- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-04-23
- Bylos Nr.
- 2A-785/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-03000-2010-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Kazys Kailiūnas, Rasa Gudžiūnienė, Algirdas Gailiūnas
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Citadele faktoringas ir lizingas“
- Kategorijos
- 36.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Gailiūno, Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Kazio Kailiūno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Citadele faktoringas ir lizingas“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2012 m. vasario 29 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, priimto civilinėje byloje Nr. 2-486-154/2012 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Citadele faktoringas ir lizingas“ ieškinį atsakovams bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Krištodula“ ir R. G. dėl prievolės įvykdymo natūra.
Aprašomoji dalis
n ustatė
I. Ginčo esmė
Ieškovas – lizingo davėjas - UAB „Citadele faktoringas ir lizingas“ (buvęs pavadinimas – UAB „Parex faktoringas ir lizingas“) patikslintu ieškiniu prašė įpareigoti atsakovus - lizingo gavėją UAB „Krištodula“ ir laiduotoją R. G. solidariai grąžinti ieškovui nuosavybės teise priklausantį 2007 m. gamybos vilkiką „Iveco Stralis AS 440S45 T/P“ (toliau tekste – vilkikas), kurio identifikacinis kodas WJMM1VTH404338420, taip pat iš atsakovų lygiomis dalimis priteisti bylinėjimosi išlaidas. Vilkiką prašo įpareigoti atsakovus grąžinti per 5 dienas nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis į ieškovo nurodytą vietą. Jeigu vilkikas per nustatytą terminą nebus grąžintas, prašo priteisti iš atsakovų už kiekvieną uždelstą dieną mokėti 0,2 proc. dydžio delspinigius.
Reikalavimą kildino iš ieškovo ir atsakovo UAB „Krištodula“ 2007 m. spalio 8 d. Lizingo sutarties Nr. 1071030 (toliau tekste – Lizingo sutartis), kuria atsakovas įsipareigojo mokėti ieškovui lizingo įmokas už lizinguojamą turtą, ir iš ieškovo ir atsakovo R. G. 2007 m. spalio 8 d. Laidavimo sutarties LS/07-07-515 (toliau tekste – Laidavimo sutartis), kuria laiduotojas įsipareigojo, kaip solidarus skolininkas atsakyti ieškovui visu jam nuosavybės teise priklausančiu turtu, jeigu lizingo gavėjas laiku ir tinkamai neįvykdys savo prievolių pagal minėtą Lizingo sutartį. Atsakovai netinkamai vykdė prievoles, vėlavo mokėti lizingo įmokas, todėl ieškovas 2009 m. gegužės mėn. 8 d. įspėjo atsakovus dėl Lizingo sutarties nutraukimo. Kadangi atsakovai prievolių ir toliau nevykdė, ieškovas, remdamasis Lizingo sutarties 12.2.3. punktu, 2009 m. birželio 9 d. nutraukė Lizingo sutartį ir apie tai informavo atsakovus. Pagal Lizingo sutarties bendrųjų sąlygų 12.4. punktą, atsakovai privalėjo per 3 kalendorines dienas - iki 2009 m. birželio 12 d. grąžinti lizinguojamą turtą ieškovui, tačiau negrąžino. Laiduotojas telefonu informavo ieškovą, kad lizinguojamo turto neketina grąžinti.
Šalies argumentai
Ieškovas nurodė, kad pagal 2007 m. liepos 30 d. Lizingo sutartį Nr. 1070775, atsakovui UAB „Krištodula” taip pat buvo perduota puspriekabė „Schmitz Cargobull“, kurios valstybinis Nr. BT963, VIN WSM00000003056853. Lizingo sutartis Nr. 1070775 2009 m. birželio 9 d. taip pat buvo nutraukta ir minėta puspriekabė 2010 m. sausio 21 d. ieškovui sugražinta (1 t., 39 b. l.).
Atsiliepimas
Atsakovai su ieškiniu nesutiko, motyvuodami tuo, kad dėl laikinų finansinių sunkumų sutriko atsiskaitymai, tačiau iki Lizingo sutarties nutraukimo atsakovas UAB „Krištodula“ ieškovui sumokėjo daugiau nei pusę (50 925,17 eurų) lizinguojamo vilkiko kainos (97 573,61 eurų). Todėl ieškovas, vienašališkai nutraukdamas Lizingo sutartis, pažeidė šalių bendradarbiavimo ir kooperavimosi principus (1 t., 72-74 b. l.).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šiaulių apygardos teismas 2012 m. vasario 29 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies - įpareigojo atsakovą BUAB „Krištodula“ grąžinti ieškovui UAB „Parex faktoringas ir lizingas“ (šiuo metu - UAB „Citadele faktoringas ir lizingas“) 136 854,11 Lt vertės (sutarties nutraukimo dieną) 2007 m. gamybos vilkiką „Iveco Stralis AS 440S45 T/P“; ieškinį laiduotojui R. G. atmetė. Teismas konstatavo, kad ieškovas turi teisę reikalauti grąžinti jam Lizingo sutarties objektą ir išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį. Lizinguoto turto grąžinimas BUAB „Krištodula“ kreditorių teisių nepažeidžia, nes lizingo gavėjas nesumokėjo ieškovui visų lizingo įmokų pagal Lizingo sutartį, todėl netapo lizinguojamo turto savininku (CPK 6.567 str. 1 d.). Be to, atsakovai neginčija Lizingo sutarties nutraukimo ir iš esmės byloje nėra ginčo dėl vilkiko grąžinimo. Tačiau teismas nustatė, kad ginčo vilkikas ieškovo ir atsakovo UAB „Transhansa“ susitarimu ir 2011 m. balandžio 21 d. priėmimo – perdavimo aktu, perduotas saugoti ieškovo įgaliotam asmeniui UAB „RB Baltic“, automobilių saugojimo aikštelėj, esančioje Masiulio g. 16A Kaune. Vilkiko valstybinio ženklo numerio DEV346 abi lentelės yra ieškovo žinioje, o automobilio dokumentai ir užvedimo rakteliai galimai yra pas vilkiko saugotoją. Taigi šiuo atveju atsakovai nedisponuoja ginčo turtu, o atsakovas R. G., įmonei iškėlus bankroto bylą ir praradus valdymo organo įgaliojimus, neturi realios galimybės grąžinti ieškovui šio turto, nepaisant to, kad jis yra laiduotojas, todėl atmetė reikalavimus atsakovui R. G.. Teismas taip pat atmetė ieškovo reikalavimą įpareigoti atsakovą BUAB „Krištodula“ savo lėšomis grąžinti per 5 dienas nuo sprendimo įsiteisėjimo ginčo turtą į ieškovo nurodytą vietą ir už šio įpareigojimo neįvykdymą taikyti sankcijas, nes vilkikas šalių susitarimu yra saugomas UAB „RB Baltic“ automobilių saugojimo aikštelėje ir toks įpareigojimas gali būti realiai neįgyvendinamas ne nuo atsakovo priklausančių aplinkybių: negalėjimo transportuoti vilkiką be numerių, dokumentų ir raktelių.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovas UAB „Citadele faktoringas ir lizingas“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2012 m. vasario 29 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinys laiduoto R. G. atžvilgiu ir šioje dalyje ieškinį tenkinti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas neteisingai taikė materialinės ir procesinės teisės normas (CPK 263 str. 1 d., 265 str. 1 d., 270 str. 4 d.) ir nepagrįstai sprendė, kad atsakovui R. G. nekyla pareiga grąžinti lizinguojamo turto, kadangi jis negali įtakoti Turto grąžinimo. Apelianto nuomone, teismas darydamas tokią išvadą, susiaurino atsakovo Laidavimo sutartimi prisiimtas pareigas, kadangi Laidavimo sutarties 2.1.1., 2.2.2. ir 3.1. punktais laiduotojas atsako kreditoriui visu savo turtu ta pačia apimtimi, sąlygomis bei terminais kaip ir lizingo gavėjas.
2. Teismas reikalavimą R. G. atmetė nurodydamas, kad atsakovas po UAB „Krištodula“ bankroto bylos iškėlimo neteko vadovo pareigų, tačiau šiam atsakovui reikalavimas reiškiamas ne kaip įmonės vadovui, o kaip solidariam laiduotojui. Todėl aplinkybė, kad atsakovas R. G. neteko UAB „Krištodula“ vadovo pareigų, negali sumažinti jo atsakomybės mąsto. Nutraukus Lizingo sutartį ir pardavus ginčo turtą patirti nuostoliai dėl turto vertės ir rinkos kainų skirtumo atsiradę dėl netinkamo turto eksploatavimo bus priteisti iš laiduotojo, nepriklausomai nuo to, kad jis turto neeksploatavo ir negalėjo įtakoti šio turto eksploatavimo.
3. CK 6.574 straipsnis numato alternatyvą lizingo davėjui pasirinkti, ar susigrąžinti lizinguotą turtą, ar reikalauti sumokėti visas įmokas prieš terminą. Taigi, teismo pozicija, kad kreditorius netenka teisės iš laiduoto reikalauti grąžinti lizinguojamą turtą ir išlaiko teisę reikalauti iš laiduotojo sumokėti įmokas prieš terminą, neteisinga, pažeidžia apelianto teises bei iš esmės iškreipia Laidavimo sutarties tikslą.
4. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ginčo turtas yra saugomas UAB „RB Baltic“ automobilių saugojimo aikštelėje, su kuriuo atsakovas BUAB „Krištodula“ yra sudaręs sutartį ir atsakovas negalės įgyvendinti teismo sprendimo. Kadangi laidavimo apimčiai neturi turėti įtakos laiduotojo užimamos pareigos ar kitoks statusas, sudarytos sutartys tarp lizingo gavėjo ir trečiųjų asmenų arba turto buvimo vietos.
5. CPK 272 straipsnis numato, kad teismas, priteisdamas turtą natūra sprendime nurodo turto vertę, kuri turi būti išieškoma iš atsakovo, jeigu sprendimą vykdant paaiškėtų, kad priteisto turto nėra. Taigi, nesant turto ar galimybės jį perduoti, apeliantas turi teisę reikalauti įvykdyti finansinę prievolę, kuri lygi prašomo perduoti turto vertei. Tuo tarpu, teismas, atmesdamas ieškinį atsakovo R. G. atžvilgiu, panaikino apelianto teisę reikalauti iš laiduotojo įvykdyti reikalavimą sumokant turto vertę pinigais.
Atsiliepimas
Atsakovas R. G. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas įvertinęs byloje pateiktus rašytinius įrodymus teisingai nustatė, kad vadovaujantis Įmonių bankroto įstatymo (toliau tekste – ĮBĮ) 10 straipsnio 7 dalies 2 punktu, įsiteisėjus Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gegužės 16 d. nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui UAB „Krištodula”, įmonės valdymo organai (tuo pačiu ir įmonės direktorius R. G.) neteko įgaliojimų: visi įsipareigojimai dėl vilkiko saugojimo aikštelėje buvo pasirašyti UAB „Krištodula”, todėl atsakovas R. G., kaip privatus asmuo neturi jokių teisių ir galimybių įtakoti ginčo turto perdavimą ieškovui, nepriklausomai nuo to, kad jis yra laiduotojas. Atsakovas R. G., kaip fizinis asmuo, nėra atsakingas už transporto priemonės disponavimą, transporto priemonės naudojimą, priežiūrą ar saugojimą, todėl negali įtakoti ir turto grąžinimo.
Šalies argumentai
2. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad teismas susiaurino atsakovo R. G. Laidavimo sutartimi prisiimtas pareigas. Laidavimo sutarties 3.1 punkte yra nustatyta, kad laiduotojas lizingo davėjui atsako visu savo turtu. Ginčo turtas nėra atsakovo R. G. nuosavybė, todėl R. G. negalintis jo grąžinti kreditoriui. Be to, nei Laidavimo sutartyje, nei Lizingo sutartyje nėra nurodyta, kad laiduotojas turi teisę disponuoti, naudotis lizinguojamu turtu. Ginčo turto savininkas yra apeliantas.
3. Apeliantas tapatina turto grąžinimą natūra ir nuostolių priteisimo dėl turto vertės ir rinkos kainų skirtumo sąvokas. Laiduotojas turėtų atsakyti visu savo turtu tuo atveju, jeigu kreditorius būtų pareiškęs ieškinį dėl nuostolių atlyginimo, o ne turto grąžinimo natūra.
4. Apeliantas nepagrįstai remiasi CPK 272 straipsniu dėl išieškotinos turto vertės neradus turto, nes lizingo davėjo ir lizingo gavėjo bendru susitarimu, vilkikas saugomas UAB „Transhansa“ automobilių saugojimo aikštelėje.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą BUAB „Krištodula“ teismo prašo ginčą spręsti vadovaujantis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, kadangi bankroto administratoriui nebuvo perduoti įmonės dokumentai, administratorius neturi galimybės pasisakyti dėl ginčo esmės.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.
Pagal ieškovo apeliacinio skundo, kuriuo ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, argumentus apeliacinio dalyką sudaro laiduotojo atsakomybės apimties klausimai.
Teisė kreiptis į teismą teisinės gynybos – kiekvieno suinteresuoto asmens teisė ir vienas pagrindinių civilinio proceso teisės principų, įtvirtintas Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, Teismų įstatymo 4 straipsnyje, CPK 5 straipsnio 1 dalyje, taip pat tarptautiniuose teisės aktuose (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6, 13 straipsniai). Šią teisę suinteresuotas asmuo įgyvendina pareikšdamas ieškinį ir jame suformuluodamas materialiojo teisinio pobūdžio reikalavimą – ieškinio dalyką (CPK 135 str. 1 d. 4 p.), t. y. išdėstydamas aiškų ir konkretų prašymą, kaip turėtų būti apgintos besikreipiančio suinteresuoto asmens supratimu ir požiūriu jo pažeistos teisės. Taigi ieškinyje suformuluotas reikalavimas lemia bylos proceso eigą.
Byloje nustatyta, kad ieškovas – lizingo davėjas ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas įpareigoti atsakovus - lizingo gavėją UAB „Krištodula“ ir laiduotoją R. G. solidariai grąžinti lizinguojamą turtą per 5 d. nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis į ieškovo nurodytą vietą, o neįvykdžius minėto įpareigojimo prašė taikyti sankcijas – ieškovui iš atsakovų priteisti už kiekvieną uždelstą dieną 0,2 proc. delspinigius. Pirmosios instancijos teismas, skundžiamu sprendimu laiduotojui ieškinį atmetė motyvuodamas tuo, kad lizingo gavėjui iškėlus bankroto bylą ir laiduotojui, kaip įmonės valdymo organui netekus įgaliojimų, pastarasis nebeturi jokių galimybių perduoti lizinguojamo turto ieškovui, nepaisant to, kad jis yra laiduotojas. Be to, lizingo davėjo ir gavėjo bendru sutarimu, ginčo turtas yra saugomas automobilių stovėjimo aikštelėje, ginčo vilkiko valstybinio numerio abi lentelės yra ieškovo žinioje, dokumentai saugotojo žinioje, todėl ir dėl šios priežasties, laiduotojas, kaip privatus asmuo neturi jokių galimybių ieškovui perduoti ginčo turto. Apeliantas pirmosios instancijos teismo išvadas kvestionuoja iš esmės vieninteliu argumentu, kad laiduotojas kreditoriui atsako visu savo turtu, ta pačia apimtimi, sąlygomis ir terminais, kaip ir skolininkas, todėl apelianto nuomone, teismas nepagrįstai sprendė, kad laiduotojui nekyla pareiga grąžinti lizinguojamo turto. Apelianto nuomone, laidavimo apimčiai neturi turėti įtakos laiduotojo užimamos pareigos ar kitoks statusas, sudarytos lizingo gavėjo ir trečiųjų asmenų sutartys dėl turto saugojimo ar buvimo vietos.
Lizingo sutarties esminio pažeidimo teisiniai padariniai įtvirtinti CK 6.574 straipsnyje. Šioje normoje nurodyti du lizingo davėjo teisių gynimo būdai, lizingo gavėjui iš esmės pažeidus sutartį: pirma, lizingo davėjas turi teisę reikalauti sumokėti periodines įmokas prieš terminą; antra, jis gali nutraukti sutartį. Kai lizingo davėjas pasirenka nutraukti sutartį, jis turi teisę reikalauti grąžinti jam sutarties dalyką bei išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį. Šioje normoje įtvirtinta lizingo gavėjo civilinės atsakomybės apimtis, kuri apibrėžiama aiškiai: lizingo davėjui turi būti atlyginta tiek nuostolių, kad jie grąžintų jį į tokią padėtį, kokia būtų buvusi tinkamai įvykdžius sutartį.
Laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės (CK 6.76 str. 1 d.). Laidavimas yra šalutinė (akcesorinė) prievolė, todėl paprastai, kai pasibaigia pagrindinė prievolė arba ji pripažįstama negaliojančia, pasibaigia ir laidavimas (CK 6.76 str. 2 d.). Bendroji taisyklė yra tokia, kad kai prievolė neįvykdyta, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis (CK 6.81 str.).
Įstatyme įtvirtina laidavimo sutarties samprata sudaro pagrindą išvadai, kad laidavimo sutartimi laiduotojas gali įsipareigoti atsakyti kito asmens kreditoriui, ne tik tada, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, nevykdys visos ar dalies piniginės prievolės, bet ir tada, kai skolininkas yra įsipareigojęs vykdyti prievolę perduoti individualiais požymiais apibūdinamą daiktą.
Nagrinėjamu atveju, ieškovas prašo įpareigoti laiduotoją perduoti ieškovui individualiais požymiais apibūdintą daiktą – lizinguojamą vilkiką. Todėl, teismas, aiškindamas byloje pateiktas lizingo ir laidavimo sutartis bei nustatydamas laiduotojo prisiimtų įsipareigojimų bei atsakomybės apimtis, privalo vadovautis sutarčių aiškinimo taisyklėmis.
Byloje pateiktos lizingo ir laidavimo sutartys yra dvi savarankiškos sutartys (1 t., 17-20, 25-26 b. l.). Lizingo sutartis sudaryta lizingo bendrovės ir juridinio asmens – UAB ,,Krištodula“. Bendrųjų Lizingo sutarties taisyklių 12.7 punkte nustatyta, kad sutarties nutraukimo atveju klientas privalo grąžinti lizingo turtą lizingo davėjui, kuris turi teisę turtą realizuoti. Klientas įsipareigoja padengti skirtumą tarp lizingo davėjo realizuoto turto kainos ir visus mokėjimus, likusius įvykdyti pagal grafiką. Klientui nesumokėjus dėl Lizingo sutarties nutraukimo lizingo davėjui atsiradusių nuostolių, klientas įsipareigoja už kiekvieną uždelstą dieną mokėti 0,2 procentų įsiskolinimo sumos dydžio delspinigius ir atlyginti visas su lizingo davėjo patirtų nuostolių išieškojimu susijusias išlaidas (12.9 punktas.).
Laidavimo sutartis sudaryta atsakovo R. G. ir lizingo bendrovės. R. G., kaip laiduotojo atsakomybė nustatyta Laidavimo sutarties 2.1 punkte, kuriame įtvirtinta, kad laiduotojas atsako lizingo bendrovei ta pačia apimtimi, kaip ir klientas, t. y., už lizingo sutartyje nustatytų mokėjimų, netesybų, kitų mokėjimų sumokėjimą visu savo turto, leidžiant lizingo bendrovei nuo laiduotojų sąskaitų nusirašyti lėšas, o šių nepakankant, išieškojimą vykdyti iš kito laiduotojui nuosavybės teise priklausančio turto. Pagal Laidavimo sutarties 1.1 punktą, klientas ir laiduotojas atsako lizingo bendrovei kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai. Taigi į Laidavimo sutartį Lizingo sutarties 12.7 punkto nuostata dėl pareigos lizingo davėjui grąžinti turtą (vilkiką), nutraukus sutartį, neperkelta, todėl nesant Laidavimo sutartyje konkrečios nuostatos, kad laiduotojas yra įsipareigojęs lizingo davėjui sutarties nutraukimo atveju grąžinti lizingo gavėjo naudotą turtą, toks ieškovo reikalavimas negali būti tenkinamas.
Be to, nagrinėjamu atveju teisiškai reikšminga aplinkybė yra lizingo gavėjui bankroto bylos iškėlimas ir iki bankroto bylos iškėlimo, ginčo vilkiko perdavimas saugoti ieškovo pasirinktam juridiniam asmeniui - UAB „RG Baltic“. Nagrinėjamu atveju laiduotojas yra buvęs lizingo gavėjo UAB „Krištodula“ valdymo organas. 2011 m. liepos 20 d. ieškovas UAB „RG Baltic” suteikė įgaliojimą iš UAB „Krištodula” perimti lizinguojamą vilkiką (1 t., 163 b. l.) ir perduoti jį ieškovui. 2011 m. liepos 21 d. priėmimo-perdavimo aktas liudija, kad UAB „Krištodula”, atstovaujama vadovo R. G. (laiduotojo) ginčo transporto priemonę saugojimui perdavė ieškovo įgaliotam asmeniui (UAB „RG Baltic“) (1 t., 162 b. l.). Bylos nagrinėjimo metu ieškovo atstovas patvirtino faktines aplinkybes apie disponavimą ginčo transporto priemonės valstybiniais numeriais, o dokumentų saugojimu transporto priemonės saugojimo aikštelėje. Įsiteisėjus teismo nutarčiai UAB „Krištodula“ iškelti bankroto bylą, jos valdymo organai neteko savo įgaliojimų ir per teismo nustatytą terminą privalėjo perduoti administratoriui visus įmonės dokumentus ir kt. ( ĮBĮ 10 str. 7 d.). Todėl tokiu atveju, visi reikalavimai, susiję su ginčo turto išreikalavimu turi būti reiškiami BUAB „Krištodula“ administratoriui ir kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, laiduotojas R. G., ir dėl šios priežasties neturi teisinių galimybių įtakoti ginčo turto perdavimo ieškovui.
Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais, kad teismas susiaurino atsakovo Laidavimo sutartimi prisiimtas pareigas, nes kaip teisingai pažymi ir pats apeliantas, nutraukus Lizingo sutartį ir pardavus ginčo turtą ieškovui neužkirstas kelias prisiteisti nuostolius iš laiduotojo. Minėta, kad civiliniame procese galiojant dispozityvumo principui (CPK 13 str.), teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Teismas nagrinėja ginčą neviršydamas tų ribų, kokias nustato ginčo šalys. Nagrinėjamu atveju, ieškovas reiškia reikalavimą ne dėl nuostolių atlyginimo, o turto išreikalavimo iš atsakovų natūra, todėl atsižvelgiant visas minėtas reikšmingas aplinkybes, toks apelianto reikalavimas laiduotojui negali būti tenkinamas.
Dėl kitų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Be to, kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 4d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. kovo 16d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).
Vadovaujantis išdėstytais argumentais darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį ieškovo apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo. Taigi, šiuo procesiniu sprendimu ieškovo apeliacinis skundas atmestinas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
n utaria:
Šiaulių apygardos teismo 2012 m. vasario 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.