Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Irenos Ivanovienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. V. apeliacinį skundą dėl 2012-10-10 Mažeikių rajono apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo:

M. V. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos Baudžiamojo Kodekso 164 straipsnyje ir nuteistas 6 (šešiems) mėnesiams viešųjų darbų, įpareigojant neatlygintinai dirbti 20 valandų per mėnesį visuomenės labui.

Dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 245 str. M. V. išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti šio baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nuosprendžiu iš M. V. priteista A. Ž. 1000 litų (vienas tūkstantis litų) neturtinei žalai atlyginti ir 2000 Lt (du tūkstančiai litų) advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiosios atstovo, teisinės pagalbos paslaugoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

M. V. nuteistas už tai, kad, žinodamas, jog 2010-05-13 Mažeikių rajono apylinkės teismo nutartimi iš jo priteistas išlaikymas nepilnamečiam sūnui O. V., gimusiam 2006-07-15, kas mėnesį periodinėmis išmokomis po 400 litų, kurį uzufrukto teise tvarko A. Ž. (L.) iki sūnaus pilnametystės bei privalėdamas per tris mėnesius nuo nutarties įsiteisėjimo dienos sumokėti nukentėjusiajai A. Ž. (L.) 2400 litų įsiskolinimą už savo sūnaus O. V., gimusio 2006-07-15, išlaikymą, vengė mokėti lėšas vaikui išlaikyti ir jokios kitos materialinės paramos vaikui neteikė.

Be to, jis buvo kaltinamas tuo, kad nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, o būtent: privalėdamas pagal 2010-05-13 Mažeikių rajono apylinkės teismo sprendimą (nutartį) per tris mėnesius nuo nutarties įsiteisėjimo dienos sumokėti nukentėjusiajai A. Ž. (L.) 2400 litų įsiskolinimą už savo sūnaus O. V. išlaikymą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pagal nuteistojo skundą, daro išvadą, kad M. V. nuteistas pagrįstai, jo padaryta nusikalstama veika įrodyta ir tinkamai kvalifikuota pagal BK 164 str. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad nuteistasis vengė pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką.

Apeliaciniame skunde nuteistasis akcentuoja, kad baudžiamoji atsakomybė pagal LR BK 164 str. asmeniui kyla tik tada, kai, esant įsigaliojusiam teismo sprendimui išlaikyti vaiką, piktybiškai vengiama tai daryti. Vadovaujantis teismų praktika, nėra laikoma vengimu išlaikyti vaiką, jeigu asmuo šios pareigos nevykdo dėl svarbių pateisinamų priežasčių – nedirba dėl ligos, bedarbystės, esant sunkiai finansinei padėčiai šeimoje ir pan. Be to, vengimas teikti vaikui išlaikymą konstatuojamas tik nustačius, jos asmuo sąmoningai sukuria situaciją, dėl kurios tampa neįmanomas net ir priverstinis išlaikymo vaikui lėšų ar kitokios materialinės paramos išieškojimas. Šiuo atveju, kaip nurodo apeliantas, jis turėjo turto, į kurį buvo galima nukreipti išieškojimą, jo neslėpė. A. Ž. kreipėsi į antstolius, buvo areštuotas jo turtas (butas ir automobilis), t. y. jo įsiskolinimas buvo užtikrintas net 20 kartų didesne verte. Galiausiai buvo padengtas visas įsiskolinimas, žala visiškai atlyginta, tačiau A. Ž. kerštaudama kreipėsi į policiją dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo.

Apeliantas nurodo, kad jis negalėjo teikti savo vaikui išlaikymo visa apimtimi dėl sunkios finansinės padėties šeimoje: jo įsteigtos įmonės UAB „Built hause“ veikla Norvegijoje nesisekė, už atliktus darbus atsiskaitymai vėlavo, naujų kontaktų užmegzti nepavyko. Dėl nuolatinių nesėkmių atsinaujino jo psichinės sveikatos sutrikimai, kuriuos jis reguliariai gydėsi dar nuo 2009-12-03, dėl šių negalavimų konsultavosi ir pas Norvegijos gydytojus. Nuteistojo teigimu, gyvenant Norvegijoje, pragyventi buvo naudojamos D. V. asmeninės uždirbtos lėšos, lėšos, gautos iš jos mamos, bei kaip išlaikymas iš buvusio vyro. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė pridėti prie bylos tai patvirtinančius dokumentus. D. V. Norvegijoje dirbo legaliai, tačiau neturėjo savo vardu atidarytos banko sąskaitos Norvegijos banke, todėl jos uždirbtas atlyginimas buvo pervedamas į apelianto banko sąskaitą, o vėliau jis tas lėšas pervesdavo į jos asmeninę sąskaitą. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino jo 2010 metais gautas pajamas – 10 697,14 Lt kaip pakankamas teikti išlaikymą vaikui po 400 Lt per mėnesį, nes jo pajamos nesiekė net 1000 Lt per mėnesį. Už šiuos pinigus jis turėjęs ir pats pragyventi, ir išlaikyti butą bei mokėti paskolą bankui. Nuosprendyje nurodyti dienpinigiai nebuvo jo atlyginimas, o pinigai, skirti pragyventi Norvegijoje. Be to, nuteistasis teigia, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl paskolų iš banko yra visiškai nepagrįstos, nes pagrindinė – būsto paskola, 80 000 Lt, buvo paimta dar iki sutarties dėl vaiko išlaikymo pasirašymo. Prekės išsimokėtinai taip pat buvo paimtos dar iki šios sutarties pasirašymo. Minėti įsipareigojimai apsunkino jo finansines galimybes teikti vaikui išlaikymą, dėl to jis buvo priverstas imti greituosius kreditus. Tai jis darė ne savo gerovei, o skoloms refinansuoti. Vėliau visus įsiskolinimu padengė jo žmona D. V.. Apelianto nuomone, tokia šeimos materialinė padėtis laikytina sunkia, todėl jis neturėjęs galimybės teikti visą teismo nustatytą išlaikymą vaikui.

Kolegija atmeta šiuos argumentus.

Pagal šiuo metu galiojantį Baudžiamąjį kodeksą atsakomybė už vengimą išlaikyti vaiką iškyla tuo atveju, kai kaltininkas tyčia, t. y. žinodamas, kad jis turi pareigą pagal įsigaliojusį teismo sprendimą išlaikyti vaiką, mokėti lėšas jam išlaikyti ar teikti kitą būtiną materialinę paramą ir galėdamas tą pareigą vykdyti, jos sąmoningai nevykdo (2007-02-13 LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-65/2007). Pažymėtina, kad 2000 m. LR BK 164 str., kuriame numatyta baudžiamoji atsakomybė už vengimą išlaikyti vaiką, dispozicijoje sąvokos „piktybinis“ nėra. Ši sąvoka buvo 1961 m. Baudžiamajame kodekse. Vadovaujantis teismų praktika, baudžiamojon atsakomybėn pagal LR BK 164 str. asmuo netrauktinas tik tuo atveju, kai yra nustatoma, kad pareiga išlaikyti vaiką nėra vykdoma dėl svarbių priežasčių: ligos, bedarbystės, esant sunkiai finansinei padėčiai (LAT 2008-02-19 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-124/2008). Pareigos išlaikyti vaiką vengimas pagal objektyviuosius požymius apibrėžiamas, kaip tyčinis neteikimas vaikui išlaikymo, turint pajamų, tyčinis nedarbas, nelegalus darbas, ligos simuliavimas, savo pajamų ir turto slėpimas, jų iššvaistymas, panaudojimas kitiems tikslams.

Iš bylos medžiagos matyti, kad 2010-05-13 Mažeikių rajono apylinkės teismo nutartimi buvo patvirtinta sutartis, pagal kurią M. V. įsipareigojo kas mėnesį mokėti po 400 Lt savo sūnaus O. V. išlaikymui bei per tris mėnesius padengti 2400 Lt išlaikymo vaikui įsiskolinimą (1 t., 51 b. l.) Iš byloje esančių ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje įvertintų rašytinių įrodymų matyti, kad po minėtos teismo nutarties įsiteisėjimo iki tol, kol 2012-02-15 į antstolio sąskaitą nebuvo pervestas 6012,00 Lt vaiko išlaikymo įsiskolinimas, M. V. savo vaikui mokėjo tik dalinį 2650 Lt dydžio išlaikymą, t. y. po 100–300 Lt per mėnesį (banko „Swedbank“ išrašai, 1 t., 34-49 b. l.).

Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nuteistasis, turėdamas pareigą ir galimybę ją įvykdyti, vengė mokėti teismo priteistą išlaikymą savo vaikui. Iš bylos medžiagos matyti, kad M. V., net ir gavęs 10697,14 Lt pajamų 2010 metais, 20600 Lt ir 4800 Lt dydžio dienpinigius, neteikė vaikui viso išlaikymo. Nuo 2010-06-01 iki 2012-02-27 iš M. V. sąskaitos buvo išgrynintos arba pervestos į D. V. sąskaitą didelės pinigų sumos. Tai parodo, kad M. V. teiginiai apie sunkią šeimos materialinę padėtį dėl darbo ir pajamų stygiaus yra nepagrįsti. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, vadovaujantis LR CK 3.88, 3.89, sutuoktinių darbinės pajamos nėra laikomos jų asmeniniu turtu, o yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė ir priklauso abiems sutuoktiniams lygiomis dalimis. Byloje nėra duomenų, kad šių sutuoktinių turtui būtų taikomas kitoks, nei bendrosios jungtinės nuosavybės teisinis režimas. Taigi, nuteistasis kalbėdamas apie savo šeimos materialinę padėtį ir galimybę teikti išlaikymą savo vaikui, turi įvertinti ne tik savo, bet ir sutuoktinės darbines pajamas. Iš anksčiau aptartų rašytinių įrodymų bei bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nuteistojo pateiktų darbo sutarčių matyti, kad 2010-10-01–2011-10-21 laikotarpiu D. V. teisėtai dirbo Norvegijoje ir gavo 110–120 NOK per valandą darbinių pajamų. Tai akivaizdžiai paneigia apelianto teiginius apie šeimos pajamų stygių.

Kolegija taip pat atmeta M. V. argumentus, kad sunkią šeimos materialinę padėtį lėmė ir jo finansiniai įsipareigojimai, skolos, ir dėl to jis neva negalėjo mokėti vaikui viso išlaikymą. Kaip pažymėjo ir pats apeliantas, didžioji dalis jo finansinių įsipareigojimų (būsto paskola, vartojimo, lizingo paskolos) buvo įgyta dar iki taikos sutarties dėl vaiko išlaikymo patvirtinimo. Vadinasi, apeliantas, sudarydamas minėtą sutartį, jau buvo įvertinęs šiuos savo įsipareigojimus bei pajamas. Po sutarties patvirtinimo įsipareigojimų apimtis iš esmės nepasikeitė, todėl nėra pagrindo teigti, kad tuo laikotarpiu M. V. finansinė padėtis pablogėjo. Beje, net pirmaisiais mėnesiais po teismo sprendimo, kai nuteistojo materialinė padėtis ir pajamų, ir įsipareigojimų aspektu nebuvo pasikeitusi, nuteistasis nemokėjo vaikui viso išlaikymo. M. V. nesikreipė ir dėl sutarties sąlygų pakeitimo.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių realų apelianto sveikatos pablogėjimą, dėl kurio šis negalėtų dirbti, gauti teisėtų pajamų ir teikti teismo priteistą išlaikymą savo vaikui. Iš teismui pateiktos UAB „Mažeikių psichinės sveikatos centras“ pažymos matyti, kad nuteistasis pas psichiatrą lankėsi 2009-12-03, t. y. dar iki teismo sprendimo dėl vaiko išlaikymo priėmimo. Paskutinis apsilankymas buvo 2012-08-23, M. V. paskirtas ambulatorinis gydymas. Įrodymų, kad jis dėl ligos negalėjo dirbti ilgą laiką, byloje nėra. Pažyma, pateikta iš Norvegijos gydymo įstaigos (3 t., 14 b. l.) taip pat nepaneigia šios išvados.

Kolegija atmeta apelianto argumentą apie tai, kad jo baudžiamąją atsakomybę anuliuoja faktas, jog jis neslėpė turto, į kurį civilinio proceso tvarka buvo galima nukreipti išlaikymo vaikui įsiskolinimo išieškojimą: antstolių iniciatyva buvo areštuotas jo turtas (butas ir automobilis), t. y. jo įsiskolinimas buvo užtikrintas net 20 kartų didesne verte. Vėliau 6012,00 Lt įsiskolinimas buvo padengtas. Kaip minėta, teismų praktikoje pareigos išlaikyti vaiką vengimas pagal objektyviuosius požymius apibrėžiamas, kaip tyčinis neteikimas vaikui išlaikymo, turint pajamų, tyčinis nedarbas, nelegalus darbas, ligos simuliavimas, savo pajamų ir turto slėpimas, jų iššvaistymas, panaudojimas kitiems tikslams. Taigi, turto ir pajamų slėpimas yra vienas iš alternatyvių požymių. Šio požymio nebuvimas, esant nustatytam nors vienam kitam požymiui (šiuo atveju, tyčinis neteikimas vaikui išlaikymo, turint pajamų), nepašalina baudžiamosios atsakomybės. Tai, kad vaiko mama pasinaudojo galimybe savo pažeistas teises apginti civilinio proceso tvarka, taip pat nepašalina apelianto baudžiamosios atsakomybės.

Be to, apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, kad jis buvo nepagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas pagal nekonkretų, neaiškiai suformuluotą ir neišsamų kaltinimą: kaltinime nebuvo nurodytas jo nusikalstamos veikos padarymo būdas bei laikotarpis. Tuo neva buvo suvaržytos jo teisės tinkamai gintis.

Kolegija atmeta šiuos argumentus. Priešingai, nei teigia apeliantas, kaltinime yra suformuluotas nusikalstamos veikos padarymo būdas – vengimas mokėti lėšas vaikui išlaikyti ar teikti kitą materialinę paramą. Kolegija sutinka, kad kaltinime nėra nurodytas konkrečiomis datomis apibrėžtas nusikalstamos veikos padarymo laikotarpis, tačiau dėl to nėra pagrindo teigti, kad kaltinimas yra ydingas, neaiškus, suvaržantis kaltinamojo teises gintis. M. V. apskritai nevykdė savo pareigos teikti visą teismo priteistą išlaikymą vaikui nuo pat teismo sprendimo dienos (2010-05-13) iki tol, kol 6012,00 Lt įsiskolinimas buvo išieškotas civilinio proceso tvarka (2012-02-15). Šie faktai kaltinamajam buvo žinomi, todėl, kolegijos nuomone, nėra pagrindo teigti, kad jo gynybos teisės buvo suvaržytos. Šiuo motyvu naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir grąžinti bylą tyrimui papildyti nėra pagrindo.

M. V. apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas buvo neobjektyvus, vadovavosi tik prielaidomis ir visiškai nesirėmė gynybos pateiktais argumentais. Kaip pavyzdį apeliantas pateikė pirmosios instancijos teismo sprendimą atsisakyti prijungti prie bylos dokumentus, įrodančius, kad D. V. Norvegijoje dirbo pagal sutartis, ir kad tie pinigai, kurie buvo pervesti iš nuteistojo sąskaitos į jo sutuoktinės sąskaitą, buvo jos uždirbti pinigai. Tuo, apelianto nuomone, buvo pažeistas rungtyniškumo principas, padarytas esminis baudžiamojo proceso pažeidimas, todėl nuosprendis naikintinas.

Kolegijos nuomone, apelianto teiginiai dėl neva vien prielaidomis pagrįsto pirmosios instancijos nuosprendžio nėra pagrįsti, o tik deklaratyvūs. Tai, kad pirmosios instancijos teismas atsisakė prie bylos pridėti D. V. pajamas pagrindžiančius dokumentus ir tuo neva buvo nepagrįstai atmesti gynybos argumentai, negalima laikyti esminiu LR BPK pažeidimu, nes tuo nebuvo suvaržytos kaltinamojo teisės, nebuvo sukliudyta teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (LR BPK 369 str. 3 d.). Apelianto paminėti dokumentai buvo pateikti ir pridėti prie bylos apeliacinio proceso metu. Iš jų matyti, kad 2010-10-01–2011-10-21 laikotarpiu D. V. teisėtai dirbo Norvegijoje ir gavo 110-120 NOK per valandą darbinių pajamų. Tačiau šis faktas nepaneigia nuteistojo kaltės ir nekeičia pirmosios instancijos teismo sprendimo esmės. Priešingai, tuo buvo patvirtintos teismo išvados, kad M. V. šeima gavo pakankamai pajamų, todėl nebuvo pagrindo laikyti šeimos materialinę padėtį sunkia. Apie tai kolegija jau yra pasisakiusi šioje nutartyje. Kitų konkrečių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nepagrįstumo apeliantas nepateikė.

Be to, apeliaciniame skunde M. V. teigia, kad, nors pirmosios instancijos teismas ir pripažino, kad A. Ž. nepagrindė ir neįrodė prašomos priteisti neturtinės žalos, vis vien buvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad motina vykdė ir savo, ir tėvo pareigą išlaikyti vaiką, nors byloje nebuvo jokių duomenų, kokias motina turėjo pajamas, ar ji dirbo.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė neturtinės žalos atlyginimo klausimą, nuosprendžio keisti nėra pagrindo.

Neturtinės žalos atlyginimo tikslas – kompensacija ir satisfakcija bei socialinio teisingumo atkūrimas. Tikslus neturtinės žalos atlyginimas pinigais yra neįmanomas, todėl teismas, priimdamas sprendimą tokią žalą atlyginti, siekia sudaryti materialias prielaidas kuo teisingiau kompensuoti patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus ir praradimus.

Spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo klausimą, teismas vadovaujasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais, atsižvelgia į nusikalstama veika sukeltas pasekmes, kaltinamojo kaltę, jo turtinę padėtį, nukentėjusiosios patirtus dvasinius išgyvenimus.

Vertindamas ieškovei padarytos neturtinės žalos dydį, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad nuteistasis neteikė viso jam teismo sprendimu priteisto išlaikymo vaikui ilgą laiką (beveik dvejus metus), įsiskolinimas buvo viršijęs 5000 Lt. Visą tą taiką nukentėjusioji turėjo vykdyti ne tik savo, bet ir tėvo pareigą išlaikyti vaiką, ir, nuolat stingant lėšų, jautė įtampą, suvaržymus ir pažeminimą. Akivaizdu, kad nuteistasis savo nusikalstamais veiksmais pažeidė vaiko ir šeimos interesus. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas objektyviai įvertino bylos aplinkybes teisingai nustatė atlygintinos neturtinės žalos dydį – 1000 Lt, tikslesnio neturtinės žalos pagrindimo reikalauti nėra pagrindo.

Vadovaudamasis LR BPK 104 str., 105 str. ir 106 str., numatančiais proceso išlaidų priteisimą, apeliacinės instancijos teismas iš dalies patenkina nukentėjusiosios prašymą priteisti jai turėtų papildomų proceso išlaidų dėl atsikirtimo į nuteistojo apeliacinį skundą surašymo. Iš teismui pateikto pinigų priėmimo kvito bei advokato orderio matyti, kad A. Ž. advokatui Viliui Jonaičiui sumokėjo 1200 Lt už atsikirtimų į apeliacinį skundą surašymą. Šios išlaidos laikytinos proceso išlaidomis. Nors savo dydžio jos neviršija LR Teisingumo ministro nustatytų rekomendacijų, tačiau, atsižvelgiant į nuteistojo turtinę padėtį, kolegijos nuomone, priteistinas dydis mažintinas (LR BPK 106 str. 2 d. ).

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

nuteistojo M. V. apeliacinį skundą atmesti. Priteisti iš M. V. 800 Lt (aštuonis šimtus litų) A. Ž. proceso išlaidoms už advokato teisinę pagalbą surašant atsikirtimus į apeliacinį skundą atlyginti.