- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-06-28
- Bylos Nr.
- 2K-304/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 1-07-1-00406-2008-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aldona Rakauskienė (pirm.), Vytautas Masiokas, Olegas Fedosiukas (pran.)
- Nuteistasis
- L. K., I. K., D. R.
- Nukentėjusysis
- R. Ž.
- Kategorijos
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Vytauto Masioko ir pranešėjo Olego Fedosiuko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios L. K. kasacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. liepos 28 d. nuosprendžio ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 21 d. nutarties.
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. liepos 28 d. nuosprendžiu L. K. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 1 dalį ir jai paskirta 50 (penkiasdešimties) minimalių gyvenimo lygių (6500 Lt) dydžio bauda. Nustatyta, kad baudą nuteistoji L. K. turi sumokėti per 10 (dešimt) mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Iš nuteistųjų L. K., I. K. ir D. R. nukentėjusiajai R. Ž. solidariai priteista 9000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Iš nuteistųjų L. K., I. K. ir D. R. išieškota 26,07 Lt proceso išlaidų valstybei.
Taip pat šiuo nuosprendžiu nuteisti I. K. ir D. R., tačiau jie nuosprendžio kasacine tvarka neskundžia.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. gruodžio 21 d. nutartimi nuteistosios L. K. apeliacinį skundą atmetė.
Aprašomoji dalis
nustatė:
L. K. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad, būdama valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu — UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktore, teikdama viešąsias paslaugas – žemės sklypų kadastrinius matavimus, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi ir tokiais, susijusiais su tarnybinių pareigų atlikimu, savo veiksmais, pažeisdama valstybės deklaruojamus įstatymų viršenybės, teisėtumo, lojalumo ir kitus valstybės tarnybos principus, parodė nepagarbą Lietuvos Respublikos įstatymams ir poįstatyminiams aktams, kurdama savivalės, įstatymų nepaisymo sistemą diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, dėl to didelės neturtinės žalos patyrė valstybė bei R. Ž. ir M. K.. 2006 m. birželio 13 d. L. K., pažeisdama Nekilnojamo turto kadastrų nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005-06-23 nutarimo Nr. 695 redakcija), 13 punktą, t. y. nesudariusi sutarties su užsakovais (A. R., valdančia sodų paskirties 358 žemės sklypą, esantį sodų bendrijoje (duomenys neskelbtini) ir R. K. – Ž., valdančia sodų paskirties 359 žemės sklypą, esantį sodų bendrijoje (duomenys neskelbtini)), neturėdama teisės aktų nustatyta tvarka patikslinto teritorijų planavimo dokumento — sodininkų bendrijos (duomenys neskelbtini) generalinio plano — P. S. ir V. P., kurie nebuvo žemės sklypų 358 ir 359 savininkai ir neturėjo A. R. bei R. K. – Ž. įgaliojimo, paprašius atlikti minėtos sodų bendrijos žemės sklypų 347, 358 ir 359 kadastrinius matavimus, kartu su UAB „(duomenys neskelbtini)“ vykdytoju D. R., neteisėtai atliko sodų paskirties žemės sklypų 358 ir 359, esančių sodų bendrijoje (duomenys neskelbtini), kadastrinius matavimus ir neteisėtai nustatė bei pakeitė šių žemės sklypų ribas. Pagal Nekilnojamojo turto kadastrų nuostatų 21 punktą L. K. apie žemės sklypų ribų pakeitimą neinformavo žemės sklypų savininkių ir Panevėžio apskrities administracijos žemės tvarkymo departamento Panevėžio rajono žemėtvarkos skyriaus. Dėl jos ir D. R. neteisėtų veiksmų atsiradusį tariamai laisvą (nors iki minėtų matavimų faktiškai valdytą R. Ž.) 27 kvadratinių metrų žemės sklypą vėliau neteisėtai įsigijo A. R., o po to perpardavė jį P. S..
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistoji L. K. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. liepos 28 d. nuosprendį ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 21 d. nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukti.
Kasatorė nurodo, kad jai pritaikytu baudžiamuoju įstatymu nustatyta atsakomybė už tyčinį netinkamą pareigų atlikimą, kai pažeidžiami pareigas reglamentuojantys teisės aktai ir tuo padaroma didelė žala kitiems asmenims arba valstybei. Taigi būtina įrodyti nusikalstamos veikos subjektyviąją pusę, t. y. veiką padariusio asmens tyčią. Tačiau nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme nuteistosios tyčia pažeisti jos veiklą reglamentuojančius teisės aktus nebuvo įrodinėjama. Taip pat liko nenustatytas veikos motyvas. Todėl, kasatorės nuomone, teismo teiginys, kad veika padaryta tiesiogine tyčia, yra deklaratyvus ir nepagrįstas jokiais bylos duomenimis.
Nuteistoji L. K. pripažįsta, kad nevisiškai nuosekliai laikėsi jos veiklą reglamentavusių teisės aktų (Nekilnojamojo turto kadastrų nuostatų 13 punkto) reikalavimų, nes žodines sutartis dėl sklypų matavimų sudarė ne tiesiogiai su formaliais sklypų savininkais, bet su šių savininkų žodžiu įgaliotais asmenimis – A. R. įgaliotu P. S. ir R. Ž. įgaliotu M. K.. Iš Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžio turinio nuteistoji daro išvadą, kad teismas jos veiksmus vertino tik kaip aplaidžius, bet ne kaip tyčinius, t. y. teismas pripažino, kad žodinės sutartys dėl sklypų kadastrinių matavimų buvo sudarytos, tik dėl aplaidumo jos buvo sudarytos netinkamai.
Šalies argumentai
Kasatorė pripažįsta, kad nors L. K. turimame plane buvo nurodyta kitokia sklypo konfigūracija nei po jos atliktų matavimų, tačiau ji šiai aplinkybei reikšmės neteikė, nes M. K. privatizuoto sklypo plotas atitiko matavimus. Dėl to nuteistoji laiku neinformavo sklypų savininkų ir apskrities viršininko administracijos žemės tvarkymo departamento teritorinio žemėtvarkos skyriaus. L. K. nurodo, kad Nekilnojamojo turto kadastrų nuostatų 21 punkto pažeidimas buvo padarytas netyčia, nepakankamai atsakingai atlikus savo pareigas – nesuteikus reikšmės pastebėtiems neatitikimams, o ne piktnaudžiaujant tarnybine padėtimi.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija atmetė nuteistosios L. K. apeliacinio skundo argumentą dėl tiesioginės tyčios pažeisti teisės aktų reikalavimus nebuvimo. Teismas tokį sprendimą motyvavo tuo, kad bylos duomenimis yra nustatyta, jog nuteistoji L. K. bei nuteistasis D. R. žinojo, kad sklypų matavimus atlieka be teisėtų jų savininkų prašymų. Kasatorė nesutinka su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada. Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendyje pripažinta, kad sklypų matavimai buvo atlikti esant sutartims, nors ir netinkamai sudarytoms, su sklypų savininkų įgaliotais asmenimis. Kasatorė nurodo, kad ji neabejojo, jog sutartys yra sudaromos su sklypų savininkų įgaliotais asmenimis, nes šie asmenys turėjo sklypų dokumentus, gerai žinojo situaciją. Todėl kasatorė laiko nepagrįstais nukentėjusiojo M. K. teiginius, kad sklypo savininkė jo dukra R. Ž. nežinojo apie matavimų eigą. Pats M. K. aktyviai atstovavo savo dukrai atliekant matavimus, turėjo sklypo dokumentus, tą jis patvirtino ir teismo posėdyje, todėl nuteistoji pagrįstai tikėjo, kad R. Ž. suteikė M. K. įgaliojimus bei žinojo apie vykdomus sklypo matavimus.
Be to, kasaciniame skunde pažymima, kad ta aplinkybė, jog sklypo matavimo darbai atliekami be oficialaus sklypo savininko prašymo, savaime dar nereiškia, kad taip besielgiantis asmuo siekia tyčia pažeisti įstatymus. Pasak kasatorės, tyčią gali patvirtinti tik bylos duomenimis nustatytas veikos motyvas, todėl motyvas tokioje byloje tampa būtina ir įrodinėtina aplinkybe. Motyvo pasielgti pavojingai ir priešingai įstatymui nebuvimas (ar nenustatymas bylos duomenimis) rodo, kad nusikalstama veika buvo padaryta netyčia. Anot nuteistosios, ji neturėjo jokio motyvo atimti iš vienų asmenų jiems priklausančios ar turinčios priklausyti žemės sklypo dalies ir taip pat neturėjo jokio motyvo pagelbėti kitiems asmenims nepagrįstai įgyti teisę į dalį žemės sklypo. Byloje nėra nustatyti jokie palankūs nuteistosios ryšiai su A. R., P. S. ar V. P., kurie skatintų ją padėti šiems asmenims. Taip pat byloje nėra nustatyti jokie priešiški nukentėjusiosios santykiai su R. Ž. ar M. K., kurie skatintų ją kenkti šiems asmenims. Kasatorė nurodo, kad teismų nustatytą tiesioginės tyčios buvimą jos veiksmuose ji nuosekliai neigė viso proceso metu, be to, būtent motyvo nebuvimu grindė savo apeliacinį skundą dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo, tačiau apeliacinį skundą nagrinėjęs Panevėžio apygardos teismas apie šį skundo teiginį nutartyje nepasisakė.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad, atlikus matavimus, byla buvo perduota Panevėžio apskrities viršininko administracijos žemės tvarkymo departamento Panevėžio rajono žemėtvarkos skyriui. Būtent šis skyrius pagal kompetenciją turėjo patikrinti, ar žemės sklypo ribos atitinka teritorijų planavimo dokumentais suformuotas žemės sklypo ribas, o nustatęs trūkumus, bylą turėjo grąžinti vykdytojui. Nuteistosios L. K. nuomone, ši aplinkybė ne tik eliminuoja jos tyčią siekiant pakeisti sklypų ribas, tačiau panaikina ir nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 straipsnio 1 dalyje, sudėties buvimą jos veiksmuose, nes tarp L. K. veiksmų ir kilusių padarinių negali būti konstatuotas tiesioginis priežastinis ryšys. Šiuo atveju byloje turėjo būti nustatytas jos susitarimas su teritorinio žemėtvarkos skyriaus atitinkamu pareigūnu, kurio kompetencijai priklausė bylos (matavimų teisėtumo) patikrinimas, nes nesudarius tokio susitarimo nuteistajai inkriminuojamas tikslas – pakeisti sklypų ribas – negalėtų būti pasiektas.
Kasatorė pripažįsta, kad dėl nusikalstamo nerūpestingumo neįsigilinusi į pateikiamus ne formalių sklypų savininkų užsakymus matavimams ir tam tikrus neatitikimus, ji padarė klaidų atitinkamuose kadastriniuose matavimuose, taip pat neįvertino, kad tokių klaidų padarys ir jos parengtą bylą tikrinantis bei sprendimą priimantis pareigūnas. Nuteistoji L. K. taip pat pripažįsta, kad, tikėtina, tarp jos aplaidaus ir nepakankamai atsakingo pareigų atlikimo bei R. Ž. padarytos žalos galėjo būti priežastinis ryšys, tačiau tokiu atveju, kasatorės nuomone, jos veiksmai turėjo būti vertinami tik kaip netinkamas pareigų atlikimas dėl neatsargumo pagal BK 229 straipsnį, bet ne kaip tiesiogine tyčia padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 228 straipsnio 1 dalyje. Be to, kasatorės nuomone, nors jos netinkamas pareigų atlikimas sudarė sąlygas atsirasti padariniams (R. Ž. teisės į laisvos žemės sklypo dalies privatizavimą praradimas), tačiau tiesiogiai šiuos padarinius lėmė kito asmens (tikrinančio pareigūno) netinkamas pareigų atlikimas.
Pasak kasatorės, nustatytomis aplinkybėmis nėra jokio pagrindo priteisti iš jos nukentėjusiajai padarytos neturtinės žalos atlyginimą. Be to, nukentėjusiajai R. Ž. priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis (9000 Lt) nepagrįstas. Kasaciniame skunde nurodoma, kad beveik visame procese, tiek dėl žemės sklypo matavimo, tiek ir baudžiamajame procese, nukentėjusioji R. Ž. nedalyvavo, todėl teismo išvados, kad ji jautė nepatogumus, išgyvenimus arba kad tie nepatogumai buvo tokie reikšmingi, jog buvo įvertinti labai didele pinigų suma, nepagrįstos. Kasatorė nesutinka su Panevėžio miesto apylinkės teismo teiginiu, kad buvo pažeistos R. Ž. konstitucinės teisės ginti savo nuosavybę. Jos nuosavybė į didesnį sklypą, nei nustatyta nuteistosios L. K. matavimais, nėra įgyta. Nukentėjusioji tik gali ateityje įgyti nuosavybės teisę į šią sklypo dalį. Šiuos argumentus kasatorė kėlė ir savo apeliaciniame skunde, tačiau apeliacinės instancijos teismas šios skundo dalies neišnagrinėjo. Kasatorė taip pat nurodo, kad teismai nepasisakė, kodėl nukentėjusiosios R. Ž. patirtą neturtinę žalą įvertino didesne pinigų suma, nei daugeliu atveju įvertinama nuo smurtinių nusikaltimų nukentėjusių asmenų patirta neturtinė žala.
Šalies argumentai
Kasatorė mano, kad pirmosios instancijos teismas suklydo priteisdamas nukentėjusiajai neturtinės žalos atlyginimą solidariai iš visų nuteistųjų, nes byloje nenustatyta nuteistųjų susitarimo ir bendrų nusikalstamų veiksmų. Apeliacinės instancijos teismas šios teisinės klaidos neištaisė. Lietuvos teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog solidariosios civilinės atsakomybės pagrindas yra bendrininkavimas. L. K. nurodo, kad jos su kita nuteistąja I. K., su kuria ji yra patraukta solidariojon atsakomybėn, nesieja joks bendrininkavimas. Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog tam tikrais atvejais solidarioji atsakomybė galima ir asmenims, kurie nėra pripažinti nusikalstamos veikos bendrininkais, pvz.: kai jie padaro žalos nukentėjusiajam ir nėra įmanoma nustatyti, kiek vienas ar kitas asmuo prisidėjo prie žalos atsiradimo. Tačiau tokiu atveju, kasatorės nuomone, teismas, priteisdamas žalos atlyginimą solidariai iš asmenų, kurie nėra pripažinti nusikalstamos veikos bendrininkais, turėjo motyvuoti, kodėl taikoma solidarioji, o ne dalinė civilinė atsakomybė. Kasatorė nurodo, kad šį klausimą kėlė ir savo apeliaciniame skunde, tačiau apeliacinės instancijos teismas dėl šio argumento nepasisakė, t. y. nepatikrino bylos tiek kiek buvo prašoma apeliaciniu skundu. Taigi Panevėžio apygardos teismas nesilaikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, o tai laikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu.
Kasatorės nuomone, tinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą šioje baudžiamojoje byloje, ji galėtų būti pripažinta kalta tik dėl neatsargios nusikalstamos veikos, o toks kaltinimas jai nebuvo pareikštas. Todėl, nuteistosios L. K. teigimu, jai atžvilgiu byla turėtų būti nutraukta.
Atsiliepimas
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorė Nijolė Frolova atsiliepimu į nuteistosios L. K. kasacinį skundą prašo šį atmesti.
Atsiliepime nurodoma, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, ištyręs esančius įrodymus, priėmė pagrįstą ir teisingą nuosprendį nuteistosios L. K. atžvilgiu. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio reikalavimai nebuvo pažeisti. Šio nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrino Panevėžio apygardos teismas, kuris, išnagrinėjęs L. K. apeliacinį skundą, nenustatė baudžiamojo įstatymo taikymo ir esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, o 2010 m. gruodžio 21 d. nutartyje pagrįstai nurodė, kad pirmos instancijos teismas byloje esančius įrodymus ištyrė nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, teisingai juos įvertino ir pagrįstai nuteistosios nusikalstamus veiksmus kvalifikavo pagal BK 228 straipsnio 1 dalį.
Prokurorė nurodo, kad tiek apeliaciniame, tiek kasaciniame skunduose nuteistoji L. K. pripažįsta formaliai ne visiškai laikiusis jos veiklą reglamentuojančių teisės aktų, padariusi atitinkamas klaidas kadastriniuose matavimuose, pastebėjusi sklypų konfigūracijų skirtumus, tačiau tai padariusi netyčia. Prokurorės nuomone, apeliavimas į tai, kad nuteistoji neturėjusi jokio motyvo tyčia padaryti nurodytas klaidas, nes, esą nepažinojusi sklypų savininkų asmeniškai ir nesiekusi jiems kokios nors naudos ar žalos, atmestinas kaip nepagrįstas, nes tokio motyvo buvimas kvalifikuotinas kaip BK 228 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstama veika. Atsiliepime teigiama, kad Panevėžio apygardos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, išsamiai pasisakė ir dėl L. K. veikos kvalifikavimo. Pagal nuteistosios padarytų veiksmų seką, aprašytą ir įvertintą tiek nuosprendyje, tiek nutartyje, yra akivaizdu, kad nuteistoji suvokė nusikalstamos veikos pobūdį, numatė galinčius atsirasti padarinius ir jų siekė (BK 15 straipsnio 2 dalis). Nutartyje neformaliai pasisakyta ir dėl civilinio ieškinio dydžio. Žala atsirado dėl neteisėtų visų nuteistųjų veiksmų ir, pasak prokurorės, pagrįstai jos atlyginimas priteistas solidariai iš visų trijų nuteistųjų.
Dėl šių aplinkybių prokurorė daro išvadą, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimai dėl L. K. pripažinimo kalta pagal BK 228 straipsnio 1 dalį yra pagrįsti ir teisėti, civilinis ieškinys išnagrinėtas tinkamai.
Nukentėjusioji R. Ž. atsiliepimu į nuteistosios L. K. kasacinį skundą prašo šį atmesti. Anot nukentėjusiosios, baudžiamojoje byloje visiškai įrodyta, kad nuteistoji L. K. yra kalta padariusi jai inkriminuotą nusikalstamą veiką. Atsiliepime pažymima, kad nuteistoji L. K. pripažįsta visus neteisėtai atliktus savo veiksmus, tačiau nesutinka, kad šiuos veiksmus ji atliko tyčia. Nukentėjusiosios teigimu, L. K. veika turi visus tyčiai būdingus požymius. Būdama valstybės tarnautojui prilygintas asmuo – UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorė, teikdama viešąsias paslaugas – žemės sklypų kadastrinius matavimus, turėdama aukštąjį išsilavinimą, nuteistoji negalėjo nesuvokti, kad pažeidžia valstybės įstatymus, kurie jai buvo žinomi, ir kad jos veiksmai sukels žalingus padarinius. Atsiliepime taip pat nurodoma, kad nuteistoji L. K. turėjo ir motyvą pasielgti pavojingai ir priešingai įstatymui — už atliktus matavimus ji gavo piniginį atlygį. Tai įrodo pinigų priėmimo kvitai.
Nukentėjusioji atkreipia dėmesį į tai, kad ji savo sodo sklypo matavimų neužsakinėjo ir už atliktas paslaugas nuteistajai nemokėjo, procese dėl žemės sklypo matavimo ji nedalyvavo. O baudžiamajame procese nukentėjusioji dalyvavo pagal galimybes, nes jai gimė du vaikai, abu turi sveikatos sutrikimų, kurie, nukentėjusiosios nuomone, yra jos patirtų išgyvenimų pasekmė.
Atsiliepime pažymima, kad dėl L. K. padarytų pažeidimų, kuriuos ji pati pripažįsta, nukentėjusioji patyrė didelę turtinę ir moralinę žalą, jos patirta žala yra daug didesnė negu 9000 Lt, todėl teismas priteisė teisingą atlyginimą už patirtus nuostolius ir išgyvenimus. R. Ž. teigia, kad, nuteistosios padedami, kaimyninių sodo sklypų savininkai jaučiasi esantys padėties šeimininkai, naudojasi užgrobtu sklypu, sudarę neįmanomas sąlygas jai naudotis teisėtai priklausančia nuosavybe. Nukentėjusioji teigia, kad iki šios dienos patiria nuteistųjų bei kitų suinteresuotų asmenų moralinį spaudimą, šantažą, grasinimus, persekiojimą siekiant, kad ji atsisakytų teisių į jai priklausantį sodo sklypą.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas netenkintinas.
Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 228 straipsnio 1 dalį
Nuteistoji L. K. ginčija jos veiksmų kvalifikavimą pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, teigdama, kad byloje nebuvo nustatyti visi būtinieji šios nusikalstamos veikos sudėties požymiai, t. y. nebuvo įrodytas motyvas, tyčia ir priežastinis ryšys. Anot kasatorės, atlikdama sklypų matavimus, nuteistoji neketino pažeisti norminių teisės aktų, reglamentuojančių jos veiklą, o pažeidimai buvo padaryti dėl aplaidumo. Šie kasacinio skundo teiginiai neatitinka bylos duomenų.
Byloje esančių ir teisiamojo posėdžio metu patikrintų duomenų visuma neginčijamai įrodyta, kad L. K., būdama UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorė, pažeisdama Nekilnojamo turto kadastrų nuostatų reikalavimus, nesudarius sutarties su užsakovais, nesant žemės sklypų savininkų prašymų, bet pagal pašalinių asmenų prašymą, kartu su UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotoju D. R. neteisėtai atliko sodų paskirties žemės sklypų kadastrinius matavimus, neteisėtai nustatė bei pakeitė jų ribas, apie tai neinformavo žemės sklypų savininkų ir rajono žemėtvarkos skyriaus. Dėl to buvo apribota nukentėjusiosios R. Ž. teisė laisvai disponuoti žemės sklypu. Apie sklypo ribų pakeitimą nukentėjusioji buvo informuota praėjus daugiau nei metams po matavimų atlikimo, kai jau buvo sutvarkyti dokumentai dėl neteisėto žemės sklypo privatizavimo A. R.. Konstatuota, kad tokiais veiksmais buvo kuriama savivalės, įstatymų nepaisymo sistema, diskredituotas tarnautojo vardas, dėl to didelės neturtinės žalos patyrė valstybė bei R. Ž. ir M. K.. Bylą nagrinėjusių teismų sprendimuose detaliai aptarta, kokius norminių aktų pažeidimus padarė L. K., kaip jie lėmė šios žalos atsiradimą, kodėl daroma išvada dėl tyčinio šių veiksmų pobūdžio.
Nors, kaip nurodo pati kasatorė, ji viso bylos nagrinėjimo metu nuosekliai neigė tyčios buvimą, tačiau byloje nustatytos faktinės aplinkybės (nuteistosios informuotumas apie norminių aktų reikalavimus, savavališkas jos veiksmų pobūdis, akivaizdus žemės sklypų savininkų teisių ignoravimas, nuoseklus siekimas pakeisti žemės sklypų ribas prieš jų savininkų valią, neinformuojant jų apie tai) rodo, kad L. K. veikė priešingais tarnybos interesais, tai darė sąmoningai, suvokdama savo tarnybinių veiksmų neteisėtumą, numatydama galimus neigiamus padarinius, jų siekdama. Motyvas, į kurio nebuvimą apeliuoja kasatorė, nėra įrodinėtinas piktnaudžiavimo, numatyto BK 228 straipsnio 1 dalyje, požymis. Nuteistosios versija, kad ji jai inkriminuotus pažeidimus padarė dėl aplaidumo, teismų motyvuotai atmesta.
Nuteistosios L. K. teigimu, norint nustatyti priežastinį ryšį tarp jos veiksmų ir kilusių padarinių, buvo būtina nustatyti jos susitarimą su teritorinio žemėtvarkos skyriaus atitinkamu pareigūnu, kurio kompetencijai priklausė bylos (matavimų teisėtumo) patikrinimas, ir kad be tokio susitarimo nuteistajai inkriminuoti padariniai (sklypų ribų pakeitimas) negalėtų kilti. Pažymėtina, kad šioje byloje L. K. neteisėti veiksmai iš tiesų turėtų būti vertinami ne izoliuotai, bet atsižvelgiant ir į kito atsakingo asmens – I. K. – vaidmenį. I. K. šioje byloje, nors ir nepripažinta L. K. bendrininke, tačiau taip pat nuteista už piktnaudžiavimą, nes, eidama Panevėžio apskrities viršininko administracijos žemės tvarkymo departamento Panevėžio rajono žemėtvarkos skyriaus vyresniosios specialistės pareigas, nepatikrinusi atliktų kadastrinių matavimų teisėtumo, jų pagrindu ėmėsi neteisėtų veiksmų, įteisinančių žemės sklypų ribų pakeitimus. Taigi pagal nustatytas aplinkybes nukentėjusiesiems padarytą žalą lėmė visų nuteistųjų veiksmai. Tačiau tai, kad teismo nuosprendyje nenustatytas nusikalstamas susitarimas tarp nuteistųjų, nepaneigia kiekvieno jų indėlio į žalos atsiradimą. Pažymėtina ir tai, kad L. K. buvo inkriminuota ne tik žala nukentėjusiesiems, bet ir didelė neturtinė žala valstybei, kuri nustatoma atsižvelgiant ir į pažeistų interesų ir kaltininko einamų pareigų svarbą, nukentėjusiųjų pareigūno ar jam prilyginto asmens veiksmų vertinimą, neigiamą padarytos veikos poveikį institucijos, kurioje dirba kaltininkas, reputacijai, valstybės autoritetui ir pan. (kasacinės nutartys Nr. 2K-355/2009, 2K-529/2008, 2K-421/2008, 2K-660/2007, 2K-76/2007, 2K-660/2007, 2K-16/2010). Neabejotina, kad L. K., kaip valstybės tarnautojui prilyginto asmens, padaryti pažeidimai, net jei jie būtų nagrinėjami atskirai, vertintini kaip padarę didelę žalą valstybei.
Konstatuotina, kad pagal teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes, L. K. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo
Kasaciniu skundu nuteistoji L. K. ginčija nukentėjusiosios R. Ž. civilinio ieškinio ir priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžio pagrįstumą. Taip pat nuteistoji nesutinka su žalos atlyginimo priteisimu solidariai iš visų nuteistųjų.
CK 6.250 straipsnyje nurodyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įstatymas nustato, kad neturtinė žala turi būti atlyginama visais atvejais, kai ji padaroma nusikaltimu. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai savo sprendimuose išdėstė aiškius ir logiškus motyvus, kodėl sprendžia, kad nuteistosios veiksmais buvo padaryta neturtinė žala nukentėjusiajai R. Ž.. Bylos duomenimis nustatyta, kad neteisėtai pakeitus žemės sklypo, priklausančio nukentėjusiajai R. Ž., konfigūraciją bei laiku apie tai nepranešus pačiai nukentėjusiajai ir atitinkamoms valstybės institucijoms, buvo apribota nukentėjusiosios konstitucinė teisė į nuosavybę, apsunkinta jos galimybė ginti savo teises visose valstybinėse institucijose. Neabejotina, kad tai sukėlė neigiamų padarinių — negatyvių emocijų, išgyvenimų, besitęsiančių ilgą laiką, nes R. Ž. jau keletą metų priversta ginti savo teises įvairiose institucijose (taip pat ir teismuose). Tokiomis aplinkybėmis teismų sprendimais nukentėjusiajai priteista 9000 Lt suma neturtinei žalai atlyginti netraktuotina kaip neproporcingai didelė ir neteisinga.
CK 6.279 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai. Kasatorė teisingi pastebi, kad solidarioji atsakomybė taikoma tada, kai žalą padaro nusikalstamos veikos bendrininkai. Tačiau tai nėra vienintelis solidariosios atsakomybės taikymo atvejis. Teismų praktikoje solidarioji atsakomybė deliktiniuose santykiuose paprastai taikoma esant bent vienai iš šių sąlygų: 1) kai asmenis sieja bendri veiksmai pasekmių atžvilgiu; 2) kai asmenis sieja bendri veiksmai neteisėtų veiksmų atžvilgiu, t. y. šiuo atveju solidarioji atsakomybė galima, net jei neteisėtai veikęs asmuo tiesiogiai nepadaro žalos, bet žino apie tiesiogiai žalą padariusio asmens veiksmų neteisėtumą; 3) kai asmenys, nors tiesiogiai ir nepadaro žalos, bet prisideda prie jos kurstymo, inicijavimo ar provokacijos, t. y. kai iš esmės juos sieja bendra kaltė, nesvarbu, tai padaryta tyčia ar dėl neatsargumo; 4) kai asmenų nesieja bendri neteisėti veiksmai ir jie vienas apie kitą nežino, bet padaro žalos, ir neįmanoma nustatyti, kiek vienas ar kitas prisidėjo prie tos žalos atsiradimo, arba žala atsirado tik dėl jų abiejų veiksmų; 5) kai pareiga atlyginti žalą atsiranda skirtingu pagrindu (pvz., sutartinės ir deliktinės atsakomybės pagrindais); 6) kai žalą padaro asmuo, o kitas asmuo yra atsakingas už šio asmens veiksmus (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-59/2008). Taigi, šioje byloje, nors ir nenustatytas nuteistųjų bendrininkavimas, solidariosios atsakomybės taikymą pagrindžia tai, kad žala nukentėjusiajai buvo padaryta visų nuteistųjų veiksmais (kiekvieno iš nuteistųjų veiksmai yra susiję priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais), žala atsirado kaip visų nuteistųjų veiksmų padarinys ir neįmanoma nustatyti, kokia apimtimi kiekvienas iš nuteistųjų prisidėjo prie žalos padarymo. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad teismų sprendimas priteisti žalos atlyginimą solidariai pagrįstas.
Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų
Kasaciniame skunde nuteistoji L. K. teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo jos apeliacinį skundą, neatsakė į jos skundo argumentus dėl tyčios ir motyvo nebuvimo jos veiksmuose ir dėl civilinio ieškinio pagrįstumo.
BPK 320 straipsnio 3 dalis reikalauja, kad teismas patikrintų bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. BPK 332 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nutartyje turi išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo. Apeliacinis skundas laikomas neišnagrinėtu nesant motyvuotų apeliacinės instancijos teismo išvadų bent dėl dalies esminių apeliacinio skundo argumentų, tačiau to nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą.
Apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolas, skundžiamos nutarties turinys bei kita bylos medžiaga patvirtina, kad visi esminiai nuteistosios apeliacinio skundo argumentai buvo aptarti Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, argumentuotai atmetė nuteistosios apeliaciniame skunde keliamas abejones dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo, išsamiai pasisakė dėl L. K. tyčios turinio, nurodė argumentus, dėl kurių sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl neturtinės žalos atlyginimo, motyvuotai paaiškino, kodėl skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu.
Kolegija konstatuoja, kad kasaciniame skunde nurodytais argumentais keisti ar naikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų nėra teisinio pagrindo. Baudžiamasis įstatymas nuteistajai L. K. pritaikytas tinkamai, esminių BPK normų pažeidimų byloje nenustatyta.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistosios L. K. kasacinį skundą atmesti.