Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Burdulienės, Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vaclovo Pauliko,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-22320-391/2015 pagal ieškovės 466-osios daugiabučio namo savininkų bendrijos „Nemunas“ ieškinį atsakovui A. S. dėl iškeldinimo iš namo bendro naudojimo patalpos, žalos atlyginimo ir atsakovo A. S. priešieškinį ieškovei 466-ajai daugiabučio namo savininkų bendrijai „Nemunas“ dėl naudojimosi bendra daline nuosavybe tvarkos nustatymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė 466-oji daugiabučio namo savininkų bendrija ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama iškeldinti atsakovą A. S. su visais jo daiktais iš namo bendro techninio koridoriaus dalies, esančios prie galinės namo sienos šalia identifikuotos vienam butui priskirtos patalpos indeksu R5/4.59, nesuteikiant kitos patalpos, ir priteisti bendrijos naudai iš atsakovo žalos dėl trukdymo bendrijai naudotis koridoriaus dalimi kompensaciją – po 10 Eur už kvadratinį metrą, t. y. 113,70 Eur kas mėnesį, iki koridoriaus dalis bus atlaisvinta, skaičiuojant nuo pasiūlyto išsikeldinimo termino pabaigos, t. y. nuo 2015 m. balandžio 1 d. Nurodė, kad atsakovas užima 11,3696 kv. m. ploto namo bendro techninio koridoriaus dalį namo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pusrūsyje. Atsakovo užimta koridoriaus dalis yra prie galinės namo sienos šalia identifikuotos patalpos R5/4.59. Atsakovo užimta koridoriaus dalis atitverta nuo viso koridoriaus laikina sienele. Šios koridoriaus dalies priežiūra nuo namo pastatymo žodiniu susitarimu buvo pavesta atsakovo tėvui, šiuo metu mirusiam J. S., kuris buvo įsipareigojęs teikti smulkias santechnines paslaugas namo gyventojams (pataisyti vandens kranus, šalinti vandens nuotekas, patvarkyti smulkius kanalizacijos gedimus). Patalpa J. S. buvo reikalinga paslaugų teikimo priemonėms saugoti. Šiuo metu paslaugų poreikio nėra, atsakovas tokių paslaugų neteikia. Patalpoje yra laikomas atsakovui priklausantis turtas. Patalpa reikalinga organizuoti bendrijos narių susirinkimus namo problemoms aptarti ir išspręsti, galimai ir kitiems techniniams poreikiams. Jau apie prieš metus atsakovas buvo prašomas gera valia atlaisvinti patalpą, į žodinius prašymus nereagavo, o raštiškus prašymus atsisakydavo priimti. 2015 metų kovo pradžioje atsakovui išsiųstas įspėjimas dėl patalpos atlaisvinimo registruotu paštu, kuriuo atsakovui nustatytas terminas iki 2015 m. kovo 31 d. atlaisvinti patalpą. Atsakovas atsisako vykdyti reikalavimą, teigdamas, kad koridoriaus dalis priklauso jam, nurodydamas ilgą naudojimosi patalpa laikotarpį, kad atsakovo tėvas ir atsakovas įdėjo asmenines lėšas tinkamam patalpos naudojimui ir išlaikymui. Atsakovas ir jo tėvas asmeninių lėšų skyrimo patalpos tobulinimui su bendrija nederino. Už trukdymą bendrijai naudotis koridoriaus dalimi atsakovas turi atlyginti ieškovui žalą po 10 Eur už kvadratinį metrą arba 113,70 Eur už mėnesį.Atsakovas A. S. pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė nustatyti namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, bendros dalinės nuosavybės teise butų savininkams priklausančio turto naudojimosi tvarką, t. y. kad atsakovas A. S. naudojasi namo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pusrūsio 11,3696 kv. m. ploto patalpa, esančia techninio koridoriaus dalyje prie galinės namo sienos šalia identifikuotos vienam butui paskirtos patalpos indeksu R5/4.59. Nurodė, kad naudojasi dalimi bendrosios dalinės nuosavybės, priklausančios namo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, gyventojams. Ginčo patalpa nėra priskirta nei vienam namo gyventojui, nėra atskirai pažymėta. Visas pusrūsio koridorius yra bendro naudojimo ir priklauso dalinės nuosavybės teise visiems namo gyventojams. Atsakovui ir jo tėvui nebuvo reiškiamos pretenzijos dėl patalpos, tai reiškia, kad buvo bendraturčių sutarimas, kad ginčo patalpa sudaro atsakovo dalį bendrojoje nuosavybėje bei, kad atsakovas teisėtai naudojasi patalpomis. Naudodamasis ginčo patalpa atsakovas netrukdo namo gyventojų patekimui į jų naudojamas patalpas. Patalpa yra pusrūsyje, koridoriaus gale, be ventiliacijos, todėl bendrijos narių susirinkimas negalėtų ir neturėtų būti organizuojamos ginčo patalpoje.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies – iškeldino atsakovą A. S. su visais jam priklausančiais daiktais iš daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, rūsyje esančio techninio koridoriaus patalpos, nesuteikiant kitos patalpos; priešieškinį atmetė.Teismas nustatė, kad bendrijos narių 2014 m. balandžio 28 d. susirinkime priimtas sprendimas įpareigoti namo buto Nr. 1 savininką A. S. atlaisvinti bendro naudojimo patalpą. Teismas sprendė, kad atsakovo abejonės dėl bendrijos susirinkimo sušaukimo ir dėl bendrijos kvorumo yra nepagrįsti. Aptariamo bendrijos susirinkimo sprendimai nebuvo ginčyti, nėra ginčijami ir yra galiojantys.Teismas taip pat konstatavo, kad atsakovas neginčija ieškovės nurodytų ginčo patalpos skyrimo atsakovo tėvo naudojimui aplinkybių. Į bylą nepateikta įrodymų, paneigiančių ieškovės nurodytą aplinkybę, kad ginčo patalpa niekada nebuvo skirta atsakovo asmeniniam naudojimui.Teismas nurodė, kad bendrosios nuosavybės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Kai yra nesutarimas, valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarka nustatoma teismo tvarka pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį (CK 4.75 str. 1 d.). Priešieškiniu prašydamas paskirti ginčo patalpą savo naudojimui, atsakovas nenurodo, kad ginčo patalpa ar jos dalimi ar galimai kitomis namo bendro naudojimo dalimis proporcingai galės naudotis kiti namo bendraturčiai. Teismo vertinimu, priešieškiniu atsakovas faktiškai siekia ne nustatyti ginčo patalpos naudojimo tvarką tarp bendraturčių, bet siekia atimti iš bendraturčių teisę naudotis ginčo patalpa. Priešieškinio reikalavimu atsakovas faktiškai siekia be jokio tam teisėto pagrindo atidalyti ginčo patalpą. Taigi, anot teismo, priešieškinio reikalavimas yra iš esmės nepagrįstas, neatitinkantis bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo įstatyminio reglamentavimo. Priešieškinis, pareikštas CK 4.75 straipsnio pagrindu, atmestinas kaip nepagrįstas.Teismas pabrėžė, kad atsakovas elgiasi ne pagal teisę, piktnaudžiaudamas teise, nes be namo bendraturčių sutikimo be jokio teisėto pagrindo naudojasi namo bendro naudojimo ginčo patalpa, užkirsdamas galimybę šia patalpa naudotis kitiems namo patalpų bendraturčiams, kurių pažeistoji nuosavybės teisė turi būti ginama teismo. Ieškinio reikalavimas iškeldinti atsakovą iš ginčo patalpos yra teisėtas ir pagrįstas. Siekiant, kad bendro naudojimo ginčo patalpos valdymas ir naudojimas atitiktų namo patalpų bendrasavininkių teises ir teisėtus interesus, atsakovas su visais jam priklausančiais daiktais iškeldinamas iš ginčo patalpos (CK 1.137 str., 1.138 str., 4.82 str. 1 d., 4.83 str.).Teismas sprendė, kad atsakovo teiginiai, jog ieškovė yra praleidusi bendrąjį dešimties metų ieškinio senaties terminą ieškiniui dėl atsakovo iškeldinimo pareikšti, nepagrįsti. Anot teismo, atsakovo veiksmai, pažeidžiantys namo patalpų bendraturčių teisę naudotis namo bendro naudojimo patalpa, yra tęstinio pobūdžio, todėl ieškinio senaties termino pradžia skaičiuojama pagal CK 1.127 straipsnio 5 dalyje nustatytas taisykles, t. y. ieškinio senaties terminas prasideda kiekvieną pažeidimo dieną.Teismas konstatavo, kad ieškovė byloje neįrodė, jog dėl to, kad atsakovas naudojosi ginčo patalpa, ieškovė patyrė nurodyto dydžio žalą, todėl ieškovės reikalavimo dėl žalos atlyginimo netenkino.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas A. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priešieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas; taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Apeliantas, kaip vienas iš nuosavybės dalininkų, turi teisę naudotis ginčo objektu. Pati ieškovė pripažino, kad nuo pat gyvenamojo namo pastatymo ginčo patalpą valdė ir ja netrukdomai naudojosi apelianto tėvas, nuo 2002 metų ginčo patalpą toliau valdo apeliantas. Ieškovė nenurodė, kaip apelianto ginčo patalpos valdymas pažeidžia kitų bendraturčių teises ir teisėtus interesus. Ieškovė taip pat neįrodė, kad apelianto naudojimasis ginčo patalpa keltų nepatogumų kitiems bendraturčiams. Ieškovės teiginiai, kad ginčo patalpose ketinama rengti daugiabučio namo savininkų bendrijos susirinkimus, yra akivaizdžiai nepagrįsti ir prieštarauja protingumo principui. Apeliantas savo veiksmais netrukdo kitiems daugiabučio namo savininkų bendrijos nariams naudotis savo teisėmis. Todėl teismo teiginiai, kad apeliantas pažeidžia bendraturčių nuosavybės teisę, yra nepagrįsti.Teismas sprendime nemotyvavo, kokiais pagrindais apelianto priešieškinis atmetamas. Byloje nėra duomenų, kad kiti bendraturčiai siektų naudotis ginčo patalpa, todėl teismo teiginys apie siekį atimti iš kitų bendraturčių teisę naudotis ginčo patalpa yra nepagrįstas.Byloje nėra duomenų, kad apelianto naudojama ginčo patalpa yra vertingesnė už kitas bendro daugiabučio namo savininkų turto dalis. Taigi tarp nustatytos naudojimosi tvarkos ir dalių bendrosios nuosavybės teisėje egzistuojantis adekvatumas leidžia užtikrinti, kad savininko teisės bus įgyvendintos realiai ir tinkama apimtimi.Iki ieškinio pareiškimo nei apeliantui, nei jo tėvui nebuvo reiškiamos pretenzijos dėl naudojimosi patalpomis, vadinasi, buvo bendras bendraturčių sutarimas, kad apelianto dalis bendrojoje nuosavybėje yra ginčo patalpos ir kad apeliantas jomis naudojasi teisėtai. Kadangi iškilo ginčas, ir bendraturčiai vienašališkai nusprendė pakeisti naudojimosi patalpomis tvarką, būtina, kad naudojimosi tvarką nustatytų teismas. Naudodamasis ginčo patalpomis apeliantas nepažeidžia kitų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų. Be to, naudojamas patalpas dėl jų lokacijos galima atidalyti ir atskirti, užtikrinti atskirą patekimą į jas, taigi yra galimas konkrečios naudojimosi jomis tvarkos nustatymas.Šiuo atveju kyla abejonių dėl 2014 m. balandžio 28 d. ieškovės visuotinio susirinkimo ir jame priimtų sprendimų teisėtumo. Susirinkimo protokole nurodoma, kad susirinkime dalyvavo 62 procentai bendrijos narių. Tačiau vietoje vieno dalyvio pasirašė sūnus, taip pat bent dviejų butų savininkai pasirašė po du, nors tik vienas iš jų yra bendrijos narys. Nėra aišku, ar ir kiti surinkti parašai yra bendrijos narių. Taigi bendrijos susirinkimas ir jame priimtas sprendimas įpareigoti apeliantą atlaisvinti bendro naudojimo patalpą iki 2014 m. liepos 1 d. yra neteisėtas.Teismas nepagrįstai netenkino apelianto prašymo taikyti ieškinio senatį. Ieškovė žinojo, kad patalpa naudojosi ir ją valdė apeliantas bei apelianto tėvas J. S., tačiau savo teisių ir interesų negynė ilgiau kaip dešimt metų, todėl pripažintina, kad šiuo atveju suėjo bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas.

Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovė 466-oji daugiabučio namo savininkų bendrija „Nemunas“ prašo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas, bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

Apeliantas savaip interpretuodamas įstatymines normas daro nepagrįstas išvadas dėl to, kad jis savo veiksmais netrukdo kitiems daugiabučio namo savininkų bendrijos nariams naudotis savo teisėmis. Priskyrus ginčo patalpą išimtinai valdyti kuriam nors vienam bendraturčiui, būtų akivaizdžiai patenkinti tik jo interesai, o kitų bendraturčių interesai ignoruojami. Tokia situacija prieštarautų ne tik CK 4.75 straipsnyje įtvirtintai normai, būtų pažeista CK 4.37 straipsnio nuostata, bet ir pažeisti bendrieji sąžiningumo, teisingumo ir protingumo teisės principai.Ieškovė niekuomet neginčijo aplinkybės, kad apeliantas, kaip ir kiti ginčo patalpos bendraturčiai, turi teisę naudotis minėta patalpa. Tačiau savo veiksmais (užėmęs patalpą ir joje laikydamas jam asmeninės nuosavybės teise priklausančius daiktus) apeliantas pažeidžia CK 4.83 straipsnyje numatytą draudimą netrukdyti naudotis gyvenamojo namo bendro naudojimo objektais. Ieškovė pateikė 2014 m. balandžio 28 d. visuotinio susirinkimo protokolą, kuriame buvo užfiksuota ginčo patalpos bendraturčių valia įpareigoti apeliantą atlaisvinti bendro naudojimo patalpą. Bendraturčių priimti sprendimai galioja visiems atitinkamo daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkams (CK 4.85 str. 4 d.).Pats faktas, kad ginčo patalpa yra namo rūsyje, mažo ploto ir joje nėra ventiliacijos, nepaneigia realios galimybės šias patalpas naudoti bendrijos susirinkimams organizuoti. Be to, net jei būtų nuspręsta nenaudoti ginčo patalpų susirinkimams organizuoti, tai nereiškia, kad šių patalpų nebūtų galima panaudoti taip, kad jų naudojimas tenkintų visų bendraturčių teisėtus interesus. Šiuo atveju, kai ginčo patalpomis gali naudotis tik apeliantas ir niekas daugiau, yra akivaizdžiai pažeidžiamos kitų bendraturčių teisės.Apeliantas klaidingai nurodo, kad teismas nemotyvavo, kokiu pagrindu yra atsisakoma tenkinti jo priešieškinio reikalavimą. Teismas sprendime nurodė, kad priešieškinis atmetamas dėl to, jog juo apeliantas faktiškai siekė ne nustatyti ginčo patalpos naudojimosi tvarką tarp bendraturčių, bet siekė atimti iš bendraturčių teisę naudotis ginčo patalpa.Ieškovės pateiktas 2014 m. balandžio 28 d. visuotinio susirinkimo protokolas leidžia teigti, kad visi bendraturčiai ne tik siekia naudotis ginčo patalpa, bet ir patvirtina, jog nesutinka su apelianto priešieškinio reikalavimu, kad ši patalpa būtų priskirta valdyti išimtinai jam.Argumentas, kad byloje nėra duomenų, jog ginčo patalpa nėra vertingesnė už kitas bendro turto dalis, yra niekuo nepagrįstas. Byloje pateiktas planas, iš kurio matyti, kad visiems butams priklauso sandėliukai (taip pat ir apeliantui), tačiau nei vienam butui nėra priskirta papildomų patalpų atskiram naudojimui. Todėl galima pagrįstai laikyti, kad apeliantas siekia patenkinti tik savo interesus kitų bendraturčių sąskaita. Pastarąją aplinkybę patvirtina faktas, kad priskyrus apeliantui ginčo patalpą, jis dar turėtų teisę naudotis ir kitomis bendro naudojimo patalpomis (koridoriais ir pan.).Teismas pagrįstai netaikė dešimties metų ieškinio senaties termino, kadangi apeliantas negali įgyti ginčo patalpos įgyjamosios senaties pagrindu. Be to, teismas teisingai pažymėjo, kad apelianto veiksmai yra tęstinio pobūdžio, todėl ieškinio senaties termino pradžia skaičiuojama pagal CK 1.127 straipsnio 5 dalį.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliantas pateikė prašymą apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau vadovaujantis CPK 322 straipsniu šis prašymas teismui nėra privalomas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nėra poreikio skirti žodinio bylos nagrinėjimo, tokio būtinumo apelianto pateikti argumentai taip pat neįrodo, todėl nurodytas apelianto prašymas netenkinamas.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas).Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo ir naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarkos nustatymo.Byloje nustatyta, kad apeliantas yra užėmęs daugiabučio gyvenamojo namo rūsyje esančio techninio koridoriaus dalį. Anksčiau nurodyta patalpa (techninio koridoriaus dalimi) naudojosi apelianto tėvas, kuriam ginčo patalpa namo gyventojų sutikimu (susitarimu) buvo suteikta įrankiams, reikalingiems remonto darbams name atlikti bei santechninėms paslaugoms namo gyventojams teikti, laikyti (t. y. dėl specifinės su apelianto tėvu susijusios priežasties, konkrečiam tikslui). Vėliau ginčo patalpa pradėjo naudotis ir savo asmeninius daiktus joje laikyti apeliantas. Dėl šių apelianto veiksmų byloje kilo ginčas.Kasacinis teismas, aiškindamas bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimą reglamentuojančias teisės normas, ne kartą išdėstė esmines šių normų nuostatas ir jų reikšmę. Nuosavybės teisės į keliems asmenims priklausantį daiktą įgyvendinimo ribos yra siauresnės nei į daiktą, priklausantį vienam asmeniui. Bendrosios nuosavybės teisė traktuotina kaip savininko teisių apribojimas, kai savininko teisės ribojamos ne trečiųjų asmenų, bet kitų to paties nuosavybės teisės objekto savininkų. Bendrosios dalinės nuosavybės teisės ypatumas – savininkų daugetas – lemia, kad, be santykių su trečiaisiais asmenimis, susiklosto ir vidiniai bendraturčių teisiniai santykiai, kitaip tariant, jie turi įvairių teisių ir pareigų vienas kitam. Pagrindinė bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo taisyklė, taikoma bendraturčių vidiniams santykiams, kuri kartu yra ir pagrindinis specifinis bendrosios dalinės nuosavybės teisės požymis bei esminė sąlyga bendro objekto valdymui, naudojimui, disponavimui, yra įtvirtinta CK 4.75 straipsnio 1 dalyje: bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, naudojamas ir juo disponuojama bendraturčių sutarimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-462-248/2016). Kasacinis teismas CK 4.75 straipsnio nuostatą aiškina kaip bendraturčių pareigą, šiems įgyvendinant valdymo, naudojimo ir disponavimo teises, išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto likimo, nesiekti savo interesų apsaugos kito bendraturčio teisių suvaržymo sąskaita ir aktyviai ieškoti priimtiniausio visoms šalims sprendimo būdo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-780/2003; 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-576/2006; 2010 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2010).Taigi, kaip teisingai nurodo ieškovė, apelianto argumentai, kad jis, savavališkai (savo nuožiūra) užėmęs dalį techninio koridoriaus, esančio bendrąja daline visų gyventojų nuosavybe, nepažeidžia kitų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, nekelia nepatogumų kitiems bendraturčiams, netrukdo kitiems bendraturčiams naudotis savo teisėmis, yra nepagrįsti, nes neatitinka įstatyme įtvirtintos naudojimosi bendrąja daline nuosavybe taisyklės, kad bendroji nuosavybė yra valdoma, naudojama bei ja disponuojama visų bendraturčių sutarimu. Naudojimasis bendrąja daline nuosavybe ne pagal jos funkcinę paskirtį, o būtent, dalies šios nuosavybės užėmimas savo asmeninių poreikių tenkinimui, be kitų bendraturčių sutikimo savaime suponuoja kitų bendraturčių teisių į šią nuosavybę pažeidimą bei trukdymą jiems ja pasinaudoti.Byloje pareikštu priešieškiniu apeliantas prašė nustatyti naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarką, kurios esmė – nustatyti, kad apeliantas naudojasi ginčo patalpa.Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad nustačius naudojimosi bendrąja nuosavybe tvarką, bendrosios nuosavybės dalyviai ir toliau lieka bendraturčiais, tik įgyja teisę savarankiškai naudotis jiems paskirtomis daikto dalimis, tam tikras nekilnojamojo daikto dalis paprastai paliekant bendraturčiams naudotis bendrai, t. y. atskirų nuosavybės teisės objektų nesuformuojama ir bendroji dalinė nuosavybė nepasibaigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2012). Savininko teisių užtikrinimą geriausiai atitinka tokia naudojimosi tvarka, kai kiekvienam bendraturčiui paskiriama naudotis realioji daikto dalis atitinka jo idealiąją dalį bendrosios dalinės nuosavybės teisėje ir visiems bendraturčiams tenka pagal savo naudingąsias savybes vienodo vertingumo daikto dalys. Neteisėtu naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymu gali būti pripažinti tokie atvejai, kai šia tvarka, be kita ko, nepagrįstai suteikiamas prioritetas vienam iš bendraturčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-418-611/2015).Atsižvelgdama į šiuos išaiškinimus, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, kad pareikštu priešieškinio reikalavimu apeliantas faktiškai siekia ne nustatyti naudojimosi bendru turtu tvarką – jokių argumentų, susijusių su kitų bendraturčių konkrečiomis galimybėmis naudotis bendru turtu, apeliantas nenurodo – bet savo vieno naudojimui priskirti konkrečią patalpą, neatsižvelgiant bei neįvertinant kitų bendraturčių interesų. Apeliantas pats pabrėžia, kad ginčo patalpas dėl jų lokacijos (koridoriaus gale) galima atidalyti ir atskirti, užtikrinti atskirą patekimą į jas, t. y. patvirtina, kad pagal savo naudingąsias savybes jos nėra vienodo vertingumo palyginti su kitomis bendro daikto dalimis (pavyzdžiui, likusia koridoriaus dalimi). Taigi tokios naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymas, kuria būtų užtikrinamas tik apelianto teisių įgyvendinimas, neatitiktų šio daiktinės teisės instituto esmės ir būtų neteisėtas.Byloje nustatyta, kad 2014 m. balandžio 28 d. visuotiniame bendrijos susirinkime buvo priimtas sprendimas įpareigoti apeliantą atlaisvinti bendro naudojimo (ginčo) patalpą. Apeliantui, teigiančiam, kad šis sprendimas yra neteisėtas, t. y. neatspindi tikrosios bendraturčių valios, remiantis CPK 178 straipsniu, tenka pareiga tai įrodyti. Tuo tarpu apeliantas tik nurodo, kad vietoje vieno dalyvio pasirašė sūnus bei, kad bent dviejų butų savininkai pasirašė po du, kas nėra pakankamas pagrindas pripažinti, kad priimtas sprendimas yra neteisėtas ir neįrodo kitų bendraturčių nuomonės bendro turto valdymo ir naudojimo klausimu.Apeliacinės instancijos teismas taip pat atmeta apelianto argumentus, kad teismas nepagrįstai ieškovės reikalavimui netaikė ieškinio senaties termino. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, kad ieškinio senaties terminas nagrinėjamu atveju skaičiuojamas pagal CK 1.127 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą taisyklę, t. y. prasideda kiekvieną pažeidimo dieną, todėl nėra praleistas.Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės nagrinėjamo ginčo išsprendimui, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisako. Remdamasis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį atsakovo apeliacinio skundo motyvais naikinti nėra pagrindo.Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, taip pat nenustatyta.Ieškovė pateikė prašymą priteisti iš atsakovo išlaidas advokato padėjėjos pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme. Tačiau, kaip yra pažymėjęs kasacinis teismas, pagal Advokatūros įstatymo 34 straipsnio 2 dalį, advokato padėjėjas gali atstovauti tik pirmosios instancijos teismuose, o rengimas procesinių dokumentų, teikiamų apeliacinės instancijos teismui, nors juos pasirašo ir teismui pateikia atstovaujamasis, o ne advokato padėjėjas, reiškia atstovaujamojo vardu atliekamus procesinius veiksmus, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Įstatymas draudžia advokato padėjėjui atstovauti byloje dalyvaujančiam asmeniui apeliacinės instancijos teisme, todėl advokato padėjėjas neturi teisės atstovaujamojo vardu apeliaciniame procese atlikti jokio procesinio veiksmo, už kurį turėtų būti atlyginama pagal CPK 98 straipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2016). Dėl šios priežasties ieškovės prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinamas.CPK 323 straipsnyje numatyta, kad pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama, todėl Vilniaus apygardos teisme 2016 m. liepos 29 d. gauti apelianto rašytiniai paaiškinimai grąžinami apeliantui.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Grąžinti atsakovui A. S. 2016 m. liepos 29 d. teisme gautus rašytinius paaiškinimus.