- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-09-02
- Bylos Nr.
- e2S-2190-945/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-49-3-01219-2025-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Marius Bartninkas
- Atsakovas
- K. M.
- Ieškovas
- G. M.
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Marius Bartninkas, veikdamas Vilniaus apygardos teismo vardu,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo K. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. liepos 11 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės G. M. ieškinį atsakovui K. M. dėl santuokos apskaitos įrašo panaikinimo dėl sutuoktinio kaltės, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo, kitų su santuokos nutraukimu susijusių reikalavimų išsprendimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, „Swedbank“, akcinė bendrovė, išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė G. M. (toliau – ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui K. M. (toliau – atsakovas) dėl santuokos apskaitos įrašo panaikinimo dėl sutuoktinio kaltės, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo, kitų su santuokos nutraukimu susijusių reikalavimų išsprendimo.
2. Su ieškiniu ieškovė prateikė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kuriame prašė įpareigoti atsakovą mokėti laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams A. M., gimusiai (duomenys neskelbtini), A. M. ir A. M., gimusiems (duomenys neskelbtini), po 280 Eur kiekvienam vaikui kas mėnesį periodinėmis išmokomis iki bus išnagrinėta civilinė byla, įpareigoti atsakovą gyventi skyrium nuo ieškovės ir nepilnamečių vaikų, gyvenančių (duomenys neskelbtini), iki bus išnagrinėta civilinė byla.
3. Ieškovė prašymą grindė tuo, kad nuo 2024 m. gruodžio mėn. atsakovas neprisideda prie vaikų išlaikymo, mokesčių mokėjimo, jis retsykiais vaikams nuperka žaislų, tačiau nesirūpina kasdienine jų priežiūra ir poreikiais. Atsakovas yra jauno amžiaus, darbingas, jis gali skirti vaikams reguliarų išlaikymą. Atsakovas reiškia nepagrįstus kaltinimus ieškovei, yra neįleidęs jos į butą, kai bute ieškovės laukė trys nepilnamečiai vaikai, naudojo prieš iškovę psichologinį smurtą. Nepilnamečiai vaikai jaučia namuose tvyrančią įtampą, tenka kviesti pareigūnus, kad būtų įvertinti atsakovo veiksmai. Tokia situacija neigiamai veikia vaikų psichinę sveikatą, vaikams reikalinga rami, saugi aplinka, užtikrinanti normalias gyvenimo ir mokymosi sąlygas.
Atsiliepimas
4. Atsakovas pateikė atsiliepimą į prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kuriame nurodė nesutinkantis su ieškovės prašymu. Atsakovo teigimu, jis niekada nenaudojo nei fizinio, nei psichologinio smurto ieškovės ar vaikų atžvilgiu. Nors atsakovui kelis kartus buvo išduoti apsaugos nuo smurto orderiai, šie orderiai buvo išduoti nepagrįstai, dėl buitinių nesutarimų su ieškove, o ne dėl realios grėsmės, kad smurtas gali būti panaudotas. Atsakovas rūpinasi vaikais, turi su jais artimą ryšį. Šalys iki šiol kartu gyvena bendrame būste, veda bendrą ūkį, atsakovas aktyviai prisideda prie vaikų išlaikymo ir jų kasdienės priežiūros. Atsakovas nėra atlikęs neteisėtų ar nusikalstamų veiksmų, kurie duotų pagrindą taikyti kraštutines laikinąsias apsaugos priemones – įpareigojimą gyventi skyrium. Šalys augina tris mažamečius vaikus, jiems yra reikalinga abiejų tėvų globa ir rūpestis, todėl atsakovas turi valią gyventi kartu su vaikais. Nepagrįstas ir ieškovės reikalavimas priteisti laikiną išlaikymą vaikams, nes atsakovas išlaiko nepilnamečius vaikus, visapusiškai prisideda prie jų kasdienių poreikių patenkinimo.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
5. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2025 m. liepos 11 d. nutartimi patenkino ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir priteisė iš atsakovo laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams A. M., A. M., A. M., mokamą po 280 Eur kas mėnesį periodinėmis išmokomis nuo nutarties priėmimo dienos iki galutinio teismo sprendimo civilinėje byloje priėmimo, priteisto išlaikymo sumą indeksuojant kasmet Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją, pinigines lėšas pervedant į ieškovės asmeninę sąskaitą, paskyrė ieškovę nepilnamečiams vaikams A. M., A. M. ir A. M. priteisto išlaikymo tvarkytoja uzufrukto teise, įpareigojo atsakovą gyventi skyriumi nuo ieškovės ir nepilnamečių vaikų A. M., A. M., A. M., gyvenančių (duomenys neskelbtini), nuo nutarties priėmimo dienos iki galutinio teismo sprendimo šioje civilinėje byloje priėmimo.
6. Teismas iš ieškovės pateiktų paaiškinimų nustatė, kad šalių nepilnamečiai vaikai faktiškai gyvena su ieškove ir atsakovu, atsakovas neteikia vaikams reguliaraus ir stabilaus dydžio išlaikymo. Teismas nusprendė, kad siekiant užtikrinti, jog šalių nepilnamečių vaikų būtinųjų kasdienių poreikių patenkinimui būtų nuolat ir laiku teikiamas išlaikymas, išvengta tarp šalių dėl to galinčių kilti ginčų, yra pagrindas taikyti laikinąją apsaugos priemonę – priteisti iš atsakovo laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams. Teismas pažymėjo, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje jis negali nustatyti vaikams reikalingų lėšų dydžio ir proporcijų, kuriomis šalys turi prisidėti prie vaikų poreikių tenkinimo, byloje dar nėra surinkta išsamių duomenų apie šalių galimybes teikti ieškovės prašomo dydžio išlaikymą, jas teismas galės įvertinti tik išnagrinėjęs bylą iš esmės. Įvertinęs, kad ieškovės prašomo priteisti iš atsakovo laikino išlaikymo dydis yra mažesnis nei ½ minimalios mėnesinės algos, teismas patenkino ieškovės prašymą dėl 280 Eur laikino išlaikymo kiekvienam nepilnamečiam vaikui priteisimo. Teismo vertinimu, nustatyta laikino išlaikymo suma pridėjus ieškovės vaikams skiriamas išlaikymo lėšas ir įvertinus iš valstybės gaunamas priežiūros išmokas vaikams bus pakankama patenkinti vaikų būtinuosius poreikius ir užtikrinti sąlygas vaikams augti bei vystytis.
7. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad 2025 m. kovo 23 d. atsakovui buvo išduotas smurto artimoje aplinkoje orderis, į ieškovės nurodytas aplinkybes, jog atsakovas jau kurį laiką reiškia nepagrįstus kaltinimus ieškovei, yra neįleidęs jos į butą, ieškovės atžvilgiu naudojo psichologinį smurtą, nepilnamečiai vaikai jaučia namuose tvyrančią įtampą, įpareigojo atsakovą gyventi skyrium nuo ieškovės ir nepilnamečių vaikų.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
8. Atskiruoju skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. liepos 11 d. nutartį ir atmesti ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. Teismas neįvykdė pareigos motyvuoti priimtą procesinį sprendimą. Nutartis faktiškai grindžiama vien tik ieškovės pateiktais paaiškinimais, jų nepatikrinus, neįvertinus atsakovo pozicijos byloje ir pateiktų rašytinių įrodymų. Nutartis pažeidžia mažamečių vaikų interesus, nes jie neteko galimybės augti ir būti auklėjamiems abiejų tėvų, taip pat atsakovo teises, nes jis buvo pašalintas iš vaikų gyvenimo be faktinio ir teisinio pagrindo, liko be gyvenamosios vietos. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovas būtų kėlęs pavojų vaikams, bendravimas su juo vaikams būtų žalingas. Priešingai, atsakovas turi itin artimą ryšį su vaikais, rūpinasi jų poreikiais, leidžia laisvalaikį. Teismas visiškai nevertino vaikų nuomonės, jog jiems patinka gyventi su abiem tėvais. Nors atsakovui buvo du kartus taikomi apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderiai, tačiau ikiteisminiai tyrimai atsakovo atžvilgiu dėl smurto panaudojimo šeimoje niekada nebuvo pradėti, nes atsakovas nėra smurtautojas, nėra naudojęs psichologinio ar fizinio smurto savo šeimos atžvilgiu. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad šeimoje kyla tik buitiniai nesutarimai.
1.2. Teismo sprendimas dėl atsakovo įpareigojimo gyventi skyrium prieštarauja teismų formuojamai praktikai. Teismas tik formaliai konstatavo, kad atsakovui buvo taikytas smurto artimoje aplinkoje orderis, ieškovė nurodo patirianti psichologinį smurtą, tačiau neanalizavo faktinių aplinkybių, dėl kurių orderis buvo išduotas, jų ryšio su realia grėsme vaikų ar ieškovės interesams. Teismas taip pat nesiaiškino, ar atsakovas apskritai turi galimybę gyventi skyrium.
1.3. Teismas neįvertino, kad atsakovas neturi kitos tinkamos gyventi vietos, jo pajamos nėra pakankamos nuomotis kitą būstą ir teikti vaikams priteistą laikiną išlaikymą. Atsakovas pateikė įrodymus, kad jis negali gyventi ieškovės nurodytame bute, nes butas yra avarinės būklės. Atsakovo motina taip pat negali jo priimti gyventi, nes neturi tam vietos. Atsakovui taikytas įpareigojimas gyventi skyrium faktiškai paneigia jo, kaip bendrasavininko, teisę naudotis bendrąja jungtine nuosavybe valdomu būstu.
1.4. Teismas, priteisdamas iš atsakovo laikiną išlaikymą kiekvienam iš trijų nepilnamečių vaikų, išsamiai neištyrė bylos aplinkybių, neatsižvelgė į atsakovo pateiktus įrodymus, kad atsakovas tinkamai vykdė savo prievolę išlaikyti vaikus. Teismas neįvertino atsakovo pateiktų mokėjimo pavedimų, pirkimo kvitų, susirašinėjimo su ieškove dėl išlaidų pasidalijimo ir kitų duomenų, kurie įrodo, kad atsakovas vykdo pareigą išlaikyti vaikus, iki šiol su ieškove veda bendrą ūkį. Ieškovės pajamos tesiekia 1 200 Eur/mėn., šalys augina tris mažamečius vaikus, todėl ieškovė iš savo vienos pajamų negalėtų išlaikyti vaikų, dengti paskolą, buto išlaikymo išlaidas. Nutartyje nepasisakyta dėl fakto, kad šalys gyvena bendrame būste, dalijasi buitimi ir vaikų priežiūra, o vaikų kasdieniai poreikiai yra tenkinami abiejų tėvų bendromis pastangomis. Teismas neįvertino, kad dėl mokymosi, kelionės išlaidų ir kreditorinių įsipareigojimų atsakovo galimybės šiuo metu teikti 840 Eur išlaikymą kas mėnesį yra objektyviai ribotos. Teismas taip pat nevertino atsakovo motyvų, jog faktiškai vaikų poreikiai yra ženkliai mažesni nei nurodo ieškovė. Net pripažinus, kad yra pagrindas taikyti laikinąją apsaugos priemonę – laikino išlaikymo priteisimą, priteistas dydis yra akivaizdžiai neproporcingas, vertinant ne tik atsakovo turtinę padėtį, bet ir faktinius vaikų poreikius. Šeima gauna 583 Eur dydžio valstybės paramą per mėnesį, pareigą išlaikyti vaikus turi abu tėvai, todėl pakaktų priteisti iš atsakovo ne daugiau kaip po 150 Eur kiekvienam vaikui per mėnesį.
Atsiliepimas
9. Ieškovė atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
2.1. 2024 m. gruodžio 20 d., 2025 m. kovo 23 d. atsakovui buvo išduoti smurto artimoje aplinkoje orderiai, jie nebuvo panaikinti, nors atsakovas skundė bent vieną iš jų.
2.2. Ieškovė nuolat jaučia atsakovo psichologinį spaudimą. Atsakovas kaltina ieškovę neištikimybe, klausinėja vaikų, ar buvo „dėdė“, 2024 m. gruodžio 20 d. neleido ieškovei įeiti į namus, manydamas, kad ji grįžo ne iš darbo šventės, o buvo su kitu vyru. Atsakovas nuolat iškraipo realybę, yra paranojiškai įtarus, įrengė namuose kameras, nuolat skambina ieškovei, ją tikrina, kaltina. Atsakovas, grįžęs namo po pirmo orderio išdavimo, išmetė lovą, paskirstė kambarius, į savo kambarį susinešė visus savo rūbus, daiktus, iki antro orderio išdavimo ten miegojo. Grįžęs namo po antrojo orderio išdavimo atsakovas atėjo gyventi į ieškovės kambarį. Dėl atsakovo veiksmų ieškovė jaučia įtampą, emocinį nerimą, nepilnamečiai vaikai taip pat jaučia namuose tvyrančią įtampą, tenka kviesti pareigūnus, kad būtų įvertinti atsakovo veiksmai.
2.3. Atsakovas nuosavybės teise turi dalį buto (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) turi žemės sklypus, (duomenys neskelbtini) yra dviejų kambarių butas, priklausantis atsakovo mamai, atsakovo mama gyvena trijų kambarių bute (duomenys neskelbtini). Laikotarpiais, kai atsakovui buvo taikyti apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderiai, atsakovas iš karto turėdavo kur gyventi.
2.4. Ieškovė niekada vaikams nedraudė bendrauti su jų tėvu, nenuteikinėjo vaikų prieš tėvą. Atsakovas, nesusimąstydamas, kokią žalą daro vaikams, vaikus nuteikinėja prieš ieškovę, nekreipia dėmesio į vaikų poilsio režimą. 2025 m. liepos 31 d. atsakovo atžvilgiu buvo taikytas jau trečias apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderis.
2.5. Nors atsakovas teigia visapusiškai prisidedantis prie vaikų išlaikymo, realybėje jis neperka nei maisto, nei būtinų daiktų ar drabužių. Per pusmetį atsakovas nupirko tik pavienius, neesminius daiktus, kurie vaikui nebuvo reikalingi – pavyzdžiui, vasarinį kostiumėlį, kai tuo metu reikėjo striukės. Finansiškai atsakovas neprisideda prie kasdieninio vaikų išlaikymo. Atsakovas nepateikė nei vieno įrodymo, kad, pradėjus santuokos nutraukimo procesą, jis teikia vaikams išlaikymą. Atsakovo pateikti susirašinėjimai dėl batų, siurblio, paklodžių pirkimo yra 2024 m., kai šalių santykiai dar buvo geri. Atsakovas pateikė mokėjimus už jo mokslus, už automobilio remontą, daug kuro kvitų. Tokių mokėjimų yra daugiau nei įrodymų, kad yra teikiamas išlaikymas vaikams. Atsakovui procesiniai dokumentai dėl santuokos nutraukimo buvo įteikti 2025 m. birželio 20 d., tą dieną jis į ieškovės sąskaitą atliko paveldimą 1 000 Eur sumai, paskirtyje nurodydamas „už butą“.
10. Kitų atsiliepimų į atskirąjį skundą negauta.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
11. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalimi, 338 straipsniu, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
12. Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria patenkintas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl naujo įrodymo priėmimo
13. Ieškovė su atskiruoju skundu pateikė naują įrodymą – 2025 m. liepos 31 d. pranešimą pavojų patiriančiam asmeniui apie priimtą sprendimą skirti apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderį. Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad ginčas yra kilęs iš šeimos teisinių santykių, šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus ir tokiose bylose vyraujantį viešąjį interesą (CPK 376 straipsnis), aplinkybę, jog pateiktas įrodymas gali būti reikšmingas, vertinant pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, priima ieškovės apeliacinės instancijos teismui pateiktą naują įrodymą.
Dėl laikino išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo
14. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujantiems byloje ar kitiems suinteresuotiems asmenims prašant gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą, ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Konkrečios laikinosios apsaugos priemonės parenkamos ir taikomos atsižvelgiant į tai, kokio pobūdžio byla nagrinėjama, į ieškinio pareiškimo reikalavimų dydį ir rūšį, į atsakovo veiksmus ir kitas reikšmingas šio klausimo išsprendimui aplinkybes ir tik tuo atveju, jeigu jos gali padėti užtikrinti būsimo teismo sprendimo realų įvykdymą, padėti išvengti neigiamų padarinių, apsaugoti asmenų turtinius arba neturtinius interesus, užkirsti kelią galimai žalai šiems interesams atsirasti. Šeimos bylose tokių priemonių taikymo pagrindas yra tam tikros aplinkybės, kurioms esant, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko ar vieno sutuoktinio teisės. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.65 straipsnio 2 dalies 4 punktą teismas, atsižvelgdamas į vaikų interesus, gali taikyti laikinąją apsaugos priemonę – priteisti iš vieno sutuoktinio laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams.
15. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovės prašymą, priteisė iš atsakovo šalių nepilnamečiams vaikams laikiną išlaikymą po 280 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, motyvuodamas tuo, jog bylos nagrinėjimo metu būtina apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus. Atsakovas nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu, atskirąjį skundą argumentuodamas tuo, kad jis tinkamai vykdo savo prievolę išlaikyti vaikus, atsakovas neturi galimybės savo nepilnamečiams vaikams teikti nustatyto dydžio laikiną išlaikymą, faktiškai vaikų poreikiai yra ženkliai mažesni, nei nurodo ieškovė.
16. Apeliacinės instancijos teismas kaip nepagrįstus atmeta atsakovo teiginius apie byloje esančius įrodymus apie atsakovo nepilnamečiams vaikams teikiamą išlaikymą. Kvitai už degalus, automobilio remontą, įrodymai apie studijų mokesčio sumokėjimą, kelių žaislų ir drabužių nupirkimas neįrodo, kad atsakovas tinkamai ir reguliariai vykdo pareigą išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Atsakovas 2025 m. birželio 20 d. pervedė ieškovei 1 000 Eur, tačiau Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos darbuotojos paklaustas, ar tai pinigai vaikams, paskolai padengti, ar mokesčiai už butą, atsakė, jog „apskritai už butą“. Taigi, nesant duomenų, kad atsakovas tinkama apimtimi vykdo pareigą išlaikyti nepilnamečius vaikus, pirmosios instancijos teismas priteisė iš atsakovo 280 Eur dydžio laikiną išlaikymą kiekvienam iš nepilnamečių vaikų, įvertinęs, jog nepilnamečiams vaikams priteistino laikino išlaikymo, kaip laikinosios apsaugos priemonės, pagrindinis tikslas – užtikrinti, kad iki teismo sprendimo priėmimo vaikai gautų jų būtinuosius poreikius atitinkantį išlaikymą. Pats atsakovas nurodo, kad ieškovės pajamos nėra pakankamos tam, jog ji viena išlaikytų tris nepilnamečius vaikus, todėl tam tikra dalimi prie nepilnamečių vaikų išlaikymo privalo prisidėti ir atsakovas. Atsakovas, nepateikdamas jokių konkrečių skaičiavimų, tik kritikuodamas ieškovės nurodytas išlaikymo sumas, reikalingas šalių nepilnamečių vaikų poreikiams patenkinti, atskirajame skunde teigia, kad iš atsakovo kiekvienam iš nepilnamečių vaikų turėtų būti priteista ne didesnė nei 150 Eur išlaikymo suma, kuri, atsakovo vertinimu, yra pakankama šalių nepilnamečių vaikų poreikiams patenkinti. Taigi, atsakovas neneigia aplinkybės, kad, netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, neteiktų šalių nepilnamečiams vaikams didesnio nei 150 Eur išlaikymo arba jį teiktų nereguliariai ir nepakankamą, kaip yra šiuo metu, nepaisant ieškovės argumentų ir nesutikimo su atsakovo nurodyta išlaikymo suma.
17. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad laikino išlaikymo dydis yra nustatomas tik preliminariai atsižvelgiant į nepilnamečių vaikų poreikius bei tėvų turtinę padėtį, išsamiai nevertinant tėvų finansinių galimybių teikti realius vaikų poreikius atitinkantį išlaikymą, išlaikymo dydžio proporcingumo tėvų turtinei padėčiai, nes šios aplinkybės yra nustatomos bylą nagrinėjant iš esmės. Dėl to kaip nepagrįstas atmestinas atskirojo skundo argumentas, kad nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priimta ieškovei neįrodžius, jog šalių nepilnamečių vaikų būtinųjų poreikių tenkinimui reikalinga ieškovės nurodyta suma. Teisminio proceso pradžioje, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas nevertina argumentų, susijusių su šalių galimybėmis teikti vienokio ar kitokio dydžio išlaikymą, vaikų poreikiais ir jiems patenkinti reikalinga pinigų suma, jie išsamiai bus išnagrinėti bylos nagrinėjimo iš esmės metu, priimant sprendimą byloje, nes, priešingu atveju, tai būtų vertinama kaip pasisakymas dėl bylos esmės, neatlikus įrodymų tyrimo ir vertinimo.
18. Atsakovas atskirajame skunde kvestionuoja pirmosios instancijos teismo argumentą dėl minimaliosios mėnesinės algos kaip orientacinio dydžio taikymo, tačiau neneigia, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Taigi, koks išlaikymo dydis užtikrina būtinas vaikui vystytis sąlygas, kiekvienu atveju sprendžia teismas, įvertinęs konkrečias bylos aplinkybes. Atsižvelgdamas į prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą, tėvų pareigą išlaikyti savo vaikus, apeliacinės instancijos teismas, preliminariai įvertinęs byloje esančius duomenis, šalių nepilnamečių vaikų amžių ((duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) metai), sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priteistas laikinas išlaikymas šalių nepilnamečiams vaikams po 280 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, net ir įvertinus gaunamą 583 Eur valstybės paramą, nėra per didelis laikinai užtikrinti jų būtinuosius poreikius. Apeliacinės instancijos teismas, preliminariai įvertinęs įrodymus apie atsakovo gaunamą darbo užmokestį, sprendžia, kad šalių nepilnamečiams vaikams priteistas laikino išlaikymo dydis nėra neproporcingas, pernelyg suvaržantis atsakovo teises ir teisėtus interesus, jis turi galimybę teikti nepilnamečiams vaikams nustatyto dydžio išlaikymą. Byloje taip pat nėra pateikta duomenų, kad atsakovo darbingumo lygis yra sumažėjęs, dėl ko jis turėtų ribotas galimybes dirbti. Atsakovo atskirojo skundo argumentai apie tai, kad jis turi kitų finansinių įsipareigojimų, nepanaikina atsakovo pareigos teikti savo nepilnamečiams vaikams jų poreikius užtikrinantį laikiną išlaikymą.
19. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose yra siekiama tik laikinai, t. y. iki teismo sprendimo priėmimo, užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami nepilnamečių vaikų interesai, sureguliuoti ginčo situaciją, o ginčas tarp šalių šioje proceso stadijoje nėra sprendžiamas. Laikino išlaikymo priteisimas neatima galimybės, išnagrinėjus bylą iš esmės, priimti kitokį teismo sprendimą, nes laikinosios apsaugos priemonės nėra civilinių teisių gynybos būdas (pareikštų reikalavimų tenkinimas ar jų atmetimas), o tik priemonė, užtikrinanti materialiųjų teisių gynybą.
Dėl atsakovo įpareigojimo gyventi skyrium
20. Vadovaujantis CK 3.65 straipsnio 2 dalies 1 punktu, teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas, įpareigojant vieną sutuoktinį gyventi skyrium.
21. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis numato, kad, imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu ar tai darytų valstybinės, ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo institucijos, svarbiausia – vaiko interesai. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad tėvai, kiti vaiko atstovai pagal įstatymą, valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos, nevyriausybinės organizacijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo vadovautis geriausių vaiko interesų prioriteto principu, t. y., priimant sprendimus ar imantis bet kokių veiksmų, susijusių su vaiku, svarbiausia – geriausi vaiko interesai. Atsižvelgiant į tai, sprendžiant su vaiku susijusius klausimus, būtina taikyti efektyvias vaiko teisių ir interesų užtikrinimo priemones.
22. Pirmosios instancijos teismas ieškovės prašymu pritaikė laikinąją apsaugos priemonę – atsakovo įpareigojimą gyventi skyriumi nuo ieškovės ir nepilnamečių vaikų, gyvenančių (duomenys neskelbtini). Atsakovas nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu, atskirąjį skundą argumentuodamas tuo, kad nutartis nemotyvuota, pažeidžianti mažamečių vaikų interesus, iš vaikų atimta galimybė augti ir būti auklėjamiems abiejų tėvų, pažeistos atsakovo teises, nes jis buvo pašalintas iš vaikų gyvenimo, liko be gyvenamosios vietos, atsakovas nėra naudojęs psichologinio ar fizinio smurto savo šeimos atžvilgiu, todėl tokio pobūdžio laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nagrinėjamoje byloje nėra galimas.
23. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstu pripažįsta atskirojo skundo argumentą, kad byloje nėra įrodymų apie ieškovės netinkamu įvardintą atsakovo elgesį šeimoje, dėl kurio ieškovei ir nepilnamečiams vaikams yra būtina laikinoji apsauga.
24. Nagrinėjamoje byloje pateikti įrodymai, kad 2025 m. kovo 23 d. buvo surašytas apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderis, kuriuo atsakovas nuo 2025 m. kovo 23 d. 15 dienų įpareigotas laikinai išsikelti ir nesilankyti pavojų patiriančios ieškovės gyvenamojoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), nesiartinti 100 metrų atstumu prie ieškovės ir kartu su ja gyvenančių vaikų, nebendrauti ir neieškoti ryšių su ieškove ir kartu su ja gyvenančiais vaikais. Byloje taip pat nėra ginčo, kad apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderis atsakovui buvo surašytas ir 2024 m. gruodžio 20 d. Atsakovas atskirajame skunde bando sumenkinti šių apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderių reikšmę, tačiau ieškovei įrodinėjant netinkamą atsakovo elgesį jos ir šalių nepilnamečių vaikų atžvilgiu, atsakovas neprideda jokių įrodymų, paneigiančių nurodytų apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderių išrašymo pagrįstumą. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų skundęs apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderių surašymą ir šie būtų panaikinti, konstatavus, jog orderiai buvo surašyti nepagrįstai. Atsižvelgiant į tai galima daryti išvadą, kad nėra objektyvių priežasčių, galinčių paneigti priimtus sprendimus dėl apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderių surašymo, o įvykio vietoje atliktas smurto artimoje aplinkoje pavojaus rizikos vertinimas atitiko nustatytus kriterijus ir nustatytą smurto artimoje aplinkoje pavojaus riziką, todėl apsauga buvo skirta tikslingai. Orderis savo esme nėra bausmė ar nuobauda dėl padaryto teisės pažeidimo, orderio surašymu nekonstatuojama asmens kaltė, jis atlieka prevencinę apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje funkciją, esant smurto artimoje aplinkoje grėsmei, todėl surašant orderį pakanka nustatyti smurto artimoje aplinkoje rizikos buvimą, kas šiuo atveju ir buvo konstatuota.
25. Nepaisant to, kad apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderių surašymu nebuvo konstatuota atsakovo kaltė, jis nėra nubaustas dėl konkretaus teisės pažeidimo, ką savo atskirajame skunde akcentuoja atsakovas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą labiau tikėti ieškovės teiginiais apie atsakovo polinkį į psichologinį smurtą, nei atsakovo jokiais įrodymais nepagrįstais teiginiais apie tai, kad jis elgiasi tinkamai, o policija jo atžvilgiu kviečiama nepagrįstai, taip pat leidžia spręsti apie disfunkcinius šalių santykius ir jų įtaką ieškovės ir nepilnamečių vaikų psichologinei būklei. Nors tėvai turi paisyti nepilnamečių vaikų interesų ir siekti užtikrinti jų teises į saugią aplinką, sudarančią galimybes jiems visapusiškai vystytis, tarp šalių kylančius konfliktus neabejotinai mato jų nepilnamečiai vaikai. Dėl to šalių nepilnamečiai vaikai patiria emocijas, kurios gali neigiamai įtakoti jų psichologinę būseną ir raidą. Tai, kad ir po laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo atsakovas nesiekia pakeisti savo elgesio, toliau kelia grėsmę dėl galimo smurto ieškovės ir šalių nepilnamečių vaikų atžvilgiu panaudojimo, įrodo 2025 m. liepos 31 d. surašytas apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderis, kuriuo atsakovas nuo 2025 m. liepos 31 d. 15 dienų įpareigotas nesilankyti pavojų patiriančios ieškovės gyvenamojoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), nesiartinti 100 m. atstumu prie ieškovės ir kartu su ja gyvenančių vaikų, nebendrauti ir neieškoti ryšių su ieškove ir kartu su ja gyvenančiais vaikais. Ši faktinė aplinkybė patvirtina, jog nagrinėjamu atveju būtina taikyti laikinąją apsaugos priemonę – atsakovo įpareigojimą gyventi skyrium.
26. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, todėl, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik sprendžia dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, atsižvelgdamas į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus bei prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose (CK 3.65 straipsnis), be kitų tikslų, įtvirtintų CPK 144 straipsnyje, yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, apeliacine tvarka vertinama pirmosios instancijos teismo nutartis užtikrina šių tikslų įgyvendinimą.
27. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, be kita ko, reiškia ir tai, kad valstybės taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, atitikti siekiamus teisėtus tikslus, negali varžyti asmens labiau, nei reikia šiems tikslams pasiekti. Teisingumas gali būti įgyvendintas tik užtikrinant skirtingų interesų pusiausvyrą bei išvengiant socialinio gyvenimo nestabilumo. Teisingumo negalima pasiekti pripažįstant tik vieno asmens interesus ir neigiant kito asmens teisėtus interesus. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas šioms principinėms nuostatoms nenusižengė, kadangi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas išspręstas, prioritetiniais pripažįstant nepilnamečių vaikų interesus ir užkertant kelią tolimesniam galimam jų teisių pažeidimui bei žalos padidėjimui. Pirmosios instancijos teismas, gindamas vaikų interesus gyventi saugioje, stabilioje aplinkoje, tinkamai išsprendė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą ir nepažeidė teisingumo, lygiateisiškumo, proporcingumo principų.
28. Atsakovo argumentas, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), atsakovui priklauso bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, pritaikytomis laikinosiomis priemonėmis suvaržoma atsakovo teisė naudotis šiuo turtu, nesudaro pagrindo panaikinti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, nes šis apribojimas yra laikinas ir pritaikytas siekiant užtikrinti ne tik ieškovės, bet ir šalių nepilnamečių vaikų interesų apsaugą bei jų saugumą. Dėl galimai netinkamo atsakovo elgesio šalims negalint gyventi kartu, pirmiausiai turi būti užtikrinami šalių nepilnamečių vaikų interesai, tarp jų ir teisė į saugią ir stabilią gyvenamąją aplinką. Situacija, kai dėl šalių negalėjimo gyventi viename būste iš jo turėtų išsikelti ieškovė su trimis nepilnamečiais vaikais, įvertinus tai, kad nepilnamečiams vaikams įprasta gyvenamoji aplinka yra adresu (duomenys neskelbtini), neatitinka teisėtų nepilnamečių vaikų interesų. Atsakovo teisės, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, yra mažiau pažeistos, nei, priešingu atveju, šalių nepilnamečių vaikų, kadangi šalių nepilnamečių vaikų teises geriau užtikrina jų gyvenimas jiems įprastoje aplinkoje, nematant šalių konfliktų ir galimai netinkamo atsakovo elgesio. Atsakovo atžvilgiu jau tris kartus buvo priimti apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderiai, atsakovas laikinai gyveno kitoje gyvenamojoje vietoje, kas leidžia spręsti apie tai, jog jis turi tokią galimybę. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su atskirojo skundo argumentu, jog įpareigojus atsakovą gyventi skyrium nuo ieškovės ir šalių nepilnamečių vaikų, šie neteks galimybės augti su tėvu, kadangi atsakovo teisė bendrauti su savo nepilnamečiais vaikais, dalyvauti jų auklėjime nėra apribota.
29. Atsakovas atskirajame skunde taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra nemotyvuota. Pagal CPK 270 straipsnio 4 dalį teismo procesinis sprendimas turi būti motyvuotas. Jei sprendimas (nutartis) yra be motyvų, tai toks atvejis pripažįstamas absoliučiu sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindu pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Šio straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad proceso teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Neišsamių motyvų faktas savaime nėra absoliutus nutarties negaliojimo pagrindas. Neišsamūs motyvai reiškia CPK normų pažeidimą, tačiau toks pažeidimas turi būti vertinamas kiekvienu konkrečiu atveju viso sprendimo kontekste (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2012 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2012, 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-492/2014). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalyje nustatytos pareigos motyvuoti nutartį, kadangi ištyrė faktines aplinkybes, reikšmingas nagrinėjamam klausimui, skundžiamoje teismo nutartyje yra pateikti esminiai motyvai, kuriais vadovaujantis priimtas procesinis sprendimas, todėl su tuo susiję atsakovo atskirojo skundo argumentai pripažintini nepagrįstais.
Dėl procesinės bylos baigties
30. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes, atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą nutartį, todėl ji paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. liepos 11 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.