- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-07-01
- Bylos Nr.
- 1A-458-195/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-57-1-00717-2014-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Rezultatas
- Nutartis: Apeliacinis skundas atmestas.
- Teisėjai
- Artūras Šumskas (pirm.), Regina Pocienė, Stasys Punys
- Nuteistasis
- D. L.
Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Artūro Šumsko, teisėjų Reginos Pocienės, Stasio Punio,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 30 d. nuosprendžio, kuriuo D. L. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 227 straipsnio 4 dalį 20 MGL (753,20 Eur) dydžio bauda.
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. L. nuteistas už tai, kad jis 2014 m. gegužės 7 d., apie 17.46 val. (duomenys neskelbtini), šalia policijos tarybinio automobilio „VW Jetta“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) įdėjo 50 Lt (14, 48 Eur) nominalo kupiūrą į automobilio dokumentus bei pasakė „susitarkim, pažiūrėkit į dokumentų turinį ir kad viskas greičiau baigtųsi, nes labai skubu“ ir „imkit dokumentus, pažiūrėkit jų turinį ir greičiau mane paleiskite“, davė 50 Lt (14, 48 Eur) kyšį valstybės tarnautojams - (duomenys neskelbtini) AVPK KPV Kelių patrulių rinktinės vyriausiajai patruliai E. Č. ir vyriausiajam patruliui S. S., siekdamas paperkamų valstybės tarnautojų neteisėto neveikimo vykdant įgaliojimus, t. y. kad jis nebūtų patrauktas administracinėn atsakomybėn už padarytą administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 123 straipsnio 1dalį (transporto priemonių vairavimo tvarkos pažeidimas). T. y. tiesiogiai davė mažesnės negu 1 MGL vertės kyšį valstybės tarnautojui, siekdamas paperkamo valstybės tarnautojo neteisėto neveikimo vykdant įgaliojimus.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis D. L. prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 30 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį - jį išteisinti. Netenkinus jo pirmojo prašymo, prašo nuosprendį pakeisti - sumažinti paskirtos baudos dydį.
Apeliantas skunde nurodo, kad nuosprendis yra visiškai nepagrįstas, nes teismas, nagrinėdamas bylą, pažeidė baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, teismo padarytos išvados yra prieštaringos, neparemtos byloje esančias įrodymais. Ape1ianto nuomone, teismas pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nes rėmėsi tik įrodymais, naudingais kaltinimui, tačiau be jokių motyvų atmėtė tuos įrodymus, kurie jam pateiktus kaltinimus paneigia.
Nurodo, kad kelių patruliams kyšio duoti nesiūlė ir 50 Lt kyšio nedavė, 50 Lt kupiūra atsitiktinai buvo tarp dokumentų, kuriuos pateikė pareigūnui pagal jo reikalavimą. Įvykio dieną, t. y, 2014 m. gegužės 7 d., prieš tai, kai buvo sustabdytas Kelių patrulių, formino savo automobilio (duomenys neskelbtini) Kasko draudimą, už draudimą mokėjo grynais pinigais, draudimo darbuotoja sutvarkė draudimo dokumentus ir atidavė grąžą grynais pinigais 50 Lt kupiūra. Pareigūno reikalavimu jis pateikė dokumentus, tarp kurių ir buvo užsilikusi 50 Lt kupiūra. Savo pirminiame paaiškinime, kurį rašė pristatytas į policiją, apeliantas nurodė minėtas aplinkybes, tačiau teismas šiuos jo parodymus vertino kritiškai, kaip neobjektyvius, nenuoseklius, neatitinkančius faktinių bylos aplinkybių. Tokia teismo išvada, apelianto nuomone, yra nepagrįsta. Apklausta teisme ape1ianto sutuoktinė R. B. – L. parodė, kad su juo buvo nuvažiavusi į draudimo kompaniją, kur jis pateikė 250 Lt už draudimą, draudimo brokerė paprašė paieškoti smulkesnių pinigų, jis davė monetomis, o brokerė grąžino 50 Lt. Apklausta draudimo įmonės darbuotoja V. V. parodė, kad 2014 m. gegužės 7 d. draudė apelianto automobilį, ir kad jam grąžino 50 Lt kupiūrą bei dokumentus.
Apeliantas skunde pažymėjo, kad iš esančių byloje rašytinių įrodymų: draudimo po1iso ir kasos pajamų orderio kvito, matyti, jog 2014 m. gegužės 7 d. buvo draudžiamas automobilis (duomenys neskelbtini) (valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) už draudimą jis sumokėjo 214,02 Lt. Minėti įrodymai (liudytojų parodymai, rašytiniai įrodymai) akivaizdžiai patvirtina jo parodymus, kaip tarp pareigūnui duotų dokumentų atsitiktinai atsirado 50 Lt kupiūra. Apelianto manymu, teismas turėjo atsižvelgi į nenuoseklius ir prieštaringus pareigūnų S. S. ir E. Č. parodymus. Ikiteisminio tyrimo pradžioje S. S. teigė, jog matė kaip jis įdėjo į dokumentus 50 Lt kupiūrą (b. l. 13-14). Po to S. S. teigė, jog nepastebėjo, iš kur jis išsitraukė 50 Lt kupiūrą (b. l. 15-16), nors vėliau parodė, kad jis (apeliantas), stovėdamas prie tarnybinio automobilio, įdėjo vieną 50 Lt kupiūrą į automobilio registracijos liudijimą (b. l. 17 -18). Apklaustas teisme S. S. parodė, kad tik paėmęs dokumentus, tarp popierių pamatė 50 Lt kupiūrą. Liudytoja E. Č. pirmą kartą apklausta ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad prie jų vairuotojas bandė susitarti, jie dar kartąjį įspėjo, jis prie jų į dokumentus įdėjo 50 Lt kupiūrą (b.1. 7). Vėliau apklausta E. Č. teigė, jog D. L. bandė susitarti su jos kolega, kad išvengtų administracines atsakomybes; kaip tas susitarimas skambėjo ji nepamena; kaip D. L. automobilio dokumentuose atsidūrė 50 Lt kupiūra, ji nežino, nematė (b. l. 8-9). Apklausta teisme E. Č. taip pat teigė, jog nematė, kaip atsirado 50 Lt kupiūra dokumentuose. Apelianto nuomone, teismas priimant apkaltinamąjį nuosprendį negalėjo vadovautis nenuosekliais ir prieštaringais liudytojų S. S. ir E. Č. parodymais.
Apeliantas skunde teigia, kad policijos pareigūno įvykio aplinkybių subjektyviniu vertinimu (jo (apelianto ) prašymą nebausti, pareigūnas traktavo kaip bandymą jį papirkti), negali būti grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis. Mano, kad šioje byloje nėra neginčijamų įrodymų, patvirtinančių jo kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, todėl teismas turėjo priimti išteisinamąjį nuosprendį.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismui nusprendus, kad jam (apeliantui) pareikštas kaltinimas pasitvirtino, mano, kad teismas paskyrė akivaizdžiai per griežtą bausmę. Teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad jis yra vedęs, neteistas, charakterizuojamas teigiamai, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, jo veika kvalifikuota kaip baudžiamasis nusižengimas, todėl 20 MGL dydžio bauda yra per griežta.
Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė – skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus bei teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistojo D. L. kaltės padarius baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 227 straipsnio 4 dalyje bei paskyrė teisingą bausmę.
Dėl BK 227 straipsnio 4 dalies
Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 straipsnio 4 dalis). Įrodymai vertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nurodyta, jog teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, tačiau visais atvejais gauti duomenys vertinami bendrame bylos kontekste. Visų įrodymų – pirminių ir išvestinių, tiesioginių ir netiesioginių – visuma turi sudaryti logikos dėsniams neprieštaraujančią grandinę. Tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nepalankų sprendimą apeliantui, neįrodo, kad teismo išvados neteisingos.
Pagal BK 227 straipsnio 4 dalį atsako tas asmuo, kuris tiesiogiai arba netiesiogiai pasiūlė, pažadėjo ar susitarė duoti arba davė mažesnės negu 1 MGL vertės kyšį valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui arba trečiajam asmeniui už pageidaujamą valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens teisėtą arba neteisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus. Taigi papirkimas objektyviai reiškiasi bent vieno iš alternatyvių veiksmų padarymu: kyšio pasiūlymu, pažadu jį duoti, susitarimu duoti kyšį ar jo davimu. Kyšį žadama, siūloma duoti ar jis duodamas už pageidaujamą valstybės tarnautojo (jam prilyginto asmens) teisėtą arba neteisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus. Kvalifikuojant asmens veiksmus pagal BK 227 straipsnį, esminę reikšmę turi ne tai, kieno naudai siūloma, žadama, susitariama duoti kyšį ar jis yra duodamas (pvz., pinigai, kitos turtinės vertybes) – ar pačiam valstybės tarnautojui (jam prilygintam asmeniui), ar per valstybės tarnautoją kitam fiziniam, juridiniam asmeniui, o tai, ko siekiama tokiais veiksmais.
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad sprendžiant asmens kaltumo dėl papirkimo (BK 227 straipsnis) klausimą reikia įvertinti ne tik tai, kaip atitinkamus tokio asmens (papirkėjo) veiksmus (pvz., perdavimą valstybės tarnautojui tam tikros pinigų sumos) suprato valstybės tarnautojas (jam prilygintas asmuo), bet ir nustatyti šio asmens ketinimą papirkti valstybės tarnautoją (jam prilygintą asmenį). Būtent turi būti įrodyta, kad papirkėjas suvokia, jog jis valstybės tarnautojui neteisėtai duoda pinigus (kitas turtines vertybes) už tai, kad šis veiktų (neveiktų) jo naudai, ir nori, kad valstybės tarnautojas priimtų kyšį bei patenkintų jo interesus. BK 227 straipsnyje numatyta nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia.
Žemesnės instancijos teismas
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad kaltinime nurodytoje vietoje ir laiku buvo sustabdytas D. L. vairuojamas automobilis (duomenys neskelbtini) (valstybinis numeris (duomenys neskelbtini)), įtarus, kad automobilio priekinių bei šoninių langų pralaidumas neatitinka KET reikalavimų. Šiam faktui pasitvirtinus, policijos pareigūnas S. S. paprašė vairuotojo pateikti dokumentus, paėmė tik vairuotojo pažymėjimą, o kitus dokumentus grąžino bei pasakė vairuotojui eiti į tarnybinį automobilį. D. L., siekdamas, kad nebūtų surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už nustatytą teisės pažeidimą, būdamas šalia policijos tarnybinio automobilio „VW Jetta“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) įdėjo 50 Lt nominalo kupiūrą į automobilio dokumentus, kuriuos neprašomas padavė policijos pareigūnui. Duodamas dokumentus pasakė „susitarkim, pažiūrėkit į dokumentų turinį ir kad viskas greičiau baigtųsi, nes labai skubu“ ir „imkit dokumentus, pažiūrėkit jų turinį ir greičiau mane paleiskite“. 50 Lt nominalo kupiūra buvo įdėta į automobilio registracijos liudijimą. Prieš paduodamas dokumentus su įdėta 50 Lt nominalo kupiūra vairuotojas buvo įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės.
Pirmosios instancijos teismas D. L. kaltę grindė liudytojų S. S., E. Č., B. B.-L. parodymais, paties kaltinamojo parodymais kiek jie neprieštarauja byloje nustatytiems faktams, daiktų, dokumentų pateikimo protokolu, administracinės teisės pažeidimo protokolu bei nutarimu, akistatų protokolais ir kita bylos medžiaga.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs baudžiamosios bylos medžiagoje esančius įrodymus, konstatuoja, kad apelianto teiginius, jog jis policijos pareigūnų papirkti nenorėjo, 50 Lt kupiūra atsitiktinai buvo tarp dokumentų, kuriuos pateikė pareigūnui pagal jo reikalavimą, priešingai nei nurodo apeliantas, nepatvirtina baudžiamojoje byloje esantys įrodymai, tarp jų ir liudytojų R. B.–L. bei V. V. parodymai. R. B.-L. teismui patvirtino, kad jos sutuoktinis (nuteistasis) policijos pareigūnui dokumentus padavė per du kartus. Pareigūnas žiūrėjo tik vairuotojo pažymėjimą, o kitus dokumentus grąžino. Kad policijos pareigūnas dokumentuose rado 50 Lt kupiūrą papasakojo sutuoktinis. Kas vyko sutuoktiniui nuėjus prie policijos automobilio ji nematė ir negirdėjo. Nurodė, kad 50 Lt kupiūra galimai liko po automobilio draudimo. Liudytoja V. V. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme aiškiai nurodė, prisimenanti, kad grąžino nuteistajam 50 Lt kupiūrą, tačiau nepatvirtino fakto, kad juos įdėjo tarp dokumentų, ar į automobilio registracijos liudijimą. Taigi, nei viena liudytoja nepatvirtino apelianto teiginio, kad 50 Lt kupiūra buvo automobilio registracijos liudijime dar iki jį pateikiant pareigūnui. Tuo tarpu pareigūnas S. S. viso proceso metu teigė matęs kaip nuteistasis įdėjo 50 Lt kupiūrą tarp dokumentų. Tačiau jis priešingai nei nurodo apeliantas, niekada neteigė matęs iš kur kupiūra buvo paimta. Todėl apelianto argumentai, kad S. S. parodymai buvo proceso metu nenuoseklūs ir prieštaringi, atmestini kaip nepagrįsti.
Aplinkybės, kad dar prieš paduodant dokumentus D. L. buvo įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės neneigia ir pats nuteistasis. Tačiau teigia, nesiūlęs pareigūnams susitarti, o tik prašęs surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą už kitą pažeidimą. Tai tvirtino ir akistatos metu. Mano, kad pareigūnas niekaip negalėjo jo pasiūlymo suprasti kaip siekio susitarti. Paneigdamas šiuos teiginius pirmosios instancijos teismas rėmėsi liudytojų S. S. bei E. Č. parodymais, iš kurių matyti, kad apeliantas net kelis kartus siūlė susitarti, kad nebūtų rašomas administracinio teisės pažeidimo protokolas bei primygtinai prašė pažiūrėti dokumentus, kuriuos pareigūnas jam buvo grąžinęs ir kuriuos pakartotinai padavė net neprašomas. Versiją, kad dokumentus padavė pareigūnui pareikalavus, pateikė tik apeliaciniame skunde. Be to, pats apeliantas teisme nurodė, kad prašė policijos pareigūnų nerašyti protokolo. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad pasiūlė pareigūnui surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą dėl kito pažeidimo; pareigūnas jį įspėjo, kad už kyšio davimą gresia baudžiamoji atsakomybė. Tada jis apsigalvojo ir nieko nesakydamas padavė likusius dokumentus. Taigi būtent paties nuteistojo veiksmai patvirtina jį siekus susitarti dėl administracinio teisės pažeidimo protokolo nesurašymo: nuteistasis pats nurodė, kad nenorėjo būti nubaustas antrą kartą dėl to paties teisės pažeidimo; prašė pareigūno nerašyti administracinio teisės pažeidimo protokolo už šį teisės pažeidimą; dokumentus, kuriuos policijos pareigūnas jam jau buvo grąžinęs, įdavė policijos pareigūnui neprašomas; 50 Lt kupiūra buvo įdėta ne tarp dokumentų, o į automobilio registracijos liudijimą. Visa tai rodo, kad D. L. aktyviais veiksmais siekė susitarti dėl pareigūno neteisėto neveikimo. Be to, pažymėtina, kad ir pinigų davimas siekiant, kad būtų surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už kitą teisės pažeidimą, nei nustatytas, yra laikomas papirkimu. Skirtumas šiuo atveju būtų tik tas, kad būtų siekiama neteisėto pareigūno veikimo.
Byloje nenustatyta policijos pareigūnų suinteresuotumo duoti melagingus parodymus, todėl apylinkės teismas pagrįstai šių liudytojų parodymus įvertino patikimais ir jais rėmėsi priimdamas nuosprendį. Tuo tarpu paties apelianto parodymai pagrįstai įvertinti kritiškai, kaip kaltinamojo gynybos pozicija.
Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog pinigai į transporto priemonės registracijos liudijimą buvo įdėti prie pareigūno akių ir jam paduoti, prašant nesurašyti administracinio teisės pažeidimo protokolo, o ne, kaip teigia nuteistasis, buvo šiame dokumente anksčiau. D. L. norėjo, jog policijos pareigūnas pasielgtų neteisėtai, t. y. nevykdytų jam pagal įstatymą priskirtų pareigų: nefiksuotų D. L. padaryto administracinio teisės pažeidimo, netaikytų jam už tai administracinės atsakomybės, esant pagrindui taip veikti ir to siekė.
Dėl bausmės
Apeliaciniu skundu prašoma sušvelninti paskirtą bausmę.
Pagal BK 227 straipsnio 4 dalį baudžiama bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu.
Už baudžiamąjį nusižengimą įstatyme numatyta bauda iki 50 MGL.
Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę atsižvelgė į bylos aplinkybes, padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltininko asmenybę, šeimos ir turtinę padėtį (dirba, neteistas, baustas administracine tvarka, darbo vietoje charakterizuojamas teigiamai), todėl nusprendė paskirti artimą vidurkiui sankcijoje už šį baudžiamąjį nusižengimą numatytą bausmę – 20 MGL baudą.
Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 2 dalimi, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Pagal BK 61 straipsnio 2 dalį teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, minėtų įstatymo nuostatų nepažeidė, tinkamai jomis vadovavosi ir priešingai nei nurodo apeliantas, atsižvelgė į visas apeliaciniame skunde išdėstytas aplinkybes: į tai, kad D. L. vedęs, turi šeimą, neteistas, charakterizuojamas teigiamai, nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Taip pat pirmosios instancijos teismas nenustatė D. L. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nes apeliantas dėl padarytos nusikalstamos veikos neprisipažino, nesigailėjo, nepadėjo išaiškinti šios veikos ir kt. Atsižvelgdama į išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, kad už šį baudžiamąjį nusižengimą paskirta mažesnė už bausmės vidurkį piniginė bausmė negali būti laikoma neteisinga ar per griežta.
Apibendrinat išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 30 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jo keisti nuteistųjų apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl skundai atmestini, o skundžiamas teismo nuosprendis, neperžengiant apeliacinių skundų ribų, pripažintinas teisėtu.
Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų
Byloje pateiktas Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti iš D. L. 23,16 Eur valstybės naudai antrinės teisinės pagalbos išlaidas.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš nuteistojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti (BPK 106 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog minėtos nuostatos galioja taip pat nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismuose.
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas, taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-46-895/2015 ir kt.).
Nagrinėjamoje byloje buvo paties nuteistojo surašytas apeliacinis skundas dėl pirmosios instancijos nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo. Jis pats dalyvavo bylą nagrinėjant apeliacine tvarka. Gynėjo paskirti neprašė. Pagal BPK 322 straipsnio 1 dalį, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra privalomas ir tai reiškia, kad nuteistųjų galimybės atsisakyti gynėjo yra ribotos. Nors nuteistajam ir nėra apribota teisė savo iniciatyva pasirinkti gynėją, tačiau būtina pažymėti, kad BPK 51 straipsnio 3 dalis numato pareigą, jog tokiu atveju kai gynėjo nėra pasikvietęs pats nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu nėra pakvietę kiti asmenys, ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ar teismas privalo išaiškinti įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam, kad paskirtos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgiant į įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo turtinę padėtį, išskyrus šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, gali būti išieškotos į valstybės biudžetą šio Kodekso nustatyta tvarka.
Atsižvelgiant į išdėstytą, Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti iš D. L. 23,16 Eur valstybės naudai antrinės teisinės pagalbos išlaidoms atlyginti netenkintinas, nes būtinos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimas iš D. L. paneigtų Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies c punkte ir BPK 44 straipsnio 8 dalyje numatytą kaltinamojo (nuteistojo) teisę.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo, netenkinti.