Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Arūnas Paštuolis ir Algirdo Remeikos,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro Audriaus Armo paduotą apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. rugsėjo 11 d. nuosprendžio, kuriuo E. K. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo E. B. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas.

Iki nuosprendžio įsiteisėjimo E. K. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. E. K. buvo kaltinamas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį tuo, kad jis 2019 m. liepos 12 d., apie 02 val., būdamas apie 75 metrų atstumu nuo naktinio klubo „(duomenys neskelbtini)“, esančio (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) link, kilus pavydui dėl merginos, mušdamas sukėlė nukentėjusiajam E. B. fizinį skausmą – tyčia pastūmė E. B. delnu į krūtinę, vieną kartą sudavė delnu jam per kairę ausį, o nukentėjusiajam E. B. siekiant išvengti tolesnio fizinio smurto ir nueinant, E. K. priėjęs iš nugaros tyčia vieną kartą smogė kumščiu E. B. į kairę veido pusę (nosies ir lūpų sritį), tuo padarydamas nukentėjusiajam E. B. nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį nosies sumušimu, muštinėmis žaizdomis ir pogleivio kraujosruvomis lūpose.

4. Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro Audriaus Armo apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apeliaciniame skunde prokuroras kelia įrodymų vertinimo klausimą, teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas įvertino ir išanalizavo ne visas faktines aplinkybes ir tai galėjo iš esmės paveikti teismo išvadas. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis).

6. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai nebūtų naikinami ir keičiami. Vadovaujantis BPK 1 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuosprendis teisingas, tai yra teisėtas ir pagrįstas, gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs, ir kad niekas nekaltas nebūtų nubaustas. Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

7. Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Pažymėtina, kad vertinant įrodymus svarbu tai, jog būtų įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos.

8. Įrodymų vertinimas neatsiejamai susijęs su baudžiamosios teisės nuostata, jog asmuo, gali būti pripažintas kaltu, jeigu visi kaltinimo elementai yra pagrįsti įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes, ko reikalauja ir nekaltumo prezumpcijos principas, reiškiantis, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai), kas taip pat reiškia, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-347/2007, 2K-P-221/2008, 2K-251/2010, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-363/2013, 2K-476/2013 ir kt.). Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms; kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo. Analogišką poziciją užima ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, taip pat ne kartą konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber, Messegué and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/9620, 20 March 2001 ir kt.). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išteisinamajame nuosprendyje tinkamai įvertino visumą byloje ištirtais įrodymais nustatytų faktinių aplinkybių ir, nustatęs prieštaringus duomenis, pagrįstai rėmėsi in dubio pro reo principu, įpareigojančiu objektyviai nepašalinamas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžiančiu, esant abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių, priimti apkaltinamąjį nuosprendį, jį grįsti prielaidomis (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012 ir kt.), todėl Kauno apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 11 d. išteisinamasis nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.

9. Pažymėtina, kad apylinkės teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Pažymima, kad įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus nėra pagrindo daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį. Ta aplinkybė, kad įrodymų vertinimas neatitinka prokuroro apeliaciniame skunde išsakytų lūkesčių, nėra nuosprendžio neišsamumą ar prieštaringumą patvirtinančios aplinkybės. Be to, remiantis bylos medžiaga, matyti, kad Kauno apylinkės teismas išteisintojo, nukentėjusiojo, liudytojų parodymus, byloje esančius dokumentus, specialistų išvadas bei kitus rašytinius įrodymus įvertino visų byloje surinktų įrodymų kontekste bei vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu. Teismas motyvuotai pagrindė savo sprendimą, todėl aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo konstatuoti BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų nuostatų pažeidimo fakto. Be to, kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

10. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamosios bylos medžiagą, prokuroro apeliacinio skundo argumentus ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir, remdamasis BPK 303 straipsnio 5 dalies nuostatomis, pagrįstai E. K. iš kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį išteisino, padarydamas išvadą, kad byloje surinktų įrodymų visuma nustatytų faktinių duomenų nepakanka padaryti neginčijamą išvadą, jog E. K. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, tam visiškai pritaria ir aukštesnysis teismas.

11. BK 140 straipsnyje numatyta atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą. Šio BK straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodyta, kad baudžiamas tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Taigi, aptariama nusikalstama veika kėsinamasi į žmogaus kūno neliečiamumą (sukeliant fizinį skausmą), taip pat į žmogaus sveikatą (nežymiai sužalojant ar trumpam susargdinant). Nagrinėjamu atveju kaltinimas E. K. buvo suformuotas dėl fizinio skausmo sukėlimo, pasireiškusio tyčiniu nukentėjusiojo E. B. pastūmimu delnu į krūtinę, bei sudavimu vieną kartą delnu jam per kairę ausį bei dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo, pasireiškusio sudavimu kumščiu į kairę veido pusę (nosies ir lūpų sritį).

12. Byloje surinktais duomenimis nustatyta, kad 2019 m. liepos 12 d., apie 02 val., netoliese naktinio klubo „(duomenys neskelbtini)“, esančio (duomenys neskelbtini), įvyko žodinis konfliktas tarp E. K. ir E. B., tai patvirtino tiek pats išteisintasis, tiek ir nukentėjusysis pirminių parodymų metu bei teisme, šias aplinkybes taip pat patvirtino ir kiti įvykį matę liudininkai. Kaip matyti iš E. K. suformuoto kaltinimo, ji buvo kaltinamas fizinio skausmo sukėlimu ir nežymiu sveikatos sutrikdymu, todėl aukštesnysis teismas šiuos du epizodus vertina atskirai.

Motyvuojamoji dalis

Dėl fizinio skausmo sukėlimo

13. E. K. pirminių parodymų metu nurodė, kad kilus konfliktiniai situacijai dėl jo merginos jis su E. B. paėjo toliau nuo klubo, ir pasakęs E. B., kad šis atstotų nuo jo draugės E. S., pastūmė E. B. delnu į krūtinę ir grįžo atgal į klubą, delnu jam per kairę ausį netrenkė (1 t., b. l. 130), šiuos savo parodymus E. K. patvirtino ir apklausiamas pirmosios instancijos teisme bei akistatos metu (1 t., b. l. 125-126; 2 t., b. l. 10).

14. Iš E. B. pirminių parodymų matyti, kad nukentėjusysis aplinkybių dėl jo pastūmimo delnu į krūtinę, bei sudavimo vieną kartą delnu jam per kairę ausį, nieko nenurodė (1 t., b. l. 10-11; 28; 31; 32) ir tik duodamas parodymus 2020 m. sausio 7 d. parodė, kad po pokalbio su E. K. prie klubo „(duomenys neskelbtini)“ išteisintasis pasiūlė nukentėjusiajam paeiti toliau pasikalbėti. Jiems paėjus į šalį E. K. pradėjo priekaištauti dėl savo draugės, nukentėjusįjį išvadinęs necenzūriniais žodžiais ranka pastūmė jį į krūtinę, tačiau pastūmimas buvo nestiprus, taip pat vieną kartą sudavė delnu per kairę ausį, tuomet nukentėjusysis apsisuko ir nuėjo. Nuo sudavimo ranka per ausį bei pastūmimo į krūtinę nukentėjusysis nenukrito nei ant grindinio, nei nusirideno nuo kalniuko (1 t., b. l. 45-46). E. B. duodamas parodymus teisme patvirtino aukščiau nurodytas aplinkybes ir pažymėjo, kad pastūmimas ir sudavimas per ausį jam fizinio skausmo nesukėlė (2 t., b. l. 12-13).

15. Apklausiama liudytoja E. S. parodė, kad tarp E. K. ir E. B. kilo žodinis konfliktas, kurio metu E. K. vartojo necenzūrinius žodžius bei rankomis liesdamas E. B. krūtinės sritį, jį pastūmė (1 t., b. l. 90-92). E. B. nuo pastūmimo rankomis nukrito ant grindinio (1 t., b. l. 80-81). Pastūmimą rankomis liudytoja patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu bei apklausiama teismo posėdyje (1 t., b. l. 85; 2 t., b. l. 14-15).

16. Liudytoja G. D. tiek apklausiama teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad matė, kaip E. K. toliau nuo įėjimo į klubą stumtelėjo nukentėjusįjį E. B. rankomis į krūtinę ir nuėjo atgal į klubą. Kiek atsimena E. B. nuo pastūmimo nenukrito (1 t., b. l. 95-96; 2 t., b. l. 16-17).

17. Liudytojas L. M. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad matė, kaip E. K. kalbasi su šalia stovinčiu vaikinu, kad E. K. dalyvautų muštynėse, nematė (1 t., b. l. 104). Duodamas parodymus teisme nurodė, kad matė, kaip E. K. kalbėjosi su E. B., kad išteisintasis būtų pastūmęs nukentėjusįjį nematė, nepamena (2 t., b. l. 17-18).

18. Liudytojas A. N. parodė, kad aplinkybių dėl konflikto tarp E. K. ir E. B. nežino (2 t. ,b. l. 14-15).

19. Pažymėtina, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 straipsnį atsiranda ne tik dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo, bet ir tada, kai asmeniui sukeliamas fizinis skausmas. Fizinis skausmas yra pojūtis, kurio negalima nei apčiuopti, nei pamatyti, tačiau iš nukentėjusiojo elgesio (pavyzdžiui, kreipėsi į medikus, pirko vaistus ir pan.) bei reakcijos (šaukė, verkė, staigiai atsitraukė ir pan.) galima daryti išvadą apie skausmo buvimą ar nebuvimą. Priešingu atveju, nenustačius jog po nusikalstamų veiksmų nukentėjusiojo reakcija bei elgesys iš esmės nepakito, būtų galimas subjektyvus vien tik nukentėjusiojo parodymais paremtas kito asmens nuteisimas (nukentėjusiajam įsižeidus dėl sudrausminimo, apsižodžiavimo ir pan.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra nurodęs, jog fizinis skausmas – tai minimali nusikalstamos žalos sveikatai riba. Kita vertus, baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-5/2014, 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016).

20. Kaip matyti, aukščiau aptarti parodymai patvirtina, kad tarp E. K. ir E. B. buvo fizinis kontaktas, to neneigia ir pats išteisintasis, nors sudavimą per kairę ausį nurodė tik nukentėjusysis, tačiau taip pat jis patvirtino, kad tai jam fizinio skausmo nesukėlė, todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad šiuo atveju E. K. veiksmuose nėra BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties, tam visiškai pritaria ir aukštesnysis teismas pažymėdamas, kad baudžiamajai atsakomybei kilti pagal BK 140 straipsnį nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajuto skausmą ar kitas fizines kančias. Deja šiuo atveju tokių pasekmių kurių reikalauja baudžiamasis įstatymas nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nustatyta nebuvo.

Dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo

21. Kaltinimas E. K. dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo buvo grindžiamas tuo, kad 2019 m. liepos 12 d., apie 02 val., netoliese naktinio klubo „(duomenys neskelbtini)“, esančio (duomenys neskelbtini), po įvykusio konflikto dėl mergino, E. K. priėjo iš nugaros ir tyčia vieną kartą smogė kumščiu E. B. į kairę veido pusę (nosies ir lūpų sritį), tuo padarydamas nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį nosies sumušimu, muštinėmis žaizdomis ir pogleivio kraujosruvomis lūpose.

22. Nežymų sveikatos sutrikdymą padarytą E. B. patvirtina 2019 m. liepos 15 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. G1784/2019(02), kurioje E. B. konstatuota nosies sumušimas, muštinės žaizdos ir pogleivio kraujosruvos lūpose, padaryti kietu buku daiktu, vienu ar daugiau trauminiu poveikiu. Sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Duomenų apie griuvimą nėra (1 t., b. l. 57).

23. Iš 2019 m. spalio 23 d. specialisto išvados Nr. pG2847/2019(02) matyti, jog muštinės žaizdos, pogleivio kraujosruvos lūpose bei nosies sumušimas galėjo būti padaryti E. B. nurodytomis aplinkybėmis, t. y. smūgio kumščiu į nosies ir lūpų sritį metu. Apžiūros VTMT Kauno skyriuje metu E. B. nurodė, kad nuo smūgio nenugriuvo (1 t., b. l. 60).

24. Nukentėjusysis E. B. duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme parodė, kad jis norėdamas išvengti tolimesnio konflikto, pradėjo eiti link A. N., kuris sėdėjo prie įėjimo į klubą ant suoliuko. Tuo metu E. K. kaire ranka smogė jam iš nugaros – praskėlė lūpą, sužeidė nosį. Kai jis atsisuko, pamatė, jog E. K. nuėjo į klubo vidų. A. N. sėdėjo ant suoliuko ir matė, kad buvo smogta, bet konkrečiai ar E. K. smogė - nematė, kadangi toje vietoje buvo tamsu. Po smūgio sudavimo į veidą jam bėgo kraujas, apsaugos darbuotojų paprašė servetėlės, o po to su A. N. išsikvietė taksi ir nuvažiavo namo (2 t., b. l. 11-14). Šias įvykio aplinkybes E. B. nurodė ir pirminių parodymu metu (1 t., b. l. 10-12; 28). Nukentėjusysis 2019 m. rugsėjo 16 d. akistatos metu parodė, jog pasilieka prie savo parodymų (1 t., b. l. 125-126). 2019 m. spalio 24 d. parodymų patikrinimo vietoje metu bei apklausiamas 2020 m. sausio 7 d. parodė, kad po įvykusio konflikto su E. K. nukentėjusysis apsisuko ir ėjo link klubo, paėjęs apie 50 metrų pajuto, kaip iš nugaros kažkas priėjo ir trenkė jam vieną kartą kumščiu į veidą, į veido kairiąją pusę, tarp lūpų ir nosies. Jis susiėmė už skaudamos vietos ir atsisukęs pamatė nueinantį E. K.. Daugiau šalimais jokių asmenų nebuvo, mano, kad E. K. kuris yra visa galva už nukentėjusįjį aukštesnis, priėjęs iš už nugaros ir beveik susilyginęs su E. B., kaire ranka kumščiu jam trenkė į veidą(1 t., b. l. 39-44; 45-46).

25. Išteisintasis E. K. nei ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 117; 125-126; 130), nei teisme dėl suduoto smūgio E. B. į veido sritį kaltu neprisipažino ir apklausiamas teismo posėdžio metu parodė, kad jokio smurto nukentėjusiojo atžvilgiu nenaudojo, tiesiog jį dviem rankomis pastūmė. Į kairę nukentėjusiojo veido pusę nesudavė nei vieno smūgio, nes yra dešiniarankis. Jis tiesiog nukentėjusįjį iškeikė ir grįžo atgal į klubą. E. S. su G. D. jam pasakė, jog nukentėjusiajam trenkė kitas asmuo, tačiau jis nežino, kas trenkė nukentėjusiajam, kadangi buvo pasitraukęs nuo E. B.. Vėliau matė nukentėjusįjį, kadangi jis, kaip nurodė E. S. su G. D., nusirideno nuo kalniuko ir buvo visas kraujuotas, padavė servetėlę ir nukentėjusysis išvažiavo namo (2 t., b. l. 10-11).

26. Liudytojas A. N. parodė, kad 2019 m. liepos 11 d. - 2019 m. liepos 12 d. buvo su nukentėjusiuoju klube. Konflikto aplinkybių tarp išteisintojo ir nukentėjusiojo nežino – jis sėdėjo ant bortelio, 10-11 metrų atstumu nuo nukentėjusiojo, nematė, jog E. K. trenkė E. B., buvo tamsu, su ranka kažkas mostelėjo. Tuo metu prie nukentėjusiojo buvo daugiau žmonių, ne tik E. K.. Kai atėjo prie jo nukentėjusysis, jis buvo sužalotas. Patvirtino 2020 m. sausio 15 d. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (2 t., b. l. 14-15). Iš 2019 m. spalio 24 d. parodymų patikrinimo vietoje protokolo matyti, jog liudytojas A. N. parodė vietą, kurioje E. B. stovint, prie jo iš nugaros priėjo nepažįstamas vaikinas ir vieną kartą rankos kumščiu smogė E. B. į veido sritį. Iš kurios pusės, kuria ranka ir kaip buvo suduotas smūgis - nematė, nes buvo labai tamsu, aplink stoviniavo daug klubo klientų, jis matė tik kumštį. Iš kur atėjo minėtas vaikinas ir kur sudavęs smūgį nuėjo – nepastebėjo (1 t., b. l. 71-76). Pažymėtina, kad nors A. N. teisme teigė, jog duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu buvo susipainiojęs, tačiau nei 2019 m. rugsėjo 16 d., nei 2020 m. sausio 15 d. duotuose parodymuose bei parodymų patikrinimo vietoje metu nėra užfiksuota, kad A. N. būtų nurodęs, jog smūgį į veido sritį nukentėjusiajam sudavė būtent E. K. (1 t., b. l. 67; 77).

27. Ikiteisminio tyrimo metu išteisintojo draugė E. S. neprisiminė ar pati matė, kaip E. B. trenkė nepažįstamas asmuo į veidą ir nukentėjusysis nuo smūgio ritosi nuo kalniuko, ar jai tą sakė G. D.. Paskui nurodė, kad lyg tai prisimena, jog E. B. sudavė vaikinas, aukštesnis už jį, juoda striuke ir plaukų spalva panašia kaip pas E. K.. Ji matė, kaip E. B. bėgo kraujas, veidas buvo kraujuotas (1 t., b. l. 90-92). Iš 2019 m. spalio 22 d. parodymų patikrinimo vietoje protokolo matyti, jog jai stovint su G. D., atsisukusi, pamatė kaip nuo kalniuko ritasi nukentėjusysis E. B.. Kur tuo metu stovėjo E. K. parodyti negalėjo, nes neatsiminė (1 t., b. l. 84-90). Apklausiama teisme parodė, kad po to kai E. K. pastūmė E. B., išteisintasis grįžo į klubą. Vėliau pradėjo rinktis daug žmonių ir ji su G. D. matė, kaip E. B. „iš kumščio“ į veido sritį trenkė kitas asmuo, ne E. K.. Trenkusio nukentėjusiajam asmens nematė, kadangi stovėjo nuo jo 5-6 metrų atstumu, vieta buvo neapšviesta. Tuo metu, kai buvo suduotas smūgis E. B., E. K. stovėjo prie apsaugos darbuotojų (2 t., b. l. 15-16).

28. Liudytoja G. D. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jai su E. S. stovint prie automobilio, maždaug už 5 metrų neapšviestoje vietoje stovėjo vaikinų grupė ir ji pamatė, kaip vienas iš nepažįstamų vaikinų ranka smogė vaikinui, su kuriuo konfliktavo E. K., į veido sritį. Nuo smūgio vaikinas nusirito nuo kalniuko (1 t., b. l. 95-96). Apklausiama teisme ji nurodė, kad E. K. po apsistumdymo su E. B. nuėjo atgal į klubą ir atėjo didesnė grupelė žmonių, joje pamatė pažįstamą L. M.. Jie kalbėjosi, ji pasisuko ir matė, kad kažkoks vaikinas iš tos grupelės trenkė nukentėjusiajam ir jis nusirideno nuo kalno. Kas trenkė, ji nematė, nes toje vietoje buvo neapšviesta. Tuo metu, kai nepažįstamas jai vaikinas trenkė nukentėjusiajam, E. K. buvo nuėjęs prie klubo (2 t., b. l. 16-17).

29. Liudytojas L. M. pirminių parodymu metu nurodė, kad jis nematė, jog E. K. dalyvautų muštynėse (1 t., b. l. 104). Teisme parodė, kad jis kalbėjosi su E. S. ir G. D., o E. K. su E. B., tačiau smurto su nukentėjusiuoju nematė, E. K. nukentėjusiojo nemušė, nepastūmė. Vėliau jis grįžo į klubo vidų ir su išteisintuoju daugiau nesusitiko (2 t., b. l. 17-18).

30. Liudytojas J. S. parodė, kad įvykio, įvykusio 2019 m. liepos 12 d. naktiniame klube „(duomenys neskelbtini)“ neprisimena, negali patvirtinti, jog tą dieną dirbo (2 t., b. l. 51-52).

31. Liudytojas P. L. parodė, kad dirbo 2019 m. liepos 12 d. naktiniame klube „(duomenys neskelbtini)“, tačiau neprisimena įvykio aplinkybių, kadangi panašių įvykių būna 30 per metus (2 t., b. l. 58-59).

32. Iš bylos duomenų matyti, kad išteisintasis ir nukentėjusysis pateikia skirtingas nusikalstamos veikos padarymo versijas susijusias su suduotu smūgiu į veido sritį E. B., todėl šių asmenų parodymų patikimumą teisėjų kolegija patikrina sistemiškai analizuodama įvykių eigą bei byloje esančius duomenis. Aukščiau aptarti duomenys patvirtina, kad E. K. visą laikė neigė sudavus smūgį nukentėjusiajam į veido sritį. Tuo tarpu nuketėjusysis tiek apklausiamas teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu yra nurodęs, kad būtent E. K. iš nugaros sudavė jam smūgį praskeldamas lūpą ir sužeisdamas. Tačiau pažymėtina, kad šią kategorišką E. B. išvadą lemia ne matymas konkretaus asmens sudavusį jam smūgį į veidą, o daroma išvada kad tai padarė būtent išteisintasis. Jo manymas paremtas prieš tai vykusio konflikto tarp jo ir E. K. bei aplinkybė, kad po smūgio jam atsisukus išteisintasis buvo už 2-3 metrų nuo jo. Šį manymą, o ne įsitikinimą patvirtina ir pačio E. B. duoti parodymai tiek 2019 m. spalio 24 d. parodymų patikrinimo vietoje metu, tiek 2020 m. sausio 7 d. apklausos metu, kuriuose jis parodė, kad iš nugaros kažkas priėjo ir trenkė jam vieną kartą kumščiu į veidą, jis susiėmė už skaudamos vietos ir atsisukęs pamatė nueinantį E. K. (1 t., b. l. 39-44; 45-46). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad nei vienas liudytojas nepatvirtino, kad nukentėjusiajam konstatuotus sužalojimus veido srityje padarė būtent E. K., nors tiek E. S., tiek G. D. bei L. M. yra E. K. pažįstami asmenys, tačiau E. B. draugas A. N. nepatvirtino fakto, kad E. B. sužalojo išteisintasis, priešingai nurodė, kad prie nukentėjusiojo buvo ir daugiau žmonių, ne tik E. K.. Liudytojas tuo tarpu matė tik, kad su ranka kažkas mostelėjo, tuo metu buvo tamsu (2 t., b. l. 14-15).

33. Teisėjų kolegija įvertinusi surinktus bei aptartus duomenis pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, jog nepakanka duomenų, įrodančių, kad E. K. tyčia vieną kartą smogė kumščiu E. B. į kairę veido pusę, padarydamas jam nežymų sveikatos sutrikdymą. Kaip ir pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nukentėjusysis, vertindamas smūgio jam sudavimą, remiasi tik prielaida, kad išteisintasis galėjo jam suduoti smūgį, todėl nepakanka vadovautis vien tik nukentėjusiojo parodymais, spendžiant E. K. kaltės klausimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o visos objektyviai nepašalintos abejonės vertinamos traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai. Tuo tarpu prokuroro skunde siekiant paneigti nustatytas aplinkybes, kuriomis remiantis pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, keliamos įvairios versijos ir remiamasi prielaidomis, kurios nėra tiesiogiai susiję su nagrinėjamos bylos dalyku.

34. Prokuroras skunde nurodo, apylinkės teismas nenustatė, kaip ir kokiomis aplinkybėmis bei kas kitas galėjo sužaloti E. B., ar susižaloti galėjo jis pats, tuo paliekant sąlygą E. K. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Su tokiais skundo autoriaus teiginiais sutikti negalima. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą nagrinėjimo teisme ribas apibrėžia kaltinamojo akto, perduoto su baudžiamosios bylos medžiaga teismui, turinys. BPK 255 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Būtent kaltinamajame akte pateikiamas nusikalstamos veikos aprašymas, kuriame, be kita ko, nurodomas nusikalstamos veikos padarymo būdas, laikas, taip pat duomenys, kuriais grindžiamas atitinkamas kaltinimas, tai reiškia – ir jame nurodytos laiko aplinkybės (BPK 219 straipsnis). Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje kaltinimas dėl nusikalstamos veikos padarymo buvo pareikštas E. K., todėl teismas vertino ir analizavo tik jo kaltės klausimą ir tik tas aplinkybes, kurios yra tiesiogiai susijusios su pareikštais pastarajam kaltinimais. Tuo tarpu pareiga nustatyti įtariamuosius ir pagrįsti įtarimus įrodymais, tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms, todėl apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas pateisino E. K. veiksmus ir nenustatė kas kitas ir kokiomis aplinkybėmis E. B. galėjo patirti sveikatos sutrikdymą, yra nepagrįsti. Apylinkės teismas ėmėsi priemonių abejonėms pašalinti, apklausė liudytojus, ištyrė byloje esančius įrodymus, juos vertino, tačiau išsklaidyti abejones tiek dėl fizinio skausmo sukėlimo pastūmimu ar delno sudavimu per ausį, tiek dėl suduoto smūgio nukentėjusiajam, nepavyko. Esant neįrodytiems objektyviesiems nusikaltimo sudėties požymiams, kaltinamasis buvo pagrįstai išteisintas vadovaujantis BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu.

35. Atsižvelgiant į šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas visų įvykyje dalyvavusių asmenų parodymus ir jų patikimumą vertino byloje surinktų įrodymų visumos kontekste ir, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pagrįstai nustatė, kad nepakanka duomenų, įrodančių, jog E. K. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Todėl Kauno apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 11 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti prokuroro apeliacinio skundo argumentais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro Audriaus Armo apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.