Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Liudvinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jurgitos Mačionytės, Reginos Pocienės,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi nuteistojo V. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 25 d. nuosprendžio, kuriuo V. A. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 1 dalį, ir jam paskirta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis paskirta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 8 d. nuosprendžiu paskirtos bei neatliktos bausmės dalimi ir galutinė bausmė V. A. paskirta - laisvės atėmimas 1 metams ir 9 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

V. J. civilinis ieškinys tenkintas ir iš V. A. V. J. priteista 763,29 Eur.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

5. Išnagrinėjusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 20 straipsniu, 301 straipsniu, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus, teisingai nustatė nusikalstamos veikos padarymo faktines aplinkybes ir pagrįstai V. A. nuteisė pagal BK 178 straipsnio 1 dalį.

5.1 Nagrinėjamo skundo kontekste teisėjų kolegija pažymi, jog įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi kaltinamasis ar nuteistasis, savaime nereiškia, jog buvo padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimų – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas.

5.2 Apeliantas iš esmės nesutinka su įrodymų įvertinimu, jų pakankamumu bei objektyvumu, jis neigia įvykdęs nusikalstamą veiką, t.y. pripažįsta kaltinime nurodytu laiku buvęs (duomenys neskelbtini) esančiame bute, tačiau neigia iš šio buto pagrobęs fotoaparatą, jo objektyvą ir atminties kortelę.

5.3 Teismas nepagrįstais laiko nuteistojo skundo argumentus, kad skundžiamas nuosprendis buvo priimtas vadovaujantis prielaidomis ir spėjimais. Vilniaus miesto apylinkės teismas įvertino visus surinktus įrodymus, loginę jų seką, susiejo įrodymus tarpusavyje ir padarė teisingą išvadą, pripažindamas V. A. kaltu pagrobus nukentėjusiajai V. J. priklausantį turtą. Nuteistojo kaltę įrodo, visų pirma, iš dalies jo paties parodymai, kad jis kaltinime nurodytu metu buvo minėtame bute ir bendravo su I. G.. Nors nuteistasis teisme nurodė tik užėjęs pas I. G. išgerti alaus, pats liudytojas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą teisme parodė, kad nuteistasis, dar prie laiptinės priėjo prie jo, klausdamas, ar pastarasis turi parduoti drabužių, ir tuo tikslu abu grįžo į I. G. namus. Taip pat paaiškino ne tik kad fotoaparato neėmęs, bet apskritai nežinantis, kaip jis atrodo. Kad tokias aplinkybes namuose pasigedus fotoaparato nurodė liudytojas I. G., patvirtino ir nukentėjusioji, paaiškinusi, jog tėvas pasakojo į namus pasikvietęs žmogų, kurį buvo sutikęs prie laiptinės ir kuris neva prašė drabužių statyboms, taip pat kad tėvas įleido šį žmogų į namus, leido būti mamos kambaryje ir jis galėjo pasiimti bet ką; liudytojas T. J. taip pat paaiškino, kad, pasigedus fotoaparato ir žmonos tėvo apie tai paklausus, I. G. jam pasakė, kad namuose buvo svetimas žmogus, kuris paprašė nereikalingų rūbų; liudytoja A. G. taip pat patvirtino sužinojusi iš I. G., kad jų namuose apie valandą laiko praleido kažkoks vaikinas, kuris išsinešė jos kambaryje buvusį butelį brendžio. Pažymėtina, jog visi apklausti liudytojai bei nukentėjusioji patvirtino, kad I. G. nėra linkęs į namus vestis svetimus žmones, daiktų iš namų neatsiklausęs neimdavo, o pats I. G. nurodė, kad daugiau niekas į namus nebuvo užėjęs, t.y. daugiau nieko nebuvę pakvietęs ar atsivedęs. Liudytojas T. J. taip pat nurodė, kad buvo peržiūrėtas tik vienos dienos vaizdo kameromis užfiksuotas įrašas (birželio 15 d.), kadangi kitomis dienomis paprastai namuose kažkas būdavo. Liudytojo I. G. sutuoktinė A. G. nurodė nepastebėjusi, kad po šio įvykio pas jos šeimos narius būtų atsiradę daugiau pinigų. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai bei motyvuotai paneigė versiją, kad pats liudytojas I. G. galėjo pavogti bei realizuoti kaltinime minimus daiktus. Tuo tarpu, iš šių asmenų parodymų matyti, kad laikotarpiu, kuomet fotoaparatas buvo laikomas minimame bute iki momento, kada šio turto buvo pasigesta, jokie svetimi žmonės A. bei I. G. bute nesilankė. Tiek liudytojo I. G., 2016 m. birželio 15 d. parsivedusio į savo namus nuteistąjį, tiek ir nukentėjusiosios V. J., liudytojų T. J. bei A. G. parodymai viso proceso metu buvo iš esmės nuoseklūs ir neprieštaringi tarpusavyje, juos patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai. Be to, liudytojas I. G. nurodė nuteistojo nepažinojęs, taigi, teismo vertinimu, pagrindo apkalbėti V. A. jis neturėjo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiais parodymais vadovavosi, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį.

5.4 Peržiūrėjus byloje esantį vaizdo įrašą bei iš jo darytas nuotraukas matyti, kad nuteistasis 2016 m. birželio 15 d., 11 val. išeina iš liudytojo I. G. namų, ant nugaros dedasi kuprinę, kuri vizualiai atrodo kiek didesnė, nei įeinant į namo laiptinę. Nors nuteistasis nurodė nešęsis du butelius alaus, tokia jo versija vertintina kritiškai, kadangi ši aplinkybė prieštarauja jo paties duotiems parodymams, t.y. kad jis sutiko įpilti liudytojui alaus, kai šis neva to paprašė, ir kad bute su I. G. išgėrė tris litrus alaus (tikėtina – būtent tuos du nuteistojo minimus butelius), taigi išsinešti iš namų tuščius butelius nuteistajam nebuvo tikslo. Juo labiau, kad ir pats apklaustas teisme parodė, kad butelį paliko pas buto, kuriame gėrė, šeimininką. Tuo tarpu, matant, kokio dydžio buvo nuteistojo kuprinė, neabejotina, kad į ją tilpo ne tik 0,7 l talpos brendžio butelis, kurį nuteistasis nurodė išsinešęs, bet ir fotoaparatas su jo priedais.

6. Nuteistasis nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo pasirinktu nuosprendžiais paskirtų bausmių bendrinimo pagrindu, nurodo, kad veikos padarymo metu 2016 m. birželio 8 d. nuosprendis dar nebuvo įsiteisėjęs, todėl teismas, bendrindamas bausmes, turėjo taikyti BK 63 straipsnio 9 dalies nuostatas. Aukštesnės instancijos teismas su šiais apeliacinio skundo motyvais neturi pagrindo sutikti.

6.1 BK 63 straipsnio nuostatos taikomos, esant nusikalstamų veikų sutapčiai, o BK 64 straipsnis taikomas, kai nusikalstama veika padaroma po apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo, tai yra kai naujas nusikaltimas padaromas per neatliktos bausmės, paskirtos pagal ankstesnį nuosprendį, laikotarpį. Nusikalstamą veiką, dėl kurios padarymo V. A. nuteistas skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, jis padarė 2016 m. birželio 15 d., t.y. jau priėmus 2016 m. birželio 8 d. nuosprendį, tačiau jam dar neįsiteisėjus. Pagal susiformavusią teismų praktiką, kai nuteistasis po nuosprendžio priėmimo, bet iki jo įsiteisėjimo, padaro naują nusikalstamą veiką, teismas bausmes bendrina, vadovaudamasis BK 64 straipsniu, tačiau tik po to, kai įsiteisėja ankstesnis teismo nuosprendis (kasacinė nutartis Nr. 2K-220/2008). Nagrinėjamu atveju, priimant skundžiamą nuosprendį, 2016 m. birželio 8 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis jau buvo įsiteisėjęs (įsiteisėjo 2016 m. rugsėjo 19 d.).

6.2 Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas pasirinko palankesnį nuteistajam paskirtų bausmių bendrinimo būdą, sudėdamas jas iš dalies, t.y. prie nauju nuosprendžiu paskirtos 1 metų 6 mėnesių bausmės pridėdamas neatliktos, t.y. 1 metų bausmės dalį. Bylos duomenimis, vykdant 2016 m. birželio 8 d. nuosprendį, nuteistasis V. A. buvo sulaikytas 2016 m. lapkričio 18 d. Taigi skundžiamo nuosprendžio priėmimo dieną nuteistasis buvo neatlikęs 5 mėnesių 7 dienų skirtos bausmės. Teismas pats sprendžia, kokią neatliktos bausmės dalį pridėti prie nauju nuosprendžiu skirtos bausmės, baudžiamasis įstatymas to nenurodo. Šiuo atveju, teismas pridėjo 3 mėnesius, o tai yra baudžiamajame įstatyme nustatytas šios bausmės rūšies minimumas. Konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismo pridėta neatliktos bausmės dalis yra nepagrįsta, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas, bausmę, paskirtą nauju nuosprendžiu, subendrindamas dalinio sudėjimo būdu su neatliktos bausmės dalimi, teisingai taikė BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalies nuostatas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

nuteistojo V. A. apeliacinį skundą atmesti.