- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-04-14
- Bylos Nr.
- e2-781-516/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00130-2016-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rasa Gudžiūnienė
- Ieškovas
- A. V., J. P., A. K., V. S., K. M., I. M., G. K.
- Atsakovas
- akcinei bendrovei DNB bankui
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų A. V., J. P., A. K. (A. K.), V. S., K. M., A. K. (A. K.), I. M. (I. M.) ir G. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 8 d. nutarties, kuria nustatytas terminas ieškinio trūkumams pašalinti, civilinėje byloje Nr. e2-3746-619/2016 pagal ieškovų A. V., J. P., A. K. (A. K.), V. S., K. M., A. K. (A. K.), I. M. (I. M.), G. K. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei DNB bankui dėl SASO obligacijų skolintomis lėšomis įsigijimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ginčas byloje kilo dėl fakultatyvaus procesinio bendrininkavimo ir žyminio mokesčio institutų aiškinimo ir taikymo.
Šalies argumentai
Ieškovai A. V., J. P., A. K., V. S., K. M., A. K., I. M., G. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei akcinei bendrovei (toliau – ir AB) DNB bankui dėl SASO obligacijų skolintomis lėšomis įsigijimo sutarčių pripažinimo prieštaraujančiomis imperatyvioms įstatymo nuostatoms, dėl to niekinėmis ir negaliojančiomis nuo sudarymo pradžios.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2016 m. vasario 8 d. nutartimi nustatė terminą iki 2016 m. vasario 18 d. ieškinio trūkumams pašalinti.
Teismas konstatavo, kad ieškovai nurodė 232 944 Eur ieškinio sumą, tačiau nepateikė jokių duomenų, kaip yra apskaičiuotas žyminis mokestis. Teismas pastebėjo, kad ieškinys paduotas neprivalomo procesinio bendrininkavimo pagrindu, kai kiekvienas iš reikalavimų atskirai galėtų būti atskiro ieškinio dalykas, kiekvieno ieškovo situacija yra individuali ir skirtinga, nes jų sudarytos sutartys yra savarankiškos, sutarčių sudarymo aplinkybės yra individualios, nes iš ieškinio priedų matyti, jog ieškovų ir atsakovės buvo sudarytos atskiros obligacijų pasirašymo ir pinigų obligacijoms įsigyti skolinimo sutartys, kurias ieškovai ginčija. Atsižvelgiant į tai, teismo nuomone, ieškovai savo pateiktame ieškinyje privalo nurodyti ieškinio kainą (ir aiškiai išdėstyti ieškinyje iš ko ji susideda) kiekvienam iš ieškovų atskirai. Teismas pastebėjo, kad Vilniaus apygardos teismui teismingos bylos, kur ieškinio suma didesnė, kaip 43 500 Eur, todėl ieškovai, kurių ieškinio kaina bus mažesnė, su ieškiniu turi kreiptis į Vilniaus miesto apylinkės teismą.
Šalies argumentai
Teismas taip pat pažymėjo, kad ieškinyje nenurodyta, kokias konkrečiai sutartis prašoma pripažinti negaliojančiomis, tik nurodomas 1.1 priedas, tačiau ieškinio reikalavimas turi būti formuluojamas ne kaip priedas, o išdėstytas atskirai, aiškiai nurodant naikinamo sandorio pavadinimą, jų šalis ir jo sudarymo datą. Teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovai prašo taikyti restituciją, tačiau ieškinyje nenurodyta, kokią sumą ir pagal kokias sutartis sumokėjo kiekvienas ieškovas atsakovei, kurios turi būti grąžintos taikant restituciją.
III. Atskirojo skundo argumentai
Ieškovai atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 8 d. nutarties dalį, kuria buvo nustatyta ieškovams pareiga apskaičiuoti ir apmokėti žyminiu mokesčiu kiekvieno iš ieškovų turtinį reikalavimą atskirai, neleidžiant susumuoti ieškovų reiškiamų reikalavimų bendrai, bei dalį, kuria buvo nustatyta pareiga tiems ieškovams, kurių reikalavimo suma nesiekia 43 500 Eur, kreiptis su ieškiniu į Vilniaus miesto apylinkės teismą; išspręsti klausimą iš esmės – priimti ieškovų ieškinį nagrinėti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Ieškovai sutinka su teismo motyvais, kad kiekvienas iš jų turėtų nurodyti konkrečią asmeniškai patirtų nuostolių sumą bei kurias konkrečiai ginčo sutartis jie sudarė ir siekia pripažinti niekinėmis, tačiau pažymi, jog nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys. Visų ieškovų ieškiniai šios bylos atsakovei dėl atsakovės padarytos žalos platinant ginčo SASO obligacijas atlyginimo jau buvo nagrinėti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir šiose nutartyse aiškiai įvardyti tiek kiekvieno ieškovo patirtos žalos dydžiai, tiek ir konkrečios sutartys, todėl ieškovai šiuo atveju prašo teismo vadovautis tomis aplinkybėmis, kurios jau buvo nustatytos kasacinio teismo nagrinėtose bylose.Įstatymų leidėjas, įtvirtinęs fakultatyvaus procesinio bendrininkavimo institutą, siekė kelių tikslų: taupyti tiek proceso šalių, tiek ir valstybės lėšas, nagrinėjant civilines bylas, kurios pagrįstos ta pačia medžiaga fakto ir teisės klausimais, mažinti teismų užimtumą ir kt. Todėl visiškai nepagrįstas teismo nustatytas įpareigojimas sumokėti kiekvienam ieškovui tokio dydžio žyminį mokestį, tarsi ieškovai inicijuotų 8 atskiras bylas, kai jie inicijuoja tik 1 bylą. Nepagrįstas įpareigojimas sumokėti už teismo darbą vykdant teisingumą 8 bylose, kai inicijuota tik viena byla. Pagal kasacinio teismo praktiką, bet kokie neaiškumai, susiję su pareiga mokėti žyminį mokestį, turėtų būti aiškinami ir vertinami ieškovų naudai. Žyminis mokestis turėtų būti mokamas nuo visų ieškovų reikalavimų sumos kartu sudėjus. Analogišką taisyklę įstatymo leidėjas įtvirtino ir grupės ieškinio bylose.Ieškovai jau kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą, kuris 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartimi atsisakė priimti visų ieškovų ieškinį, nurodęs, kad byla teisminga Vilniaus apygardos teismui. Ieškovams sąžiningai įvykdžius minėtą nutartį, skundžiama Vilniaus apygardos teismo nutartimi dalis ieškovų vėl įpareigojama kreiptis atgal į Vilniaus miesto apylinkės teismą. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau– ir CPK) 35 straipsnio 1 ir 2 dalis, teismas, kuriam perduodama nagrinėti byla, privalo ją besąlygiškai priimti ir jokie ginčai dėl to nėra galimi. Be to, skundžiama nutartimi nesilaikyta Lietuvos apeliacinio teismo praktikos analogiškose bylose (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-376-330/2015) ir pažeidžiami proceso ekonomiškumo ir koncentracijos principai.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas nustatė ieškovams pareigą apmokėti žyminiu mokesčiu kiekvieno iš jų turtinį reikalavimą atskirai ir tiems ieškovams, kurių reikalavimo suma nesiekia 43 500 Eur dydžio, kreiptis su ieškiniu į Vilniaus miesto apylinkės teismą.
Siekiant užtikrinti visų asmenų lygią teisę naudotis teismine gynyba, taip pat proceso ekonomiškumo, koncentruotumo ir kitus principus, CPK ir kiti įstatymai nustato asmens teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo tvarką. Asmuo, siekiantis įgyvendinti teisę kreiptis į teismą, privalo įvykdyti pareigas, susijusias su tinkamu ieškinio parengimu ir įforminimu. Be to, teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo tvarka turi būti derinama su procesinio lygiateisiškumo, rungimosi, proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principais (CPK 7, 12,17 straipsniai). Tik tinkamai įformintas šalies procesinis dokumentas užtikrina proceso koncentraciją ir ekonomiškumą, todėl nors tinkamas kreipimosi į teismą tvarkos įgyvendinimas yra į teismą besikreipiančių asmenų pareiga, teismai, spręsdami ieškinio priėmimo klausimą, turi užtikrinti pusiausvyrą tarp teisės kreiptis į teismą universalumo, procesiniams dokumentams keliamų formos ir turinio reikalavimų bei civilinio proceso efektyvumo ir tam tikslui įgyvendinti gali ir privalo pasinaudoti įstatyme įtvirtintomis priemonėmis, viena iš jų – ieškinio trūkumų šalinimo institutas (CPK 115 straipsnio 2 dalis, 138 straipsnis).
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs ieškinio ir prie jo pridėtų įrodymų turinį, priėjo išvadą, kad kiekvieno iš ieškovų situacija yra individuali ir skirtinga, jų sudarytos su atsakove sutartys yra savarankiškos, sutarčių sudarymo aplinkybės yra individualios, todėl ieškovai turėtų nurodyti ieškinio kainą kiekvienam iš ieškovų atskirai, kiekvienas ieškovas savo pateiktame ieškinyje privalo aiškiai nurodyti savo reikalavimą, o ieškovai, kurių ieškinio kaina mažesnė nei 43 500 Eur, su ieškiniu turi kreiptis į Vilniaus miesto apylinkės teismą.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą ir atskirojo skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išaiškino ir pritaikė civilinio proceso normas bei visiškai pagrįstai pripažino, jog pateiktas ieškinys yra su trūkumais, kurie turi būti ištaisyti. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties argumentais, kad kiekvieno iš 8 ieškovų situacija yra individuali, jų reikalavimai atsakovei kildinami iš individualiai su šiuo banku sudarytų obligacijų pasirašymo ir pinigų obligacijoms įsigyti skolinimo sutarčių, kurių esminės sąlygos (įsigyjamų obligacijų kiekis, kaina, suderėtų palūkanų dydis, sandorių sudarymo aplinkybės (be kita ko, ir ieškovų asmeninės savybės), ir t. t.) yra skirtingos. Įvertindamas nustatytas faktines aplinkybes bei vadovaudamasis tuo, kad pagal CPK 43 straipsnio 1 dalies 2 punktą neprivalomas (fakultatyvusis) bendrininkavimas leidžiamas tuo atveju, jeigu į vieną ieškinį sujungiami reikalavimai, kurie yra pagrįsti ta pačia ne tik teisine, tačiau ir faktine medžiaga, ir būtent teismo diskrecijai priklauso įvertinti, ar byla gali būti nagrinėjama tokia apimtimi, kokia yra pateikta (ar proceso koncentracijos, efektyvumo principas tikrai yra užtikrinamas tokio ieškinio pateikimu), konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju visų ieškovų reikalavimų sujungimas į vieną ieškinį, skirtingai nei teigia apeliantai, neatitinka fakultatyvaus bendrininkavimo sąlygų (taigi ir proceso koncentracijos, ekonomiškumo principų), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ne tik įpareigojo kiekvieną iš ieškovų savo pateiktame ieškinyje nurodyti aiškų ieškinio reikalavimą, bet ir tuos, kurių ieškinio suma mažesnė nei 43 500 Eur, kreiptis į Vilniaus miesto apylinkės teismą. Pastebėtina, kad tokios pat praktikos laikytasi ir kitose analogiškose Lietuvos apeliacinio teismo nutartyse (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. vasario 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-192-943/2015; 2015 m. sausio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-99-157/2015). Atkreiptinas dėmesys, kad ir pačių apeliantų cituojamoje Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. kovo 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-376-330/2015 išaiškinta, jog ieškovo (ieškovų) teisė ieškinyje sujungti kelis reikalavimus nėra absoliuti. Kai ieškovas sujungia reikalavimus, teismas bylos iškėlimo stadijoje, spręsdamas tokio ieškinio priėmimo klausimą, turi teisę išskirti vieną ar kelis iš jų į atskirą bylą, jei pripažįsta, kad tikslingiau nagrinėti juos skyrium (CPK 136 straipsnio 3 dalis). Ši proceso teisės norma reiškia, jog tik teismas turi teisę nuspręsti, ar ieškinyje pareikšti reikalavimai yra autonomiški, ar visgi tarpusavyje susiję, ar juos tikslinga nagrinėti vienoje byloje, ar reikia išskirti į atskiras bylas. Akcentuotina, kad minėtoje Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje objektyvus poreikis visų ieškovų (apeliantų) reikalavimus nagrinėti vienoje byloje buvo konstatuotas atsižvelgiant į konkrečios bylos individualias specifines aplinkybes, todėl, priešingai nei interpretuoja apeliantai šiuo metu nagrinėjamoje byloje, skundžiama 2016 m vasario 8 d. pirmosios instancijos teismo nutartis pati savaime neprieštarauja Lietuvos apeliacinio teismo formuojamai šiuo klausimu praktikai.
Skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo nepaneigia ir ieškovų nurodomos CPK 35 straipsnio 1 ir 2 dalys. Visų pirma, pastebėtina, kad minėtos normos skirtos jau priimtų nagrinėti ieškinių perdavimui kitam teismui (o šiuo metu ieškovų ieškinys dar nepriimtas). Antra, pagal CPK 35 straipsnio 2 dalies normą aukštesnės pakopos teismas (kuriuo šiuo atveju yra Vilniaus apygardos teismas Vilniaus miesto apylinkės teismo atžvilgiu) turi teisę, jam neteisėtai (pažeidžiant teismingumą) perduotą bylą perduoti nagrinėti pagal teismingumo taisykles. Galiausiai, atkreiptinas dėmesys, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartyje, kurią akcentuoja ieškovai, teismas pažymėjo, jog jam nebuvo pateikti įrodymai apie A. V., A. K. ir I. M. obligacijų pirkimą, todėl, kaip matyti iš nutarties turinio, teismas nenustatė, kokia yra šių pirmiau išvardytų ieškovų reikalavimų suma ir atitinkamai, į kokį teismą pastariesiems reikėtų kreiptis. Kaip matyti, teismas pažymėjo, kad visi nurodyti ieškovų reikalavimai viršija numatytą 43 500 Eur sumą ir tuo remdamasis išaiškino ieškovų teisę kreiptis į Vilniaus apygardos teismą.
Kartu pažymėtina, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas, taip pat, kaip ir Vilniaus apygardos teismas, aiškiai nurodė, jog kiekvienas ieškovas turi sumokėti žyminį mokestį nuo jo reikalavimo sumos (o ne nuo bendros reikalavimų sumos, kaip kad siekia ieškovai). Teismų praktikoje išaiškinta, kad kai kiekvienas iš reikalavimų atskirai galėtų būti atskiro ieškinio dalykas (būtent tai nagrinėjamu atveju nustatyta ir to apeliantai faktiškai neginčija), ieškinio suma nustatoma atskirai pagal kiekvieno ieškovo reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-560/2009; Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-192-943/2015). Todėl ieškovų argumentas, kad žyminis mokestis šiuo atveju turėtų būti mokamas nuo visų ieškovų reikalavimų sumos kartu sudėjus, atmestinas.
Remdamasis tuo, kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti iš esmės teisėtas ir pagrįstas pirmosios instancijos teismo nutarties skundžiamas dalis.
Kadangi nutartimi nustatytas terminas ieškinio trūkumams ištaisyti pasibaigė, kol šis klausimas buvo nagrinėjamas apeliacine tvarka, ieškovams nustatytinas naujas terminas iki 2016 m. balandžio 28 d. įskaitytinai trūkumams nurodytiems Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartyje ištaisyti, pateikiant ieškinius Vilniaus apygardos teismui ar tiesiogiai teismui, kuriam šie ieškiniai yra teismingi. Atkreiptinas dėmesys, kad pašalinus trūkumus, nustatytus pirmosios instancijos teismo nutartyje, teismas turi teisę bylą priimti nagrinėti ir perduoti ją pagal teismingumą kitam teismui (CPK 34 straipsnis 2 dalies 4 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nustatyti ieškovams terminą iki 2016 m. balandžio 28 d. įskaitytinai pašalinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 8 d. nutarties motyvuojamojoje dalyje nurodytus ieškinio trūkumus.