Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vaclovo Pauliko ir Jūros Marijos Strumskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės L. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 19 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-1020-592/2017 pagal ieškovės L. M. ieškinį atsakovui L. V. K. dėl sutarties nutraukimo ir baudos priteisimo ir atsakovo L. V. K. priešieškinį ieškovei L. M. dėl sutarties pripažinimo negaliojančia.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė L. M. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama nutraukti ieškovės ir atsakovo L. V. K. 2012 m. lapkričio 26 d. žemės sklypo dalies pirkimo-pardavimo sutartį, priteisti iš atsakovo 7 240,50 Eur baudos, procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2012 m. lapkričio 26 d. su atsakovu sudarė notarinę žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovė pardavė atsakovui visą jai asmeninės nuosavybės teise priklausančią 1/3 dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) Vilniaus r. sav. Pagal sutarties 2.1 punktą, šalys sutarė, kad žemės sklypo dalies pardavimo kaina yra 100 000 Lt (atitinka 28 962 Eur). Pagal sutarties 2.1.1-2.1.4 punkte nustatytą tvarką, visa kaina turėjo būti sumokėta iki 2013 m. lapkričio 26 d. Atsakovas sutartimi prisiimtų įsipareigojimų nevykdė – yra sumokėjęs tik dalį kainos, t. y. 25 750 Lt (atitinka 7 457,72 Eur). Paskutinis mokėjimas buvo atliktas prieš daugiau kaip metus. Sutarties 2.2 punkte aptarta, kad jeigu sutarties 2.1 punkte bei jo papunkčiuose (bent viename iš jų) numatyti pirkėjo (atsakovo) įsipareigojimai nebus visiškai įvykdyti per nurodytą terminą, pardavėjas (ieškovė) turi teisę reikalauti, kad pirkėjas per nustatytą papildomą 5 (penkių) darbo dienų terminą sumokėtų likusią nesumokėtą žemės sklypo dalies kainą. Remdamasi šia nuostata, ieškovė 2016 m. vasario 2 d. išsiuntė atsakovui reikalavimą sumokėti trūkstamą kainos dalį, t. y. 21 504,29 Eur per 5 (penkias) dienas nuo šio pranešimo gavimo dienos. Atsakovas į raginimą įvykdyti prievolę nereagavo – per jam nustatytą terminą savo prievolės pagal sutartį neįvykdė, tuo iš esmės pažeidė ginčo šalių sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį. Atsakovas atsisako nutraukti sutartį abipusiu bendru sutarimu. Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.217 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad prievolės neįvykdymas per papildomai nustatytą protingą terminą yra prilyginamas esminiam sutarties pažeidimui ir suteikia teisę nukentėjusiajai šaliai vienašališkai nutraukti sutartį. Ieškovė nebeturi lūkesčių, kad prievolė bus kada nors įvykdyta, todėl siekdama apginti savo teises ir teisėtus interesus prašo nutraukti sutartį. Sutarties 2.2 punkte numatyta, kad pirkėjui neįvykdžius įsipareigojimų per pardavėjo nustatytą papildomą terminą, pardavėjas turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį. Šiuo pagrindu pardavėjui nutraukus sutartį, šalys privalo grąžinti viena kitai visa, ką yra gavusios pagal sutartį, o pirkėjas įsipareigoja sumokėti pardavėjui 25 000 Lt fiksuotą baudą už savo įsipareigojimų pagal sutartį neįvykdymą, atlyginti visus dėl sutarties pažeidimo pardavėjui atsiradusius tiesioginius nuostolius, kiek jų nepadengia bauda. Atsakovui iš esmės pažeidus sutartį, jis privalo sumokėti ieškovei 7 240,50 Eur (25 000 Lt) dydžio baudą.Atsakovas L. V. K. priešieškiniu prašė pripažinti 2012 m. lapkričio 26 d. žemės sklypo dalies pirkimo-pardavimo sutartį niekine ir negaliojančia, kaip sudarytą nesilaikant Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatytos imperatyvios įstatymo normos informuoti kitus žemės sklypo bendraturčius apie tikrąją sandorio kainą; taikyti restituciją ir priteisti atsakovui visą pinigų sumą, kurią pagal sutartį atsakovas yra pervedęs ieškovei – 7 703 Eur (26 600 Lt); priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad CK 1.87 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nustatyta, jog jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Ieškovė ieškinyje nenurodė, kad šalių sudaryta sutartis – jos dalis dėl sutarties kainos – buvo apsimestinis sandoris, kuriuo buvo siekiama pridengti tikrąją tarp šalių sutartą ir 2012 m. spalio 17 d. rašytiniu susitarimu patvirtintą žemės sklypo dalies pardavimo kainą. Sudarydama sutartį ieškovė iš tikrųjų neturėjo tikslo parduoti žemės sklypo dalies už sutartyje nurodytą kainą. Prieš daugiau nei mėnesį iki sutarties sudarymo – 2012 m. spalio 17 d. – šalys susitarė dėl tikrosios parduodamo žemės sklypo kainos – sudarė rašytinį susitarimą, kuriame nustatė, jog parduodamo žemės sklypo kaina yra 75 000 Lt, o ne 100 000 Lt. Susitarime pažymima, kad šalys žemės perleidimo sandorį patvirtins ir įstatymo reikalaujama notarine forma, tačiau dėl svarbių priežasčių nurodys ne tikrąją, o apsimestinę sandorio kainą (100 000 Lt). Šį susitarimą ieškovė surašė savo ranka, jį pasirašė ieškovė, atsakovas, taip pat ieškovės vyras A. M.. Todėl šalys 2012 m. lapkričio 26 d. sudarė apsimestinį sandorį, siekdamos pridengti tikrąjį susitarimą dėl sutartos žemės sklypo dalies kainos. Atsakovas pažymėjo, kad, pagal Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, pirmumo teisę įsigyti privačią žemės ūkio paskirties žemę už tą kainą, už kurią ji parduodama, ir kitomis tokiomis pačiomis sąlygomis turi to žemės sklypo bendraturčiai. Įstatymas imperatyviai nustato, kad parduodant žemės ūkio paskirties žemės sklypą (ar jo dalį), žemės sklypo bendraturčiai privalo žinoti tikrąją sandorio kainą ir kitas esmines perleidžiamo žemės ūkio paskirties žemės sklypo sandorio sąlygas tam, kad galėtų realizuoti savo pirmumo teisę įsigyti perleidžiamą žemės ūkio paskirties žemės sklypą. Šiuo atveju, tiek įgyvendinant įstatyme numatytą procedūrą informuoti ketinamo perleisti žemės sklypo bendraturčius apie pardavimo sandorio sąlygas, tiek ir sudarant ginčijamą sutartį, buvo įgyvendintas ir sudarytas apsimestinis sandoris dėl esminės žemės sklypo perleidimo sąlygos – tikrosios žemės sklypo dalies perleidimo kainos. Todėl CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu toks sandoris, kurį sudarant buvo pažeistos imperatyvios įstatymo normos, yra niekinis ir negaliojantis ab initio (nuo pat sudarymo momento). Ieškovės reikalavimas dėl baudos priteisimo atmestinas dėl priešieškinyje nurodytų aplinkybių, nes ieškovė reikalauja priteisti iš atsakovo baudą sandorio, kuris buvo apsimestinis, pagrindu. Tuo pačiu ieškovė negali nutraukti negaliojančio sandorio. Be to, 25 000 Lt dydžio bauda už sutarties nevykdymą neatitinka protingumo principo, neproporcingai viršija minimaliesiems šalies nuostoliams atlyginti reikalingą sumą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. sausio 19 d. sprendimu ieškinį atmetė, o priešieškinį tenkino.Teismas nurodė, kad, remiantis CK 4.79 straipsnio 1 dalimi, bendraturčiai turi pirmenybės teisę pirkti bendrąja nuosavybe esančią parduodamą dalį ta kaina, kuria ji parduodama, ir kitomis tomis pačiomis sąlygomis, išskyrus atvejus, kai parduodama iš viešųjų varžytynių. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad dalies, esančios bendrąja nuosavybe, pardavėjas privalo raštu pranešti kitiems bendraturčiams apie ketinimą parduoti savo dalį ne bendraturčiui ir kartu nurodyti kainą bei kitas sąlygas, kuriomis ją parduoda. Kai parduodama dalis nekilnojamojo daikto, į kurį turima bendrosios nuosavybės teisė, apie tai pranešama per notarą. Kai kiti bendraturčiai atsisako pasinaudoti savo pirmenybės teise pirkti arba šios teisės į nekilnojamąjį daiktą neįgyvendina per vieną mėnesį, o į kitą daiktą – per dešimt dienų nuo pranešimo gavimo dienos, jeigu bendraturčių susitarimu nenustatyta kitaip, tai pardavėjas turi teisę parduoti savo dalį bet kuriam asmeniui. To paties straipsnio 3 dalyje sakoma, kad jeigu dalis parduota pažeidžiant pirmenybės teisę ją pirkti, kitas bendraturtis turi teisę per tris mėnesius teismo tvarka reikalauti, kad jam būtų perkeltos pirkėjo teisės ir pareigos.Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte reglamentuojama, kad pirmumo teisę įsigyti privačią žemės ūkio paskirties žemę už tą kainą, už kurią ji parduodama, ir kitomis tokiomis pačiomis sąlygomis (nagrinėjamu atveju ir buvo sudarytas sandoris dėl privačios žemės ūkio paskirties sklypo dalies pardavimo), išskyrus atvejus, kai parduodama iš viešųjų varžytynių, šia eilės tvarka turi žemės sklypo bendraturčiai – Civilinio kodekso 4.79 straipsnyje nustatyta tvarka.Teismas konstatavo, kad labiau tikėtina, jog faktiškai ginčo sandorio šalys sutarė perleisti žemės sklypo dalį už 75 000 Lt. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, kad 2012 m. spalio 17 d. šalių rašytiniu susitarimu ginčo šalys elgėsi nesąžiningai, nurodydamos, jog šis susitarimas yra „tikras“, nors yra pirkimo-pardavimo notarinė sutartis, kurioje deklaruota 100 000 Lt kaina, kad ir tos pačios datos pareiškimais bendraturčiams nurodoma parduodamo žemės sklypo dalies kaina yra ne šalių sutarta, o kita – 100 000 Lt, t. y. sandorio šalys siekė išvengti ginčo sklypo pardavimo bendraturčiams. Ieškovė nepateikė įrodymų, jog minėto susitarimo dieną buvo kitas pirkėjas, kuris ketino pirkti ginčo sklypą už 100 000 Lt. Iš šalių pasisakymų matyti, kad būtent atsakovas inicijavo sandorio sudarymą, o ieškovė iki tol neketino parduoti ginčo sklypo. Byloje nėra įrodymų, kad ieškovė ar atsakovas informavo bendraturčius apie parduodamą žemės sklypo dalies kainą – 75 000 Lt.Taigi teismas padarė išvadą, kad ginčo sandoris yra niekinis, nes prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnio 1 dalis) ir yra apsimestinis (CK 1.87 straipsnio 1 dalis), sandoris pripažintinas negaliojančiu nuo jo sudarymo momento (CK 1.95 straipsnio 1 dalis), tuo pačiu taikytina restitucija (CK 1.80 straipsnio 2 dalis, 6.145-6.147 straipsniai).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovė L. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priešieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:Apeliantė tiksliai neprisimena ir negali įvardyti, kada buvo pasirašytas 2012 m. spalio 17 d. šalių rašytinis susitarimas (prieš ar po notarinės sutarties), tačiau atsižvelgti į šį susitarimą, kaip atsakovo nuolatinio spaudimo išdavą, nėra jokio pagrindo. Jei šis susitarimas būtų buvęs pasirašytas prieš notariškai patvirtintą pirkimo-pardavimo sutartį, susitarimas nesukeltų jokių pasekmių dėl to, kad tarp šalių buvo pasirašyta notarinės formos sutartis, kuri laikytina vieninteliu tinkamu būdu įforminti santykius dėl žemės sklypo pirkimo-pardavimo (CK 1.74 straipsnio 1 dalies 1 punktas); jei šalių susitarimas būtų buvęs pasirašytas po notarinės formos sutarties pasirašymo, susitarimas nesukeltų jokių teisinių pasekmių dėl to, kad teisines pasekmes sukelia tik notarine tvarka įtvirtinti pakeitimai (notarinės sutarties 6.3 punktas).Apeliantė neturėjo jokios priežasties ir preteksto parduoti žemės sklypą atsakovui už 75 000 Lt. Apeliantė atsakovo nepažinojo, pats atsakovas susirado apeliantę su siekiu įgyti žemės sklypą ir spaudimu parduoti 75 000 Lt kaina. Atsakovo spaudimas apeliantei parduoti žemės sklypą už 75 000 Lt matomas tiek iš 2012 m. spalio 17 d. rašytinio susitarimo, kurio pasirašymą inicijavo atsakovas, tiek iš paties atsakovo pateiktų telefoninių pokalbių. Taip pat apeliantė neturėjo jokio tikslo išvengti ginčo sklypo pardavimo bendraturčiams už jai priimtiną kainą – 100 000 Lt, kaip nepagrįstai nurodė teismas. Apeliantė turėjo kitą potencialų pirkėją, siūliusį pirkti ginčo žemės sklypą už 100 000 Lt. Dėl šios priežasties apeliantė ir nesutiko parduoti žemės sklypo už 75 000 Lt, o notarinės formos sutartis buvo sudaryta būtent dėl 100 000 Lt kainos. Atsakovas, remdamasis savo sunkia finansine situacija ir siūlydamas pasirašyti šalių susitarimą, apeliantei žadėjo, kad su ja bus atsiskaityta visa 100 000 Lt suma. Pateikti duomenis apie kone prieš 5 (penkerius) metus buvusius potencialius žemės sklypo pirkėjus, jų skambučius ir žodinius siūlymus nėra objektyvios galimybės.Apeliantė visus su ginčo sandoriu susijusius veiksmus sudarinėjo būdama nepritekliuje, sunkioje padėtyje, svarbiausias apeliantės tikslas buvo gauti lėšas pragyventi ir prasimaitinti tiek jai, tiek nepilnamečiams vaikams, o tuomet dar ir nedirbančiam vyrui. Taigi apeliantė neturėjo jokio tikslo išvengti ginčo sklypo pardavimo bendraturčiams už jai priimtiną 100 000 Lt kainą. Tuo tarpu atsakovas, priešingai nei apeliantė, yra asmuo, turintis ilgametę sandorių sudarymo patirtį, universitetinį išsilavinimą. Apeliantė teismui nurodė (šias aplinkybes galėtų patvirtinti ir byloje esantys telefoniniai pokalbiai), kad atsakovas siekė, jog apeliantė jam leistų naudotis žemės dalimi, už kurią jis yra sumokėjęs, skaičiuojant ne nuo 100 000 Lt sumos, tačiau nuo 75 000 Lt sumos. Taigi ginčo santykiuose atsakovas įvairiomis priemonėmis, manipuliacijomis siekė apeliantę apgauti nepagrįstai praturtėdamas jos sąskaita. Kadangi tariamas notarinės formos sandorio apsimestinumas yra atsakovo nesąžiningų veiksmų rezultatas ir jo sukurta iliuzija, nagrinėjamu atveju nesąžiningu laikytinas atsakovas. Todėl nėra jokios priežasties atsakovui, kaip nesąžiningam asmeniui, priteisti iš apeliantės 7 703 Eur sumą, kurią atsakovas apeliantei yra pervedęs už parduodamą žemės sklypo dalį.Remdamasi sutarties 2.2 punktu, apeliantė 2016 m. vasario 2 d. išsiuntė atsakovui reikalavimą sumokėti trūkstamą kainos dalį, t. y. 21 504,29 Eur, per 5 (penkias) dienas nuo šio pranešimo gavimo dienos. Ši aplinkybė dar kartą patvirtina, kad apeliantė žemės sklypą ketino parduoti už 100 000 Lt. Apeliantė nebuvo įsipareigojusi parduoti žemės sklypą už 75 000 Lt.Nagrinėjamu atveju bauda laikytina minimaliais nuostoliais, kadangi apeliantė dėl atsakovo nesąžiningumo prarado kitus sklypo pirkėjus, ketinusius žemės sklypą įgyti už 100 000 Lt. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad bendrasavininkai apie ketinimą žemės sklypą parduoti už 100 000 Lt informuoti tinkamai, apeliantė neturėjo jokio pagrindo sklypo bendraturčiams neparduoti žemės sklypo už apeliantei priimtiną 100 000 Lt kainą. Taigi apeliantei esant sąžiningai, o reikalavimui – pagrįstam, jos reikalavimas vienašališkai nutraukti sutartį ir priteisti baudą yra teisėtas ir pagrįstas, todėl tenkintinas.Teismas nepagrįstai nustatė, kad notarinės formos sandoris yra apsimestinis, nes juo joks kitas sandoris nebuvo dengiamas. Labiau tikėtina, kad susitarimas buvo sudarytas po notarinės formos sutarties pasirašymo, kadangi susitarime jau minima notarinės formos sutartis. Ši aplinkybė tik patvirtina, kad jokio atsakovo įvardijamo sandorio „apsimestinumo“, siejamo su tariamu siekiu suklaidinti dėl sklypo kainos kitus sklypo bendraturčius, nebuvo ir objektyviai negalėjo būti. Be to, tiek susitarimu, tiek notarinės formos sutartimi buvo tartasi dėl žemės sklypo pardavimo, o ne kokio kito sandorio, kurį siekiama pridengti. Taigi visiškai neaišku, kodėl teismas sandorį pripažino apsimestiniu.Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas L. V. K. nurodo, kad nėra pagrindo tenkinti apeliacinio skundo. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

Apeliacinio skundo teiginiai, kad apeliantė iš tikrųjų nesiekė sudaryti apsimestinio sandorio, yra nepagrįsti įrodymais. Be to, tokie teiginiai nelogiški, nesusiję ir prieštaraujantys apeliantės faktiškai atliktiems veiksmams. Jeigu apeliantė būtų turėjusi potencialų pirkėją, norėjusį nupirkti iš jos žemės sklypą už 100 000 Lt, neaišku, kodėl apeliantė sudarė su atsakovu 2012 m. spalio 17 d. rašytinį susitarimą dėl mažesnės sandorio kainos. Teismo posėdžio metu apeliantė nepateikė teismui jokio racionalaus paaiškinimo dėl šios aplinkybės – nurodė, kad jai pačiai trūko pinigų, vėliau patikslino, kad jų trūko ir atsakovui. Tačiau pinigų trūkumas kaip tik ir pagrįstų mažesnę, susitarime nurodytą kainą ir pardavėjos siekį greičiau parduoti sklypą sudarant apsimestinį sandorį.Teismas nustatė, kad tą pačią dieną, kai šalys sudarė 2012 m. spalio 17 d. rašytinį susitarimą, apeliantės prašymu kiti žemės sklypo bendraturčiai buvo notariškai informuoti apie šalių ketinimą parduoti žemės sklypą už 100 000 Lt. Taigi apeliantės paaiškinimai, kad susitarimas sudarytas po notaro patvirtintos pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, yra prieštaringi, neatitinkantys faktinių aplinkybių ir nepatikimi.2012 m. spalio 17 d. rašytinis šalių susitarimas įrodo, kad šalys buvo susitarusios dėl apsimestinio sandorio. Iš bylos aplinkybių matyti, ir teismas tai nustatė, kad šis susitarimas buvo įgyvendinamas tą pačią dieną, t. y. pranešimai žemės bendrasavininkams apie sandorį buvo išsiųsti tą pačią dieną. Todėl nėra jokio pagrindo abejonėms, kad šalys būtų apsigalvojusios ir pakeitusios savo nuomonę dėl apsimestinio sandorio sudarymo. Apeliantės daugkartiniai tvirtinimai, kad susitarimas buvo sudarytas po notarinės sutarties, leidžia manyti, kad apeliantė tiesiog painioja atskirus notarinius veiksmus – sandorio patvirtinimą su pranešimų išsiuntimu.Apeliantės teiginiai, kad 2012 m. spalio 17 d. susitarimas, kaip rašytinis įrodymas, neturi reikšmės įrodinėjant notarinio sandorio apsimestinumą, reiškia, kad sandoris, sudarytas notarine forma, negali būti pripažintas apsimestiniu. Tačiau tokie argumentai yra nelogiški ir prieštarauja apsimestinio sandorio instituto esmei.2012 m. spalio 17 d. rašytinis šalių susitarimas buvo surašytas pačios apeliantės, dalyvaujant jos sutuoktiniui. Todėl visiškai nepagrįsti ir nelogiški yra teiginiai, jog atsakovas, būdamas vienas, darė spaudimą abiem sutuoktiniams.Ne apeliantė, o atsakovas yra silpnesnioji sandorio šalis, nes būtent atsakovas mokėjo apeliantei savo pinigus už žemės sklypą, o nuosavybės teisė pagal sutartį liko apeliantei, ir todėl atsakovui teko rizika pasitikėti apeliantės sąžiningumu, tikintis, kad apeliantė perleis žemės sklypą už sutartą 75 000 Lt kainą.Esant nuslėptai esminei sandorio sąlygai, žemės sklypo pardavimo kainai, laikytina, kad visas sandoris buvo apsimestinis, dengiantis tikrąją sandorio sąlygą – kitą, nei nurodyta, daikto pardavimo kainą.Pirmosios instancijos teismas atsisakė vertinti pateiktus pokalbio įrašus kaip įrodymus. Antra vertus, šiuose pokalbiuose nėra nieko, leidžiančio teigti, kad apeliantė, pasirašydama 2012 m. spalio 17 d. rašytinį susitarimą, iš atsakovo patyrė kokį nors spaudimą. Atsakovo pateiktų pokalbių įrašai įrodo ne tariamą atsakovo spaudimą apeliantei, o apeliantės poziciją dėl tikrosios sandorio kainos.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliantė prašė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau vadovaujantis CPK 322 straipsniu šis prašymas teismui nėra privalomas. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, dėl kurių skundą būtų būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Tokių aplinkybių ar kitų svarių argumentų nenurodė ir apeliantė. Dėl šių priežasčių apeliantės prašymas nagrinėti apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka netenkinamas.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalys, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d nutarimas Nr. 102-3957).Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo apsimestiniu sandoriu.CK 1.87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Sandoris yra apsimestinis, jeigu juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių pasekmių iš tikrųjų siekė sandorio šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad simuliacija, t. y. apsimestiniais ar tariamais sandoriais, dažniausiai siekiama apeiti įstatymą arba trečiųjų asmenų, konkrečiai kreditorių, teises. Simuliacija yra sutarties šalių bendras melas trečiųjų asmenų atžvilgiu. Melas simuliacijos atveju gali būti skirtingo intensyvumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-15-701/2015). Apsimestinio sandorio atveju dėl to paties dalyko sudaromi du susitarimai: išorinis, neatspindintis tikrųjų šalių ketinimų, ir kitas – atspindintis tikrąją šalių valią, tačiau neviešinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2013).Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad be ginčijamos notarinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties šalys taip pat pasirašė kitą rašytinį susitarimą (2012 m. spalio 17 d.), kuriame nurodė, kad šis šalių susitarimas, numatantis, kad parduodamo žemės sklypo kaina yra 75 000 Lt, yra tikras, neatsižvelgiant į tai, kad yra notarinė pirkimo-pardavimo sutartis, kurioje deklaruota parduodamo žemės sklypo kaina yra 100 000 Lt.Taigi nurodytas susitarimas akivaizdžiai patvirtina, kad šalių sudaryta notarinė žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis, konkrečiai, jos dalis dėl sutarties objekto kainos, buvo apsimestinė, nes neatitiko šalių tikrosios valios.Nors apeliantė teigia, kad minėtu susitarimu (dėl jo formos) negalima remtis ir jo pagrindu pripažinti notarinės formos sandorį negaliojančiu, apeliacinės instancijos teismas šiuos apeliantės argumentus atmeta kaip teisiškai nepagrįstus, nes, kaip teisingai nurodo atsakovas, sutikus su tokiais apeliantės argumentais, notarinės formos sandoriai apskritai negalėtų būti pripažinti apsimestiniais, kas prieštarautų apsimestinių sandorių negaliojimo institutui.Teismas taip pat sprendžia, kad apeliantė neįrodė savo teiginių, kad minėtas šalių susitarimas buvo pasirašytas kaip neleistino atsakovo spaudimo apeliantei pasekmė, t. y. neatspindi tikrosios apeliantės valios (CPK 178 straipsnis). Pirma, priešingai nei teigia apeliantė, nurodytas susitarimas pats savaime tokio spaudimo nepagrindžia, nes jame nėra jokių tokio spaudimo požymių. Antra, nors apeliantė tvirtina, kad tokį spaudimą taip pat įrodo šalių telefoninių pokalbių įrašai, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas nesirėmė šiais įrašais kaip įrodymais, o apeliantė jokių argumentų, patvirtinančių, kad atsisakydamas vertinti šiuos įrašus, pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normas, nenurodė; be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, šiuos pokalbių įrašus teismui pateikė atsakovas savo pozicijai pagrįsti, ir kas konkrečiai juose galėtų pagrįsti apeliantei naudingas aplinkybes (t. y. neleistiną spaudimą susitarimo pasirašymo metu), pastaroji taip pat nenurodė. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija nurodytų telefoninių pokalbių turinio nevertina ir dėl jų plačiau nepasisako.Nors apeliantė, teigdama, kad siekė parduoti žemės sklypą būtent už notarinėje pirkimo-pardavimo sutartyje nurodytą kainą (100 000 Lt), pabrėžia, kad neturėjo jokio tikslo išvengti ginčo sklypo pardavimo bendraturčiams už 100 000 Lt, teismas pažymi, kad išsamūs šalių susitarimo, kuriame nurodyta žemės sklypo kaina yra 75 000 Lt, pasirašymo motyvai yra žinomi tik šį susitarimą pasirašiusioms šalims, o nagrinėjamoje byloje teisiškai reikšminga yra tai, kad toks susitarimas buvo šalių pasirašytas, jis nenuginčytas ir patvirtina notarinės pirkimo-pardavimo sutarties apsimestinumą. Be to, sudaryta notarine pirkimo-pardavimo sutartimi buvo siekiama išvengti ginčo žemės sklypo pardavimo bendraturčiams ne už 100 000 Lt, kaip nurodo apeliantė, o už 75 000 Lt. Savo teiginių, kad turėjo kitų potencialų žemės sklypo pirkėją, siūliusį apeliantei 100 000 Lt žemės sklypo pirkimo kainą, apeliantė neįrodė (CPK 178 straipsnis).Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo sutikti su apeliantės argumentacija, kad teismas nepagrįstai pripažino notarinę žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį apsimestine, nes ja joks kitas sandoris nebuvo dengiamas, t. y. tiek susitarimu, tiek notarinės formos sutartimi buvo tartasi dėl žemės sklypo pardavimo, o ne kokio nors kito sandorio, kurį buvo siekiama pridengti. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad pagal teismų formuojamą praktiką, apsimestinis gali būti ne tik visas sandoris, bet ir konkrečios sandorio dalys (sąlygos) (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2011), šiuo konkrečiu atveju – tai žemės sklypo pardavimo kaina.Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teismas dėl jų atskirai nepasisako.Remdamasis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį ieškovės apeliacinio skundo motyvais naikinti nėra pagrindo.Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, taip pat nenustatyta.Remiantis CPK 98 straipsniu, atsakovui iš ieškovės priteisiama 490 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui L. V. K. iš ieškovės L. M. 490 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.