- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-08-10
- Bylos Nr.
- 2A-1353-221/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Lozoraitytė, Albina Rimdeikaitė, Žibutė Budžienė
- Atsakovas
- O. P.
- Ieškovas
- V. R.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Žibutės Budžienės, Virginijos Lozoraitytės (pirmininkė ir pranešėja) ir Albinos Rimdeikaitės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės O. P. apeliacinį skundą dėl Jurbarko rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. R. ieškinį atsakovei O. P. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas V. R. kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas priteisti iš atsakovės O. P. 19 700 Lt skolos, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Nurodė, kad 2010 m. balandžio 20 d. paskolos sutartimi paskolino atsakovei 24 700 Lt sumą, atsakovė sutartinės hipotekos lakštu įkeitė butą. Susitarė, kad pinigai bus grąžinti 2011 m. spalio 20 d. Sutartu laiku O. P. skolos negrąžino. 2011 m. lapkričio 23 d. ji pervedė 5000 Lt dydžio skolos sumą (b. l. 2-4).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Jurbarko rajono apylinkės teismas 2012 m. vasario 22 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai. Priteisė iš atsakovės O. P. 19 700 Lt skolos, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (t.y. 2011 m. gruodžio 19 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, 591 Lt žyminio mokesčio ieškovui V. R. (b. l. 38).
Teismas konstatavo, kad atsakovė O. P. pasiskolino pinigus iš V. R. ir jų negrąžina. Grąžinta tik 5000 Lt suma. Nepateikta įrodymų, kad ji gavo tik 13 000 Lt dydžio paskolos sumą. Sutartyje ir hipotekos lakšte įrašytų sumų neginčijo. Supratus, kad paskaičiuota didelė palūkanų suma, galėjo per beveik dvejus metus kreiptis į teismą dėl sutarties nuginčijimo, tačiau taip nepasielgė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Atsakovė O. P. apeliaciniu skundu prašė panaikinti Jurbarko rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 22 d. sprendimą (b. l. 42-44). Jei teismas pripažintų jos prievolę sumokėti ieškovui V. R. 19 700 Lt, tuo būdu priteisdamas kreditoriui V. R. atsakovės įkeistą butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini) Jurbarkas, kurio vertė šiai dienai yra 35 700 Lt, prašė, kad teismas pripažintų, jog kreditorius V. R. privalo jai išmokėti 16 000 Lt skirtuminės jos buto vertės. Apeliacinį skundą apeliantė grindžia šiais argumentais:
1. Faktiškai atsakovui skolinga yra 13 000 Lt, o už palūkanas paskaičiuota 11 700 Lt.
2. Dėl teisinio neišprusimo ir sutarties turinio nesupratimo pasirašė, kad ima 24 700 Lt paskolą, tačiau realiai toks sandoris nebuvo sudarytas.
3. V. R. verčiasi paskolų suteikimu fiziniams asmenims.
4. Tauragės rajono 3-ojo notarų biuro notarė V. J. galimai buvo suklaidinta patvirtindama šią paskolos sutartį.
5. Ieškovo atstovei sakyta, kad paskola bus padengta. Ieškovo atstovė, skubindama kuo greičiau atiduoti paskolą, siekia sau asmeninės naudos.
6. Nekilnojamojo turto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Jurbarkas, vidutinė rinkos vertė 35 700 Lt. Įkeitimo momentu buto rinkos vertė buvo 42 900 Lt.
Atsiliepimas
Ieškovas V. R. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, Jurbarko rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 22 d. sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 70-72). Atsiliepimą į apeliacinį skundą ieškovas grindžia šiais argumentais:
1. 2010 m. balandžio 20 d. tarp ieškovo ir atsakovės buvo sudaryta Pinigų paskolos sutartis, pagal kurią buvo paskolinta 24 700 Lt suma, kurią privalėjo atsakovė grąžinti iki 2011 m. spalio 20 d. Sutarties 1.2 punkte nurodyta, kad paskolinta 24 700 Lt suma, šį faktą patvirtina apeliantė ir Tauragės rajono 3-iojo notarų biuro notarė.
2. Apeliantė, skolindamasi pinigus, aiškiai suvokė galimas pasekmes, atlikdama jai priklausančio buto įkeitimą žinojo, kad suėjus paskolos grąžinimo terminui, ji privalės sugrąžinti pasiskolintus pinigus.
Šalies argumentai
3. Apeliantės teiginiai, kad ji pasiskolino 13 000 Lt, o ne 24 700 Lt, prieštarauja sutarties nuostatoms, kadangi apeliantė, pasirašydama sutartį, neginčijo pasiskolintos sumos dydžio. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad apeliantė nepateikė įrodymų, kad ji gavo tik 13 000 Lt sumų paskolą.
4. Apeliantės apeliacinio skundo teiginiai dėl procentų dalies ir jų proporcingumo laikytini nepagrįstais, prieštaraujančiais Sutarties 3.2 punktui, t.y. sutartyje nubuvo numatyta palūkanų suma ir jų apeliantė nemokėjo.
5. Ieškovas pinigus sutiko paskolinti iš geros valios, nesiekdamas jokios naudos, todėl apeliantės teiginiai, kad ieškovas suteikinėja paskolas fiziniams asmenims ir pažeidžia LR įstatymus, yra melagingi ir žeminantys jo garbę bei orumą.
6. Apeliantė niekieno neverčiama sutiko įkeisti jai nuosavybės teise priklausantį butą kaip paskolos grąžinimo garantą. Pasibaigus terminui, buvo prašoma grąžinti paskolintą pinigų sumą nurodant, kad vengiant grąžinti pinigus, atsakovė turės atlyginti skolą įkeisto buto sąskaita.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t.y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 263 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys). Teisėjų kolegija nustačiusi, kad procesiniuose dokumentuose yra išsamiai išdėstytos bylos aplinkybės, visi įrodymai, kuriais šalys grindė savo reikalavimus ir atsiliepimus, buvo pateikti į bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, šalių paaiškinimai užfiksuoti teismo posėdžių protokoluose, nepripažįsta būtinumo aiškintis bylos aplinkybes apeliacinį skundą nagrinėjant žodinio proceso tvarka (CPK 322 straipsnis), todėl jis nagrinėtinas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnis).
Bylos duomenimis nustatyta, kad 2010 m. balandžio 20 d. šalys sudarė paskolos sutartį, kuria ieškovas V. R. paskolino atsakovei O. P. 24 700 Lt, numatant paskolos grąžinimo terminą 2011 m. spalio 20 d. Atsakovė pripažįsta, jog pasiskolino tik 13 000 Lt, likusi suma, anot jos, - palūkanos.
Pirmosios instancijos teismas sprendimą priėmė ir savo išvadas grindė minėta paskolos sutartimi, hipotekos lakštu, paaiškinimais.
Įrodinėjimo procesas yra skirtas išsiaiškinti konkrečiai civilinei bylai reikšmingų aplinkybių buvimą ar nebuvimą. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, bei kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Faktiniai duomenys nustatomi CPK 177 straipsnio 2 dalyje numatytomis priemonėmis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu, tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo, o visuma byloje esančių įrodymų, leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2007, 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2008 ir kt.). Teisingai taikyti materialiosios teisės normas ir išspręsti šalių ginčą teismas gali tik tada, jeigu yra teisingai nustatytas įrodinėjimo dalykas civilinėje byloje bei tinkamai šalims paskirstyta įrodinėjimo pareiga (įrodinėjimo našta) - tai būtinybė šaliai įrodyti aplinkybes, kurių neįrodžius jai gali atsirasti neigiamų padarinių.
Tam, kad tarp šalių atsirastų teisiniai paskolos santykiai, turi egzistuoti du juridinę reikšmę turintys faktai: 1) paskolos dalyko (pinigų) perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn; 2) paskolos gavėjo įsipareigojimas tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui. Šios sąlygos laikomos esminėmis paskolos sutarties sąlygomis, kurių, nors vienos nesant, paskolos sutartis negali būti laikoma sudaryta. Kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad šios aplinkybės bylose dėl paskolos grąžinimo sudaro įrodinėjimo dalyką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-596/2005). Kadangi paskolos sutartis yra realinė, t.y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnis), todėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008). Be to, nagrinėjant iš paskolos santykių kilusius ginčus yra svarbu atsižvelgti į įstatymines prezumpcijas, t.y. į faktus bei aplinkybes, kuriems įstatymu suteikiama tam tikra teisinė reikšmė, kol nėra įrodyta priešingai. Įstatymo reikalavimus atitinkančios paskolos sutarties buvimas pas kreditorių yra pagrindas preziumuoti, kad sutartis sudaryta ir pinigus ar daiktus paskolos gavėjas gavo, tačiau kartu įstatymas suteikia teisę paskolos gavėjui šią prezumpciją nuginčyti ir įrodyti, jog paskolos sutartis nebuvo sudaryta (CK 6.875 straipsnis). Teismų praktikoje pripažįstama, kad tais atvejais, kai skolos dokumente neužfiksuotas pinigų perdavimo paskolos gavėjui faktas, pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą tenka paskolos davėjui, tačiau kai skolos dokumentas patvirtina paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui, preziumuojama, kad paskolos sutartis yra sudaryta, ir tokiu atveju įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą pareiga tenka paskolos gavėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-564/2010).
Teisėjų kolegija pažymi, jog aiškinant sutartį, turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius (CK 6.193 straipsnio 5 dalis). Kolegija sprendžia, jog tai, kad ieškovas pateikė teismui atsakovės pasirašytą bei notariškai patvirtintą paskolos sutartį, kuria perdavė atsakovei pinigus 24 700 Lt (Sutarties 1 punktas), yra pakankamas pagrindas preziumuoti, kad pinigus atsakovė gavo. Pinigų gavimo faktą ji patvirtino toje pačioje sutartyje (b. l. 6-7), įsipareigodama pasibaigus paskolos grąžinimo terminui, grąžinti paskolos davėjui visą paskolos sumą (Sutarties 2.3.2 punktas) bei siekiant užtikrinti paskolos grąžinimą, įkeisti jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį butą (Sutarties 2.3.1 punktas). Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, pati sutartis yra ir pinigų perdavimą įrodantis dokumentas, patvirtintas abiejų sutarties šalių parašais bei įstatymo nustatyta tvarka notarės. Niekuo nepagrįstas apeliantės argumentas, jog notarė, patvirtindama minėtą sutartį, galimai buvo suklaidinta.
Kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pripažįstama, kad teismas nėra įrodinėjimo pareigos subjektas, tokia našta pagal CPK nuostatas tenka šalims (CPK 178 straipsnis); be to, teismas tiria ir vertina šalių pateiktus įrodymus bei sprendžia dėl jų pakankamumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-540/2009). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, jog atsakovė nepateikė įrodymų, jog gavo kitą pinigų sumą nei skolinosi, sutarties neginčijo. Atsakovė, neigdama 24 700 Lt gavimo faktą, turėjo nuginčyti paskolos sutarties sudarymo bei pinigų gavimo prezumpciją, tačiau jokių įrodymų savo atsikirtimams pagrįsti nepateikė ir jos pasirašytos paskolos sutarties 1 punkte nurodytos pinigų sumos negavimo fakto jokiais įrodymais nepagrindė. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į nenuoseklią atsakovės poziciją – teismo posėdžio metu aiškino, jog į jos skelbimą, kad reikalinga paskola, paskambino moteris, kad gavo 12 300 Lt, nes 700 Lt buvo paimta išlaidoms padengti (b. l. 36), apeliaciniame skunde nurodė, jog sužinojo apie ieškovą iš spaudos, realiai gavo 13 000 Lt (b. l. 43).
Kolegija pripažįsta nepagrįstu apeliantės argumentą, jog ji paskolos sutartį joje numatytomis sąlygomis sudarė dėl teisinio neišprusimo ir sutarties turinio nesupratimo, nes sutartyje, kuri patvirtinta šalių parašais, nurodyta, jog sutarties šalims sutarties tekstas garsiai perskaitytas, teisinės pasekmės išaiškintos ir šalių suprastos. Kolegijos nuomone, prieš pasirašydama notarinėje kontoroje paskolos sutartį, atsakovė turėjo galimybę išsiaiškinti visus jai kilusius neaiškumus.
Kiti apeliacinio skundo argumentai nesvarstytini, nes jie neturi įtakos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.
Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas ištyrė teisingam ginčo išsprendimui svarbias aplinkybes, tinkamai įvertino įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą ieškinį tenkinti, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.
Kadangi apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 312 straipsnis), todėl nesvarstytinas apeliantės reikalavimas pripažinti, jog kreditorius V. R. privalo jai išmokėti 16 000 Lt skirtuminės jos buto vertės. Kolegija atkreipia apeliantės dėmesį į tai, jog teismas ieškovui priteisė 19 700 Lt skolą, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą ir bylinėjimosi išlaidas, bet ne konkretų apeliantės butą, kuris įkeistas paskolos grąžinimo užtikrinimui.
Ieškovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė priteisti 700 Lt, kuriuos sumokėjo advokatui už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą, pateikia pinigų priėmimo kvitą (b. l. 73), tačiau nepateikia įrodymų apie sutarties su advokatu sudarymą (CPK 57 straipsnio 3 dalis) bei išlaidų paskaičiavimą (CPK 98 straipsnis), todėl prašymas netenkintinas prašymas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-326 straipsniais,
nutaria:
Apeliacinį skundą atmesti.
Jurbarko rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.