Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdo Petro Meidaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. V. apeliacinį skundą dėl Visagino miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 22 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 str. 2 d. ir nubaustas laisvės atėmimu 2 metams 4 mėnesiams.

Skundžiamu nuosprendžiu nuteistas ir O. G., tačiau jis teismo nuosprendžio neskundžia.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

S. V. nuteistas už tai, kad 2012 m. spalio 16 d. apie 2 val., jis, iš anksto susitaręs ir bendrai veikdamas kartu su O. G., įsibrovė į gyvenamąją patalpą – butą, esantį (duomenys neskelbtini), kur S. V. grasinant panaudoti fizinį smurtą ir taip atėmus galimybę nukentėjusiosioms V. Z. bei T. I. priešintis, pagrobė V. Z. pinigus – 300 Lt.

Teismo posėdyje gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti. Prokurorė prašė jį atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

BK 178 ir 180 straipsniuose įtvirtinta atsakomybė už svetimo turto pagrobimą. Svetimas turtas suprantamas kaip daiktai, turintys vertę bei atitinkamus fizinius parametrus, kurie jų pagrobimo momentu priklauso ne kaltininkui, o kitam asmeniui. Šių daiktų pagrobimas yra tyčinis, neteisėtas ir neatlygintinas jų užvaldymas, atimantis iš asmens galimybę disponuoti jam priklausančiu turtu. BK 178 str. 2 d. numato baudžiamąją atsakomybę asmeniui, pagrobusiam svetimą turtą įsibrovus į patalpą, o BK 180 str. 2 d. įtvirtinta atsakomybė už kitokią nusikalstamą veiką, kuria pagrobiamas svetimas turtas – plėšimą įsibrovus į patalpą. Esminis požymis, skiriantis plėšimą nuo vagystės, yra nukentėjusiojo galimybės priešintis atėmimas – vagystės atveju kaltininkas, grobdamas turtą, nenaudoja nei fizinio, nei psichinio smurto, nei kitaip atima nukentėjusiam asmeniui galimybę priešintis, o plėšimo atveju atlieka nors vieną iš išvardytų alternatyvių veiksmų. Teismų praktikoje plėšimo atveju panaudotas psichinis smurtas suprantamas kaip grasinimas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, kuris visada yra nukreiptas į turto turėtoją. Toks grasinimas gali būti išreikštas tiek žodžiais (pvz., tiesiogiai išsakius grasinimą panaudoti fizinį smurtą), tiek veiksmais (pvz., demonstruojant žalojančio pobūdžio įrankį, rodant bauginančius gestus), tiek be grasinančių žodžių ar veiksmų, o pasinaudojant (sukuriant) bauginančią, keliančią nerimą ir saugumo trūkumą situaciją (pvz., reikalavimas atiduoti turtą nuošalioje, tamsioje vietoje arba susitikus ant tilto ir pan.). Dėl psichinio smurto (pvz. dėl išgąsčio) grobiamo turto turėtojas netenka galimybės tinkamai pasipriešinti kaltininkui.

Šioje byloje nukentėjusioji V. Z. ikiteisminio tyrimo metu nuosekliai tvirtino, kad įvykio metu S. V. ir O. G. įsibrovė į jos butą ir laikydamas rankoje peilį S. V. reikalavo pinigų, grasino „papjauti“ ją, tuo metu jos bute buvusią T. I. ir šunį (1 t., 2, 3, 11–14 b.l.). Tokius V. Z. parodymus patvirtino ir nukentėjusioji T. I. (1 t., 33–36 b.l.). Savo parodymus abi nukentėjusiosios patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (1 t., 15–17, 41–43 b.l.), o nukentėjusioji V. Z. ir akistatos su S. V. metu (1 t., 31, 32 b.l.). Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji V. Z. nurodė, kad tiesiogiai jai fiziniu smurtu S. V. negrasino, tačiau jis pagrasino sužaloti jos šunį ir reikalavo duoti pinigus. Tuo tarpu nukentėjusioji T. I. teisme patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir nurodė, kad S. V. reikalavo pinigų, grasino jai tuoj pat panaudoti fizinį smurtą (2 t., 54, 56 b.l.). Vertinant nukentėjusiųjų parodymus pažymėtina, kad iki įvykio nukentėjusiosios pažinojo nuteistąjį S. V. iš matymo. Byloje nėra, o ir apeliaciniame skunde nuteistasis nepateikė jokių daugiau ar mažiau pagrįstų duomenų, kad nukentėjusiosios iki įvykio būtų buvę susipykę su juo ir būtų suinteresuotos nepagrįstai apkalbėti apeliantą, kaltinant jį nusikaltimo padarymu. Šių proceso dalyvių parodymai iš esmės yra nuoseklūs, tarpusavyje neprieštarauja, papildo vieni kitus ir atitinka nustatytas faktines bylos aplinkybes, todėl netikėti nukentėjusiųjų V. Z. ir T. I. parodymais ir jais nesivadovauti teismas neturi pagrindo.

Pažymėtina, kad apie tai, jog įsibrovus į V. Z. butą S. V. ėmė reikalauti pinigų, garsino sudaužyti nukentėjusiųjų telefoną, kad šios neiškviestų policijos, ikiteisminio tyrimo metu patvirtino ir nuteistasis O. G. (1 t., 71, 72, 77, 80 b.l.). Savo parodymus O. G. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (1 t., 82–85 b.l.). S. V. ikiteisminio tyrimo metu taip pat prisipažino reikalavęs pinigų, klausęs nukentėjusiųjų apie juos, tačiau neigė grasinęs joms fiziniu smurtu (1 t., 114, 117, 118 b.l.). Teisiamojo posėdžio metu nuteistasis O. G. jau neigė girdėjęs S. V. išsakytus grasinimus, tačiau neneigė, kad S. V. galėjo grasinti sužaloti šunį (2 t., 55, 56 b.l.). Nuteistasis S. V. teisiamojo posėdžio metu patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir neigė grasinęs nukentėjusiosioms fiziniu smurtu (2 t., 55–57 b.l.). Akivaizdu, kad tokie nuteistųjų S. V. ir O. G. parodymai dalyje dėl psichinio smurto panaudojimo nėra nuoseklūs, jie prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms bei kitiems ikiteisminio tyrimo metu surinktiems ir teismo posėdžio metu patikrintiems įrodymams. Apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas juos vertina kaip abiejų nuteistųjų pasirinktą gynybinę poziciją ir norą palengvinti savo teisinę padėtį. Remtis nuteistųjų parodymais šioje dalyje iš esmės nėra pagrindo.

Taip pat būtina pažymėti, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisminio bylos nagrinėjimo metu nukentėjusiosios ir nuteistieji iš esmės patvirtino, jog įsibrovus į butą S. V. reikalavo iš nukentėjusiųjų pinigų. Čia apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad abu nuteistieji yra gerokai jaunesni už nukentėjusiąsias, jie akivaizdžiai fiziškai stipresni. Jiedu į butą įsibrovė tamsiu paros metu, nukentėjusiosioms būnant bute, kas rodo pakankamai įžūlų nuteistųjų elgesį, kokio nukentėjusiosios nesitikėjo. Tokiu savo elgesiu abu nuteistieji neabejotinai sukūrė bauginančią situaciją, keliančią nerimą nukentėjusiosioms ir jų saugumo trūkumą, kas neabejotinai atėmė galimybę nukentėjusiosioms tinkamai pasipriešinti į jų butą įsibrovusiems S. V. ir O. G..

Toks įvykio aplinkybių ir bylos įrodymų vertinimas leidžia apeliacinį skundą nagrinėjančio teismo kolegijai sutikti su pirmos instancijos teismo padaryta išvada, kad abu nuteistieji, turėdami tikslą užvaldyti svetimą turtą, S. V. grasinant tuoj pat panaudoti fizinį smurtą ir taip atimant galimybę nukentėjusiosioms priešintis, pagrobė nukentėjusiosios V. Z. turtą ir padarė ne vagystę, o kvalifikuotą plėšimą, numatytą BK 180 str. 2 d. Atkreiptinas dėmesys, kad veiką šiuo atveju kvalifikuoja ne galimas peilio panaudojimas užgrobiant svetimą turtą (pirmos instancijos teismas šią veiką kvalifikuojančią aplinkybę iš kaltinimo pagrįstai pašalino), o įsibrovimas į patalpą, t.y. požymis, kurio apeliantas iš esmės ir neginčija. Todėl apeliantas be pagrindo skunde ypač akcentuoja peilio buvimą ar nebuvimą.

Skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismas atsižvelgė į visas tiek byloje nustatytas, tiek ir apeliaciniame skunde nurodytas esmines tinkamam bausmės individualizavimui reikšmės turinčias bylos aplinkybes. Apylinkės teismas tinkamai įvertino S. V. asmenybę ir esant vienai jo atsakomybę lengvinančiai ir vienai ją sunkinančiai aplinkybėms paskyrė jam laisvės atėmimo bausmę, mažesnę už BK 180 str. 2 d. numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį. Skirdamas bausmę apylinkės teismas BK 41, 54 str. ir kitų teisės normų reikalavimų, reglamentuojančių bausmės skyrimą, nepažeidė. Atsižvelgiant į tai teigti, jog apeliantui paskirta bausmė yra neteisinga, t. y. aiškiai per griežta, šiuo atveju taip pat negalima.

Pažymėtina, kad teismas gali atsižvelgti ir vertinti tik į objektyviai egzistuojančias aplinkybes, o procesinis sprendimas negali būti paremtas nesančiais, tačiau ateityje galbūt dar įvyksiančiais faktais, todėl šiuo metu atsižvelgti į S. V. pažadą ateityje nebenusikalti ir susirasti darbą, jokio pagrindo nėra.

Įvertinusi visa tai teisėjų kolegija konstatuoja, jog apylinkės teismo išvados šioje byloje yra pagrįstos ir motyvuotos, jos priimtos teismui išsamiai, nešališkai ir teisingai įvertinus visus byloje esančius įrodymus ir faktines bylos aplinkybes. Teismas visiškai pagrįstai pripažino S. V. kaltu padarius BK 180 str. 2 d. numatytą nusikaltimą ir paskyrė jam teisingą bausmę. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės apylinkės teismo išvadų, su kuriomis sutinka apeliacinės instancijos teismas, nepaneigia, todėl keisti skundžiamą nuosprendį ir, kaip to prašoma skunde, perkvalifikuoti nusikalstamą veiką bei sušvelninti paskirtą bausmę, apeliaciniame skunde dėstomais motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., teismas

NUTARĖ:

Nuteistojo S. V. apeliacinį skundą atmesti.