Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Viktoras Preikšas Baudžiamoji byla Nr. 1A-250-327-2014

Teisėja Audronė Šiupšinskaitė Teisminio proceso Nr. 1-03-1-00331-2013-8

2014 m. kovo 18 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Vikto­ro Preikšo (kole­gi­jos pirmininkas), Arūno Paštuolio ir Valdo Vitunsko, se­kre­to­riau­jant Rolandai Buč­mienei, dalyvaujant prokurorui Giedriui Šalaševičiui, nuteistojo G. K. gy­nė­jui ad­vo­katui Vaclovui Kaminskiui, viešame teismo po­sė­dy­je apeliacine tvarka išna­gri­nė­jo bau­džia­mąją bylą pagal nuteistojo G. K. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apy­linkės teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nuosprendžio, kuriuo G. K. pri­pa­žin­tas kaltu pagal Lietuvos Respublikos bau­džia­mojo kodekso (toliau – BK) 259 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atė­mi­mu vieneriems metams trims mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 3 d., šios bausmės dalis pridėta prie Kauno apygardos teismo 2004-09-10 nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos nuosprendžio priėmimo dienai (2013-12-11) lais­vės atėmimo bausmės dalies ir galutine subendrinta bausme paskirtas laisvės atėmimas dvejiems me­tams ir devyniems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Bausmės pradžia skaičiuota nuo nuosprendžio paskelbimo dienos – 2013-12-11.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. K. nuteistas už tai, kad neteisėtai įgijo, laikė psichotropinę medžiagą, neturėdamas tikslo jos parduoti ar kitaip platinti, o būtent: 2013 m. gegužės 29 d., apie 8 val., (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, adresu (duomenys neskelbtini), gyvenamoje zonoje, iš nenustatyto as­mens neteisėtai savo reikmėms įgijo paketėlį su psichotropine medžiaga – su 0,0207 g psicho­tro­pi­nės medžiagos AM-2201 ir psichotropinės medžiagos MAM-2201 pėdsakais bei 0,2751 g met­am­fe­tamino, neturėdamas tikslo jų parduoti ar kitaip platinti, minėtas medžiagas supakuotas į paketą ir siūlu prisirišęs prie dešinės šlaunies laikė iki 2013-05-29, 8.40 val., kol patikrinimo metu minėtas medžiagas rado ir paėmė (duomenys neskelbtini) pataisos namų pareigūnai.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą ten­kin­ti, pro­ku­roras pra­šė ape­lia­cinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo G. K. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Apeliaciniame skunde nuteistasis G. K. iš esmės ginčija savo kaltę dėl nusi­kals­ta­mos veikos. Taip pat prašo paskirti jam mažesnę bausmę. Apeliacinės instancijos teis­mas, pa­ti­kri­na bau­džia­mąją bylą tiek, kiek to prašoma ape­liaciniu skundu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo pro­ceso ko­dekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d.).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo bau­džia­mąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus dėl psichotropinės medžiagos laikymo, teisingai kvalifikavo šią nusikalstamą vei­ką ir, skirdamas G. K. bausmę, laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 str. Teismas skundžiamu nuos­pren­džiu pripažindamas G. K. kaltu rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka ikiteis­mi­nio tyrimo metu su­rink­tais ir teis­minio bylos nagrinėjimo metu patikrintais duomenimis. Teismas nuos­prendyje nuo­sek­liai išdėstė, išanalizavo ir įver­tino įro­dymus, bei padarė išvadas, atitinkančias faktines aplinkybes.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad G. K. laikė prie savęs paketėlį, suvok­da­mas, jog laiko psichotropines medžiagas. Nors apeliaciniame skunde nuteistasis tvir­tina, kad, jo manymu, rastame pakete turėjo būti tabakas, šią aplinkybę paneigia G. K. veiksmai pa­tik­rinimo metu, patikrinimo vengimas, paketėlio su psichotropinėmis me­džia­go­mis slėpimas jo su­ra­dimą apsunkinančioje vietoje – ant kūno po drabužiais. Iš bylos me­džiagoje esančių tarnybinių pra­nešimų ir liudytojų T. J. ir N. Š. parodymų matyti, kad G. K. pati­kri­ni­mo metu siekė jėga prasibrauti pro tikrinimo vietą, suveikus metalo de­tek­toriui supyko ir vengė pa­ti­krinimo rankomis, prieš panaudojant specialiąsias priemones jis buvo įspėtas, bet į tai nereagavo. Šie parodymai taip pat paneigia apeliaciniame skunde nu­teis­tojo nu­ro­dy­tą aplinkybę, kad patik­ri­ni­mo metu jis neslėpdamas nešėsi paketėlį su, jo įsitikinimu, jame esan­čiu tabaku. Be to, liudytojas N. Š. parodė, kad tokiu pačiu būdu slėpdamas šlapimo mėginį G. K. ėjo į patik­ri­ni­mą dėl uždraustų medžiagų vartojimo. Teismas neturėjo jokio pa­grindo netikėti liudytojų paro­dy­mais, kad būtent patikrinimo metu pas G. K. rastame pake­te bu­vusios medžiagos buvo pa­teiktos pataisos namų Vidaus tyrimo skyriaus pareigūnams. Parei­gū­nų veiks­muose atliekant kratą jokių pažeidimų taip pat nenustatyta. G. K. asmens, iš kurio, kaip jis nurodo, įsigijo ta­ba­ką, nenurodė. Apklausiamas parodė, jog už įsigytą tabaką nieko nemo­kė­jo, ir nežino, kodėl tabakas galėjo būti taip supakuotas. Apylinkės teismas pagrįstai tokį nu­teis­tojo paaiškinimą laikė neįti­ki­na­mu ir vertino kaip siekimą išvengti baudžiamosios atsa­ko­my­bės. Iš nuteistojo parodymų ir jo cha­rak­teristikos matyti, kad G. K. vartojo nar­ko­ti­nes me­džia­gas, bausmės atlikimo metu už tai jam buvo skirta drausminė nuobauda, 2013-06-04 jam at­likto tes­to re­zul­tatas buvo teigiamas met­amfetaminui ir amfetaminui, t. y. tokiai pačiai psi­cho­tro­pi­nei me­džia­gai, kuri ir buvo pas G. K. rastame pakete.

Skundžiamu nuosprendžiu G. K. nuteistas už psichotropinės medžiagos įgi­ji­mą ne­nustatytu laiku ir nenustatyto asmens ir šios medžiagos laikymą su savimi iki jo sulaikymo. Tei­sė­jų ko­le­gijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai G. K. nu­tei­sė už psi­cho­tropinės medžiagos įgijimą. Norint inkri­mi­nuoti šią nusikalstamos veikos dalį ir sprendžiant nuteis­tojo atsakomybės pagal BK 259 str. 1 d. klausimą, būtina įrodyti visus jos sudėties elementus.

Baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtinta, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ir tin­ka­mas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 str. 1 d.). Teismas apkaltinamajame nuosprendyje turi išdėstyti ir įrodyti pripažintas nusikalstamos veikos aplinkybes, tai yra nurodyti jos padarymo vie­tą, laiką, bū­dą, padarinius bei kitas svarbias aplinkybes, taip pat įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 str. 1 d. 1 p. ir 2 p.). Teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie išnagrinėti teisia­ma­ja­me posėdyje (BPK 301 str. 1 d.). Apkaltinamasis nuos­prendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos vei­kos sudėties po­žy­mis gali būti konstatuojamas jo buvimą pa­grin­dus įrodymais, kurių visuma negin­či­jamai pa­tvir­ti­na kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką.

Analogiški įstatymo reikalavimai – neginčijamais įrodymais pagrįsti kiekvieną inkrimi­nuo­ja­mos nusikalstamos veikos sudėties požymį – taikytini ir tais atvejais, kai BK specialiosios dalies tame pačiame straipsnyje nurodomos kelios alternatyvios veikos, kurių kiekviena gali būti sava­ran­kiš­kas kaltininko baudžiamosios atsakomybės pagrindas.

BK 259 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos sudėties objektyvieji požymiai yra alter­na­tyvūs: narkotinių ar psichotropinių medžiagų, neturint tikslo jas platinti, neteisėtas gaminimas, perdirbimas, įgi­jimas, laikymas, gabenimas, siuntimas. Kiekviena iš šių alternatyvių veikų atitinka sa­va­ran­kišką nusi­kaltimo sudėtį. Taigi, dispoziciją sudaro nurodytų nusikalstamų veikų sudėčių visuma, ir bet kurios iš jų padarymas gali būti (esant visiems sudėties požymiams) pakankamas pa­grindas kal­tininką baus­ti pagal BK 259 str. 1 d.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad teismas, pri­pa­žindamas asmenį kaltu ir nuteisdamas jį už kurios nors vienos ar kelių BK 260 str. (taip pat ir BK 259 str.) 1 d. nurodytų vei­kų padarymą, byloje privalo nustatyti kiekvienos veikos padarymo faktą ir apkal­ti­na­ma­jame nuos­prendyje tai pagrįsti baudžiamojo proceso įstatymo tvarka gautais ir teisiamajame po­sė­dyje iš­na­grinėtais įrodymais, nekeldamas nė vienos iš šių alternatyvių veikų įrodinėjimui bei pa­grin­dimui skirtingų (mažesnių ar didesnių) reikalavimų (kasacinės nutartys Nr. 2K-P-218/2009, Nr. 2K-15/2012, Nr. 2K-193/2013).

G. K. tiek kaltinamajame akte, tiek revizuojamame apy­lin­kės teismo nuos­pren­dyje pagal BK 259 str. 1 d. inkriminuotos dvi iš nurodytų ob­jek­tyvių netei­sėto disponavimo psi­cho­tropinė­mis medžiagomis formų: neteisėtas šios medžiagos įgi­jimas ir laiky­mas.

Pagal susiformavusią teismų praktiką narkotinių ar psichotropinių me­džiagų įgijimas – tai veiksmai, kuriuos atlikęs asmuo gauna narkotinių ar psichotropinių medžiagų. Tokie veiksmai yra pirkimas, mainai, radinio pasisavinimas, skolos atsiėmimas ar dovanos gavimas ir kt. Laikymas – tai psichotropinių ar narkotinių medžiagų buvimas kaltininko žinioje nepri­klau­so­mai nuo jų turė­ji­mo laiko trukmės ar buvimo vietos. Paprastai lai­ko­mos tos medžiagos, kurias kaltininkas buvo pa­ga­minęs ar įgijęs. Šioje byloje nenustatytos esmi­nės psichotropinės medžiagos įgijimo aplinkybės: kada, kur, kaip, kokiais veiksmais, iš kokio asmens ji įgyta. Iš re­vi­zuojamo nuosprendžio matyti, kad psichotropinių medžiagų įgijimas baudžiamojoje byloje buvo grįstas prielaida arba tiesiog pre­ziu­muo­tas šios me­džia­gos laikymo faktu. Tačiau tokios teismo išvados nėra pagrįstos baudžiamojo pro­ce­so įstatymo nus­tatyta tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išna­gri­nė­tais įro­dy­mais. Minėta, kad BK 259 str. 1 d. nurodytos veikos turi savarankišką baudžiamosios at­sa­komybės pagrindimo kaltininkui reikšmę ir todėl kiekviena iš jų turi turėti savarankišką pro­ce­sinį įro­di­nė­ji­mą, o ne būti preziumuojamos („iš­ve­da­mos“) iš kitos pastarajame įstatyme nurodytos ir negin­či­ja­mai įro­dytos vėlesnės veikos.

Pirmosios instancijos teismas kvalifikavo G. K. nusi­kals­ta­mus veiksmus pagal BK 259 str. 1 d. ne kaip atskirus savarankiškus nusikaltimus, bet kaip vien­ti­są nusikaltimą. Psi­cho­tro­pinės medžiagos įgijimas ir laikymas teismo bai­giamajame akte pripa­žįs­tami tos pačios – pa­vie­nės nusikalstamos veikos atskirais epizodais. Kaip ma­ty­ti, kaltinimas nu­teis­tajam G. K. įgi­jus psichotropines medžiagas nepagrįstas baudžiamojo proceso įsta­tymo nus­ta­ty­tais būdais gau­tais ir teisiamajame posėdyje išnagri­nė­tais įrodymais, šis kaltinimas nekon­kretus ir pagrįstas prie­lai­domis. Įstatymas reikalauja negin­čijamais įrodymais pagrįsti kiek­vieną in­kri­­mi­nuo­ja­mos nusikals­ta­mos veikos sudėties požymį. Taigi nagrinėjamoje byloje kaltinant G. K. netei­­sė­tai įgijus (be tikslo platinti) psichotropinės medžiagos ir jį už šią veiką nuteisus, buvo pa­žeisti BPK 1 str. 1 d., 44 str. 6 d., 301 str. 1 d., 305 str. 1 d. 1 p. ir 2 p. rei­ka­lavimai, o nuos­prendyje iš­dės­ty­tos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Tai laikytina esminiu baudžiamojo proceso įsta­ty­mo pažei­di­mu, dėl to nuosprendžio dalis, kurioje G. K. nuteistas už tai, kad netei­sė­tai įgi­jo nurodytą psichotropinę medžiagą, keičiama, teiginys, kad G. K. neteisėtai įgijo pa­ketėlį su psi­cho­tropine medžiaga – su 0,0207 g psichotropinės medžiagos AM-2201 ir psi­cho­tro­pinės medžiagos MAM-2201 pėdsakais bei 0,2751 g metamfetamino, ša­linamas iš kaltinimo (BPK 328 str. 3 p.).

Keičiant pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl neteisingos nusikalstamos veikos apim­ties, turi būti įvertintas ir paskirtos bausmės klausimas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad aplin­kybė, jog iš nuosprendžio pašalinama nežymi dalis kaltinimo, neteikia pagrindo švelninti bausmę.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę G. K., tinkamai įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes – api­būdinančias tiek nu­teis­tojo asmenybę, tiek padaryto nusikaltimo pavojingumą. Teismas atsižvelgė į tai, kad pa­da­ry­tas nesunkus tyčinis nusikaltimas, į padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, į G. K. atsakomybę len­g­vi­nan­čių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, į nuteistojo as­me­nybę – G. K. teistas devynis kartus, nusikaltimą padarė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę įkalinimo įstaigoje, bausmės atlikimo vietos administracijos charakterizuojamas neigiamai, daug kartų baustas už vidaus tvarkos taisyklių pa­žei­dimus, taip pat ir už šiurkščius. Visa tai leidžia teigti, kad nuteis­ta­jam anksčiau pa­skir­tos bausmės įtakos nepa­da­rė, nuteistojo padarytas nusikaltimas yra nulemtas susi­for­mavusių neigiamų nuteis­to­jo dorovinių ir vertybinių nuostatų.

G. K. nusikaltimą padarė neišnykusio teistumo metu, kas pagal BK 27 str. 1 d. yra lai­koma nusi­kal­timų recidyvu, o toks asmuo – recidyvistu. BK 56 str. 1 d. numatyta, kad re­ci­dy­vistui už tyčinio nu­sikaltimo padarymą teis­mas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. BK 259 str. 1 d. sankcijoje be terminuoto laisvės atėmimo yra numatytos ir kitos bausmės – bauda ir areštas. Tačiau esant nustatytoms aplin­ky­bėms, kurias privaloma vertinti skiriant bausmę, laikytina, kad pir­mo­sios instancijos teis­mas nu­teis­tajam pagrįstai skyrė laisvės atė­mimo bausmę, nes tik realios lais­vės atėmimo bausmės pasky­ri­mas G. K. gali užtikrinti BK 41 str. numatytų bausmės tiks­lų įgyvendinimą – ne tik nu­bausti nusi­kal­ti­mą padariusį asmenį, siek­ti, kad jis daugiau nebe­nu­si­kals­tų ir laikytųsi įstatymų, bet ir apriboti nuteistajam gali­my­bę da­ryti naujas nusi­kals­ta­mas vei­kas. Nustatydamas laisvės atėmimo bausmės trukmę apylinkės teismas va­do­vavosi BK 259 str. 1 d. nu­ma­tytos sankcijos ribomis. Nustatydamas bausmės dydį G. K., pirmosios instancijos teis­mas at­si­žvel­gė į visas bylos aplinkybes ir pagrįstai skyrė vienerių metų trijų mėnesių lais­vės atė­mi­mo bausmę, kuri tik nežymiai viršija BK 259 str. 1 d. sank­ci­joje nu­ma­ty­tos laisvės atėmimo baus­mės vidurkį. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad paskirtoji baus­mė nėra per griežta ir neprieš­ta­rau­ja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyri­mo pagrin­dams (BK 41 str. ir 54 str.), nuteistojo G. K. apelia­ci­nia­me skun­de nurodytos aplinkybės jau buvo tinkamai išnagrinėtos ir įvertintos pir­mo­sios instan­ci­jos teis­me ir jos nesudaro pagrindo pa­s­kirtos bausmės švelninimui.

Teisėjų kolegija nenustatė, kad by­loje iki­teisminio tyrimo ir jos teisminio nagri­nė­ji­mo me­tu buvo padaryti kitokie esminiai BPK pažeidimai, kuriais būtų suvaržytos įstatymų garantuotos nu­teistojo teisės, todėl nuosprendis keičiamas tik dėl aukščiau paminėto BPK pažeidimo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 3 p., 328 str. 3 p.

nutaria:

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nuosprendį pakeisti.

Iš Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nuosprendžio apra­šo­mosios dalies pašalinti įrodyta pripažintą aplinkybę, kad nuteistasis G. K. iš iki­teisminio tyrimo metu nenustatyto asmens neteisėtai savo reikmėms įgijo paketėlį su psichotropine medžiaga – su 0,0207 g psichotropinės medžiagos AM-2201 ir psichotropinės medžiagos MAM-2201 pėdsakais bei 0,2751 g metamfetamino.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.