Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė rašytinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos dėl žalos atlyginimo (tretieji suinteresuoti asmenys Valstybinis turizmo departamentas prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, BUAB „Freshtravel“ (bankroto administratorius UAB „VALDSITA“).

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje keliamas Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės už jos institucijos veiksmais padarytą žalą klausimas.

Remiantis bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, tarp R. P. (užsakovė) ir UAB „Freshtravel“ 2014 m. lapkričio 11 d. buvo sudaryta paslaugų teikimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini)kelionei į (duomenys neskelbtini) (toliau – Paslaugų sutartis). Šioje sutartyje nurodyta, jog į kelionę kartu su R. P. 2015 m. gegužės 10-16 d. vyks ir A. K. (b. l. 9-12). R. P. 2014 m. lapkričio 4 d. mokėjimo nurodymu Nr. 343 į UAB „Cherry Media LT“ sąskaitą pervedė 1798,00 Lt sumą. Mokėjimo paskirtyje nurodė: „Beta.lt order# (415136713)“ (b. l. 13). Tačiau kelionė neįvyko, nes UAB „Freshtravel“ tapo nemoki.

Valstybinis turizmo departamentas 2014 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. V-256 „Dėl kelionių organizatoriaus pažymėjimo galiojimo sustabdymo“ sustabdė pažymėjimo Nr. 13769, patvirtinančio, kad UAB „Freshtravel“ atitinka kelionių organizatoriui keliamus reikalavimus ir gali teikti atitinkamas kelionių organizatoriaus paslaugas, galiojimą (b. l. 85).

Valstybinis turizmo departamentas 2014 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. V-274 „Dėl kelionių organizatoriaus pažymėjimo galiojimo panaikinimo“ panaikino pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtinančio, kad UAB „Freshtravel“ atitinka kelionių organizatoriui keliamus reikalavimus ir gali teikti atitinkamas kelionių organizatoriaus paslaugas, galiojimą nuo 2014 m. lapkričio 29 d. (b. l. 86).

Valstybinis turizmo departamentas 2014 m. lapkričio 14 d. raštu Nr. SD-1600 „Dėl galimai neteisėtos UAB „Freshtravel“ veiklos“ kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą dėl galimai neteisėtai vykdomos UAB „Freshtravel“ veiklos (b. l. 87-88).

ERGO Insurance SE Lietuvos filialas 2015 m. rugsėjo 9 d. pareiškėjai pervedė 25,81 Eur dydžio draudimo išmoką dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų (b. l. 119). Likusi už kelionę sumokėta suma pareiškėjai grąžinta nebuvo.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

CK 6.249 straipsnio 1 dalyje turtinė žala apibrėžta kaip asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jei nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Šio kodekso 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę.

Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtu aktu CK 6.271 straipsnio 3 dalies prasme laikomas ir neteisėtas veiksmas, ir neveikimas, kurie tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ar interesams. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) privalo būti tenkinamas tik nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą (vilkinimą atlikti veiksmus), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

Pareiškėjos skundo pagrindas yra tai, jog atsakovė Lietuvos Respublika į nacionalinę teisę netinkamai perkėlė 1990 m. birželio 13 d. Europos Tarybos Direktyvos Nr. 90/314/EEB 7 straipsnio nuostatas ir neužtikrino, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, pateiktų pakankamas garantijas, jog įmokėti pinigai bus grąžinti, dėl ko pareiškėja patyrė turtinę žalą, kurią skundo rezoliucinėje dalyje įvardijo kaip skolą.

Direktyvos 7 straipsnyje buvo įtvirtinta nuostata, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas. Direktyvos 8 straipsnyje nurodyta, jog valstybės narės gali priimti arba pateikti griežtesnes vartotojų teisių gynimo nuostatas šios direktyvos taikymo srityje.

Be to, Direktyvos 7 straipsnyje numatytas įpareigojimas pasiekti tam tikrą rezultatą, t. y. užtikrinti kelionių paketo pirkėjų teisę į garantuotą sumokėtų pinigų grąžinimą ir repatriaciją kelionių organizatoriaus nemokumo ar bankroto atveju, taip pat tai, kad šia garantija vartotojas bus apsaugotas nuo nemokumo, nesvarbu, dėl kokių priežasčių, padarinių (1999 m. birželio 15 d. ESTT sprendimo Rechberger ir kt., C?140/97, EU:C:1999:306, 74 p.). Tokį Direktyvos 7 straipsnio aiškinimą patvirtina ir ja siekiamas tikslas – užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį (žr. minėto ESTT sprendimo Dillenkofer ir kt. 39 p.).

Pažymėtina, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis).

Nagrinėjamoje administracinėje byloje, kurioje ginčui aktualios faktinės aplinkybės yra iš esmės analogiškos, taip pat yra teisinis pagrindas daryti išvadą, kad nacionaliniais teisės aktais akivaizdžiai nebuvo užtikrinta Direktyvos garantuojama turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimą kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, apsauga. Atsakovo teiginys, kad Ūkio ministerija nėra gavusi jokių kompetentingų Europos Sąjungos institucijų ar Teisingumo Teismo sprendimų, kurie konstatuotų, kad Lietuvos Respublika netinkamai į nacionalinę teisę perkėlė Direktyvą, teismo nuomone, negali būti laikoma tinkamo Direktyvos 90/314 perkėlimo į nacionalinę teisę patvirtinimo pagrindu. Taigi, valstybė narė šiuo atveju neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos, o tai leidžia teigti, kad buvo padarytas pakankamai rimtas Europos Sąjungos teisės pažeidimas, už kurį valstybei kyla atsakomybė (iš esmės analogiškos pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017-06-13 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2060-624/2017).

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareigą nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą valstybė vykdė netinkamai, kadangi nustatytas nacionalinis reguliavimas neužtikrino visiško patirtų nuostolių atlyginimo. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad nacionaliniais teisės aktais akivaizdžiai nebuvo užtikrinta Direktyvos garantuojama turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimą kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėja patyrė nuostolių, kuriuos valstybė turi atlyginti.

Atsakovo atstovo ir trečiojo suinteresuoto asmens pozicija, kad pareiškėjos reikalavimas dėl neįvykusios kelionės patirtų nuostolių atlyginimo pirmiausia turi būti išnagrinėtas bankroto byloje, taip pat yra nepagrįsta.

Minėta, kad būtent valstybei narei kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, ir atlyginti žalą už Direktyvos neįgyvendinimą (žr. Teisingumo Teismo 1991 m. lapkričio 19 d. sprendimą sujungtose bylose C-6/90 ir C-9/90 tarp Andrea Francovich ir Italijos Respublikos ir tarp Danila Bonifaci ir kt. ir Italijos Respublikos; 1996 m. kovo 5 d. sprendimą sujungtose bylose C-46/93 ir C-48/93 tarp Brasserie du p?cheur SA ir Vokietijos Federacinės Respublikos bei tarp The Queen ir Secretary of State for Transport, ex parte: Factortame Ltd ir kt. Brasserie). Šiuo atveju akivaizdu, kad tokią pareigą valstybė vykdė netinkamai, kadangi nustatytas nacionalinis reguliavimas neužtikrino visiško patirtų nuostolių atlyginimo. Taip pat šiuo atveju nėra svarbūs kelionės organizatoriaus veiksmai, dėl kurių jis tapo nemokus. Šiuo klausimu 1999 m. birželio 15 d. sprendimo Rechberger ir kt. (C-140/97, Rink. p. I-3499) 74 punkte Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad Direktyvos 7 straipsnyje nustatytas įpareigojimas pasiekti tam tikrą rezultatą, t. y. užtikrinti kelionių paketo pirkėjų teisę į garantuotą įmokėtų lėšų kompensavimą ir repatriaciją kelionės organizatoriaus nemokumo ar bankroto atveju, taip pat kad šia garantija siekiama apsaugoti vartotoją nuo nemokumo, nesvarbu dėl kokių priežasčių, padarinių. Remdamasis šiais samprotavimais Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad tokios aplinkybės, kaip neatsargus kelionių organizatoriaus elgesys arba ypatingų ar nenumatytų aplinkybių atsiradimas, negali būti kliūtis kompensuoti įmokėtas lėšas ir repatrijuoti vartotoją pagal Direktyvos 90/314 7 straipsnį (žr. minėto sprendimo Rechberger ir kt. 75 ir 76 punktus). Be to, tokį Direktyvos 90/314 7 straipsnio aiškinimą patvirtina jos siekiamas tikslas – užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį (žr. Teisingumo Teismo 1996 m. spalio 8 d. sprendimo Dillenkofer ir kt., C-178/94, C-179/94 ir C-l88/94-C-190/94, Rink. p. 1-4845 39 punktą). Teisingumo Teismas nurodė, kad Direktyvos 90/314 7 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad į jo taikymo sritį patenka atvejis, kai kelionės organizatorius tapo nemokus dėl savo apgaulingų veiksmų.

Dėl turtinės žalos dydžio ir jo pagrindimo

Iš bylos medžiagos matyti, kad tarp R. P. (užsakovas) ir UAB „Freshtravel“ sudaryta paslaugų teikimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) kelionei į (duomenys neskelbtini). Pareiškėja sutartyje nurodyta kaip vienas iš į kelionę vykstančių asmenų (b. l. 9). Paslaugų sutartis šalių nepasirašyta. Kaip matyti, pareiškėja tiek 2014 m. .lapkričio 4 d. mokėjimą pagal sutartį, tiek ir Paslaugų sutarties sudarymo veiksmus atliko elektroninėje erdvėje. Iš paslaugų sutarties teksto matyti, jog sandorio šalys gali būti aiškiai identifikuojamos, kas savaime neleidžia teigti, jog sutartis laikytina nesudaryta (CK 1.73 straipsnio 2 dalis, 1.76 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad CK 6.192 straipsnyje įtvirtinta, jog sutarties formai taikomos CK 1.71–1.77 straipsnių taisyklės, reglamentuojančios sandorių formą. CK 1.73 straipsnyje išvardyti atvejai, kada sandoriai turi būti sudaryti paprasta rašytine forma. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog šis sąrašas nėra baigtinis, nes kitos CK normos ir įstatymai gali nustatyti privalomą rašytinę formą ir kitiems sandoriams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-377/2009). Vienu iš tokių atvejų yra laikytina turizmo paslaugų teikimo sutartis, kurios formą reglamentuoja Turizmo įstatymo 2 straipsnio 35 punktas. Tačiau įstatymo reikalaujamos formos nesilaikymas daro sandorį negaliojantį tik tuo atveju, kai toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatyme (CK 1.93 straipsnio 1 dalis), tačiau Turizmo įstatyme nėra tokio imperatyvaus nurodymo. Tai reiškia, jog nesant tokio imperatyvaus nurodymo, sandorio formos nesilaikymas reikštų tik tai, jog sudarytas sandoris lieka galioti, tačiau, kilus ginčui dėl sandorio sudarymo, įstatymas riboja įrodymų leistinumą – sandorio šalis neturi teisės tokio sandorio sudarymo įrodinėti liudytojų parodymais (CK 1.93 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjimu atveju, pastaroji įstatymo norma teisiškai nėra aktuali ginčui, todėl teismas daro išvadą, jog sandorio sudarymo faktą pareiškėja įrodė leistinais rašytiniais įrodymais, kurie patvirtina, jog pareiškėjai fiziškai pasirašyti Paslaugų sutarties objektyviai nebuvo reikalinga. Dėl to teismas pripažįsta nepagrįstu Ūkio ministerijos argumentą, kad ginčo Paslaugų sutarties šalys turėjo ginčo sutartį pasirašyti, o nesant rašytinės sutarties, ji traktuotina kaip nesudaryta, kas reikštų, jog tarp šalių nesusiklostė paslaugų teisiniai santykiai.

Priešingai, siekiant nustatyti Paslaugų sutarties sudarymo faktą, negalima ignoruoti ir šalių suderintų tarpusavio ketinimų, valios tokią sutartį sudaryti, negalima neatsižvelgti į sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes. Šių aplinkybių neigimas ir įrodinėjimas, kad Paslaugų sutartis nebuvo sudaryta, reikštų nesąžiningumą pareiškėjos atžvilgiu. Teismas vertina, kad byloje pakanka duomenų daryti išvadą, jog Paslaugų sutarties šalys aiškiai išreiškė valią sudaryti šią sutartį. CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarčių laisvės principas reiškia, kad civilinių teisinių santykių dalyviai patys sprendžia sudaryti sutartį ar ne. Šis principas taip pat reiškia, kad sudaroma sutartis turi atitikti sutarties šalių valią. Bet kokie veiksmai, lemiantys sutarties šalių valios trūkumą (suklydimas, apgaulė, spaudimas, grasinimas ir kt.), sukelia sutarties negaliojimą. Sutarties laisvės principas reiškia ir šalių laisvę savanoriškai nustatyti sutarties formą ir turinį, išskyrus, kai tai reglamentuoja imperatyviosios teisės normos ar tam tikrų sąlygų reikalauja gera moralė, viešoji tvarka ir kiti teisės principai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-377/2009). Vertinti, jog Paslaugų sutarties šalys, savanoriškai nustatydamos sutarties formą, kaip nors pažeidė gerą moralę, viešąją tvarką ar kitus teisinius imperatyvus, teismas neturi jokio pagrindo.

Taip pat nepagrįsti argumentai, jog pareiškėjos atlikti mokėjimai į UAB „Cherry Media LT“ banko sąskaitą nepatvirtina mokėjimų pagal Paslaugų sutartį ir nelaikomi tinkamais įrodymais, pagrindžiančiais, jog Paslaugų sutarties kaina buvo sumokėta UAB „Freshtravel“ naudai, kadangi UAB „Cherry Media LT“ nėra Paslaugų sutarties šalis. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėja 2014 m. lapkričio 4 d. į UAB „Cherry Media LT“ sąskaitą už kelionę pervedė 520,74 Eur (1798 Lt) (mokėjimo paskirtis „Beta.lt order# (415136713)“. Ši pareiškėjos pervesta suma sutampa su Paslaugų sutarties kaina ir dėl to ginčo byloje nėra.

Iš viešai prieinamų Valstybės įmonės Registrų centras teikiamų Juridinių asmenų registro duomenų matyti, jog juridinis asmuo UAB „Beta Media“ (juridinio asmens kodas 302527342) UAB „Beta.lt“ pavadinimu buvo įregistruotas 2010 m. liepos 9 d., o 2013 m. rugsėjo 6 d. UAB „Beta.lt“ pavadinimas pakeistas į UAB „Chery Media LT“. 2015 m. rugsėjo 23 d. UAB „Chery Media LT“ pavadinimas pakeistas į UAB „Beta Media“. Taigi, UAB „Beta.lt“ ir UAB „Chery Media LT“ istoriškai veikė kaip tas pats juridinis asmuo. Būtent todėl aukščiau minėtame pareiškėjos 2014 m. lapkričio 4 d. mokėjimo nurodyme Nr. 343 gavėju nurodyta UAB „Chery Media LT“, o mokėjimo paskirtyje nurodyta „Beta.lt order# <...>“.

Turizmo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje turizmo paslaugų teikimo sutartys dėl organizuotų turistinių kelionių tarp kelionių organizatoriaus, veikiančio tiesiogiai arba per kelionių pardavimo agentus, ir turisto sudaromos vadovaujantis standartinėmis turizmo paslaugų teikimo sutarčių sąlygomis. Taigi, pagal įstatymą, Paslaugų sutartis galėjo būti sudaroma ne tik tiesiogiai su UAB „Freshtravel“, bet ir per kelionių pardavimo agentą, atitinkamai ir mokėjimai už pareiškėjos turistinę kelionę galėjo būti atliekami ne tiesiogiai UAB „Freshtravel“, bet ir kelionių pardavimo agentui, kuris, nebūdamas Paslaugų sutarties šalimi, veikė UAB „Freshtravel“ naudai.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismui nekyla abejonių, jog pareiškėja 2014 m. lapkričio 4 d. mokėjimo nurodymu Nr. 343 pervedė 520,74 Eur (1798 Lt) sumą į UAB „Chery Media LT“ banko sąskaitą kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ naudai už internetiniame portale www.beta.lt užsakytą kelionę į Turkiją. Paslaugų sutarties sudarymo tinkamą formą bei pagal sutartį atlikto mokėjimo tinkamumą pagrindžia ir tai, jog pareiškėja, Paslaugų sutarties neįvykdymo iš UAB „Freshtravel“ pusės pagrindu, kompetentingo teismo buvo įtraukta į UAB „Freshtravel“ kreditorių sąrašą.

Pareiškėja skunde nurodo, kad gavo draudimo išmoką, kurios suma lygi 19,98 Eur. Šioms aplinkybėms patvirtinti ji pateikė 2015 m. sausio 2 d. UAB „Cherry Media Lt“ mokėjimo nurodymo Nr. 114 19,98 Eur sumai kopiją. Mokėjimo nurodyme skiltyje „Mokėjimo paskirtis“ nurodyta: „Grąžinimas už kuponą: (duomenys neskelbtini) Akcija: (duomenys neskelbtini)“ (b. l. 14). Teismo vertinimu, šis dokumentas nepatvirtina draudimo išmokos pagal Laidavimo draudimo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos aprašą, išmokėjimo fakto. Šiame mokėjimo nurodyme nurodytos sumos laikyti kitokio pobūdžio kompensacija už neįvykusią kelionę, taip pat nėra pagrindo (neatitinka kuponų numeriai). Kaip buvo nustatyta byloje, 25,81 Eur dydžio draudimo išmoką mokėjimo nurodymu pareiškėjai pervedė ne UAB „Cherry Media Lt“, o Ergo Insurance SE Lietuvos filialas (b. l. 119). Todėl teismas įvertinęs sumą, sumokėtą už kelionę (520,74 Eur), ir išmokėtą kompensacijos dydį (25,81 Eur), daro išvadą, kad pareiškėjai liko negrąžinta 494,93 Eur (520,74 Eur - 25,81 Eur), t. y. didžioji dalis patirtų išlaidų dėl kelionės paketo įsigijimo. Teismui konstatavus faktą, kad Lietuvos valstybėje nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos tikslų, susijusių su turistų teisių apsauga kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, yra pagrindas šią sumą kaip turtinės žalos atlyginimą priteisti pareiškėjai.

Pareiškėja prašo priteisti 5 proc. metinių procesinių palūkanų. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją, tokio pobūdžio bylose, t. y. bylose dėl žalos, padarytos valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, atlyginimo, priteisiamos penkių procentų dydžio metinės palūkanos (pvz., 2010-12-02 sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-2195/2010, 2011-12-08 nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3550/2011, 2012-06-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1673/2012), todėl, vadovaujantis CK 6.2. straipsnyje, 6.37 straipsnio 2 dalyje ir 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjai iš atsakovės priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos. Bylos iškėlimo teisme diena yra skundo priėmimo teisme diena (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-06-08 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2012). Nagrinėjamu atveju skundas priimtas 2017 m. lapkričio 13 d., todėl nuo šios dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą.

Pareiškėja teismo prašo priteisti šioje byloje patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjos skundą patenkinus iš dalies, remiantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, ji įgijo teisę į dalį bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Byloje nustatyta, kad kreipdamasi į teismą pareiškėja sumokėjo 20 Eur žyminį mokestį (b. l. 8), kurį prašo priteisti iš atsakovo atstovo, tačiau kaip pagrįstai nurodė atsakovės atstovas, pareiškėjos skundas, remiantis ABTĮ 36 straipsnyje 1 dalies 10 punktu, yra neapmokestinamas žyminiu mokesčiu. ABTĮ 38 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyta, kad sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis grąžinami, kai žyminis mokestis sumokėtas už skundą (prašymą, pareiškimą), kuris žyminiu mokesčiu neapmokestinamas. Atsižvelgdamas į aukščiau nustatytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad yra pagrindas grąžinti pareiškėjai 20 Eur žyminį mokestį.

Pareiškėja nepateikė kitų įrodymų, pagrindžiančių šioje byloje jos turėtas bylinėjimosi išlaidas, todėl jos prašymo nėra pagrindo spręsti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjos R. P. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti R. P. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 494,93 Eur (keturis šimtus devyniasdešimt keturis eurus ir devyniasdešimt tris euro centus) turtinei žalai atlyginti bei 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2017 m. lapkričio 13 d.

Kitą pareiškėjos skundo dalį atmesti.

Grąžinti pareiškėjai R. P. 2017 m. lapkričio 7 d. sumokėtą 20 (dvidešimt eurų) žyminį mokestį.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.