Kauno apygardos teismo nutartis

2018-05-08 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-333-478/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNuosprendis · 2018-01-31Kauno apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2018-05-08Kauno apygardos teismas
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-05-08
Bylos Nr.
1A-333-478/2018
Teisminio proceso Nr.
1-03-2-00096-2017-1
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Jūratė Jakubonienė, Algirdas Remeika, Gytis Večerskas
Nuteistasis
A. Č.
Nukentėjusysis
R. D.
Advokatai
Ramutė Genovaitė Baltrušaitienė
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-333-478/2018Teisminio proceso Nr. 1-03-2-00096-2017-1Procesinio sprendimo kategorija 2.4.7. (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. gegužės 8 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Algirdo Remeikos ir Gyčio Večersko,

sekretoriaujant Nomedai Vilimavičienei,dalyvaujant prokurorui Tomui Dorelaičiui,nuteistajam A. Č., jo gynėjai advokatei Ramutei Genovaitei Baltrušaitienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Č. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. sausio 31 d. nuosprendžio, kuriuo A. Č. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 235 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas laisvės apribojimo 1 (vieneriems) metams bausme, įpareigojant tęsti darbą, o nedirbant - užsiregistruoti darbo biržoje (BK 48 straipsnio 6 dalies 3 punktas).

Nukentėjusiojo civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo patenkintas iš dalies - priteista iš A. Č. nukentėjusiajam R. D. 500 Eur (penki šimtai eurų) neturtinei nusikaltimu padarytai žalai atlyginti.

Priteista iš A. Č. nukentėjusiajam R. D. 200 Eur (du šimtai eurų) atstovavimo išlaidų.

Paskirtos laisvės apribojimo bausmės vykdymo pradžią nustatyta skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio gavimo šią bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

Iki bausmės vykdymo pradžios A. Č. palikta kardomoji priemonė - rašytinis pasižadėjimas neišvykti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

A. Č. nuteistas už tai, kad jis 2013 m. rugpjūčio 29 d., 8.45 val., ir 2014 m. sausio 7 d., 9.40 val., Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo valdybos (duomenys neskelbtini) nusikaltimų tyrimo skyriaus tarnybinėse patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), apklausiamas liudytoju ir būdamas įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą pagal BK 235 straipsnį, davė melagingus parodymus apie tai, kad R. D. sukčiavimo būdu įgijo jam priklaususių 50 procentų UAB „A.“ akcijų ir jis jokių dokumentų, susijusių su akcijų perleidimu, nepasirašė, tačiau A. Č. duoti parodymai yra paneigti 1999 m. sausio mėn. vertybinių popierių pirkimo-pardavimo sutartimi, kuria A. Č. („Pardavėjas“) R. D. („Pirkėjas“) pardavė UAB „A.“ 50 vnt. paprastąsias vardines, 100 litų nominalios vertės kiekviena, akcijas; 1999 m. sausio 18 d. UAB „A.“ visuotinio akcininkų susirinkimo protokolu, kuriuo leista akcininkui A. Č. parduoti jam nuosavybės teise priklausančias UAB „A.“ akcijas (50 akcijų) R. D.; 2014 m. spalio 28 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalistinių tyrimų valdybos specialisto išvada Nr. 20-4-IS1-1431, kurioje duota išvada, kad 1999 m. sausio mėn. vertybinių popierių pirkimo-pardavimo sutartyje, skiltyje „Pardavėjas“, 1999 m. sausio 18 d. vertybinių popierių pirkimo-pardavimo sutartyje, skiltyje „Pardavėjas“, 1999 m. sausio 18 d. UAB „A.“ visuotinio akcininkų susirinkimo protokole Nr. 99/01/18-2, skiltyje „Sekretorius“, esančius A. Č. vardu pasirašytus parašus pasirašė pats A. Č..Apeliaciniame skunde nuteistasis A. Č. prašo Kauno apylinkės teismo 2018 m. sausio 31 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – jį išteisinti pagal BK 235 straipsnio 1 dalį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Skunde nuteistasis nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikintinas. Jis yra pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad davė melaginus parodymus, jog R. D. sukčiavimo būdu įgijo jam priklaususių 50 procentų UAB „A.“ akcijų ir jis jokių dokumentų, susijusių su akcijų perleidimu, nepasirašė. Melagingais laikoma jo parodymų dalis, kuriuose jis nepripažįsta pasirašęs kokius nors dokumentus, susijusius su akcijų perleidimu. Tačiau nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo metu nebuvo įrodinėjama aplinkybė, kad jis davė melagingus parodymus, jog R. D. sukčiavimo būdu įgijo jam priklaususių 50 procentų UAB „A.“ akcijų. Nuosprendyje apie tai nepasisakoma. Nuteistasis neigia aplinkybę, kad pardavė R. D. 50 procentų UAB „A.“ akcijų. Apelianto teigimu, reikėtų kritiškai vertinti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinių tyrimų valdybos specialisto išvadą Nr. 20-4-IS1-1431, kurioje duota kategoriška išvada, kad 1999 m. sausio mėn. vertybinių popierių pirkimo-pardavimo sutartyje, skiltyje „Pardavėjas“, 1999 m. sausio 18 d. vertybinių popierių pirkimo-pardavimo sutartyje, skiltyje „Pardavėjas“, 1999 m. sausio 18 d. UAB „A.“ visuotinio akcininkų susirinkimo protokole Nr. 99/01/18-2, skiltyje „Sekretorius“, esančius A. Č. vardu pasirašytus parašus pasirašė pats A. Č.. Jo parašą sudaro pustrečios raidės, todėl labai abejotina, kad iš tiek informacijos galimas kategoriškas teiginys, jog minėtus dokumentus pasirašė jis. Tai patvirtina ir prijungtos baudžiamosios bylos Nr. 20-9-000694-14 procesiniai dokumentai. Kauno apskrities VPK ENTS vyresniojo tyrėjo V. M. 2014 m liepos 3 d. tarnybiniame pranešime nurodoma: „Vertinant dokumentų kopijose esančius A. Č. parašus, matosi, kad parašai yra maži grafine apimtimi, parašus rašiusiojo ar pasirašiusiojo parašuose yra nedaug asmens rašto požymių, neatskleisti paties asmens rašto ypatumai, todėl atlikti rašysenos (parašo) ekspertizę netikslinga“ (1 t. b. l. 44). Tas pats pakartota ir 2014 m. liepos 9 d. nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą (l t., b. 1. 50). Tokia tyrėjo išvada yra pakankamai pagrįsta, be to, tikėtina, jog ji padaryta pasikonsultavus su specialistu. Tai leidžia daryti prielaidą, jog specialisto išvados Nr. 20-4-IS1-1431 kategoriškas teiginys, kad jis pasirašė nurodytus dokumentus, yra abejotinas. Tačiau teismas atsisakė tenkinti jo gynėjo ir jo prašymą skirti rašysenos ekspertizę ir vadovavosi minėta abejotina išvada. Vienas argumentų atsisakyti skirti rašysenos ekspertizę buvo tai, kad aplinkybę, jog jis pasirašė ant akcijų pirkimo-pardavimo sutarties ir akcininkų susirinkimo protokolo, teisme paliudijo nukentėjusysis R. D. ir liudytojai R. K. ir T. K.. Vertinant tiek nukentėjusiojo, tiek liudytojų parodymus apie akcijų pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo aplinkybes, reikia atsižvelgti, jog tarp jo ir nukentėjusiojo bei liudytojų yra užsitęsusi konfliktinė situacija, tai patvirtina visa eilė teisminių ginčų tarp tų pačių asmenų. Tačiau teismas, vertindamas tiek nukentėjusiojo, tiek liudytojų parodymus, nevertino jų kritiškai, neatsižvelgė, jog kitoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-265-311/2018, kurioje jis yra kaltinamasis, liudytojas R. K. yra nukentėjusysis, o liudytojas T. K. davė teismui analogiškus parodymus apie sutarties pasirašymo aplinkybes. Pažymima, jog visuotinis akcininkų susirinkimo protokolas negali būti vertinamas kaip dokumentas, patvirtinantis akcijų pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo faktą, juo labiau negali būti vertinamas kaip akcijų perleidimo dokumentas. Todėl nuosprendžio teiginys, jog šiuo protokolu paneigiamas jo teiginys, kad jis neperleido akcijų ir nepasirašė jokio dokumento, susijusio su akcijų perleidimu, nepagrįstas. 1999 m. sausio mėn. vertybinių popierių pirkimo-pardavimo sutarties originalą jis pats pateikė, nurodydamas, jog abejoja savo parašo autentiškumu. Pirmosios instancijos teismas, kategoriškai teigdamas, kad šia sutartimi neabejotinai patvirtinama, jog buvo parduotos akcijos, neįvertino šių aplinkybių: šioje sutartyje nepilnai nurodyta jos sudarymo data, t. y. neįrašyta diena. Liudytojai R. K. ir T. K. nurodė, jog sutartis buvo surašyta vienu metu su 1999 m. sausio 18 d. visuotiniu akcininkų susirinkimo protokolu ir tuo pačiu metu buvo pasirašyta. Todėl neaišku, kodėl renkant sutarties tekstą kompiuteriu, nebuvo įrašyta diena, o tik palikta vieta datai. Teismas nevertino ir tos aplinkybės, jog buvo dar viena sutartis, kurioje nurodyta pilna data - 1999 m. sausio 18 d. Taigi, kyla klausimas ar galėjo tos pačios akcijos būti parduodamos pagal dvi skirtingas sutartis. Tiek 1999 m. sausio mėn. surašytoje vertybinių popierių pirkimo-pardavimo sutartyje, tiek 1999 m. sausio 18 d. surašytoje vertybinių popierių pirkimo-pardavimo sutartyje yra nurodyta grafa „Pinigus 5000 Lt gavau“ ir vieta parašui. Tačiau nei vienoje jų nėra jo parašo. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad jis būtų gavęs iš R. D. 5000 Lt už parduotas akcijas. Tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (1965 m. sausio 1 d. redakcija) 260 straipsnis numatė, kad, jeigu pirkėjas, pažeisdamas sutartį, nesumokėjo nustatytos kainos, pardavėjas turi teisę atsisakyti sutarties. Taigi, bet kuriuo atveju, akcijos nebuvo parduotos. Tai patvirtina ir aplinkybė, jog nėra jokių duomenų apie akcininko pasikeitimą 1999 m. sausio mėn. Apie akcininkų pasikeitimą nėra duomenų bendrovės vertybinių popierių sąskaitoje. Be to, vykstant ginčui dėl akcijų įsigijimo, UAB „A.“ direktoriaus 2013 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. 06/20, kuris priimtas vadovaujantis negaliojančiu Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktorius 1996 m. vasario 22 d. įsakymu, sunaikintos akcijų pirkimo-pardavimo sutartys 1993 m. sausio 1 d. – 2001 m. gruodžio 31 d. (prijungtos baudžiamosios bylos antras tomas, 86 lapas), akcijų apskaitos dokumentai 1993 m. sausio 1 d. – 2001 m. gruodžio 31 d. (prijungtos baudžiamosios bylos antras tomas, 87 lapas). Keistas sutapimas sunaikinti dokumentus, kuriais galima būtų patvirtinti arba paneigti jo teiginius, juolab, jog akcijų apskaitos dokumentai neturi galiojimo termino, nes į juos rašomi visi pasikeitimai, vykstantys per visą bendrovės egzistavimo laiką. Pažymima aplinkybė, jog Specialiųjų tyrimų tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau - STT prie VRM) Kauno skyriaus 1999 m. balandžio 16 d. išvadoje nurodoma, jog atlikus patikrinimą nustatyta, kad UAB „A.“ įregistruota 1993 m. spalio 21 d. Kauno m. savivaldybėje, jos akcinis kapitalas 1000 litų, po 50 % akcijų valdo R. K. ir A. Č.. Taigi, praėjus trims mėnesiams po tariamo akcijų pardavimo R. D., STT prie VRM Kauno skyriaus viršininko pavaduotojas A. J., išnagrinėjęs jo pareiškimą ir surinktą medžiagą (įskaitant R. K. ir R. D. duotus paaiškinimus), nustatė, jog 50 % UAB „A.“ akcijų priklauso jam. Tai patvirtina jo teiginį, kad 1999 m. sausio mėn. akcijų niekam nepardavė. Skunde nurodoma, jog teismas, pripažindamas jį kaltu pagal BK 235 straipsnio l dalį, neteisingai aiškino ir taikė įstatymą. Apeliantas kelia klausimą, ar galima laikyti melagingais parodymus, duotus apie 15 metų senumo įvykius, kai abstrakčiai nurodoma, jog jokių dokumentų, susijusių su akcijų perleidimu, nepasirašė, bet tuo pačiu nurodant, jog turi R. D. pasirašytą vertybinių popierių pirkimo-pardavimo sutartį (UAB „A.“ atveju), kurioje galimai yra suklastotas jo parašas. Šiuo atveju kaltininko tiesioginė tyčia pasireikštų tuo, kad jis suvokė, jog duoda tikrovės neatitinkančius parodymus, suprato tai ir norėjo, kad tokia informacija būtų užfiksuota procesiniuose dokumentuose ir panaudota. Jeigu ir būtų neginčijamai nustatyta aplinkybė, kad akcijų pirkimo-pardavimo sutartyje pasirašė jis, tai nesuteikia pagrindo teigti, kad jis suvokė duodantis tikrovės neatitinkančius parodymus ir tai suprasdamas norėjo, kad tokia informacija būtų užfiksuota procesiniuose dokumentuose ir panaudota. Teismas, spręsdamas jo kaltės klausimą, turėjo įvertinti, ar nėra pagrindo pripažinti, kad jis tiesiog suklydo, jeigu būtų neginčijamai nustatyta, jog akcijų pirkimo-pardavimo sutartis buvo pasirašyta, atsižvelgiant į tai, jog buvo duodami parodymai apie įvykius, vykusius prieš keturiolika metų, esant STT prie VRM Kauno skyriaus 1999 m. balandžio 16 d. išvadai, kurioje nurodoma, jog jis buvo UAB „A.“ akcininku, nesant duomenų apie pinigų sumokėjimą už akcijas. Jis, pamatęs minėtą 1999 m. sausio mėn. vertybinių popierių pirkimo-pardavimo sutartį su savo parašu, turėjo pakankamą pagrindą manyti, kad toks dokumentas buvo neteisėtai surašytas vėliau. Galimas suklydimas turėtų būti sietinas tik su sutarčių pasirašymu, o ne su teiginiu, kad akcijų niekam nepardavė. Beje, teismas apsiriboja įrodinėjimu, jog buvo pasirašytos akcijų pirkimo-pardavimo sutartys, tačiau neįrodinėja akcijų pardavimo fakto. Todėl visos abejonės dėl nusikalstamos veikos įrodytumo, kai jų nebegalima pašalinti, turi būti aiškinamos jo naudai (in dubio pro reo principas). Skunde nuteistasis savo tyčią duoti melagingus parodymus neigia. Jo kaltė grindžiama iš esmės nukentėjusiojo R. D., liudytojų R. K., T. K. parodymais, kurie tvirtina, jog matė, kaip akcininkų susirinkimo protokolą ir akcijų pirkimo-pardavimo sutartį pasirašė jis, bei, jau minėta, specialisto išvada Nr. 20-4-IS1-1431. Tačiau jo veiksmuose tyčios nėra. Viso bylos nagrinėjimo metu jis neigė, jog davė melagingus parodymus ir nuosekliai nurodė, kad neprisimena akcijų pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo fakto bei neigia gavęs grynais 5000 litų už akcijas. Komentuodamas specialisto išvadą, kurioje nustatyta, kad jis pasirašė, šio fakto neginčijo ir nurodė, kad neprisimena paties pasirašymo, kam turėjo įtakos ir praėjęs nemažas laiko tarpas. Taip pat buvo išsakytos abejonės dėl parašo autentiškumo ir specialisto išvados teisingumo. Byloje surinktais ir ištirtais įrodymais nepaneigta aplinkybė, kad jis neprisimena, jog pasirašė akcijų pirkimo-pardavimo sutartį ir yra įsitikinęs, jog akcijų nepardavė. Nors tikslas ir motyvas nėra būtinieji BK 235 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai, tačiau neretai siekiant išsiaiškinti šios veikos tyčios turinį, jos kryptingumą, atsižvelgtina ir į atitinkamų parodymų davimo tikslus ir motyvus. Nuteistojo vertinimu, jo ir aptartų liudytojų parodymai bei baudžiamosios bylos medžiaga, vertinant jo tyčią duoti melagingus parodymus, analizuotini ne tik formalia teiginių prasme, bet ir jo nurodytų faktinių ir objektyviai nustatytų aplinkybių kontekste. Jeigu iš tiesų byloje būtų nustatytas faktas, jog jis pasirašė akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, analizuojant tyčios turinį, jo parodymai ir nuoseklus akcijų pardavimo fakto neigimas vertintinas įrodymų visumoje. Jis pats inicijuodamas ikiteisminį tyrimą, buvo ir liko nuoširdžiai įsitikinęs, kad akcijų niekam nepardavė, o parašas ant akcijų pirkimo-pardavimo sutarties ne jo. Jis pats pateikė sutarties egzempliorių, būdamas įsitikinęs, jog sutarties nepasirašė. Jis negavo sutartyje nurodytos pinigų sumos už tariamai parduotas akcijas ir ši aplinkybė nepaneigta, todėl turi pakankamą pagrindą teigti, jog akcijų nepardavė, o po to, kai buvo supažindintas su specialisto išvada, nurodė, jog neprisimena pasirašymo fakto, todėl tyčios, būtinos konstatuoti BK 235 straipsnio 1 dalyje įtvirtino nusikaltimo sudėtį, negalima konstatuoti.Manant, jog asmens atžvilgiu buvo atlikti neteisėti veiksmai (inicijuotas ikiteisminis tyrimas dėl galimų BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje numatytų nusikalstamų veikų požymių nustatymo), užtikrinant teisės viršenybės principą, žmogus turi turėti galimybę apie tai informuoti kompetentingus valstybės pareigūnus. Neproporcingas asmens persekiojimas baudžiamąja tvarka ir baudimas už tai, kad įtarimai nepasitvirtino, gali ateityje atgrasyti nuo šių teisių gynimo. Nagrinėjamu aspektu įvertinus, jog jis galimai ne visai tiksliai apibūdino situaciją, t. y. neprisiminė įvykusių aplinkybių, svarbu vadovautis principu, pagal kurį visos abejonės vertinamos kaltinamojo naudai. Būtent šis principas nagrinėjamu atveju ir turėtų dominuoti, konstatuojant tiesioginės tyčios duoti melagingus parodymus nebuvimą. Jo veiksmuose nesant nusikaltimo, numatyto BK 235 straipsnio 1 dalyje, požymių, jo atžvilgiu negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis.Atsiliepime į apeliacinį skundą nukentėjusiojo R. D. atstovas advokatas M. N. prašo nuteistojo A. Č. apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2018 m. sausio 31 d. nuosprendį nepakeistą. Taip pat prašoma priteisti nukentėjusiojo turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme (už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą) – 500 Eur (penkis šimtus eurų).Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, teismo posėdyje nuteistasis A. Č. ir jo gynėja advokatė prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.Nuteistojo A. Č. apeliacinis skundas atmetamas. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-89/2014, 2K-158-976/2017). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.Patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme visos bylos aplinkybės buvo išnagrinėtos nepažeidžiant rungimosi principo (BPK 7 straipsnis) ir nesuvaržant įstatymų garantuotų gynybos teisių (BPK 22 straipsnio 3 dalis), apylinkės teismas tinkamai išanalizavo byloje esančius įrodymus ir padarė teisingą išvadą dėl A. Č. kaltės, jam davus melagingus parodymus.Pagal BK 235 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pateikė melagingą skundą, pareiškimą, pranešimą apie nusikalstamą veiką arba davė melagingus parodymus apklausiamas kaip liudytojas ar nukentėjęs asmuo, arba būdamas ekspertu ar specialistu pateikė melagingą išvadą ar paaiškinimą, arba būdamas vertėju melagingai ar žinomai neteisingai išvertė ikiteisminio tyrimo metu ir (ar) teisme arba Tarptautiniame baudžiamajame teisme ar kitoje tarptautinėje teisminėje institucijoje, t. y. atsakomybei kilti pakanka bet kurio alternatyvaus veiksmo nustatymo. Šiuo atveju apeliantui yra inkriminuotas melagingų parodymų davimas, jį apklausiant kaip liudytoją.Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad melagingi parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, paprastai trukdo atlikti ikiteisminį tyrimą ir nustatyti tiesą baudžiamojoje byloje. Jie gali pakreipti tyrimą ir baudžiamosios bylos nagrinėjimą neteisinga kryptimi ir būti viena esminių prielaidų priimti nepagrįstą ir neteisėtą nuosprendį ar kitą baigiamąjį teismo sprendimą. Tokiais kaltininko veiksmais sutrikdoma normali ikiteisminio tyrimo institucijos veikla ir iš esmės teismo veikla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-335-895/2015, 2K-566-895/2015). BK 235 straipsnio prasme melagingais laikomi parodymai, kai jie visiškai ar iš dalies neatitinka tikrovės, ji iškraipoma arba neigiami realūs egzistuojantys faktai ir nurodomi išgalvoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-586/2013). Kvalifikuojant kaltininko veiką pagal BK 235 straipsnio 1 dalį, svarbus pats melagingų parodymų davimo faktas, o ne tai, kokią įtaką tie melagingi parodymai padarė ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, teismo procesinio sprendimo turiniui. BK 235 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstamos veikos sudėtis yra formali. Šis nusikaltimas laikomas baigtu nuo melagingų parodymų davimo momento, nepriklausomai nuo to, ar tai sukėlė kokius nors padarinius. BK 235 straipsnio 1 dalyje numatyta veika – melagingų parodymų davimas – yra padaroma tiesiogine tyčia. Darydamas šį nusikaltimą, kaltininkas supranta savo procesinę padėtį, žino teisinę pareigą padėti vykdyti teisingumą ir duoti tikrovę atitinkančius parodymus. Tai, kad kaltininkas suvokia pareigą duoti teisingus parodymus ir žino apie atsakomybę už melagingų parodymų davimą, ikiteisminio tyrimo metu jis patvirtina savo parašu liudytojo apklausos protokole. Šiuo atveju kaltininko tiesioginė tyčia pasireiškia ir tuo, kad jis suvokia, jog duoda tikrovės neatitinkančius parodymus, supranta tai ir nori, kad tokia informacija būtų užfiksuota procesiniuose dokumentuose ir panaudota byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-305-788/2015).Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad nuteistasis A. Č. 2013 m. rugpjūčio 7 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą, prašydamas pradėti ikiteisminį tyrimą R. D. atžvilgiu dėl nusikalstamu būdu įgyto turto naudojimo ir sukčiavimo (ikiteisminio tyrimo byla Nr. 20-9-00694-14, 1 t., b. l. 30-33). Šiame prašyme A. Č., be kita ko, nurodė, kad jokių dokumentų, susijusių su jam priklausiusių UAB „A.“ akcijų perleidimu, nepasirašinėjo, akcijų niekam neketino perleisti ir neperleidinėjo, tačiau turi R. D. pasirašytą vertybinių popierių pirkimo-pardavimo sutartį, kurioje yra suklastotas jo parašas. R. D., dar būdamas policijos pareigūnu, nusikalstamu – sukčiavimo – būdu įgijo jam priklausiusių 50 procentų UAB „A.“ akcijų ir šiuo turtu naudojosi. Šis prašymas pradėti ikiteisminį tyrimą buvo persiųstas patikslinimui Kauno apskrities VPK NTV ENTS. 2013 m. rugpjūčio 29 d. A. Č. Kauno apskrities VPK tarnybinėse patalpose, įspėtas dėl atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už melagingų parodymų davimą, apklausiamas kaip liudytojas, patvirtino, kad R. D. sukčiavimo būdu įgijo jam priklausiusių 50 procentų UAB „A.“ akcijų galimai per kitus asmenis ir šiuo turtu naudojosi. Jokių dokumentų, susijusių su akcijų perleidimu, jis nepasirašinėjo, R. D. veiksmais jam padaryta didelė žala, galimai apie 5 mln. litų (ikiteisminio tyrimo byla Nr. 20-9-00694-14, 1 t., b. l. 52-53). 2013 m. rugpjūčio 30 d. vyresniojo tyrėjo V. M. nutarimu buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, nenustačius, jog buvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. A. Č., nesutikdamas su šiuo sprendimu, teikė skundus tiek prokurorui, tiek ikiteisminio tyrimo teisėjui, kas lėmė papildomą pareiškėjo nurodytų aplinkybių tyrimą. 2014 m. sausio 7 d. A. Č., būdamas įspėtas pagal BK 235 straipsnio 1 dalį, dar kartą kaip liudytojas davė parodymus, patvirtindamas, kad 1993 m. jis ir E. J. įsteigė UAB „A.“ ir turėjo po 50 procentų akcijų. Šios bendrovės turimų akcijų niekam neperleido ir nepardavė, jokių su tuo susijusių dokumentų nepasirašinėjo (ikiteisminio tyrimo byla Nr. 20-9-00694-14, 2 t., b. l. 40). Tiek šių parodymų, tiek anksčiau duotų parodymų turinio teisingumą A. Č. patvirtino savo parašu. Nepaisant to, jokių nusikalstamų veikų požymių R. D. veiksmuose nenustatyta. 2014 m. liepos 9 d. pakartotinai atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą (ikiteisminio tyrimo byla Nr. 20-9-00694-14, 2 t., b. l. 185-180). Su šiuo sprendimu A. Č. nesutiko ir vėl teikė procesinius skundus, kas galiausiai lėmė ikiteisminio tyrimo pradėjimą pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį ir 189¹ straipsnio 1 dalį (ikiteisminio tyrimo byla Nr. 20-9-00694-14, 3 t., b. l. 2-3). Vis dėlto, šis tyrimas buvo nutrauktas 2015 m. sausio 9 d. prokuroro nutarimu, kuris yra įsiteisėjęs.Pradėto ikiteisminio tyrimo metu buvo paimti A. Č. parašo pavyzdžiai ir suformuluota užduotis atlikti objektų tyrimą. 2014 m. spalio 28 d. specialisto išvada Nr. 20-4-IS1-1431 (ikiteisminio tyrimo byla Nr. 20-9-00694-14, 3 t., b. l. 62-65) nustatyta, kad tirti pateiktuose dokumentuose, t. y. 1999 m. sausio mėn. vertybinių popierių pirkimo-pardavimo sutartyje, skiltyje „Pardavėjas“, 1999 m. sausio 18 d. vertybinių popierių pirkimo-pardavimo sutartyje, skiltyje „Pardavėjas“, 1999 m. sausio 18 d. UAB „A.“ visuotinio akcininkų susirinkimo protokole Nr. 99/01/18-2, skiltyje „Sekretorius“, esančius A. Č. vardu pasirašytus parašus pasirašė pats A. Č.. Duotoji išvada yra kategoriška. Ekspertas išvadoje pažymėjo, kad nustatyti sutapimai yra esminiai, stabilūs ir individualūs. Apeliantas su šia išvada nesutinka, teigdamas, kad jo parašą sudaro vos pustrečios raidės, be to, ir vyresnysis tyrėjas V. M. yra nurodęs, kad jo parašas yra mažas grafine apimtimi, neatskleisti rašto ypatumai. Bylos teisminio nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu gynyba pateikė R. M. atlikto tyrimo išvadą (2 t., b. l. 137-139), kuri yra tikėtina, t. y. įvertinus bendrųjų ir specialiųjų parašų požymių sutapimus, nustatyta, kad yra tikėtina, jog 1999 m. sausio mėn. vertybinių popierių pirkimo-pardavimo sutartyje, po spausdintiniais įrašais „gyv. (duomenys neskelbtini)“, pasirašė A. Č.. Nuteistojo teigimu, šios dvi išvados viena kitai prieštarauja, todėl tikslinga skirti pakartotinę rašysenos ekspertizę. Apylinkės teismas šį prašymą atmetė, jo tenkinimui pagrindo nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas.Atkreiptinas dėmesys, kad Objektų kriminalistinio tyrimo skyriaus viršininkas Dalius A. S., pateikęs 2014 m. spalio 28 d. išvadą, yra įgijęs aukštąjį universitetinį išsilavinimą, turi rašysenos tyrimo specialisto kvalifikaciją ir 22 metų objektų laboratorinio tyrimo darbo stažą. Jis buvo apklaustas ir pirmosios instancijos teisme, kur pilnai patvirtino savo duotą išvadą. Pažymėjo, kad jam buvo pateikti dokumentų originalai, rašysenos pavyzdžių buvo daug ir jų visiškai užteko. Nebuvo jokių prieštaravimų ar abejonių, viskas įvertinta. Jis rado ir nurodė net dešimt specialių individualių požymių, nors jų buvo ir daugiau. Ekspertas pažymėjo, kad vien šiais metais yra pateikęs daugiau nei 50 išvadų. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ekspertui buvo pateikti ne tik A. Č. parašų pavyzdžiai, rašyti užduoties suformulavimo metu, tačiau ir jo parašai 1995 m., kai keitė savo asmens pasą, t. y. parašai, artimesni tam laikui, kai buvo pasirašyta akcijų pirkimo-pardavimo sutartis ir visuotinis akcininkų susirinkimo protokolas (1999 m.). Įvertinus šias aplinkybes, spręstina, kad ekspertas rėmėsi objektyviais duomenimis, jo kvalifikacija ir kompetencija aukštesniajam teismui abejonių nekelia. Tuo tarpu konsultacinę išvadą pateikęs specialistas R. M. turi gerokai mažesnį ekspertinio darbo stažą – 5 metus. Be to, jam buvo pateiktas tik vienas dokumentas – 1999 m. sausio mėn. vertybinių popierių pirkimo-pardavimo sutartis, taigi, jo tyrimo apimtis buvo gerokai mažesnė, jis neturėjo tiek dokumentų bei laisvųjų A. Č. parašų pavyzdžių, kiek jų turėjo bei vertino D. A. S.. Ši išvada nepaneigia 2014 m. spalio 28 d. išvados, todėl dar vienos ekspertizės skyrimas netikslingas, nes įrodinėjimas negali būti begalinis. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teisminio nagrinėjimo metu nebuvo įrodinėjama aplinkybė, kad jis davė melagingus parodymus, jog R. D. sukčiavimo būdu įgijo jam priklausiusias akcijas. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad neginčijamai nustačius, jog akcijų pardavimo R. D. sutartys buvo pasirašytos paties A. Č., nėra pagrindo R. D. veiksmuose ieškoti apgaulės požymių. Bylos medžiagoje nėra duomenų, kad apeliantas būtų esmingai suklaidintas dėl sutarties sudarymo aplinkybių, jam būtų pateikta kokia nors klaidinanti informacija ir pan. Priešingai, visi liudytojais apklausti asmenys ir pats R. D. patvirtino, kad pirkimo-pardavimo sutartis buvo pasirašoma laisva valia, įgyvendinant šalių dispozityvumo principą. Teisėjų kolegija pažymi, kad nukentėjusiojo bei liudytojų parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs ir neprieštaringi, t. y. tos aplinkybės, kurios buvo nurodytos ikiteisminio tyrimo metu, buvo pilnai patvirtintos ir pirmosios instancijos teisme. R. D. paliudijo, kad A. Č. pažįsta nuo 1994 m. Įmonės „A.“ akcijas (50 procentų) įgijo 1999 m. sausio 18 d. už 5000 Lt, vienos akcijos vertė buvo 100 Lt. Kita pusė akcijų priklausė R. K.. Akcijų pasirašymo metu buvo T. K., jis ir dar kažkas, pavardės neprisimena. Šalys pasidalino po dokumento egzempliorių. Taip pat buvo akcininkų susirinkimas tą pačią dieną. Visus dokumentus, t. y. pirkimo-pardavimo sutartį ir susirinkimo protokolą, ruošė vienas žmogus (2 t., b. l. 146). Analogiškas aplinkybes R. D. dėstė ir ikiteisminio tyrimo metu, t. y. kad akcijas pagal pirkimo-pardavimo sutartį įgijo teisėtai, o A. Č. jį šmeižia ir galimai tokiu būdu siekia pasipelnyti (1 t., b. l. 15-16).Nukentėjusiojo parodymus patvirtina liudytojai R. K. ir T. K.. R. K. parodė, kad dalyvavo sudarant 1999 m. sausio 18 d. pirkimo-pardavimo sutartį. Pinigai buvo sumokėti jam matant, jis taip pat matė ir pasirašymo momentą, nes atstumas nebuvo didelis. Jokios prievartos nebuvo, nuteistasis laisva valia pasirašė ir pardavė akcijas. Pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo ginčijama, jokių pretenzijų iki 2014 m. A. Č. nereiškė (2 t., b. l. 147). Ikiteisminio tyrimo metu R. K. parodė, kad nuo 1996 m. UAB „A.“ akcininkais buvo jis ir A. Č., t. y. turėjo po 50 paprastųjų vardinių akcijų. 1999 m. sausio 18 d. (duomenys neskelbtini) UAB „A.“ patalpose, (duomenys neskelbtini), gera valia A. Č. 50 procentų turėtų įmonės akcijų pardavė R. D., t. y. iš pradžių įvyko akcininkų susirinkimas, kuriame buvo nutarta A. Č. leisti parduoti nuosavybės teise priklausančias akcijas R. D.. Dėl to surašytas akcininkų susirinkimo protokolas, kuriame pasirašė jis, kaip susirinkimo pirmininkas, ir A. Č., kaip sekretorius. Susirinkimo metu buvo pasirašyta akcijų pirkimo-pardavimo sutartis, ant kurios jam matant pasirašė ir nuteistasis, ir nukentėjusysis (2 t., b. l. 1-2). Liudytojas T. K. paliudijo, kad A. Č. pažįsta nuo vaikystės, su R. D. jį supažindino A. Č.. 1999 m. sausio 18 d. akcijų pirkime-pardavime jis dalyvavo, taip pat buvo akcininkų susirinkime, atspausdino prašomus dokumentus, nes kiti asmenys nesinaudojo kompiuteriu. Jis pats buvo UAB „A.“ akcininku, paskui savo dalį perleido R. K. (2 t., b. l. 147). Analogiški parodymai buvo duoti ir ikiteisminio tyrimo metu, kur liudytojas patvirtino, kad prisimena akcijų pardavimo R. D. momentą. Jis tikrai buvo akcininkų susirinkime, atspausdino tiek šio susirinkimo protokolą, tiek akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, nes kiti dalyvavę asmenys nesinaudojo kompiuteriu. A. Č. dokumentus pasirašė niekieno neverčiamas (2 t., b. l. 3-4).Nors apeliaciniame skunde nuteistasis prašo minėtų liudytojų ir nukentėjusiojo parodymus vertinti kritiškai, nes tarp jų visų yra užsitęsusi konfliktinė situacija, ką patvirtina vykstantys teisminiai ginčai, tačiau teisėjų kolegija nesivadovauti aukščiau aptartais parodymais neturi objektyvaus pagrindo. Baudžiamoji byla Nr. 1-265-311/2018, kuri šiuo metu nagrinėjama Kauno apylinkės teisme, yra inicijuota R. K., kaip UAB „A.“ atstovo. Šioje byloje R. K. yra nukentėjusysis, o A. Č. kaltinamasis. Pažymėtina, kad byla nėra pradėta pagal apelianto pareiškimą, todėl R. K. neturi pagrindo pykti ar apkalbėti A. Č.. Be to, baudžiamoji byla Nr. 1-265-311/2018 yra pradėta vėliau nei tyrimas dėl analizuojamos nusikalstamos veikos. Taigi, R. K. parodymams nedarė įtakos jokie teisminiai ginčai. Tai, kad tiek R. D., tiek galimai R. K. nukentėjo nuo to paties asmens – A. Č. neteisėtų veiksmų, nesudaro pagrindo netikėti jų parodymais. Atkreiptinas dėmesys, kad nuteistasis, nukentėjusysis, bei abu liudytojai yra pažįstami nuo jaunystės laikų, T. K. A. Č. pažįsta netgi nuo vaikystės, t. y. jų visų santykiai buvo geri, draugiški, tačiau apeliantui pradėjus veikti priešingai kitų asmenų interesams, normalu, jog santykiai pašlijo. Vis dėlto, byloje nėra jokių duomenų, kad R. K. ar T. K. būtų suinteresuoti pakenti A. Č., jį šmeižti, nepagrįstai apkalbėti, todėl šių liudytojų parodymais apylinkės teismas pagrįstai rėmėsi įrodinėdamas nuteistojo kaltę.Apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, jog apylinkės teismas neįvertino aplinkybių, kad akcininkų susirinkimo protokolas negali būti vertinamas kaip akcijų perleidimo dokumentas, be to, pati akcijų pirkimo-pardavimo sutartis kelia abejonių, nes joje nepilnai nurodyta sudarymo data, ties grafa „pinigus 5000 Lt gavau“ nėra jo parašo. A. Č. teigimu, jis pinigų už neva parduotas akcijas nėra gavęs. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad bylos medžiagoje yra dvi sutartys: viena datuota 1999 m. sausio 18 d., kita - 1999 m. sausio mėn. Abi sutartys yra pasirašytos tiek nukentėjusiojo, tiek nuteistojo ir specialisto išvada Nr. 20-4-IS1-1431 nustatyta, kad abiejose A. Č. parašas yra tikras, t. y. pasirašė jis pats. Datos neįrašymą galėjo lemti techninė ar žmogiška klaida, tačiau sutarties pasirašymo faktui tai įtakos neturi, taip pat ir aplinkybė, ar su A. Č. iš tiesų buvo atsiskaityta sutartyje nustatyta tvarka. Akcijų pirkimo-pardavimo sutartis nėra nuginčyta civiline tvarka, todėl laikytina, kad sutartis galioja. Teisėjų kolegijos vertinimu, akcininkų susirinkimo protokolo apylinkės teismas nevertino kaip akcijų perleidimo dokumento, tačiau būtent šio susirinkimo metu, kuris vyko tą pačią dieną, kaip ir akcijų pardavimas, buvo nuspręsta leisti A. Č. parduoti nuosavybės teise priklausančias akcijas R. D., t. y. šis susirinkimas buvo vada po to įvykusiam akcijų pardavimui. Pažymėtina, kad šio susirinkimo sekretorius buvo A. Č., kuris po protokolu asmeniškai pasirašė, vadinasi, jam buvo žinoma, kas buvo svarstyta susirinkimo metu ir koks sprendimas priimtas. Todėl 1999 m. sausio 18 d. vykusio akcininkų susirinkimo protokolas pagrįstai laikytinas A. Č. kaltę pagrindžiančiu įrodymu.Nepagrįsti apelianto skundo teiginiai, kad apie akcininko pasikeitimą nuo 1999 m. sausio mėn. nėra jokių duomenų, be to, akcijų apskaitos dokumentai, vykstant ginčui dėl akcijų įsigijimo, buvo sąmoningai sunaikinti. UAB „A.“ direktorius R. K. ikiteisminio tyrimo metu pateikė visų įmonės akcininkų sąrašą laikotarpiu nuo 1993 m. iki 2014 m. (ikiteisminio tyrimo byla Nr. 20-9-00694-14, 2 t., b. l. 55-56), kuris patvirtina, kad 1999 m. A. Č. pardavė R. D. 50 paprastųjų vardinių akcijų po 100 Lt. Kadangi A. Č. pardavė visas turėtas UAB „A.“ akcijas, todėl įmonės valdyme nebedalyvavo. Tai patvirtina R. K. pateiktos sutartys, pavyzdžiui, 2000 m. rugsėjo 15 d. sutartis tarp UAB „A.“ ir AB „T.“ (ikiteisminio tyrimo byla Nr. 20-9-00694-14, 2 t., b. l. 100-104). Sudarant šią sutartį, UAB „A.“ atstovavo R. D.. Be to, 2001 m. buvo padidintas įmonės įstatinis kapitalas, o 2003 m. R. D. turimų akcijų dalį pardavė savo tėvui S. D.. Atkreiptinas dėmesys, kad apie šį akcijų pardavimą A. Č. žinojo, tačiau nebandė pirkimo-pardavimo sutarties ginčyti civiline tvarka, kas netiesiogiai patvirtina, jog nuteistasis suvokė, kad jokių teisių į UAB „A.“ akcijas nebeturi nuo 1999 m. sausio mėn. Tai, kad 2013 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. 06/20 (ikiteisminio tyrimo byla Nr. 20-9-00694-14, 2 t., b. l. 57-58) įmonės direktorius R. K., vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus 1996 m. vasario 22 d. įsakymu „Dėl buhalterinės apskaitos saugojimo terminų“, naikinti atrinko bylas 1993 m. sausio 1 d. – 2001 m. gruodžio 31 d. laikotarpio, tarp kurių pateko ir akcijų pirkimo-pardavimo sutartys, akcijų apskaitos dokumentai, visuotinių akcininkų susirinkimo organizavimo dokumentai, neturi reikšmės A. Č. kaltės įrodytumui. Šioje nutartyje minėta, kad nuteistasis į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą, prašydamas pradėti ikiteisminį tyrimą R. D. atžvilgiu dėl nusikalstamu būdu įgyto turto naudojimo ir sukčiavimo, kreipėsi 2013 m. rugpjūčio 7 d., t. y. vėliau nei buvo sunaikinti dokumentai, kurių saugojimo terminas pasibaigė. Todėl daryti prielaidas, kad minėti dokumentai buvo sunaikinti specialiai, siekiant suklaidinti tyrimą atliekančius pareigūnus, nėra jokio pagrindo.Apeliantas skunde pažymi, kad inicijuodamas ikiteisminį tyrimą buvo nuoširdžiai įsitikinęs, kad akcijų niekam neperdavė ir šį jo įsitikinimą taip pat sąlygojo STT prie VRM Kauno skyriaus 1999 m. balandžio 16 d. išvada (2 t., b. l. 11-13), kurioje nurodoma, kad atlikus patikrinimą nustatyta, jog UAB „A.“ akcinis kapitalas yra 1000 Lt, po 50 procentų valdo R. K. ir A. Č.. Tai neva patvirtina jo teiginį, kad akcijų 1999 m. sausio mėn. niekam nepardavė. Su šiuo vertinimu apeliacinės instancijos teismas nesutinka. STT išvada patvirtina tik tai, kad dėl neva R. D. padarytų nusikalstamų veiksmų A. Č. į teisėsaugos institucijas kreipiasi nebe pirmą kartą. 1999 m. kovo 18 d., kreipdamasis į Kauno STT skyrių, A. Č. nurodė, kad nuo 1998 m. antros pusės R. D. kartu su UAB „A.“ akcininku ir direktoriumi R. K. stengiasi perimti jo turtą ir išstumti jį iš verslo šioje bendrovėje, kurioje jam priklauso 50 procentų akcijų. Taigi, apie 1999 m. sauso mėn. įvykusį akcijų pardavimą A. Č. nutylėjo, o save įvardijo kaip 50 procentų akcijų turėtoją. Išvadą surašęs pareigūnas galimai patikėjo pareiškėjo teigimu ir šią aplinkybę perkėlė į išvados aprašomąją dalį, neatlikęs detalaus patikrinimo. Tokio tikrinimo ir nereikėjo, nes A. Č. pareiškimas buvo nukreiptas ne į akcijų pirkimo-pardavimo sutarties galimą neteisėtumą, tačiau į kitus R. D. galimai padarytus nusikaltimus – piktnaudžiavimą tarnyba, „juodosios“ apskaitos vedimą, kyšininkavimą, neteisėtą dalyvavimą bendrovių komercinėje, ūkinėje, finansinėje veikloje ir kt. Atkreiptinas dėmesys, kad bylos medžiagoje yra tik STT išvada, kuria nuspręsta patikrinimą pagal A. Č. pareiškimą baigti. A. Č. pateiktą informaciją apie galimus praeityje R. D. kyšininkavimo atvejus operatyvinių paieškos priemonių pagalba patikrinta atskirai. Taigi, byloje nėra visos STT surinktos medžiagos, kurią išanalizavus buvo priimtas nagrinėjamas sprendimas, todėl STT tyrimo apimtis nėra visiškai aiški. Vis dėlto, iš šios išvados galima spręsti, jog pradėti ikiteisminį tyrimą buvo atsisakyta (nors išvada iš esmės yra be jokio galutinio sprendimo), jokių nusikalstamų veikų požymių, susijusių su UAB „A.“ akcijomis, nenustatyta. Be to, R. K. apklausos metu patvirtino, kad 1999 m. jis buvo kviečiamas į apklausą STT Kauno skyriuje, kur paliudijo, kad A. Č. pardavė R. D. savo akcijų dalį. STT darbuotojai iš UAB „A.“ ofiso (duomenys neskelbtini) išėmė originalius akcininkų registracijos dokumentus ir kitus su akcininkais susijusius dokumentus, šie dokumentai jam sugrąžinti nebuvo. Byla R. D. atžvilgiu iškelta taip pat nebuvo. Tyrimo metu buvo paimti jo parašų lyginamieji pavyzdžiai, tačiau parašų klastojimo faktas nepasitvirtino (2 t., b. l. 1-2). Aptartos aplinkybės tik patvirtina apelianto tyčios kryptingumą apkalbėti R. D., kadangi STT išvados teiginiai interpretuojami subjektyviai, selektyviai atsirenkant palankius teiginius.Apeliaciniame skunde prašoma įvertinti tai, kad neva melagingus parodymus A. Č. davė kalbėdamas apie 15 metų senumo įvykius, todėl galėjo tiesiog suklysti. Jis neprisimena akcijų pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo fakto ir neigia gavęs 5000 Lt grynais už akcijas. Todėl jis galimai ne visai tiksliai apibūdino situaciją, kas patvirtina, kad jo veiksmuose nėra tiesioginės tyčios. Šiems teiginiams teisėjų kolegija nepritaria. BK 235 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika gali būti padaroma tik tiesiogine tyčia, t. y. kai asmuo suvokia savo nusikalstamos veikos pobūdį ir nori taip veikti. Pažymėtina, jog kaltė nustatoma ne vien tik iš nuteistojo parodymų, bet ir iš kitų objektyvių veikos aplinkybių: atliktų veiksmų, jų pobūdžio, būdo, pastangų juos padarant, situacijos, kuri buvo juos padarant, ir pan. Nagrinėjamu atveju A. Č. tyčią patvirtina ne tik 2014 m. spalio 28 d. specialisto išvada Nr. 20-4-IS1-1431, tačiau ir jo paties aktyvūs bei intensyvūs veiksmai, siekiant pradėti ikiteisminį tyrimą R. D. atžvilgiu. Be to, pirkimo-pardavimo sutartys (tarp apelianto ir R. D., tarp R. D. ir S. D.) nebuvo ginčytos civiline tvarka, A. Č., manydamas, kad jo parašas ant akcijų pirkimo-pardavimo sutarties yra galimai suklastotas, nesiekė išsiaiškinti akcijų perleidimo (perregistravimo) aplinkybių, kreipdamasis su atitinkamais užklausimais į Registrų centrą, ginčydamas sprendimus dėl akcijų perregistravimo ir pan. Tiek 2013 m. rugpjūčio 29 d., tiek 2014 m. sausio 7 d. apklausų metu nuteistasis tvirtai teigė, kad jokių dokumentų, susijusių su akcijų pardavimu, nepasirašė, šias akcijas sukčiavimo būdu užvaldė R. D., t. y. A. Č. neminėjo, jog sutarties pasirašymo fakto neprisimena, gali sąžiningai klysti ir pan. Apelianto teiginiai buvo kategoriški, kas leidžia daryti išvadą, jog būtent tokius parodymus jis siekė užfiksuoti procesiniuose dokumentuose, kas vėliau darytų įtaką ikiteisminiam tyrimui ar baudžiamosios bylos nagrinėjimui. Todėl apelianto suklydimo versija atmetama kaip nepagrįsta ir laikytina jo gynybine pozicija. Atkreiptinas dėmesys, kad nuteistojo gynybinės versijos proceso metu buvo keičiamos. Iš pradžių jis neva abejojo savo parašo akcijų pirkimo-pardavimo sutartyje autentiškumu, teigė, jog parašas suklastotas, tačiau neginčijamai specialisto išvada nustačius, kad parašas yra jo, iškėlė naują versiją, t. y. kad neprisiminė senų įvykių, galėjo netiksliai apibūdinti situaciją ir pan. Šis nuteistojo parodymų prieštaringumas taip pat patvirtina, kad jis puikiai suvokė, jog duoda melagingus parodymus. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad A. Č. veiksmuose yra visi būtini BK 235 straipsnio 1 dalyje numatyti nusikalstamos veikos požymiai (tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji), todėl jo atžvilgiu priimtas teisėtas ir pagrįstas apkaltinamasis nuosprendis, kurį naikinti ar keisti nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.Atsiliepime į apeliacinį skundą prašoma priteisti nukentėjusiajam R. D. turėtas bylinėjimosi išlaidas. Iš byloje esančio pinigų priėmimo kvito Nr. 804306 (3 t., b. l. 47) matyti, kad R. D. advokatui M. N. už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą sumokėjo 500 Eur. Nukentėjusysis ir jo atstovas advokatas apeliacinės instancijos teismo posėdyje nedalyvavo.Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Šios nuostatos taip pat galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje, bet šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas. Nustatant išieškotinos pinigų sumos dydį atsižvelgtina ne tik į nukentėjusiojo faktiškai sumokėtą pinigų sumą, bet ir į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką priteisiant nukentėjusiesiems turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti. Analizuojamu atveju nukentėjusiojo sumokėta 500 Eur suma laikytina adekvačia ir proporcinga advokato surašyto procesinio dokumento apimčiai. Atsiliepimas į apeliacinį skundą yra išsamus, detaliai išnagrinėti visi apelianto skundo argumentai. Kadangi apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, todėl 500 Eur suma laikytina bylinėjimosi išlaidomis ir pilnai priteisiama iš nuteistojo A. Č..

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo A. Č. apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš nuteistojo A. Č. nukentėjusiajam R. D. 500 Eur (penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.

Teisėjai Jūratė JakubonienėAlgirdas RemeikaGytis Večerskas