Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės, Albinos Pupeikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Alvydo Žerlausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo akcinės bendrovės SEB banko apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017-02-17 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo akcinės bendrovės SEB banko ieškinį atsakovei A. N. dėl skolos priteisimo, tretieji asmenys L. A., uždaroji akcinė bendrovė „Būsto paskolų draudimas“, taip pat pagal atsakovės A. N. priešieškinį ieškovui akcinei bendrovei SEB bankui dėl laidavimo sutarties pripažinimo pasibaigusia, tretieji asmenys L. A., uždaroji akcinė bendrovė „Būsto paskolų draudimas“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Vadovaujantis CPK 321 straipsnio 1 dalimi, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321, 322 straipsniai).Nagrinėjamoje byloje ginčas tarp šalių kilo dėl skolos priteisimo laidavimo sutarties pagrindu bei pagrindo laidavimo sutartį pripažinti pasibaigusia. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės, kad 2006-08-11 tarp AB SEB banko ir trečiojo asmens L. A. sudaryta Kredito sutartis ir L. A. suteiktas 217 000 Lt (t. y. 62 847,54 Eur) kreditas būstui pirkti ir remontuoti. Be to, 2006-08-11 tarp ieškovo AB SEB banko ir atsakovės A. N. sudaryta Laidavimo sutartis, šia sutartimi A. N. laidavo už kredito gavėją L. A. ir įsipareigojo solidariai visu savo turtu atsakyti ieškovui ta pačia apimtimi, kaip ir kredito gavėja, jei kredito gavėja neįvykdys ieškovui visų ar dalies savo prievolių pagal 2006-08-11 Kredito sutartį. Taip pat nustatyta, kad 2009-05-08 AB SEB bankas ir trečiasis asmuo L. A. sudarė susitarimą pakeisti 2006-08-11 Kredito sutarties sąlygas Nr. 1.Apeliaciniu skundu ieškovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino atsakovės priešieškinį dėl laidavimo sutarties pripažinimo pasibaigusia, o ieškovo ieškinį dėl skolos priteisimo atmetė. Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria priimtas ieškovo ieškinio dalies atsisakymas ir ieškovui grąžinta dalis žyminio mokesčio, apeliacine tvarka neapskųsta, dėl to teisėjų kolegija vertina ieškovo AB SEB banko apeliacinio skundo argumentus ir pasisako dėl apskųstos sprendimo dalies teisėtumo ir pagrįstumo.Byloje atsakovė A. N. priešieškiniu įrodinėjo, kad yra visos sąlygos taikyti CK 6.87 straipsnio 4 dalį ir pripažinti, jog laidavimo sutartis baigėsi 2009-05-08. CK 6.87 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad laidavimas baigiasi, jeigu iš esmės pasikeičia prievolė ir dėl to be laiduotojo sutikimo padidėja jo atsakomybė arba atsiranda kiti laiduotojui nepalankūs padariniai, išskyrus atvejus, kai laidavimo sutartis numato ką kita. Taigi, tam, kad laidavimas pasibaigtų minėtoje teisės normoje nurodytu pagrindu, būtinos dvi sąlygos: 1) laidavimu užtikrinamos prievolės pasikeitimas iš esmės ir 2) prievolės esminio pasikeitimo rezultatas yra nepalankus laiduotojui.Visų pirma, teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, jog skundžiamame sprendime nepagrįstai vadovautasi nurodyta teismų praktika. Pirmosios instancijos teismas, kaip svarbius, pažymėjo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-12-30 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-702-687/2015 ir Kauno apygardos teismo 2016-04-15 sprendime civilinėje byloje Nr. 2A-555-153/2016, nurodytus išaiškinimus. Kasacinio teismo praktikoje, pasisakant dėl teismo precedento sampratos, pažymima, kad precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos, kuriose buvo sukurtas precedentas ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kuriose buvo sukurtas precedentas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-04-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-194/2008; 2017-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-247-611/2017; 2017‑05-05 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-63-969/2017 ir kt.). Be to, teismo precedento horizontalusis poveikis lemia teismo pareigą laikytis ir tos pačios pakopos teismo pirmiau išnagrinėtoje analogiškoje ar iš esmės panašioje byloje suformuluotų teisės taikymo ir aiškinimo taisyklių, tiek, kiek bylose nagrinėjami santykiai yra tapatūs.Pirmosios instancijos teismas įvertino bylų faktinių aplinkybių atitiktį. Teisėjų kolegija sutinka, kad bylų faktinės aplinkybės yra iš esmės labai panašios, o apelianto pabrėžiamos aplinkybės dėl kredito pobūdžio, laidavimo sutarčių teksto dėl rašytinio sutikimo gavimo bei palūkanų pokyčio priežasties skirtumo nesudaro pagrindo konstatuoti, kad aplinkybės skiriasi iš esmės ir pirmosios instancijos teismas taikytais išaiškinimais rėmėsi nepagrįstai. Be to, pažymėtina, kad minėtose bylose padarytos išvados ir išaiškinimai nebuvo vieninteliai teisiniai argumentai, kuriais vadovaujantis nuspręsta tenkinti atsakovės priešieškinį. Iš skundžiamo sprendimo turinio nustatyta, kad įvertintos CK 6.87 straipsnio 4 dalies taikymo sąlygos konkrečiomis šios bylos faktinėmis aplinkybėmis.Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė sutarčių aiškinimo taisykles ir nepagrįstai konstatavo, kad ieškovas turėjo pareigą gauti atsakovės, kaip laiduotojos, rašytinį sutikimą. Su šiais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka.Šalių 2006-08-11 sudarytos Laidavimo sutarties 2.4 punkte šalys susitarė ir laiduotoja sutiko, kad visos Kredito sutarties sąlygos (išskyrus kredito sumos ir/ar palūkanų didinimą ir/ar Kreditavimo sutarties galiojimo termino pratęsimą) būtų keičiamos be atskiro laiduotojos sutikimo ir toks Kreditavimo sutarties pakeitimas neturės jokios įtakos laiduotojos šia sutartimi prisiimtų įsipareigojimų vykdymui. Iš šios sutartinės nuostatos turinio akivaizdu, kad Laidavimo sutartyje šalys išskyrė tam tikras konkrečias Kredito sutarties sąlygas, kurioms keisti būtinas laiduotojos sutikimas. Apeliantas akcentuoja, kad ieškovas su atsakove nenumatė privalomos rašytinės laiduotojos sutikimo formos. Iš tiesų, Laidavimo sutarties 2.4 punkte nenumatyta, kokia forma turi būti išreikštas atskiras laiduotojos sutikimas dėl Kredito sutarties sąlygų, kurios numatytos kaip išimtinės, pakeitimo. Taigi, kilus klausimui dėl Laidavimo sutarties 2.4 punkto sąlygos dėl laiduotojos sutikimo ir jo išraiškos vertinimo, taikytinos sutarčių aiškinimo taisyklės, reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose. Aiškinant sutarties sąlygas turi būti atsižvelgiama į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, tikruosius sutarties dalyvių ketinimus ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes (CK 6.193 straipsnio 1–2 dalys).Visų pirma, svarbu tai, kad Laidavimo sutarties 2.4 punkte nurodytos išimtinės Kredito sutarties sąlygos – kredito sumos ir/ar palūkanų didinimą ir/ar Kreditavimo sutarties galiojimo termino pratęsimą – šalių pripažintos turinčiomis įtaką laiduotojos Laidavimo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų vykdymui, tad ir esminę reikšmę laiduotojai, jos teisėms ir pareigoms. Taip pat yra pagrindas konstatuoti, kad šalims sutartyje išskyrus konkrečias Kredito sutarties sąlygas, šios išimtinės Kredito sutarties sąlygos pripažintos reikalaujančiomis laiduotojos papildomos valios išraiškos dėl tokių sąlygų pakeitimo. Tokiu būdu minėtoje Laidavimo sutarties nuostatoje, pagal jos pobūdį, laiduotojos naudai įtvirtinta papildoma apsauga, taigi nėra pagrindo vertinti, kad ši nuostata tik formali.Antra, laidavimo sutarčiai įstatyme numatyta privaloma rašytinė forma (CK 6.79 straipsnis). Bendroji CK 6.183 straipsnio 1 dalies nuostata numato, kad rašytinė sutartis, kurioje yra išlyga, jog sutartį pakeisti ar papildyti arba ją nutraukti galima tik raštu, negali būti pakeista, papildyta ar nutraukta kitokiu būdu. Laidavimo sutarties 6.4 punkte numatyta, kad sutarties pakeitimai ir/ar papildymai turi būti sudaromi raštu ir pasirašomi ieškovo (AB SEB banko) ir laiduotojos (atsakovės). Taigi Laidavimo sutartyje nustatyta įprastinė sąlyga, jog šios sutarties pakeitimui ar papildymui taikoma rašytinė forma. Papildomai pažymėtina, kad nuosekli nuostata dėl šalių bendravimo ir bendradarbiavimo vykdant Laidavimo sutartį fiksavimo rašytine forma išlaikyta ir Laidavimo sutarties 6.6 punkte, numatančiame, kad visi pranešimai, ataskaitos ir kitas susirašinėjimas, vykdant šią sutartį, įteikiami sutarties šaliai pasirašytinai arba išsiunčiami paštu ar faksimiliniu raštu.Taikant sutarčių aiškinimo taisykles šiuo atveju būtina įvertinti ir sutarties šalių statusą bei aplinkybę dėl sutarties sąlygas pasiūliusios šalies. Atsakovė, kaip fizinis asmuo, sudarė laidavimo sandorį, užtikrindama kitos sutarties, kurios šalimi ji nėra, vykdymą. Nors laidavimui yra būdingas laiduotojo pasitikėjimas asmeniu, už kurį jis laiduoja tokio asmens kreditoriui, tačiau būtent tarp ieškovo AB SEB banko ir atsakovės A. N. sudarytoje Laidavimo sutartyje šalys numatė išlygą dėl Kredito sutarties, sudarytos tarp AB SEB banko ir trečiojo asmens, sąlygų, kurias keičiant reikalingas atskiras laiduotojos sutikimas – valios išraiška. Šiuo atveju ieškovas yra profesionalus verslininkas, jam keliami aukštesni atidumo ir rūpestingumo standartai. Ieškovas taip pat buvo tiek Laidavimo sutarties, tiek Kredito sutarties šalis, todėl jam buvo žinomos abiejų sutarčių vykdymo aplinkybės. Be to, CK 6.193 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta sutarties sąlygos aiškinimo taisyklė contra proferentem, reiškianti, kad atvejais, kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai, be to, visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai. Įvertinus tai, kad Laidavimo sutarties sąlygos yra bendro pobūdžio, tipinės ir iš esmės pasiūlytos ieškovo, yra pagrindas dėl sutarties sąlygų kylančias abejones aiškinti atsakovės naudai.Įvertinusi tai, kad Laidavimo sutarties 2.4 punkto nuostata iš esmės siekta laiduotojos naudai įtvirtinti papildomą apsaugą išreikšti sutikimą dėl sutartų esminių Kredito sutarties sąlygų pakeitimo, taip pat tai, jog sutartyje numatyta, kad šalių valia dėl Laidavimo sutarties pakeitimų ir/ar papildymų išreiškiama raštu, o kiti pritarimo būdai neaptarti, bei kitų anksčiau nurodytų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog dėl Laidavimo sutartyje numatytų Kredito sutarties sąlygų, šalių pripažintų esminėmis, pakeitimo buvo būtinas būtent rašytinis laiduotojos sutikimas.Apeliantas teigia, kad atsakovė žinojo ir sutiko su kredito sutarties pakeitimu ir tai grindžia motyvu, jog pagrindinė skolininkė trečiasis asmuo L. A. yra atsakovės mama. Tačiau atsakovė A. N. nurodo, jog santykiai su trečiuoju asmeniu buvo konfliktiški ir atsakovė neturėjo galimybės bendrauti su motina. Pažymėtina, kad šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai, vykdydamos sutartį, šalys privalo bendradarbiauti ir kooperuotis (CK 6.200 straipsnio 1–2 dalys). Teisėjų kolegija daro išvadą, kad minėti ieškovo motyvai nepaneigia ieškovui tenkančios pareigos informuoti laiduotoją apie sutartimi laiduotojai esminėmis pripažintų Kredito sutarties sąlygų pakeitimą. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis atmesti minėtus ieškovo motyvus, kaip nepaneigiančius aplinkybės, jog turėjo būti gautas laiduotojos rašytinis sutikimas, ir nepatvirtinančius tokio sutikimo gavimo.Nors apeliantas teigia, kad atsakovė siekė vykdyti prievoles pagal Kredito sutartį, tačiau šie duomenys nepripažintini patvirtinančiais, kad atsakovei buvo žinoma ir suprantama apie atliktą Kredito sutarties pakeitimą ir tam išreikštas pritarimas. Nustatyta, kad apelianto akcentuojamas AB SEB banko darbuotojos elektroninis laiškas atsakovei rašytas jau 2013-08-09 (el. bylos t. I, b. l. 178). Iš 2013-07-11 AB SEB banko reikalavimo atsakovei dėl įsipareigojimų pagal laidavimo sutartį vykdymo bei ieškovo 2013-08-13 elektroninio laiško dėl įspėjimo dėl sutarties nutraukimo matyti, kad tuo metu jau buvo iškilęs klausimas dėl Kredito sutarties tinkamo vykdymo ir priverstinio skolos išieškojimo (el. bylos t. I, b. l. 168, 179). Ieškinyje ieškovas nurodė, kad L. A. tinkamai nevykdant Kredito sutartimi prisiimtų įsipareigojimų AB SEB bankas 2013-09-14 vienašališkai nutraukė Kredito sutartį. Taigi šie duomenys nepatvirtina anksčiau nurodytų aplinkybių, kad laiduotoja buvo tinkamai informuota apie Kredito sutarties pakeitimą, kad gautas laiduotojos rašytinis sutikimas dėl įvykusių pakeitimų ir kad laiduotoja patvirtino savo, kaip laiduotojos, atsakomybę naujomis jai žinomomis sąlygomis.Apeliantas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl Kredito sutarties pakeitimų neigiamos įtakos laiduotojos teisėms ir pareigoms. Pripažįstama, kad CK 6.87 straipsnio 4 dalies nuostatos prasme nepalankios sąlygos gali būti aplinkybės, kai prievolė modifikuojama taip, jog skolininko, už kurį laiduota, padėtis prievolėje pasunkėja (jam atsiranda papildomų pareigų ir pan.) arba atsiranda kitos aplinkybės, lemiančios laiduotojo prisiimtos rizikos, susijusios su skolininko galimybėmis tinkamai įvykdyti prievolę, padidėjimą; aplinkybės, susijusios su kreditoriaus, skolininko ar prievolės objekto pasikeitimu, t. y. jo padidėjimu ar sumažėjimu, kainos ir atitinkamai skolos padidėjimu ir pan., taip pat aplinkybės, pasunkinančios prievolės vykdymo sąlygas ir atitinkamai padidinančios prievolės neįvykdymo tikimybę, padidinančios dėl skolininko netinkamo prievolės įvykdymo atsirandančius neigiamus padarinius ir pan., kai tokių aplinkybių sudarant laidavimo sutartį laiduotojas nenumatė ir jų galimų padarinių neprisiėmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-05-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2014). Taigi CK 6.87 straipsnio 4 dalyje įtvirtina nuostata užtikrina, kad teisinių santykių, iš kurių kyla pagrindinė prievolė, šalys be laiduotojo žinios nepadidintų prievolės apimties ir nepasunkintų jos įvykdymo, palyginti su laidavimo sutarties pasirašymo metu prisiimtais įsipareigojimais.Byloje nustatyta, kad 2009-05-08 AB SEB banko ir trečiojo asmens L. A. sudarytu susitarimu pakeisti 2006-08-11 Kredito sutarties sąlygas Nr. 1 buvo pakeisti Kredito sutarties Specialiosios dalies 2, 3, 4, 5.1, 5.2, 5.7, 6.2.1 ir 6.2.2 punktai. Kredito sutarties pakeitimu buvo: papildyta kredito paskirtis; kredito valiuta pakeista iš litų į eurus; nurodyta, kad kredito likutis – 61 943,74 Eur (213 346,61 Lt); papildomai suteikta kredito dalis – 1 063,37 Eur, iš jų – 763,45 Eur skirta kredito įsiskolinimui dengti, o 299,92 Eur skirta „Visa“ vartojimo kredito kortelės limitui ir įsiskolinimui dengti; nurodyta nauja kredito suma – 63 007,11 Eur. Taip pat nustatyta palūkanų marža – 3,9 procentai, o kintama palūkanų dalis pakeista į LIBOR.Nors apeliantas akcentuoja, kad papildomai suteikta kredito dalis sudaro nedidelę dalį kredito sumos, už kurią atsakovė laidavo, tačiau būtina įvertinti Kredito sutarties pakeitimų visumą ir jų įtaką laiduotojos teisėms ir pareigoms, sprendžiant, ar tokia įtaka buvo esminė. Apeliantas teigia, kad papildomos sumos suteikimas kredito dalies skolai dengti negali būti vertinamas kaip papildomų įsipareigojimų prisiėmimas, už kurį atsakovė nelaidavo, nes minėto dydžio prievolė turėjo būti įvykdyta Kredito sutarties, už kurią atsakovė laidavo, pagrindu. Su šiais argumentais nėra pagrindo sutikti. Pirma, iš minėtų duomenų matyti, kad ieškovui ir trečiajam asmeniui pakeitus Kredito sutartį buvo suteikta papildoma kredito dalis ir iki 63 007,11 Eur padidinta kredito suma. Būtent kredito sumos didinimas Laidavimo sutarties 2.4 punkte išskirtas kaip laiduotojai esminės reikšmės turinti sąlyga, kuriai keisti reikalingas laiduotojos rašytinis sutikimas. Antra, papildoma kredito dalis suteikta dėl uždelstų mokėjimų pagal Kredito sutartį. Apeliaciniame skunde ieškovas pats pažymi, kad jau sudarant Kredito sutarties pakeitimą bankas turėjo teisę inicijuoti Kredito sutarties nutraukimą dėl esminio sutarties pažeidimo. Taigi Kredito sutarties pakeitimu pasikeitusiomis faktinėmis aplinkybėmis iš esmės buvo padidintas atsakovės rizikos ir atsakomybės mastas. Pagal 2009-05-08 susitarime dėl Kredito sutarties pakeitimo esančius duomenis, papildomai suteiktai kredito daliai grąžinti buvo nustatytas trumpesnis terminas (t. y. 2011‑05-10). Nors apeliantas nesutinka, kad papildomai suteiktos 1 063,37 Eur sumos dengimas vyko pirmiau už suteiktą dalį būstui pirkti ir remontuoti, tačiau nurodo, kad būstui pirkti ir remontuoti skirta paskolos suma buvo dengiama lygiagrečiai dengiant papildomai suteikto kredito dalį ir ne mažesne apimtimi kaip iki Kredito sutarties pakeitimo. Taigi šie apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, jog papildomo kredito suteikimas turėjo neigiamos įtakos laiduotojos teisėms ir pareigoms, pagrįstumo, kadangi kredito gavėjai, be pradine Kredito sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, dvejiems metams finansinė prievolė papildomai padidėjo, o ne sumažėjo, kaip to laiduotoja galėjo tikėtis.Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, jog Kredito sutarties pakeitimu pakeista palūkanų norma neturėjo įtakos atsakovės, kaip laiduotojos, teisių apimčiai taip, kad būtų apsunkintas jos prisiimtų prievolių vykdymas. Apeliantas šį motyvą grindžia aplinkybėmis, kad banko marža nebuvo didinama, o buvo keičiama dėl paskolos valiutos keitimo į eurus, be to, taikant pakeistą palūkanų apskaičiavimą, kas mėnesį mokama suma sumažėjo. Nustatyta, kad susitarimu dėl Kredito sutarties pakeitimo palūkanų marža procentais nustatyta 3,9 procentų vietoje 0,9 procentų, kintama palūkanų dalis vietoje VILIBOR pakeista į LIBOR. Byloje pateikti susisteminti duomenys, kad 2009-04-14 kredito įmoka sudarė 1 514,19 Lt, o 2009‑06‑11 kredito įmoka sudarė 1 244,98 (360,57 Eur). Iš šių duomenų matyti, kad 2009-06-11 įmoka buvo 269,21 Lt (t. y. 77,34 Eur) mažesnė. Kita vertus, svarbu tai, kad Kredito sutartyje numatytos kintamos palūkanos, palūkanų keitimo laikotarpis numatytas kas 3 mėnesius. Nors apeliantas nurodo, kad palūkanų suma tik mažėjo, tačiau atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad 2006‑08-11 Kredito sutartyje numatytas itin ilgas kredito laikotarpis – 40 metų, o kredito grąžinimo data – 2046-08-10. Palūkanų didinimas Laidavimo sutarties 2.4 punkte išskirtas kaip laiduotojai esminės reikšmės turinti sąlyga, kuriai keisti reikalingas laiduotojos rašytinis sutikimas. Taigi 2009-05-08 Kredito sutarties pakeitimu pakeista kintamų palūkanų apskaičiavimui taikytina dalis dėl palūkanų maržos procentais, šią dalį padidinant, be to, tai atlikta likus itin ilgam kredito vykdymo laikotarpiui. Įvertinus tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad ženkliai padidėjus nekintamai palūkanų daliai, o kintamai palūkanų daliai keičiantis kas tris mėnesius, toks pakeitimas turėjo įtakos laiduotojos įsipareigojimų apimčiai ir laiduotojai turėjo būti sudaryta galimybė įvertinti esminius pakeitimus ilgalaikėje perspektyvoje.Byloje esantys tarp UAB „Būsto paskolų draudimas“ ir L. A. sudaryto 2009‑05‑15 susitarimo Nr. 1 dėl būsto kredito draudimo sutarties pakeitimo duomenys patvirtina, kad banko papildomai suteikta kredito dalis (1 063,37 Eur) skirta įsiskolinimams bankui dengti, pagal draudimo sutartį neapdrausta. Taigi, įvertinus anksčiau nurodytus duomenis, padidėjo ne tik laiduotojos atsakomybė, bet ir atsirado kiti laiduotojai nepalankūs padariniai – sumažėjo numatyta taikytina įsipareigojimų apsauga.Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė pabrėžia, kad skolininkė Kredito sutarties pakeitimo metu neturėjo pastovaus darbo, to AB SEB bankas neįvertino, ir teigia, kad protingas ir apdairus asmuo analogiškomis sąlygomis (prasta pagrindinės skolininkės finansinė padėtis, užtikrinimo priemonės kainos sumažėjimas, išaugusi palūkanų norma) sandorio nebūtų sudaręs. Apeliantas pažymi, kad byloje nėra duomenų apie tai, kokia buvo įkeisto turto vertė Kredito sutarties pakeitimo sudarymo metu, todėl negalima konstatuoti, jog ji krito. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, apeliantas papildomų duomenų neteikė. Kita vertus, teismų praktikoje visuotinai žinoma aplinkybe pripažįstami ekonominės krizės požymiai nuo 2008 m. pabaigos, šalies bendrojo vidaus produkto nuosmukis per 2009 m. ir 2010 m. pradžioje, bei pokyčiai, turėję didelę įtaką nekilnojamojo turto, darbo ir kitoms rinkoms, įmonių veiklai, vartojimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-11-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑459/2010; 2011‑05‑31 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑265/2011; 2012-11-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Teisėjų kolegija sutinka su atsakovės atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentais, kad esant pakitusiai ekonominei situacijai, įsipareigojimų neįvykdymo tikimybė 2009 m., palyginus su 2006 m., reikšmingai padidėjo. Esant tokioms aplinkybėms bei aplinkybei, kad papildomai suteiktos kredito dalies draudikas neapdraudė, pagrįsta pripažintina pirmosios instancijos teismo išvada, jog Kredito sutarties pakeitimas turėjo neigiamos įtakos laiduotojos teisėms ir pareigoms ir turėjo būti gautas raštiškas sutikimas dėl Kredito sutarties pakeitimo.Byloje nenustatyta, kad gautas atsakovės A. N., kaip laiduotojos, rašytinis sutikimas dėl Kredito sutarties sąlygų, kurios Laidavimo sutartimi pripažintos esminėmis (kredito suma ir palūkanų dydis), pakeitimo. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytais motyvais dėl ieškovo, kaip profesionalaus verslininko, sutartinių pareigų vykdymo bei priimamos rizikos vertinimo, dėl to jų nekartoja. Pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais dėl šalių lygiateisiškumo principo pažeidimo nenustatyta. Šiuo atveju Laidavimo sutartyje buvo aptartos laiduotojai esminės Kredito sutarties sąlygos, be to, kaip nustatyta anksčiau, tokių Kredito sutarties sąlygų pakeitimai turėjo įtakos prievolėms ir atsakomybės mastui pagal Kredito sutartį visam tolesniam jos vykdymo laikotarpiui. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nurodytų Kredito sutarties pakeitimų visuma bei jų visumos įtaka konkrečiomis aplinkybėmis laiduotojos A. N. atsakomybės apimčiai, laiduotojai atsirandantys nepalankūs padariniai, sudaro pagrindą pripažinti, kad aplinkybių pasikeitimas buvo esminis ir sudaro pagrindą taikyti CK 6.87 straipsnio 4 dalies normą. Atsižvelgiant į tai, kad prievolė neatitinka laiduotojos A. N. išreikštos valios sudaryti laidavimo sutartį, laiduotoja tokiomis sąlygomis nelaidavo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog laiduotojos prievolė pagal 2006-08-11 Laidavimo sutartį pripažintina pasibaigusia CK 6.87 straipsnio 4 dalies pagrindu.Nustačius, kad skundžiamu sprendimu 2006-08-11 Laidavimo sutartis pagrįstai pripažinta pasibaigusia, ieškovo AB SEB banko ieškinys dėl skolos priteisimo pagal šią sutartį pagrįstai atmestas.Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialinės bei proceso teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą sprendimą naikinti, dėl to apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Ieškovo apeliacinį skundą atmetus, ieškovo bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys). Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą pateikė prašymą priteisti apeliacinės instancijos teisme jos turėtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau turėtas išlaidas patvirtinančių rašytinių įrodymų iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė, todėl šis prašymas nespręstinas (CPK 98 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017-02-17 sprendimą palikti nepakeistą.