Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Ernestas Spruogis, sekretoriaujant Jurgitai Mazurkevičiūtei, dalyvaujant pareiškėjai – M. N., atsakovės – Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovui – Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Teisinių institucijų departamento Teisinio atstovavimo tarnybos vyriausiajam specialistui Ramūnui Valatkai, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos – M. N. skundą atsakovei – Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, tretiesiems suinteresuotiems asmenims – Lietuvos Respublikos finansų ministerijai ir Švenčionių rajono apylinkės teismui dėl teisėjo atlyginimo skirtumo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I

2. Pareiškėja su skundu pateikė Švenčionių rajono apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 24 d. pažymą Nr. 19-21 apie darbo užmokestį 2000 m. – 2005 m. (b. l. 4-5), pažymą Nr. 19-15 apie darbuotojo darbo užmokestį 2000 m. sausio mėn. – 2000 m. gruodžio mėn. (b. l. 6), pažymą Nr. 19-16 apie darbuotojo darbo užmokestį 2001 m. sausio mėn. – 2001 m. gruodžio mėn. (b. l. 7), pažymą Nr. 19-17 apie darbuotojo darbo užmokestį 2002 m. sausio mėn. – 2002 m. gruodžio mėn. (b. l. 8), pažymą Nr. 19-18 apie darbuotojo darbo užmokestį 2003 m. sausio mėn. – 2003 m. gruodžio mėn. (b. l. 9), pažymą Nr. 19-19 apie darbuotojo darbo užmokestį 2004 m. sausio mėn. – 2004 m. gruodžio mėn. (b. l. 10) bei pažymą Nr. 19-20 apie darbuotojo darbo užmokestį 2005 m. sausio mėn. – 2005 m. liepos mėn. (b. l. 11).

3. Pareiškėja Švenčionių rajono apylinkės teismo teisėja buvo išrinkta 1976 metais (skundas (b. l. 2-3)), Lietuvos Respublikos Prezidento 1995 m. sausio 17 d. dekretu Nr. 505 „Dėl apylinkių teismų teisėjų paskyrimo“ (b. l. 12) paskirta Švenčionių rajono apylinkės teismo pirmininke nuo 1995 m. sausio 17 d., Lietuvos Respublikos Prezidento 1997 m. birželio 17 d. dekretu Nr. 1319 „Dėl apylinkių teismų teisėjų skyrimo“, būdama Švenčionių rajono apylinkės teismo pirmininkė, paskirta šio teismo teisėja iki 65 metų amžiaus 1997 m. birželio 17 d., Lietuvos Respublikos Prezidento 2001 m. birželio 25 d. dekretu Nr. 1386 „Dėl apylinkių teismų primininkų ir jų pavaduotojų skyrimo“ paskirta Švenčionių rajono apylinkės teismo pirmininke naujai penkerių metų kadencijai nuo 2001 m. birželio 25 d., Lietuvos Respublikos Prezidento 2005 m. liepos 12 d. dekretu Nr. 375 „Dėl apylinkės teismo teisėjos, teismo pirmininkės atleidimo“ pasibaigus įgaliojimų laikui atleista iš Švenčionių rajono apylinkės teismo teisėjo, šio teismo pirmininko pareigų nuo 2005 m. liepos 22 d. (b. l. 13).

4. Pareiškėjos skundas grindžiamas šiais argumentais.

4.1. Apylinkių teismų teisėjams iki 2000 m. sausio 1 d. mokėti tarnybiniai atlyginimai, kurių dydžiai buvo nustatyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ (toliau – ir Nutarimas Nr. 666). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančių pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ (toliau – ir Nutarimas Nr. 689) nustatyti tarnybiniai atlyginimai nuo 1997 m. liepos 1 d. buvo padidinti 2,5 karto, tačiau Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančių pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ (toliau – ir Nutarimas Nr. 1494), motyvuodama sudėtinga ekonomine ir finansine būkle, tarnybinių atlyginimų padidinimą sumažino nuo 2,5 iki 1,75 karto, tai sąlygojo ir pareiškėjos teisėjo atlyginimo sumažinimą 2 599,00 Lt (dviejų tūkstančių penkių šimtų devyniasdešimt devynių litų) suma. Pareiškėjos nuomone, minėtas atlyginimo sumažinimas yra neteisėtas

4.2. Pareiškėja, remdamasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo baigiamųjų aktų (1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 24 d. nutarimai, 2000 m. sausio 12 d. sprendimas), nuostatomis, kad draudžiama mažinti teisėjų atlyginimus bei socialines garantijas; bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuotini kaip kėsinimasis į Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisėjų ir teismų nepriklausomumo principo socialinio (materialinio) pobūdžio garantijas, kad, siekiant užtikrinti teisėjo nepriklausomumą nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių, draudžiami bet kokie mėginimai mažinti atlyginimą ar kitas socialines garantijas teisėjo darbo teisme metu, tuo labiau, kad teisėjas negali gauti jokio kito atlyginimo, nurodo, jog teisėjo atlyginimo ar kitų socialinių garantijų negalima mažinti nepriklausomai nuo to, kokiais motyvais ar forma tai ketinam padaryti ar yra padaroma.

5. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. sausio 23 d. nutartimi (b. l. 53-54) administracinė byla Nr. I-62-815/2008 (buv. I-62-789/2008) pagal pareiškėjos – M. N. skundą atsakovei – Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, tretiesiems suinteresuotiems asmenims – Lietuvos Respublikos finansų ministerijai ir Švenčionių rajono apylinkės teismui dėl teisėjo atlyginimo skirtumo priteisimo buvo sustabdyta iki Lietuvos apeliaciniame teisme bus išnagrinėta civilinė byla Nr. 2A-3/2007 pagal Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjų – G. P., D. D., M. Š. ir L. K. skundą atsakovams – Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir Šiaulių apygardos administraciniam teismui, trečiajam suinteresuotam asmeniui – Lietuvos Respublikos finansų ministerijai dėl žalos, susijusios su teisėjų atlyginimų nemokėjimu, atlyginimo.

6. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi (b. l. 67-68) administracinė byla Nr. I-62-815/2008 atnaujinta.

7. Pareiškėja, vykdydama teismo įpareigojimus, pateikė patikslintas pažymas apie neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį: Švenčionių rajono apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 21 d. pažymą Nr. 19-25 apie neišmokėtą darbo užmokestį 2000 m. – 2005 m. (b. l. 38-39) bei 2008 m. rugsėjo 24 d. pažymą Nr. 19-2 (b. l. 74-75).

II

2. Atsakovė, remdamasi Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. sprendimu, pažymi, kad Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarime nenagrinėtas ir nekonstatuotas Nutarimo Nr. 1494 prieštaravimas Konstitucijai.

4. Atsakovė pasisako ir dėl termino, per kurį gali būti reiškiamas reikalavimas dėl nesumokėto teisėjo atlyginimo priteisimo.

Atsakovė remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 suformuluota praktika ir nurodo, kad nesant Teismų įstatyme ir Valstybės tarnybos įstatyme nuostatos dėl termino, per kurį gali būti reiškiamas reikalavimas dėl negauto atlyginimo, pagal analogiją taikytinas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas.

III

1. Tretysis suinteresuotas asmuo pateikia duomenis apie valstybės biudžeto pajamų vykdymą 1997 m. – 2007 m. (b. l. 25-26), valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų vykdymą ataskaitiniais laikotarpiais 1997 m. – 2007 m. (b. l. 27), nurodo, kad 1999 m. sumažėjo bendrasis vidaus produktas, sparčiai augo nedarbas, jo aukštas lygis išsilaikė iki 2004 m., kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1999 m. gruodžio 1 d. posėdyje nusprendė, be kita ko, sumažinti darbo apmokėjimo disproporcijas tarp pareigūnų grupių, taip pat pažymi, kad 1999 m. gruodžio mėnesį vidutinis mėnesinis darbo užmokestis valstybės sektoriuje sudarė 1 170,90 Lt, vidutinis teisėjo atlyginimas – 7 784,20 Lt.

2. Tretysis suinteresuotas asmuo nurodo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė Nutarimą Nr. 1494, kuriuo sumažino teisėjų ir kitų teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančių pareigūnų ir valdininkų tarnybinių atlyginimų didinimo koeficientą nuo 2,5 iki 1,75 karto, priėmė, atsižvelgdama į sudėtingą ekonominę bei finansinę būklę, taip pat pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime konstatavo, jog teisėjų atlyginimo sumažinimas ekonominės krizės, gaivalinės nelaimės ir kitais atvejais neprieštarauja Konstitucijai.

3. Tretysis suinteresuotas asmuo nurodo, kad teismai finansuojami iš valstybės biudžeto, kiekvienas teismas turi savo atskirą išlaidų sąmatą, kad teismai yra asignavimų valdytojai, todėl, remiantis Biudžeto sandaros įstatymu, privalo nustatyti ir tvirtinti sąmatas, neviršydami patvirtintų bendrųjų asignavimų, tarp jų – išlaidoms, iš jų – darbo užmokesčiui, sumų, taip pat nustatyta tvarka atsako už atsiskaitymus su darbuotojais. Tretysis suinteresuotas asmuo taip pat nurodo, kad su Lietuvos Respublikos finansų ministerijos teisėmis ir pareigomis šis ginčas nesusijęs, todėl Lietuvos Respublikos finansų ministerija yra netinkama šalis nagrinėjamoje administracinėje byloje.

IV

V

2. Teismo posėdyje atsakovės – Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovas – Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Teisinių institucijų departamento Teisinio atstovavimo tarnybos vyriausiasis specialistas Ramūnas Valatka (Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko 2008 m. birželio 12 d. potvarkis Nr. 219 „Dėl įgaliojimo atstovauti teismuose“ (b. l. 84)), remdamasis atsiliepime pateiktais motyvais, prašė pareiškėjos skundo netenkinti, papildomai nurodė, kad civilinėje byloje Nr. 2A-3/2008 buvo atlikta ekspertizė dėl ekonominės finansinės padėties įvertinimo ir nustatyta, kad sunki ekonominė padėtis buvo iki 2003 m.

Motyvuojamoji dalis

Teismas, išnagrinėjęs skundo, atsiliepimų motyvus, rašytinius įrodymus, teismo posėdžio metu pateiktus paaiškinimus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentavusius/reglamentuojančius teisės aktus,

konstatuoja:

I

1. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėja – M. N., kuri nuo 1995 m. sausio 17 d. (Lietuvos Respublikos Prezidento 1995 m. sausio 17 d. dekretas Nr. 505 „Dėl apylinkių teismų teisėjų paskyrimo“ (b. l. 12)) iki 2005 m. liepos 22 d. (Lietuvos Respublikos Prezidento 2005 m. liepos 12 d. dekretu Nr. 375 „Dėl apylinkės teismo teisėjos, teismo pirmininkės atleidimo“ pasibaigus įgaliojimų laikui atleista iš Švenčionių rajono apylinkės teismo teisėjo, šio teismo pirmininko pareigų (b. l. 13)) buvo Švenčionių rajono apylinkės teismo pirmininkė, skundą (b. l. 2-3) dėl teisėjo atlyginimo skirtumo priteisimo iš esmės grindžia tuo, kad Konstituciniam Teismui 2001 m. liepos 12 d. nutarimu pripažinus, jog Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 1 punktas (2000 m. rugpjūčio 29 d., 2000 m. spalio 17 d., 2001 m. kovo 27 d. redakcijos), 7 straipsnio 5 dalis (2000 m. rugpjūčio 29 d. ir 2001 m. kovo 27 d. redakcijos), 7 straipsnio 6 dalies nuostata, įtvirtinanti pereinamąjį laikotarpį, ir šio įstatymo priedėlio II skirsnis „Teisėjų pareiginės algos“ ta apimtimi, kuria juose nustatomas teisėjų, kurių darbo užmokestis yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, darbo užmokesčio mažinimas, prieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui, 109 straipsniui, 114 straipsnio 1 daliai ir Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, kad Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad pereinamuoju laikotarpiu į teisėjo pareigas paskirtiems asmenims darbo užmokestis nustatomas ir apskaičiuojamas pagal tas šio įstatymo 7 straipsnio nuostatas ir formules, kurios nustato teisėjų atlyginimų mažinimą, prieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui, 109 straipsniui, 114 straipsnio 1 daliai ir Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, apskaičiuojant atlyginimą pareiškėjai turėjo būti taikomas atlyginimo koeficientas, nustatytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“, o ne Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“, kuriuo atlyginimų koeficientas nuo 2,5 sumažintas iki 1,75, ir negalėjo būti mažinamas. Pažymėtina, kad pareiškėja – M. N. prašo iš atsakovės – Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, priteisti nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2005 m. liepos 21 d. susidariusį teisėjo atlyginimo skirtumą su mokesčiais – 177 116,19 Lt (vieną šimtą septyniasdešimt septynis tūkstančius vieną šimtą šešiolika litų ir devyniolika centų).

2. Sprendžiant pareiškėjos skunde suformuluotą reikalavimą dėl teisėjo atlyginimo skirtumo priteisimo, nagrinėjamos administracinės bylos kontekste būtina atskleisti teisinį reguliavimą, susijusį su apylinkių teismų pirmininkų atlyginimais.

II

1. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, kuri Lietuvos teisės sistemoje turi aukščiausią juridinę galią ir pagal kurią negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai (Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalis), inter alia jos 109 straipsnio 2 dalyje, suformuluotas teisėjų ir teismų nepriklausomumo principas.

Šiame kontekste pažymėtina, kad oficialūs Konstitucijos išaiškinimai (oficialioji konstitucinė doktrina), pateikti Konstitucinio Teismo aktuose (konstitucinėje jurisprudencijoje), laikytini Konstitucijos logišku tęsiniu. Antai, Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime konstatavo, jog „Konstituciniam Teismui pagal pareiškėjų prašymus nagrinėjant vis naujas konstitucinės justicijos bylas, ankstesniuose Konstitucinio Teismo aktuose suformuota oficiali konstitucinė doktrina (kiekvienu atskiru atitinkamoje byloje reikšmės turinčiu konstitucinio teisinio reguliavimo klausimu) yra papildoma vis naujais fragmentais. Taigi, formuluojant vis naujas oficialias konstitucines doktrinines nuostatas yra atskleidžiama Konstitucijoje – aukščiausiosios teisės akte – įtvirtinto teisinio reguliavimo įvairovė ir pilnatvė.“ Dar daugiau, oficiali konstitucinė doktrina, kaip ir pati Konstitucija, yra privaloma visiems – ji yra erga omnes pobūdžio (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas). Pažymėtina, jog konstitucinis principas, kad įgaliojimus oficialiai aiškinti Konstituciją turi tik Konstitucinis Teismas, taip pat su tuo susijęs reikalavimas, kad visi teisę kuriantys ir taikantys subjektai, (neišskiriant nė teismų) taikydami Konstituciją, paisytų oficialios konstitucinės doktrinos ir neaiškintų Konstitucijos nuostatų kitaip, nei savo aktuose yra išaiškinęs Konstitucinis Teismas, suponuoja tai, kad toks Konstitucijos nuostatų sampratos ir oficialių konstitucinių doktrininių nuostatų reinterpretavimas, kai oficiali konstitucinė doktrina yra pakoreguojama, yra išimtinė Konstitucinio Teismo kompetencija (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas).

1.1. Pažymėtina, kad Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje suformuluotas teisėjų ir teismų nepriklausomumo principas buvo ne kartą aiškinamas Konstitucinio Teismo aktuose. Konstitucinis Teismas dar 1995 m. gruodžio 6 d. nutarime, kuriame suformuluota teismų ir teisėjų nepriklausomumo garantijų sistema, konstatavo, jog teisėjo atlyginimo apsauga – viena iš teisėjo socialinių (materialinių) nepriklausomumo garantijų (tai Konstitucinis Teismas vėliau pakartojo ne kartą). Teisėjo atlyginimo ir kitų socialinių garantijų konstitucinės apsaugos imperatyvas kyla iš Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo, siekiant teisingumą vykdančius teisėjus apsaugoti tiek nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių poveikio, tiek nuo kitų valdžios įstaigų ir pareigūnų, politinių ir visuomeninių organizacijų, komercinių ūkinių struktūrų, juridinių ir fizinių asmenų įtakos.

1.2. Konstitucinis Teismas savo aktuose yra suformavęs plačią teisminės valdžios doktriną, apimančią ir teisėjų atlyginimo santykių teisiniam reguliavimui skirtas nuostatas. Sąvoka „teisėjo atlyginimas“ apima visas išmokas, mokamas teisėjui iš valstybės biudžeto (Konstitucinio Teismo 2000 m. sausio 12 d. sprendimas). Pagal Konstituciją teisėjų atlyginimai turi būti nustatomi įstatymu, jų dydžiai, kaip ir teisėjams nustatytos materialinės bei socialinės garantijos, turi būti tokie, kad atitiktų teisėjo konstitucinį statusą ir jo orumą, teisėjų atlyginimai, jiems nustatytos materialinės bei socialinės garantijos gali būti diferencijuojamos pagal aiškius, ex ante žinomus kriterijus, nesusijusius su teisingumo vykdymu sprendžiant bylas (pavyzdžiui, pagal asmens darbo teisėju trukmę), teisėjo atlyginimas neturi priklausyti nuo jo darbo rezultatų. Pabrėžtina ir tai, kad, kaip savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Konstitucija draudžia mažinti teisėjų atlyginimus bei socialines garantijas; bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuotini kaip kėsinimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimai, 2000 m. sausio 12 d. sprendimas, 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, jog Konstituciją išties atitiktų toks teisinis reguliavimas, kai visų Konstitucijos 111 straipsnio 1 dalyje nurodytų Lietuvos Respublikos teismų ir pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtų specializuotų teismų teisėjų atlyginimų santykiai būtų reglamentuojami būtent Teismų įstatyme (kuris yra expressis verbis nurodytas Konstitucijos 111 straipsnio 4 dalyje) (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas).

1.3. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, jog konstitucinis imperatyvas, kad Konstitucija draudžia mažinti teisėjų atlyginimus bei socialines garantijas, nėra absoliutus. Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime konstatavo, jog mažinti teisėjų atlyginimus galima tik tada, kai valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, kad mažinti atlyginimus teisėjams gali tik įstatymų leidėjas įstatymais ir tik laikinai – kol valstybės ekonominė ir finansinė padėtis yra itin sunki ir kad atlyginimų mažinimas tokiu atveju galimas tik laikantis proporcingumo principo reikalavimų.

1.4. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 22 d. nutarime, jo konstatuojamosios (motyvuojamosios) dalies IV skyriaus 10 punkto 5-7 pastraipose, konstatavo, jog teisėjų socialinio (materialinio) pobūdžio garantijos gali būti diferencijuojamos (paisant Konstitucijos) pagal su teisingumo vykdymu sprendžiant bylas nesusijusius kriterijus, pavyzdžiui, pagal asmens darbo teisėju trukmę. Tačiau tai anaiptol nereiškia, kad asmens darbo teisėju trukmės kriterijus gali būti pakeistas kitu, iš esmės skirtingu, kriterijumi, pavyzdžiui, teisės aktuose nustačius tam tikrą kalendorinę datą (ją įvardijus tiesiogiai arba susiejus su kokiu nors teisiniu faktu, kaip antai, kokio nors teisės akto įsigaliojimu), nuo kurios asmeniui pradėjus dirbti teisėju arba nutrūkus jo įgaliojimams tam tikros jam nustatytos (taikomos) socialinės (materialinės) garantijos skirtųsi nuo tų, kurios nustatytos (taikomos) kitų tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies (bendrosios kompetencijos ir pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtų specializuotų teismų atveju) teisėjams. Taigi, tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies teismo teisėjų atlyginimų negalima diferencijuoti (taip pat ir taikant teisę) pagal tai, kada tam tikro dydžio teisėjo atlyginimai buvo nustatyti (inter alia pagal tai, ar asmuo pradėjo dirbti atitinkamo teismo teisėju iki nustatant tam tikro dydžio to teismo teisėjo atlyginimą, ar po to). Vadinasi, pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo (nei bendro, nei individualaus), kad asmenims, paskirtiems kurio nors teismo teisėjais, būtų nustatytas kitoks (mažesnis arba didesnis) atlyginimas negu tame teisme jau dirbančių teisėjų; jeigu susiklostytų tokia teisės taikymo praktika, jos nebūtų galima konstituciškai pagrįsti. Nuostata, kad teisėjų socialinės (materialinės) garantijos gali būti diferencijuojamos (paisant Konstitucijos) pagal asmens darbo teisėju trukmę, negali būti aiškinama kaip reiškianti, esą asmens darbo teisėju trukmės kriterijus yra vienintelis minėto diferencijavimo kriterijus. Teisėjų atlyginimų atveju turi būti atsižvelgiama į tai, kad iš Konstitucijos kyla teismų priskyrimas ne vienai, bet kelioms (šiuo metu trims) teismų sistemoms, taip pat į tai, kad bendrosios kompetencijos ir pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtų specializuotų teismų sistemos, kaip institucijų sistemos, yra ne vienos grandies. Konstitucinio vienodo teisėjų teisinio statuso principo negalima aiškinti kaip neleidžiančio papildomas funkcijas vykdantiems teisėjams – teismų vadovams (jų pavaduotojams, padalinių pirmininkams ir pan.) papildomai atlyginti už atitinkamą organizacinį darbą. Tačiau pabrėžtina, jog minėtas konstitucinis principas toli gražu nesuponuoja, kad papildomas funkcijas vykdančių teisėjų – teismų vadovų (jų pavaduotojų, padalinių pirmininkų ir pan.) veikla atitinkamame teisme gali apsiriboti vien tokiu organizaciniu darbu, kuris nėra susijęs su teisingumo vykdymu, t. y. su bylų sprendimu, ir kad teisėjo atlyginimą jie gali gauti vien už tokį organizacinį darbą.

2. Minėta, kad pagal Konstituciją teisėjų atlyginimai turi būti nustatomi įstatymu. Nagrinėjamos administracinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad 2000 m. rugsėjo 7 d. įsigaliojo Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas (jo paskelbimo „Valstybės žiniose“ dieną).

Konstatuotina, jog tokia teisinė situacija, nurodyta Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime, išliko iki šiol, nes įstatymų leidėjas teisėjų atlyginimų santykių įstatyminio reguliavimo iki šiol tinkamai nepakoregavo.

2.5. Apibendrinant išdėstytus argumentus, nagrinėjamos administracinės bylos kontekste konstatuotina, kad, įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimui (2001 m. liepos 18 d.), galiojančiam iki šiol, jokio žemesnės juridinės galios negu Konstitucija teisinio reguliavimo, susijusio su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko, šio teismo skyrių pirmininkų ir teisėjų, Lietuvos apeliacinio teismo pirmininko, šio teismo skyrių pirmininkų ir teisėjų, apygardų teismų pirmininkų, šių teismų skyrių pirmininkų ir teisėjų, apylinkių teismų pirmininkų ir jų pavaduotojų atlyginimų dydžių įtvirtinimu, neliko, nes:

– pirma, kai kurias Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatas pripažinus prieštaraujančiomis Konstitucijai, remtis tebegaliojančiomis minėto įstatymo nuostatomis skaičiuojant nurodytų teisėjų atlyginimų dydį neįmanoma, nes, kaip minėta šiame sprendime nuo 2001 m. liepos 18 d. Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatos, pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, negalėjo ir nebegali būti taikomos (Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalis), o tai reiškia, kad teisėjams, gaudavusiems didesnį atlyginimą iki Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo įsigaliojimo ir taikymo, po Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo įsigaliojimo turėjo ir turi būti mokamas didesnis iki minėto įstatymo įsigaliojimo ir taikymo gautas teisėjo atlyginimas, t. y. toks atlyginimas, kuris negali būti paskaičiuojamas remiantis tomis Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatomis, kurios tebegalioja (taip yra dėl paprasčiausios priežasties – teisėjų atlyginimo dydis, paskaičiavus jį remiantis minėtomis įstatymo nuostatomis, visada bus mažesnis negu buvo iki Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo įsigaliojimo ir taikymo). Kaip minėta, tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies teismo teisėjų atlyginimų negalima diferencijuoti (taip pat ir taikant teisę) pagal tai, kada tam tikro dydžio teisėjo atlyginimai buvo nustatyti, inter alia pagal tai, ar asmuo pradėjo dirbti atitinkamo teismo teisėju iki nustatant tam tikro dydžio to teismo teisėjo atlyginimą, ar po to (tai yra konstitucinio vienodo teisėjų teisinio statuso principo turinys) – taigi ir teisėjams, nors negaudavusiems teisėjo atlyginimo iki Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo įsigaliojimo, po Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo įsigaliojimo turėjo ir turi būti mokamas didesnis iki minėto įstatymo įsigaliojimo ir taikymo mokėtas kitiems tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies teismo teisėjams teisėjo atlyginimas;

– antra, Seimo 1993 m. vasario 3 d. priimtas įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų“, neteko galios nuo 2001 m. gegužės 9 d.;

Vadinasi, įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimui (2001 m. liepos 18 d.), galiojančiam iki šiol, jokio žemesnės juridinės galios negu Konstitucija teisinio reguliavimo, susijusio su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko, šio teismo skyrių pirmininkų ir teisėjų, Lietuvos apeliacinio teismo pirmininko, šio teismo skyrių pirmininkų ir teisėjų, apygardų teismų pirmininkų, šių teismų skyrių pirmininkų ir teisėjų, apylinkių teismų pirmininkų ir jų pavaduotojų atlyginimų dydžių įtvirtinimu, neliko. Kartu, kaip minėta, remiantis Konstitucijoje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, inter alia konstituciniais teisėjų nepriklausomumo, teisėtų lūkesčių ir vienodo teisėjų teisinio statuso principais, po Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo įsigaliojimo visiems minėtiems teisėjams turėjo ir turi būti mokamas didesnis iki minėto įstatymo įsigaliojimo ir taikymo gautas (arba mokėtas kitiems tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies teismo teisėjams) teisėjo atlyginimas.

4. Teismas nagrinėjamoje administracinėje byloje taikys Konstitucijoje nustatytą teisinį reguliavimą, jos principus: 1) sąvoka „teisėjo atlyginimas“ apima visas išmokas, mokamas teisėjui iš valstybės biudžeto; 2) teisėjų atlyginimai turi būti nustatomi įstatymu, jų dydžiai, kaip ir teisėjams nustatytos materialinės bei socialinės garantijos, turi būti tokie, kad atitiktų teisėjo konstitucinį statusą, jo orumą ir atsakomybę; 3) tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies teismo teisėjų atlyginimų negalima diferencijuoti (taip pat ir taikant teisę) pagal tai, kada tam tikro dydžio teisėjo atlyginimai buvo nustatyti, inter alia pagal tai, ar asmuo pradėjo dirbti atitinkamo teismo teisėju iki nustatant tam tikro dydžio to teismo teisėjo atlyginimą, ar po to (vienodo teisėjų teisinio statuso principas); 4) Konstitucija draudžia mažinti teisėjų atlyginimus bei socialines garantijas; bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuotini kaip kėsinimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą; 5) teisėjų atlyginimų mažinimas yra galimas tik tada, kai valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis; 6) mažinti atlyginimus teisėjams galima tik įstatymu ir tik laikinai – kol valstybės ekonominė ir finansinė padėtis yra itin sunki; 7) atlyginimų mažinimas tokiu atveju galimas tik laikantis proporcingumo principo reikalavimų; 8) teisėtų lūkesčių principą, reiškiantį, kad jeigu buvo mokamas nustatyto dydžio atlyginimas, tai tokia įgyta teisė turi būti ginama pagal Konstituciją.

5. Nustatant teisėjų atlyginimų dydį, teismas išaiškins, koks matematinės išraiškos dydis, nustatytas Nutarimuose Nr. 666, Nr. 689, Nr. 1494, kurie po Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo įsigaliojimo nėra teisė, nes, kaip minėta, negalioja, bet kuriais teismas vadovausis kaip techninėmis taisyklėmis tam, kad apgintų teisėjų teisėtus lūkesčius gauti nesumažintą atlyginimą (remiantis Konstitucijoje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, inter alia konstituciniais teisėjų nepriklausomumo, teisėtų lūkesčių ir vienodo teisėjų teisinio statuso principais, po Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo įsigaliojimo visiems minėtiems teisėjams turėjo ir turi būti mokamas didesnis iki minėto įstatymo įsigaliojimo ir taikymo gautas (arba mokėtas kitiems tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies teismo teisėjams) teisėjo atlyginimas), turėtų būti taikomas nagrinėjamoje byloje.

5.1. Pats paskutinis galiojęs iš minėtų Vyriausybės nutarimų – Nutarimas Nr. 1494, kuriuo buvo iš dalies pakeistas Nutarimas Nr. 689 taip, kad Nutarimu Nr. 689 nustatyti tarnybiniai atlyginimai (koeficientai) sumažinti (nustatyta, kad taikant koeficientą „1,75“ (vietoje buvusio koeficiento „2,5“) tarnybiniai atlyginimai apskaičiuojami nuo 2000 m. sausio 1 d.). Tačiau, kaip minėta, jis Vyriausybės buvo priimtas atsižvelgiant „į sudėtingą ekonominę bei finansinę būklę“. Taigi, šis nutarimas pagal Konstituciją, inter alia joje įtvirtintą principą, jog mažinti atlyginimus teisėjams galima tik laikinai – kol valstybės ekonominė ir finansinė padėtis yra itin sunki, buvo laikino pobūdžio; dar daugiau, kaip ne kartą konstatavo Konstitucinis Teismas (2001 m. liepos 12 d. nutarimas, 2006 m. kovo 14 d. (byla Nr. 13/2000-14/2000-20/2000-21/2000-22/2000-25/2000-31/2000-35/2000-39/2000-8/01-31/01), 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimai), šiame Nutarime Nr. 1494 nustatytas „teisinis reguliavimas nebegalioja“, kai įsigaliojo Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas. Kadangi Nutarime Nr. 1494 nustatytas teisinis reguliavimas nebegalioja, tai negalioja ir Vyriausybės teisinę reikšmę turintys argumentai dėl atsižvelgimo į „į sudėtingą ekonominę bei finansinę būklę“. Teismo poziciją sustiprina ir Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime suformuluotas išaiškinimas: „kad, įsigaliojus Seimo 2000 m. rugpjūčio 29 d. priimtam Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymui, Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu nustatytas teisinis reguliavimas daugiau negali būti taikomas jokiems santykiams, atsiradusiems po minėto įstatymo įsigaliojimo. Būtent šiuo atžvilgiu tuo metu, kai buvo priimamas Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas, Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu nustatytas teisinis reguliavimas jau buvo pašalintas iš teisės sistemos“. Taigi Konstitucinis Teismas paaiškino, jog, priimdamas 2001 m. liepos 12 d. nutarimą, jis nebeėmė domėn sudėtingos ekonominės bei finansinės būklės, nes tokie Vyriausybės turintys teisinę reikšmę argumentai dėl atsižvelgimo į „į sudėtingą ekonominę bei finansinę būklę“ nebegaliojo. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus darytina išvada, jog Nutarime Nr. 1494, kaip techninėse taisyklėse (nagrinėjamos administracinės bylos kontekste tik taip galima interpretuoti Nutarimo Nr. 1494 prasmę), nustatyti matematinės išraiškos teisėjų atlyginimų dydžiai nebegalėjo ir nebegali būti taikomi nuo tada, kai Nutarimas Nr. 1494 neteko galios, nes nebėra jokio nei iš Konstitucijos, nei iš žemesnės juridinės galios teisinio reguliavimo kylančio teisinio pagrindo juos taikyti.

Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 14 d. sprendime (byla Nr. 13/2000-14/2000-20/2000-21/2000-22/2000-25/2000-31/2000-35/2000-39/2000-8/01-31/01) konstatavo, jog Nutarimas Nr. 1494 nėra pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl jis turėjo būti taikomas jo galiojimo metu. Tokį patį požiūrį, jog vien teisės akto, įtvirtinančio teisėjų atlyginimus, formos neatitikimas Konstitucijai nėra esminis jo taikymui, suformulavo ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. vasario 21 d. nutartyje (Civilinė byla Nr. 3K-P-187/2007).

5.2. Kitaip vertintinas Nutarimuose Nr. 666, Nr. 689, kaip techninėse taisyklėse (nagrinėjamos administracinės bylos kontekste tik taip galima interpretuoti Nutarimų Nr. 666, Nr. 689 prasmę), nustatytų matematinės išraiškos teisėjų atlyginimų dydžių taikymo galimumas nagrinėjamoje administracinėje byloje. Šiame sprendime minėta, kad remiantis Konstitucijoje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, inter alia konstituciniais teisėjų nepriklausomumo, teisėtų lūkesčių ir vienodo teisėjų teisinio statuso principais, po Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo įsigaliojimo (2001 m. liepos 18 d.) visiems šiame sprendime minėtiems teisėjams – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkui, šio teismo skyrių pirmininkams ir teisėjams, Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkui, šio teismo skyrių pirmininkams ir teisėjams, apygardų teismų pirmininkams, šių teismų skyrių pirmininkams ir teisėjams, apylinkių teismų pirmininkams ir jų pavaduotojams – turėjo ir turi būti mokamas didesnis iki Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo įsigaliojimo ir taikymo gautas (arba mokėtas kitiems tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies teismo teisėjams) teisėjo atlyginimas. Būtent todėl Nutarimuose Nr. 666, Nr. 689, kaip techninėse taisyklėse (nagrinėjamos administracinės bylos kontekste tik taip galima interpretuoti Nutarimų Nr. 666, Nr. 689 prasmę), nustatyti matematinės išraiškos teisėjų atlyginimų dydžiai taikytini apskaičiuojant visų šiame sprendime minėtų teisėjų – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko, šio teismo skyrių pirmininkų ir teisėjų, Lietuvos apeliacinio teismo pirmininko, šio teismo skyrių pirmininkų ir teisėjų, apygardų teismų pirmininkų, šių teismų skyrių pirmininkų ir teisėjų, apylinkių teismų pirmininkų ir jų pavaduotojų – atlyginimus.

6. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus ir vadovaujantis Konstitucijoje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, inter alia konstituciniais teisėjų nepriklausomumo, teisėtų lūkesčių ir vienodo teisėjų teisinio statuso principais, konstatuotina, jog po Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo įsigaliojimo (2001 m. liepos 18 d.) visiems šiame sprendime minėtiems teisėjams – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkui, šio teismo skyrių pirmininkams ir teisėjams, Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkui, šio teismo skyrių pirmininkams ir teisėjams, apygardų teismų pirmininkams, šių teismų skyrių pirmininkams ir teisėjams, apylinkių teismų pirmininkams ir jų pavaduotojams – turėjo ir turi būti mokamas iki Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo įsigaliojimo ir taikymo gautas (arba mokėtas kitiems tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies teismo teisėjams) teisėjo atlyginimas, kuriam apskaičiuoti taikytini Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarime Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarime Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“, kaip techninėse taisyklėse, nustatyti matematinės išraiškos teisėjų atlyginimų dydžiai.

7. Minėta, kad pareiškėja skundu (b. l. 2-3), kuris teisme gautas 2007 m. spalio 3 d., prašo priteisti iš atsakovės – Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, laikotarpiu nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2005 m. liepos 21 d. neišmokėtą teisėjo atlyginimą – 177 116,19 Lt (vieną šimtą septyniasdešimt septynis tūkstančius vieną šimtą šešiolika litų ir devyniolika centų). Taip pat minėta, kad pareiškėja – M. N. Lietuvos Respublikos Prezidento 1995 m. sausio 17 d. dekretu Nr. 505 „Dėl apylinkių teismų teisėjų paskyrimo“ (b. l. 12) paskirta Švenčionių rajono apylinkės teismo pirmininke nuo 1995 m. sausio 17 d., Lietuvos Respublikos Prezidento 1997 m. birželio 17 d. dekretu Nr. 1319 „Dėl apylinkių teismų teisėjų skyrimo“, būdama Švenčionių rajono apylinkės teismo pirmininkė, paskirta šio teismo teisėja iki 65 metų amžiaus 1997 m. birželio 17 d., Lietuvos Respublikos Prezidento 2001 m. birželio 25 d. dekretu Nr. 1386 „Dėl apylinkių teismų primininkų ir jų pavaduotojų skyrimo“ paskirta Švenčionių rajono apylinkės teismo pirmininke naujai penkerių metų kadencijai nuo 2001 m. birželio 25 d., Lietuvos Respublikos Prezidento 2005 m. liepos 12 d. dekretu Nr. 375 „Dėl apylinkės teismo teisėjos, teismo pirmininkės atleidimo“ pasibaigus įgaliojimų laikui atleista iš Švenčionių rajono apylinkės teismo teisėjo, šio teismo pirmininko pareigų nuo 2005 m. liepos 22 d. (b. l. 13), kad pareiškėjai teisėjo atlyginimas buvo skaičiuojamas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimą Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančių pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“, o ne pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimą Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančių pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“, kurie, pareiškėjos nuomone, turėjo būti taikomi.

Minėta, kad po Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo įsigaliojimo (2001 m. liepos 18 d.) visiems šiame sprendime minėtiems teisėjams – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkui, šio teismo skyrių pirmininkams ir teisėjams, Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkui, šio teismo skyrių pirmininkams ir teisėjams, apygardų teismų pirmininkams, šių teismų skyrių pirmininkams ir teisėjams, apylinkių teismų pirmininkams ir jų pavaduotojams – turėjo ir turi būti mokamas iki Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo įsigaliojimo ir taikymo gautas (arba mokėtas kitiems tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies teismo teisėjams) teisėjo atlyginimas, kuriam apskaičiuoti taikytini Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarime Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarime Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“, kaip techninėse taisyklėse, nustatyti matematinės išraiškos teisėjų atlyginimų dydžiai. Todėl pareiškėjai atlyginimas turėjo būti skaičiuojamas, remiantis Nutarimais Nr. 666 ir Nr. 689 kaip techninėmis taisyklėmis.

8. Šiame kontekste pažymėtina, jog teismas nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjos, ėjusios Švenčionių rajono apylinkės teismo pirmininkės pareigas ilgiau negu trejus metus iki skundo padavimo dienos (2007 m. spalio 3 d.), atžvilgiu taikys Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalį, nustatančią, jog bendrasis ieškinio senaties terminas šio kodekso reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, jeigu šis kodeksas ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų, nes teisėjo atlyginimų santykiai yra daug panašesni į darbo santykius (žr. argumentaciją toliau), taip pat ir šio kodekso 298 straipsnį, nustatantį, jog darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Be abejo, teisėjo statusas nėra tapatus darbuotojo, dirbančio pagal darbo sutartį, statusui, o teisėjo atlyginimas, kaip teisėjo nepriklausomumo socialinė (materialinė) garantija – darbuotojo darbo užmokesčiui, tačiau nagrinėjamoje administracinėje byloje Darbo kodekso normų, reglamentuojančių terminus pareikšti reikalavimą dėl darbo užmokesčio priteisimo, taikymą šioje byloje pagrindžia ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Antai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A1-638/2005, nurodyta, kad „Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika suponuoja, kad ginčai dėl darbo užmokesčio, nors ir priklausančio mokėti valstybės tarnautojui, iš esmės yra privatinio pobūdžio. Tokią išvadą patvirtina ir nacionalinių teismų praktika. Antai Konstitucinis Teismas, analizuodamas valstybės pareigą mokėti įstatymų nustatytą darbo užmokestį valstybės tarnautojams, yra nurodęs, kad „asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal įstatymus ar jais remiantis išleistus kitus teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku. Ši asmens teisė yra ginama kaip nuosavybės teisė (Konstitucijos 23 straipsnis)“ (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Ginčų dėl valstybės tarnautojui priklausančio darbo užmokesčio specifiškumas suponuoja, kad tokiems ginčams nagrinėti gali būti taikomos kitos teisės normos nei likusiems tarnybiniams ginčams“. Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatyti terminai, per kuriuos administraciniuose teismuose turi būti ginčijami administraciniai aktai, veiksmai arba neveikimas, ir nereglamentuojamas terminas, per kurį turi būti pareiškiamas teisėjo reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo, tokio termino nenumato ir teisėjų atlyginimų mokėjimą reglamentuojantys teisės aktai. Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 dalis numato, kad nesant įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius, o jei ir tokio įstatymo nėra, – vadovaujasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Šiuo atveju panašiausias savo esme įstatymas, reglamentuojantis terminus pareikšti reikalavimą dėl darbo užmokesčio priteisimo, yra Darbo kodeksas, kurio normos ir taikomos nagrinėjant šį ginčą. Šiame kontekste pažymėtina, kad Darbo kodekso 298 straipsnyje numatytas terminas negali būti atnaujinamas, nes jis yra imperatyvus.

Vadinasi, teismas nagrinėjamoje administracinėje byloje, atsižvelgdamas į Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalį ir 298 straipsnį, kuriame numatytas terminas teisėjų atžvilgiu taikytinas tik kaip naikinamasis senaties terminas, pareiškėjai – M. N. priteis teisėjo atlyginimo skirtumą nuo 2004 m. spalio mėn. iki 2005 m. liepos 21 d. (t. y. iki pareiškėjos – M. N. atleidimo iš Švenčionių rajono apylinkės teismo teisėjos ir šio teismo pirmininkės pareigų pasibaigus įgaliojimų laikui (Lietuvos Respublikos Prezidento 2005 m. liepos 12 d. dekretas Nr. 375 „Dėl apylinkės teismo teisėjos, teismo pirmininkės atleidimo“ (b. l. 13)).

9. Teismas, apskaičiuodamas pareiškėjai – M. N. priteistiną teisėjo atlyginimo skirtumą, vadovausis pareiškėjai neišmokėto teisėjo atlyginimo paskaičiavimais, kurie pateikti Švenčionių rajono apylinkės teismo išduotoje 2008 m. rugsėjo 24 d. pažymoje Nr. 19-2 (b. l. 74-75, 82-83), t. y. šios pažymos 9 (devintoje) skiltyje „Nepriskaičiuota, Lt“ pateiktais paskaičiavimais.

10. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pareiškėjos – M. N., ėjusios Švenčionių rajono apylinkės teismo pirmininkės pareigas nuo 1995 m. sausio 17 d. iki 2005 m. liepos 21 d., reikalavimas dėl teisėjo atlyginimo skirtumo priteisimo tenkinamas iš dalies ir M. N. priteisiamas teisėjo atlyginimo skirtumas nuo 2004 m. spalio mėn. iki 2005 m. liepos 21 d. (Švenčionių rajono apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 24 d. pažyma Nr. 19-2 (b. l. 74-75, 82-83) – 28 694,98 Lt (dvidešimt aštuoni tūkstančiai šeši šimtai devyniasdešimt keturi litai ir devyniasdešimt aštuoni centai).

11. Teismas pažymi ir tai, kad iš atsakovės – Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, neišmokėta teisėjo atlyginimo dalis – 28 694,98 Lt (dvidešimt aštuoni tūkstančiai šeši šimtai devyniasdešimt keturi litai ir devyniasdešimt aštuoni centai) pareiškėjai priteisiama su mokesčiais (gyventojų pajamų mokesčiu ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokomis), kurie turi būti išskaičiuoti sprendimo vykdymo eigoje.

12. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pareiškėjos – M. N. skunde atsakovei – Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, tretiesiems suinteresuotiems asmenims – Lietuvos Respublikos finansų ministerijai ir Švenčionių rajono apylinkės teismui dėl teisėjo atlyginimo skirtumo priteisimo pateiktas reikalavimas tenkinamas iš dalies, priteisiant M. N. iš atsakovės – Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, teisėjo atlyginimo skirtumą nuo 2004 m. spalio mėn. iki 2005 m. liepos 21 d. – 28 694,98 Lt (dvidešimt aštuonis tūkstančius šešis šimtus devyniasdešimt keturis litus ir devyniasdešimt aštuonis centus), kuris yra su mokesčiais (gyventojų pajamų mokesčiu ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokomis), turinčiais būti išskaičiuotais sprendimo vykdymo eigoje.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjos – M. N. skundą atsakovei – Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, tretiesiems suinteresuotiems asmenims – Lietuvos Respublikos finansų ministerijai ir Švenčionių rajono apylinkės teismui dėl teisėjo atlyginimo skirtumo priteisimo tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjai iš atsakovės – Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, teisėjo atlyginimo skirtumą nuo 2004 m. spalio mėn. iki 2005 m. liepos 21 d. – 28 694,98 Lt (dvidešimt aštuonis tūkstančius šešis šimtus devyniasdešimt keturis litus ir devyniasdešimt aštuonis centus), kuris yra su mokesčiais (gyventojų pajamų mokesčiu ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokomis), turinčiais būti išskaičiuotais sprendimo vykdymo eigoje.

Kitoje dalyje skundą atmesti.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.