- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-04-12
- Bylos Nr.
- 2S-721-798/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-00584-2013-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Antanas Rudzinskas
- Skolininkas
- J. G.
- Suinteresuotas asmuo
- J. G., M. G.
- Kategorijos
- 122.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 128.17pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Antanas Rudzinskas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal skolininko J. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 10 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo (kreditoriaus) Nordea Bank Finland Plc, veikiančio per Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrių pakartotinį pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo, suinteresuoti asmenys J. G. ir M. G..
Aprašomoji dalis
nustatė:
Pagal hipotekos lakštą Nr. 01120090014713, 2009-08-26 įregistruotą Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriuje, J. G. (a/k (duomenys neskelbtini) ir M. G. (a/k (duomenys neskelbtini) užtikrindami iki 2024-07-15 suteikto kredito grąžinimą, įkeitė Nordea Bank Finland Plc (toliaus – Bankas) jiems bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausančius nekilnojamuosius daiktus:
- 1/4 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio bendras plotas 1,0000 ha;
- žemės sklypo dalies (u.n (duomenys neskelbtini) priklausinį- lauko virtuvę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini) k. Vilniaus r. sav. Vilniaus apskr.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 6 d. nutartimi minėtas įkeistas nekilnojamasis turtas buvo areštuotas. Nutartis įsiteisėjo Vilniaus apygardos teismui 2012 m. gruodžio 6 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2S-794-585/2012, ją palikus nepakeistą.
Pareiškėjo Nordea Bank Finland Plc pakartotiniame pareiškime dėl priverstinio skolos išieškojimo nurodoma, jog hipoteka užtikrinta prievolė – 2009 m. rugpjūčio 7 d. būsto kreditavimo sutartis Nr. BK 09/07/19D su visais jos pakeitimais bei papildymais, – iki šiol neįvykdyta.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. sausio 10 d. nutartimi kreditoriaus pakartotinį pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo tenkino. Pirmos instancijos teismas nutarė išieškoti iš J. G. ir M. G. Nordea Bank Finland Plc naudai skolą: 76 434,05 EUR negrąžinto kredito, 1 773,67 EUR nesumokėtų palūkanų, 15 429,90 EUR įsipareigojimų nevykdymo palūkanų, iš viso: 93 637,62 EUR bei 139,00 LTL žyminio mokesčio išlaidų, bei 16 proc. metinių įsipareigojimų nevykdymo palūkanų, skaičiuojant palūkanas nuo pakartotinio pareiškimo gavimo dienos, t.y. nuo 2013-01-08, iki visiško skolos išieškojimo dienos, nukreipiant išieškojimą į įkeistą nekilnojamąjį daiktą.
Šalies argumentai
Skolininkas J. G. atskiruoju skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 10 d. nutartį panaikinti. Apeliantas tvirtina, kad tarp banko bei J. G. ir M. G. buvo sudarytos kreditavimo ir hipotekos vartojimo sutartys, todėl sprendžiant klausimą dėl Banko įvykdyto sutarties nutraukimo turėjo būti taikoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 15 d. nutartis Nr. 3K-7- 272/2011 ir atsižvelgiant į tai, kad kredito sutartis yra ilgalaikė, galutinis kredito grąžinimo terminas yra beveik penkiolika metų, kreditas turi būti grąžinamas nedidelėmis dalimis kas mėnesį, konstatuotina, kad kredito sutarties bendrosios dalies 13.1 punktas, numatantis, kad Bankas turi teisę įspėjęs prieš 10 kalendorinių dienų nutraukti sutartį vienašališkai, jeigu kredito gavėjas negrąžina Bankui bent vienos kredito įmokos ir/ar priskaičiuotų palūkanų ir neištaiso pažeidimo per 10 kalendorinių dienų, bei po nutraukimo reikalauti grąžinti prieš terminą visą kreditą, palūkanas, kompensuoti reinvestavimo kaštus bei sumokėti kitas sumas, yra nesąžininga, nes tokia nuostata pažeidžiama šalių pusiausvyra, todėl tokia sąlyga turėtų būti pripažinta negaliojančia (CK 6.188 str. 1 ir 2 dalys, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 15 d. nutartis Nr. 3K-7-272/2011). Be to, apeliantas pažymi, kad Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gruodžio 6 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2S-794-585/2012, konstatavo, kad kredito sutarties bendrosios dalies 13.1 punkte yra nurodyta nesąžininga sąlyga. Apeliantas tvirtina, kad skolininkams banko 2011 m. lapkričio 8 d. pranešime Nr. OUT-2054 nustatytas 10 dienų terminas pažeidimams pašalinti yra neprotingas, formalus, taikytinas visiems banko klientams, todėl turėjo būti prailgintas. Be to, net jeigu terminas ir būtų laikomas protingu, pradelsta skola bankui sudarė 2.759,62 EUR, kas sudaro neženklią dalį. Todėl teismas turėjo vadovautis CK 6.209 str. 4 d., kuri numato, kad netgi per papildomą terminą skolininkams nepadengus įsiskolinimo, bankas negali nutraukti sutarties. Skolininkas teigia, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011, suformuotos praktikos. Apeliantas teigia, kad Hipotekos kreditorius prie prašymo pradėti priverstini išieškojimą privalo pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad pagrindinę prievolę nustatanti sutartis pasibaigė ją vienašališkai prieš terminą nutraukus. Hipotekos teisėjas privalo patikrinti, ar hipotekos kreditorius laikėsi pagrindinę prievolę nustatančios sutarties nutraukimo tvarkos. Pasak apelianto, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 10 d. nutartyje nėra aptartos aplinkybės dėl Kredito sutarties nutraukimo tvarkos tinkamo laikymosi. Taip pat apeliantas tvirtina, kad nagrinėdamas šalių ginčus dėl netesybų dydžio, teismas privalo vertinti sutarties sąlygą dėl netesybų sąžiningumo, protingumo ir teisingumo aspektu. Apelianto įsitikinimu, teismas turėjo įvertinti, ar banko reikalaujamos 16 % procesinės palūkanos neprieštarauja minėtiems principams. Skolininko nuomone, 16 % procesinės palūkanos tiek procentine išraiška, tiek galutiniu dydžiu yra nepagrįstai didelės, dėl to teismas jas turėjo sumažinti remdamasis CK 6.73 str. 2 d. bei CK 6.258 str. 3 d. Apeliantas nurodo, kad sutinka toliau tęsti mokėjimus pagal atnaujintą mokėjimų grafiką, todėl Banko veiksmai siekiant išieškoti skolą iš įkeisto turto, kai nekilnojamojo turto kainos yra nukritusios, laikytini nesąžiningais.
Atsiliepimas
Pareiškėjas Nordea Bank Finland Plc atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 10 d. nutartį palikti nepakeistą. Visų pirma, pareiškėjas pažymi, kad pateiktame atskirajame skunde skolininkas nepagrįstai prašo dar kartą nustatyti ir įvertinti aplinkybes, dėl kurių jau yra priimti įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Kredito sutarties nutraukimo teisėtumas sąžiningumo, viešojo intereso ir vartotojų teisių apsaugos aspektu įsiteisėjusiomis nutartimis jau buvo išspręstas galutinai priimant Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 6 d. nutartį Nr. 6999/2011 bei Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 6 d, nutartį c.b. Nr. 2S-794-585/2012 (CPK 18 str., 279 str. 4 d.). Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gruodžio 6 d. nutartyje konstatavo, kad Kredito sutartį Bankas nutraukė teisėtai. Pareiškėjas tvirtina, kad nurodytose nutartyse nustatytos aplinkybės turėjo prejudicinę galią Vilniaus miesto apylinkės teismui priimant skundžiamą 2013 nu sausio 10 d. nutartį, taip pat turi prejudicinę galią ir nagrinėjamoje byloje, todėl nėra iš naujo įrodinėtinos (CPK 182 str. 2 p.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio mėn. 26 d. nutartis c.b. Nr. 3K-7-173/2010; Teismų praktika Nr. 33). Pareiškėjas pažymi, kad teismas turi įvertinti, jog skolininkas dalyvavo civiliniame procese priimant nurodytas nutartis, todėl apeliacine tvarka nustatytos teismų faktinės aplinkybės ir teisiniai santykiai nebegali būti skolininko ginčijami ar kitaip vertinami dabar nagrinėjamoje byloje. Pareiškėjo nuomone, teismui įsiteisėjusiomis nutartimis patvirtinus Kredito sutarties nutraukimo teisėtumą, nagrinėjamu atveju turi būti tikrinamas tik CPK 558 str. 2 dalyje numatytų sąlygų buvimas (keliamas klausimas, ar skolininkas per teismo nustatytą 1 mėnesio terminą skolą grąžino, ar ne), bet ne Kredito sutarties nutraukimo teisėtumas. Taip pat atsiliepime į atskirąjį skundą pareiškėjas pakartotinai nurodo argumentus dėl Kredito sutarties nutraukimo teisėtumo.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas
Apeliacinis procesas yra bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme neišeinant už apeliacinio (atskirojo) skundo ribų, siekiant nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą tiek teisine, tiek faktine prasme bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).
Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl to, ar pirmos instancijos teismas pagrįstai tenkino pakartotinį kreditoriaus prašymą dėl priverstinio skolos išieškojimo.
Bylų dėl hipotekos ar įkeitimo teisinių santykių (prašymų dėl hipotekos ar įkeitimo įregistravimo, hipotekos ar įkeitimo baigimo, jos perleidimo įregistravimo, išregistravimo, hipotekos registre esančių duomenų pakeitimo, pareiškimus dėl priverstinio skolos išieškojimo bei kitų iš hipotekos ar įkeitimo atsirandančių teisinių santykių) nagrinėjimo tvarka ir sąlygos iki 2012 m. liepos 1 d. buvo nustatytos CPK XXXVI skyriuje.
Hipotekos teisėjų funkcijos pagal galiojusį reglamentavimą nebuvo susijusios su ginčo nagrinėjimu, todėl bylose dėl hipotekos ar įkeitimo teisinių santykių atskirieji skundai buvo galimi tik dėl hipotekos kreditoriaus reikalavimų patenkinimo ne ginčo tvarka procedūrų vykdymo teisėtumo. Pagal CPK XXXVI skyriaus nuostatas prašymai dėl priverstinio skolos išieškojimo nagrinėjami rašytinio proceso tvarka ir sprendžiami hipotekos teisėjo nutartimis, jeigu šiame skyriuje nebūdavo nustatyta kitaip (CPK 554 str.). Hipotekos teisėjas tik reikiamais atvejais atlikdavo tyrimą, siekdamas išsiaiškinti, ar atitinkamą procedūrą jam priklauso atlikti, taip pat ar pateikti jai vykdyti būtini dokumentai. Teigiamu atveju prašymas būdavo nagrinėjamas, o jei pateikti dokumentai neatitikdavo įstatymo reikalavimų, nutartimi atsisakoma atlikti prašomą procedūrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2009). Hipotekos teisėjui teko pareiga patikrinti, ar prašantis pradėti išieškojimą iš įkeisto turto asmuo pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad pagrindinė sutartis buvo nutraukta laikantis įstatymų nustatytos tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2009). Taigi apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, vertina būtent hipotekos kreditoriaus reikalavimų patenkinimo ne ginčo tvarka procedūrų vykdymo teisėtumą, kad kreditorius savo privilegijuota padėtimi naudotųsi nepiktnaudžiaudamas savo teisėmis ir nepažeistų skolininko interesų.
Bylos medžiaga patvirtina, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyrius 2011 m. gruodžio 6 d. nutartimi areštavo 1/4 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio bendras plotas 1,0000 ha ir žemės sklypo dalies ( u.n. duomenys neskelbtini) priklausinį - lauko virtuvę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini) k. Vilniaus r. sav. Vilniaus apskr., bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančius J. G. ir M. G.. Ši pirmos instancijos teismo nutartis Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 6 d. nutartimi buvo palikta nepakeista. Taigi vieno mėnesio terminas skolai grąžinti prasidėjo nuo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2011 m. gruodžio 6 d. nutarties įsiteisėjimo dienos, t.y. nuo 2012 m. gruodžio 6 d. Pažymėtina, kad vieno mėnesio terminui praėjus, kreditorius įgijo teisę kreiptis į teismą su pakartotiniu prašymu dėl skolos išieškojimo. Pareiškėjo Nordea Bank Finland Plc šia teise pasinaudojo ir pakartotiniame pareiškime dėl priverstinio skolos išieškojimo nurodė, jog hipoteka užtikrinta prievolė – 2009 m. rugpjūčio 7 d. būsto kreditavimo sutartis Nr. BK 09/07/19D su visais jos pakeitimais bei papildymais, – nebuvo įvykdyta. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo nuomone, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. sausio 10 d. nutartimi pagrįstai ir teisėtai kreditoriaus pakartotinį pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo tenkino.
Pastebėtina, kad pateiktame atskirajame skunde skolininkas nepagrįstai prašo dar kartą nustatyti ir įvertinti aplinkybes, dėl kurių jau yra priimti įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai. Atkreiptinas apelianto dėmesys, kad Kredito sutarties nutraukimo teisėtumas sąžiningumo, viešojo intereso ir vartotojų teisių apsaugos aspektu įsiteisėjusiomis nutartimis jau buvo galutinai išspręstas priimant Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 6 d. nutartį, kurios teisėtumas ir pagrįstumas buvo revizuotas ir patvirtintas Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 6 d, nutartimi c.b. Nr. 2S-794-585/2012 (CPK 18 str., 279 str. 4 d.). Iš Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 6 d. nutarties motyvuojamosios dalies matyti, kad buvo įvertinta, kiek tai priklauso hipotekos teisėjo kompetencijai pagal galiojusį teisinį reglamentavimą ir kasacinio teismo jurisprudenciją, ar kreditavimo sutartis buvo nutraukta laikantis sutartyje ir įstatymuose nustatytos tvarkos, ar atitinkamos sutarties nuostatos nėra nesąžiningos skolininkės atžvilgiu. Minėta nutartimi buvo pripažinta, kad priverstinio išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procedūros buvo pradėtos teisėtai. Nurodytose nutartyse nustatytos aplinkybės turėjo prejudicinę galią pirmos instancijos teismui priimant skundžiamą 2013 nu sausio 10 d. nutartį dėl įkeisto turto pardavimo iš varžytynių, taip pat turi prejudicinę galią ir nagrinėjamoje byloje, todėl nėra iš naujo įrodinėtinos (CPK 182 str. 2 p.) Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuojamoje teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje taip pat yra konstatavęs, jog teismo sprendimo prejudicinė galia lemia, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys nebegali ginčyti kitose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio mėn. 26 d. nutartis c.b. Nr. 3K-7-173/2010). Taigi skolininko atskirajame skunde dėstomi argumentai dėl hipotekos teisėjo pareigos patikrinti, ar kreditavimo sutartis nutraukta laikantis sutartyje ar įstatyme nustatytos tvarkos, yra iš esmės susiję su įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo, turinčio res judicata galią šioje byloje, peržiūrėjimu, juo nustatytų aplinkybių ginčijimu. Taigi dėl nurodytų motyvų nėra pagrindo pakartotinai nagrinėti jau išspręstą klausimą.
Be to, apeliantas nesutinka su Banko reikalaujamomis 16 % procesinėmis palūkanomis. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje ne kartą pasisakyta dėl hipotekos teisėjo jurisdikcinės veiklos ginčo teisenos ir specialiosios hipotekos bylų teisenos atribojimo aspektu. Šių išaiškinimų esmė yra ta, kad hipotekos teisėjas tik patikrina, ar egzistuoja visos CK, CPK ir (ar) kituose teisės aktuose nustatytos sąlygos hipotekos įregistravimui, įkeitimui, priverstiniam išieškojimui iš įkeisto turto ir kt., bet nesprendžia ginčų dėl teisės, nagrinėtinų ginčo teisenos tvarka (CPK 542 str. 1 d.). Atlikdamas procesinius veiksmus, susijusius su hipotekos procedūra, hipotekos teisėjas turi atlikti teisinį tyrimą, siekdamas išsiaiškinti, ar prašyme nurodomą procedūrą priklauso jam atlikti ar ne, ar pateikti šiai procedūrai vykdyti būtini dokumentai. Prašomas atlikti veiksmas yra atliekamas tuo atveju, kai pateikti dokumentai atitinka įstatymo reikalavimus, priešingu atveju prašomą atlikti procedūrą atlikti atsisakoma. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant bylų dėl hipotekos teisinių santykių nagrinėjimo ypatumus, konstatuota, kad tuo atveju, kai konkrečioje byloje kyla ginčas, susijęs su pagrindine prievole – skolos atsiradimo pagrindu, jos dydžiu ir kt., šie klausimai byloje dėl hipotekos ar įkeitimo nenagrinėjami (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 29 d. nutartį civilinėje byloje Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. AB „Lithun“, bylos Nr. 3K-3-523/2005; 2008 m. sausio 31 d. nutartį civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v. A. U., bylos Nr. 3K-3-103/2008; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartį civilinėje byloje AB bankas „Snoras“ v. G. A., bylos Nr. 3K-3-536/2009, 2011 m. birželio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011; 2011 m. gruodžio 8 d.nutartį civilinėje byloje Nr. Nr. 3K-3-494/2011). Taigi atkreiptinas apelianto dėmesys, kad ginčas dėl skolos, užtikrintos hipoteka, apimties, šios bylos atveju – kreditoriaus teisės reikalauti iš skolininkų nurodyto dydžio palūkanas ar kitas nurodytas sumas nagrinėtinas CPK nustatyta ieškinio teisenos tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-05-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-201/2007; 2012-03-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2012).
Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nėra pagrindo tenkinti atskirojo skundo, todėl skundžiama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 10 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Kreditorius pateikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad ruošiant atsiliepimą į atskirąjį skundą, kreditorius patyrė 1730,00 Lt dydžio išlaidas už advokato teisinę pagalbą. Kreditoriaus pateikti dokumentai patvirtina jo patirtas išlaidas. Tačiau jos viršija LR Teisingumo ministro 2004 metų balandžio 2 d. įsakymu patvirtintose Rekomendacijose ,,Dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ nustatyto dydžio (8.15 p.), kuriame už atsiliepimo į atskirąjį skundą paruošimą numatytas 400 Lt maksimalus atlygis advokatui. Pažymėtina, kad skolininkai yra fiziniai asmenys (vartotojai), o kreditorius – bankas, kuris yra finansiškai stipresnis, sprendžiamas klausimas nėra teisiškai sudėtingas, todėl teismas nenukrypsta nuo patvirtinto maksimalaus dydžio ir sprendžia, kad kreditoriaus naudai iš skolininkų priteistina 400,00 Lt kreditoriaus patirtų išlaidų advokato teisinei pagalbai atlyginti (CPK 93 str., 98 str. 2 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 str., teismas
nutarė:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš skolininkų J. G. (a.k. (duomenys neskelbtini) ir M. G. (a.k. (duomenys neskelbtini) kreditoriui bankui - Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriui (į.k. 112025592) bankui 400,00 (keturis šimtus) litus bylinėjimosi išlaidų.