- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-05-28
- Bylos Nr.
- I-2503-189/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00579-2013-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Bronius Januška
- Pareiškėjas
- V. U.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės
atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės atstovui Irmantui Markevičiui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. U. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1-12) prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės 15000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2011-02-25 iki 2011-03-04 buvo laikomas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (toliau – ir Ligoninė). Nurodė, jog minėtu laikotarpiu kalint nežmoniškomis, žeminančiomis garbę ir orumą sąlygomis, neatitinkančiomis higienos normų, patyrė kančias, kurių intensyvumas viršijo kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, kuris prilygo kankinimui. Dėl ko vėliau patyrė didelį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, sumažėjo pasitikėjimas savimi, negalėjo ramiai miegoti, jautė padidėjusią baimę.
Nurodė, kad buvo laikomas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatoje Nr. 26, kurioje vienam žmogui teko vidutiniškai po 2,23 kv. m. gyvenamojo ploto, nes kameroje buvo laikomi 4 asmenys. Be to, nors pats pareiškėjas ir yra nerūkantis, tačiau teko kvėpuoti tabako dūmais, nes kameroje-palatoje buvo patalpintas kartu su rūkančiais asmenimis. Taip pat kameroje trūko šviesos, langas labai mažas, kurio neįmanoma atidaryti, tualetas neatitvertas nuo gyvenamosios patalpos, kameroje buvo labai drėgna, trūko oro, kameroje nebuvo nei stalo, nei kėdės, kameroje lakstė pelės, naktimis visada būdavo įjungta elektros lemputė, dėl kurios švietimo pareiškėjui sutriko miegas, be to, kameroje neveikė pavojaus mygtukas.
Pažymėjo, kad administracijos darbuotojai nieko nedarė, kad gyvenimo sąlygos atitiktų higienos normas, taip pat neužtikrino minimalios gyvenamojo ploto normos dėl ko pareiškėjui buvo padaryta didelė žala.
Teismo posėdžio metu palaikė skunde išdėstytus argumentus, prašė skundą patenkinti.
Atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujanti Laisvės atėmimo vietų ligoninė atsiliepimo (b. l. 19-22) argumentais prašė pareiškėjo skundą atmesti.
Nurodė, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninėje pareiškėjas buvo gydytas laikotarpiu nuo 2011-02-25 iki 2011-03-04, kameroje-palatoje Nr. 26, kurios plotas 8,92 kv. m., tačiau tikslių duomenų, kiek tuo metu palatoje buvo nuteistųjų, pateikti negalėjo.
Pabrėžė, kad Ligoninė negali daryti įtakos atvyksiančiųjų gydytis suimtųjų/nuteistųjų asmenų skaičiui, nes Ligoninėje turi būti suteikiamos asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems suimtiesiems. Pažymėjo, jog dėl šios priežasties teisės aktais nustatyta ploto norma galėjo būti viršyta.
Nesutiko su pareiškėjo argumentais, jog kameroje, kurioje pareiškėjas buvo gydomas, tualetas neatskirtas jokia sienele. Nurodė, jog tualetas yra atskirtas 1,20 m aukščio sienele. Taip pat nesutiko su argumentais, kad palatoje nebuvo stalo, kėdžių ir t. t., nurodė, jog atsižvelgiant į įstaigos finansines galimybes Ligoninės palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitais inventoriais.
Pažymėjo, jog Ligoninės palatų kosmetinis remontas yra daromas kiekvienais metais, kurio metu atliekami elektros instaliacijos, santechnikos, sienų, grindų, lovų ir t. t. remontas. Be to, visi gedimai yra registruojami.
Atkreipė dėmesį, jog informacija apie draudimą rūkyti yra iškabinta gyvenamosiose ir bendro naudojimo patalpose, todėl mano, jog draudimo rūkyti prevencija Ligoninės administracija yra pasirūpinusi tinkamai.
Pažymėjo, jog pareiškėjas reikšdamas reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepateikė įrodymų, o apsiribojo tik abstrakčiais teiginiais, samprotavimais, jog buvo kankinamas, o ne gydomas. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praėjus beveik 2 metams, nuo tariamai atsiradusios žalos.
Atsiliepimas
Teismo posėdžio metu atstovas palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus, prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Žemesnės instancijos teismas
Byloje ginčas iš esmės kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis patyrė laikotarpiu nuo 2011-02-25 iki 2011-03-04 jam būnant Laisvės atėmimo vietų ligoninės kameroje-palatoje Nr. 26. Skundą pareiškėjas grindžia keliais argumentais, t. y. tuo, jog minėta kamera-palata pareiškėjo buvimo laikotarpiu buvo perpildyta (pažeista minimali ploto norma vienam asmeniui) bei kamera-palata neatitiko minimalių higienos reikalavimų, taip pat, kameroje-palatoje pareiškėjas buvo patalpintas kartu su rūkančiais asmenimis.
Bendrai valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6. 248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 str. nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
Pažymėtina, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.270 straipsnio prasme. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-06-26 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-14-653/2007; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-04-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008).
Taigi kaip jau minėta, neteisėtų veiksmų CK 6.271 str. prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atlaidžiai ir rūpestingai.
Pareiškėjo teigimu kameroje-palatoje Nr. 26 pastarasis buvo laikomas kartu su rūkančiais.
Tabako kontrolės įstatymo 19 str. 1 d. nustatyta, jog Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama visose švietimo, sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose. Pagal Higienos normos HN 76:2010 14 punktą, Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.
Visose sveikatos priežiūros įstaigose rūkyti yra draudžiama, be to, kaip atsiliepime nurodė atsakovę atstovaujanti institucija, informacija apie rūkimo draudimą yra iškabinta visose Ligoninės ir bendro naudojimo patalpose. Todėl iš pareiškėjo skundo turinio bei argumentų teismo posėdžio metu, spręstina, jog apie tai, kad Ligoninės patalpose rūkyti draudžiama, pareiškėjas žinojo, o tuo tarpu atsižvelgiant į tokio pobūdžio informacijos (draudimas rūkyti) pateikimo mastą, preziumuojama, kad ir kitiems asmenims apie rūkimo draudimą buvo žinoma. Nors, kaip teigia pareiškėjas, kameroje-palatoje Nr. 26 ir buvo rūkoma, tačiau įrodymų, jog pareiškėjas dėl šių, jo atžvilgiu neigiamų aplinkybių būtų kreipęsis į administraciją, tokių duomenų byloje nėra.
Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-03-08 nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-318/2012). Aplinkybė, jog pareiškėjas dėl Tabako kontrolės įstatymo normų pažeidimo kameroje Nr. 26 būtų kreipęsis ginčo laikotarpiu, kada jis toje kameroje buvo patalpintas (kartu su rūkančiai), toks įrodymas ginčo atveju būtų svarbus. Tuo tarpu pareiškėjui nepateikus objektyvių įrodymų (objektyvūs įrodymai, kaip jau minėta galėtų būti pareiškėjo skundas, pretenzija buvimo kameroje-palatoje Nr. 26 laikotarpiu) apie tai, kad kameroje-palatoje Nr. 26 yra rūkoma, laikytina, kad nėra nustatyta faktų, kad kameroje, kartu su pareiškėju buvę asmenys būtų rūkę Ligoninės administracijai žinant, todėl, tuo pagrindu darytina išvada, jog Ligoninės administracija, pareiškėjo atžvilgiu, neatliko neteisėtų veiksmų. Iš to seka, kad pareiškėjo skundo dalis dėl žalos priteisimo už buvimą kameroje-palatoje Nr. 26 kartu su rūkančiais asmenimis vertintina, kaip neįrodyta.
Pareiškėjas skundo argumentais taip pat teigia, jog pagrindas neturtinei žalai kilti atsirado ir dėl prastos kamerų būklės. Pažymėtina, jog pareiškėjas grįsdamas šiuos argumentus, šioms aplinkybėms pagrįsti nepateikė konkrečių objektyvių įrodymų, o tik nurodė abstrakčius argumentus dėl netinkamų kalinimo sąlygų, jog jos prastos būklės (trūko šviesos, langas labai mažas, tualetas neatitvertas nuo gyvenamosios patalpos, kameroje labai drėgna, trūko oro, kameroje nebuvo nei stalo, nei kėdės, kameroje lakstė pelės). Atkreiptina, jog pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Iš to seka, kad grindžiant neturtinės žalos reikalavimus blogos kamerų būklės kontekste būtina pateikti tai patvirtinančius įrodymus arba argumentuotai juos paneigti. Pažymėtina, jog pareiškėjas grįsdamas šiuos argumentus nepateikė konkrečių objektyvių įrodymų, o tik nurodė abstrakčius argumentus dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Atsakovės atstovė paneigdama šiuos pareiškėjo argumentus, priešingai nei skunde nurodė pareiškėjas pabrėžė, kad kamerose-palatose tualetas yra atskirtas 1,20 m. aukščio sienele, taip pat, iš su atsiliepimu pateiktos foto nuotraukos (b. l. 24) matyti, jog kameroje-palatoje yra stalas, nemažas langas, taip pat nurodė, kad Ligoninės kamerų-palatų stovis yra nuolatos tikrinamas, o atsiradusius gedimus per minimalų terminą pašalina. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas grįsdamas prastą kamerų būklę apsiribojo tik abstrakčiais teiginiais, todėl šie pareiškėjo argumentai taip pat laikytini nepagrįstais.
Pareiškėjo teigimu laikotarpiu nuo 2011-02-25 iki 2011-03-04 pareiškėjas buvo laikomas perpildytoje kameroje-palatoje.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3 p. nustatyta, kad iki Laivės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog pasikeitus teisiniam reglamentavimui, Įsakymo nustatyta minimali vienam asmeniui tenkant ploto norma – 3,6 kv. m., taikytina ir laisvės atėmimo vietų ligoninėse gydomiems asmenims (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-05-03 nutartis administracinėje byloje Nr. A-492-1600/2012).
Atsakovę atstovaujanti Ligoninė teismui nepateikė duomenų (teismo užklausimas, b. l. 17), kiek palatoje Nr. 26 ginčo laikotarpiu atskiromis dienomis buvo gydoma nuteistųjų/suimtųjų, nurodydama, jog teisės aktai tokios informacijos fiksuoti neįpareigoja. Tačiau byloje atsakovė pripažino (atsiliepimo argumentai), jog pareiškėjui būnant Ligoninėje nustatyta ne mažesnė kaip 3,6 kv. m. ploto norma galėjo būti ir viršyta. Ligoninė taip pat nurodė, kad kameros-palatos Nr. 26 plotas yra 8,92 kv. m. Pareiškėjo teigimu, ginčo laikotarpiu kartu su juo palatoje-kameroje Nr. 26, buvo laikomi 4 asmenys, taigi vienam žmogui teko apie 2,23 kv. m. ploto.
Įvertinus tai, kad Ligoninė konkrečių duomenų (ginčo laikotarpiu buvęs asmenų skaičius kameroje) apie pareiškėjo laikymą kameroje Nr. 26 nepateikė, tačiau ir nepaneigė pareiškėjo argumentų, kad ginčo laikotarpiu buvo laikomi ne keturi, o mažiau asmenų, todėl aplinkybės apie pareiškėjo patalpinimą perpildytoje kameroje vertinamos pareiškėjo naudai. Pažymėtina, jog byloje pateikti duomenys apie vidutinius 2011 m., 2012 m. ir 2013 m. sausio mėn., vasario mėn. suimtųjų ir nuteistųjų skaičius Ligoninėje (b. l. 25) nelaikytini įrodymais tiksliai apibūdinančiais šią konkrečią nagrinėjamą ginčo situaciją.
Atsakovės atstovės argumentas, jog Ligoninė negali daryti įtakos atvykstančių gydytis suimtųjų ir nuteistų asmenų skaičiui, todėl ne visais atvejais gali atsižvelgti į rekomenduojamas ploto normas, nagrinėjamo ginčo atveju taip pat neturi teisinės reikšmės valstybės atsakomybei. Viešoji atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį atsiranda ir tais atvejais, kai viešojo administravimo subjekto padaryti teisės aktų pažeidimai buvo nulemti objektyvių sąlygų – nepakako patalpų, trūko lėšų ir pan. Ta aplinkybė, kad Ligoninės administracija neturėjo galimybių gydyti pareiškėją Įsakymą Nr. V-124 atitinkančiomis sąlygomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Iš to seka, kad dėl pareiškėjo laikymo perpildytoje kameroje-palatoje Nr. 26 yra sąlygos civilinei atsakomybei kilti, todėl darytina išvada, kad yra ir pagrindas sąlygojantis priteistinos neturtinės žalos atlyginimą.
Kaip jau nustatyta, pareiškėjas ginčo patalpoje buvo laikomas 8 paras, tačiau, tai kad gyvenamojo ploto trūkumas būtų žymiai pabloginęs pareiškėjo sveikatą, sukėlęs fizinius skausmus, dvasinius išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą (CK 6.250 str. 1 d.), tokio pobūdžio įrodymų pareiškėjas nepateikė, o tik deklaratyviai konstatavo savo atžvilgiu ginčui aktualių teisės aktų pažeidimą, nurodydamas, kad patyrė didelį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, sumažėjo pasitikėjimas savimi, negalėjo ramiai miegoti, jautė padidėjusią baimę. Tačiau, kaip jau minėta, teismui konstatavus pagrindą neturtinei žalai atlyginti ir sprendžiant klausimą dėl priteistinos žalos dydžio, atsižvelgtina į tai, kad ginčo situacijoje atitinkamo gyvenamojo ploto nesuteikimas (teisės aktų reikalavimus atitinkančių gydymosi sąlygų nesuteikimas), vis dėl to galėjo tiesiogiai lemti pareiškėjui fizinius nepatogumus ir neigiamus dvasinius išgyvenimus, todėl dėl šios priežasties susidarė pagrindas priteistinam neturtinės žalos atlyginimui.
Nustatant priteistinos neturtinės žalos dydžio sumą atsižvelgtina į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-12-19 nutarimą dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo Nr. 1543 (Žin., 2012, Nr.152-7772), kuriuo nuo 2013-01-01 patvirtintas minimalus mėnesinės algos dydis – 1000 Lt (1000 Lt su mokesčiais; be mokesčių 862,30 Lt; vienos dienos be mokesčių suma yra 28,74 Lt) Lietuvos piliečiui.
Nagrinėjimu atveju pareiškėjui už prabūtą laiką Ligoninės kameroje-palatoje Nr. 26 galėtų būti priteistina 229,92 Lt (8 x 28,74 Lt). Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad byloje nebuvo pateikta jokių duomenų, kad pareiškėjo laikymas Ligoninės kameroje-palatoje Nr. 26 ginčo laikotarpiu pastarajam turėjo neigiamos įtakos jo fizinei ir emocinei sveikatai (nepateikta įrodymų, pvz. medicininiai dokumentai); taip pat į tai, kad byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl nepatogumų, atsiradusių ryšium su mažesniu plotu, būtų kreipęsis į įstaigos administraciją, į tai, jog pareiškėjas Ligoninės palatoje-kameroje išbuvo sąlyginai nedidelį laiko tarpą (8 paras), taip pat, atsižvelgiant į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, prašoma priteisti suma mažintina ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ligoninės, priteistina 200 Lt kompensacija pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 5 p., 127 str.,
nusprendė:
Pareiškėjo V. U. skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti V. U. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės 200 Lt (du šimtus litų) neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.