- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2010-12-01
- Bylos Nr.
- 1A-109-309-2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Zigmas Kavaliauskas (pirm.), Vidmantas Mylė, Irena Ivanovienė
- Kaltinamasis
- R. B., D. P.
- Advokatai
- Vigintas Strička
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. kovo 30 d. nuosprendžio, kuriuo:
R. B. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 8 p., 284 str. 1 d., nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos BPK 303 str. 5 d. 1 p.);
D. P. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos BPK 303 str. 5 d. 1 p.).
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. B. ir D. P. 2007 m. birželio 11 d., apie 18.00 val., viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) paplūdimyje, esančiame prie (duomenys neskelbtini), veikdami kartu, įžūliu elgesiu ir grasinimais - D. P. ir R. B. rankomis ir kojomis sudavus M. M. ne mažiau kaip du smūgius į veidą, ne mažiau kaip vieną smūgį į kairį užausį, ne mažiau kaip vieną smūgį į sprando kairę pusę, D. P. keliu spyrus M. M. į pilvą, taip padarius M. M. kūno sužalojimus: muštines žaizdas veide, kairiame dilbyje, kraujosruvas veide su nubrozdinimu, muštinę žaizdą apatinės lūpos gleivinėje su kraujosruva, kraujosruvą viršutinės lūpos gleivinėje, kraujosruvą kairiame užausyje, nubrozdinimą sprando kairėje, bei R. B. raktų ryšuliu sudavus M. M. ne mažiau kaip vieną smūgį į kairį skruostą ir ne mažiau kaip vieną smūgį į kairį dilbį, taip M. M. padarius potrauminę kairio alkūninio nervo neuropatiją, R. B. M. M. vadinant įžeidžiančiais ir necenzūriniais žodžiais, grasinant ateityje jo atžvilgiu naudoti fizinį smurtą, tokiu būdu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
Be to, R. B. 2007 m. birželio 11 d. apie 18.00 val., viešoje vietoje - (duomenys neskelbtini) paplūdimyje, esančiame prie (duomenys neskelbtini), viešosios tvarkos pažeidimo metu, tyčia, dėl chuliganiškų paskatų, raktų ryšuliu sudavė M. M. ne mažiau kaip vieną smūgį į kairį dilbį ir padarė M. M. nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl išsivysčiusio potrauminio kairio alkūninio nervo neuropatijos jo sveikata buvo sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų laikotarpiui.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroras prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009-03-30 nuosprendį ir priimti naują nuosprendį: pripažinti D. P. kaltu pagal LR BK 284 str. 1 d. ir nuteisti jį laisvės atėmimu 1 m. 3 mėn., vadovaujantis LR BK 64 str. 1 d., 3 d., paskirtą bausmę subendrinti su Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007-03-20 nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, dalinio bausmių sudėjimo būdu, ir galutinę bausmę paskirti laisvės atėmimą 3 m. 6 mėn., bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose; pripažinti R. B. kaltu ir nuteisti pagal LR BK 284 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 m. 6 mėn., pagal LR BK 138 str. 2 d. 8 p. laisvės atėmimu 3 m., vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 3 d., 2 d. 5 d. 1 p., 9 d., paskirtas bausmes subendrinti tarpusavyje apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, bei su Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008-05-13 nuosprendžiu paskirta bausme - 20 MGL bauda, ir galutinę bausmę paskirti laisvės atėmimą 3 m. ir 20 MGL baudą, laisvės atėmimo bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose. R. B. suimti teismo salėje. Priteisti iš R. B. 196,80 Lt civiliniam ieškovui - Teritorinei ligonių kasai.
Skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodyti motyvai dėl kaltinimo R. B. pagal LR BK 284 str. 1 d., 138 str. 2 d. 8 p., D. P. kaltinimo pagal LR BK 284 str. 1 d., kaip ir padarytos teismo išvados, neatitinka faktinių bylos aplinkybių, ištirtų įrodymų visumos, nes pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, iš esmės rėmėsi tik R. B. ir D. P. teisiamajame posėdyje duotais parodymais, jų pateikiamomis versijomis, jog pats nukentėjusysis M. M. išprovokavo jų tarpusavio konfliktą, neatsižvelgė į byloje esančius ir nagrinėjimo metu gautus juos paneigiančius duomenis - apklausiami ikiteisminio tyrimo metu R. B. ir D. P. parodė kitokias įvykio aplinkybes, į nukentėjusiojo ir šio nusikaltimo liudininkų parodymus, eilę nustatytų faktinių aplinkybių, kurių visuma, susiejus juos į vieną loginę grandinę įrodo R. B. ir D. P. kaltę padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas. Nurodo, kad teismas, matydamas tokius kaltinamųjų parodymuose esančius prieštaravimus, nesiėmė priemonių jiems pašalinti. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisiamajame posėdyje nukentėjusysis M. M. ir liudytojos R. R. ir S. G., nenurodė, kad M. M. būtų įžeidęs R. B. ar D. P.. M. M. teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad apklausiamas po įvykio geriau prisiminė aplinkybes ir jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai yra teisingi, jais reikia remtis. Nors M. M. teisiamojo posėdžio metu nebeprisiminė, kas pirmas sudavė smūgius, tačiau ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, kad jis buvo sumuštas abiejų kaltinamųjų, o R. B. kažkokiu daiktu jam perdūrė kairės rankos dilbį ir kairės pusės skruostą. Šiuos savo parodymus jis patvirtino ir akistatos su R. B. ir D. P. metu, parodymų patikrinimo vietoje metu. Jo parodymus patvirtino ir liudytojos R. R. bei S. G., kurios parodė, kad R. B. ir D. P. prieš M. M. naudojo fizinį smurtą, o jis mušamas jų tik dengėsi rankomis. Taigi šie nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai paneigia kaltinamųjų versiją dėl to, kad pats M. M. puolė R. B. ir jo atžvilgiu naudojo fizinį smurtą, o D. P. juos tik skyrė ir M. M. atžvilgiu smurto nenaudojo, tačiau teismas į tai neatsižvelgė. Akivaizdu, kad tiriamuoju atveju fiziniai sužalojimai buvo padaryti tik M. M., tai patvirtina specialisto išvados, dėl ko jis ir kreipėsi į gydymo įstaigą, parašė pareiškimą policijoje. Pažymėtina, kad po nusikaltimo, 2007-06-11 vakare M. M. kreipėsi medicininės pagalbos į (duomenys neskelbtini) apskrities ligoninės priėmimo skyrių, tai patvirtina specialisto išvada, jog (duomenys neskelbtini) apskrities ligoninės priėmimo skyriaus apskaitos kortelėje Nr. (duomenys neskelbtini) 2007-06-11 19.55 val. atžymėta „kairiame skruoste, lūpų dešiniame kampe, kairiame dilbyje žaizdos; 21.30 vietinėje nejautroje žaizdos susiūtos; 21.30 konsultuotas otorinolaringologo: kairiame skruoste apie 2 cm žaizda; nustatyta diagnozė: veido sumušimas, veido, lūpų ir dilbio muštinės žaizdos“; „Pirminės sveikatos priežiūros centro ambulatorinėje kortelėje 2007-06-12 atžymėta: buvo sumuštas vakar vakare; diagnozė: veido sumušimas, veido ir kairio dilbio žaizdos“; „Iš (duomenys neskelbtini) šeimos gydymo centro ambulatorinės kortelės įrašo matyti, kad 2007-07-05 konsultuotas Vilniaus universitetinės ligoninės Santariškių klinikų centro filialo konsultacinėje poliklinikoje; Trauma prieš 3 savaites, nepažįstami asmenys dūrė raktu į kairį dilbį“; 2007-06-12 pareiškime policijos įstaigoje jis taip pat nurodė, kad jį prie (duomenys neskelbtini) ežero sumušė du nepažįstami vaikinai ir kažkokiu smailiu daiktu jam perdūrė kairės rankos dilbį“. Betarpiškai įvykio vietoję buvusios liudytojos R. R. ir S. G., ar tuoj po konflikto kaltinamuosius mačiusi liudytoja V. V. nurodė jog nematė, kad kaltinamieji būtų sužaloti. Tai, kad kaltinamieji nebuvo sužaloti, patvirtina ir tai, kad nei vienas iš jų į medicinos įstaigą ar ikiteisminio tyrimo įstaigą nesikreipė. R. B. paaiškinimas, kad būtent jis M. M. buvo užpultas ir dėl to nukentėjo, o į medikus nesikreipė, nes nenorėjo, kad sužinotų policija yra visiškai nelogiškas. Atkreiptinas dėmesys, kad kaltinamieji tuoj po konflikto išvažiavo, tai yra pasišalino iš nusikaltimo vietos, ši aplinkybė leidžia pagrįstai teigti, kad taip jie elgėsi suvokdami savo kaltę ir siekdami išvengti teisinių pasekmių. Be to, pirmieji išvažiavę iš nusikaltimo vietos jie turėjo galimybę kreiptis į gydymo įstaigas ar teisėsaugos institucijas, tačiau to nepadarė. Nors pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė aplinkybę, kad konfliktas vyko viešoje vietoje- (duomenys neskelbtini) ežero pakrantėje, visuomenės lankomoje vietoje, kad visuomenės rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti ir pan., tačiau teismas nuosprendyje nepagrįstai nurodė, kad „ištirti įrodymai rodo, kad konfliktas, peraugęs į smurto panaudojimą, kilo tarp dviejų asmenų – nukentėjusiojo M. M. ir kaltinamojo R. B., incidento pradininkas buvo nukentėjusysis M. M., kuriam neįtiko tai, kad R. B. kalbina jo merginą, jis pats, priešiškai nusiteikęs, išlipo iš vandens ir priėjo prie kaltinamojo R. B.. Iš teismo byloje nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad R. B. veiksmai buvo padaryti kaip atsakas į nukentėjusiojo M. M. elgesį, įvykis truko trumpai, jį matė tik greta buvę jų draugai, kurie buvo to įvykio dalyviai, duomenų, kad tai būtų neigiamai paveikę kitų žmonių poilsį, byloje nėra – nėra duomenų, kad kas nors iš pašalinių žmonių matė ar galėjo matyti, nes veiksmas vyko prie pakrantės krūmų ir kaip nors sureagavo į muštynes, nei po įvykio, nei vėliau atsiliepiant į pranešimą spaudoje, į policiją niekas nesikreipė. Iš teismo motyvų matyti, kad teismas, analizuodamas viešosios tvarkos pažeidimo, kaip nusikaltimo sudėties buvimą, nurodo, kad šį konfliktą matė tik greta buvę nukentėjusiojo ir kaltinamųjų draugai, kuriuos teismas įvardino kaip šio konflikto dalyvius. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nepagrįstai nurodė, kad nėra duomenų, kad jį matė ir buvo šokiruoti kas nors iš pašalinių žmonių, nes liudytoja R. R. parodė, kad toliau nuo muštynių vietos žmonių buvo, jie susidėjo daiktus ir išvažiavo, liudytoja V. V. parodė, kad „<...> kai išgirdo šaukiant R., tik tada pamatė, kad kažkas mušasi <...>“, „<...> žmonių paplūdimyje tą dieną buvo, niekas į konfliktą nesikišo <...>“, o liudytoja S. G. parodė, kad „<...> muštynių metu paplūdimyje dar šiek tiek žmonių buvo, nežino ar jie matė muštynes <...>“, šių liudytojų parodymais nustatyta, kad viešoje vietoje beesantį M. M. necenzūriniais žodžiais užgauliojo R. B., o pastarajam priėjus pasiaiškinti dėl ko jis yra užgauliojamas, jis su kitu bendrininku D. P. jo atžvilgiu panaudojo fizinį smurtą, grasinimus, padarė jam sužalojimus, nekreipdami dėmesio į visiškai šalia esančius kitus asmenis- R. R., S. G., E. J., netoliese buvusias savo drauges - V.V., R. B., M. Š., bei, liudytojų parodymu, kitus kiek atokiau besiilsinčius, tyrimo metu nenustatytus asmenis, kurie liudytojų parodymais, kilus konfliktui pasišalino iš savo buvimo vietos. Be to, iš liudytojų R. R. ir S. G. parodymų matyti, kad dėl kaltinamųjų elgesio jos buvo labai išsigandusios, nežinojo ką daryti ir kaip padėti M. M., R. R. šaukė, kad jie liautųsi jį mušę, tačiau kaltinamiesiems į tai nereaguojant, R. R. stojo į tarpą tarp jų ir M. M., po ko kaltinamieji nuo jo kiek atsitraukė, todėl tokie kaltinamųjų tyčiniai veiksmai, nors buvo nukreipti prieš M. M., tačiau matomi ir kitų asmenų, visų jų atžvilgiu rodė akivaizdžią nepagarbą, sutrikdė jų rimtį ir viešąją tvarką, dėl kaltinamųjų tyčinių veiksmų buvo nutrauktas ne tik nukentėjusiojo, bet ir įvykio liudininkų, šį įvykį mačiusių pašalinių, tyrimo metu nenustatytų asmenų poilsis viešoje vietoje. Tai yra pakankami įrodymai, pripažinti viešosios tvarkos pažeidimo faktą, atitinkantį LR BK 284 str. 1 d. požymius. Be to, ir pats teismas nustatė, kad šį viešosios tvarkos pažeidimą matė greta buvę nukentėjusiojo ir kaltinamųjų draugai, kurie nuosprendyje nepagrįstai įvardinti konflikto dalyviais.
Apeliantas pastebi, kad teismas nuosprendyje nurodė, kad „smūgių sudavimo pradžią ir smurto vartojimo eigą visi įvykio vietoje buvę asmenys nurodo iš esmės vienodai“, bet taip pat nurodo, ir kad „liudytojos R. R. parodymai abstraktūs – ji nurodė, kad kaltinamieji abu mušė M. M., tačiau kur sudavė D. P., neprisimenanti. Atsižvelgus į tai, teismas sprendė, kad nėra jokių įrodymų, kad D. P. sudavė smūgius M. M. ir taip tyčia pažeidė viešąją tvarką“. Teismas taip pat nurodė, kad „teisme buvo nustatyta visiškai kitokia įvykių eiga“. Tokie teismo teiginiai akivaizdžiai prieštarauja nustatytoms faktinėms aplinkybėms, nukentėjusiojo, liudytojų bei pačių kaltinamųjų parodymams. Kaltinamasis R. B. nurodė, kad M. M. pats jį puolė ir sumušė, M. M. sudavė tik gindamasis, o D. P. apskritai neigė M. M. atžvilgiu vartojęs fizinį smurtą, tačiau tokius kaltinamųjų parodymus paneigia liudytojos R. R. ir S. G. bei pats M. M.. Teismo nurodytas argumentas, kad liudytojai R. R. konkrečiai nenurodžius kur D. P. sudavė M. M., nėra įrodymų, kad D. P. jo atžvilgiu naudojo fizinį smurtą yra visiškai nepagrįstas. Teismas nepagrįstai sureikšmino šią aplinkybę, kad liudytoja R. R. teisiamojo posėdžio metu neatsiminė ir negalėjo tiksliai nurodyti kur nukentėjusiajam sudavė D. P., nes natūralu, jog momentinėje ir netikėtoje situacijoje tokia detalė galėjo būti ir neįsidėmėta. Nors ši liudytoja negalėjo tiksliai prisiminti į kurias kūno vietas buvo suduoti smūgiai, tačiau ji patvirtino mačiusi, kad D. P. smūgiavo M. M., be to, šiuos jos parodymus patvirtina ir pats M. M., liudytoja S. G., konkrečiai nurodžiusi kur D. P. sudavė M. M., šių liudytojų parodymai yra nuoseklūs ir analogiški tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, todėl tokios teismo išvados yra akivaizdžiai priešingos nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Iš to seka, kad teismas rėmėsi tik kaltinamųjų ar jiems palankius parodymus davusio liudytojo E.J. parodymais ir visiškai neatsižvelgė į kitų liudytojų bei paties nukentėjusiojo parodymus. Atkreiptinas dėmesys, kad teismas rėmėsi liudytojo E.J. teisiamajame posėdyje duotais, prieštaringais ir kaltinamiesiems palankiais parodymais. Ikiteisminio tyrimo metu šis liudytojas iš pradžių nurodė, kad konflikto pradžioje M. M. kaltinamųjų paklausė „ko žiūrit“, tačiau vėliau ikiteisminiame tyrime ir teisme, jis kaip ir kaltinamieji nurodė, kad M. M. juos pavadino „gaidžiais“ ar „ožiais“. Ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas pirmą kartą E.J. nurodė, kad abu kaltinamieji sumušė M. M., konfliktas vyko per du kartus, buvo grasinama M. M., tačiau apklausiamas teisiamojo posėdžio metu E.J. parodė priešingai - kad D. P. fizinio smurto nenaudojo, o kartu su juo bandė atskirti besimušančius R. B. ir M. M., kad M. M. buvo šio konflikto kaltininkas. Šiuos E.J. parodymus paneigia nukentėjusiojo, liudytojų R. R. ir S. G. parodymai, todėl E.J. teisme duotuose parodymuose įžvelgtina akivaizdi netiesa ir tendencingumas, tačiau teismas, matydamas, kad liudytojas iš esmės duoda neteisingus parodymus, nesiėmė priemonių šiems prieštaravimams išsiaiškinti ir juos pašalinti.
Apeliantas mano, kad matydamas prieštaravimus parodymuose, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 276 str. 4 d. nustatyta tvarka turėjo perskaityti kaltinamųjų, nukentėjusiojo ar liudytojų ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus parodymus, privalėjo išsiaiškinti neatitikimų, prieštaravimų priežastis: ar jie atsirado šiems asmenims sąmoningai pakeitus parodymus, ar yra kitos priežastys, bei remdamasis šių asmenų paaiškinimo analize ir kitais byloje surinktais įrodymais teismas, priimdamas nuosprendį, turėjo nuspręsti, kurie parodymai yra teisingi. Šiuo konkrečiu atveju byloje šios tvarkos nesilaikyta, todėl toks neišsamus bylos aplinkybių ištyrimas sutrukdė teismui priimti teisingą sprendimą ir tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas. Nurodo, kad teismas nuosprendyje nurodė, jog „liudytojos R. R. ir S. G. ikiteisminio tyrimo metu buvo nepilnametės, tačiau, nesilaikant Lietuvos Respublikos BPK 186 str. numatytos nepilnamečio liudytojo apklausos tvarkos, buvo apklausiamos ne vieną kartą, kas kartą vis tikslinant parodymus“. Įstatyme nėra įsakmiai nurodyta, kad draudžiama daryti daugiau nei vieną to paties nepilnamečio liudytojo apklausą, nes minėtame straipsnyje nurodyta, kad tokie asmenys „paprastai apklausiami ne daugiau kaip vieną kartą“, todėl tai neužkerta galimybės, esant būtinumui, atlikti tokio liudytojo papildomą apklausą. Tai, kad tyrimo metu nepilnametis liudytojas buvo apklaustas daugiau nei vieną kartą, negali būti pagrindu teismui nesiremti ar abejoti jo parodymų teisingumu, ypač kai juos patvirtina kiti bylos duomenys. Be to, pastebi, kad apklausų metu šios liudytojos buvo sulaukusios 17 metų amžiaus, todėl galėjo savarankiškai duoti parodymus. Todėl tokie teismo argumentai kaip ir padarytos išvados, yra nepagrįsti.
Taip pat apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą išvadą dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo, tai yra, teismas padarė teorinę prielaidą, kad M. M. rankos dilbį susižalojo griūdamas. Teismas nuosprendyje nurodė, kad „teismo medicinos specialistas A.J.K., duodamas išvadą raštu, nurodė tik tikėtiną galimybę, kad žaizda, sukėlusi nesunkų sveikatos sutrikdymą, galėjo būti padaryta suduodant raktais, teisme paaiškino, kad žmogus, krisdamas aukštielninkas, gali kristi ant alkūnių ir gali susižeisti išorinį dilbio paviršių, taip galima susižeisti ir grumtynių metu“. Šį teismo medicinos specialisto paaiškinimą teismas nepagrįstai išskyrė iš kitų minėto specialisto paaiškinimų bei rėmėsi juo kaip patikimu įrodymu. Teismas neanalizavo lyginamuoju metodu ir kitų šio specialisto paaiškinimų teisme, negretino jų su kitais duomenimis. Specialisto papildomo tyrimo išvadoje nurodyta, kad yra tikėtina, kad M. M. sužalojimas kairės rankos dilbyje galėjo būti padarytas suduodant raktais. Teisme specialistas taip pat paaiškino, kad M. M. rankoje padaryti du sužalojimai yra priešingose viena nuo kitos rankos pusėse, kad jie galėjo būti padaryti griūnant yra tik teorinė prielaida, nes žmogus paprastai krenta ant delnų, tikėtina, alkūnės nervą pažeisti pakanka 1 cm gylio žaizdos, tokį sužalojimą galima padaryti raktu, tačiau negalėjo patvirtinti ar žaizda buvo padaryta raktais. Specialisto nuomone, pagal požymius M. M. kairės rankos dilbyje padaryta žaizda yra muštinė. Teismas šiais specialisto paaiškinimais nepagrįstai nesirėmė ir šio sprendimo nemotyvavo. Be to, teismo išvada, kad M. M. susižalojo pats griūdamas, be specialisto išvadų ir paaiškinimų, paneigta kitais patikimais duomenimis: - (duomenys neskelbtini) apskrities ligoninės priėmimo skyriaus apskaitos kortelės Nr. (duomenys neskelbtini) įrašais, M. M. PSPC ambulatorinės kortelės įrašais, (duomenys neskelbtini) šeimos gydymo centro M. M. ambulatorinės kortelės įrašais, jog M. M. medicininės pagalbos kreipėsi iškart po įvykio 2007-06-11 vakare, jam diagnozuoti veido, lūpų ir kairės rankos dilbio sužalojimai, žaizdos susiūtos, medikams M. M. nurodė, kad jį sužalojo nepažįstami asmenys, raktu dūrė į kairį dilbį; - 2007-06-12 pareiškimu policijos įstaigai, jog 2007-06-11 prie (duomenys neskelbtini) ežero jį sumušė du nepažįstami vyriškiai ir kažkokiu smailiu daiktu perdūrė kairės rankos dilbį; - paties M. M. parodymais, kuriuos patvirtino ir akistatos su R. B. bei parodymų patikrinimo vietoje metu; - liudytojų R. R., S. G., parodymais, jog R. B. rankose turėjo raktų ryšulį, juo sudavė M. M., kuriam po sužalojimo iš žaizdos bėgo kraujo; - iš dalies paties R. B. parodymais, jog M. M. galėjo sužaloti raktais. Atsižvelgiant į šiuos duomenis, bei įvertinus tai, kad M. M. rankoje buvo padaryti du sužalojimai, kurių išsidėstymas yra priešingose pusėse, daro išvadą, kad R. B. padarė tuos sužalojimus veikdamas tiesiogine tyčia, tai yra, tyčia sudavė ne mažiau kaip du kartus M. M. ir siekė jį taip sužaloti. Įvertinus šių bylos nagrinėjimo metu nustatytų ir paminėtų duomenų visetą, loginę veiksmų, aplinkybių ir įvykių seką, nustatyta ir įrodyta, kad R. B. ir D. P. padarė jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas, todėl teismo nuosprendis turi būti panaikintas ir priimtas naujas apkaltinamasis nuosprendis.
Atsižvelgiant į tai, kad R. B. dvi nusikalstamas veikas, kurių viena priskiriama prie tyčinių nesunkių, kita- tyčinių apysunkių nusikaltimų kategorijai, padarė būdamas anksčiau keturis kartus teistas už tyčinių nusikaltimų padarymą, neišnykus teistumui, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 27 str. nuostatomis laikomas recidyvistu, kuriam, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 56 str. nuostatomis skirtina reali laisvės atėmimo bausmė, todėl jo parodymai dėl nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių turi būti vertinami kritiškai, kaip siekimas išvengti baudžiamosios atsakomybės ir realios laisvės atėmimo bausmės. Analogiškai turi būti vertinami ir D. P. duoti parodymai, kadangi jis nusikalstamą veiką, priskiriamą tyčinių nesunkių nusikaltimų kategorijai, padarė būdamas teistas už tyčinių nusikaltimų padarymą, laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 27 str. nuostatomis jis taip pat laikomas recidyvistu, kuriam, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 56 str. nuostatomis skirtina reali laisvės atėmimo bausmė.
Žemesnės instancijos teismas
Atsikirtimu į prokuratūros apeliacinį skundą išteisintojo R. B. gynėjas prašo Šiaulių apygardos prokuratūros apeliacinį skundą atmesti.
Nurodo, kad Šiaulių miesto apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino surinktus duomenis, ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį. Taip pat nurodo, jog prokuratūros apeliacinis skundas atmestinas. Teigia, jog analizuojant, ar kaltinamojo R, B. veiksmais buvo pademonstruota nepagarba aplinkiniams bei aplinkai neginčijamai nustatyta, kad konfliktas tarp kaltinamojo R. B. ir nukentėjusiojo M. M. kilo tuomet, kai M. M. plaukiojant su vandens motociklu, R. B. užkalbino ant kranto stovinčią nukentėjusiojo merginą. M. M. išlipo į krantą ir susimušė su kaltinamuoju R. B.. Nukentėjusysis M. M. nurodė, kad kaltinamieji merginų atžvilgiu nieko blogo nepasakė, patvirtino, jog yra labai pavydus, ir nurodė, kad „jei kaltinamieji nebūtų kalbinę merginų, nieko nebūtų įvykę." Liudytoja R. R. parodė, kad prie jos su drauge V. priėję R. B. ir D. P. buvo blaivūs, pasisveikino, neužkabinėjo, tik žiūrėjo, kas vyksta vandenyje. Liudytoja V. V. parodė, kad abu kaltinamieji buvo blaivūs, piktumo, agresyvumo nukentėjusiojo atžvilgiu nebuvo. Taipogi nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad ištirti įrodymai įrodo, kad konfliktas, peraugęs į smurto panaudojimą, kilo tarp dviejų asmenų - nukentėjusiojo M. M. ir kaltinamojo R. B., o incidento pradininkas buvo nukentėjusysis M. M., kuriam nepatiko, kad R. B. kalbina jo merginą, jis pats, priešiškai nusiteikęs, išlipo iš vandens ir priėjo prie kaltinamojo. R. B. nurodė, kad jis pasisveikino su R., tada iš vandens išgirdo žodžius „ožy", „gaidy", R. savo draugui sakė „baik", jis suprato, kad M. M. nori aiškintis, M. M. atbėgo iš vandens link jo, jis traukėsi atbulas, už krūmų. Su M. M. susikibo rankomis, sudavė vienas kitam smūgius. Liudytojas E. J. parodė, kad jiems su M. M. būnant vandenyje prie kranto priėjo kaltinamieji, žiūrėjo, kaip jiems sekėsi, kalbėjosi su merginomis, nieko įžeidžiančio nesakė. M. M. jiems pradėjo sakyti „gaidžiai" ar „ožiai", M. M. pats išlipo iš vandens į krantą, atsistojo „stoikėje" - kovinėje padėtyje, susistumdė su R. B., įvyko muštynės, smūgius vienas kitam sudavė abu. Mano, jog dėl konflikto kaltas M. M., nes jam sukilo pavydas, kad užkalbino jo merginą, jis yra karštakošis, greitai užsiplieskiantis. Kad M. M. yra labai pavydus parodė ir liudytojos S. G., R. R., be to, jis pats tai patvirtino. Visos šios aplinkybės, gynėjo nuomone, leidžia tvirtinti, kad pavydo paakintas M. M. išlipo į krantą „aiškintis santykių". Pažymi, kad nukentėjusysis M. M. ir kaltinamasis R. B. patvirtino, jog muštynės vyko toliau nuo žmonių, kaip apklausiamas teisme pažymėjo nukentėjusysis „aiškintis ėjome šiek tiek į šalį nuo žmonių". Nurodo, kad R. B. ir nukentėjusiojo M. M. konfliktas įvyko nepagrindiniame (duomenys neskelbtini) ežero paplūdimyje, kad tai būtų neigiamai paveikę kitų žmonių poilsį nebuvo nustatyta. Teigia, kad atsižvelgiant į tai, jog nebuvo nustatyta, kad dėl minėto konflikto bei jo metu atliktų veiksmų visuomenei atsirado kažkokių tai neigiamų padarinių, nebuvo nustatyta, jog kas nors iš aplinkinių matė konfliktą bei nenustatyta aplinkinių reakcija į jį, nėra jokio teisinio pagrindo konstatuoti, kad dėl R. B. veiksmų buvo sutrikdyta visuomenės rimtis bei tvarka.
Taip pat nurodo, kad ištyrus bylos aplinkybes nustatyta, jog nukentėjusiojo M. M. ir kaltinamojo R. B. konfliktas buvo sąlygotas išimtinai asmeninių dalykų, pasireiškė išimtinai kaip asmeninio konflikto pasekmė, būtent kaip siekis „išsiaiškinti asmeninius santykius". Teigia, jog
vien tai, kad konfliktą matė greta buvę draugai neduoda pagrindo konstatuoti viešosios tvarkos pažeidimą. Gynėjo nuomone, visuma byloje nustatytų aplinkybių bei surinktų įrodymų neabejotinai patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai pripažino, kad kaltinamojo R. B. veikoje nėra BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių ir jis buvo išteisintas.
Nurodo, kad bylos teisminio nagrinėjimo metu R. B. pripažino konflikto metu su savimi turėjęs raktų ryšulį, tačiau neigė, jog jais smūgiavo nukentėjusiajam M. M.. Kaltinamasis R. B. visada teigė, jog raktų ryšuliu tyčia tikrai nesmūgiavo nukentėjusiajam M. M., nebent būtų kliudęs netyčia. Nukentėjusysis M. M. teisme parodė, jog nežino, kaip susižalojo kairės rankos dilbį, jis pažymėjo, jog negali patvirtinti, kad ranką jam pradūrė kaltinamasis R. B., prisiminė, jog muštynių metu buvo nuvirtęs, o toje vietoje, kur jie su R. B. mušėsi, buvo šiukšlių. M. M. paaiškino, jog nežino, kaip susižalojo ranką, todėl negali R. B. apkaltinti nepagrįstai. Tai, kad ranką M. M. sužalojo R. B. duodami parodymus teisme nepatvirtino ir nė vienas įvykio aplinkybių liudytojas. Teigia, kad ekspertas savo išvadoje nepatvirtino, darydamas tik prielaidą, jog tikėtina, kad sužalojimas galėjo būti padarytas suduodant raktais. Apklausiamas teisme teismo medicinos ekspertas, atlikęs M. M. sumušimų tyrimą, pažymėjo, jog žmogus, krisdamas aukštielnikas, gali kristi ant alkūnių ir gali susižeisti išorinį dilbio paviršių, taip pat paaiškino, jog taip galima susižeisti ir grumtynių metu. Visi įvykio dalyviai patvirtino, kad besigrumdami M. M. ir R. B. buvo nuvirtę ant žemės. Tokiu būdu, pasak gynėjo, nebuvo nustatyta jokių aplinkybių ir įrodymų, patvirtinančių, kad sužalojimas ant kairio M. M. dilbio atsirado R. B. tyčia sudavus M. M. į kairį dilbį raktų ryšuliu. Taipogi nurodo, kad tarp nukentėjusiojo M. M. ir R. B. kilęs ginčas buvo asmeninis, sąlygotas nukentėjusiojo pavydo bei inicijuotas paties nukentėjusiojo veiksmų. Todėl bet kokiu atveju nėra pagrindo teigti, jog R. B. elgesys buvo tarsi iššūkis visuomeninei tvarkai, kuriuo buvo siekiama pademonstruoti niekinantį požiūrį į aplinkinius.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje dalyvavęs prokuroras prašė apeliacinį skundą patenkinti, išteisintieji, jų gynėjai ir nukentėjusysis prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Prokuroro apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, apylinkės teismo išteisinamasis nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas nuosprendis (BPK 329 str. 2 p.).
Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir prokuratūros apeliacinio skundo argumentus, ištyrusi ir įvertinusi byloje esančius įrodymus, sprendžia, kad Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. kovo 30 d. nuosprendis dėl R. B. išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., 138 str. 2 d. 8 p, ir D. P. išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., yra nepagrįstas, priimtas netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus, kadangi kolegija daro išvadą, jog išteisintieji R. B. ir D. P. padarė veikas, turinčias nusikaltimų požymių (BPK 303 str. 2 d.).
Kaltinamasis R. B. pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje kaltės nepripažino ir parodė, kad 2007 m. birželio 11 d. apie 17-18 val., atvažiavo prie (duomenys neskelbtini) ežero, ten rado M. Š. (dabar ji jo žmona) su draugėmis. Po to išgirdo, kad plaukioja vandens motociklas ir nuėjo pažiūrėti. Prie tos vietos ant kranto buvo jo pažįstama R. Nieko blogo nepagalvojęs, jis su ja pasisveikino, paklausė kaip sekasi. Tada iš vandens savo adresu išgirdo žodžius „ožy“ ar „gaidy“. R. savo draugui, M. M., sakė „baik“. Jis suprato, kad M. M. nori aiškintis, jam irgi kažką atsakė. M. M. atbėgo iš vandens link jo, jis traukėsi atbulas, už krūmų. Merginos M. M. stabdė, bet jis nekreipė dėmesio. Jis buvo išsigandęs, su M. M. susikibo rankomis ir susimušė, smūgius sudavė vienas kitam, abu buvo nuvirtę ant žemės, ritosi. Vienu momentu M. M. jam pataikė į pilvą, nuo ko jis susirietė. Po to pajuto, kad E. J. ir D. P. juos skiria, D. P. M. M. sakė „kam tu jį daužai?“. Mano, kad abu yra kalti dėl tų muštynių. Jis buvo kruvinas, prie vandens plovėsi rūbus, R. M. M. laikė, jis ištrūko ir antrą kartą jį puolė. Buto raktus turėjo pasikabinęs ant kaklo, muštynių metu jie nutrūko. M. M. gerokai stambesnis už jį, M. M. raktais jis nedūrė, nebent netyčia kliudė. Jis konfliktų neieškojo ir muštynių nenorėjo, todėl nesijaučia kaltu. Muštynės truko keliais minutes, ar aplink buvo kitų žmonių, nematė, jiedu buvo už krūmų. Jam buvo ištinusi, skaudėjo galva, buvo nubrozdinimų, bet į medikus nesikreipė, nes nenorėjo, kad būtų pranešta policijai. Vėliau bendravo su M. M., abu jaučia kaltę.
Kaltinamasis D. P. pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje kaltės nepripažino ir parodė, kad 2007 m. vasarą, datos neprisimena, nuvažiavo prie (duomenys neskelbtini) ežero. Ten susitiko su drauge V.. Matė M. M., leidžiantį į vandenį vandens motociklą. Po kiek laiko pamatė, kad kažkas šaukia vienas ant kito ir stumdosi, pažino R. B., nuėjo skirti. Jis paėmė iš už nugaros per juosmenį M. M. ir atitraukė nuo R. B.. M. M. atsisukęs stūmė jį, tada jis M. M. pastūmė už peties, smūgių jam nesudavė. R. (R.) su drauge stovėjo prie automobilio, šalia stovėjo E.(J.). Po to jis išvažiavo iš paplūdimio. Jis buvo ne kartu su R. B.. Žmonių buvo toliau nuo muštynių vietos, už 100 metrų, mano, kad jie negalėjo matyti muštynių.
Dėl įrodymų vertinimo, R. B. ir D. P. veikos kvalifikavimo pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d.
Kalbant apie konkrečios baudžiamosios bylos įrodymų vertinimą visumoje, paminėtina, kad esminė įrodymų vertinimo taisyklė yra suformuluota BPK 20 str. 5 d. Čia nurodoma, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šios nuostatos esmė yra ta, kad įrodymai vertinami ne juos imant skyrium, nemotyvuotai ir be pagrindo suteikiant vienam ar kitam įrodymui arba įrodymų grupei pirmenybę prieš kitus įrodymus – jie turi būti vertinami atsižvelgiant į byloje esančių faktinių duomenų, kurie patvirtina ar paneigia nors vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti, visetą. Tik taip vertinant bylos įrodymus galima teisingai kvalifikuoti kaltininko nusikalstamą veiką, nustatyti jo kaltę bei išspręsti kitus kiekvienai bylai reikšmingus klausimus. Neabejotina ir tai, kad įrodymais yra tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme duoti kaltinamųjų, nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai – svarbu, jog jie būtų gauti įstatymų nustatyta tvarka, teisėtais būdais, ir kad juos galima būtų patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais (BPK 20 str. 1 ir 4 d.). Šiuo konkrečiu atveju pirmos instancijos teismas nuosprendyje neteisingai aiškino BPK 20 ir 276 straipsnių nuostatas – teismas, pasisakydamas apie proceso dalyvių (kaltinamųjų, liudytojų ir nukentėjusiojo) parodymus, nepagrįstai susiaurino įrodymų vertinimo turinį, t. y. nurodė, kad spręsdamas kaltinamųjų R. B. ir D. P. kaltės klausimą, teismas negali besąlygiškai remtis ikiteisminio tyrimo metu užfiksuotais ir teisiamojo posėdžio metu pagarsintais įrodymais. Taip vertinant aukščiau paminėtų proceso dalyvių parodymus iš viso iškreipiama baudžiamojo proceso esmė, t. y. eliminuojamas reikalingumas ir būtinybė juos apklausinėti ikiteisminio tyrimo metu, kuomet jų parodymai, kaip taisyklė, ir būna vieni pirmųjų įrodymų šaltinių baudžiamojoje byloje, nuo kurių dažnai priklauso viso ikiteisminio tyrimo kryptis ir eiga.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas, išteisindamas R. B. pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., konstatavo:
kad įvykis 2007-06-11 apie 18 val. vyko viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) visuomenės lankomoje pakrantėje prie (duomenys neskelbtini) ežero, kad įvyko konfliktas tarp nukentėjusiojo M. M. ir kaltinamojo R. B., kuris baigėsi smurto pavartojimu bei nurodė tai, jog ne visuomet pakanka vien pavartoto smurto prieš kitą asmenį fakto tam, kad asmens, pavartojusio tokius veiksmus, elgesį vertinti kaip viešosios tvarkos pažeidimą, ypač tais atvejais, kai smurto panaudojimas abipusis.
Nurodė, jog konfliktas, peraugęs į smurto panaudojimą, kilo tarp dviejų asmenų – nukentėjusiojo M. M. ir kaltinamojo R. B., incidento pradininkas buvo nukentėjusysis M. M., kuriam neįtiko tai, kad R. B. kalbina jo merginą, jis pats, priešiškai nusiteikęs, išlipo iš vandens ir priėjo prie kaltinamojo R. B.. Kaltinamojo R. B. pavartotą necenzūrinį išsireiškimą, kaip atsaką į nukentėjusiojo pasakytus žodžius, šioje situacijoje teismas vertino kaip kultūros stoką, bet ne kaip veiksmą, užtraukiantį baudžiamąją atsakomybę. Šioje situacijoje R. B. veiksmai nebėgant iš įvykio vietos ir susigrumiant su M. M., nesuteikia pagrindo išvadai, kad smurtą nulėmė siekimas sutrikdyti viešąją tvarką ar rimtį bei pademonstruoti niekinantį požiūrį į aplinkinius. Iš teismo byloje nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad R. B. veiksmai buvo padaryti kaip atsakas į nukentėjusiojo M. M. elgesį, įvykis truko trumpai, jį matė tik greta buvę jų draugai, kurie buvo to įvykio dalyviai, duomenų, kad tai būtų neigiamai paveikę kitų žmonių poilsį, byloje nėra – nėra duomenų, kad kas nors iš pašalinių žmonių matė (ar galėjo matyti, nes veiksmas vyko prie pakrantės krūmų) ir kaip nors sureagavo į muštynes, nei po įvykio, nei vėliau atsiliepiant į pranešimą spaudoje, į policiją niekas nesikreipė. Aukščiau pateikta įvykio sekos, jų priežasties ir padarinių analizė kaip tik ir paneigia tokio vertinimo galimybę.
Nurodė, kad kaltinamasis R. B. kaltinamas ir tuo, kad grasino nukentėjusiajam M. M. ateityje jo atžvilgiu naudoti fizinį smurtą, tačiau iš teisme išklausytų parodymų matyti, kad nei nukentėjusysis, nei liudytojai R. B. išsakytų grasinimų gerai neprisimena (nukentėjusysis M. M. parodė, kad R. B. kažką sakė, kad ateityje gali būti blogai, liudytojas E. J. grasinimų neprisimena, ikiteisminio tyrimo metu apklausimas apie grasinimus rėmėsi M. M. pasakojimu, liudytoja R. R. patvirtina, kad R. B. grasino M., tačiau kaip tiksliai, nebeprisimena, liudytoja S. G. grasinimų negirdėjo). Taip apylinkės teismas padarė išvadą, kad R. B. grasinimai ateityje M. M. atžvilgiu naudoti fizinį smurtą buvo abstraktūs, kilę dėl pykčio abipusio konflikto metu ir nėra duomenų, kad jie būtų sutrikdę viešąją tvarką.
Nurodė, jog spręsdamas kaltinamojo D. P. vaidmenį jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo, teismas rėmėsi teisiamojo posėdžio metu išklausytais parodymais. Kaltinamasis D. P. neigė vartojęs smurtą prieš M. M., parodė, kad tarp besistumdančiųjų pažinęs R. B., nuėjo skirti, M. M. atitraukė nuo R. B., tada M. M. stūmė jį, o jis pastūmė M. M., bet smūgių nesudavė. Tokius kaltinamojo D. P. parodymus patvirtino kaltinamasis R. B., liudytojas E. J.. Nukentėjusysis M. M. taip pat nenurodė, kad jam smūgius būtų sudavęs D. P. ir teisme prašė jį išteisinti. Liudytojos R. R. parodymai abstraktūs – nurodo, kad kaltinamieji abu mušė M. M., tačiau kur sudavė D. P., neprisimenanti. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, kad nėra jokių įrodymų, kad D. P. sudavė smūgius M. M. ir taip tyčia pažeidė viešąją tvarką.
Žemesnės instancijos teismas
Taipogi nurodė, kad baudžiamojo proceso įstatymas numato, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Spręsdamas kaltinamųjų R. B. ir D. P. kaltės klausimą, teismas negali besąlygiškai remtis ikiteisminio tyrimo metu užfiksuotais ir teisiamojo posėdžio metu pagarsintais parodymais. Teismas pažymėjo, kad nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai ikiteisminio tyrimo metu arba labai abstraktūs ir tendencingai kaltinantys, pvz. nukentėjusysis M. M., apklausiamas 2007-06-12 (1 t., b. l. 23-24) parodė, kad „nepažįstami vyriškiai atsistojo šalia mūsų ir žiūrėjo į mus“, “dar jie man kažką pasakė, aš jiems atsakiau ir jie mane pradėjo mušti“, o teisme buvo nustatyta visiškai kitokia įvykių eiga, liudytoja S. G. apklausima 2007-08-30 (1 t., b. l. 83-86) parodė, kad „D. kumščiais M. davė smūgius į visą jo kūną. Ką tuo metu darė R., aš nebeatsimenu, bet jis tikrai buvo šalia jų“ Liudytojos R. R., S. G. ikiteisminio tyrimo metu buvo nepilnametės tačiau, nesilaikant BPK 186 straipsnyje numatytos nepilnamečio liudytojo apklausos tvarkos, buvo apklausiamos ne vieną kartą, kas kartą vis tikslinant parodymus.
Todėl, atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, ištirtų įrodymų visumą, apylinkės teismas pripažino, jog R. B. ir D. P. veikoje nėra Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių, todėl juos išteisino.
Tačiau kolegija, išnagrinėjusi ir iš naujo vertindama byloje esančius įrodymus, nesutinka su aukščiau paminėtomis pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytomis išvadomis ir konstatuoja, kad apylinkės teismas vertindamas įrodymus, nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, išsamiai bei nešališkai išnagrinėti visas bylos aplinkybes, byloje esančius ir teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtus įrodymus vertinti atskirai, ir lyginti juos tarpusavyje, tirti bei analizuoti tiek R. B. ir D. P. teisinančius, tiek juos kaltinančius įrodymus, kas aukštesnės instancijos teismo nuomone, iš esmės ir sąlygojo nepagrįstą pirmosios instancijos teismo išvadų padarymą.
Žemesnės instancijos teismas
Baudžiamoji atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą pagal BK 284 straipsnio 1 dalį taikoma asmeniui, kuris viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Taikant šią normą, be kita ko, būtina nustatyti, kad kaltininko veiksmai atlikti viešojoje vietoje ir kad dėl jų kilo neigiami padariniai – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tiesiogine tyčia, taigi būtina, kad toks asmuo suvoktų, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatytų, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių norėtų. Kita vertus, teismų praktikoje pripažįstama, kad viešosios tvarkos pažeidėjas gali veikti nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, bet bendrais bruožais numatyti, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta (kasacinės nutartys Nr. 2K-426/2008, 2K-159/2009). Sprendžiant klausimą, ar viešoje vietoje atlikti įžūlūs veiksmai ir jų padariniai atitinka viešosios tvarkos pažeidimo požymius ar kvalifikuotini pagal kitus BK straipsnius, atsižvelgtina ir į tokio elgesio paskatas. Pavyzdžiui, tai, kad asmuo veikė be aiškios asmeninės motyvacijos arba panaudojo kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį, skatina daryti išvadą, jog asmens veika pirmiausia nukreipta viešajai tvarkai pažeisti, todėl kvalifikuotina pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Kita vertus, asmeninio pobūdžio paskatų buvimas ne visada neigia veikos priešingumą viešajai tvarkai. Pavyzdžiui, kai savo asmeniniams santykiams spręsti kaltininkas pasirinko būtent viešąją vietą ir būdą, kuriuo akivaizdžiai sutrikdė visuomenės rimtį, pademonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, jo veika gali būti kvalifikuojama pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (kasacinė nutartis Nr. 2K-126/2006). Viešoji vieta – tai tokia vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl kaltininko veiksmų patirs nepatogumų (kasacinės nutartys Nr. 2K-670/2002, 2K-796/2007, Nr. 2K-122/2008 ir kt.).
Kaip matyti iš apylinkės teismo nuosprendžio turinio, teismas priimdamas išteisinamąjį nuosprendį R. B. ir D. P. atžvilgiu, iš esmės rėmėsi jų parodymais duotais teisiamajame posėdyje. Tuo tarpu, teismas visiškai nesiaiškino ir nuosprendyje nepasisakė kaip išteisintieji R. B. ir D. P. atsirado įvykio vietoje ir dėl ko kilo konfliktas tarp išteisintųjų ir nukentėjusiojo, kaip jis vyko ir baigėsi, t. y. pirmosios instancijos teismas apsiribojo formaliu konflikto analizavimu, ir visumoje patikėjo išteisintųjų atpasakota įvykių seka.
Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu R. B. parodė, kad 2007 m. birželio 11 d. apie 17-18 val., atvažiavo prie (duomenys neskelbtini) ežero, atvyko vienas maršrutiniu taksi. Su D. P. iki įvykio nebuvo susitikęs. Išgirdo, kad plaukioja vandens motociklas ir nuėjo pažiūrėti. Prie tos vietos ant kranto buvo jo pažįstama R. Nieko blogo nepagalvojęs, jis su ja pasisveikino, paklausė kaip sekasi. Tada iš vandens savo adresu išgirdo žodžius „ožy“ ar „gaidy“. R. savo draugui, M. M., sakė „baik“. Jis suprato, kad M. M. nori aiškintis, jam irgi kažką atsakė. M. M. atbėgo iš vandens link jo, jis traukėsi atbulas, už krūmų. Merginos M. M. stabdė, bet jis nekreipė dėmesio. Jis buvo išsigandęs, su M. M. susikibo rankomis ir susimušė, smūgius sudavė vienas kitam, abu buvo nuvirtę ant žemės, ritosi. Vienu momentu M. M. jam pataikė į pilvą, nuo ko jis susirietė. Po to pajuto, kad E. J. ir D. P. juos skiria, D. P. M. M. sakė „kam tu jį daužai?“. Mano, kad abu yra kalti dėl tų muštynių.
Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu D. P. parodė, kad 2007 m. vasarą, datos neprisimena, nuvažiavo prie (duomenys neskelbtini )ežero. Ten susitiko su drauge V.. Matė M. M., leidžiantį į vandenį vandens motociklą. Po kiek laiko pamatė, kad kažkas šaukia vienas ant kito ir stumdosi, pažino R. B., nuėjo jų skirti.
Tačiau šie išteisintųjų R. B. ir D. P. parodymai prieštarauja byloje esantiems ir teisiamajame bei apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose ištirtiems įrodymams.
Nukentėjusysis M. M. teisiamajame posėdyje parodė, kad iki įvykio kaltinamųjų nepažinojo. 2007-06-11 su draugu E. J. atvažiavo prie (duomenys neskelbtini) ežero paplaukioti vandens motociklu. Prie ežero buvo jų pažįstamos S. (G.) ir R. (R.). Jie į vandenį nuleido motociklą, priėjo kaltinamieji, kalbėjosi su merginom ir žiūrėjo. Nukentėjusiajam paklausus “ko žiūri“, R. B. jo atžvilgiu pavartojo necenzūrinį išsireiškimą. Jam išlipus iš vandens prasidėjo muštynės su R. B. ir D. P. (3 t., b. l. 12-13). Tokią konflikto pradžią nukentėjusysis patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu (1 t, b. l. 51-57).
Panašiai apie konflikto pradžią teisiamajame posėdyje ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje parodė liudytojos R. R., S. G., o būtent, kad išteisintieji R. B. ir D. P. kartu atėjo prie ežero kranto, kad nukentėjusiajam paklausus „ko žiūri“ R. B. jo atžvilgiu pavartojo necenzūrinius išsireiškimus, o nukentėjusiajam išlipus iš vandens įvyko muštynės tarp išteisintųjų ir nukentėjusiojo. Liudytoja V. V. teisiamajame posėdyje parodė, kad prie ežero atvažiavo ji, S.(G.) ir R. (R.), po to kitos draugės. Vėliau atvažiavo M. M. su draugu. Ji prie jų priėjusi nebuvo, su R.ir M. liko gulėti. Kaltinamieji atvažiavo vėliau su V. Ž.. Kaltinamieji nueidami prie M. M. nieko nesakė, piktumo, agresyvumo nebuvo. Kai išgirdo šaukiant R., tik tada pamatė, kad kažkas kažką muša (3 t., b. l. 13-16).
Pastebėtina tai, kad tokius pat parodymus apie įvykio pradžią nukentėjusysis ir liudytojos davė ir ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 23-24, 49-50, 51-57, 70-71, 73-77, 82-86, 92).
Sekančią dieną, po įvykio, t. y. 2007-06-12 nukentėjusysis M. M. apklausiamas liudytoju parodė, kad 2007-07-11, apie 18 val., jis su draugu E. J. atvyko prie (duomenys neskelbtini)ežero paplaukioti vandens motociklu, tada prie jų priėjo du vyriškiai ir žiūrėjo į juos, jis paklausė ar jie nori ko, tada vienas tamsaus gymio vyriškis atsakė jam necenzūriniais žodžiais, jis jiems atsakė atgal, po ko jie puolė jį mušti, sudavė smūgius iš kojų ir rankų į įvairias kūno vietas bei su kažkokiu kietu smailiu daiktu pradūrė kairės rankos dilbį ir kairės pusės skruostą. Po to tie vyriškiai nuėjo ir po kokių 10 min. grįžo ir jam dar kartą smogė į veidą ir vėl nuėjo bei pasakė, kad jis negalės laisvai vaikščioti, kad sudaužys jį ir jo automobilį (1 t., b. l. 23-24).
Liudytoja R. R. sekančią dieną po įvykio parodė, kad ji su draugėmis atvyko prie (duomenys neskelbtini) ežero pailsėti. Vėliau atvažiavo trys jaunuoliai, o po to atvažiavo ir jos draugas M. M. su draugu E. J.. Ji su drauge S. priėjo prie M. M. ir E. J., tuomet prie jų priėjo keli jaunuoliai ir užkalbino jas, tai pamatęs nukentėjusysis pasakė jiems „ko žiūrite“, tuomet išteisintais R. B. pradėjo necenzūriniais žodžiais vadinti nukentėjusįjį, provokavo konfliktą. Nukentėjusiajam išlipus iš vandens abu išteisintieji nukentėjusįjį pradėjo mušti, muštynės truko ilgai. Paskui tie jaunuoliai palikę sumuštą nukentėjusįjį nuėjo toliau, po to vėl grįžo ir ėmė gąsdinti nukentėjusįjį, kad jis negalės išeiti į miestą bei vėl jį sumušė suduodami raktų ryšuliu. Panašius parodymus davė ir vėlesnių apklausų metu (1 t., b. l. 70-71, 72) bei parodė, kad matė kaip R. B. sudavė nukentėjusiajam raktu ryšuliu į veidą (73-77).
Liudytojas E. J. sekančią dieną po įvykio parodė, kad jam su nukentėjusiuoju atvažiavus prie (duomenys neskelbtini) ežero, prie jų priėjo keli jiems nežinomi jaunuoliai ir pradėjo kalbinti su jais buvusias merginas S. ir R. ir žiūrėti į jų atsivežtą vandens motociklą, po ko M. M. pasakė „ko čia stovit“, „eikite iš čia“, tada vienas iš tų jaunuolių pradėjo sakyti nukentėjusiojo atžvilgiu keiksmažodžius, tada jie susimušė. (1 t., b. l.62-63).
Liudytoja V. V. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad prie ežero D. P. atvyko R. B. ir dar vienu pažįstamu vaikinu, D. P. su R. B. nuėjo pažiūrėti vandens motociklo, kur buvo ir nukentėjusysis, tarp vaikinų kilo konfliktas. (1 t., b. l. 92, 93-96).
S. G. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad ji su draugėmis atvyko prie (duomenys neskelbtini) ežero pailsėti. Vėliau atvažiavo D. su R. ir vienas, vardo nežino, apie 18 val. atvažiavo M. su E.. Ji su R. priėjo prie kranto ir stebėjo kaip R. vaikinas (M. M.) su draugu (E. J.) leido į vandenį vandens motociklą, netrukus prie jų priėjo D. su R., jie kalbėjosi su jomis ir stebėjo vaikinus. Po to M. pasakė jiems, kad nežiūrėtų, o R. įžeidė M. ir sakė išlipti į krantą pasikalbėti. Tuomet M. išlipo ir kilo muštynės (1 t., b. l. 82, 83-85).
Taigi, minėtos aplinkybės paneigia išteisintųjų R. B. ir D. P. parodymus, kad jie prie ežero kranto atėjo atskirai, jog R. B. prie vandens priėjo išgirdęs vandens motociklo garsą, kad iki įvykio su D. P. nebendravo, jog nukentėjusysis užpuolė R. B., jo atžvilgiu naudojo fizinį smurtą, o D. P. tik įvykus muštynėms ir jas pamatęs būdamas toliau, puolė besimušančius skirti. Ir nors liudytoja V. V. parodė, kad konfliktą pradėjo nukentėjusysis (1 t., b. l. 92), tačiau minėta liudytoja jau kitoje apklausoje parodė ir tai, kad ankstesnėje apklausoje pasakė tai, ką prašė sakyti D. (P.) (1 t., b. l. 93-96), todėl jos parodymai, kad konfliktą pradėjo nukentėjusysis, kaip ir išteisintųjų R. B. ir D. P. parodymai, atmetami kaip nepagrįsti jokiais kitais objektyviais įrodymais. Taipogi atmestini liudytojos M. Š. (šiuo metu B.) parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu, kad konfliktą pradėjo nukentėjusysis (1 t., b. l. 101-102, 103-106), kadangi jie prieštarauja kitų liudytojų ir nukentėjusiojo parodymams. Taipogi būtina atkreipti dėmesį ir tai, kad minėta liudytoja įvykio metu buvo R. B. draugė, o šiuo metu yra jo žmona, todėl jos parodymai nelaikytini objektyviais.
Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog pirmosios instancijos teismas nuosprendyje aukščiau išvardytų įrodymų netyrė, jų tarpusavyje nelygino, nepasisakė, kodėl vienais įrodymais remiasi, o kitus atmeta, o rėmėsi tik išteisintųjų parodymais, kurie, kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, iš esmės prieštarauja kitiems įrodymams.
Aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, kad tiek teisiamajame posėdyje, tiek ikiteisminiame tyrime aukščiau nurodyti įrodymai dėl konflikto pradžios, yra nuoseklūs ir įrodo, kad konfliktą išprovokavo R. B., kuris nukentėjusiojo atžvilgiu vartojo necenzūrinio pobūdžio išsireiškimus, o nukentėjusiajam išlipus iš vandens, abu išteisintieji panaudodami kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį, t. y. nukentėjusiojo klausimą - „ko žiūrit“, ėmė nukentėjusiojo atžvilgiu naudoti fizinį smurtą. Remiantis išdėstytu, išteisintųjų R. B. ir D. P. parodymai dėl konflikto pradžios atmestini, kaip neapgrįsti jokiais objektyviais įrodymais ir kaip prieštaraujantys faktinėms bylos aplinkybėms, t. y. nukentėjusiojo, liudytojų E. J., R. R., V. V., S. G. parodymams.
Tuo pačiu paneigiama ir pirmosios instancijos teismo išvada, kad nukentėjusysis buvo konflikto pradininkas, ir, kad konfliktas tarp nukentėjusiojo ir išteisintojo R. B. kilo tarp dviejų asmenų, aiškinantis tarpusavio asmeninius santykius, kadangi nukentėjusysis su išteisintaisiais R. B. ir D. P. iki įvykio buvo nepažįstami. Iš Paminėto seka, jog nukentėjusiajam, jo draugei ir draugui bei kitoms merginoms esant prie ežero, R. B., vartodamas necenzūrinius išsireiškimus nukentėjusiojo atžvilgiu, išprovokavo konfliktą ir kartu su D. P. pradėjo naudoti fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu.
Taipogi atmestini liudytojo E. J. parodymai, duoti apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, kur jis parodė, kad girtavo su nukentėjusiuoju, kadangi jų nepatvirtina jokie kiti objektyvūs įrodymai, nes niekas iš įvykio vietoje buvusių asmenų šio fakto nepatvirtino, be to, nukentėjusysis M. M. iš karto po konflikto kreipėsi į gydymo įstaigą, kur jam buvo nustatyti įvairūs kūno sužalojimai, tačiau girtumas nustatytas nebuvo.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismo išvada, kad tai buvo dviejų asmenų konfliktas, nepažeidęs viešosios tvarkos, nes įvykis truko trumpai, jį matė tik greta buvę jų draugai, kurie buvo to įvykio dalyviai, duomenų, kad tai būtų neigiamai paveikę kitų žmonių poilsį, byloje nėra – nėra duomenų, kad kas nors iš pašalinių žmonių matė (ar galėjo matyti, nes veiksmas vyko prie pakrantės krūmų) ir kaip nors sureagavo į muštynes, atmestina kaip nepagrįsta.
Byloje nustatyta, kad nukentėjusysis M. M. iš karto po įvykio kreipėsi į gydymo įstaigą, buvo apžiūrėtas 2007-06-11 19. 55 val. Sekančią dieną buvo apžiūrėtas specialisto, kurio išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad nukentėjusiajam M. M. padaryti kūno sužalojimai: dešinės akies apatiniame voke melsva kraujosruva 2x5 cm. Ties jos apatiniu kraštu nubrozdinimas 0,2x0,5 cm. Rusvu šašu. Dešinio skruosto priekyje nubrozdinimas 0,2x0,7 cm. Apatinės lūpos gleivinėje priekyje dešinėje paviršutinė žaizda 1,5 cm., aplinkoje melsvai raudona kraujosruva 3x3 cm. Viršinės lūpos gleivinėje priekyje dešinėje melsvai raudona kraujosruva 3x4 cm. Kairiame skruoste susiūta horizontali žaizda 3,6 cm., sausa. Kairio dilbio viršutinio trečdalio išorėje susiūta žaizda 1,5 cm. Kairio dilbio vidiniame paviršiuje nelygiais kraštais žaizda 0,5 cm. Kairio dilbio alkūniniame paviršiuje 2 melsvos kraujosruvos 9x7 cm. Ir 1,5x4 cm. Kairiame užausyje melsvai raudona kraujosruva 3x2 cm. Sprando kairėje nubrozdinimas 0,6x0,2 cm. Rusvu dugnu, aplinkoje melsvai raudona kraujosruva 5x3 cm. Viršutiniame žandikaulyje skausmingi pirmieji dantys. Negali pilnai ištiesti 2, 3 pirštų. (t. 1, b. l. 28).
Iš 2007-08-23 parodymų patikrinimo vietoje protokolo matyti, kad nukentėjusysis M. M. parodė vietą prie (duomenys neskelbtini) ežero, į kurią patenkama išsukus iš (duomenys neskelbtini) gatvės pro stotelę „M.“, parodė vietą prie kranto tarp krūmų, kur 5-10 m atstumu nuo kranto vandenyje bandė užvesti vandens motociklą, vietą ant kranto, 10 m nuo kranto, prie krūmų, kur įvyko pirmosios muštynės, smūgius jam sudavė R. B. ir D. P., R. B. kažkokiu daiktu perdūrė ranką ir perbrėžė skruostą; po to parodė vietą dešiniau, kur stovėjo jo automobilis, ten antrą kartą R. B. jį mušė ir gąsdino; jis niekam smūgių nesudavė, tik gynėsi (1 t, b. l. 51-57).
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teisme apklausus liudytoja ikiteisminio tyrimo pareigūnę V. M., kuri byloje atliko ikiteisminį tyrimą, ji parodė, kad apklausiant nukentėjusįjį ir liudytojus, jai įvykio aplinkybės buvo nežinomos. Apie įvykį pasakojo patys apklausinėjami asmenys, ji tik jų parodymus užrašė. Jie visi davė nuoseklius vieni kitiems neprieštaraujančius parodymus. Baigus apklausas, visi asmenys protokolus perskaitydavo ir juos pasirašydavo.
Pagal BPK 276 straipsnio 4 dalį, byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai.
Žemesnės instancijos teismas
Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis M. M. parodė, kad jį mušė abu išteisintieji, smūgiuodami rankomis ir kojomis į įvairias, kūno vietas bei vienas iš jų kietu smailiu daiktu perdūrė kairės rankos dilbį. Po to išteisintieji nuėjo prie draugų, po 10 minučių grįžę dar sudavė kelis smūgius ir nuėjo, grasino, kad negalės laisvai nueiti į pasilinksminimo vietas, sudaužys jį ir automobilį. Ranką ir skruostą perdūrė tamsaus gymio vyriškis (1 t., b. l. 23-24). Iš 2007-06-12 asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo matyti, kad nukentėjusysis M. M. atpažino R. B. ir D. P., nurodė, kad šie jaunuoliai jį sumušė, R. B. perdūrė ranką (1 t., b. l. 45-48).
Liudytojas E. J. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad išteisintieji susimušė su nukentėjusiuoju, jis bandė juos skirti, tačiau tie jaunuoliai vis vien puolė M. M. ir jį sumušė. Po to jie nuėjo į šoną, tačiau grįžo ir vėl mušė M. M.. Taipogi parodė tai, kad priėję antrą kartą jaunuoliai sudavė nukentėjusiajam iš raktų ryšulio bei pasakė, kad ateityje nukentėjusysis negalės pasirodyti mieste (1 t., b. l. 62-63). Ir nors vėlesnėje apklausoje minėtas liudytojas iš dalies pakeitė parodymus, nurodydamas, neatsimena, kas pirmas sudavė, jog nukentėjusysis pats pradėjo konfliktuoti, tačiau jis taipogi parodė tai, kad tikslesnius parodymus davė pirmoje apklausoje (1 t., b. l. 64-66). Todėl nukentėjusiojo E. J. parodymai, duoti 2007-12-03 apklausos metu, atmestini.
Liudytoja R. R. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad nukentėjusįjį mušė abu išteisintieji, nukentėjusysis tik gynėsi, jo veidas buvo sumuštas, kruvinas, iš kairės rankos dilbio tekėjo kraujas, ji norėjo juos išskirti, išteisintieji nuėjo, po kiek laiko išteisintieji grįžo, gąsdino nukentėjusįjį ir vėl jį primušė. Visi buvo išsigandę, išvyko į ligoninę (1 t., b. l. 70-71,72, 73-78).
Liudytoja V. V. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad D. P. prie ežero atvyko kartu su R. B. ir nuėjo pažiūrėti vandens motociklo, išgirdusi triukšmą, atsisukusi pamatė besistumdančius R. B., D. P. ir nukentėjusįjį, ji buvo išsigandusi. Vėliaus D. P. ir R. B. priėjo prie jos. D. P. „maikė“ buvo kruvina, sužalojimų nebuvo, ar R. B. buvo sužalotas, nematė. Jai nuėjus maudytis R. B. ir D. P. nuėjo prie nukentėjusiojo ir išgirdo triukšmą. Kai R. B. ir D. P. grįžo, ant jų sužalojimų nesimatė. Po to ji, D. P., R. B., R. ir M. išvažiavo. D. P. prašė, kad ji sakytų, jog konfliktą išprovokavo nukentėjusysis (1 t., b. l. 92, 93-96).
Žemesnės instancijos teismas
Liudytoja S. G. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad nematė, kas pradėjo muštynes, tačiau parodė tai, jog kai nukentėjusysis nuėjo praustis prie jo vėl priėjo R. ir D. ir tada R. turimais raktais trenkė nukentėjusiajam į veidą (1 t., b. l. 82). Taipogi parodė, kad matė, kaip D. sudavė nukentėjusiajam kumščiais į visą kūną (1 t., b. l. 83-86).
Vertinant nukentėjusiojo ir liudytojų parodymus, būtina kreipti dėmesį į išskirtinę tokių parodymų prigimtį – galimai įtakojamą objektyvių ar subjektyvių veiksnių. Apylinkės teismas nuosprendyje konstatavo, kad nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai ikiteisminio tyrimo metu labai abstraktūs ir tendencingai kaltinantys. Iš skundžiamo nuosprendžio akivaizdu, jog apylinkės teismas neanalizavo teisiamajame posėdyje apklaustų asmenų parodymų visumoje su kitais surinktais įrodymais, kas, kolegijos nuomone, iš esmės ir sąlygojo neteisingą ir visiškai nepagrįstą apylinkės teismo išvadą.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausti nukentėjusysis ir liudytojai, savo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, nepaneigė tvirtindami kad jų neatsisako, tik jie galėjo būti ne taip užrašyti, ką paneigia apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apklausta liudytoja V. M., kuri buvo tyrėja R. B. ir D. P. byloje, kurioje ji darė akistatas, apklausė eilę liudytojų, nukentėjusįjį ir parodė, jog šios bylos iš pradžių nevedė ir, kad visos to įvykio aplinkybės buvo nežinomos bei parodė tai, kad ji to įvykio aplinkybių nežinojo ir negalėjo surašyti taip kaip jai atrodė. Taipogi parodė tai, jog ji apklausos protokoluose surašė tai, ką nukentėjusysis ir liudytojai papasakojo.
Taip pat būtina atkreipti dėmesį, kad tiek nukentėjusysis, tiek liudytojai ėmė skirtingai pasakoti apie įvykio aplinkybes tik po R. B. ir D. P. apklausų, o žinant apie jų asmenybes (D. P. teistas vieną kartą, šiuo metu atlieka laivės atėmimo bausmę, R. B. šiuo metu jau teistas 6 kartus, iki šio įvykio buvo teistas 4 kartus, jo atžvilgiu taikytas organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymas), kolegija neatmeta jų poveikio nukentėjusiojo ir liudytojų parodymams. Todėl vėlesni nukentėjusiojo ir kitų liudytojų parodymai, kad konfliktą pradėjo M. M., jog mušėsi abu, kad pirmas smūgiavo nukentėjusysis, jog neatsimena kas ir kiek sudavė jam smūgių, atmestini. Paminėtina ir tai, kad nei vienas iš proceso dalyvių keitusių parodymus nenurodė jokio logiško paaiškinimo dėl jų parodymų kaitos, teigdami, kad jie nebeatsimena. Taipogi pastebėtina tai, kad nukentėjusysis M. M. ikiteisminio tyrimo metu net du kartus kreipėsi į prokurorą su prašymu nutraukti ikiteisminį tyrimą, nurodydamas, kad jis neturi jokių pretenzijų (2 t., b. l. 111, 2 t., b. l. 158), kas apeliacinės instancijos teismo nuomone, tik patvirtina išteisintųjų poveikį nukentėjusiojo ir liudytojų parodymams.
Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal santykį su įrodinėtinomis bylos aplinkybėmis įrodymai skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius. Tiesioginiai įrodymai patys, be tarpinių grandžių, yra susiję su įrodinėjimo dalyku, o netiesioginiai yra tokie įrodymai, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes. Ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė nustatoma tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama asmens kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus. BPK 20 straipsnyje reikalaujama, kad teisėjai įrodymus vertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (kasacinė byla 2K-300/2010).
Kolegija nukentėjusiojo ir liudytojų ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais remiasi kaip netiesioginiais įrodymais, kurie patvirtina byloje esančius įrodymus, o būtent:
Žemesnės instancijos teismas
M. M. sekančią dieną po įvykio protokole-pareiškime nurodė, kad jį sumušė du nepažįstami vyriškiai prie (duomenys neskelbtini) ežero, suduodami smūgius iš rankų ir kojų į įvairias kūno vietas bei kažkokiu daiktu perdūrė kairės rankos dilbį ir kairės pusės skruostą (1 t., b. l. 1).
Tą pačią dieną po protokolo-pareiškimo parašymo, M. M. parodė, jog prie (duomenys neskelbtini) ežero jį sumušė du nepažįstami vyriškiai, sudavė jam smūgius kojomis ir rankomis į įvairias kūno vietas bei su kažkokiu smailiu daiktu pradūrė kairės rankos dilbį ir kairės pusės skruostą ir nuėjo toliau. Po to, tie vyriškai grįžo ir jam dar smogė į veidą bei pasakė, kad jis negalės laisvai vaikščioti, kad sudaužys jį ir automobilį (1 t., b. l. 23-24).
Iš 2007-06-12 asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo matyti, kad nukentėjusysis iš pateiktų nuotraukų atpažino R. B. ir D. P., kaip asmenis, kurie 207-06-11 18 val. jį sumušė prie (duomenys neskelbtini) ežero (1 t., b. l. 45-48).
Žemesnės instancijos teismas
Iš parodymų patikrinimo vietoje protokolo matyti, kad M. M. patvirtino savo parodymus ir parodė vietą, kur vyko muštynės, parodė vietą, kur jam pirmasis sudavė R. B., o taip pat parodė, kad toje vietoje jį mušė ir D. P.. Taip pat nukentėjusysis paaiškino, kad toje vietoje R. B. jam kažkokiu daiktu perdūrė kairės rankos dilbį ir perbrėžė kairės pusės žandą, bei parodė tai, jog muštynių metu jis nepuolė, o tik visą laiką gynėsi. Taip pat parodė vietą, kur R. B. kartu su kitu vyriškiu vėl jį puolė mušti ir gąsdinti (1 t., b. l.51-57).
Iš akistatos protokolo tarp M. M. ir E. J. matyti, kad akistatos metu nukentėjusysis patvirtino savo parodymus ir parodė, kad jį puolė mušti kumščiais R., jis gynėsi, sudavė atgal, tada jį puolė mušti antras – D.. Taip pat parodė, kad daugiau nieko neatsimena ir kad apie viską davė parodymus ankstesnėje apklausoje (1 t., b. l. 67-68).
Iš akistatos protokolo tarp M. M. ir D. P. matyti, kad akistatos metu nukentėjusysis patvirtino savo parodymus ir parodė, kad D. su R. jį pasikvietė iš ežero į krantą ir R. pradėjo jį mušti. Taipogi parodė tai, kad jam pradėjus gintis jį puolė ir D. (1 t., b. l. 131).
Iš akistatos protokolo tarp V. R. ir D. P. matyti, kad akistatos metu liudytoja parodė, kad nukentėjusiajam smūgiavo D. ir R., M. nesimušė (1 t., b. l. 133).
Iš akistatos protokolo tarp M. M. ir R. B. matyti, kad akistatos metu nukentėjusysis patvirtino savo parodymus ir parodė, kad jį puolė mušti R., jog R. pirmas sudavė smūgius, kad jis gynėsi, sudavė atgal, tada jį puolė mušti antras – D.. Taip pat parodė, jog smūgiai buvo suduoti į galvą ir ranką, kad muštynių metu buvo perdurta ranka, perpjautas veidas (2 t., b. l. 23-29).
Specialistų išvadomis nustatyta, kad nukentėjusiajam M. M. buvo padaryti kūno sužalojimai būdingi smūgių sudavimui – nubrozdinimai, kraujosruvos, dantų skausmingumas, o tai patvirtina nukentėjusiojo ir liudytojų parodymus, kad R. B. ir D. P. nukentėjusiajam smūgius sudavė rankomis ir kojomis (1 t., b. l. 28, 36-37).
Žemesnės instancijos teismas
Sekančią dieną po įvykio E. J. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad išteisintieji susimušė su nukentėjusiuoju, jis bandė juos skirti, tačiau tie jaunuoliai vis vien puolė M. M. ir jį sumušė. Po to jie nuėjo į šoną, tačiau grįžo ir vėl mušė M. M.. Taipogi parodė tai, kad priėję antrą kartą jaunuoliai sudavė nukentėjusiajam iš raktų ryšulio bei pasakė, kad ateityje nukentėjusysis negalės pasirodyti mieste (1 t., b. l. 62-63).
Sekančią dieną po įvykio liudytoja R. R. parodė, kad nukentėjusįjį mušė abu išteisintieji, nukentėjusysis tik gynėsi, jo veidas buvo sumuštas, kruvinas, iš kairės rankos dilbio tekėjo kraujas, ji norėjo juos išskirti, išteisintieji nuėjo, po kiek laiko išteisintieji grįžo, gąsdino nukentėjusįjį ir vėl jį primušė. Visi buvo išsigandę, išvyko į ligoninę (1 t., b. l. 70-71,72, 73-78).
Liudytoja V. V. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad matė besistumdančius R. B., D. P. ir nukentėjusįjį, ji buvo išsigandusi. Vėliaus D. P. ir R. B. priėjo prie jos. D. P. „maikė“ buvo kruvina, sužalojimų nebuvo, ar R. B. buvo sužalotas, nematė. Jai nuėjus maudytis R. B. ir D. P. nuėjo prie nukentėjusiojo ir išgirdo triukšmą. Kai R. B. ir D. P. grįžo, ant jų sužalojimų nesimatė. Po to ji, D. P., R. B., R. ir M. išvažiavo. D. P. prašė, kad ji sakytų, jog konfliktą išprovokavo nukentėjusysis (1 t., b. l. 92, 93-96).
Liudytoja S. G. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad nematė, kas pradėjo muštynes, tačiau parodė tai, jog kai nukentėjusysis nuėjo praustis prie jo vėl priėjo R. ir D.ir tada R. turimais raktais trenkė nukentėjusiajam į veidą (1 t., b. l. 82). Taipogi parodė, kad matė, kaip D. sudavė nukentėjusiajam kumščiais į visą kūną (1 t., b. l. 83-86).
Apibendrinant paminėtą konstatuotina, kad konflikto iniciatorius ir pradininkas buvo R. B., kuris radęs menkavertį pretekstą, nukentėjusiojo pasakytus žodžius – „ko žiūrite“, nukentėjusiojo atžvilgiu ėmė vartoti necenzūrinius žodžius ir ėmė kviesti nukentėjusįjį į krantą pasikalbėti. Nukentėjusiajam išlipus puolė jį mušti, po ko į konfliktą įsitraukė ir D. P., abu išteisintieji mušė nukentėjusįjį rankomis bei kojomis, suduodami smūgius į įvairias kūno vietas.
Be to, aukščiau išdėstyti įrodymai paneigia išteisintojo R. B. parodymus, kad jam buvo ištinusi galva, ją skaudėjo, buvo nubrozdinimų. Kadangi nei konflikte dalyvavę asmenys, išskyrus išteisintąjį R. B., nei šalia buvę kiti asmenys, nepatvirtino, kad būtų matę, jog nors vienas iš išteisintųjų būtų sužalotas ar kuriam nors iš jų būtų bėgęs kraujas.
Nustatyta, kad R. B. ir D. P. smurto veiksmus prieš nukentėjusįjį M. M. atliko viešoje vietoje (atviroje poilsio teritorijoje prie (duomenys neskelbtini) ežero), kitų asmenų akivaizdoje, šiuo įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą ne tik nukentėjusiajam, bet ir aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokiomis aplinkybėmis padaryta veika atitinka viešosios tvarkos pažeidimo požymius (BK 284 straipsnis 1 dalis). Viešoji vieta yra viešoji erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, o būtent gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems. Kaip jau minėta, nekyla abejonių dėl to, kad smurto veiksmai atlikti viešojoje vietoje, nes konfliktas įvyko vasaros pavakaryje, prie ežero, poilsio zonoje, kur bet kuriuo paros metu būna nemažai žmonių, nes tokioje vietoje žmonės renkasi degintis saulėje, maudytis, ateina vakare pasivaikščioti, stebint pašaliniams asmenims, nes be konflikte dalyvavusių asmenų buvo ir merginų, kurios dėl konflikto buvo išgąsdintos. R. B. išprovokavo konfliktą, po to kartu su D. P. naudojo smurtą prieš nukentėjusįjį M. M.. Nutraukus smurtą, R. B. ir D. P. pasitraukė, tačiau vėl netrukus grįžo prie nukentėjusiojo, kurio atžvilgiu vėl naudojo smurtą, o tai reiškia, kad jų konflikto inicijavimas ir po to einantis smurtas atitinka įžūlaus elgesio sampratą. Atkreiptinas dėmesys, kad kaltinamieji tuoj po konflikto išvažiavo, tai yra pasišalino iš nusikaltimo vietos, ši aplinkybė leidžia teigti, kad taip jie elgėsi suvokdami savo kaltę ir siekdami išvengti teisinių pasekmių, t. y. smurtaudami jie suprato, kad daro tai viešojoje vietoje, numatė, kad šiais veiksmais bus ne tik padaryta žala nukentėjusiajam, bet ir pademonstruota nepagarba aplinkiniams ir aplinkai, įvykio liudininkai patirs neigiamų išgyvenimų, bus sutrikdytas jų poilsis, sutriks įprasta viešoji tvarka. Panaudojus smurtą prieš nukentėjusįjį, buvo nutrauktas ne tik jo, bet ir ten buvusių asmenų poilsis, nes visi ten buvę žmonės išsiskirstė.
Kuo vadovaudamasis pirmosios instancijos teismas kitus asmenis priskyrė prie konfliktų dalyvių, apart deklaratyvaus konstatavimo, apylinkės teismas nuosprendyje nepasisakė. Byloje nenustatyta, kad liudytojos būtų dalyvavusios konflikte – jį provokavusios, naudojusios smurtą prieš kitus konflikto dalyvius. Kolegijos nuomone, šios liudytojos priskirtinos prie pašalinių asmenų, atvykusių prie ežero pailsėti, o konfliktas jų poilsį nutraukė.
Aukščiau išdėstytos faktinės aplinkybės įrodo, kas R. B. ir D. P. padarė jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką, o būtent:
R. B. ir D. P. 2007 m. birželio 11 d., apie 18.00 val., viešoje vietoje - (duomenys neskelbtini) paplūdimyje, esančiame prie (duomenys neskelbtini) ežero, (duomenys neskelbtini), veikdami kartu, įžūliu elgesiu ir grasinimais - D. P. ir R. B. rankomis ir kojomis sudavus M. M. ne mažiau kaip du smūgius į veidą, ne mažiau kaip vieną smūgį į kairį užausį, ne mažiau kaip vieną smūgį į sprando kairę pusę, D. P. keliu spyrus M. M. į pilvą, taip padarius M. M. kūno sužalojimus: muštines žaizdas veide, kairiame dilbyje, kraujosruvas veide su nubrozdinimu, muštinę žaizdą apatinės lūpos gleivinėje su kraujosruva, kraujosruvą viršutinės lūpos gleivinėje, kraujosruvą kairiame užausyje, nubrozdinimą sprando kairėje, bei R. B. raktų ryšuliu sudavus M. M. ne mažiau kaip vieną smūgį į kairį skruostą ir ne mažiau kaip vieną smūgį į kairį dilbį, taip M. M. padarius potrauminę kairio alkūninio nervo neuropatiją, R. B. M. M. vadinant įžeidžiančiais ir necenzūriniais žodžiais, grasinant ateityje jo atžvilgiu naudoti fizinį smurtą, tokiu būdu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
Taigi R. B. ir D. P. viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką, todėl jų veika kvalifikuotina pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį.
Dėl R. B. veikos kvalifikavimo pagal Baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą.
Pirmosios instancijos teismas, išteisindamas R. B. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą konstatavo, kad nėra neginčijamai nustatytos M. M. padaryto sužalojimo, sukėlusio nesunkų sveikatos sutrikdymą, padarymo aplinkybės, nesant patikimų įrodymų, kad sužalojimą padarė būtent kaltinamasis R. B., aukščiau nurodytų motyvų dėl viešosios tvarkos pažeidimo ir chuliganiškų R. B. paskatų nebuvimo pagrindu, teismas padarė išvadą, kad R. B. veikoje nėra jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 138 str. 2 d. 8 p. požymių, todėl dėl šio kaltinimo jį išteisintino.
Tačiau aukštesnės instancijos teismas ir su tokia pirmosios instancijos teismo išvada sutikti negali ir ją laiko nepagrįsta, todėl atmeta.
Pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą baudžiamas tas, kas nesunkiai sužalojo ar susargdino žmogų dėl chuliganiškų paskatų. Teisingam nusikalstamos veikos kvalifikavimui pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą svarbus nusikalstamos veikos motyvo – chuliganiškų paskatų – nustatymas. Teismų praktikoje veika pripažįstama padaryta dėl chuliganiškų paskatų, kai tai daroma dėl elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant pademonstruoti niekinantį požiūrį į aplinkinius, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį (Kasacinė nutartis 2K-266/2009).
Byloje nustatyta, kad 2007 m. birželio 11 d., apie 18.00 val., (duomenys neskelbtini), viešoje vietoje, (duomenys neskelbtini) paplūdimyje, prie (duomenys neskelbtini) ežero, R. B. ir D. P. panaudodami kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį, be jokios aiškios priežasties, užpuolė nukentėjusįjį M. M., kurio atžvilgiu panaudojo fizinį smurtą, ir sudavė jam eilę smūgių rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, o R. B. raktų ryšuliu, kuris buvo pririštas prie virvutės, smogė nukentėjusiajam ne mažiau vieną smūgį į kairį dilbį ir padarė nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl išsivysčiusio potrauminio kairio alkūninio nervo neuropatijos nukentėjusiojo sveikata buvo sutrikdyta ilgiau nei dešimt dienų laikotarpiui.
Nukentėjusysis M. M. iš karto po įvykio kreipėsi į gydymo įstaigą, buvo apžiūrėtas 2007-06-11 19.55 val. Sekančią dieną buvo apžiūrėtas ir specialisto, kurio išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad nukentėjusiajam M. M. be kitų kūno sužalojimų buvo padaryta - kairio dilbio viršutinio trečdalio išorėje susiūta žaizda 1,5 cm. Kairio dilbio vidiniame paviršiuje nelygiais kraštais žaizda 0,5 cm. Kairio dilbio alkūniniame paviršiuje 2 melsvos kraujosruvos 9x7 cm. ir 1,5x4 cm. Negali pilnai ištiesti 2,3 pirštų. (1. t., b. l. 28).
Iš 2007-08-23 parodymų patikrinimo vietoje protokolo matyti, kad nukentėjusysis M. M. parodė vietą prie (duomenys neskelbtini) ežero, į kurią patenkama išsukus iš (duomenys neskelbtini) gatvės pro stotelę „M.“, parodė vietą prie kranto tarp krūmų, kur 5-10 m atstumu nuo kranto vandenyje bandė užvesti vandens motociklą, vietą ant kranto, 10 m nuo kranto, prie krūmų, kur įvyko pirmosios muštynės, smūgius jam sudavė R. B. ir D. P., R. B. kažkokiu daiktu perdūrė ranką ir perbrėžė skruostą; po to parodė vietą dešiniau, kur stovėjo jo automobilis, ten antrą kartą R. B. jį mušė ir gąsdino; jis niekam smūgių nesudavę, tik gynėsi (1 t., b. l. 51-57).
Iš specialisto papildomos išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad nukentėjusiajam M. M. papildomai nustatyta potrauminė kairio alkūninio nervo neuropatija; nustatyti kokiais konkrečiai daiktais M. M. padaryti sužalojimai skruoste ir kairiame dilbyje, negalima, tikėtina, kad galėjo būti padaryti suduodant raktais; padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, nes dėl alkūninio nervo neuropatijos sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui, išvada dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo laikytina negaliojančia (1 t., b. l. 36-37).
Pagal BPK 276 straipsnio 4 dalį, byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai.
Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis M. M. parodė, kad R. B. konflikto metu smailiu daiktu perdūrė kairės rankos dilbį (1 t., b. l. 23-24), po apklausos iš pateiktų nuotraukų atpažino R. B. kaip asmenį perdūrusį jam kairės rankos dilbį (1 t., b. l. 45-48).
Ikiteisminio tyrimo metu liudytojai E. J. parodė, kad matė kaip tamsaus gymio vaikinas sudavė raktų ryšuliu, kuris buvo prisegtas prie grandinėlės, nukentėjusiajam (1 t., b. l. 62-63), liudytoja R. R. parodė, kad R. B. ir D. P. mušė nukentėjusįjį, kuriam po muštynių iš kairės rankos dilbio tekėjo kraujas (1 t., b. l. 73-78), liudytoja S. G. parodė, kad matė kaip muštynių metu R. B. nukentėjusiajam smogė raktų ryšuliu, nukentėjusiajam iš rankos stipriai bėgo kraujas (1 t., b. l. 82-86), liudytoja V. V. parodė, kad matė kaip muštynių metu R. B. raktų, kurie buvo surišti ant virvelės, ryšuliu sudavė nukentėjusiajam (1 t., b. l. 92-96), įtariamasis R. B. parodė, kad jis turėjo raktų ryšulį, pakabintą ant pakabuko ir gindamasis smogė raktais nukentėjusiajam (2 t., b. l. 9-11).
Kolegija vertindama R. B. veiksmus dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo M. M., kaip netiesioginiais įrodymais, remiasi nukentėjusiojo ir liudytojų duotais parodymais ikiteisminio metu, gretindama juos su byloje esančiais tiesioginiais įrodymais. Visi šie parodymai yra tarpusavyje susiję. Tiek nukentėjusysis, tiek liudytojai ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad R. B. turėjo raktų ryšulį, kuris buvo pririštas prie virvutės, ir tais raktais smogė nukentėjusiajam, kuriam iš karto iš rankos pradėjo stipriai bėgti kraujas. Kaltinamasis R. B. pripažino konflikto metu turėjęs raktų ryšulį, bet neigia tyčia jais smūgiavęs, ir teigia nebent kliudęs netyčia.
Pirminėje specialisto išvadoje nurodyta, kad nukentėjusiajam M. M. kairiame skruoste susiūta horizontali žaizda 3,6 cm., kairio dilbio viršutinio trečdalio išorėje susiūta žaizda 1,5 cm. Kairio dilbio vidiniame paviršiuje nelygiais kraštais žaizda 0,5 cm. Kairio dilbio alkūniniame paviršiuje 2 melsvos kraujosruvos 9x7 cm. ir 1,5x4 cm. Negali pilnai ištiesti 2,3 pirštų. (1 t., b. l. 28). Nukentėjusysis paaiškino, kad žaizdas durdamas aštriu daiktu padarė R. B.. Parodymų patikrinimo metu jis tai patvirtino ir parodė, kurioje vietoje R. B. kažkokiu daiktu perdūrė ranką ir perbrėžė skruostą (1 t., b. l. 51-57). Iš specialisto papildomos išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad nukentėjusiajam M. M. papildomai nustatyta potrauminė kairio alkūninio nervo neuropatija; nustatyti kokiais konkrečiai daiktais M. M. padaryti sužalojimai skruoste ir kairiame dilbyje, negalima, tikėtina, kad galėjo būti padaryti suduodant raktais; padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, nes dėl alkūninio nervo neuropatijos sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui, išvada dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo laikytina negaliojančia (1 t., b. l. 36-37).
Taigi, sugretinus visus šiuos įrodymus, konstatuojama, kad R. B. konflikto metu, turėdamas raktų ryšulį, pririštą prie virvutės ir smogdamas tyčia nukentėjusiajam padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes kaip jau buvo konstatuota, R. B. ir D. P. savo veiksmais pažeidė viešąją tvarką, naudojo smurtą prieš nukentėjusįjį, jie nebuvo besiginantys nuo nukentėjusiojo, todėl atmestina R. B. versija, kad raktais nukentėjusįjį galėjo sužaloti netyčia - besigindamas.
Kolegija taipogi atmeta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad nei nukentėjusysis, nei liudytojai negalėjo nurodyti kokiu momentu ir tiksliai į kurią vietą nukentėjusiajam R. B. sudavė ar įdūrė su raktais, todėl neįrodyta, kad R. B. tyčia sužalojo nukentėjusįjį.
Nustatyta, jog R. B. ir D. P. iš chuliganiškų paskatų užpuolė nukentėjusįjį, abu jo atžvilgiu naudojo smurtą, smūgiavo rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, smurtas truko ilgai ir ne vieną kartą. Ir nukentėjusysis ir liudytojai nurodo, kad R. B. nukentėjusiajam sudavė raktų ryšuliu, pririštu prie virvutės, po smūgių iš nukentėjusiojo rankos ėmė stipriai bėgti kraujas. Vykstant smurto naudojimui, kai tiek smurtautojai, tiek nukentėjusysis vietoje nestovi, neįmanoma tiksliai matyti į kokią kūno vietą suduodamas kiekvienas smūgis. O ta aplinkybė, kad teismo medicinos specialistas A. J. K. duodamas išvadą raštu nurodė tik tikėtiną galimybę, kad žaizda, sukėlusi nesunkų sveikatos sutrikdymą, galėjo būti padaryti suduodant raktais, o teisme parodė, kad taip galima susižeisti ir grumtynių metu, nepaneigia R. B. kaltės, kadangi ši tikėtina raštu duota specialisto išvada siejasi su kitomis byloje nustatytomis aplinkybėmis, t. y. su ikiteisminio tyrimo duotais nukentėjusiojo ir kitų liudytojų parodymais, kad visgi R. B. tyčia sudavė raktais nukentėjusiajam į ranką.
Esant tokiems įrodymams kolegija konstatuoja, kad R. B. padarė ir nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, o būtent:
R. B. 2007 m. birželio 11 d. apie 18.00 val., viešoje vietoje - (duomenys neskelbtini) paplūdimyje, esančiame prie (duomenys neskelbtini) ežero, (duomenys neskelbtini), viešosios tvarkos pažeidimo metu, tyčia, dėl chuliganiškų paskatų, raktų ryšuliu sudavė M. M. ne mažiau kaip vieną smūgį į kairį dilbį ir padarė M. M. nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl išsivysčiusio potrauminio kairio alkūninio nervo neuropatijos jo sveikata buvo sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų laikotarpiui.
Be kita ko, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodo, kad liudytojos R. R., S. G. ikiteisminio tyrimo metu buvo nepilnametės tačiau, nesilaikant BPK 186 straipsnyje numatytos nepilnamečio liudytojo apklausos tvarkos, buvo apklausiamos ne vieną kartą, kas kartą vis tikslinant parodymus, liudytojų parodymai ikiteisminio tyrimo metu arba labai abstraktūs ir tendencingai kaltinantys. Tačiau teismas nepasisako, kuo toks įstatymo pažeidimas kliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą. Teisiamojo posėdžio metu buvo pagarsinti nepilnamečių liudytojų parodymai, jos savo parodymų neatsisakė, tik aiškino, kad gal ne viskas tiksliai užrašyta, po kiekvienos apklausuos ar akistatos jų parodymai iš esmės nesikeitė.
BPK 186 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jaunesni kaip aštuoniolikos metų liudytojas ar nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu paprastai apklausiami ne daugiau kaip vieną kartą. Taigi ši BPK nuostata nėra imperatyvi, ji nedraudžia nepilnamečius liudytojus apklausti daugiau kaip vieną kartą. Pastebėtina, kad nepilnametės liudytojos ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausiamos ne vieną kartą tikslu - tikslinti gaunamus įrodymus, kadangi įvykio aplinkybės buvo nežinomos ir jos buvo nustatinėjamos apklausiant proceso dalyvius. Kolegija tokį įstatymo pažeidimą vertina kaip formalų, nekliudžiusį teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą. Vertinti byloje įrodymus yra teismo prerogatyva ir jis privalo pasisakyti, kodėl vienais įrodymais remiasi, o kuriuos atmeta priimant nuosprendį. O tai kad nepilnametės liudytojos ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustos ne vieną kartą, nėra pagrindas jų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, atmesti.
Bausmės skyrimas.
R. B. ir D. P. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta.
Todėl, skirdama bausmes R. B. ir D. P., kolegija vadovaujasi bendrais bausmių skyrimo pagrindais, numatytais Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje, ir atsižvelgia į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą, jų asmenybes.
Baudžiamojo kodekso 41 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, ir užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teismas, visapusiškai įvertinęs kaltinamųjų asmenybes, jų padarytas konkrečias nusikalstamas veikas ir neigiamų padarinių dydį, bei faktines priežastis, kurios nulėmė jų tyčią nusikalsti, laiko, kad jiems skiriamos bausmės turi būti pakankamai griežtos, tačiau jų parinkimas negali pažeisti teisingumo, proporcingumo ir protingumo principų, todėl jiems skirtinos bausmės, numatytos įstatymo už šias veikas sankcijų ribose.
Skirdama bausmę R. B., kolegija atsižvelgia į jo padarytų nusikaltimų sunkumą – padarė nesunkų ir apysunkį nusikaltimus (BK 11 str. 3, 4 d.), į pavojingumo laipsnį, į tai, kad nusikaltimai yra baigti, tyčiniai, kad šias nusikalstamas veikas padarė būdamas anksčiau keturis kartus teistas už tyčinių nusikaltimų padarymą, neišnykus teistumui, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 27 str. - recidyvistas, todėl, sutinkamai su Lietuvos Respublikos BK 56 str. nuostatomis jam skirtinos realios laisvės atėmimo bausmės. R. B. padarytos nusikalstamos veikos sudaro idealią nusikalstamų veikų sutaptį, todėl už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės subendrintinos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę.
Skirdama bausmę D. P., kolegija atsižvelgia į jo padaryto nusikaltimo sunkumą – padarė nesunkų nusikaltimą (BK 11 str. 3 d.), į pavojingumo laipsnį, į tai, kad nusikaltimas yra baigtas, tyčinis, kad šią nusikalstamą veiką padarė būdamas anksčiau teistas, už tyčinių nusikaltimų padarymą, laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 27 str. - recidyvistas, kuriam, sutinkamai su Lietuvos Respublikos BK 56 str. nuostatomis taipogi skirtina reali laisvės atėmimo bausmė.
Civilinis ieškinys.
Baudžiamojoje byloje Šiaulių miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras pareiškė civilinį ieškinį dėl Valstybinei ligonių kasai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos padarytos 196,80 Lt žalos – už M. M. suteiktas gydymo paslaugas – priteisimo iš R. B.. Civilinis ieškinys tenkintinas, nes žala buvo padaryta nusikalstamais R. B. veiksmais.
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 4 d., 329 str. 2 p.,
nusp rendžia:
Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. kovo 30 d. nuosprendį dėl R. B. išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 str. 2 d. 8 p., 284 str. 1 d., ir D. P. išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 str. 1 d. panaikinti ir priimti naują nuosprendį:
R. B. pripažinti kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 8 p., 284 str. 1 d., ir nuteisti:
pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 8 p. – laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams;
pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 1 (vienam) mėnesiui.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 2 d., 4 d., 5 d. 1 p., 9 d., 65 str. 1 d. 1 p. „a“ p.p., 2 p. „b“ p.p., šiuo nuosprendžiu paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, bei šiuo nuosprendžiu paskirtą subendrintą bausmę (2 metus 6 mėnesius laisvės atėmimo) subendrinti iš dalies sudedant su Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010-02-22 nuosprendžiu paskirta bausme, kuri pakeista Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010-10-26 nutartimi, ir galutinę bausmę paskirti laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams.
Į bausmės laiką įskaityti laiką išbūtą laikinajame sulaikyme nuo 2007-08-21 iki 2007-08-23 ir bausmės laiką atliktą pagal Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010-02-22 nuosprendį.
Laisvės atėmimo bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.
Bausmės pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, t. y. 2010-12-01.
Kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje – panaikinti.
Priteisti iš R. B. 196,80 Lt (vieną šimtą devyniasdešimt šešis litus aštuoniasdešimt centų) civiliniam ieškovui – Valstybiniai ligonių kasai prie Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos.
D. P. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., ir nuteisti – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 1 (vienam) mėnesiui.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 str. 1 d., 3 d., paskirtą bausmę subendrinti su Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007-03-20 nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, dalinio bausmių sudėjimo būdu, prie neatliktos bausmės pridedant šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės dalį, ir galutinę bausmę paskirti laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.
Į bausmės laiką įskaityti atliktą bausmę pagal Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007-03-20 nuosprendį.
Laisvės atėmimo bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.
Bausmės pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, t. y. 2010-12-01.
Kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje – panaikinti.