo argumentai dėl baldų užimamo ploto atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl higienos normų
Pareiškėjas skunde nurodė, jog atliekant bausmę drausmės grupėje nebuvo užtikrinamos higienos normos. Gyvenamojoje patalpoje kaupėsi drėgmė, veisėsi parazitai.
Pataisos namų visuomenės sveikatos saugos reikalavimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 134:2015).
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu patvirtintų HN 134:2015 17 p. numato, jog turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. HN 134:2015 16 p. numato, jog gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir / ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C.
Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, jog patalpos, kuriose gyveno pareiškėjas, buvo vėdinamos per langus, šios aplinkybės neneigė ir pareiškėjas. Teismas vertina, kad gyvenamųjų patalpų natūralus vėdinimas, užtikrinamas per langus, atitinka Higienos norma HN 134:2015 17 punktų reikalavimus, todėl nėra pagrindo konstatuoti patalpų vėdinimo teisės aktų normų pažeidimų.
Teismas pažymi, kad nors byloje ir nėra duomenų apie gyvenamųjų patalpų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, temperatūrą, santykinę oro drėgmę, tačiau, teismo vertinimu, pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė šias aplinkybes, konstatuodamas, kad, jo nuomone, minėti parametrai neatitiko minimalių reikalavimų. Byloje taip pat nėra ginčo laikotarpiu aktualių kompetentingų institucijų patikrinimo aktų, kuriuose būtų konstatuota, kad gyvenamosiose patalpose oro temperatūra ar santykinė oro drėgmė neatitiktų nustatytų reikalavimų. Patikrinimai yra atliekami kai jiems yra poreikis, t. y. dėl gautų nuteistųjų skundų ir pan. Šiuo atveju aplinkybė jog ginčo laikotarpiu patikrinimų nebuvo atlikta patvirtina, jog nuteistuosius buvusios sąlygos kamerose tenkino. Atitinkamai, teismo vertinimu, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų ir neturtinės žalos padarymo fakto dėl galimos drėgmės jam atliekant bausmę drausmės grupėje ginčo metu, pareiškėjo argumentai dėl netinkamų higienos normų grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmestini.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas taip pat pažymi, kad byloje nėra duomenų, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas kreipėsi į pataisos namų pareigūnus, pataisos namų administraciją ar į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamų kalinimo sąlygų susijusių su Higienos normų HN 134:2015 pažeidimais. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar Pravieniškių PN, žinodami apie tam tikrus kamerų neatitikimus Higienos normų HN 134:2015 reikalavimams, ėmėsi veiksmų, kad jie būtų pašalinti. Teismo vertinimu, nesant pareiškėjo nusiskundimų įstaigos administracijai, atsakovės atstovui tektų neproporcinga pareiga paneigti tokius teiginius. Pareiškėjui ginčijamu laikotarpiu nesikreipus į Pravieniškių PN administraciją ar kitas kompetentingas institucijas, atliekančias sveikatos saugos kontrolę, dėl Higienos normos HN 134:2015 reikalavimų neatitinkančių konkrečių kamerų, spręstina, jog pareiškėjas nemanė, kad jo teisės buvo pažeidžiamos, o šiuo metu pareiškėjo nurodytų faktų dėl kamerų neatitikimo higienos normoms nustatymas būtų teisiškai nereikšmingas dėl besiskiriančio patikrinimo ir ginčo laikotarpio.
Dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kad drausmės grupėje veisėsi parazitai
Pareiškėjas skunde nurodė, jog ginčo laikotarpiu pataisos namų 1-ojo lokalinio sektoriaus 3 patalpoje veisėsi parazitai.
Ginčo laikotarpiu galiojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos ir saugos reikalavimai“ 20 punkte nurodoma, kad laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje turi būti atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas, o nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka.
Pravieniškių PN atsiliepime nurodė, ir kartu su atsiliepimu pateikė duomenis, kurie patvirtino, jog ginčo laikotarpiu buvo sudariusi sutartį su UAB „Utenos deratizacija“, kurios pagrindu įstaigos objektuose buvo atliekamas kenkėjų kontrolės paslaugos bei UAB „Utenos deratizacijos“ atliktų paslaugų aktus, iš kurių matyti, kad ginčo laikotarpiu pataisos namų-atvirosios kolonijos patalpose buvo atliekami monitoringo ir kenkėjų naikinimo darbai.
Iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog kenkėjų naikinimas 1 būryje buvo atliekamas 2020 m. spalio 19 d. visose patalpose, o 3 patalpoje gyvenantys nuteistieji atsisakė dezinfekcijos, kas yra įrašyta Atliktų paslaugų akte Nr.10-19-002.
Šiuo atveju nustatyta, jog ginčo laikotarpiu patalpoje, kurioje gyveno pareiškėjas, parazitų buvo užfiksuota, tačiau patys nuteistieji atsisakė juos naikinti, taip pat ir pareiškėjas, kuris 2020 m. spalio 19 d. gyveno 3 patalpoje. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, spręstina, jog atsisakius kenkėjų naikinimo paslaugos, tokiu būdu trukdant pataisos įstaigai įgyvendinti higienos normos HN 134:2015 20 punkto reikalavimus, negali siekti neturtinės žalos priteisimo šiuo aspektu. Be to, pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, pareiga tvarkyti bei valyti gyvenamąsias patalpas nustatyta jose gyvenantiems asmenims, todėl švarios ir tvarkingos aplinkos, tinkamų gyvenimo sąlygų gyvenamosiose patalpose sukūrimas priklausė ir nuo pačių nuteistųjų (tarp jų ir pareiškėjo) valinių veiksmų.
Taigi nors byloje konstatuotas HN 134:2015 20 punkto pažeidimas, teismas nustatęs, jog ginčo laikotarpiu 1 būrio 3 patalpos nuteistieji atsisakė patalpų dezinfekcijos, sprendžia, kad Pravieniškių PN tinkamai vykdė Lietuvos higienos normos HN 134:2015 20 reikalavimus ir tinkamai organizavo kenkėjų (tarakonų) monitoringą bei naikinimą, dėl ko teismas neturi pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų šiuo aspektu. Atitinkamai pareiškėjo skundo argumentai, dėl neturtinės žalos kilimo atsakovui neužtikrinant higienos normas atitinkančių kalinimo sąlygų atmetami kaip nepagrįsti.
Dėl pareiškėjo laikymo drausmės grupėje
Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos direktoriaus 2020 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 2-1640 ,,Dėl nuteistojo priskyrimo grupei“ buvo paskirtas į drausmės grupę. Įsakymas Nr. 2-1640 Pareiškėjo buvo apskųstas Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2020 m. lapkričio 20 d. įsakymu Nr. N-30 ,,Dėl Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos direktoriaus 2020 m. rugsėjo 30 d. įsakymo Nr. 2-1640 ,,Dėl nuteistojo priskyrimo grupei“ panaikinimo“ panaikintas. Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos direktoriaus 2020 m. lapkričio 26 d. įsakymu Nr. 2-2072 ,,Dėl nuteistųjų skyrimo į būrius ir priskyrimo grupėms“ Pareiškėjas buvo paskirtas ir perkeltas į paprastąją grupę.
Įvertinus byloje esančius duomenis bei pareiškėjo patirtus suvaržymus dėl 2020-09-30 nepagrįstai jam skirtos nuobaudos: pareiškėjo bendravimas su artimaisiais buvo labiau apribotas, jis negalėjo turėti ilgalaikio pasimatymo sudaręs santuoką, jis negalėjo apsipirkti taip pat, kaip ir būdamas paprastojoje grupėje, ir kt. drausmės grupės suvaržymai, teismui iš esmės nekyla abejonių, kad perkeliant pareiškėją iš paprastosios grupės į drausmės grupę, jis 58 paras patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyrės, jeigu nebūtų priimtas neteistas Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos direktoriaus 2020 m. rugsėjo 30 d. įsakymas Nr. 2-1640.
BVK (nuo 2020 m. liepos 1d. iki 2021 m. gruodžio 31 d. galiojusi redakcija) 75 straipsnio 1 dalyje numatė, kad drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę: įsigyti BVK 92 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytų asmeninių daiktų; per keturis mėnesius gauti vieną trumpalaikį pasimatymą; gauti ir siųsti neribotą kiekį laiškų; du kartus per mėnesį paskambinti telefonu; kasdien pasivaikščioti dvi valandas. Taigi, aplinkybė, jog pareiškėjui būnant drausmės grupėje jis negalėjo įsigyti visų norimų prekių parduotuvėje, turėti daugiau pasimatymų su savo sutuoktine, žiūrėti televizorių, naudotis laisvalaikio kambariu ir pan., yra neteisėtai jam paskirto griežtesnio bausmės rėžimo pasekmė, priežastiniu ryšiu susijusi su neteisėto Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos direktoriaus 2020 m. rugsėjo 30 d. įsakymo Nr. 2-1640 priėmimu.
Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas drausmės grupėje buvo laikomas nepagrįstai, konstatuotina, kad šiuo aspektu egzistuoja visos viešajai valstybės atsakomybei kilti būtinosios sąlygos. Pravieniškių PN neveikė taip, kaip pagal įstatymus (teisės aktus) privalėjo veikti (nepagrįstai perkėlė pareiškėją į drausmės grupę su griežtesniais suvaržymais 58 paroms). Atitinkamai teismas neabejoja, kad dėl šių aplinkybių (nepagrįsto pareiškėjo laikymo griežtesniu rėžimu, t. y. drausmės grupėje 58 paras) pareiškėjas patyrė neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.
Atskirai pažymėtina, kad pareiškėjas reiškia pretenzijas, dėl to, jog Kalėjimų departamentui panaikinus Įsakymą Nr. 2-1640, jis dar 7 dienas buvo kalinimas drausmės grupės sąlygomis.
Iš byloje esančių duomenų matyti, jog pareiškėjas dėl minėtų aplinkybių skundu kreipėsi į administraciją. Pareiškėjui buvo atsakyta Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos direktoriaus 2021 m. sausio 25 d. raštu ,,Dėl skundo“ Nr. 7-278, ir paaiškinta, kad įstaigoje atlikus tarnybinį patikrinimą buvo nustatyta, kad dėl jo perkėlimo iš drausmės grupės į paprastąją grupę, pažeidimų nenustatyta.
Atsakovės atstovas byloje nurodė, jog Kalėjimų departamento 2020 m. lapkričio 20 d. įsakymas Nr. N-30 įstaigoje buvo gautas 2020 m. lapkričio 23 d., ir Įsakymu Nr. 2-2072 pareiškėjas paskirtas į paprastąją grupę, atlikus visas privalomas procedūras 2020 m. lapkričio 26 d. (t. y. įvykus komisijos posėdžiui, vizavus dokumentus, parengus įsakymą ir kt.).
Pareiškėjas atsikirtime pabrėžė, kad 2020 m. lapkričio 20 d. įsakymas Kalėjimų departamentui buvo išsiųstas elektroniniu būdu tą pačią dieną, taigi tokią perkėlimo trukmę vertina kaip per ilgą.
Teismas konstatuoja, kad pareiškėjo teisių pažeidimu laikomas visas laikotarpis nuo neteisėto jo perkėlimo į drausmės grupę iki jo grąžinimo atgal į paprastąją grupę, nes Kalėjimų departamento direktoriaus 2020 m. lapkričio 20 d. įsakymu Nr. N-30 buvo konstatuota, jog Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos direktoriaus 2020 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 2-1640 perkelti pareiškėją į drausmės grupę nebuvo pagrindo. Todėl išskirti 7 dienų laikotarpį nuo Kalėjimų departamento direktoriaus 2020 m. lapkričio 20 d. įsakymo priėmimo iki jo faktinio įvykdymo 2020 m. lapkričio 27 d. nėra tikslo. Tačiau teismas sutinka su pareiškėjo argumentais, kad Kalėjimų departamento direktoriui panaikinus nepagrįstą nutarimą perkelti pareiškėją į drausmės grupę jis nedelsiant turėjo būti grąžintas atgal į paprastąją grupę, kurioje buvo paskirtas ankstesniu Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos direktoriaus įsakymu, o ne spręsti perkėlimo klausimą įprastine tvarka. Pažymėtina, kad Kalėjimų departamento 2020 m. lapkričio 20 d. įsakymu Nr. N-30 buvo panaikintas Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos direktoriaus 2020 m. rugsėjo 30 d. įsakymas Nr. 2-1640 perkelti pareiškėją į drausmės grupę, bet nebuvo pavesta iš naujo nagrinėti perkėlimo klausimą, todėl nedelsiant turėjo būti atkurta pareiškėjo teisinė padėtis, buvusi iki panaikinto įsakymo priėmimo.
Dėl gydymosi priklausomybės turinčių įkalintų asmenų reabilitacijos centre
Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. 118/V-234 patvirtintos Priklausomybės ligomis sergančių nuteistųjų gydymo laisvės atėmimo vietose tvarkos (toliau – ir Tvarka) 4 punktą, pacientų gydymui laisvės atėmimo vietose steigiamas reabilitacijos centras. Pagal Tvarkos 7.1 papunktį, reabilitacijos programų tikslas yra padėti pacientui susilaikyti nuo narkotinių ir psichotropinių medžiagų vartojimo ar jų vartojimą sumažinti iki minimumo, atsisakyti intraveninių narkotikų vartojimo. Pagal Tvarkos 8 punktą, pacientai į reabilitacijos centrą nukreipiami pagal atrankos reabilitacijai kriterijus, jeigu jie raštu pareiškia norą atsisakyti žalingų įpročių ir yra pataisos įstaigos, kurioje jie atlieka laisvės atėmimo bausmę, gydytojo psichiatro, psichologo ir būrio auklėtojo rekomendacijos, kurioms pritarė pataisos įstaigos administracija.
Vadovaudamasis Tvarka ir kitais teisės aktais, Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos direktorius 2018 m. kovo 5 d. įsakymu Nr. V-124 patvirtino Priklausomybes turinčių įkalintų asmenų reabilitacijos centro nuostatus (toliau – ir Centro nuostatai). Pagrindinis Centro veiklos principas buvo kurti terapinę aplinką, stiprinančią nuteistųjų motyvaciją atsisakyti žalingų įpročių/priklausomybių, mažinančią žalingą laisvės atėmimo vietos poveikį nuteistojo asmenybei bei skatinančią keisti gyvenimo būdą ir elgesį ir jis rėmėsi savanoriškumo principu, t. y., savanorišku nuteistojo noru ir sprendimu atsisakyti žalingų įpročių.
Centro nuostatų 17 punkte nustatyta, kad į Centrą gali būti skiriami nuteistieji: oficialiai pripažįstantys turintys priklausomybę alkoholiui ar narkotinėms medžiagoms, kreipimosi metu nevartojantys psichiką veikiančių medžiagų bei nebausti drausmine tvarka už jų vartojimą per paskutinius 6 mėnesius, suinteresuoti psichologine ir socialine reabilitacija bei sutinkantys laikytis Centro vidaus tvarkos taisyklių (Centro nuostatų 17.1 papunktis); kurie yra pabaigę pirmą priklausomų nuo psichiką veikiančių medžiagų asmenų reabilitacijos programos etapą (įžanginę grupę) bei išreiškia norą dalyvauti reabilitacijos programoje arba yra nukreipiami reabilitacijai įstaigos administracijos sprendimu (Centro nuostatų 17.2 papunktis); naujai atvykę į 2-ą sektorių nuteistieji, oficialiai pripažįstantys turintys priklausomybę alkoholiui ar narkotinėms medžiagoms bei norintys atsisakyti žalingų įpročių, laisvėje dalyvavę reabilitacijos programose bei pareiškę norą dalyvauti reabilitacijos centro programoje (Centro nuostatų 17.3 papunktis); nepalaikantys neformaliųjų nuteistųjų subkultūros tradicijų (Centro nuostatų 17.4 papunktis); kurių bausmės trukmė nuo kreipimosi dėl reabilitacijos pradžios yra daugiau nei 12 mėn. (Centro nuostatų 17.5 papunktis).
Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų nustatyta, jog pareiškėjas dėl galimybės būti perkeltas į priklausomybės turinčių įkalintų asmenų reabilitacijos centrą kreipėsi su prašymu į kurį jam buvo atsakyta raštu, jog jį atsisakoma priimti į Centrą, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas buvo įkeltas į jį du kartus, tačiau kiekvieną kartą pareiškėjo motyvacija sveikti nuo priklausomybės buvo žema (Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos direktorius 2020 m. gruodžio 7 d. raštas ,,Dėl prašymo išnagrinėjimo“ Nr. 7-5654).
Nors pareiškėjas skunde ir atsikirtime pabrėžia, kad jis iš Centro nebuvo iškeltas dėl motyvacijos stokos ir netinkamo elgesio, o dėl to, kad buvo neteisėtai perkeltas į drausmės grupę, atsižvelgtina į tai, kad pareiškėjui siekiant vėl patekti į Centrą, jo prašymas vertinamas iš naujo kaip ir jo buvęs elgesys Centre.
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą teisinį reglamentavimą, teismas neturi pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu, jeigu perkėlimui nepritaria pataisos įstaigos administracija, turinti diskrecijos teisę tenkinti pareiškėjo prašymą ar ne (Tvarkos 8 p.), atsižvelgdama į jo elgesį ir motyvacijos stoką gydantis šiame centre anksčiau.
Dėl neturtinės žalos priteisimo
Įvertinus byloje esančius duomenis bei pareiškėjo patirtus suvaržymus dėl 2020-09-30 nepagrįstai jam skirtos nuobaudos, teismui iš esmės nekyla abejonių, kad neteisėtai perkeliant pareiškėją į kito rėžimo būrį, kuriame jo laisvės buvo labiau apribotos nei būtų buvę jam atliekant bausmę paprastojoje grupėje, jis 58 paras patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, kad šioje byloje egzistuoja visos viešajai valstybės atsakomybei kilti būtinosios sąlygos, todėl spręstinas klausimas dėl pareiškėjo patirtos žalos atlyginimo būdo.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-06-03 nutartį administracinėje byloje Nr. A822 - 1281/2013, 2013-07-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A444 -1211/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-07-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A 444 -1211/2013).
Teismas, įvertinęs tai, jog pareiškėjo nepagrįstas perkėlimas 58 paroms sukėlė atitinkamus ir nebūtinus laisvės suvaržymus, sutinka, kad dėl patirtų apribojimų pareiškėjas galėjo patirti ir neabejotinai patyrė tam tikrų neigiamų dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, prilygstančių neturtinės žalos sąvokai.
Teismas, vertindamas pareiškėjui kilusios neturtinės žalos mąstą, taip pat atkreipia dėmesį, kad byloje nenustatyti pareiškėjo sveikatos sutrikimai, susiję su jo perkėlimu į drausmės grupę, ar kitokie sunkesni padariniai.
Pareiškėjas savo patirtą žalą įvertino 7 500 Eur suma. Teismas atsižvelgia į tai, kad byloje nėra jokių kitų duomenų, kad kalinimo sąlygos būtų turėjusios ilgalaikių ar negrįžtamų pasekmių pareiškėjo sveikatai, santykiams su artimaisiais ar psichologinei būklei. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovė būtų sąmoningai siekusi pažeminti pareiškėjo orumą. Byloje nėra jokių kitų įrodymų, kurie pagrįstų, kad pareiškėjui buvo padaryta tokio didelio mąsto neturtinė žala, kuriai atlyginti adekvati satisfakcija būtų pareiškėjo prašoma pinigų suma.
Įvertinus pažeidimo pobūdį, trukmę, nenustačius, kad pareiškėjui būtų atsiradę negrįžtami fizinės ar psichinės sveikatos sutrikimai, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiško pobūdžio bylose (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019-03-13 nutartį byloje Nr. A-1036-602/2019), pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 800 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovės.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo D. B. skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui D. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos 800 Eur (aštuonis šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimą.
Likusią dalį skundo atmesti.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.