- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-07-05
- Bylos Nr.
- I-4731-815/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05415-2015-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Ernestas Spruogis
- Pareiškėjas
- S. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Ernestas Spruogis, vaizdo konferencijos būdu dalyvaujant pareiškėjui S. S. (S. S.), viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. S. (S. S.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I
1. Pareiškėjas S. S. (S. S.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (skundas teismui išsiųstas 2015 m. lapkričio 13 d. (b. l. 4)), prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL), 800 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–3).
2. Pareiškėjas skundą iš esmės grindžia tuo, kad jo laikymo sąlygos Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (toliau – ir LAVL) buvo netinkamos, nežmoniškos, žiaurios, pateikia, be kita ko, tokius argumentus.
2.1. Pasak pareiškėjo, jam LAVL nebuvo paskirta tinkama dieta, atsižvelgiant į jo sveikatos būklę, iš esmės jis net nebuvo gydomas.
2.2. LAVL jis laikytas 5 val. patalpoje be ventiliacijos, kartu su rūkančiais asmenimis.
2.3. Pareiškėjas, pagrįsdamas skundą, be kita ko, remiasi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250, 6.271 straipsniais, nurodo, kad dėl neteisėtų veiksmų patyrė neturtinę žalą, t. y. dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius ir emocinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, galimybių sumažėjimą, nuolat jaučia baimę, apatiją, nervinį stresą.
II
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, kad su skundu nesutinka, prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, savo poziciją grindžia iš esmės tokiais argumentais (b. l. 8–11).
1. LAVL turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 29 d. išduotą leidimą-higienos pasą Nr. (12-6)12.12-690, kuris įrodo, kad LAVL patalpos atitinka Lietuvos Respublikos higienos normų reikalavimus, kurie privalomi LAVL veiklai vykdyti
2. Pareiškėjas LAVL gydytas nuo 2015 m. vasario 25 d. iki 2015 m. kovo 4 d. Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 4 (plotas – 34,06 m², 8 lovos). Statistika, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir / ar suimtųjų, LAVL nefiksuojama, galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja; taigi, duomenų, koks ligonių skaičius kartu su pareiškėju gydymosi laikotarpiu buvo palatoje, pateikti nėra galimybės.
3. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakyme Nr. V-241 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) ploto normos asmenims, laikomiems laisvės atėmimo vietose, nebuvo nustatytos. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakyme Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir PĮ taisyklės) 11¹.4 punktą iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarime Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas LAVL patalpose negali būti mažesnis kaip 5,1 m².
4. LAVL apgyvendinimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymas (toliau – ir Įstatymas), PĮ taisyklės, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas (toliau – ir BVK), taip pat Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymas bei kiti sveikatos apsaugą reglamentuojantys teisės aktai. LAVL teikiamos stacionarios asmens sveikatos priežiūros paslaugos, jų teikimas yra nepertraukiamas procesas, kuris būtinas teikiant tokio pobūdžio paslaugas, užtikrinant paslaugų kokybę bei tinkamą nepertraukiamą gydymą. LAVL negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų skaičiui, nes LAVL turi būti suteikiamos stacionarios asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems (imperatyviai) nuteistiesiems ir / ar suimtiesiems, kuriems šios paslaugos reikalingos. Dėl šios priežasties teisės aktuose nustatytos ploto normos vienam asmeniui galėjo būti pažeistos (atsižvelgiant į atvykstančiųjų ir išvykstančiųjų asmenų skaičių). Be to, LAVL privalo užtikrinti izoliacijos reikalavimus nuteistiesiems ir / ar suimtiesiems, nustatytus BVK ir Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatyme (toliau – ir Įstatymas), be to, privalo laikytis pacientų, sergančių užkrečiamosiomis ligomis, izoliavimo reikalavimų.
5. LAVL Chirurgijos skyriuje, kuriame gydytas pareiškėjas, sudaryta galimybė nuo 6 val. ryto iki 22 val. laisvu nuo medicininių procedūrų laiku būti gryname ore šio skyriaus lokaliniame sektoriuje, todėl minimalaus ploto neatitikimas teisės aktų reikalavimams buvo kompensuotas, sudarant pareiškėjui galimybę laisvai judėti lokaliniame sektoriuje ir gyvenamosiose patalpose (laisvame korpuse). Tokios nuostatos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) (žr. administracinę bylą Nr. A442-707/2014).
6. LAVL vadovaujasi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakyme Nr. V-82 patvirtintomis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis (toliau – ir PĮ eksploatavimo taisyklės) kuriose nenustatyta, kokie baldai turi būti įrengti gyvenamojoje patalpoje pataisos įstaigoje. LAVL palatos minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, kuris nuolat remontuojamas ir / arba keičiamas.
7. Pagal HN 76:2010 21 punktą pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas; sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Pažymėtina, kad pagal HN 76:2010 2 punktą ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms; veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie HN 76:2010 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.
8. LAVL patalpos remontuojamos eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį, nepažeidžiant HN 76:2010 reikalavimo. Visi atsiradę pažeidimai ir / ar neatitikimai higienos normai / normoms dėl suimtųjų ir / ar nuteistųjų veiksmų, gadinant ir laužant LAVL turtą, šalinami per trumpiausius terminus, kiekvienais metais visos šiam tikslui skirtos lėšos (biudžeto asignavimai) LAVL panaudojamos ir gydomųjų skyrių patalpos nuolatos remontuojamos.
9. Vasaros laikotarpiu vienas kameros lango rėmas išimamas tam, kad būtų užtikrinamas vėdinimas per atidarytą langą ir nebūtų karšta patalpoje, žiemos metu lango rėmas įdedamas tam, kad būtų užtikrinta šiluma patalpoje. Pagal HN 76:2010 24 punktą gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Kiekvienoje LAVL kameroje yra langai ir ventiliacinė vėdinimo šachta (mechaninė vėdinimo sistema), kuri užtikrina oro cirkuliaciją ir vėdinimą patalpoje.
10. Asmenų, kuriems ribojama laisvė, aprūpinimą maistu reglamentuoja BVK 173 straipsnio 4 dalis bei Įstatymo 44 straipsnio 5 dalis. Pareiškėjui maitinimas buvo organizuojamas ir tiekiamas pagal valgiaraštį dirbantiems vyrams, valgiaraštis patvirtintas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktoriaus 2011 m. balandžio 29 d. įsakyme Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose patvirtinimo“. Pagal LAVL ir Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) maisto tiekimo sutartį, maistas tiekiamas iš Lukiškių TI-K valgyklos. Ligoninės dietistė iki 13 val. Lukiškių TI-K Buhalterinės apskaitos skyriui pateikia pažymą apie gydomų ligoninėje pacientų skaičių (kitai dienai). Porcijos gaminamos pagal esamą tą dieną įstaigoje suimtųjų ir nuteistųjų skaičių. Vadovaujantis Departamento direktoriaus 2007 m. gegužės 23 d. įsakymo Nr. V-141 „Dėl Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymo Nr. 4/07-117 „Dėl asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ 34 punktu, kalinimo įstaigos, į kurias atvyksta konvojuojami asmenys, užtikrina atvykusių asmenų maitinimą pagal įstaigose patvirtintą dienotvarkę; asmenims, kuriems dėl objektyvių priežasčių negalima užtikrinti maitinimo pagal dienotvarkę, gali būti išduodamas ne ilgiau kaip vieną parą sausas davinys vienam asmeniui, atvykusiam į kardomojo kalinimo ar laisvės atėmimo vietą, patvirtintas Departamento direktoriaus įsakyme. Naujai atvykusiems į LAVL suimtiesiems ir / ar nuteistiesiems karštas maistas (jeigu pavėluoja pietums) patiekiamas pagal nustatytą dienotvarkę; jeigu suimtieji ir / ar nuteistieji atvyksta į LAVL pavėlavę pietums (pagal LAVL dienotvarkę), LAVL pareigūnai visada pasiūlo ir sudaro galimybę suimtiesiems ir / ar nuteistiesiems papietauti, nuvesdami juos į valgyklą.
Pažymėtina, kad gydymosi laikotarpiu gydantis gydytojas pareiškėjui nebuvo skyręs dietinio maisto.
Motyvuojamoji dalis
11. Pagal Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo (toliau – ir TKĮ) 19 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama visose švietimo, sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose bei bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Pagal HN 76:2010 6 punktą laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, pagal 14 punktą laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Tokio pobūdžio informacija yra iškabinta visose LAVL palatose ir bendro naudojimo patalpose (matomose vietose), taip pat iškabinti įspėjamieji užrašai ir (arba) ženklai, įspėjantys apie draudimą rūkyti (pridedama). Vadovaujantis minėtų teisės aktų nuostatomis, tokio draudimo įgyvendinimu turi pasirūpinti LAVL (LVAT administracinė byla Nr. A756-1160/2012). Įvertinant aplinkybę, kad visuotinai yra žinomas TKĮ draudimas rūkyti sveikatos priežiūros įstaigoje / įstaigose ir tai, kad informacija apie draudimą rūkyti yra iškabinta LAVL, LAVL administracija tinkamai pasirūpino šio draudimo įgyvendinimu. Administracinių teismų formuojama praktika rodo, kad LAVL pakankamais būdais ir (arba) priemonėmis užtikrina TKĮ įgyvendinimą (žr. pavyzdžiui, administracines bylas Nr. I-2020-189/2013, Nr. I-2503-189/2013, Nr. I-3903-281/2012).
Bausmių vykdymo sistemą reglamentuojantys teisės aktai leidžia prekiauti ir (arba) vartoti tabako gaminius pataisos įstaigose. Atsižvelgiant į LAVL tikslinę paskirtį, t. y. asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimą, LAVL privalo vykdyti TKĮ. TKĮ nenustatyta galimybė skirstyti į rūkančiųjų ir (arba) nerūkančiųjų kameras, taip pat neįtvirtinta galimybė įrengti specialias rūkymo vietas, kadangi TKĮ draudimas galioja LAVL teritorijoje ir jos patalpose.
LAVL vadovaujasi BVK 110 straipsnio 2 dalies 9 punktu, pagal kurį nuteistiesiems draudžiama turėti tabako gaminių kamerų tipo patalpose, taip pat laisvės atėmimo vietų ligoninių stacionaruose ir pataisos įstaigų sveikatos priežiūros tarnybų antrinės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros padaliniuose.
12. Dėl valstybės civilinės atsakomybės ir žalos atlyginimo
12.1. Remiantis LVAT praktika, valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį kyla, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Nenustačius neteisėtų valdžios institucijos (šiuo atveju – LAVL) veiksmų, nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos. Sprendžiant dėl pareiškėjo skundo pagrįstumo nepakanka nustatyti, kad LAVL darbuotojai, deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme, neteisėtai veikė / neveikė, bet būtina ir nustatyti, ar toks veikimas / neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos kilimą. Pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrįstas įrodymais. Apibūdindamas tariamai patirtą žalą, pareiškėjas apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp LAVL veiksmų ir / arba neveikimo ir tariamai kilusių pasekmių, kurių pagrindu pareiškėjas grindžia neturtinės žalo kilimą. Taip pat niekuo nepagrįsta prašoma priteisti neturtinės žalos suma.
12.2. Pareiškėjas neturtinę žala (jo manymu, kuri turi būti įvertinta pinigais) bei orumo pažeidimą kildina iš Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo.
Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra gana reliatyvus, kuris priklauso nuo aplinkybių visumos, pavyzdžiui, nuo tokio elgesio trukmės, fizinio ir psichinio poveikio, sveikatos būklės ar net amžiaus. EŽTT, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, atsižvelgia į tai, ar tokio elgesio tikslas yra pažeminti asmenį, ar tai neigiamai paveiks asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu. Remiantis teismui pateikiamais pareiškėjo medicininiais dokumentais, LAVL darbuotojai pareiškėjui suteikė medicininę pagalbą, išrašant jo savijauta pagerėjo, palyginus su savijauta, tik atvykus į LAVL. Pareiškėjo argumentai, kad jis buvo kankinimas ar žeminamas jo orumas, visiškai neturi pagrindo.
Pažymėtina, kad pagal BVK 7 straipsnio 1 dalį, vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.
III
Teismo posėdyje pareiškėjas S. S. prašė jo skundą tenkinti, be kita ko, nurodė, kad jo netenkino laikymo sąlygos LAVL, t. y. jam tekęs plotas buvo per mažas, be to, jis laikytas kartu su rūkančiais asmenimis, taip pat nurodė, kad šioje byloje nekelia ginčo dėl etapavimo sąlygų; pabrėžė, kad jau priimtas sprendimas byloje dėl jo ginčo su Viešojo saugumo tarnyba (Liteko duomenimis, tai Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinė byla Nr. I-5209-821/2016, kurioje jau yra įsiteisėjęs 2016 m. gegužės 13 d. sprendimas).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, išnagrinėjęs skundo, atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,
konstatuoja:
I
1. Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2011 m. vasario 24 d. Laisvės atėmimo vietų ligoninei išdavė įstaigos asmens sveikatos priežiūros licenciją Nr. 3360 verstis asmens sveikatos priežiūros veikla ir teikti licencijoje nurodytas paslaugas nuo 2012 m. gegužės 28 d. (b. l. 20).
2. Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2013 m. liepos 29 d. išdavė LAVL leidimą-higienos pasą Nr. (12-6)12.12-690 ambulatorinių asmens sveikatos priežiūros įstaigų veiklai, nurodytai šiame leidime-higienos pase (b. l. 13).
3. Remiantis gydymo stacionare istorija Nr. 562-305, pareiškėjas nuo 2015 m. vasario 25 d. iki 2015 m. kovo 4 d. gydytas Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 4 dėl (duomenys neskelbtini) (ligos kodas (duomenys neskelbtini)) (b. l. 12).
4. Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2015 m. kovo 27 d. patikrinimo metu nustatė, kad Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 4 nuo sienų vietomis buvo nusilupę dažai, suplyšusi linoleumo danga, tai neatitiko HN 47-1:2012 114 punkto (žr. 2015 m. rugpjūčio 7 d. patikrinimo aktą Nr. 13(15.3)-PA-1877 (b. l. 16–17)).
5. Remiantis LAVL 2015 m. liepos 17 d. pažyma Nr. BD-985, Chirurgijos skyriaus palatoje (plotas – 34,06 m²) buvo: 8 vieno aukšto lovos, 8 spintelės, po 1 stalą. lentynėlę, pakabą, kėdžių nebuvo (b. l. 27).
II
1. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. S. skundą sprendžiama, ar yra teisinis pagrindas priteisti neturtinės žalos 800 eurų atlyginimą pareiškėjui už jo, esą, netinkamas laikymo sąlygas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje. Šioje byloje kyla ginčas, ar pareiškėjas S. S. LAVL buvo laikomas tinkamomis sąlygomis.
2. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.4 punktą (2010 m. balandžio 26 d. redakcija) vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose. Būtent šis plotas turi būti vertinimo kriterijumi šioje administracinėje byloje, nes S. S. keliamas ginčas apima laikotarpį nuo 2015 m.
3. Minėta, kad pareiškėjas S. S. prašo teismą priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, neturtinę žalą 800 eurų.
3.1. Nagrinėjamoje administracinėje byloje sprendžiant, ar pareiškėjo prašymas yra pagrįstas ir gali būti tenkintinas, pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (Civilinio kodekso 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (Civilinio kodekso 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (Civilinio kodekso 6.249 straipsnis). Šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisydama konkretaus valstybinės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Neįrodžius bent vienos iš minėtų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. spalio 20 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A858-2233/2011 konstatavo:
„Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą). Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, kurio taikymui tokiais atvejais būdingi svarbūs ypatumai, nes tokia materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta ir už kurią yra kompensuojama, turinio ir dėl to (jos dydis nesvarbu) pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą). Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kuris yra konstatavęs, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008). Atkreiptinas dėmesys, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais būdingi svarbūs ypatumai: neturtinė žala yra skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Neturtiniai praradimai susiję su netektimis, kurios negali būti nedelsiant apskaičiuojamos konkrečia materialine ekonomine forma.
Teismų praktikoje (žr., pvz., 2007 m. birželio 26 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/07; 2008 m. balandžio 16 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/08; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14); 2010 m. birželio 23 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A858-940/2010) taip pat laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.
Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (žr., pvz., 2006 m. gegužės 17 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2006; 2007 m. lapkričio 15 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).“
3.2. Pabrėžtina, kad S. S. LAVL gydytas nuo 2015 m. vasario 25 d. iki 2015 m. kovo 4 d. Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 4 dėl lėtinio faringito (ligos kodas J31.2) (b. l. 12), t. y. pareiškėjas LAVL buvo iš viso 8 paras, be to, nehigieniškomis sąlygomis (b. l. 16–17). Kadangi pareiga pateikti įrodymus, kiek žmonių tuo metu buvo minėtose palatose, šio tipo bylose tenka LAVL administracijai, tai, jai šios pareigos neįvykdžius, konstatuotina, kad šioje įstaigoje buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai, t. y. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.4 punkto (2010 m. balandžio 26 d. redakcija) reikalavimai. Pabrėžtina, kad LAVL neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti, todėl neteisėtumo faktas yra pakankamai įrodytas (žr. analogišką poziciją Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-190-442/2015), o jos motyvai, kad ji nėra kalta dėl šio pažeidimo nėra reikšmingi: pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisydama konkretaus valstybinės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.
3.3. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444- 619/2008 ir kt.). Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (administracinė byla Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-913/2011 ir kt.). Nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo kalinimo LAVL palatose sąlygomis, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo teiginiai, jog kalinimas tokiomis sąlygomis padarė jam įvairių nepatogumų, yra įrodytas. Įrodymai, kad dėl LAVL kalinimo sąlygų, kurios neatitiko teisės aktų reikalavimų, buvo pakenkta pareiškėjo sveikatai, tame tarpe – ir psichinė, nepateikti.
3.4. Pareiškėjas, be kita ko, pateikė argumentus dėl laikymo su rūkančiaisiais, dietos neskyrimo.
Teismas pabrėžia, kad atsakovė nurodė, jog gydymosi laikotarpiu gydantis gydytojas pareiškėjui nebuvo skyręs dietinio maisto (b. l. 12), todėl šiuo aspektu pareiškėjo nusiskundimų negalima laikyti pagrįstais. Be to, pagal Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama visose švietimo, sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose bei bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Pagal HN 76:2010 6 punktą laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, pagal 14 punktą laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Tokio pobūdžio informacija yra iškabinta visose LAVL palatose ir bendro naudojimo patalpose (matomose vietose), taip pat iškabinti įspėjamieji užrašai ir (arba) ženklai, įspėjantys apie draudimą rūkyti (b. l. 28-32). Vadovaujantis minėtų teisės aktų nuostatomis, tokio draudimo įgyvendinimu turi pasirūpinti LAVL (LVAT administracinė byla Nr. A756-1160/2012). Įvertinant aplinkybę, kad visuotinai yra žinomas TKĮ draudimas rūkyti sveikatos priežiūros įstaigoje / įstaigose ir tai, kad informacija apie draudimą rūkyti yra iškabinta LAVL, LAVL administracija tinkamai pasirūpino šio draudimo įgyvendinimu. Todėl šiuo aspektu taip pat negalima laikyti pareiškėjo reikalavimų pagrįstais.
3.5. Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį turi būti taikomi kriterijai, nurodyti Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje, tame tarpe ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai. Teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), gindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo (2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-718/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
Šio pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje konstatuojama, kad neturtinė žala turi būti atlyginama pinigais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-438-121/2009, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2810/2011). Kartu pabrėžtina, kad neturtinės žalos prigimtis lemia, jog nėra galimybės šią žalą tiksliai apibrėžti, ją apčiuopti, grąžinti nukentėjusį asmenį į buvusią padėtį ar rasti tokios žalos tikslų piniginį ekvivalentą. Dėl to įstatyme nustatyti tik kriterijai, į kuriuos privalo atsižvelgti teismas, nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį kiekvienu konkrečiu atveju. Kartu negalimumas neturtinės žalos tiksliai apibrėžti ir visiškai atlyginti materialiai nereiškia, kad gali būti reikalaujama neproporcingos kompensacijos. Pareikalavus nerealaus dydžio kompensacijos, o teismui ją priteisus, gali būti paneigta neturtinės žalos atlyginimo esmė, paverčiant tai nepagrįstu uždarbiavimu. Atsižvelgiant į tai, piniginės kompensacijos neturtinei žalai atlyginti dydis kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas teismo nagrinėjamoje byloje pagal įstatyme nustatytus ir teismo reikšmingais pripažintus kriterijus (Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalis), vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais (Civilinio kodekso 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-465/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1452/2010).
Teismas pabrėžia, kad pareiškėjo apgyvendinimas perpildytoje patalpoje negali būti vertinamas tik kaip mažareikšmis ar smulkmeniškas pažeidimas, tačiau, atsižvelgiant į pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę (pareiškėjas S. S. LAVL 8 paras buvo laikomas netinkamai), nesant objektyvių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklės pablogėjimą dėl atsakovės veiksmų, apie tai, kad dvasiniai išgyvenimai būtų trukę itin ilgai, į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio ((minimali mėnesinė alga nuo 2015 m. sausio 1 d. – 300 eurų (žr. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimą Nr. 972 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio“)) bei gyvenimo sąlygas, taip pat įvertinęs kompleksiškai visus pažeidimus (be kita ko, kamerų būklę), pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis LAVL įvertinamas 90 eurų, kuris priteistinas iš atsakovės, atstovaujamos LAVL. Ypač pabrėžtina, kad teismas, vertindamas neturtinės žalos dydį, remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-331-858/2016, kurioje už 169 netinkamo kalinimo dienų buvo priteista 1500 eurų. Teismo vertinimu, didesnės negu 90 eurų neturtinės žalos priteisimas šioje administracinėje byloje būtų vertintinas kaip nepagrįstas pareiškėjo uždarbiavimas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo S. S. (S. S.) skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui S. S. (S. S.), a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 90 Eur (devyniasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimo už jo netinkamą laikymą Laisvės atėmimo vietų ligoninėje nuo 2015 m. vasario 25 d. iki 2015 m. kovo 4 d. (netinkamai laikytas 8 paras).
Likusią skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.