- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-03-30
- Bylos Nr.
- A-574-662/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00828-2015-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dalia Višinskienė (pirm.), Artūras Drigotas, Audrius Bakaveckas (pran.)
- Pareiškėjas
- D. P.
- Atsakovas
- Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Druskininkų skyriui
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. P. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Druskininkų skyriui dėl administracinių aktų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja D. P. (toliau – ir pareiškėja) 2015 m. gegužės 25 d. teismui pateikė skundą, prašydama panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) Druskininkų skyriaus 2015 m. balandžio 10 d. raštą Nr. 50SD-(14.50.92.)-554 ir Tarnybos 2015 m. gegužės 15 d. raštą Nr. 1SS-1163-(7.5).
Pareiškėja paaiškino, kad prieš nacionalizaciją jos senelis N. K. nuosavybės teise valdė žemę (duomenys neskelbtini) kaime. Atkūrus Nepriklausomybę, dalis N. K. turėtos žemės buvo priskirta Druskininkų miestui (vėliau – Druskininkų miesto savivaldybei), todėl, buvusio savininko įpėdiniams išreiškus valią atkurti prieš nacionalizaciją įgytą nuosavybės teisę, pradėta nuosavybės teisių į N. K. (duomenys neskelbtini) kaime turėtą žemę, priskirtą Druskininkų miestui (vėliau – Druskininkų miesto savivaldybei), atkūrimo procedūra. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 12 straipsnio 4 punktą, šio įstatymo įsigaliojimo dieną miestams priklausiusi žemė buvo priskirta valstybės išperkamai, todėl pareiškėja 1995 m. kovo 5 d. Druskininkų miesto žemėtvarkos ir geodezijos tarnybai pateikė prašymą už jai tenkančią dalį senelio turėtos valstybės išperkamos žemės atlyginti lygiaverčiu miško plotu.
Pareiškėja nurodė, kad, atsižvelgdama į nurodytąjį prašymą ir remdamasi Alytaus apskrities valdytojo administracijos 1996 m. liepos 31 d. sprendimu Nr. 15-125, Druskininkų miesto žemėtvarkos ir geodezijos tarnyba pareiškėjai išdavė 1,2008 ha valstybės išperkamos žemės vertę nustačiusią pažymą Nr. 42. Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui priėmus 2001 m. balandžio 2 d. nutarimą byloje Nr. 18/99 ir 2002 m. balandžio 19 d. įsigaliojus 2002 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5, 12, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymui, pareiškėja 2003 m. vasario 25 d. prašymu grąžino Druskininkų miesto žemėtvarkos ir geodezijos tarnybai pažymą Nr. 42 ir išreiškė valią, kad jai tenkanti laisvos (neužstatytos) senelio turėtos žemės dalis būtų grąžinta natūra.
Pareiškėja pažymėjo, kad 2014 m. lapkričio 1 d. įsigaliojęs Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo Nr. VIII-359 10, 16 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymas pakeitė Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punktą ir vėl įtvirtino galimybę už miesto teritorijoje esančią valstybės išperkamą žemę atlyginti lygiaverčiu miško plotu. Kadangi šis įstatymas suteikė pagrindą vykdyti pareiškėjos 1995 m. kovo 5 d. prašymą, ji 2015 m. kovo 13 d. paprašė Tarnybos Druskininkų skyrių dėl nuosavybės teisių atkūrimo už valstybės išperkamą žemę atlyginant lygiaverčiu miško plotu spręsti tik pasibaigus teisminiams procesams dėl nuosavybės teisių atkūrimo grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę. Tarnybos Druskininkų skyrius skundžiamu 2015 m. balandžio 10 d. raštu ir Tarnyba skundžiamu 2015 m. gegužės 15 d. raštu pareiškėjos prašymo nenagrinėjo, nurodę, kad pareiškėja praleido terminą prašymui už valstybės išperkamą žemę atlyginti lygiaverčiu miško plotu pateikti. Pareiškėjos nuomone, kadangi ji 2015 m. kovo 13 d. prašymu nekeitė savo valios dėl atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdo, tik prašė atidėti 1995 m. kovo 2 d. jos prašymo vykdymą, o 1995 m. kovo 2 d. prašymas dėl atlyginimo už valstybės išperkamą žemę lygiaverčiu miško plotu buvo paduotas iki 2015 m. kovo 1 d., Tarnybos Druskininkų skyriaus ir Tarnybos pozicija buvo neteisėta ir nepagrįsta, todėl skundžiami administraciniai aktai turėjo būti panaikinti.
Atsiliepimas
Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.
Atsakovas nurodė, kad pareiškėja tuometei Druskininkų valdybai 1992 m. vasario 13 d. pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko N. K. iki nacionalizacijos valdytą žemę, kuriame nurodyta, kad nuosavybės teises pageidaujama atkurti grąžinant žemę natūra, ekvivalentine natūra, išpirkimu. Pareiškėja tuometei Druskininkų miesto žemėtvarkos ir geodezijos tarnybai 1995 m. kovo 5 d. pateikė prašymą, kuriame nurodė, kad pageidauja gauti kompensaciją mišku. Pareiškėja Tarnybos Druskininkų žemėtvarkos skyriui 2003 m. kovo 3 d. pateikė prašymą, kuriame nurodė, kad pageidauja susigrąžinti žemę natūra.
Atsakovas teigė, jog Tarnybos Druskininkų skyriaus 2014 m. lapkričio 14 d. raštu Nr. 50SD-(14.50.92.)-1999 informavo pareiškėją, kad ji turėjo teisę iki 2015 m. kovo 1 d. pateikti prašymą Tarnybos Druskininkų skyriui dėl būdo, kuriuo pageidauja atkurti nuosavybės teises, pakeitimo, pasirenkant atkūrimo būdą – atlyginimą lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje. Pareiškėja Tarnybos Druskininkų skyriui pateikė 2015 m. kovo 12 d. prašymą, kuriuo prašė išsprendus teisminius ginčus dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra, už likusią valstybės išperkamą žemę atlyginti mišku vietovėje, kurią nurodys pasibaigus teisminiams ginčams. Tarnybos Druskininkų skyrius ginčijamu 2015 m. balandžio 10 d. raštu Nr. 50SD-(14.50.92.)-554 paaiškino pareiškėjai, kad ji praleido Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 21 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą, todėl jos prašymas negalėjo būti patenkintas. Pareiškėja 2015 m. balandžio 20 d. Tarnybai pateikė skundą. Tarnyba ginčijamu 2015 m. gegužės 15 d. raštu informavo pareiškėją, kad jos skundas netenkintinas ir nuosavybės teisės bus atkurtos pagal paskutiniame iki įstatyme nustatyto termino, t. y. iki 2003 m. balandžio 1 d., pateiktame prašyme nurodytą nuosavybės teisių atkūrimo būdą, t. y. natūra.
Atsakovas pabrėžė, kad Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, iki 2015 m. kovo 1 d. galėjo pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas arba priimtas, bet iki prašymo pakeisti valią dėl atlyginimo būdo pateikimo dienos neįvykdytas arba įvykdytas iš dalies. Atkūrimo įstatyme nėra numatyta galimybė atnaujinti Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą, todėl šis terminas laikomas naikinamuoju ir, jį praleidus, terminas neatnaujinamas. Taigi, Tarnyba ir jos Druskininkų skyrius, atsižvelgdami į tai, kad pareiškėja prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pateikė praleidusi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą, bet neturėdami teisės šį terminą atnaujinti, pagrįstai netenkino pareiškėjos 2015 m. kovo 12 d. prašymo ir 2015 m. balandžio 20 d. skundo.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 12 d. sprendimu pareiškėjos D. P. skundą atmetė.
Teismas nustatė, jog Tarnyba, apsvarsčiusi pareiškėjos prašymą atkurti nuosavybės teises į jai tenkantį buvusio savininko N. K. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 1,2908 ha žemės, esantį Druskininkų m., 2013 m. gegužės 3 d. sprendimu Nr. 50S-26 nusprendė atkurti nuosavybės teises į jai tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 0,2643 ha žemės (vertė: 825 Lt (238,94 Eur)), grąžinat natūra 0,2643 ha žemės sklypo dalį, esančią 0,5044 ha (vertė: 37 199 Lt (10 773,58 Eur)) žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini). Minėto sprendimo 4 punkte numatyta, jog nuosavybės teisės į pareiškėjai tenkančią žemės valdos dalį – 0,9369 ha žemės (vertė: 2 922 Lt (846,27 Eur)) bus atkurtos vėliau.
Tarnybos Druskininkų skyrius 2014 m. lapkričio 14 d. raštu Nr. 50SD-(14.50.92.)-1999 informavo pareiškėją, kad Lietuvos Respublikos Seimas pakeitė Atkūrimo įstatymo 10, 16 ir 21 straipsnius, todėl tuo atveju, jeigu ji pageidavo pasinaudoti Atkūrimo įstatyme numatyta galimybe pakeisti valią ir už iki 1940 m. nacionalizacijos buvusio savininko N. K. valstybės išperkamą žemę, valdytą Druskininkų m., prašyti atlyginti lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje, ji Tarnybos Druskininkų skyriui iki 2015 m. kovo 1 d. turėjo pateikti prašymą dėl valios pakeitimo ir atlyginimo lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje, nurodant pasirinktos vietovės rajoną ir kadastro vietovę, kurioje pageidauja gauti nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį miško plotą.
Šalies argumentai
Pareiškėja 2015 m. kovo 12 d. Tarnybos Druskininkų skyriui pateikė prašymą (institucijoje registruotas 2015 m. kovo 13 d. Nr. 50FP-235), kuriame nurodė, jog jai dar liko neatkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko N. K. turėtos žemės dalį – 0,9369 ha, todėl prašė išsprendus teisminius ginčus dėl nuosavybės teisių jai atkūrimo natūra (į Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-841-142/2010 numeriu 6 ir numeriu 8 pažymėtas teritorijas), už likusią valstybės išperkamą žemę atlyginti mišku vietovėje, kurią nurodys pasibaigus teisminiams ginčams. Tarnybos Druskininkų skyrius ginčijamu 2015 m. balandžio 10 d. raštu Nr. 50SD-(14.50.92.)-554 „Dėl prašymo nagrinėjimo“ paaiškino pareiškėjai, kad ji praleido Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą, todėl jos prašymas negalėjo būti tenkinamas.
Pareiškėja 2015 m. balandžio 20 d. Tarnybai pateikė skundą. Tarnyba ginčijamu 2015 m. gegužės 15 d. raštu Nr. 1SS-1163-(7.5.) „Dėl skundo nagrinėjimo“ informavo pareiškėją, kad jos skundas netenkintinas ir nuosavybės teisės bus atkuriamos pagal paskutiniame iki įstatymo nustatyto termino, t. y. iki 2003 m. balandžio 1 d., pateiktame prašyme nurodytą nuosavybės teisių atkūrimo būdą, t. y. natūra.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas atkreipė dėmesį į pareiškėjos teiginius, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10, 16 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymas suteikė pagrindą vykdyti pareiškėjos 1995 m. kovo 5 d. prašymą, todėl ji 2015 m. kovo 13 d. paprašė Tarnybos Druskininkų skyrių dėl nuosavybės teisių atkūrimo už valstybės išperkamą žemę atlyginant lygiaverčiu miško plotu spręsti tik pasibaigus teisminiams procesams dėl nuosavybės teisių atkūrimo grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę. Pareiškėja 2015 m. kovo 13 d. prašymu nekeitė savo valios dėl atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdo, tik prašė atidėti 1995 m. kovo 2 d. jos prašymo vykdymą, o 1995 m. kovo 2 d. prašymas dėl atlyginimo už valstybės išperkamą žemę lygiaverčiu miško plotu paduotas iki 2015 m. kovo 1 d., todėl Tarnybos Druskininkų skyriaus ir Tarnybos pozicija buvo neteisėta ir nepagrįsta.
Šalies argumentai
Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėja 1992 m. vasario 13 d. Druskininkų miesto valdybai pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko N. K. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą žemę, kuriame nurodyta, kad pareiškėja pageidauja atkurti nuosavybės teises grąžinant žemę natūra, ekvivalentine natūra, išpirkimu. Pareiškėja 1995 m. kovo 5 d. Druskininkų miesto žemėtvarkos ir geodezijos tarnybai pateikė prašymą, kuriame nurodė, kad pageidauja gauti kompensaciją mišku. Pareiškėja Druskininkų žemėtvarkos skyriui 2003 m. kovo 3 d. pateikė prašymą, kuriame nurodė, kad pageidauja žemę susigrąžinti natūra.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, jog ginčo santykius reglamentavo Atkūrimo įstatymo 21 straipsnis (2014 m. rugsėjo 25 d. įstatymo Nr. XII-1150 redakcija, įsigaliojusi 2014 m. lapkričio 1 d.). Šio straipsnio 4 dalis numatė, kad piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, įskaitant žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose po 1995 m. birželio 1 d., iki 2015 m. kovo 1 d. gali pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas arba priimtas, bet iki prašymo pakeisti valią dėl atlyginimo būdo pateikimo dienos neįvykdytas arba iš dalies įvykdytas. Pareiškėjos 2003 m. kovo 3 d. prašymu pasirinktas nuosavybės teisių atkūrimo būdas buvo natūra, todėl, pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusi nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 (toliau – ir Tvarka) 3 punktą, jeigu pilietis keitė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama būdu, nurodytu paskutiniame prašyme, kuriame išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, ir pateiktame institucijai, nagrinėjančiai piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises, per Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nustatytus terminus.
Teisėjų kolegija pastebėjo, jog apie minėtus Atkūrimo įstatymo nuostatų pakeitimus pareiškėjai Tarnybos Druskininkų skyriaus 2014 m. lapkričio 14 d. raštu Nr. 50SD-(14.50.92.)-1999 buvo pranešta, ir, kaip bylos nagrinėjimo metu pripažino pareiškėja, jo turinys jai buvo žinomas. Pareiškėja Tarnybos Druskininkų skyriui 2015 m. kovo 12 d. pateikė prašymą dėl lygiaverčio miško ploto perdavimo neatlygintinai nuosavybėn kaimo vietovėje. Iš Tarnybos Druskininkų skyriaus 2014 m. lapkričio 14 d. rašto Nr. 50SD-(14.50.92.)-1999 turinio ir pareiškėjos 2015 m. kovo 12 d. pateikto prašymo dėl lygiaverčio miško ploto perdavimo neatlygintinai nuosavybėn kaimo vietovėje turinio akivaizdu, kad pareiškėja, pateikusi 2003 m. kovo 3 d. prašymą atkurti nuosavybės teises į žemę natūra, esančią miestams priskirtose teritorijose, įskaitant žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose po 1995 m. birželio 1 d., teikė prašymą dėl valios pakeitimo dėl atlyginimo būdo ir prašė už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, įsipareigojo nurodyti pasirinktos vietovės rajoną ir kadastro vietovę pasibaigus teismo, procesams, kurioje pageidauja gauti nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį miško plotą. Taigi, teismo vertinimu, pareiškėjos argumentai, kad šiuo prašymu ji siekė atidėti turto grąžinimo procedūrą ir kad nebūtų parengta išvada dėl išperkamos žemės vertės, buvo nepagrįsti.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pabrėžė, jog pati pareiškėja iki 2003 m. balandžio 1 d. kreipėsi dėl išreikštos valios dėl atkūrimo būdo pakeitimo – prašė grąžinti žemę natūra, o valią kompensaciją už valstybės išperkamą žemę gauti mišku pareiškėja išreiškė tik 2015 m. kovo 12 d. Pažymėtina, jog pareiškėja šių aplinkybių neginčijo, tačiau teigė, kad nuosavybės teisės turėjo būti atkuriamos ir pagal 1995 m. kovo 2 d. prašymą. Teismas, remdamasis Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalimi, 21 straipsnio 5 dalimi ir Tvarkos 3 punktu, konstatavo, kad, esant situacijai, kai pretendento paskutiniajame prašyme nurodytuoju būdu pagal Atkūrimo įstatymą negalima atkurti nuosavybės teisių, institucijai kyla pareiga siūlyti kitus atkūrimo būdus ir, kai pilietis nepareiškia valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo, institucija savo nuožiūra parenka nuosavybės teisių atkūrimo būdą, tačiau minėta institucija ribojama Atkūrimo įstatyme nurodytu tiksliu valios išreiškimo ir jos pakeitimo laikotarpiu.
Teismas akcentavo, kad pareiškėja tik 2015 m. kovo 12 d. pateikė prašymą Tarnybos Druskininkų skyriui (institucijoje registruotas 2015 m. kovo 13 d. Nr. 50FP-235), kuriame nurodė, jog jai dar liko neatkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko N. K. turėtos žemės dalį – 0,9369 ha, todėl prašė išsprendus teisminius ginčus dėl nuosavybės teisių jai atkūrimo natūra (į Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-841-142/2010 numeriu 6 ir numeriu 8 pažymėtas teritorijas) už likusią valstybės išperkamą žemę atlyginti mišku vietovėje, kurią nurodys pasibaigus teisminiams ginčams. Pripažintina, kad pareiškėja šį prašymą pateikė praleidusi naikinamąjį 2015 m. kovo 1 d. terminą, kuris praleidus negalėjo būti atnaujintas, todėl vėlesnis valios nurodymas ar pakeitimas vertintinas kaip nesukeliantis teisinių padarinių pareiškėjai ir pareigos institucijai atkurti nuosavybės teises pareiškėjos nurodytu būdu. Atsižvelgdamas į tai, teismas nusprendė, jog pareiškėjos skundas dėl administracinių aktų panaikinimo atmestinas kaip nepagrįstas.
III.
Pareiškėja D. P. apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 12 d. sprendimą panaikinti ir patenkinti jos skundą.
Pareiškėjos nuomone, skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi, nors nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjai procese nebuvo / nėra Atkūrimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies hipotezėje nustatytų juridinių faktų, teismas pareiškėjai be pagrindo pritaikė nurodytosios teisės normos dispozicijoje įtvirtintą elgesio taisyklę, t. y. iki 2015 m. kovo 1 d. pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu žemės plotu. Pareiškėja pabrėžia, kad ji nuosavybės teisę į jai tenkančią N. K. turėtą žemę siekė atkurti abiem ribotos restitucijos suteikimo būdais: laisvą (neužstatytą) žemę grąžinti natūra (pagal 2003 m. kovo 3 d. prašymą) ir už valstybės išperkamą žemę atlyginti lygiaverčiu miško plotu (pagal 1995 m. kovo 5 d. prašymą). Tokia pareiškėjos valia išreikšta ir 2015 m. kovo 12 d. prašyme, kuriame pareiškėja prašė atlyginimo už valstybės išperkamą žemę lygiaverčiu miško plotu procedūrą pradėti tik pasibaigus teisminiams ginčams dėl laisvos (neužstatytos) žemės grąžinimo natūra.
Šalies argumentai
Pareiškėja 2017 m. vasario 27 d. pateiktuose papildomuose paaiškinimuose teigia, kad 2003 m. kovo 3 d. prašymu ji siekė grąžinti natūra tik po 2002 m. balandžio 19 d. valstybės išperkamai nepriskirtą N. K. prieš nacionalizaciją turėtos žemės teritoriją, t. y. neužstatytą teritoriją, kurioje ji prašė suformuoti sklypą individualaus namo statybai, kadangi jai priklausė 1,2 ha žemės Druskininkų mieste ir jai dar nebuvo atlyginta. Pareiškėjos 2003 m. prašyme išreikšta valia negalėjo pakeisti ir nepakeitė jos 1995 m. išreikštos valios nuosavybės teisę į valstybės išperkamą žemę atkurti grąžinant ekvivalentine natūra (kompensuojant mišku).
Atsiliepimas
Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
Atsakovas pažymi, kad pareiškėjos 2003 m. kovo 3 d. prašymu pasirinktas nuosavybės teisių atkūrimo būdas yra natūra. Tarnybos Druskininkų skyrius, pasikeitus Atkūrimo įstatymo nuostatoms, 2014 m. lapkričio 14 d. raštu pareiškėją informavo, kad ji turėjo teisę iki 2015 m. kovo 1 d. pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu. Pareiškėja prašymą dėl lygiaverčio miško ploto perdavimo neatlygintinai nuosavybėn kaimo vietovėje Tarnybos Druskininkų skyriui pateikė 2015 m. kovo 12 d. Taigi, teismas teisingai konstatavo, kad paskutinis pareiškėjos prašymas atkurti nuosavybės teises pateiktas 2003 m. kovo 3 d.
Atsakovas taip pat akcentuoja, jog pareiškėjos teiginiai, jog nuosavybės teisės jai turi būti atkurtos vadovaujantis dviem skirtingais prašymais, kuriuose nurodomi du skirtingi nuosavybės teisių atkūrimo būdai, prieštarauja teisės aktų nuostatoms ir teismų praktikai.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.
Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2015 m. gegužės 15 d. sprendimo Nr. 1SS-1163-(7.5.) ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Druskininkų skyriaus 2015 m. balandžio 10 d. sprendimo Nr. 50SD-(14.50.92.)-554, teisėtumo ir pagrįstumo.
Pirmosios instancijos teismas sprendimu D. P. skundą atmetė kaip nepagrįstą. Konstatavo, jog pareiškėja 2015 m. kovo 12 d. prašymą pateikė praleidusi naikinamąjį 2015 m. kovo 1 d. terminą, kuris praleidus negali būti atnaujinamas, todėl vėlesnis, praleidus šį terminą, valios nurodymas ar pakeitimas vertintinas kaip nesukeliantis teisinių padarinių pareiškėjai ir šis prašymas nesukūrė teisinės pareigos institucijai atkurti nuosavybės teises pareiškėjos D. P. nurodytu būdu.
Pareiškėja su teismo sprendimu nesutinka, apeliaciniu skundu prašo jį panaikinti. Nurodo, kad teismas nenustatė ir neįvertino visų aplinkybių, sudarančių įrodinėjimo dalyką, nesąžiningai vertino įrodymus ir netinkamai taikė Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalį, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.
Ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalis (2014 m. rugsėjo 25 d. įstatymo Nr. XII-1150 redakcija), kurioje nustatyta, kad piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, įskaitant žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose po 1995 m. birželio 1 d., iki 2015 m. kovo 1 d. gali pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas arba priimtas, bet iki prašymo pakeisti valią dėl atlyginimo būdo pateikimo dienos neįvykdytas arba iš dalies įvykdytas. Institucija, nagrinėjanti piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, į kurį piliečiui atkurtos nuosavybės teisės, priimtą ir neįvykdytą arba iš dalies įvykdytą sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pakeičia administracine tvarka.
Aiškindamas šią nuostatą, pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad būtent Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. nustatyta tvarka priskirtą miestų teritorijoms, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, iki 2015 m. kovo 1 d. gali pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu. Pakeisti valią dėl atlyginimo būdo yra piliečio teisė, o institucijos pareiga yra tinkamai, nepažeidžiant piliečių teisėtų lūkesčių, atkurti nuosavybės teisę.
Byloje nustatyta, jog D. P. 1992 m. vasario 13 d. pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko N. K. iki nacionalizacijos valdytą žemę, kuriame išreiškė valią nuosavybės teises atkurti grąžinant žemę natūra, ekvivalentine natūra, išpirkimu. Pareiškėja Druskininkų miesto žemėtvarkos ir geodezijos tarnybai 1995 m. kovo 5 d. pateikė prašymą, kuriame nurodė, kad pageidauja gauti kompensaciją mišku. D. P. 2003 m. kovo 3 d. prašymu išreiškė valią susigrąžinti žemę natūra.
Įsigaliojus Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10, 16 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymui, Nacionalinės žemės tarnybos Druskininkų skyrius 2014 m. lapkričio 14 d. raštu Nr. 50SD-(14.50.92)-1999 informavo pareiškėją, kad ji turi teisę iki 2015 m. kovo 1 d. pateikti prašymą minėtam skyriui dėl būdo, kuriuo pageidauja atkurti nuosavybės teises, pakeitimo, pasirenkant atkūrimo būdą – atlyginimą lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje. D. P. 2015 m. kovo 12 d. (gautas 2015 m. kovo 13 d.) Nacionalinės žemės tarnybos Druskininkų skyriui pateikė prašymą, kuriuo prašė išsprendus teisminius ginčus dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra, už likusią išperkamą žemę atlyginti mišku vietovėje, kurią nurodys pasibaigus teisminiams ginčams. Trečiasis suinteresuotas asmuo 2015 m. balandžio 10 d. raštu Nr. 50SD-(14.50.92)-554 paaiškino pareiškėjai, jog ji yra praleidusi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą, todėl jos prašymas negali būti tenkinamas.
Pasisakydama dėl galimybės pareiškėjai pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo po 2015 m. kovo 1 d., teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje nurodyti specialūs naikinamieji terminai, kuriems pasibaigus išnyksta galimybė įgyvendinti teisės akte nustatytą subjektinę teisę. Taip pat pažymėtina, jog šie terminai negali būti atnaujinami. Tai reiškia, jog tik iki 2015 m. kovo 1 d. D. P. galėjo prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje. Taigi pareiškėja teise pakeisti už valstybės išperkamą žemę atlyginimo būdą iki įstatymo leidėjo nurodytos datos (2015 m. kovo 1 d.) nepasinaudojo.
D. P. skundo ir apeliacinio skundo argumentai, kad ji valią atkurti nuosavybės teises kompensuojant mišku buvo išreiškusi 1995 m. kovo 5 d. prašyme atmestini. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 27 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų 3 punktą, jeigu pilietis keitė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama būdu, nurodytu paskutiniame prašyme, kuriame išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, ir pateiktame institucijai, nagrinėjančiai piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises, per Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nustatytus terminus.
Pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, atsižvelgė į aktualią teismų praktiką, todėl priimtas sprendimą yra teisėtas ir pagrįstas, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo jį naikinti ar keisti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos D. P. apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.