Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas: E.J.Grigaravičius Baudžiamoji byla Nr.1A-273-508/2011;

Teisėja V. Stangvilienė Proceso Nr. 52-1-00224-10;

2011 m. balandžio 26 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Egidijaus Jono Grigaravičiaus, teisėjų Emilijos Akelienės, Svetlanos Jurgaitienės, sekretoriaujant Vaidai Pupšytei, dalyvaujant prokurorei Dovilei Augustauskaitei, gynėjui advokatui Ramūnui Gudašiui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. L. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2011-02-03 nuosprendžio, kuriuo A. L. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą LR BK LR BK 24 str. 5 d. 140 str. 2 d., ir nuteistas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 2 (dviems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš A. L. R. S. priteista 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Gautomis lėšomis uzufrukto teise iki R. S., gimusio 1997-07-05, pilnametystės naudosis jo įstatyminis atstovas V. S.. Iš A. L. Valstybinei ligonių kasai priteista 951,33 Lt už R. S. gydymo išlaidas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. L. pagal LR BK 24 str. 5 d. 140 str. 2 d. nuteistas už tai, kad 2010-03-09, apie 14.45 val. (duomenys neskelbtini), prie vaikų darželio, veikdamas su kitu, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, kurį sukurstė padaryti nusikaltimą dėl tariamo sūnaus E. L. gynimo, palenkdamas šį asmenį panaudoti fizinį smurtą prieš mažametį R. S., gimusį 1997-07-05, atvežė jį į įvykio vietą ir laukė iš mokyklos grįžtančio nukentėjusiojo, o pastarajam pasirodžius, šis nenustatytas asmuo pristūmė R. S. prie darželio tvoros ir smogė jam kumščiu vieną kartą į krūtinę bei vieną kartą į galvą, tuo sukeldamas fizinį skausmą bei padarydamas nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą dėl galvos smegenų sukrėtimo, poodinės kraujosruvos dešinio skruosto srityje ir krūtinkaulio apačioje.

Skundžiamame nuosprendyje konstatuojama, kad jis palenkė nenustatytą asmenį panaudoti fizinį smurtą prieš mažametį R. S., atvežė jį įvykio vietą ir laukė iš mokyklos grįžtančio nukentėjusiojo, kad jo sukurstytas nenustatytas asmuo pavartojo smurtą prieš nukentėjusį. Pagal baudžiamąjį įstatymą ir suformuotą Aukščiausiojo teismo praktiką šioje situacijoje teismas negalėjo kvalifikuoti jo veiksmų kaip bendrininkavimą, todėl skundžiamas apkaltinamasis nuosprendis turi būti panaikintas ir priimtas išteisinamasis nuosprendis, kadangi jo veiksmuose nėra jokios nusikalstamos veikos sudėties. Be to, kvalifikuojant kaltininkų veiksmus bendrininkavimo atveju, būtina tiksliai ir aiškiai nustatyti ne tik visų bendrininkių bendros vieningos tyčios kryptingumą, ribas, tikslus, bet ir individualizuoti kiekvieno bendrininko subjektyviąją veikos pusę, jo vaidmenį siekiant nusikalstamo rezultato. Ypač tai svarbu nustatyti esant sudėtingo bendrininkavimo atvejui, kai bendrininkai kurstytojas, organizatorius, padėjėjas tiesiogiai nedalyvauja nusikalstamos veikos daryme, o tik sudaro tam tikras sąlygas tiesioginiam vykdytojui padaryti nusikalstamą veiką.

Skunde nurodoma, kad LR BPK 305 str. 1 dalyje nurodyta, jog apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, turi būti nurodytos įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t.y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas būdas, padariniai, ir kitos svarbios aplinkybės. Siame nuosprendyje jo tariamai padaryta nusikalstama veika kvalifikuota kaip kurstymas padaryti nusikalstamą veiką. Pagal suformuotą teismų praktiką ir baudžiamosios teisės doktriną kvalifikuojant bendrininko - kurstytojo - veiksmus, apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti aiškiai ir tiksliai nurodyti kurstytojo veikos - kurstymo - objektyviosios ir subjektyviosios pusės požymiai, šio nuosprendžio aprašomojoje dalyje apie kurstytojo veiksmus iš viso nieko nenurodyta, aprašyti tik nenustatyto vykdytojo veiksmai ir jų rezultatas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo gynėją, prašiusį apeliacinį skundą tenkinti, prokurorę, prašiusią nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, sprendžia, kad nuteistojo A. L. apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, pagrįstai kvalifikavo A. L. nusikalstamą veiką pagal LR BK 24 str. 5 d. 140 str. 2 d., teisingai paskyrė bausmę bei išsprendė civilinio ieškinio klausimą, nepažeisdamas baudžiamojo proceso normų, reglamentuojančių žalos atlyginimą. Esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų nenustatyta.

Apeliantas skunde neigia savo kaltę, tačiau pripažindamas jį kaltu pagal LR BK 24 str. 5 d. 140 str. 2 d., pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai rėmėsi mažamečio nukentėjusiojo R. S., liudytojų V. S., E. U. ir J. M. parodymais, teismo medicinos specialisto išvada, tarnybiniais pranešimais, nukentėjusiojo parodymų patikrinimo vietoje protokolu bei kita rašytine bylos medžiaga. Šie įrodymai papildo vienas kitą ir atskleidžia faktines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, įrodymai nešališkai ištirti teisiamajame posėdyje, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo jais netikėti ir vertina juos kaip A. L. kaltės, padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 24 str. 5 d. 140 str. 2 d., įrodymus.

Pirmosios instancijos teisme apklaustas nepilnametis nukentėjusysis R. S. parodė, jog su kaltinamojo sūnumi E. L. mokėsi toje pačioje klasėje, dažnai nesutarė, įvykio išvakarėse taip pat buvo konfliktas su E. mokykloje bei einant į namus. Kitą dieną po pamokų iš mokyklos išėjo su klasioku E. U. ir aikštelėje, netoli vaikų darželio, pastebėjo tamsintais stiklais “BMW X5” markės automobilį. Žinojo, kad tokiu automobiliu važinėdavo E. tėvas. Prie automobilio stovėjo nepažįstamas vyras ir, kaip nurodė E. U., E. tėvas. Priėjęs nepažįstamas vyras jį pristūmė prie tvoros ir papriekaištavo, kad lendąs prie E. ir kirto rankos kumščiu į krūtinę bei smilkinį. Dar pagrasino, kad, jeigu dar ką padarys E., išveš. Jam praeinant pro automobilį, šalia stovėjęs būtent kaltinamasis A. L. kelis kartus pakartojo, ar jis suprato, ką jam pasakė, jog kitą kartą bus išvežtas į mišką.

Kad nukentėjusiojo R. S. atžvilgiu buvo vartojamas fizinis smurtas, patvirtina teismo medicinos specialisto išvada, kurioje R. S. konstatuotas galvos smegenų sukrėtimas, poodinės kraujosruvos dešinio skruosto srityje, krūtinkaulio apatiniame trečdalyje, kas vertinama kaip nežymus sveikatos sutrikdymas ir nustatyti kūno sužalojimai galėjo būti padaryti ne mažiau dviejų poveikių pasekoje (1 t., b.l. 8-9).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija pažymi, kad būtina įvertinti ir atsižvelgti į nepilnamečių liudytojų apklausos ir jų parodymų ypatumus. Liudytojas E. U., gimęs 1995-07-22, pirmosios instancijos teisme parodė, kad iš automobilio išlipęs aukštas asmuo buvo E. tėvas, nes labai panašus ir pridūrė, kad šimtu procentų negali pasakyti. Liudytoja J. M., gimusi 1997-01-03, paaiškino, kad į R. mušusį ir kitą kartu buvusį žmogų panašaus žmogaus teismo salėje nėra. Abu liudytojai įvykio dieną (2010-03-09) buvo mažamečiai, teisme jie apklausti praėjus daugiau kaip pusę metų nuo R. S. sužalojimo. Pažymėtina, kad šių liudytojų parodymai dėl visų esminių įvykio aplinkybių tarpusavyje sutampa, sutampa jie ir su nukentėjusiojo R. S. parodymais, nors, liudytoja J. M. ir nebuvo nukentėjusiojo klasiokė ir iš mokyklos ėjo su drauge, o ne su berniukais. Abu liudytojai parodė matę juodos spalvos automobilį (R. U. nurodė ir automobilio markę), kad iš keleivio pusės išlipęs vyras sumušė R., suduodamas jam į veidą ir krūtinę ir dar kažką pasakė, nurodė, kad iš automobilio vairuotojo pusės išlipo kitas vyras (R. U. parodė, kad tai E. tėvas) ir taip pat pakeltu tonu kažką pasakė R. Abu liudytojai teisme negalėjo kategoriškai atsakyti būtent į kaltinamojo A. L. klausimus, tačiau būtina įvertinti nepilnamečių socialinę ir psichologinę brandą, vaikams neįprastos teismo aplinkos poveikį ir tai, kad klausimas buvo pateiktas paties kaltinamojo. Nežiūrint to, teisėjų kolegija neabejoja liudytojų E. U. ir J. M. parodymų objektyvumu, nes jie nuoseklūs ir sutampantys, patvirtinantys nukentėjusiojo parodymus, juo labiau, kad nukentėjusysis R. S. teismo posėdžio metu atpažino A. L., kaip asmenį buvusį įvykio vietoje prie automobilio ir net nurodė jo išvaizdos pokyčius, sakydamas, kad įvykio dieną jis buvo šviesesniais ir ilgesniais plaukais, ir būtent atpažino asmenį.

Iš šių aptartų įrodymų bei kitos rašytinės bylos medžiagos, nustatytos faktinės bylos aplinkybės patvirtina, kad 2010-03-09, apie 14.45 val., prie vaikų darželio, A. L., veikdamas su kitu nenustatytu asmeniu, kurį sukurstė padaryti nusikaltimą mažamečio R. S. atžvilgiu dėl tariamo sūnaus E. L. gynimo, atvežė jį į įvykio vietą ir laukė iš mokyklos grįžtančio R. S., o šiam pasirodžius, nenustatytas asmuo pastūmė nukentėjusįjį prie darželio tvoros ir smogė jam kumščiu į krūtinę bei galvą, tuo sukeldamas fizinį skausmą bei padarydamas nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą.

Vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas LR BPK 20 straipsnio reikalavimų nepažeidė, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, teismo nuosprendis surašytas nepažeidžiant LR BPK 305 str. 1 d. reikalavimų – jame ne tik išsamiai išdėstytos teismo nustatytos A. L. nusikalstamą veiką apibūdinančios aplinkybės (jos padarymo vieta, laikas, būdas ir kt.), bet ir išdėstyti įrodymai, kuriais rėmėsi teismas, motyvuotai nurodyta A. L. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikacija, pagrįstai ir motyvuotai paneigti A. L. parodymai, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, paskirta bausmė, nepažeidžiant bendrųjų bausmės skyrimo reikalavimų bei tinkamai išspręstas žalos atlyginimo klausimas. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes baudžiamasis įstatymas, nuteistojo A. L. nusikalstamus veiksmus kvalifikuojant pagal LR BK 24 str. 5 d., 140 str. 1 d. , pritaikytas tinkamai.

Nuteistasis ginčija jam inkriminuotą bendrininkavimą. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas – tai tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių įstatyme nustatyto amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (LR BK 24 str. 1 d.). Iš esmės tai yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis). Šiuo atveju, A. L. nusikalstami veiksmai pasireiškė tuo, kad jis sukurstė tyrimo nenustatytą asmenį padaryti smurtinį nusikaltimą mažamečio atžvilgiu. Iš bylos faktinių aplinkybių nustatyta, kad nukentėjusysis R. S. su nuteistojo sūnumi E. L. konfliktuodavo, tarp jų konfliktas buvo įvykęs ir dieną prieš įvykį, tai teisme nurodė ne tik nukentėjusysis R. S., bet ir liudytojas E. U.. Nenustatytas asmuo, mušęs R. S., pastarajam priekaištavo, kad šis lindo prie E. L., grasino daugiau nelįsti prie jo, nes priešingu atveju bus išvežtas į mišką. Liudytojas E. U. taip pat girdėjo, jog vyras R. S. kažką sakė apie E. Iš to darytina pagrįsta išvada, kad R. S. atžvilgiu fizinis smurtas buvo vartojamas dėl neva jo nuskriausto E. L. apgynimo, todėl A. L. turėjo tikslą ir motyvą palenkti tyrimo nenustatytą asmenį nusikalsti R. S. atžvilgiu, siekdamas jį ,,paauklėti“ dėl sūnaus nuskriaudimo. Ir nors A. L. pats tiesiogiai fizinio smurto R. S. atžvilgiu nenaudojo, tačiau įrodyta, kad nukentėjusysis nenustatyto asmens buvo mušamas dėl to, kad nelįstų daugiau prie E. L., apelianto padaryta veika teisingai kvalifikuota kaip sukurstymas padaryti nusikaltimą, nes jis palenkė tyrimo metu nenustatytą asmenį padaryti smurtinį nusikaltimą mažamečio atžvilgiu (LR BK 24 str. 5 d.). Skunde teigiama, kad nenustatyta ir neįrodyta, kada, kur, kokiomis aplinkybėmis ir kokiais metodais buvo palenktas nenustatytas asmuo, tačiau padaryto nusikaltimo pobūdis ir aiškiai išreikštas nusikaltimo padarymo motyvas (,,paauklėti“ R. S. ir jam atkeršyti už nuskriaustą E. L.) leidžia daryti neabejotiną išvadą dėl LR BK 24 str. 5 d. inkriminavimo A. L. atžvilgiu.

Apeliantas nurodo, kad pagal teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog nuostatos dėl bendrininkavimo, dėl nusikalstamos veikos padarymo bendrininkų grupe turi būti pašalintos iš nuosprendžio, jei šios aplinkybės buvo inkriminuotos konstatavus, kad nuteistasis bendrininkavo su nenustatytu asmeniu. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2009-01-06 nutartyje Nr. 2K-P-9/2009 konstatuota, jog bendrininkavimo su asmeniu, įvardytu kaip nenustatytas asmuo, pašalinimas iš kaltinimo neturi būti sprendžiamas formaliai, o bendrininkavimo konstatavimas tokiu atveju nebūtinai reiškia netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą. Plenarinė sesija taip pat pažymi, kad svarbiausia bendrininkavimo instituto funkcija baudžiamojoje teisėje yra užtikrinti, kad už nusikalstamą veiką atsakytų ne vien tas, kuris tiesiogiai realizavo visus jos objektyviuosius požymius (vykdytojas), bet ir tie, kurie organizavo, sukurstė, padėjo padaryti šią nusikalstamą veiką arba kartu su vykdytoju bent iš dalies realizavo jos požymius (bendravykdytojas). Tokie asmenys atsako už vykdytojo padarytas nusikalstamas veikas, kurias apėmė jų tyčia (LR BK 26 str. 1 d.). Taigi, nors šie asmenys patys nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių nerealizuoja ar realizuoja tik iš dalies, bet jų veikimas ar neveikimas pripažįstamas nusikalstamu, nes jie dalyvavo nusikalstamoje veikoje kaip vykdytojo bendrininkai. Eliminavus bendrininkavimą, nebelieka ir pagrindo patraukti juos baudžiamojon atsakomybėn už bendrai padarytą veiką, nes vykdytojo atlikti veiksmai jiems nebegali būti inkriminuojami, tuo tarpu jų pačių veikoje nėra visų būtinų nusikalstamos veikos sudėties požymių. Taigi tais atvejais, kai asmuo, kuris pats nerealizavo visų būtinų objektyvių nusikalstamos veikos požymių, tačiau kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką kartu su nenustatytu vykdytoju, bendrininkavimo konstatavimas ar pašalinimas iš kaltinimo tampa esminis jo baudžiamosios atsakomybės klausimas.

Kaip jau aptarta, A. L. nukentėjusiojo R. S. atžvilgiu fizinio smurto ar kitų aktyvių veiksmų nenaudojo, tačiau nustatyta, kad palenkė tyrimo metu nenustatytą vyrą nusikalsti mažamečio nukentėjusiojo atžvilgiu, todėl pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje konstatavęs A. L. bendrininkavimą su tyrimo metu nenustatytu asmeniu, teisėjų kolegijos nuomone, baudžiamojo įstatymą pritaikė tinkamai ir nėra pagrindo skundžiamą nuosprendį keisti ar naikinti.

Apeliantas ginčija ir aplinkybes dėl įvykio vietoje nukentėjusiojo ir liudytojų matyto automobilio BMW X5, tačiau pirmosios instancijos teismo nuosprendyje teisingai nurodyta, kad transporto priemonės perleidimas kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims nepašalina visiškos galimybės naudotis ja. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad A. L. kaltė įrodyta ne vien minėto automobilio buvimu įvykio vietoje, bet ir aukščiau aptartų įrodymų visuma.

Pirmosios instancijos teismas, pagrįstai pripažinęs A. L. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 24 str. 5 d. 140 str. 1 d., paskyrė jam bausmę, nepažeisdamas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, nurodytų LR BK 54 str. 2 d. Paskirtoji 1 metų ir 2 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, teisėjų kolegijos nuomone, yra adekvati padarytai nusikalstamai veikai ir teisinga nuteistojo asmenybės atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į tai, kad padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą, tačiau nusikalto neatlikęs bausmės pagal ankstesnį nuosprendį, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, atsakomybę sunkina tai, kad nusikalto veikdamas bendrininkų grupėje, be to, A. L. baustas administracine tvarka.

Priteisdamas žalos atlyginimą, pirmosios instancijos teismas teisingai taikė LR BPK 109 str., 111 str. 1 d. ir 115 str. 1 d. reikalavimus ir vadovavosi LR CK 6.250 str. 2 d. nuostatomis, nuosprendžiu priteistos neturtinės žalos dydis atitinka sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijus, o turtinės žalos dydis pagrįstas Valstybinės ligonių kasos pateiktais dokumentais (1 t., b.l. 14-20). Teisėjų kolegija pažymi, kad esant nuosprendyje nurodytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas dėl 5000 litų neturtinės žalos priteisimo R. S., kas neprieštarauja teismų praktikai tokio pobūdžio bylose ir yra teisingas atlygis nukentėjusiajam, patyrusiam skriaudą dėl bendrų A. L. ir nenustatyto asmens nusikalstamų veiksmų sukeliant jam fizinį skausmą ir padarant nežymų sveikatos sutrikdymą. A. L. padaryta nusikalstama veika yra tyčinė, o pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką laikytina, kad tyčinės veikos atveju yra padaroma didesnė neturtinė žala, nei neatsargiais veiksmais. Tyčia pažeidus labiausiai teisės ginamas vertybes, tokias kaip žmogaus sveikata, neturtinės žalos pasekmių ir ją padariusio asmens kaltės kriterijai yra esminiai ir nelaikytini lygiaverčiais su kitais, tokiais kaip padarytos turtinės žalos dydis ir jos atlyginimo aplinkybės, žalą padariusio asmens turtinė padėtis ar kiti.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Alytaus rajono apylinkės teismo 2011-02-03 nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, nėra teisinio pagrindo jį keisti ar naikinti A. L. apeliaciniame skunde nurodytais argumentais.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutar i a:

nuteistojo A. L. apeliacinį skundą atmesti.