Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Nijolė Sušinskienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atkreipė dėmesį, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

Pažymėjo, kad pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 8 straipsnį Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas ir negali daryti įtakos atvykstančių asmenų skaičiui. Skirstant atvykusius asmenis į kameras laikomasi Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataiso įstaigose reikalavimų. Pripažino, kad vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Atsakovė stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas ir kitas teisės aktuose nustatytas inventorius. Pabrėžė, kad iš suimtųjų ir nuteistųjų nuolat reikalaujama laikytis švaros ir tvarkos. Kamerose remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, gavus atitinkamą finansavimą. Be to, Lukiškių TI-K buvo sudariusi su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ paslaugų teikimo sutartį, pagal kurią ji atliko vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2013-12-30 Lukiškių TI-K dėl minėtų paslaugų suteikimo sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“. Pažymi, kad dėl per mažo kamerų ploto jose nėra galimybės įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių. Lukiškių TI-K kameros yra vėdinamos natūraliai per langus ir tai atitinka sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 76:2010) 24 punkto reikalavimus. Nurodė, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės. Dėl pačių Lukiškių TI-K laikomų asmenų elgesio kameras tenka nuolat remontuoti. Pareiškėjas nebuvo pateikęs skundų, prašymų dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K.

Atsakovės nuomone, nėra žalos padarymo fakto – būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – Civilinis kodeksas) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos, todėl valstybei negali kilti civilinė atsakomybė.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Remiantis rašytiniais bylos duomenimis nustatyta, kad S. V. (b. l. 13–14) 2012-10-22 atvyko į Lukiškių TI–K ir tam tikrais laikotarpiais iki 2013-02-14 (išvyko į Kybartų pataisos namus) buvo laikomas vienas arba nuo dviejų iki keturių asmenų kamerose, kurių plotas nuo 6,52 kv. m iki 7,94 kv. m. Tai patvirtina ir kalinamojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelėje bylos Nr. 2739-12 nurodyti duomenys (b. l. 21–22).

Pareiškėjas teigia, kad nuo 2012-10-22 iki 2013-02-14 tam tikrais laikotarpiais buvo laikomas Lukiškių TI-K, pažeidžiant minimalų kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimą.

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 19 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti apgyvendinami tik tam skirtose patalpose. Minėtos higienos normos 5 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos – bendrabučių gyvenamieji kambariai, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariai, kameros tipo patalpos, baudos, drausmės izoliatorių, kalėjimų, karcerio, tardymo izoliatoriaus, areštinių kameros, karantino (izoliavimo) patalpos. Higienos normoje nėra nurodytas minimalus kameros plotas, turintis atitekti vienam asmeniui kameroje. Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Nustatytos minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, normos nesilaikymas visų pirma lemia HN 76:2010 6 punkto, įpareigojančio užtikrinti sveikatai saugią aplinką, pažeidimą, nes, esant mažesniam plotui, neišvengiamai blogėja visos gyvenimo sąlygos, jos laikytinos žeminančiomis, ypač kai asmuo tokiomis sąlygomis laikomas ilgesnį laiką. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamam (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000-10-26 sprendimas byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001-07-24 sprendimas V. prieš Lietuvą, 44558/98).

Iš atsakovės pateiktų duomenų nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012-10-22 iki 2013-02-14 buvo laikomas pažeidžiant nustatytą minimalų kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimą, t. y. 3,6 kv. m, – 66 dienas ir 4 vakarus. Pareiškėjas šiuo laikotarpiu tik 8 dienas, 4 rytus ir 3 vakarus buvo laikomas nepažeidžiant minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimo.

Sutiktina su atsakove, kad nevertintini laikotarpiai, kai pareiškėjas buvo išvykęs iš Lukiškių TI-K, t. y. nuo 2012-10-31 iki 2012-11-07, nuo 2012-11-14 iki 2012-11-28, nuo 2012-12-12 iki 2012-12-17, nuo 2012-12-19 iki 2012-12-21, nuo 2013-01-16 iki 2013-01-23.

Nors Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nesikreipė dėl netinkamų laikymo sąlygų, tačiau tai nepaneigia nustatyto pažeidimo.

Pareiškėjas skunde teigia, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K jam pablogėjo sveikata, dėl deguonies trūkumo nuolat svaigo galva.

Iš asmens sveikatos istorijos (b. l. 31–57) matyti, kad pareiškėjas buvo apžiūrėtas gydytojų ir jam buvo skirtas gydymas, kai kreipėsi dėl skausmo lūžus žandikauliui, plaštakos V pirštui, kairei rankai ir apatinio žandikaulio kampui. Sveikatos istorijoje nėra duomenų, kad pareiškėjui sveikatos sutrikimai būtų atsiradę dėl to, kad buvo laikomas per mažose kamerose, tačiau sutiktina, kad kalinimas, pažeidžiant nustatytą ploto reikalavimą, turėjo neigiamos įtakos ne tik emocinei būsenai, bet ir sveikatai. Pareiškėjas iš esmės kitų jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K konkrečiai neįvardijo ir dėl jų nesiskundė. Skunde nurodyti kiti nepatogumai yra susiję su ploto reikalavimo pažeidimu.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Civilinio kodekso 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (Civilinio kodekso 6.250 straipsnio prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme).

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006-08-19 nutarime išaiškinta, kad materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) atlyginimo principu, nes jos paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai jokie pinigai ir joks materialus turtas negali atstoti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas analogiško pobūdžio ginčus, savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, kad ta aplinkybė, kad kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje higienos normų reikalavimus, vadovaujantis Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalies nuostata, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, visiškai neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-01-06 nutartis Nr. A502-1774/2010, 2011-01-31 nutartis Nr. 756-116/2011, 2010-10-11 nutartis Nr. A756-122/2010).

Nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, turi būti taikomi kriterijai, nurodyti Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje, iš jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009 ir kt.) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008-11-18 sprendime byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02), Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013-02-19 sprendime byloje Z. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 16262/05) konstatuota, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje.

Taigi, atsižvelgus į anksčiau nustatytas faktines aplinkybes, kad pareiškėjas 66 dienas ir 4 vakarus buvo kalinamas pažeidžiant nustatytą minimalų kamerų ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimą, darytina išvada, kad tokios kalinimo sąlygos jam neišvengiamai sukėlė sunkumų, nepatogumų, dėl jų pareiškėjas galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, ir taip buvo pažeistos jo neturtinės teisės.

Pažymėtina, kad teismas nenustatė, kad gyvenimas kamerose, neatitinkančiose ploto reikalavimų, sukėlė pareiškėjo nurodytus sveikatos sutrikimus, tačiau pripažįsta, kad tai galimai turėjo įtakos jo bendrai sveikatos būklei.

Teismas atkreipia dėmesį, kad, remiantis informacinės teismų sistemos LITEKO duomenimis (Visagino miesto apylinkės teismo 2013-01-22 nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. I-22-531/2013 (teisminio proceso Nr. 1-49-1-00319-2012-3), pareiškėjas nuo 2002-10-24 buvo ne kartą nuteistas laisvės atėmimo bausmėmis, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad jis Lukiškių TI-K patyrė pradinio prisitaikymo prie prastų kalinimo sąlygų laikotarpį, kuris neišvengiamai sukelia ypač rimtus psichinius ir fizinius sunkumus. Be to, teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo neturtinės žalos dydžio, atkreipia dėmesį, kad jis, būdamas Lukiškių TI-K, į administraciją nei su rašytiniais prašymais, nei pasiūlymais dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė, o į teismą kreipėsi ne būdamas Lukiškių TI-K, bet jau iš jo išvykęs. Tai rodo, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba, ir leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima įvertinti 20 000 Lt. Be to, negali būti tenkinamas pareiškėjo reikalavimas atlyginti 5 procentų palūkanas nuo sprendimo priėmimo dienos iki visiško sprendimo įvykdymo, nes tai civilinio pobūdžio delspinigiai, palūkanos, kurios, priteisus neturtinę žalą, atsiradusią dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, negali būti skaičiuojamos ir priteisiamos.

Teismas, atsižvelgdamas į laikotarpio, kuriuo pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinamas minimalus teisės aktų nustatytas plotas, tenkantis vienam asmeniui, į pažeidimo mąstą, jo trukmę (66 dienas ir 4 vakarus), teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-04-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A-261-379-2014), į šalies ekonominę padėtį (minimali mėnesinė alga 2012-10-22 – 850 Lt, nuo 2013-01-01 – 1 000 Lt, vidutinis darbo užmokestis šalies ūkyje ginčui aktualiu laikotarpiu: 2012 m. III ketvirtį – 2 232 Lt, 2013 m. I ketvirtį – 2 232,9 Lt, II ketvirtį – 2 253 Lt, III ketvirtį – 2 305,3 Lt), į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, konstatuoja, kad pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteistina 500 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 127 straipsniu,

nusprendžia:

S. V. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti S. V. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 500 Lt (penkis šimtus litų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.