- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2010-08-06
- Bylos Nr.
- I-691-57/2010
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-00511-2010-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Irena Stulpinienė
- Pareiškėjas
- A.B.
- Atsakovas
- Tauragės apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėja Irena Stulpinienė, sekretoriaujant Neringai Keršienei, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A.B. prašymą atsakovams Tauragės apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl 577,95 Lt neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, susidariusią dėl Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostatų, ribojusių darbo užmokesčio priedų mokėjimą, taikymo. Pareiškėjas nurodo, kad minima įstatymo nuostata 2009 m. gruodžio 11 d. Konstitucinio teismo nutarimu pripažinta prieštaravusia Konstitucijai, todėl atsakovas, nepagrįstai ją taikydamas, neišmokėjo dalies darbo užmokesčio. Teismo prašo priteisti iš atsakovo iš viso už laikotarpį nuo 2007-01-01 iki 2009-12-31 577,95 Lt neišmokėto darbo užmokesčio dalį. Mano, kad kyla solidari atsakomybė Lietuvos valstybei bei Tauragės apskrities vyriausiajam policijos komisariatui. Pareiškėjo teigimu, bendrąja prasme valstybės tarnybos teisiniuose santykiuose darbdavys yra valstybė, policijos veikla finansuojama iš valstybės biudžeto ir už darbą yra atlyginama iš valstybės biudžeto. Teigia, jog valstybei, kaip darbdaviui, tenka pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų teisingai atlyginama už pareigūnų darbą.
Pareiškėjas teismo posėdyje nedalyvavo, gautas prašymas nagrinėti bylą jam nedalyvaujant.
Atsiliepimas
Atsakovas Tauragės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu (b.l. 16-17) pareiškėjo prašymą prašo atmesti kaip nepagrįstą. Teigia, kad pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį statutiniams valstybės tarnautojams šio įstatymo nuostatos buvo taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentavo statutai, išskyrus šio įstatymo nustatytą darbo apmokėjimo tvarką. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 23 ir 24 straipsnius valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai ir priemokos. Šio įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Atsakovo teigimu, jis vadovavosi teisinių santykių metu galiojusiu teisiniu reglamentavimu, todėl nėra pagrindo mokėti pareiškėjui susidariusią nepriemoką. Akcentuoja, kad Konstitucinio teismo sprendimų galia dėl atitikties Konstitucijai yra nukreipiama tik į ateitį ir neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio teismo nutarimo įsigaliojimo. Teismui patenkinus pareiškėjo prašymą prašo sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams. Taip pat prašo atidėti bylos nagrinėjimą iki Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas išspręs Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymų priėmimo klausimą, o priėmus šiuos prašymus – sustabdyti bylą iki Konstitucinis Teismas išnagrinės prašymus.
Atsakovo Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir tretysis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atsiliepimu pareiškėjo prašymą prašo atmesti kaip nepagrįstą (b.l. 21-24). Argumentuoja, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu pripažino, jog Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostatos, kurias taikė atsakovas apskaičiuodamas ir mokėdamas atlyginimą pareigūnams, prieštaravo Konstitucijai, tačiau prieštaraujantis Konstitucijai įstatymas nėra laikomas neteisėtu nuo pat jo priėmimo momento ir turi būti taikomas iki tol, kol nėra konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Teigia, jog išimtinę teisę spręsti, ar įstatymas ir kiti teisės aktai neprieštarauja Konstitucijai, turi tik Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas. Nurodo, jog iki Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo priėmimo valstybės institucijos, mokančios pareigūnams darbo užmokestį, privalėjo vykdyti įstatymo reikalavimus ir riboti mokamus priedus ir priemokas 70 procentų pareiginės algos, todėl nėra teisinio pagrindo konstatuoti, jog atsakovas, skaičiuodamas ir mokėdamas darbo užmokestį pareiškėjui, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, ir nėra Lietuvos Respublikos CK 6.271 straipsnyje įtvirtintų valstybės civilinės atsakomybės pagrindų. Argumentuoja, jog Lietuvos valstybė nėra tinkamas atsakovas byloje, nes pareiškėjo darbdavys yra Tauragės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas. Patenkinus pareiškėjo prašymą prašo taikyti Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje numatytą senaties terminą pareiškėjo reikalavimų daliai nuo 2007-01-01 iki 2007-06-18, taip pat prašo sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams, o administracinės bylos nagrinėjimą sustabdyti iki Konstitucinis Teismas išnagrinės Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymus.
Trečiojo suinteresuoto asmens Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 78 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Byla nagrinėjama pareiškėjui, atsakovų ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovams nedalyvaujant.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Prašymas tenkintinas (ABTĮ 88 str. 1 d. 2 p.).
Pareiškėjas prašyme nurodo, kad yra statutinis valstybės tarnautojas, dirbantis Tauragės apskrities VPK Šilalės rajono policijos komisariate. Teigia, kad atsakovas laikotarpiu nuo 2007-01-01 iki 2009-12-31 dėl sudedamosios darbo užmokesčio dalies - priedų ir priemokų išmokėjimo, viršijančios 70 procentų pareiginės algos dydį, ribojimo, nesumokėjo 577,95 Lt.
Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus 23-26 straipsnių nuostatos, kurios, remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams.
Valstybės tarnybos įstatymo (2002-04-23 redakcija Nr. IX-855) 25 ir 26 straipsniuose numatyta, kad valstybės tarnautojams mokami priedai ir priemokos, ir nurodytas priedų, ir priemokų sąrašas. Minėto įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-855 redakcija) numatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos, o 2 dalimi nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Lietuvos Respublikos Valstybės tarnybos įstatymo 3, 4, 8, 9, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 25, 38, 41, 43, 44, 49, 50 straipsnių ir priedėlio pakeitimo ir papildymo ir įstatymo papildymo 22¹, 48¹, 50¹ straipsniais įstatymu (įstatymo redakcija 2007 m. birželio 7 d. Nr. X-1175, 2007-06-07 Žin., 2007, Nr. 69-2723) buvo pakeistas ir papildytas Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnis, kurio 2 dalis numatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomi šio Įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.
Būtent aukščiau aptartas teisinis reguliavimas yra aktualus nagrinėjant pareiškėjo prašymo pagrįstumo klausimą, kadangi būtent pagal jį numatytas apribojimas išmokamų priedų ir priemokų sumai, kuri negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pagal teismui teikiamą A.B. pažymą apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį 2007, 2008, 2009 metais nustatyta, kad pareiškėjui ribojant priedus ir priemokas nesumokėta 577,95 (b.l. 10, 18-19).
Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Lietuvos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007 m. birželio 7 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Konstitucinio teismo nutarime buvo konstatuota, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalį, negali būti tokios situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris dirba poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, dirba kenksmingomis, labai kenksmingomis ar pavojingomis darbo sąlygomis, atlieka įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų nemokama arba šis darbas būtų neapmokamas teisingai. Todėl ginčytame Valstybės tarnybos įstatymo, nei kituose šio įstatymo skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nesant nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą maksimalią mokėtiną ribą, pažeistos Konstitucijos nuostatos. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama. Vadinasi, pagal Konstituciją, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalį, ir konstitucinį teisinės valstybės principą Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriuje „Darbo užmokestis“, kuris vidaus tarnybos sistemos pareigūnams buvo taikomas be išlygų, turėjo būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą.
Toks Konstitucinio Teismo sprendimas suponuoja išvadą, kad paminėtu teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, už papildomų užduočių, viršijant nustatytą darbo trukmę vykdymą, tais atvejais, kai apskaičiuota priedų ir priemokų suma viršijo maksimalią leistiną 70 procentų pareiginės algos ribą. Konstitucinis teismas konstatavo, kad pagal Konstituciją negali būti tokios teisinės situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris atliko pavestą darbą, už šį darbą nebūtų mokama, būtų mokama ne nustatytu laiku arba mokama mažiau negu priklauso pagal įstatymus ir jais remiantis išleistus kitus teisės aktus. Todėl net ir sprendimo priėmimo metu nesant nustatytam teisiniam reguliavimui pagal kurį būtų galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, pareiškėjas pagrįstai reiškia reikalavimą dėl piniginės išmokos priteisimo, kadangi kitų būdų kompensuojant už atliktą darbą nėra numatyta. Be to, pareiškėjas kreipdamasis prašymu į teismą pats formuluoja reikalavimą ir pasirenka kokiu būdu turi būti kompensuota už jo atliktą darbą.
Nepagrįstu pripažintinas atsakovo atsiliepimo argumentas, kad įstatymo nuostatos ribojant pareiškėjui mokamus priedus ir priemokas yra įvykdytos iki Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo paskelbimo, o konstitucijai prieštaravęs aktas gali būti taikomas tik į ateitį, kaip tai numatyta Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje.
2005-12-21 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija išnagrinėjusi administracinę bylą Nr. A1-638/2005 yra konstatavusi, kad ginčuose dėl nesumokėto darbo užmokesčio „sprendimo įvykdymu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Ir, priešingai, ginčų dėl darbo užmokesčio bylose sprendimas yra neįvykdytas, kol valstybės tarnautojas turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma „įvykdytu sprendimu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, nes pareiškėjas yra išsaugojęs galimybę ginti šiuo nesumokėjimu pažeistas savo teises teismine tvarka.
Pareiškėjas į teismą dėl negauto darbo užmokesčio dalies priteisimo kreipėsi 2010-06-19, (b.l. 4) ir reiškia reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2007-01-01 iki 2009-01-31. Vadovaujantis Darbo kodekso 298 straipsniu priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos nedaugiau kaip už trejus metus. Duomenų, kad būtų susidariusi darbo užmokesčio nepriemoka pareiškėjo nurodytu laikotarpiu, t.y. 2007 metais ir 2009 metais, byloje nėra. Be to, pareiškėjo nurodyta prašoma priteisti darbo užmokesčio nepriemokos suma atitinka 2008 metų darbo užmokesčio pažymoje nurodytą sumą. Trejų metų terminas yra skaičiuojamas nuo kreipimosi į teismą dienos, vadinasi pareiškėjas į teismą dėl darbo užmokesčio priteisimo kreipėsi nepraleidęs nustatyto termino. Jo reikalavimai yra pagrindžiami pažyma apie darbuotojui priskaičiuotą darbo užmokestį. Atsižvelgiant į tai, jog nepriemoka susidarė tik 2008 metų birželio ir spalio mėnesiais, konstatuotina, jog pareiškėjas prašymą padavė nepraleidęs termino ir Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje numatytas senaties terminas netaikytinas.
Sprendimas dėl pareiškimo turi būti priimamas vadovaujantis sprendimo priėmimo dieną galiojančiomis teisės normomis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A12-219/2004). Konstitucinio teismo nutarimas paskelbtas 2009 m. gruodžio 11 d., todėl yra išlikusi galimybė teismine tvarka koreguoti tarp pareiškėjo ir atsakovo dėl darbo užmokesčio mokėjimo susiklosčiusius teisinius santykius bei teisiniai santykiai tarp ginčo šalių dėl darbo užmokesčio nepriemokų priteisimo nėra pasibaigę. Todėl nustatytų faktinių ir teisinių aplinkybių pagrindu konstatuojama, jog pareiškėjui ribojant priedų ir priemokų mokėjimą nesumokėta 577,95 Lt, šiems reikalavimams reikšti nėra praleistas kreipimosi į teismą terminas, todėl pareiškėjo prašymas tenkintinas.
Darbdavys nagrinėjamoje byloje yra Tauragės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, o ne valstybė plačiąja teisinių santykių prasme, todėl konstatuojama, kad pareiškėjo reikalavimas pareikštas tinkamam atsakovui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis vienodą administracinių teismų praktiką, būtent tokią poziciją dėl atsakovo tinkamumo ginčo teisiniame santykyje išdėstė 2005-12-21 nutartyje išplėstinės teisėjų kolegijos išnagrinėtoje administracinėje byloje A1-635/2005. Pareiškėjas atliko savo kaip valstybės tarnautojo pareigas, tačiau jam nebuvo sumokėtas pagal įstatymą priklausantis darbo užmokestis. Nagrinėjant šią administracinę bylą po Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo priėmimo iš Lietuvos Respublikos taikytinų teisės aktų sistemos 2008-12-09 Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16, 16-1, 17, 23, 26, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu yra pašalinta Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies norma, prieštaraujanti Konstitucijai. Sprendimas dėl pareiškėjo prašymo turi būti priimamas vadovaujantis sprendimo priėmimo dieną galiojančiomis teisės normomis. Teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų grįsti Valstybės tarnybos įstatyme nustatyto darbo užmokesčio nemokėjimą pareiškėjui yra išnykęs.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 97 straipsnis reglamentuoja sprendimų vykdymą. Šio straipsnio 4 dalyje numatyta, jog neįvykdyti teismo sprendimai dėl priteistų sumų išieškojimo vykdomi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nustatyta tvarka. CPK 284 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti.
Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. kovo 9 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr.2-202/2009 dėl nesumokėto atlyginimo teisėjams priteisimo visuotinai žinomos aplinkybės apie sunkią Lietuvos valstybės turtinę padėtį pagrindu nusprendė sprendimo vykdymą atidėti vienerių metų laikotarpiui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į tai, kad yra ypatingai svarbu, jog teismų praktika iš esmės analogiškose bylose būtų formuojama vieninga linkme (priešingu atveju kiltų pavojus pažeisti konstitucinį visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui principą), bylose dėl atlyginimo skirtumo priteisimo sprendimo vykdymą atidėjo vieneriems metams (2009 m. rugpjūčio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-812/2009, 2010 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-57/2010 ir kt.). Teismas pripažįsta, kad toks sprendimo vykdymo atidėjimas ir jo pagrindimas yra taip pat aktualūs nagrinėjamai bylai, todėl sprendimo vykdymas atidėtinas vieneriems metams (Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 dalis, Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalis).
Netenkintinas atsakovo prašymas sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą iki Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas išnagrinės 2010-06-04 Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą (reg. Nr. 40/2010 ir kt.) ištirti, ar Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio nuostatos neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio 1 daliai, 7 straipsnio 2 daliai. Į Konstitucinį Teismą kreiptasi dėl Konstitucinio Teismo nutarimo galiojimo retroaktyviai. Konstitucinio teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Teismų praktika aiškinant minėtą situaciją pateikta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. kovo 1 d. nutartyje Nr. A-219/2004 (Administracinių teismų praktika, Nr. 5, 2004 m., psl. 194-206), kurioje suformuluotos nagrinėjamam ginčui ir antikonstituciniais pripažintų įstatymų taikymui reikšmingos taisyklės. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti. Sprendimas dėl skundo turi būti priimamas vadovaujantis sprendimo priėmimo dieną galiojančiomis teisės normomis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2005 m. gruodžio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A1 – 638/2005 (Administracinių teismų praktika, Nr. 8, psl. 316-329) konstatavo, kad iki to momento, kada teisė pareikšti skundą teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma įvykdytu sprendimu. Dėl šių priežasčių teismas laikė negalimu remtis Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies ir Konstitucinio teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostatomis, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 5 dalimi, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
nusprendė:
pareiškėjo A.B. prašymą tenkinti.
Priteisti pareiškėjui A.B. iš atsakovo Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (įmonės kodas (duomenys neskelbtini) 577,95 Lt (penkis šimtus septyniasdešimt septynis Lt 95 ct) neišmokėto darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2008-01-01 iki 2008-12-31. Mokesčiai nuo priteistos sumos neišskaičiuoti.
Teismo sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.