- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-03-24
- Bylos Nr.
- e2S-272-883/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-35-3-01011-2020-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Nutartis palikta nepakeista.
- Teisėjas
- Irena Stasiūnienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- V. R.
- Suinteresuotas asmuo
- UAB GF bankas, AB SEB bankas, Kooperatinė bendrovė "Inovesta", Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyrius, UAB „ Sergel“, UAB “ Intrum Lietuva“, " B2KAPITAL", Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Luminor Bank AS Lietuvos skyrius, UAB „Gelvora“
- Kreditorius
- AB Swedbankas, "Paysera LT", "ŠIAULIŲ BANKAS"
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Irena Stasiūnienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. R. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2021 m. sausio 26 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo V. R. pareiškimą suinteresuotiems (kreditoriams): R. V., uždarajai akcinei bendrovei „Sergel“, uždarajai akcinei bendrovei „Intrum Lietuva“, Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, kooperatinei bendrovei „Inovesta“, Luminor Bank AS Lietuvos skyriui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui, uždarajai akcinei bendrovei GF bankas, E. S., B2Kapital, AB SEB bankui, uždarajai akcinei bendrovei „Gelvora“, antstolei V. Š., antstoliui T. U., antstolei E. R., antstolei R. A., antstolei D. P., antstoliui A. B., I. R., dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmuose pareiškėjas V. R. pateikė pareiškimą suinteresuotiems asmenims (kreditoriams): R. V., UAB „Sergel“, UAB „Intrum Lietuva“, Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau ir VMI prie FM), kooperatinei bendrovei „Inovesta“, Luminor Bank AS Lietuvos skyriui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui, UAB GF bankas, E. S., B2Kapital, AB SEB bankui, UAB „Gelvora“, antstolei V. Š., antstoliui T. U., antstolei E. R., antstolei R. A., antstolei D. P., antstoliui A. B., I. R., dėl bankroto bylos V. R. iškėlimo, kurį vėliau patikslino, prašė nustatyti 360 Eur sumą, reikalingą jo poreikių tenkinimui kas mėnesį, nustatyti 4 mėnesių terminą mokumo atkūrimo planui pateikti, paskirti bankroto administratoriumi D. G..
Šalies argumentai
Pareiškime nurodė, kad būdamas įmonė vadovu, šalį ištikus ekonominiam sunkmečiui, kaip fizinis asmuo ėmė paskolas iš bankų, siekdamas išlaikyti gero verslininko vardą ir atsiskaityti su įmonės kreditoriais ir žaliavų tiekėjais.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo VMI prie FM teismui pateiktame atsiliepime nurodė, kad V. R. valstybės biudžetui yra skolingas 289,62 Eur. VMI prie FM nėra žinomos Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau ir FABĮ) 5 straipsnyje numatytos sąlygos, dėl kurių pareiškėjui nebūtų galima kelti bankroto bylą.
Suinteresuotas asmuo UAB „Gelvora“ teismui pateiktame atsiliepime nurodė, kad teismui nusprendus iškelti pareiškėjui fizinio asmens bankroto bylą, prašo netvirtinti pareiškime nurodytos būtiniesiems poreikiams reikalingos sumos (360 Eur). Nurodė, kad pareiškėjo pajamos dar iki kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo buvo nuo 158,47 Eur iki 236,67 Eur, t. y., nesiekdavo pareiškėjo prašomos būtiniesiems poreikiams patenkinti reikalingos sumos, todėl toks pareiškėjo prašymas turėtų būti vertinamas kaip nesąžiningumas.
Suinteresuotas asmuo UAB GF bankas teismui pateiktame atsiliepime nurodė, kad bankui nėra žinoma, ar gautos lėšos nebuvo panaudotos asmeninių poreikių tenkinimui; bankas ne kartą bendravo su klientu, teikė įvairius pasiūlymus, kuriais klientas nesinaudojo; mano, kad pareiškėjas piktybiškai vengė vykdyti įsipareigojimus, nesistengė atlikti bent dalinių mokėjimų bei tokiu būdu mažinti turimas skolas, kad pareiškėjas nedėjo pakankamai pastangų, jog atsiskaitytų su kreditoriais, kad V. R. dėl nesąžiningumo bankroto byla negali būti keliama.
Suinteresuotas asmuo R. V. teismui pateiktame atsiliepime nurodė, kad V. R. nepagrįstai siekia išvengti įsipareigojimų vykdymo. Nurodė, kad 2016 m. teikė buhalterinės apskaitos paslaugas, V. R. vengė atsiskaityti už paslaugas, problemų dėl atsiskaitymo turėjo ir kiti kreditoriai, V. R. nenorėjo išleisti pinigų. Nurodė, kad V. R. skolų dalį sudaro baudos, žalos atlyginimai, skolos už administracinius nusižengimus, o tai leidžia abejoti žmogaus patikimumu.
Šalies argumentai
Suinteresuotas asmuo I. R. su pareiškimu sutiko, prašė jį tenkinti.
Atsiliepimas
Suinteresuoti asmenys antstolis A. B., VSDFV Panevėžio skyrius teismui pateiktuose atsiliepimuose nurodė, kad pareiškėjo pateiktam pareiškimui iš esmės neprieštarauja.
Suinteresuoti asmenys UAB „Intrum Lietuva”, B2 Kapital, AB SEB bankas teismui pateiktuose atsiliepimuose prašė pareiškėjo prašymo netenkinti.
I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmai 2021 m. sausio 26 d. nutartimi atsisakė iškelti fizinio asmens V. R. bankroto bylą.
Teismas nurodė, kad pareiškimas dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo teisme priimtas 2019 m. rugsėjo 14 d., todėl aktualus laikotarpis per kurį turėtų būti vertinamas pareiškėjo sąžiningumas kreditorių atžvilgiu yra nuo 2016 m. rugsėjo 14 d. iki 2019 m. rugsėjo 14 d.
Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo paaiškinimus, kad jis skolinosi siekdamas mažinti vadovaujamų bendrovių finansinius įsipareigojimus, nes bendrovei bankai paskolų nesuteikdavo, bendrovė tuo metu turėjo finansinių sunkumų, laikė nepagrįstais, nes jo paties gaunamas darbo užmokestis 2007-2008 metų laikotarpiu buvo nuo 1500 Lt iki 4000 Lt, o sunkumus patirianti bendrovė vargu ar galėtų mokėti tokio dydžio darbo užmokestį savo darbuotojams.
Pirmosios instancijos teismas laikė, kad pareiškėjas nors dirbo gerai apmokamą darbą, tačiau iš VĮ Registrų centro ir VĮ Regitra pateiktų pažymų matyti, kad pareiškėjas niekuomet nebuvo savo vardu įgijęs jokio registruotino nekilnojamojo ar kilnojamojo turto. Tai, teismo manymu įrodo, kad pareiškėjas kryptingai skolinosi lėšas, žinodamas, kad jas galima bus išieškoti tik iš jo gaunamo darbo užmokesčio, taip siekė kiek įmanoma labiau apsunkinti kreditorių galimą skolų išieškojimą. Be to, pareiškėjo atžvilgiu užvestos vykdomosios bylos buvo pradėtos vykdyti 2008 m. spalio mėnesį, o 2009 m. liepos mėnesį pareiškėjo darbo užmokestis reikšmingai sumažėjo.
Pirmosios instancijos teismas įvertino tai, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini) su savo sutuoktine I. R. sudarydamas povedybinę sutartį, kai vykdomas išieškojimas pagal priteistus įsiskolinimus kreditoriams, pažeidė sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principų reikalavimus.
Pirmosios instancijos teismas pareiškėją laikė nesąžiningu dar ir dėl to, kad pareiškėjas nededa pakankamų pastangų mokumui pagerinti. Pareiškėjas pateikė darbo sutartį, kurioje nurodyta, kad jis nuo (duomenys neskelbtini) dirba UAB (duomenys neskelbtini) darbininku, nustatytas minimalus darbo užmokestis. Iš VSDFV pažymos matyti, kad nuo 2018 m. rugpjūčio pareiškėjas niekur nedirbo, iki 2019 m. lapkričio mėnesio gavo nedarbo draudimo išmoką, kuri per mėnesį buvo šiek tiek didesnė nei 100 Eur. Pareiškėjas iš savo gaunamų pajamų negali tenkinti net savo poreikių, kuriems prašo 360 Eur, jau nekalbant, kad planavo kreditoriniams reikalavimams ir fizinio asmens bankroto administratoriaus išlaidoms skirti lėšas. Pareiškėjas nei teismo posėdžio metu, nei pateikdamas pareiškimą, nenurodė kaip jis išgyveno iš nedarbo draudimo pašalpos, nes, kaip pats nurodė, serga (duomenys neskelbtini), jam reikalingi vaistai. Teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė, kad gyvena savo dukters bute, moka už buto komunalinius patarnavimus, tačiau teismui nenurodė, iš kokių pajamų jis gyvena bei apmoka sąskaitas. Pareiškėjas teismo posėdžio metu nurodė, kad ateityje jo pajamos gali keistis, nes jis įmonėje, kurioje įsidarbino nuo (duomenys neskelbtini), vykdys buhalterinę apskaitą, tačiau teismui nebuvo pateikti jokie šiuos pareiškėjo argumentus pagrindžiantys įrodymai, todėl pareiškėjo galimų gauti pajamų dydis ateityje visiškai neaiškus ir nežinomas, nes atlyginimo jis dar nėra gavęs. Kaip ateityje pareiškėjas ketina gauti pajamų ir atsiskaityti su kreditoriais, paaiškinti negalėjo. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas įsidarbino tik prieš (duomenys neskelbtini) teismo posėdį, iki to laiko nėra pateikęs jokių įrodymų, jog jis ėmėsi aktyvių veiksmų, kad rastų darbą ir taip mažintų kreditorinius įsiskolinimus. Tai rodo, kad pareiškėjas iš anksto ruošėsi nevykdyti teismo sprendimo, sąmoningai siekė padaryti, kad ateityje nebūtų į ką nukreipti skolos išieškojimo.
II. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai
1. Atskiruoju skundu pareiškėjas V. R. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2021 m. sausio 26 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo tenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
1.1. Pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė vertintiną laikotarpį, kadangi civilinėje byloje Nr. e2FB-119-952/2021 pareiškimas dėl fizinio asmens bankroto teisme priimtas 2020 m. rugsėjo 14 d., o ne 2019 m. rugsėjo 14 d. Vietoj laikotarpio nuo 2017 m. rugsėjo 14 d. iki 2020 m. rugsėjo 14 d. buvo nagrinėjamas laikotarpis nuo 2016 m. rugsėjo 13 d. iki 2019 m. rugsėjo 14 d.
1.2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino pareiškėjo sąžiningumą už ankstesnį nei paskutinių 3 metų laikotarpį, nors kasacinio teismo praktika nurodo, kad bankroto bylą inicijuojančio fizinio asmens elgesys sąžiningumo aspektu gali būti vertinamas tik už paskutinius trejus metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo dienos. Ankstesnis laikotarpis neturi teisinės reikšmės, todėl negali būti vertinamas. Teismas atliko tyrimą jau nuo daug ankstesnio laikotarpio ir vertino sąžiningumą nuo 2007 metų. Pirmosios instancijos teismas vertino, dėl kokių priežasčių pareiškėjas tuo laikotarpiu sudarė vartojimo paskolų sutartis, dėl kurių susidarė pareiškėjo nemokumas, analizavo suinteresuoto asmens R. V. paaiškinimus, kurios reikalavimo pareiškėjo atžvilgiu terminas suėjo (duomenys neskelbtini) ir nepateko į vertintiną periodą. Pirmosios instancijos teismas vertino 2007-2008 metais pareiškėjui mokėto darbo užmokesčio dydį bei jo sumažėjimą 2009 metais, vertino pareiškėjo atžvilgiu nuo 2003 metų vykdomus išieškojimus iš pareiškėjo, kurie buvo pradėti vykdyti nuo 2008 metų, atsižvelgė į kreditoriaus banko paaiškinimus dėl pareiškėjo bendradarbiavimo su juo, nors šio kreditoriaus reikalavimo terminas suėjo (duomenys neskelbtini). Taip pat, pirmosios instancijos teismas įvertino ir aplinkybes dėl pareiškėjo (duomenys neskelbtini) sudarytos povedybinės sutarties.
Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjo nesąžiningumą įrodo tai, kad pareiškėjas dirbdavo gerai apmokamą darbą, tačiau niekuomet nebuvo įgijęs registruotino nekilnojamojo ar kilnojamojo turto, kadangi pareiškėjas neturi pareigos įsigyti registruotino turto.
Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog pareiškėjas nebuvo pakankamai aktyvus, kad rastų geriau apmokamą darbą ir taip mažintų kreditorinius įsiskolinimus, nenurodė, iš kokių pajamų gyveno, nes jo nurodomos pragyvenimui reikalingos lėšos didesnės nei jo gaunamas atlyginimas. Pareiškėjas pateikė įrodymus, kad buvo užsiregistravęs Užimtumo tarnyboje ir ieškojo darbo, be to, pateikė darbo sutartį, kurioje nurodyta, kad jis nuo (duomenys neskelbtini) dirba UAB (duomenys neskelbtini) darbininku už minimalų darbo užmokestį, be to, pareiškėjas pateikė į bylą pareiškėjo turimą buhalterijos atestatą ir nurodė, kad pareiškėjas artimiausiu metu dirbs toje pačioje įmonėje geriau apmokamą darbą, dėl to, darytina išvada, kad pareiškėjas buvo aktyvus darbo paieškose.
Pirmosios instancijos teismas nenurodė, kodėl buvo nepriimtas pareiškėjo pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo ir darytina išvada, kad pareiškėjo atžvilgiu pirmosios instancijos teismas priėmė šališką sprendimą, jį grįsdamas išimtinai tik savo vidiniu įsitikinimu ir nesiremdamas jokiais įrodymais, kurie buvo pareiškėjo pateikti į bylą.
Atsiliepimas
2. Atsiliepimu į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo antstolė V. Š. prašo atskirąjį skundą dėl bankroto bylos V. R. iškėlimo spręsti teismo nuožiūra.
3. Atsiliepimu į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo I. R. sutinka su pareiškėjo V. R. atskiruoju skundu ir visais jame pateiktais argumentais ir prašo V. R. atskirąjį skundą patenkinti.
4. Atsiliepimu į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo UAB GF bankas prašo pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
4.1. Nors pareiškėjas teigia, kad teismas vertino sandorius ne nuo 2017 metų, o nuo 2007 metų, tačiau vadovaujantis FABĮ 4 straipsnio 3 dalimi, pareiškime iškelti bankroto bylą teismui nurodomos fizinio asmens nemokumą sukėlusios priežastys ir pridedami šį nemokumą pagrindžiantys dokumentai. Taigi, pareiškėjui kyla pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo pareiškimą. Kaip matyti iš pareiškėjo pateiktų duomenų, vartojimo kredito sutartis pareiškėjas sudarė tuo laikotarpiu, kada įmonė, kuriai skolino lėšas, pajamų iš partnerių ir užsakovų nebegaudavo. Taigi, pats pareiškėjas patvirtina, kad negaudamas pajamų, skolinosi toliau ir didino finansinius įsipareigojimus, o toks elgesys patvirtina neatsakingą skolinimąsi, kas iš esmės ir sukėlė pareiškėjo nemokumo būseną.
4.2. Pareiškėjas nėra sąžiningas, nes skolos išieškojimas iš pareiškėjo 2008 m. buvo perduotas į antstolių kontorą, tačiau bankas per 13 metų laikotarpį yra gavęs tik vieną įmoką – (duomenys neskelbtini) – 12,03 Eur, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas įsidarbino tik prieš teismo posėdį, iki to laiko nėra pateikęs jokių įrodymų, jog jis ėmėsi aktyvių veiksmų, kad rastų darbą ir taip mažintų kreditorinius įsiskolinimus. Tai rodo, kad pareiškėjas iš anksto ruošėsi nevykdyti teismo sprendimo, sąmoningai siekė padaryti, kad ateityje nebūtų į ką nukreipti skolos išieškojimo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkinamas.
5. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 ir 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
6. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo atsisakyta apeliantui (pareiškėjui) iškelti fizinio asmens bankroto bylą, pagrįstumo ir teisėtumo.
Dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo
Fizinio asmens bankroto procedūra leidžia atkurti nemokaus, bet sąžiningo fizinio asmens mokumą ir patenkinti jo kreditorių reikalavimus ar jų dalį, todėl teismai, spręsdami dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, turi užtikrinti teisingą skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyrą. Kadangi fizinio asmens bankroto byla gali būti iškelta tik paties fizinio asmens iniciatyva (FABĮ 1 straipsnio 4 dalis), svarbu nustatyti asmens siekį atkurti savo mokumą, t. y. aktyviais veiksmais ieškoti galimybių patenkinti turimus finansinius įsipareigojimus, neprisiimant naujų ir nemažinant savo turimo turto.
FABĮ 6 straipsnio 1 dalis numato, jog teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra šio įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų. Fizinio asmens nemokumas – tai fizinio asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas (toliau – MMA) (FABĮ 2 straipsnio 2 dalis). Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad skolinių įsipareigojimų mokėjimo terminai yra suėję, pareiškėjo padėtis atitinka FABĮ 2 straipsnio 2 dalį, dėl to ginčo nėra.
Nustačius fizinio asmens nemokumą turi būti patikrinama, ar neegzistuoja FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje įtvirtintos sąlygos, kurioms esant bankroto bylą atsisakoma iškelti. FABĮ 1 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nustatyta, kad pasinaudoti fizinio asmens bankroto procedūra gali tik sąžiningi asmenys. Kasacinis teismas, formuodamas teismų praktiką dėl fizinių asmenų sąžiningumo vertinimo jų bankroto bylose, yra nurodęs, kad būtina atsižvelgti ne tik į objektyvųjį, bet ir subjektyvųjį sąžiningumo kriterijų. Nesąžiningumas gali būti konstatuotas tiek dėl konkrečių asmens veiksmų, tiek dėl jo neveikimo, kai nededama pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais ir dėl to asmuo tampa nemokus. Asmens, kuris buvo pernelyg pasyvus ir nesiėmė priemonių savo mokumui pagerinti, neveikimas, sistemiškai aiškinant įstatymą, pripažintinas nesąžiningu tais atvejais, kai nustatomas asmens suvokimas ir siekis savo padėtį bloginti (jos negerinti) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-134-219/2020 ir kt.).
Aplinkybės, ar asmuo tapo nemokus dėl nesąžiningų veiksmų (neveikimo), kiekvienu konkrečiu atveju pirmiausia vertintinos atsižvelgiant į FABĮ tikslą – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningo fizinio asmens mokumą. Teismų praktikoje pažymėta, kad fiziniai asmenys savo bankroto proceso metu turi dėti maksimalias pastangas užsitikrinti didesnių pajamų gavimą, kad susidarytų kaip galima didesnis pajamų ir išlaidų skirtumas, leidžiantis tenkinti kreditorių reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-190-706/2015).
Kasacinis teismas yra nurodęs, jog nesąžiningumas gali būti pagrindas atsisakyti iškelti bankroto bylą tik tuo atveju, jei jis turėjo reikšmingą įtaką asmens nemokumui, t. y. turi būti konstatuotas nesąžiningumo ir nemokumo priežastinis ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014; 2015 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-434-686/2015; kt.).
Tačiau vertinant asmens sąžiningumą FABĮ prasme privalu laikytis šio įstatymo 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte nustatyto trejų metų laikotarpio. Būtent šis terminas nustato ribas, kurių negalima peržengti vertinant asmens sąžiningumą. Jokie veiksmai, atlikti už šio laikotarpio ribų, negali būti vertinami sąžiningumo aspektu nepaisant to, ar jie yra nemokumo priežastis. Kasacinis teismas net yra nurodęs, kad asmenims, kurių nemokumą lėmė nesąžiningi veiksmai, nurodyti FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte, praėjus 3 metams nuo šių veiksmų atlikimo, neturėtų būti užkertamas kelias kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-701/2016, 17 punktas).
Pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas iškelti pareiškėjui bankroto bylą, nurodė, jog pareiškėjas tapo nemokus dėl savo nesąžiningų veiksmų. Su šia pirmosios instancijos teismo išvada pareiškėjas nesutinka, atskirajame skunde nurodo, kad apeliantas atitinka fizinių asmenų bankrote keliamas sąžiningumo ir nemokumo sąlygas, o pirmosios instancijos teismas vertino pareiškėjo sąžiningumą už ilgesnį nei 3 metų laikotarpį. Taigi ginčas byloje iš esmės kilo dėl to, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog egzistuoja FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte nurodyta sąlyga, dėl kurios yra pagrindas atsisakyti iškelti fizinio asmens bankroto bylą.
Kaip pagrįstai pastebėjo pareiškėjas, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo pareiškimą priėmė ne 2019 m. rugsėjo 14 d., o 2020 m. rugsėjo 14 d., todėl pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą sąžiningumo aspektu vertinamas pareiškėjo elgesys laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 14 d. iki 2020 m. kovo 14 d.
Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo sąžiningumą, įvertino pareiškėjo nemokumo atsiradimo priežastis, nustatė, kad pareiškėjo nemokumas atsirado dėl jo paties veiksmų. Pareiškėjo teigimu, vartojimo kreditai imami įmonių, kurių vadovu jis buvo, veiklai vykdyti, tačiau nei pateikiant pareiškimą, nei teismo posėdžio metu, pareiškėjas nepateikė svarių ir argumentuotų įrodymų, kad šie kreditai buvo būtini ir neišvengiami ar kad kreditai iš tiesų buvo panaudoti įmonių veiklai. Teismo vertinimu, pareiškėjas turėjo pareigą vertinti savo finansinį pajėgumą ir realias galimybes grąžinti suteiktus kreditus, o ne siekti imti vis naujus kreditus, kai atliekant neapgalvotus veiksmus sukuriamas nemokumas, dėl ko teismas laikė pareiškėją esant nesąžiningu.
Pirmosios instancijos teismas taip pat atsižvelgė į aplinkybes, kad pareiškėjas nesiekė mažinti savo įsiskolinimų kreditoriui UAB GF bankas, su juo nebendradarbiavo, kad (duomenys neskelbtini) su savo sutuoktine I. R. sudarė vedybų sutartį, kad pareiškėjas niekuomet nebuvo savo vardu įgijęs jokio registruotino nekilnojamojo ar kilnojamojo turto ir kitas iki 2017 m. rugsėjo 14 d. buvusias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas savo veiksmais tikslingai siekė kiek įmanoma labiau apsunkinti kreditorių galimą skolų išieškojimą.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas vertindamas pareiškėjo sąžiningumą nepagrįstai atsižvelgė į aukščiau paminėtas aplinkybes ir tuo pažeidė reikalavimą vertinti pareiškėjo sąžiningumą už ne ilgesnį nei 3 metų laikotarpį, vis dėlto, teisėjų kolegija nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo V. R. pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo.
Pirmosios instancijos teismas savo atsisakymą iškelti fizinio asmens bankroto bylą apeliantui motyvavo ir aplinkybėmis, kad apeliantas elgėsi nesąžiningai, nes nedėjo pastangų gauti daugiau pajamų. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvados, kad pareiškėjas nesiekė gauti didesnes pajamas. yra pagrįstos byloje esančiais įrodymais. Pareiškėjas, turintis didelę patirtį verslininkas, kuris, kaip nurodyta pareiškime, visada dirbo gerai apmokamą darbą, dažniausiai būdavo įmonių, užsiimančių didmenine prekyba nefasuotais naftos produktais, vadovu/direktoriumi, nedėjo pakankamai pastangų gauti daugiau pajamų, nes pareiškėjo sąžiningumo vertinimo laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini) dirbdamas UAB (duomenys neskelbtini) gaudavo mažesnį nei minimalų atlyginimą. (duomenys neskelbtini) pareiškėjas gavo nedarbo draudimo išmoką. (duomenys neskelbtini) pareiškėjas 20 val. per savaitę dirbo UAB (duomenys neskelbtini) vadovo pareigose, darbo sutartimi numatytas 275 Eur darbo užmokestis, nuo (duomenys neskelbtini) pareiškėjas gavo nedarbo draudimo išmoką, kuri nesiekė nei 200 Eur per mėnesį. Pastebėtina, kad iš VĮ Registrų centro išrašo matyti, kad UAB (duomenys neskelbtini) akcininkė yra pareiškėjo sutuoktinė I. R., su kuria sudaryta povedybinė sutartis, o pareiškėjas UAB (duomenys neskelbtini) dirbo vadovo pareigose.
Pareiškėjas nuo (duomenys neskelbtini) dirba UAB (duomenys neskelbtini) darbininku, nustatytas minimalus mėnesinis darbo užmokestis. Kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas iš savo gaunamų pajamų negali tenkinti net savo poreikių, kuriems prašo 360 Eur, be to, pareiškėjas iš gaunamų pinigų visiškai negali tenkinti kreditorinių reikalavimų ir negali skirti lėšų fizinio asmens bankroto administratoriaus išlaidoms. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pastebėjo, kad pareiškėjas nepateikė jokių paaiškinimų, kaip jis išgyveno iš nedarbo draudimo pašalpos, nes, kaip pats nurodė, serga cukriniu diabetu, jam reikalingi vaistai, o su sutuoktine I. R. gyvena atskirai, jų santuoka faktiškai yra iširusi, jie gyvena atskirai, vienas kito neišlaiko, neveda bendro ūkio. Nors, kaip pats nurodė, gyvena dukrai priklausančiame būste, nėra aišku, iš kokių pinigų pareiškėjas apmokėjo sąskaitas už komunalines paslaugas.
Įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytus duomenis sutiktina su pirmosios instancijos teismu, jog abejonių kelia kaip darbingo amžiaus žmogus, turintis vadovavimo patirties ir visą laiką dirbęs gerai apmokamą darbą, turėdamas didelių finansinių įsiskolinimų, visą tiriamąjį laikotarpį nesiekė gauti didesnių pajamų, tenkinosi minimaliomis pajamomis ir buvo pasyvus darbo rinkoje.
Nors pareiškėjas nurodo, kad ateityje jo pajamos gali keistis, nes (duomenys neskelbtini) gavo VšĮ Šiaulių darbo rinkos mokymo centro profesinio mokymo diplomą, kuriuo įgijo apskaitininko kvalifikaciją, tačiau tokie pareiškėjo paaiškinimai vertintini kaip deklaratyvūs. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo galimą pajamų padidėjimą. Teismas pabrėžia, kad visą vertinimo laikotarpį pareiškėjo pajamos buvo minimalios, jos iš esmės nesikeitė ir buvo tokios, kokių neužtenka net pareiškėjo nurodomiems minimaliems poreikiams patenkinti. Pareiškėjas įgijo apskaitininko kvalifikaciją, tačiau pagal šią specialybę nedirba net praėjus dvejiems metams nuo kvalifikacijos įgijimo, o įsidarbino UAB (duomenys neskelbtini) darbininku tik prieš pat pirmosios instancijos teismo posėdį.
Nagrinėjamu atveju nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas suvokė, jog jo finansinė padėtis yra sudėtinga, tačiau sąmoningai nesiekė gauti didesnių pajamų. Kaip patvirtina aptarti bylos duomenys, pareiškėjui, tapus faktiškai nemokiam, per paskutinius trejus metus iki pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo jis elgėsi itin pasyviai, nedėjo pastangų gauti pajamas, kurias jis pagal savo patirtį, įgūdžius ir kvalifikaciją yra pajėgus gauti. Pareiškėjo veiksmai vertinamu laikotarpiu leidžia apeliacinės instancijos teismui spręsti, kad pareiškėjas nesiekė gerinti savo finansinės būklės, t. y. nepagrįstai ilgą laiką sąmoningai leido išlikti tokiai situacijai, matomai tikintis, jog nepatenkinti kreditorių reikalavimai bus nurašyti bankroto proceso metu, o toks pareiškėjo elgesys yra nesąžiningas, neatitinkantis reikalavimų, keliamų asmeniui, siekiančiam bankroto bylos jam iškėlimo. Tokiu būdu pripažįstama, kad yra priežastinis ryšys tarp pareiškėjo nesąžiningumo ir jo nemokumo.
Papildomai teismas pabrėžia, kad atmestini pareiškėjo argumentai, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas tenkinti pareiškėjo V. R. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, buvo šališkas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pabrėžiama, kad teisė į nešališką teismą turi būti nagrinėjama dviem aspektais – subjektyviuoju ir objektyviuoju. Subjektyvusis teismo ir teisėjo nešališkumas reiškia tai, kad nė vienas teisėjas neturi išankstinio nusistatymo ar nėra tendencingas (žr. Hauschildt v. Denmark, no. 154, § 48). Pasisakydamas dėl objektyviųjų teismo ir teisėjo nešališkumo aspektų, Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pabrėžęs, kad turi būti nustatyta realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (žr. Gautrin and Others v. France, no. 38/1997/822/1025–1028). Lemiamos reikšmės turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (žr. Wettstein v. Switzerland, no. 33958/96, § 44, ECHR 2000-XII; Ferrantelli and Santangelo v. Italy, 7 August 1996, Reports 1996-III, § 58). Objektyvusis testas dažniausiai yra susijęs su hierarchiniais ar kitokiais teisėjo ir kitų proceso dalyvių ryšiais (žr., pvz., Miller and Others v. United Kingdom, nos. 45825/99, 45826/99 and 45827/99, 26 October 2004; Mežnarić v. Croatia, no. 71615/01, 15 July 2005, § 36 Wettstein, § 47; kt.). Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama, ar aptariamo ryšio pobūdis ir laipsnis yra toks, kad rodytų teismo nešališkumo stoką (žr. Pullar v. United Kingdom, 10 June 1996, Reports 1996-III, § 38).
Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje nėra jokių konkrečių duomenų, patvirtinančių teismo suinteresuotumą bylos baigtimi, o vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nepalankų sprendimą pareiškėjo atžvilgiu, nereiškia teismo šališkumo.
Dėl procesinės bylos baigties
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis aukščiau nurodytais motyvais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė pareiškėjo pateiktus duomenis ir pagrįstai konstatavo, kad bankroto bylos iškėlimas pareiškėjui V. R. prieštarautų FABĮ tikslui – atkurti sąžiningo asmens mokumą, užtikrinant subalansuotą kreditorių reikalavimų tenkinimą, siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog egzistuoja FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto pagrindas atsisakyti iškelti pareiškėjui bankroto bylą, o atskirojo skundo motyvai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutarties (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2021 m. sausio 26 d. nutartį palikti nepakeistą.