Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gražvydo Poškaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. Z. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nuosprendžio, kuriuo D. Z. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir LR BK) 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64 str. 1 d., 3 d., 4 d., šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009-09-02 nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 str. 1 d. paskirta 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės iš dalies pridedant 2009-09-02 nuosprendžiu paskirtą ir neatliktą bausmės dalį ir galutinė subendrinta bausmė D. Z. skirta 2 (dveji) metai 3 (trys) mėnesiai laisvės atėmimo, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. Z. pagal LR BK 178 str. 2 d. nuteistas už tai, kad 2011-05-20 apie 13.45 val. (duomenys neskelbtini), laiptinėje paskambinimui paėmė iš D. B. mobiliojo ryšio telefoną „Samsung C5212“ 270,00 Lt vertės su jame buvusia SIM kortele Tele2 „Pildyk“ 5,00 Lt vertės, ir pasišalino bei taip atvirai pagrobė nukentėjusiosios L. B. turto bendroje sumoje už 275,00 Lt.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas advokatas V. Juozelaitis nurodė, kad jo ginamasis D. Z. pripažįsta savo kaltę, dėl to apgailestauja ir prašo paskirti švelnesnę bausmę. Atsižvelgus į jo nuoširdumą ir į tai, kad grąžino nukentėjusiajai telefoną, prašo pakeisti nuosprendį ir paskirti švelnesnę bausmę.

Prokuroras Viktoras Roščenkovas nurodė, kad D. Z. apeliacinis skundas turėtų būti atmestinas, o nuosprendis paliktas nepakeistas. Mano, jog teismas tinkamai įvertino nusikalstamos veikos aplinkybes ir paskyrė tinkamą bausmės dydį.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Kadangi apeliantas nesutinka su nuosprendžiu tik dėl paskirtos bausmės dydžio, todėl kolegija, neišeidama už apeliacinio skundo ribų, patikrina pirmos instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą tik dėl klausimų, kurie keliami apeliaciniame skunde (LR BPK 320 str. 3 d.).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neindividualizavo skiriamos bausmės.

Vienas pagrindinių bausmės skyrimo principų, įtvirtintų LR BK 41 straipsnyje, yra bausmės teisingumo principas. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir kaltininko asmenybę. Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais.

Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą – atitinkančią padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko pavojingumą – bausmę, kurią paskirti yra išimtinė teismo kompetencija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-289/2011). Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, numatyti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje, reikalauja, kad teismas bausmę skirtų įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, nustatytos sankcijos ribose.

LR BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, skirdamas bausmę, teismas privalo atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą bei rūšį ir atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

LR BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama tada, kai kaltininkas prisipažįsta padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padeda išsiaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Šiai atsakomybę lengvinančiai aplinkybei nustatyti būtina konstatuoti vieną iš trijų alternatyvų: kaltininko prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir kaltininko nuoširdų gailėjimąsi, kaltininko prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir padėjimą išaiškinti nusikalstamą veiką, kaltininko prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir padėjimą išaiškinti ją darant dalyvavusius asmenis.

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas nustatė nuteistojo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, numatytas LR BK 59 str. 1 d. 2 p. ir nuosprendyje konstatavo, kad nuteistasis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Nors nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, jog jis atsiprašė nukentėjusiojo, tačiau, pažymėtina, jog pagal teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-428/2011), nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes (pavyzdžiui, atsiprašo nukentėjusiojo asmens, atlygina jam padarytą žalą ir pan.). Taigi, šiuo atveju, pirmosios instancijos teismas neprivalėjo nuteistojo atsiprašymo vertinti kaip atskiros atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kadangi atsiprašymas įrodo kaltinamojo nuoširdų gailėjimąsi, kuris ir yra vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė.

Apeliantas skunde taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog jis padėjo ikiteisminio tyrimo pareigūnams išaiškinti savo nusikalstamą veiką. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu apeliacinio skundo argumentu. Iš bylos medžiagos matyti, kad D. Z. tyrimo metu pilnai pripažino savo kaltę dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo ir paaiškino įvykio aplinkybes. Tokie nuteistojo veiksmai vertintini kaip prisipažinimas, o ne padėjimas išaiškinti nusikalstama veiką, kadangi nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės buvo nustatytos byloje ikiteisminio tyrimo pareigūnų surinktų įrodymų visuma.

LR BK 61 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas, skirdamas bausmę, turi atsižvelgti į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertinti kiekvienos aplinkybės reikšmę. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-181/2011).

Iš bylos medžiagos matyti, kad teismo sprendimą skirti nuteistajam realią laisvės atėmimo bausmę pirmiausia lėmė kaltinamojo asmenybės apibūdinimas (recidyvistas, anksčiau teistas, teistumas neišnykęs, baustas administracinėmis nuobaudomis, nedirba). Atsižvelgta tiek į atsakomybę lengvinančias aplinkybes, tiek ir į atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikalstamą veiką kaltinamasis padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog šiuo atveju tik realios laisvės atėmimo bausmės skyrimas atitinka baudžiamojo įstatymo (LR BK 54 straipsnis, 56 straipsnio 1 dalis, 61 straipsnis) reikalavimus. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo paskirta bausmės rūšimi, tačiau nesutinka su paskirtos bausmės dydžiu.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, D. Z. skyrė laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams. Kolegija sutinka su apelianto argumentu, jog pirmosios instancijos teismas jam paskyrė per griežtą bausmę. Bausmės paskirtis pagal LR BK 41 straipsnio 2 dalį yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą – visumą. Bausmės paskirties požiūriu teisingumo principas reiškia, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai veikai, atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog įvertinus visas nustatytas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes – nusikalstamos veikos pasekmes, veikos padarymo būdą bei į tai, kad nukentėjusioji nurodė, jog turtinė žala padaryta nebuvo šioje dalyje nuosprendis keistinas, per pusę sumažinant paskirtos laisvės atėmimo bausmės trukmę (LR BPK 328 str. 2 p.).

Atkreiptinas dėmesys, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendžio konstatuojamoje dalyje nurodyta, kad D. Z. 2009-09-02 nuosprendžiu paskirstą laisvės atėmimo bausmę atlieka nuo 2011-09-05. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų (62, 96 b. l.) D. Z. Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009-09-02 nuosprendžiu paskirtą bausmę atlieka ne nuo 2011‑09‑05, bet nuo 2011-08-26, t. y. bausmės atlikimo laikas skaičiuojamas ne nuo atvykimo į Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją, bet nuo sulaikymo ir atvykimo į Šiaulių tardymo izoliatorių.

Pažymėtina, jog Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011-11-18 nuosprendžiu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64 str. 1 d., 3 d., 4 d., paskirta bausmė subendrinta su Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009-09-02 nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 str. 1 d. paskirta 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme, iš dalies pridedant 2009-09-02 nuosprendžiu paskirtą ir neatliktą bausmės dalį. Šiaulių apygardos teisme buvo gautas Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos raštas (150 b. l.), kuriame nurodyta, jog D. Z. bausmės, paskirtos Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009-09-02 nuosprendžiu, atlikimo laikas baigiasi 2012‑02-25. Atsižvelgus į tai, kad paskelbus nuosprendį šioje byloje D. Z. bausmę, paskirtą Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009-09-02 nuosprendžiu, jau yra atlikęs, teismas konstatuoja, kad bendrinti šiuo nuosprendžiu ir 2009-09-02 nuosprendžiu paskirtas bausmes nėra pagrindo. Todėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011-11-18 nuosprendžio rezoliucinė dalis, kurioje atliktas subendrinimas pagal LR BK 64 str. 1 d., 3 d., 4 d., naikintina.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 str. 2 p., 332 straipsniu,

nusprendžia:

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nuosprendį, kuriuo D. Z. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 178 str. 2 d., ir nuteistas laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams pakeisti ir D. Z. nuteisti laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.

Panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64 str. 1 d., 3 d., šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009-09-02 nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 str. 1 d. paskirta 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės iš dalies pridedant 2009‑09‑02 nuosprendžiu paskirtą ir neatliktą bausmės dalį ir galutinė subendrinta bausmė D. Z. skirta 2 (dveji) metai 3 (trys) mėnesiai laisvės atėmimo, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.