- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-03-15
- Bylos Nr.
- eI-5195-484/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05946-2015-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ina Kirkutienė, Bronius Januška, Iveta Pelienė
- Pareiškėjas
- Lošimų priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Atsakovas
- Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Inos Kirkutienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Broniaus Januškos ir Ivetos Pelienės, dalyvaujant pareiškėjo atstovui A. D., atsakovo atstovui T. Č., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Lošimų priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos skundą atsakovui Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja Lošimų priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos(toliau - Priežiūros tarnyba, pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – VTEK) 2015 m. lapkričio 25 d. sprendimą Nr. KS-72 ir įpareigoti VTEK atlikti tyrimą iš naujo. Skunde nurodė, kad Priežiūros tarnybos pranešime VTEK buvo prašoma įvertinti Priežiūros tarnybos buvusios darbuotojos J. Ž. veiksmų atitiktį Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau - Įstatymas) nuostatoms. VTEK, išnagrinėjusi šį pranešimą, nusprendė pripažinti, kad J. Ž., 2015 m. liepos 31 d. nustojusi eiti Lošimų priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos Licencijų ir leidimų skyriaus vedėjos pareigas, 2015 m. rugpjūčio 28 d. atvykdama į Priežiūros tarnybą atsiimti UAB „Tete-a-tete“ kazino (toliau - Bendrovė) skirtų lošimo įrenginių specialiųjų tapatumo ženklų, nepažeidė Įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje nustatyto draudimo asmeniui nustojus eiti pareigas valstybinėje tarnyboje vienus metus atstovauti fiziniams ar juridiniams asmenims toje institucijoje, kurioje jis paskutinius metus dirbo. VTEK rėmėsi Civilinio kodekso 2.133 ir 2.137 straipsnių nuostatomis, reglamentuojančiomis atstovavimą, ir padarė išvadą, kad J. Ž. atstovavimo veiksmų neatliko. Sprendime atsakovas nurodė, kad J. Ž. jai pavestais atlikti veiksmais nesiekė sukurti, pakeisti arba panaikinti Bendrovės civilinių teisių ir pareigų. Iš esmės Bendrovės atstovė buvo įpareigota atlikti techninius veiksmus, t. y. atsiimti Priežiūros tarnybos nustatyta tvarka išduodamus lošimo įrenginių specialius tapatumo ženklus.
Pareiškėjas su tokia VTEK ginčijamo sprendimo argumentacija nesutinka. Paaiškino, kad Lietuvos Respublikos azartinių lošimų įstatymo (toliau - ALĮ) 16 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog kiekvienas lošimo įrenginys, turintis sertifikatą, privalo būti paženklinamas specialiu ženklu Priežiūros tarnybos nustatyta tvarka. Remiantis ALĮ 16 straipsnio 7 dalimi bendrovė gali keisti arba pradėti naudoti naujus lošimų įrenginius tik įvykdžiusi šio straipsnio 5 ir 6 dalyse nustatytus reikalavimus ir gavusi Priežiūros tarnybos leidimą šio įstatymo nustatyta tvarka. Vadovaujantis Lošimų įrenginių ženklinimo specialiu tapatumo ženklu tvarkos aprašo, patvirtinto Priežiūros tarnybos direktoriaus 2012 m. kovo 21 d. įsakymu Nr. DI-30 „Dėl Lošimų įrenginių ženklinimo specialiu tapatumo ženklu tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau - Aprašas), 2 punktu kiekvienas lošimo įrenginys ir lošimo stalas, kuriuos Priežiūros tarnyba leido eksploatuoti, turi būti paženklintas specialiu tapatumo ženklu aiškiai matomoje ir nuo galimo pažeidimo apsaugotoje vietoje. Aprašo 9 punkte nurodoma, kad už išduoto ženklo saugumą atsako bendrovė. Nustačius ženklo pažeidimo arba jo dingimo faktą, lošimo įrenginį eksploatuojanti bendrovė nedelsdama sustabdo įrenginio eksploatavimą (Aprašo 10 punktas). Vadovaudamasis Aprašo 6 punktu, įgaliotas Priežiūros tarnybos valstybės tarnautojas pasirašytinai išduoda tapatumo ženklus bendrovės direktoriui arba įgaliotam atstovui, įformindamas ženklų priėmimo-perdavimo aktą. Lošimo įrenginio tapatumo ženklas yra savitas ženklas, kuris sukuria bendrovei teisę eksploatuoti naujus lošimo įrenginius. Atsižvelgiant į tapatumo ženklo specifiką, šių ženklų atsiėmimas, pareiškėjo nuomone, nėra techninis veiksmas, nes nuo šių ženklų atsiėmimo ir lošimo įrenginių paženklinimo momento Bendrovė įgyja teisę naudoti naujus lošimų įrenginius ir pradėti vykdyti lošimų organizavimo veiklą, tuo pagrindu sukurdama galimybę atsirasti civiliniams teisiniams santykiams tarp Bendrovės ir lošėjo. Bendrovė, turinti Priežiūros tarnybos išduotą leidimą, bei įvykdžiusi kitus ALĮ nustatymus reikalavimus, bet nepaženklinusi lošimo įrenginių specialiu tapatumo ženklu, vykdyti lošimų organizavimo veiklos negali.
Nurodė ir tai, kad Apraše yra aiškiai įvardinta bendrovės pareiga saugoti tapatumo ženklus ir jos nesilaikymo pasekmės - įrenginio eksploatavimo sustabdymas. Bendrovė, įgaliodama J. Ž. atsiimti tapatumo ženklus, suteikia ir galimybę jais disponuoti. Galimybė disponuoti šiais ženklais, įskaitant ir juos prarasti, taip pat yra pagrindas, tiesiogiai galintis pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas Bendrovei. Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjas teigia, kad J. Ž. veiksmas - tapatumo ženklų atsiėmimas, negali būti vertinamas kaip techninis veiksmas ir yra laikomas atstovavimu, nes tiesiogiai sukuria, pakeičia ar panaikina atstovaujamojo civilines teises ir pareigas (CK 2.133 straipsnio 1 dalis).
Priežiūros tarnyba mano, kad Bendrovė išduodama savo darbuotojai J. Ž. įgaliojimą atsiimti tapatumo ženklus, pati siekė sukurti atstovo ir atstovaujamojo santykius pagal CK 2.137 straipsnį. Pareiškėja šį skundo argumentą grindė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kurioje išaiškinta, kad atstovavimo pagrindu atsiranda dvejopo pobūdžio santykiai: vidiniai - tarp atstovo ir atstovaujamojo, ir išoriniai - tarp atstovo ir trečiųjų asmenų, su kuriais atstovas sudaro sandorius ar atlieka kitus teisinius veiksmus atstovaujamojo vardu ir interesais. Vidinius atstovaujamojo ir atstovo santykius reguliuoja jų sudaryta sutartis, pvz., pavedimo, o išoriniams atstovavimo santykiams skiriamas įgaliojimas. Jis parodo, kokius sandorius ir kitokius teisinius veiksmus su trečiuoju asmeniu turi teisę atlikti įgaliotinis įgaliotojo vardu (CK 2.137 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-473/2014). Įgaliojimas yra vienašalis sandoris santykyje su trečiaisiais asmenimis, nes išreiškia įgaliotojo valią būti atstovaujamam įgaliotinio, tačiau vidiniams atstovavimo santykiams reikalinga abiejų - atstovaujamojo (įgaliotojo) ir atstovo (įgaliotinio) - valia. Santykyje su trečiaisiais asmenimis, išoriniuose atstovavimo santykiuose, iš vienašalio sandorio pareigos atsiranda jį sudariusiam asmeniui (CK 1.63 str. 4 dalis), t. y. atstovaujamajam, tačiau vidiniuose atstovavimo santykiuose atstovas taip pat įgyja tam tikras pareigas (CK 6.760 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-15-701/2015). Atsižvelgdama į nurodytą išaiškinimą, daro išvadą, kad VTEK sprendime netinkamai aiškino CK 2.137 straipsnio turinį, todėl priimtas sprendimas negali būti laikomas teisėtu.
Atsiliepimas
Atsakovas Vyriausioji tarnybinės etikos komisija su pareiškėjo skundu nesutiko. Administracinę bylą prašė nutraukti arba skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas yra buvęs J. Ž., kuriai nutraukus darbo santykius Lošimų priežiūros tarnyboje, jis nusprendė VTEK pranešti apie galimą Įstatymo nuostatų pažeidimą, darbdavys. Tačiau vien tik ši aplinkybė, VTEK nuomone, yra nepakankama pareiškėją laikyti materialine prasme suinteresuotu asmeniu šio administracinio ginčo santykiuose.
Paaiškino, kad pareiškėjas laikytinas asmeniu, informavusiu VTEK apie galimus Įstatymo nuostatų pažeidimus. Tačiau VTEK tyrimo objektas buvo J. Ž. elgesio vertinimas, todėl jos priimtas sprendimas yra susijęs tik su šio asmens teisėmis ir niekaip neįtakoja pareiškėjo teisių ar teisėtų interesų. Pareiškėjui nėra suteiktos Įstatymo nuostatų laikymosi kontrolės funkcijos. Jis taip pat nepatenka ir į asmenų, pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 1 dalį galinčių ginti viešąjį interesą teisme, ratą. Todėl viešojo intereso gynimo teisė jam nėra suteikta. VTEK pateikė pareiškėjui informaciją, įformintą pagrįstu ir motyvuotu sprendimu, apie jo pranešimo išnagrinėjimo rezultatą. Tuo pasibaigė pareiškėjo reikalavimo teisės ribos. Iš to seka, kad pareiškėjas į teismą dėl VTEK sprendimo, priimto J. Ž. atžvilgiu, panaikinimo kreipėsi neturėdamas materialiosios reikalavimo teisės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS10-215/2004, 2006 m. lapkričio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS1-580/2006, 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1238-552/2015 ir kt.).
Dėl priimto sprendimo teisėtumo VTEK paaiškino, kad Priežiūros tarnybos kreipimąsi išnagrinėjo, apsvarstė ir į jį atsakė vadovaudamasi jos veiklą reglamentuojančio Vyriausios tarnybinės etikos komisijos įstatymo nuostatomis. Skundžiamas VTEK sprendimas buvo tinkamai motyvuotas ir grindžiamas minėtojo įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 3 punktu, suteikiančiu teisę priimant sprendimą konstatuoti, kad tiriamo asmens elgesys atitinka Įstatymo nuostatas ir joms neprieštarauja.
Pažymėjo, kad VTEK sprendimus tikrinantis Lietuvos vyriausiais administracinis teismas ne vienoje savo nutartyje yra pasisakęs, kad Įstatymo nuostatų pažeidimas negali būti įrodinėjamas prielaidomis, spėlionėmis, hipotezėmis. Komisija, pripažindama, kad valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo pažeidė Įstatymo reikalavimus, kiekvienu atveju turi aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyti, kokios faktinės aplinkybės tai patvirtina. Šių aplinkybių vertinimas negali būti grindžiamas prielaidomis, nerealiomis ar mažai tikėtinomis hipotetinėmis išvadomis ir spėliojimais apie valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens galimai turėtą ar ateityje būsiantį suinteresuotumą. Įstatymas negali būti aiškinamas pernelyg plačiai, nes daugeliu atveju jo vykdymas taptų neįmanomas (žr. 2014 m. balandžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1009/2014).
Teisme pareiškėjo atstovas skundą prašė tenkinti remdamasis skunde nurodytais motyvais. Papildomai akcentavo, kad atsakovas pernelyg siaurai aiškina Įstatymo nuostatas. Pažymėjo, kad negavusi lošimo įrenginių specialiųjų tapatumo ženklų, Bendrovė negali vykdyti veiklos. Po Priežiūros tarnybos sprendimo išduoti šiuos ženklus seka kiti Bendrovei būtini atlikti veiksmai. Pareiškėjo atstovo nuomone, J. Ž. veiksmų vertinti tik kaip techninių, nesukuriančių jokių teisinių santykių, negalima. Mano, kad VTEK tyrimą atliko neišsamiai, neobjektyviai, neišreikalavimus visų būtinų įrodymų.
Atsakovo atstovas teismo posėdyje prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Papildomai akcentavo, kad Bendrovei teisines pasekmes sukelia Priežiūros tarnybos 2015-08-27 sprendimas. Priimant šį sprendimą Bendrovės atstovė nedalyvavo ir jo priėmimui jokios įtakos neturėjo. Be to, minėtas sprendimas nebuvo realizuotas, lošimo įrenginių specialieji tapatumo ženklai Bendrovei nebuvo išduoti. Pažymėjo, kad svarbiausias Įstatymo tikslas užtikrinti priimamų sprendimų nešališkumą. Šiuo atveju nėra aišku, kaip J. Ž. galėjo paveikti jau priimtą sprendimą. Mano, kad J. Ž. buvo įgaliota atlikti tik techninio pobūdžio veiksmus. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjos atstovas tik teismo posėdyje iškėlė tyrimo išsamumo, objektyvumo klausimą, tačiau konkrečiai nenurodė, kokių veiksmų neatliko ar įrodymų nesurinko VTEK. Taip pat akcentavo, kad VTEK sprendimas Priežiūros tarnybai jokios įtakos neturi.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Nustatyta, kad Lošimų priežiūros tarnyba, vadovaudamasi Įstatymo 20 straipsnio 1 dalimi ir 23 straipsniu, 2015 m. rugpjūčio 31 d. raštu Nr. 2-T-1234 informavo VTEK, kad J. Ž., kuri iki 2015 m. liepos 31 d. (paskutinė darbo diena 2015 m. liepos 31 d.) ėjo Priežiūros tarnybos Licencijų ir leidimų skyriaus vedėjo (karjeros valstybės tarnautojas, A lygis, 14 kategorija) pareigas, galimai pažeidė Įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje nustatytą draudimą asmeniui, nustojusiam eiti pareigas valstybinėje tarnyboje, vienerius metus atstovauti fiziniams ar juridiniams asmenims toje institucijoje, kurioje jis paskutinius metus dirbo. Rašte pažymėjo, kad kiekvienas lošimo įrenginys, turintis sertifikatą, turi būti paženklinamas specialiu ženklu Priežiūros tarnybos nustatyta tvarka. Specialūs ženklai pasirašytinai išduodami bendrovės direktoriui arba įgaliotam atstovui pagal ženklų priėmimo-perdavimo aktą. Priežiūros tarnybos direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. DI-510 UAB „Tete-a-tete“ kazino išdavė leidimą atidaryti automatų saloną Radviliškyje, suteikiant teisę šiame automatų salone eksploatuoti 12 B kategorijos lošimo automatų. Taip pat Lošimų priežiūros tarnybos direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 27 d. įsakymais Nr. DI-516-DI-555 Bendrovei buvo leista pakeisti lošimo įrenginius į kitus tos pačios rūšies lošimo įrenginius keturiasdešimtyje šiai bendrovei priklausančių automatų salonų. 2015 m. rugpjūčio 28 d. specialiųjų tapatumo ženklų atvyko atsiimti Bendrovės įgaliotas asmuo - Bendrovės Vilniaus regiono konsultantė J. Ž. Lošimų priežiūros tarnyba, vadovaudamasi Įstatymo 20 straipsnio 1 ir 3 dalimis, J. Ž. specialių ženklų neišdavė.
VTEK, atlikusi tyrimą,2015-11-25 priėmė sprendimą Nr. KS-72, kuriuo pripažino, kad J. Ž., 2015 m. liepos 31 d. nustojusi eiti Lošimų priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos Licencijų ir leidimų skyriaus vedėjos pareigas, 2015 m. rugpjūčio 28 d. atvykdama į šią tarnybą atsiimti UAB „Tete-a-tete“ kazino skirtų lošimo įrenginių specialiųjų tapatumo ženklų Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatų nepažeidė.
Šioje byloje yra ginčijamas minėto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas. Pareiškėja mano, kad VTEK netinkamai aiškino teisės aktų nuostatas ir vertino aplinkybes, susijusias su juridinio asmens (šiuo atveju Bendrovės) atstovavimu, todėl nepagrįstai nusprendė, kad J. Ž. nepažeidė Įstatymo nuostatų.
Vienas iš reikalavimų, įgyvendinant teisę kreiptis į administracinį teismą, yra suinteresuoto asmens kreipimasis dėl teisės ar įstatymų saugomo intereso pažeidimo. Suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą nereiškia teisės reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, ji siejama su pareiškėjo galimybe ginti savo subjektines teises ar įstatymų saugomus interesus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1157/2009). Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo(toliau - ABTĮ) 5straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti (ABTĮ22str. 1 d.). Nurodytos ABTĮ nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pasisakęs, kad ABTĮ 5 straipsnis 1 dalies ir22 straipsnio 1 dalies nuostatos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu. Tik nustatęs nurodytas aplinkybes, teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2-4 punktuose numatytų būdų. Nenustatęs šių aplinkybių, teismas turi atmesti skundą (prašymą) ABTĮ 88 straipsnio 1 punkto pagrindu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-443/2005; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-906/2008).
Vadovaujantis 1997 m. liepos 2 d. Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo Nr. VIII-371 (nauja įstatymo redakcija nuo 2000-02-29) 1straipsnio nuostatomis, šiuo įstatymu siekiama suderinti valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų privačius ir visuomenės viešuosius interesus, užtikrinti, kad priimant sprendimus pirmenybė būtų teikiama viešiesiems interesams, įtvirtinti priimamų sprendimų nešališkumą ir užkirsti kelią atsirasti bei plisti korupcijai valstybinėje tarnyboje. Įstatymo(redakcija, galiojusi nuo 2015-01-01 iki 2015-12-31) 22straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad, kaip asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, vykdo šio įstatymo nuostatas, kontroliuoja VTEK.
VTEK statusą, veiklos teisinius pagrindus, sudarymo tvarką, kompetenciją ir organizacinę struktūrą reglamentuoja 2008 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymas Nr. X-1666 (toliau – ir VTEKĮ) VTEKĮ, kurio2straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Vyriausioji tarnybinės etikos komisija yra Lietuvos Respublikos Seimo įsteigta ir jam atskaitinga kolegiali asmenų, dirbančių valstybinėje tarnyboje (…) priežiūros institucija. VTEKĮ (redakcija, galiojusi nuo 2015-04-14 - 2015-12-31) 17 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad VTEK tiria fizinių ir juridinių asmenų pranešimus, skundus ir prašymus dėl valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų veikos atitikties Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatoms ir priima vieną iš šio įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje numatytų sprendimų. Valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens teisinio statuso praradimas nekliudo trejus metus nuo šio asmens galimai teisės aktus pažeidžiančios veikos padarymo VTEK atlikti tyrimą ir priimti šio įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje numatytą sprendimą. To paties įstatymo 28 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad tyrimas atliekamas tik dėl faktinių aplinkybių, nurodytų asmeniui raštu pateiktame pranešime apie tyrimą. Tyrimo metu paaiškėjus kitų aplinkybių, dėl kurių turi būti atliktas tyrimas, VTEK motyvuotu sprendimu gali nuspręsti pradėti atskirą tyrimą dėl šių aplinkybių arba raštu pateikti asmeniui naują pranešimą apie tyrimą.
Kaip buvo nustatyta, Lošimų priežiūros tarnyba 2015-08-31 pranešimu kreipėsi į VTEK, prašydama ištirti buvusios Lošimų priežiūros tarnybos Licencijų ir leidimų skyriaus J. Ž. veiksmų atitikimą Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatoms, t. y., pareiškėja į VTEK kreipėsi ne dėl savo teisių ar teisėtų interesų pažeidimo, tačiau informuodama apie galimą Įstatymo pažeidimą. Šis pranešimas nėra susijęs su kokios nors pareiškėjo subjektyvios teisės ar teisėto intereso gynimu. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas laikytina juridiniu asmeniu, informavusiu VTEK apie galimus Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo pažeidimus, tačiau VTEK tyrimo objektas buvo buvusios Lošimų priežiūros tarnybos karjeros valstybės tarnautojos, kuriai Įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje nustatytas draudimas, nustojus eiti pareigas valstybinėje tarnyboje, vienus metus atstovauti fiziniams ar juridiniams asmenims toje institucijoje, kurioje jis paskutinius metus dirbo, elgesio vertinimas.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. lapkričio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS15-580/2006 konstatavo, kad asmuo, pateikęs VTEK skundą dėl galimo Įstatymo nuostatų pažeidimo, nelaikytinas suinteresuotu asmeniu, turinčiu reikalavimo teisę į VTEK sprendimo panaikinimą. Teisė apskųsti valstybės institucijų sprendimus yra laiduojama tik suinteresuotiems asmenims, o pranešėjui VTEK sprendimai tiesiogiai jokių teisių ar pareigų nesukuria.
Nagrinėjamu atveju Komisija pagal pareiškėjo skundą atliko tyrimą ir priėmė Įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą sprendimą, t. y. pripažino, kad J. Ž. nepažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo. Pareiškėjui atsakovas pateikė informaciją apie pranešimo išnagrinėjimo rezultatą, tuo pasibaigė pareiškėjo reikalavimo teisės ribos. Pareiškėjas neturi teisės ginčyti atsakovo VTEK priimto sprendimo dėl J. Ž. veiksmų įvertinimo. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Lošimų priežiūros tarnyba į teismą dėl VTEK sprendimo, priimto J. Ž. atžvilgiu, panaikinimo kreipėsi neturėdama materialiosios reikalavimo teisės. Konstatavus, kad VTEK sprendimu pareiškėjos teisės nebuvo pažeistos, skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,
nusprendė:
Pareiškėjos Lošimų priežiūros tarnybos prie Finansų ministerijos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2015 m. lapkričio 25 d. sprendimą Nr. KS-72 palikti nepakeistą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.