Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Egidijaus Bieliūno ir pranešėjo Rimanto Baumilo,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. J. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2007 m. gegužės 16 d. nuosprendžio, kuriuo R. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu aštuoneriems metams.

Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 13 d. nutartis, kuria Šiaulių apygardos teismo 2007 m. gegužės 16 d. nuosprendis dalyje dėl civilinio ieškinio pakeistas, o likusi nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, gynėją, prašiusį kasacinį skundą patenkinti, prokurorą, prašiusį kasacinį skundą atmesti,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. J. nuteistas už tai, kad 2006 m. spalio 20 d., nuo 15 iki 16 val., buto, esančio Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), virtuvėje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tarpusavio ginčo metu, tyčia sudavė smūgius kumščiais ir kojomis V. R. į įvairias kūno vietas, padarydamas jam kūno sužalojimus, dėl kurių V. R. 2006 m. spalio mėnesį naktį iš 20 d. į 21 d. įvykio vietoje mirė, taip R. J. tyčia nužudė V. R.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad bylą nagrinėję teismai padarė neteisingą išvadą, kad R. J. nukentėjusį V. R. nužudė veikdamas netiesiogine tyčia, todėl netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Nuteistojo teigimu, iš teismų sprendimų matyti, kad nukentėjusio mirtį sukėlė vienas atskiras tiesioginis smūgis į pilvo sritį, suduotas greičiausiai spiriant koja; tuo tarpu kiti muštynių metu nukentėjusiam padaryti kūno sužalojimai jo mirčiai reikšmės neturėjo. Byloje nesurinkta įrodymų apie tai, kad smūgius nukentėjusiam V. R. jis sudavė koja, išskyrus teismo medicinos eksperto prielaidą, todėl turėtų būti pripažinta, kad nukentėjusio mirtį iš esmės sukėlė vienas smūgis, suduotas nukentėjusiam ranka į pilvo sritį. Nuteistojo nuomone, teismai nepagrįstai pripažino, kad jis suduodamas smūgį ranka į pilvo sritį suprato, kad jo veika yra pavojinga žmogaus gyvybei, ir tai, kad taip veikdamas jis gali atimti gyvybę kitam žmogui. R. J. pabrėžia, kad muštynių metu nesiekė suduoti V. R. smūgių į gyvybei pavojingas vietas. Vieno smūgio ranka sudavimas į pilvo sritį suaugusiam normalaus išsivystymo žmogui paprastai nesukelia mirties, todėl V. R. mirtis, nuteistojo manymu, yra atsitiktinio pobūdžio priežastinio ryšio plėtojimosi rezultatas ir jis dėl to negalėjo nei suprasti, kad jo veika yra pavojinga kito žmogaus gyvybei, nei numatyti, kad dėl jo veikos gali būti atimta gyvybė kitam žmogui. R. J. teigia, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai pripažino, kad jis buvo abejingas dėl jo veikos kilsiantiems padariniams, t. y. nukentėjusio V. R. mirčiai. Nuteistasis tvirtina, kad jis nukentėjusio mirties nenorėjo, stengėsi išvengti galimų padarinių jo sveikatai, tą rodo jo veiksmai po muštynių – kvietė į įvykio vietą V. R. dukrą, V. R. draugę V. I., savo žmoną I. J., o V. R. paliko vieną bute tik po to, kai šis atsakė, kad jam viskas gerai, ir visiems liepė eiti namo. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką, jei kaltininkas nesuprato savo veikos pavojingumo kito žmogaus gyvybei ir nenumatė, kad dėl jo veikos bus atimta gyvybė žmogui, tačiau suprato ir numatė, kad dėl jo veikos gali būti sutrikdyta kito žmogaus sveikata, ir taip veikdamas padarė sveikatos sutrikdymus, sukėlusius nukentėjusio mirtį, jo veika turėtų būti kvalifikuojama pagal BK 132 ir 135 ar 138 straipsniuose numatytų veikų sutaptį, jei dėl žmogaus gyvybės atėmimo yra neatsargi kaltė. Šioje gi byloje teismai nuteistojo veiką kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį taip nukrypdami nuo įprastos teismų praktikos.

Nuteistasis prašo perkvalifikavus jo veiką skiriant bausmę atsižvelgti į tai, kad jis prisipažino kaltu nusikaltimo padarymu, turi šeimą, išklaiko tris mažamečius vaikus, muštynes išprovokavo pats nukentėjęs, dėl įvykio jis labai gailisi.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. J. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 15 straipsnio 3 dalies ir 129 straipsnio 1 dalies taikymo

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai teisingai įvertino bylos aplinkybes ir pagrįstai, nenukrypdami nuo teismų praktikos, pripažino, kad nusikalstamą veiką R. J. įvykdė veikdamas netiesiogine tyčia. Nors kasatorius teigia, kad mirtį nukentėjusiajam sukėlė iš esmės tik vienas tiesioginis smūgis į pilvo sritį, o toks smūgis suaugusiam normalaus išsivystymo žmogui negali sukelti mirties ir todėl jis negalėjo nei suvokti, kad jo veika kelia pavojų V. R. gyvybei, nei numatyti, kad dėl jo veikos nukentėjusysis gali mirti; šis jo teiginys prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms. Iš teismo medicinos specialisto išvados, specialisto parodymų teisme matyti, kad nukentėjusiam iš viso buvo suduotas 41 tiesioginis smūgis skirtingais kietais bukais daiktais, greičiausiai rankomis ir kojomis. Dauguma minėtų smūgių buvo suduota nukentėjusiam į vietas, kuriose yra gyvybiškai svarbūs žmogaus organai, t.y. į galvą, krūtinės sritį. Neabejotina, kad panaudotas fizinis smurtas buvo intensyvus, nes nukentėjusiajam, be tiesiogine mirties priežastimi tapusio žarnos pasaito plyšimo, sukėlusio ūmų vidinį kraujavimą, buvo padarytas kaukolės pamato kaulų lūžis, sulaužyti dešinės pusės 5 – 9 , kairės pusės 2 – 5 , 7 – 10 šonkauliai, padaryta daug kitų mažiau reikšmingų kūno sužalojimų (T. 1, b. l. 50-54, T. 2, b. l. 52-54). Pažymėtina, kad kasatorius nutraukė fizinį smurtą tik po to, kai nukentėjusysis sukniubo ir nebesikėlė (T. 2, b. l. 45). Kolegijos nuomone, R. J., naudodamas intensyvų smurtą, smūgiuodamas rankomis ir kojomis į gyvybiškai svarbias nukentėjusio kūno vietas, nutraukdamas smurtą tik tada, kai nukentėjęs sukniubo ir nesikėlė, negalėjo nesuprasti, kad tokia jo veika yra pavojinga V. R. gyvybei, ir negalėjo nenumatyti, kad dėl jo veikos V. R. gali mirti. Apie tai, kad R. J. suvokė, kad jo veika yra pavojinga V. R. gyvybei, ir numatė galimą jo mirtį rodo ir aplinkybė, kad R. Jaselskis telefonu kvietė atvykti pas V. R. jo draugę V. I., teigdamas, kad nukentėjusiam yra labai blogai (T. 2, b. l. 45, 49-50), taip pat kvietė atvykti pas V. R. savo žmoną ir V. R. dukrą (T. 2, b. l. 45, 47-49). Nors kasatorius neigia, kad sąmoningai leido V. R. mirti, motyvuodamas tuo, kad kvietė į pagalbą kitus asmenis, galinčius nukentėjusiu pasirūpinti, tačiau, kolegijos nuomone, šios aplinkybės nesuteikia pakankamo pagrindo išvadai, kad jis norėjo išvengti V. R. mirties. R. J. buvo žinoma, kad prieš V. R. buvo panaudotas intensyvus fizinis smurtas, po kurio pastarajam pasidarė labai blogai, tačiau nepaisydamas šios aplinkybės kasatorius nepasirūpino, kad nukentėjusiam būtų suteikta veiksminga medicinos pagalba, kurios būtinybė dėl anksčiau paminėtų aplinkybių jam turėjo būti akivaizdi, o paliko stipriai sužalotą ir negalintį savimi pasirūpinti nukentėjusįjį vieną įvykio vietoje ( T. 1, b. l. 4-18). Paties nukentėjusio V. R., kitų asmenų, atvykusių į įvykio vietą netrukus po įvykio, veiksmai ir tai, kaip jie suvokė situaciją, neturi reikšmės sprendžiant R. J. veikos kvalifikavimo klausimą, nes jų veiksmai ir mintys neturėjo įtakos tam, kaip R. J. suvokė bylos aplinkybes ir kur buvo nukreipta jo valia.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo R. J. kasacinį skundą atmesti.