- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-12-06
- Bylos Nr.
- 2S-794-585/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vytautas Zelianka
- Skolininkas
- J. G.
- Pareiškėjas
- Nordea Bank Finland Plc
- Suinteresuotas asmuo
- J. G., M. G.
- Advokatai
- Deividas Kursevičius, Edita Bartkevičiūtė
- Kategorijos
- 128.17pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo teisėjas Vytautas Zelianka, sekretoriaujant M. Armalienei, dalyvaujant skolininkui J. G., skolininko atstovui advokatui Deividui Kursevičiui, pareiškėjo Nordea Bank Finland Plc atstovei advokatei Editai Bartkevičiūtei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjęs skolininkų ir įkeisto turto savininkų J. G. ir M. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2011 m. gruodžio 6 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo (kreditoriaus) Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriaus pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo suinteresuotiems asmenims J. G. ir M. G.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Skolininkai J. G. ir M. G. su kreditoriumi Nordea Bank Finland Plc. 2009-08-07 sudarė sutartį, pagal kurią jiems iki 2024-07-15 buvo suteiktas 97 312,33 Lt kreditas. Gauto kredito grąžinimas užtikrintas hipotekos lakštu Nr. 01120090014713, 2009-08-26 įregistruotu Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriuje, įkeitus skolininkams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą – ¼ dalį žemės sklypo su priklausiniu (lauko virtuve), esančius (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrius (toliau – bankas arba kreditorius) kreipėsi dėl priverstinio skolos išieškojimo. Nurodė, kad skolininkai nevykdė įkeitimu užtikrintos prievolės – 2009-08-07 būsto kreditavimo sutarties Nr. BK09/07/19D, todėl bankas 2011-11-23 vienašališkai nutraukė minėtą sutartį.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyrius 2011-12-06 nutartimi areštavo įkeistą J. G. ir M. G. turtą. Išaiškino daiktų savininkams, kad areštavus įkeistą turtą, jie netenka teisės perleisti daiktų kitiems asmenims, taip pat įkeisti, išnuomoti, kitaip suvaržyti teises į daiktus arba mažinti jų vertę. Įspėjo skolininkus, kad negrąžinus kreditoriui skolos, t.y. 89 258,61 EUR negrąžinto kredito, 1773,67 EUR nesumokėtų palūkanų, 366,73 EUR įsipareigojimų nevykdymo palūkanų, 139 Lt žyminio mokesčio per vieną mėnesį nuo nutarties įteikimo dienos, įkeisti daiktai bus parduoti iš varžytynių arba perduoti kreditoriui administruoti. Paaiškino kreditoriui, jeigu skola per vieną mėnesį nuo įkeisto daikto arešto nutarties nuorašo įteikimo skolininkams dienos negrąžinta, kreditorius ne vėliau kaip per du mėnesius nuo nutarties įteikimo skolininkams turi pakartotinai kreiptis su pareiškimu į hipotekos skyrių dėl skolos išieškojimo. Teismas, nustatęs, kad kreditorius tinkamai įvykdė pareigą pranešti kitai sutarties šaliai apie vienašališką sutarties nutraukimą, skolininkai buvo tinkamai apie tai informuoti, neturėdamas byloje duomenų apie atliktus mokėjimus per papildomai skirtą laiką prievolei vykdyti, padarė išvadą, kad kreditavimo sutartis nutraukta dėl esminio sutarties pažeidimo laikantis joje nustatytos tvarkos.
Šalies argumentai
Skolininkai atskiruoju skundu prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2011-12-06 nutartį panaikinti, motyvuodami tuo, kad sudarytos kreditavimo ir hipotekos sandoriai kvalifikuotinos kaip vartojimo sutartys, todėl sprendžiant klausimą dėl banko įvykdyto sutarties nutraukimo, turėjo būti atsižvelgta į Lietuvos Aukščiausiojo teismo (LAT) 2011-06-15 nutartyje Nr. 3K-7-272/2011) suformuotą teisės taikymo praktiką. Teismas privalėjo atsižvelgti ir į tai, kad kredito sutartis yra ilgalaikė, galutinis kredito grąžinimo terminas yra beveik 15 metų, kreditas grąžintinas nedidelėmis dalimis kas mėnesį. Todėl kredito sutarties 13.1 punktas, numatantis banko teisę įspėjus prieš 10 kalendorinių dienų nutraukti sutartį vienašališkai, jeigu kredito gavėjas negrąžina bankui bent vienos kredito įmokos ir /ar priskaičiuotų palūkanų ir neištaiso pažeidimo per 10 kalendorinių dienų, bei po nutraukimo reikalauti grąžinti prieš terminą visą kreditą, palūkanas, kompensuoti reinvestavimo kaštus bei sumokėti kitas sumas, yra nesąžininga, nes pažeidžia šalių pusiausvyrą ir todėl yra negaliojanti. Taip pat nurodė, kad jiems banko nustatytas 10 dienų terminas pažeidimams pašalinti yra neprotingas, formalus, taikytinas visiems banko klientams, todėl turėjo būti prailgintas. Be to, pradelstų mokėjimų suma yra 2 759,62 EUR, kas sudaro neženklią dalį, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis CK 6.209 str. 4 d., kuri numato, kad netgi per papildomą terminą skolininkams nepadengus įsiskolinimo, bankas negali nutraukti sutarties. Apeliantai teismui pateikė duomenis, kad 2012-03-01 ir 2012-03-16 grąžino kreditoriui visus pagal paskolos grąžinimo grafiką pradelstus mokėjimus, moka juos ir toliau, kreditorius pinigus priėmė, kas reiškia, jog apeliantai prievolės nevengia ir ją stengiasi įvykdyti, nors ir praleidę terminą. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu skolininkas bei jo atstovas papildomai nurodė, kad turi būti ginami vartotojo interesai, nes už suteiktą kreditą pirktas sklypas su statiniu, pritaikytu gyventi. Pirkimo metu skolininkų šeima gyveno skolininkei M. G. priklausančiame bute, kurį šeima siekia realizuoti ir gyventi įgytame statinyje. Taip pat paaiškino, kad nors banko pranešimas skolininkams apie sutarties nutraukimą datuotas 2009-11-08, o išsiųstas 2009-11-10, skolininkas jį gavo tik 2009-11-18, todėl pranešime nustatytas papildomas terminas įsipareigojimui įvykdyti yra per trumpas, dėl ko sutarties nutraukimas pripažintinas neteisėtu.
Atsiliepimas
Kreditorius pateikė atsiliepimą į skolininkų atskirąjį skundą, kuriuo prašė skundo netenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kadangi kredito sutartis buvo nutraukta ne po pirmojo skolininkų kredito sutarties pažeidimo, bet skolininkams sistemingai iš eilės keturis kartus pažeidus mokėjimo prievoles, kreditoriaus nuomone, šioje byloje nėra pagrindo remtis apelianto nurodoma LAT 2011-06-15 nutartimi Nr. 3K-7-272/2011, neatsižvelgus į kitas aplinkybes. Kredito sutarties nutraukimo sąlygos turi būti vertinamos atsižvelgiant į abiejų kredito sutarties šalių elgesį ir visas konkrečias tiek sandorio sudarymo, tiek vykdymo aplinkybes. Skolininkai akivaizdžiai nevykdė prisiimtų įsipareigojimų pagal kredito sutartį, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad kredito sutarties sąlygos yra nesąžiningos ir kad vienašalis šios sutarties nutraukimas yra neteisėtas. Kreditoriaus nuomone, skolininkai atskirajame skunde tik deklaratyviai teigia, kad jiems buvo duotas vos 10 dienų terminas pažeidimams pašalinti. Priešingai, bankas daugiau negu 4 mėnesius laukė, ragino, kad būtų padengta skola ir tik tada, kai tapo aišku, kad skolininkai sutarties nevykdys, ji buvo vienašališkai nutraukta. Skolininkų padarytas pažeidimas atitinka visus CK 6.217 str. 2 d. nurodytus kriterijus ir todėl hipotekos skyrius pagrįstai nustatė, kad bankas teisėtai nutraukė sutartį. Tuo atveju, kai yra nustatomas esminis sutartinių įsipareigojimų vykdymo pažeidimas, CK 6.209 str. 3 ir 4 dalys nėra taikomos, todėl atmestinas skolininkų teiginys, jog kadangi pradelsta prievolė sudaro neženklią dalį netgi per papildomą terminą skolininkams nepadengus įsiskolinimo, bankas negali nutraukti sutarties. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu banko atstovė papildomai nurodė, kad pranešimas apie kredito sutarties nutraukimo buvo įteiktas skolininkei M. G., kad pagal CK 6.874 str. kreditorius gali reikalauti visos paskolos grąžinimo skolininkui pradelsus bent vieną įmoką, tačiau bankas laukė 4 mėnesius, tikėdamasis, kad skolininkai pradės mokėti pagal grafiką, galiausiai, mokėjimai iš viso nutrūko.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). CPK 329 str. nurodytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Žemesnės instancijos teismas
Kadangi pirmosios instancijos teismas klausimą dėl priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto sprendė pagal procesinės ir materialiosios teisės normas, galiojusias iki 2012-07-01, apeliacine tvarka nagrinėjant atskirąjį skundą, taikomos procesinio sprendimo priėmimo metu galiojusios proceso ir materialiosios teisės normos, reglamentavusios priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto procedūras. Hipotekos kreditoriaus pareiškimo dėl priverstinio skolos išieškojimo pateikimo ir tenkinimo tvarka bei sąlygos numatytos skundžiamos nutarties priėmimo metu galiojusiame CPK 558 str. Pagal tuo metu galiojusias civilinio proceso kodekso nuostatas priverstinis skolos išieškojimas buvo vykdomas dviem etapais: CPK 558 str. 1 d. pagrindu hipotekos kreditoriaus paduotas pareiškimas dėl skolos išieškojimo arba teisės administruoti įkeistą daiktą suteikimo buvo pagrindas įkeistam turtui areštuoti, o CPK 558 str. 2 d. numatyta tvarka pateiktas hipotekos kreditoriaus pakartotinis pareiškimas – pagrindas perduoti įkeistą ir jau areštuotą turtą realizuoti arba administruoti.
Bylose dėl hipotekos ar įkeitimo teisinių santykių atskirieji skundai galimi tik dėl hipotekos kreditoriaus reikalavimų patenkinimo ne ginčo tvarka procedūrų vykdymo teisėtumo. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina (revizuoja) hipotekos teisėjo atliktus procesinius veiksmus, susijusius su hipotekos procedūra ir nesprendžia dėl atskirųjų skundų argumentų, susijusių su tarp hipotekos šalių kilusiais ginčais. Toks hipotekos teisinių santykių bylų nagrinėjimo ypatumų aiškinimas remiasi kasacinio teismo praktika, formuojama hipotekos teisinių santykių nagrinėjimo srityje: tuo atveju, kai konkrečioje byloje kyla ginčas, susijęs su pagrindine prievole – skolos atsiradimo pagrindu, jos dydžiu ir kt., šie klausimai byloje dėl hipotekos ar įkeitimo nėra nagrinėjami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-11-27 nutartis c .b. Nr. 3K-3-536/2009, 2008-01-31 nutartis c.b. Nr. 3K-3-103/2008, 2007-05-08 nutartis c. b. Nr. 3K-3-201/2007 ir kt.).
Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal naujai formuojamą teismų praktiką hipotekos bylą nagrinėjantis teisėjas privalo vadovautis bendraisiais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, turi pareigą ir teisę veikti ex officio, kai to reikalauja viešojo intereso apsauga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-11-08 nutartis Nr. 3K-3-433/2010). Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-10-28 nutartis Nr. 3K-3-536/2008). Tais atvejais, kai ginčo šalių sudaryta sutartis kvalifikuojama kaip kylanti iš vartojimo teisinių santykių, bylą nagrinėjantis teismas visais atvejais sutarties sąlygas ex officio turi įvertinti pagal CK 6.188 straipsnyje įtvirtintus sąžiningumo kriterijus ir ši teismo pareiga turi būti vykdoma visuotinai nepriklausomai nuo to, kokioje teisminėje procedūroje teisėjas priima su tokių sąlygų vertinimu susijusius procesinius sprendimus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011-06-15 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-272/2011 konstatavo, kad ši taisyklė taikytina ir ypatingajai teisenai, todėl hipotekos teisėjas, vykdydamas išieškojimo iš įkeisto turto procedūras, pagal pateiktus dokumentus nustatęs, jog pagrindinė ir (ar) hipotekos sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo, ex officio privalo vertinti, ar sutarčių sąlygos, kuriomis grindžiamas kreditoriaus reikalavimas dėl atitinkamo hipotekos teisėjo atliekamo veiksmo (nagrinėjamoje byloje – sutarties nutraukimo pagrindus ir tvarką nustatančios sąlygos), yra sąžiningos ir ar nėra CK 6.188 str. numatytų sąlygų, kurioms esant atskiros sutarties nuostatos ar net visa sutartis negalioja.
Kadangi apeliantai skundžiamos nutarties neteisėtumą motyvuoja be kita ko, ir jų kaip vartotojų teisių pažeidimu, apeliacinis instancijos teismas pasisako ir dėl šalių sudarytų kreditavimo sutarties ir hipotekos sutarties priskirtinumo prie sutarčių, kylančių iš vartojimo teisinių santykių. 2009-08-07 šalių sudarytos būsto kreditavimo sutarties, 2009-08-18 hipotekos sutarties analizė, kiti byloje surinkti duomenys teikia pagrindą išvadai, kad pareiškėjo ir skolininkų sudarytos sutartys kvalifikuotinos kaip vartojimo sutartys. Suteikiamo kredito paskirtis nurodyta ¼ žemės sklypo ir lauko virtuvės, esančių (duomenys neskelbtini), pirkimas. Tiek iš nurodytų nekilnojamųjų daiktų pirkimo-pardavimo sutarties (b. l. 9-15), tek iš 2011-12-05 Nekilnojamojo turto registro duomenų banko išrašo (b. l. 46-52) matyti, kad skolininkų nupirktas ir bankui įkeistas pastatas – lauko virtuvė – yra iš rąstų pastatytas pagalbinio ūkio paskirties pastatas. Iš paties skolininko apeliacinio teismo posėdžio metu duotų paaiškinimų seka, kad sklypas su pastatu įsigytas skolininkų asmeninių poreikių tenkinimui - poilsiui. Skolininkų atstovo paaiškinimais taipogi nustatyta, kad skolininkai (sutuoktiniai) gyvena vienam iš jų (M. G.) nuosavybės teise priklausančiame bute. Tai, kartu su apeliantų pateiktais paaiškinimais apie turto įsigijimo tikslą, parodo, kad apeliantų teisių, susijusių su teise į būstą klausimas šioje byloje nenagrinėjamas.
Šalies argumentai
Apeliantai pagrįstai nurodė, kad sutarties sąlyga dėl vienkartinio prievolės periodiniais mokėjimais grąžinti kreditą pažeidimo, nesumokant vienos periodinės įmokos, sutarčiai esant ilgalaikei, o vienkartinei įmokai esant santykinai labai mažai, lyginant su visu sutartiniu įsipareigojimu, yra neproporcingai griežta skolininkui. Todėl kredito sutarties 13.1 punktas, numatantis banko teisę įspėjus prieš 10 kalendorinių dienų nutraukti sutartį vienašališkai, jeigu kredito gavėjas negrąžina bankui bent vienos kredito įmokos ir /ar priskaičiuotų palūkanų ir neištaiso pažeidimo per 10 kalendorinių dienų, bei po nutraukimo reikalauti grąžinti prieš terminą visą kreditą, palūkanas, kompensuoti reinvestavimo kaštus bei sumokėti kitas sumas, ypač vertinant, kad nėra priešpriešinės skolininkų teisės vienkartinio kreditoriaus sutartinės prievolės pažeidimo atveju, o sutartis sudaryta skolininkų prisijungimo būdu ir jos sąlygos nėra šalių individualiai aptartos, yra nesąžininga, nes aiškiai pažeidžia sutarties šalių teisių pusiausvyrą ir neatitinka ilgalaikio kredito sutarties tikslų, akivaizdžiai nepagrįstai pažeidžia skolininkų teisėtą interesą, kad dėl santykinai nereikšmingų pažeidimų nenutrūks ilgalaikis kreditavimo santykis, todėl tokia sąlyga yra negaliojanti (CK 6.188 str. 1 d.). Tačiau sutarčiai esant nutrauktai dėl esminio jos pažeidimo, sutarties 13.1 p. tampa nereikšmingas nagrinėjamos bylos išsprendimui, šio sutarties punkto nuostatų taikymas sutarties šalims nebegalimas, todėl tokio negaliojimo konstatavimas teisiškai yra nereikšmingas ir teismas daugiau dėl jo nepasisako.
Net ir pripažinus šalių sudarytas sutartis vartojimo sutartimis, nėra pagrindo konstatuoti, kad vienašališkai nutraukiant kreditavimo sutartį, kreditoriaus elgesys buvo nesąžiningas ir kad kreditavimo sutartis nutraukta neteisėtai. Iš pateiktų bylos duomenų seka, ir skolininkai to neginčija, kad nuo 2011 m. liepos J. G. ir M. G. visiškai nevykdė sutartimi prisiimtų įsipareigojimų (laiku nemokėjo priklausiančių įmokų). Bankas nustatė skolininkams papildomą (įspėjimo) terminą įsipareigojimams pagal minėtą paskolos sutartį įvykdyti, tačiau ir per šį terminą skolininkai mokėjimų neatliko. Todėl kreditorius 2011-11-23 vienašališkai nutraukė paskolos sutartį ir pateikė hipotekos skyriui prašymą pradėti priverstinį skolos išieškojimą. Įspėjimas (pranešimas) apie sutarties nutraukimą buvo surašytas 2011-11-08 data ir jame nurodytas terminas prievolėms pagal kreditavimo sutartį įvykdyti – iki 2011-11-23 (b. l. 35). Nurodytas pranešimas buvo įteiktas per pasiuntinių paštą skolininkei M. G. pasirašytinai jos gyvenamosios vietos adresu ne vėliau kaip 2011-11-09 (b. l. 36). Todėl atmestini apelianto ir jo atstovo pateikti argumentai, kad nurodytas banko pranešimas skolininkus pasiekė tik 2011-11-18. Kredito gavėjų sistemingas prievolių nevykdymas laikytina esminiu kreditavimo sutarties pažeidimu. Nors vartotojų teisių apsauga skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą, tačiau kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 str.), todėl nereiškia, kad vartotojai gali tam tikra apimtimi nevykdyti hipoteka užtikrintų prievolių ar naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad finansų sistemos stabilumas yra viešasis interesas, todėl griežtas paskolos sąlygų laikymasis, atsižvelgiant į kreditavimo verslo specifiką, turi esminę reikšmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje A.P. ir D.P. v AB DnB NORD bankas, bylos Nr. 3K-3-58/2012). Nagrinėjamu atveju skolininkams sistemingai nevykdant prievolės mokėti įmokas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, bankas įgijo teisę prieš laiką nutraukti pagrindinę sutartį bei pradėti priverstinio skolos išieškojimo procedūras iš įkeisto turto.
Nustačius, kad sutarties nutraukimo momentu skolininkų vykdytas sutartinių prievolių pažeidimas buvo tinkamai įvertintas kaip esminis sutarties pažeidimas ir nebuvo pakankamų duomenų apie galimą skolininkų mokumo atkūrimą bei tolesnį jų piniginių prievolių vykdymą iki sutarties nutraukimo, skolininkų vėliau, po sutarties nutraukimo vykdomi skolos mokėjimai gali tapti pagrindu naujam susitarimui atkuriant šalių nutrauktą sutartį, jeigu šalys suderintų dėl to bendrą valią, tačiau negali būti vertinami kaip aplinkybės, dėl kurių sutarties nutraukimas galėtų būti pripažintas neteisėtu.
Apeliantai atskirąjį skundą grindžia ir tuo, kad pradelsta skola bankui sudarė neženklią visos suteiktos paskolos dalį, todėl taikytina CK 6.209 str. 4 d. nuostata, o sutarties nutraukimas pripažintina nepagrįstu. Nustatant sutarties pažeidimo pobūdį, vertintinas ne tik pradelstos sumos dydis, bet ir kitų svarbių aplinkybių, leidžiančių spręsti dėl pagrindo vienašališkai nutraukti sutartį buvimą, visuma. Iš pateikto J. G. kredito grąžinimo ir palūkanų mokėjimo grafiko matyti, kad kredito sutarties pažeidimai prasidėjo nuo 2009-07-15 ir reguliariai tęsėsi per visą laikotarpį iki kredito sutarties nutraukimo. Toks sistemingas prievoles pažeidžiantis skolininkų elgesys duoda pagrindą kreditoriui nesitikėti, kad sutartis bus tinkamai vykdoma ateityje. Bankas negali būti įpareigojamas delsti ir nenutraukti sutarties, kol susidarys pagal skolininkų vertinimą ženkli pradelstų sutartinių prievolių dalis visos paskolos mastu, kadangi pusės metų ar ilgesnio termino vykdyti sutartį pradelsimo pateisinimas nenutraukiant sutarties būtų neprotingai ilgas. Nagrinėjamu atveju prisiimtų finansinių įsipareigojimų bankui pagal sudarytą kreditavimo sutartį skolininkai neįvykdė, su banku neatsiskaitė santykinai ilgą laiką, sutarties nutraukimo momentu kreditorius turėjo pakankamai duomenų apie skolininkų prievolių nevykdymą ir skolininkai niekaip nepašalino kreditoriaus pagrįstos abejonės dėl tokio nevykdymo tolesnės trukmės, kreditorius tinkamai sutarties pažeidimą įvertino kaip esminį sutarties pažeidimą, todėl, realizuodamas jam, kaip hipotekos kreditoriui CK 4.192 str. 1 d., CPK 558 str. suteiktas teises, pagrįstai kreipėsi į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyrių dėl skolos išieškojimo iš jam įkeisto turto, o skundžiama teismo nutartis yra iš esmės teisėta ir pagrįsta, netgi konstatavus, kad aukščiau nurodyta kredito sutarties 13.1 p. nuostata nepagrįstai ir neteisėtai teismo savo iniciatyva nebuvo pripažinta negaliojančia.
Dėl to atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti arba naikinti skundžiamą teismo nutartį (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Kreditorius Nordea Bank Finland Plc prašo, atmetus atskirąjį skundą, jo naudai priteisti patirtas išlaidas advokato pagalbai, patirtas apeliacinės instancijos teisme – 3 067,35 Lt, kurias patvirtina 2012-01-24 ir 2012-10-24 sąskaitos-faktūros bei atitinkami išrašai iš banko sąskaitų. Šis kreditoriaus prašymas tenkinamas iš dalies. LR Teisingumo ministro 2004 04 02 įsakymu Nr.1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ 8.11 p. numatyta, kad už atsiliepimą į apeliacinį skundą rekomenduojamas priteisti užmokestis už advokato teikiamas paslaugas yra 1.5 MMA, t.y. 1200 Lt. Todėl tokio dydžio atstovavimo išlaidos iš skolininkų kreditoriui ir priteisiamos (CPK 93 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 str., 337 str. 1 dalies 1 p., teismas
nutarė:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 6 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš solidariai J. G. ir M. G. 1200 Lt bylinėjimosi išlaidas Nordea Bank Finland Plc. naudai.