Vilniaus apygardos teismo nutartis

Teisėjas. A. Juknevičius Proc. sprendimo kategorijos:82.2.1;

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N UTARTIS

2010 m. spalio 20 d.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų kolegija, susidedanti iš

dalyvaujant ieškovo atstovams adv. Jonui Butkui, O. K.

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Labdaros ir paramos fondo ,,Padėkime veikams ir seneliams“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 25 d. sprendimo, civilinėje byloje, pagal ieškovo Labdaros ir paramos fondo ,,Padėkime veikams ir seneliams“ ieškinį, atsakovams Vilniaus rajono savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyriui, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui, Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriui, Mažeikių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui, Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktoriui dėl įpareigojimo atlikti veiksmus bei priimtų administracinių aktų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustat ė:

I.Ginčo esmė

Ieškovas labdaros ir paramos fondas ,,Padėkime veikams ir seneliams“ su ieškiniu kreipėsi į teismą ir prašė pripažinti negaliojančiais:

1) 2009-02-02 Vilniaus rajono savivaldybės administracijos vaikų teisių apsaugos skyriaus sprendimą dėl R. S., E. S., M. S., A. M. B. ir Vikos D. B. laikino paėmimo iš Pikeliškių vaikų globos namų (labdaros ir paramos fondo „Padėkime vaikams ir seneliams“ filialo), esančio Pikeliškių kaime, Riešės seniūnijoje, Vilniaus rajono savivaldybėje;

2) 2009-02-02 Vilniaus miesto vaikų teisių apsaugos skyriaus aktą dėl V. B. pervežimo į V. Š. parapijos vaikų laikinosios globos namus, V. Š. g. 5 Vilniuje; 3) 2009-02-10 Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymą Nr. 40-188, kuriuo V. B. paskirtas rūpintojas, viešoji įstaiga Vilniaus V. Š. parapijos vaikų laikinosios globos namai, iki teismo nutartimi bus paskirtas kitas rūpintojas;

4) 2009-03-03 Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymą Nr. A27-310, kuriuo E. S., R. S., M. S. apgyvendinimo Všį „Vaikų ir paauglių socialinis centras“ faktas patvirtintas nuo 2009 m. vasario mėn. 2 d.;

5) 2009-03-03 Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymą Nr. A27-311, kuriuo A. M. B. ir Vikos D. B. apgyvendinimo Vilniaus vaikų globos namuose „Gilė“ faktas patvirtintas nuo 2009 m. vasario mėn. 2 d.;

6) 2009-03-20 Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymą Nr. A-27-417, kuriuo R. K. ir R. K. globėju (rūpintoju) paskirta VšĮ Vaikų ir paauglių socialinis centras;

7) 2009-03-20 Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymą Nr. A-27-418, kuriuo įsakyta:

- Konstantiną A. B., N. B., K. R. B. skubiai apgyvendinti Vilniaus vaikų globos namuose „Gilė“;

- Z. B., M. V., J. Z., G. Z. skubiai apgyvendinti Lentvario vaikų globos namuose;

- O. K. ir V. K. skubiai apgyvendinti Vaikų ir paauglių socialiniame centre Nemenčinėje;

8) 2009-04-02 Mažeikių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus sprendimą dėl A. S. paėmimo iš labdaros ir paramos fondo „Padėkime vaikams ir seneliams“ filialo;

9) 2009-04-14 Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktorius įsakymą Nr. A1-487, kuriuo patvirtintas A. S. apgyvendinimo faktas Vaikų laikinosios globos namuose „Atsigręžk į vaikus“ Vilniaus miesto savivaldybėje.

Nurodė, kad M. V., V. B., D. Z., J. Z., G. Z., A. S., V. K., O. K., Z. B., K. R. B., A. M. B., Vikai D. B., V. B., Konstantinui A. B., R. S., M. S., E. S. teismo sprendimais buvo nustatyta nuolatinė globa (rūpyba), jų globėju (rūpintoju) paskiriant Labdaros ir paramos fondo „Padėkime vaikams ir seneliams“ filialą. R. K., R. K. laikinoji globa (rūpyba) nustatyta ir globėjas (rūpintojas) paskirtas Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2005-03-07 įsakymu Nr. A-27-328. Atsakovai, Vilniaus rajono savivaldybės administracija ir Vilniaus miesto savivaldybės administracija, priėmė skundžiamus aktus dėl vaikų perkėlimo nepagrįstai, neišklausiusi ir neatsižvelgusi į vaikų nuomonę. Pagal Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 56 straipsnio 3 dalį, Vaiko laikinųjų globos (rūpybos) nuostatų 7 punktą, valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija nedelsdama gali paimti vaiką tik tuo atveju, jei teisėtas vaiko atstovas, smurtaudamas arba kitaip sukeldamas pavojų vaikui, piktnaudžiauja tėvų valdžia, ir dėl to kyla reali grėsmė vaiko sveikatai ar gyvybei, todėl Vilniaus rajono savivaldybės administracijos vaikų teisių apsaugos skyriaus 2009-02-02 sprendimas prieštarauja įstatymo imperatyvioms normoms. Kadangi, 2009-02-02 Vilniaus miesto vaikų teisių apsaugos skyriaus faktinio veiksmo teisinis pagrindas nenurodytas, todėl aktas dėl V. B. pervežimo turi būti pripažintas negaliojančiu dėl faktinio ir teisinio nepagrįstumo. 2009-02-10 Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo Nr. 40-188 teisiniu pagrindu nurodytos normos – Civilinio kodekso 3.262 straipsnio 1 dalis ir 3.264 straipsnio l dalis - reglamentuoja laikinosios globos (rūpybos) paskyrimą ir negali būti taikomos tuo atveju, kai teismo sprendimu yra paskirta nuolatinė globa (rūpyba). V. B. socialinių paslaugų teikimas turėtų būti vykdomas atsižvelgus į tai, kad ji yra Baltarusijos Respublikos pilietė, todėl Socialinių paslaugų įstatymo 5 straipsnio pagrindu, visų pirma, turi būti išspręstas jos laikino ar nuolatinio gyvenimo Lietuvos Respublikoje klausimas. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktorius 2009-03-03 įsakymuose Nr. A27-310, Nr. A27-311 bei 2009-03-20 įsakyme Nr. A-27-418, remiantis Civilinio kodekso 3.246 straipsnio 3 dalimi, nurodyta, jog buvo viršyti globėjui suteikti įgaliojimai. Nurodyta norma numato, kad nuo globėjo (rūpintojo) pareigų nušalina teismas, o įsakymų priėmimo metu, juose nurodytų vaikų gyvybei ar sveikatai realių grėsmių nebuvo, todėl nebuvo pagrindo patvirtinti vaikų apgyvendinimo Vaikų ir paauglių socialiniame centre Nemenčinėje bei Vilniaus vaikų globos namuose „Gilė“, Lentvario vaikų globos namuose. Be to, minėti įsakymai Nr. A27-311, Nr. A-27-418 liečia veiksmus, padarytus kitos savivaldybės teritorijoje, todėl jie grubiai pažeidžia Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 8 dalies 2 punkto reikalavimą. Reikalavimą dėl Mažeikių rajono savivaldybės administracijos vaikų teisių apsaugos skyriaus 2009-04-02 sprendimo Nr. VT6-29 bei 2009-04-14 Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo Nr. A1-487 pripažinimo negaliojančiais, ieškovas iš esmės grindė analogiškais motyvais, papildomai nurodydamas, kad sprendime esanti nuoroda, jog A. S. buvo kilę emociniai ir psichologiniai pavojai, neįrodo, kad vaiko sveikatai ir gyvybei buvo kilęs pavojus. Dėl 2009-03-20 Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo Nr. A-27-417, kuris grindžiamas Civilinio kodekso 3.264 straipsniu, nurodė, kad šios normos taikymo tvarka yra numatyta Vaiko laikinųjų globos (rūpybos) nuostatuose, kuriuose iš viso nenumatyta vaiko teisių apsaugos institucijų teisės nuo pareigų nušalinti globą (rūpybą) vykdančius juridinius asmenis, todėl esant įstatymų numatytiems pagrindams, globą (rūpybą) vykdančio juridinio asmens pakeitimas turėtų būti atliekamas teisme.

Atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus bei Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyrius su ieškiniu nesutiko.

Nurodė, kad buvo gautas nepilnametės V. B. prašymas dėl įtemptų ir konfliktiškų santykių su rūpintoju perkelti ją gyventi į kitus globos namus, be to, pats rūpintojas taip pat nesutiko toliau rūpintis nepilnamete ir 2009-01-27 pateikė Vilniaus rajono apylinkės teismui pareiškimą dėl nuolatinės globos Labdaros ir paramos fondo Padėkime vaikams ir seneliams filiale Pikeliškių vaikų globos namuose V. B. nutraukimo. Atsižvelgiant išimtinai į vaiko interesus, jo nuomonę, rūpintojo atsisakymą rūpintis V. B., Vaikų teisių apsaugos skyriui teko skubiai ieškoti naujo rūpintojo, todėl 2009-02-02 vaiko paėmimo aktas ir V. B. apgyvendinimas VšĮ V. Š. parapijos vaikų laikinos globos namuose, vadovaujantis Vaiko teisių konvencijos 3 straipsniu, 12 straipsniu, yra teisėtas. Laikinai pakeisti rūpintoją Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu iki kol teismas nutartimi paskirs kitą rūpintoją buvo būtina ir todėl, kad VšĮ V. Š. parapijos vaikų laikinos globos namai galėtų tinkamai pasirūpinti nepilnamete V. B. (išspręsti vaiko pilietybės, pašalpos gavimo klausimus ir pan.).

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai

2) 2009-02-02 Vilniaus miesto vaikų teisių apsaugos skyriaus aktą dėl V. B. pervežimo į V. Š. parapijos vaikų laikinosios globos namus, V. Š. g. 5 Vilniuje;

7) 2009-03-20 Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymą Nr. A-27-418, kuriuo įsakyta:

- Konstantiną A. B., N. B., K. R. B. skubiai apgyvendinti Vilniaus vaikų globos namuose „Gilė“;

- Z. B., M. V., J. Z., G. Z. skubiai apgyvendinti Lentvario vaikų globos namuose;

- O. K. ir V. K. skubiai apgyvendinti Vaikų ir paauglių socialiniame centre Nemenčinėje;

8) 2009-04-02 Mažeikių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus sprendimą dėl A. S. paėmimo iš labdaros ir paramos fondo „Padėkime vaikams ir seneliams“ filialo;

9) 2009-04-14 Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktorius įsakymą Nr. A1-487, kuriuo patvirtintas A. S. apgyvendinimo faktas Vaikų laikinosios globos namuose „Atsigręžk į vaikus“ Vilniaus miesto savivaldybėje.

Nurodo, kad pirmos instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai vertino į bylą pateiktus įrodymus bei netinkamai taikė materialinės teisės normas. Teismas spręsdamas dėl Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 8 d. 2 p. pažeidimų, rėmėsi tik atsakovų paaiškinimais ir nepasisakė dėl norminių aktų galiojimo teritorinio principo. Administracinius teisinius veiksmus, atsakovai galėjo atlikti tik tuo atveju, jei būtų nustatyta, kad Pikeliškių vaikų globos namų auklėtinių sveikatai ir gyvybei būtų grėsęs pavojus ar Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo nurodytos institucijos, būtų nustatę grėsmę dvasinei bei socialinei auklėtinių gerovei. Byloje pavojus vaikų sveikatai, gyvybei, dvasinei bei socialinei gerovei, nustatytas nebuvo, atsakovai įrodymų apie smurtą vaikų atžvilgiu nepateikė, todėl pagrindo administracine tvarka paimti vaikus iš globos namų nebuvo. Priimdamas skundžiamą sprendimą, ir skundžiamus aktus pripažindamas teisėtais, teismas rėmėsi vaikų prašymais, tačiau Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 56 straipsnio 3 dalyje vaikų sutikimas paimant juos iš globėjo (rūpintojo) nenumatytas. Be to, teismas remdamasis Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 56 straipsnio 3 dalimi, neįvertino atsakovų veiksmų bei jų įtakos, konfliktinės situacijos atsiradimui, nes būtent atsakovų priimti administraciniai aktai sukėlė grėsmes vaikams ir įtraukė juos į tarp institucinį darbinį ginčą. Spręsdamas ginčą tarp institucijų, pirmos instancijos teismas supainiojo vaikų bylų teiseną ir atsakovų interesus gynė remdamasis vaikų teisių gynimo būtinumu. Skundžiamame sprendime, teismas rėmėsi Socialinių paslaugų priežiūros departamento pažyma, su kuria ieškovas turėjo būti supažindintas, kad galėtų išvadas ginčyti teisme, tačiau departamento 2009 m. birželio 17 d. rašte Nr. (12.1.-05)-SI-292, nustatyti pažeidimai buvo pripažinti de fakto ir nurodyta, jog pažyma yra informacinio pobūdžio ir nesukuria jokių teisinių pasekmių. Teismas nepagrįstai rėmėsi 2008 m. spalio 26 d. įsakymu Nr.10, kuriuo atkreiptas Pikeliškių vaikų globos namų vadovo R. K. dėmesys, į silpną vaikų globos įstaigos globotinių kontrolę, nes nurodytas įsakymas grėsmės vaikų gyvybei ir sveikatai neįrodė. Ieškovo 2009 m. sausio 26 d. prašymas policijai padėti sudrausminti V. B., galėjo būti vertinamas tik kaip įrodantis netinkamą V. B. elgesį, dėl kurio, siekdamas sustabdyti kitų vaikų teisių pažeidimus, ieškovas kreipėsi į policiją. Teismas vienapusiškai ir šąliškai įvertino 2009 m. kovo 13 d. Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus pažymą, nes joje kalbama ne tik apie ieškovą, tačiau nustatytas ir įpareigojimas, apsvarstyti ir įvertinti Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjos veiksmus, kas rodo ir atsakovų kaltę. Teismas netinkamai įvertino psichologinio mikroklimato pažymą, nes, nuo 2009 m. vasario 2 d., pradėjus aktyvius vaikų paėmimo iš globos namų veiksmus, jokio normalaus mikroklimato būti negalėjo. Dėl tos pačios priežasties nebuvo pagrindo remtis ir 2009 m. kovo 5 d. mikroklimato nustatymo pažyma. Teismas, netinkama apimtimi įvertino apeliacinės instancijos teismo nutartį Nr. 2S-1132-302/2009, kuria palikta galioti pirmos instancijos teismo nutartis, dėl ieškovo nušalinimo nuo pareigų, nes nutartyje kolegija pripažino, jog ieškovas galėjo vykdyti globos (rūpybos) funkcijas ir Pikeliškių globos namuose buvo pakankamai geros sąlygos auklėtiniams gyventi. Ieškovo nuomone, globėjo (rūpintojo) nušalinimo klausimas turėjo būti sprendžiamas ne administracine, o teismine tvarka ir vaikai į kitus globos namus galėjo būti perkelti tik esant teismo sprendimui. Atsakovai savo vaiksmais sukūrė sąlygas blogam psichologiniam mikroklimatui, todėl toks pasinaudojimas savo padėtimi sudarė sąlygas pripažinti atsakovų veiksmus bei jų pagrindu priimtus administracinius aktus negaliojančiais.

Vilniaus rajono savivaldybės adminstracija bei Vilniaus miesto savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyrius atsiliepimais į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o teismo sprendimą palikti nepakeistu.

Nurodo, kad vaikų interesai sprendžiant bet kokį ginčą susijusį su vaikais yra prioritetiniai, todėl nustačius bet kokią žalą ar jos grėsmę vaikų sveikatai, vystymuisi ar asmeniniams interesams, vaikai turi būti apsaugoti nuo grėsmę ar žalą keliančių veiksnių. Byloje esantys įrodymai, patvirtino nuolatinius globėjo daromus vaikų teisių pažeidimus kas buvo nesuderinama su vaikų fizine, socialine ir dvasine gerove, todėl teismas, remdamasis Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 56 straipsnio 3 dalimi, pagrįstai sprendė, jog vaikai teisėtai buvo perkelti gyventi kitur. Ieškovas ginčydamas skundžiamus sprendimus nepaneigė atsakovų argumentų, bei neįrodė, kad vaikai toliau norėjo gyventi pas globėją (rūpintoją), Pikeliškių vaikų globos namuose, todėl teismo sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas ir jo naikinti nėra pagrindo.

Mažeikių rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą, prašo teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Nurodo, kad pirmos instancijos teismas visapusiškai ir kompleksiškai ištyrė byloje surinktus įrodymus bei teisingai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias ginčo santykį. Teismas išanalizavęs bylos medžiagą, tinkamai nustatė aplinkybes susijusias su netinkamų sąlygų gyvenimo, vystymosi ir asmeninių interesų užtikrinimu A. S., esant globėjo Labdaros ir paramos fondo ,,Padėkime vaikams ir seneliams“ filialo globoje. A. S. gyvenamoji vieta deklaruota Mažeikių rajone, todėl jai Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. A1-487, pagrįstai buvo nustatyta laikinoji gyvenamoji vieta, vaikų globos namuose ,,Atsigręžk į vaikus“ Lenkų g. 1/17, Vilniuje, tokiu būdu apsaugant nepilnametės mergaitės teises ir teisėtus interesus (Vietos savivaldos 29 straipsnio 8 d. 2 p.)

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str. 1 ir 2 dalys).

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, apeliacinio skundo bei atsiliepimo į apeliacinį skundą teisinius argumentus ir juos įvertinęs (CPK 183 str., 185 str.), konstatuoja, kad Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 25 d. sprendimas civilinėje byloje atitinka faktines bylos aplinkybes (CPK 265 str. 1 d.), yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 str.), todėl apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas ieškovo apeliacinį skundą, pirmos instancijos teismo sprendimo išvadų ir argumentų nebekartoja.

Apeliantas apeliacinį skundą grindžia tomis aplinkybėmis, kad pirmos instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, o būtent Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 8 dalies 2 punktą, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 56 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Su apelianto argumentais apeliacinės instancijos teismo, teisėjų kolegija nesutinka.

1989 metų Jungtinių tautų vaiko teisių konvencijoje (įsigaliojo 1992-03-01,Seimo ratifikuota 1995 liepos 3 d, įstatymu Nr. I-983), nustatyti vaiko išlaikymo principai, kiekvieno vaiko teisė, turėti gyvenimo sąlygas, kokių reikia fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi (27 str. 1 d.), didžiausia atsakomybė tėvams ir kitiems vaiką auklėjantiems asmenims už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, sudarymą (27 str. 2 d.). Valstybės pareiga padėti tėvams ir kitiems vaiką auklėjantiems asmenims šią teisę įgyvendinti, užtikrinti tinkamą vaiko išlaikymą tiek, valstybės viduje, tiek ir užsienyje (27 str. 4 d.).

Įgyvendinant Konvencijos nuostatas Lietuvos Respublikoje, priimtas Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas (1996-03-14 d., Nr. I-1234), kuris nustatė bendrąsias vaikų teisių apsaugos nuostatas ir principus. Šio įstatymo pagrindu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. kovo 27 d. nutarimu Nr. 405 patvirtinti Vaiko globos organizavimo nuostatai, reglamentuoja bendruosius Lietuvos Respublikos teritorijoje likusio be tėvų globos vaiko, globos (rūpybos) organizavimo principus. Šie nuostatai bei įstatymai reglamentuojantys vaiko globos (rūpybos) organizavimą, vaiko, kuriam reikalinga globa (rūpyba) sąvoką, apima bet kurį vaiką likusį be tėvų globos Lietuvos Respublikos teritorijoje, tiek turintį Lietuvos Respublikos pilietybę, tiek be pilietybės arba turintį kitos valstybės pilietybę.

Vaikų gyvenimo sąlygos ir jų santykiai su vaikų globos įstaigos administracija ir fondo vadove O. K. yra konstatuoti Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus 2009 m. kovo 13 d. pažymoje ,,Dėl galimo vaiko teisių ir interesų pažeidimo Labdaros ir paramos fondo ,,Padėkime vaikams ir seneliams“ filiale – Pikeliškių vaikų globos namuose (T2, b.l. 1-35), Socialinių paslaugų priežiūros departamento prie Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2009 m. vasario 3 d. pažymoje ,,Dėl LPF ,,Padėkime vaikams ir seneliams“ filialo, Pikeliškių kaime, teikiamos socialinės globos vertinimo“ (b.t. 2, b.l. 36-47), vaikų požiūrį į administracijos vaiksmus ir tų veiksmų vertinimą įrodo (CPK 178 str.) pačių auklėtinių raštiški pareiškimai esantys civilinėje byloje.

Lietuvos Respublikos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 36 straipsnio 3 dalis numato, kad ... kai tėvai (tėvas, motina) arba kitas teisėtas vaiko atstovas smurtaudamas arba kitaip sukeldamas pavojų vaikui piktnaudžiauja tėvų valdžia ir dėl to kyla reli grėsmė vaiko sveikatai ar gyvybei, valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija arba Valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija, kartu su policija nedelsdama paima vaiką iš tėvų globos arba kitų teisėtų vaiko atstovų ir perduoda jį globoti bei rūpintis Civilinio kodekso nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto minėtos materialinės teisės normos aiškinimu, situacijai, kuri nagrinėjama šioje byloje.

Vaiko interesai sprendžiant bet kurį su vaikais susijusį ginčą yra prioritetiniai. Tai atsispindi Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijoje (3 str. 1 d.). Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 3.3 straipsnio 1 dalyje, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte, todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad bet kokia žala ar jos grėsmė, susijusi su vaiko vystymųsi ar jo asmeniniais interesais yra nepateisinama, vaikas nedelsiant turi būti izoliuojamas nuo tokią grėsmę keliančio subjekto.

Valstybė, tokiame vaiko teisių apsaugos kontekste, pavedė vietos savivaldos institucijoms, užtikrinti vaiko teisių apsaugą (LR Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 58 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija, įvetinusi faktines bylos aplinkybes, sprendžia, kad atsakovai tinkamai įgyvendino valstybės deleguotas funkcijas apsaugant vaikų teises ir teisėtus interesus, todėl tenkinti atsakovo apeliacinį skundą, nėra teisinio pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1.).

Civilinio proceso kodekso 88 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, iš atsakovo Labdaros ir paramos fondo ,,Padėkime vaikams ir seneliams“ valstybės naudai priteistinos 22,80 Lt išlaidos susijusios su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutarė:

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o ieškovo Labdaros ir paramos fondo ,,Padėkime vaikams ir seneliams“ apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš ieškovo Labdaros ir paramos fondo ,,Padėkime vaikams ir seneliams“ kodas 9202437, valstybės naudai 22,80 Lt išlaidų susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.